Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Alvydo Poškaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Baltijos grupė“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. balandžio 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-456-538/2015 pagal nurodyto ieškovo ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Klaipėdos šaldytuvų terminalas“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo, dalyvavęs trečiasis asmuo likviduota uždaroji akcinė bendrovė „Koralita“, kuri jau išregistruota iš Juridinių asmenų registro.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Be to, atsakovas privalo sumokėti ieškovui ir kompensuojamąsias palūkanas už prievolės įvykdymo praleidimo terminą, kurios, atsakovui neįvykdžius prievolės sumokėti laidavimu įsipareigotą sumą, tapo atsakovo vykdytinos prievolės dalimi nuo laidavimo išdavimo dienos (CK 6.210 str., 6.251 str., 6.261 str.). Atsakovo mokėtina ieškovui kompensacinių palūkanų suma už laikotarpį nuo 2007-10-01 iki 2013-12-19 sudaro 50 866,38 Eur (136 195,91 Eur x 6 proc. : 365 d. x 2 272 d.). Taip pat, ieškovo nuomone, atsakovas turėtų sumokėti šešių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str., 6.210 str.).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas UAB „Klaipėdos šaldytuvų terminalas“ laidavo už trečiąjį asmenį UAB „Koralita“ ir įsipareigojo atsakyti ieškovui BUAB „Baltijos grupė“, jeigu trečiasis asmuo neįvykdys būsimo teismo sprendimo dėl nuostolių, netesybų ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kurio išaiškinimai yra privalomi iš naujo bylą nagrinėjančiam teismui, 2014-12-10 nutartyje pasisakydamas dėl atsakovo laidavimo už trečiąjį asmenį nurodė, kad teismui nutartimi panaikinus trečiajam asmeniui taikytas laikinąsias apsaugos priemones dėl trečiojo asmens laidavimo, kreditoriui turi būti užtikrinamas būsimo galutinio teismo sprendimo įvykdymas tokia pačia apimtimi, kokia jis būtų užtikrintas taikant buvusias laikinąsias apsaugos priemones; teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės galioja iki sprendimo, kuriuo patenkintas ieškinys, įvykdymo arba iki sprendimo atmesti ieškinį įsiteisėjimo (CPK 150 str. 4, 5 d.), taigi ir laidavimas už trečiąjį asmenį, kai tokio laidavimo pagrindu yra panaikinamos taikytos laikinosios apsaugos priemonės, galioja iki CPK 150 straipsnio 4-5 dalyse teisiškai reikšmingų faktų atsiradimo. Iš šių kasacinio teismo išaiškinimų pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad laidavimas nėra pasibaigęs, bet atsakovas turi atsakyti tik ta apimtimi, kuria panaikintos laikinosios pasaugos priemonės. Klaipėdos apygardos teismo 2007-10-05 nutartimi taikyta laikinoji apsaugos priemonė – trečiajam asmeniui priklausančių piniginių lėšų areštas - buvo pakeista į atsakovo laidavimą 66 231,42 Eur (228 683,84 Lt) suma ieškovo pareikštų ieškinio reikalavimų dalies įvykdymui užtikrinti. Nurodytą sumą pirmosios instancijos teismas ir pripažino laidavimo suma, kuri buvo nustatyta teismo sprendimu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Teismas be pagrindo rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-12-10 nutarties išaiškinimais, nurodydamas, kad šio teismo išaiškinimai yra privalomi iš naujo bylą nagrinėjančiam teismui. Šioje civilinėje byloje yra nagrinėjamas ieškinys dėl laidavimu užtikrintos prievolės įvykdymo, o civilinėje byloje, kurioje buvo priimta nurodyta kasacinio teismo nutartis, buvo sprendžiamas klausimas dėl laidavimo pripažinimo pasibaigusiu. Taigi nagrinėjama civilinė byla, kurioje tik prasideda apeliacinis procesas, nėra nagrinėjama iš naujo po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties priėmimo.Ieškovas laikosi pozicijos, kad atsakovo laidavimas kilo ne teismo nutarties pagrindu, o pačiam atsakovui išreiškus savo valią laiduoti už trečiąjį asmenį Klaipėdos apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-373-538/2007. Atsakovas laisva valia išreiškė norą sukurti laidavimo teisinius santykius, atsakyti ieškovui už trečiojo asmens prievolių pagal teismo sprendimą įvykdymą ir tokia valia turi būti gerbiama. Tokia galimybė numatyta ir CK 2.74 straipsnyje. Be to, laidavimo įsipareigojime atsakovas netgi atskirai pažymėjo, kad turi pakankamai turto ir lėšų įvykdyti savo įsipareigojimą, kuris iš laidavimo teksto siejamas su būsimu teismo sprendimu, o ne teismo nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo. Laidavimas nėra viena iš laikinųjų apsaugos priemonių (CPK 145 str. 1-13 p.). Be to, teismas turėtų ne keisti laikinąsias apsaugos priemones į laidavimą, kaip tai buvo padaryta civilinėje byloje Nr. 2-373-538/2007, o netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu už atsakovą yra laiduojama (CPK 148 str. 2 d.). Todėl laidavimas nagrinėjamu atveju atsirado ne iš teismo nutarties, bet iš ieškovo ir atsakovo sutartinių santykių, kuriais grindžiamas pareikštas reikalavimas šioje byloje, ir kurio dalį teismas be pagrindo atmetė. Atsakovas naudojasi ieškovui priklausančiomis piniginėmis lėšomis, jų nesumokėdamas ieškovui pagal laidavimo įsipareigojimą, todėl nepagrįstas ir neteisėtas teismo argumentas, kad atsakovas nesinaudoja ieškovo pinigais ir jam negali atsirasti prievolė sumokėti kompensacines palūkanas. Nevykdydamas savo įsipareigojimų, atsakovas vykdo tęstinį prievolės pažeidimą – neteisėtai naudoja pinigus, kuriuos privalo sumokėti ieškovui, o esant tęstiniam prievolės pažeidimui, kreditorius turi teisę į visišką nuostolių atlyginimą (CK 6.251 str.).

Tarp ieškovo ir atsakovo niekada nebuvo susiklostę ir nėra dvišalių sutartinių laidavimo santykių. Klaipėdos apygardos teismo 2007-10-05 nutartyje nurodyta atsakovo laidavimo apimtis, o laidavimo pabaigos klausimas išspręstas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-12-10 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2014. Atsakovo vienašalis, nepasirašytas ir be nurodytos datos raštas dėl laidavimo, kuriuo remiasi ieškovas, nesukūrė teisinių santykių tarp ieškovo ir atsakovo bei nesukėlė jokių teisinių pasekmių (CK 6.77 str.), be to, šis raštas 2007 m. spalio mėn. teismo buvo atmestas kaip nepagrįstas prašymas laikinąsias apsaugos priemones pakeisti laidavimu civilinėje byloje Nr. 2-373-538/2007. Išvestinis apelianto reikalavimas dėl kompensuojamųjų palūkanų priteisimo yra niekinis, nes raštas, kuris apeliaciniame skunde nurodomas kaip 2007-10-01 raštas, nesukūrė teisinių santykių tarp ieškovo ir atsakovo. Apeliantas nei ieškinyje, nei apeliaciniame skunde nereikalauja jam priteisti palūkanų pagal teisminį (o ne sutartinį) laidavimą, nustatytą Klaipėdos apygardos teismo 2007-10-05 nutartimi, todėl atsakovas dėl to nepasisako.Klaipėdos apygardos teismo 2007-10-05 nutartis, priimta prieš 7 metus, yra seniai įsiteisėjusi, nenuginčyta ir galiojanti, todėl visiems (ir apeliantui) privaloma (CPK 18 str.), o jo argumentai, susiję su šios teismo nutarties teisingumu, nepagrįsti.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiant dėl ieškovo BUAB „Baltijos grupė“ reikalavimo atsakovui UAB „Klaipėdos šaldytuvų terminalas“ dėl skolos pagal laidavimą už trečiąjį asmenį BUAB „Koralita“ ir kompensuojamųjų palūkanų priteisimo pagrįstumo, kilo šalių ginčas dėl laidavimo teisinių santykių tarp ieškovo ir atsakovo atsiradimo pagrindo bei atsakovo (laiduotojo) atsakomybės apimties. Dėl tokių aplinkybių, atsižvelgdama į apeliacinio skundo bei atsikirtimų į jį argumentus, teisėjų kolegija ir pasisako (CPK 320 str.).

Dėl laidavimo atsiradimo pagrindo

Pagal CK 6.77 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reglamentavimą, laidavimas atsiranda sudarius laidavimo sutartį arba įstatymų ar teismo sprendimo pagrindu. Laidavimu gali būti užtikrinta ir dalis pagrindinės prievolės (CK 6.78 str. 2 d.). CPK 146 straipsnio 2 dalyje (originali redakcija) buvo numatyta, kad teismas gali netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu atsakovas įmoka reikalaujamą sumą į teismo specialiąją sąskaitą arba už atsakovą yra laiduojama. Atlikus veiksmus, nurodytus CPK 146 straipsnio 2 dalyje, po to, kai laikinoji apsaugos priemonė buvo pritaikyta, teismas nutartimi gali paskirtą laikinąją apsaugos priemonę pakeisti arba panaikinti (CPK 146 str. 3 d., originali redakcija).

Bylos duomenimis nustatyta, kad apeliantas BUAB „Baltijos grupė“ 2006-11-28 kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo (c. b. Nr. 2-115-538/2008, t. 1, b. l. 2-3) dėl 51 289,62 Eur (177 092,80 Lt) nuostolių atlyginimo iš trečiojo asmens LUAB „Koralita“, kuris buvo patenkintas 2006-11-28 priėmus teismo įsakymą (c. b. Nr. 2-115-538/2008, t. 1, b. l. 20). Šių reikalavimų užtikrinimui 2006-11-28 teismo nutartimi (c. b. Nr. 2-115-538/2008, t. 1, b. l. 17-18) buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – trečiajam asmeniui nuosavybės teise priklausančių kilnojamųjų ir nekilnojamųjų daiktų, o jų nesant ar nepakankant – ir piniginių lėšų, esančių įmonės sąskaitose bei kito jo turto, neviršijant pareikšto reikalavimo ribų, areštas. Trečiajam asmeniui pateikus prieštaravimus dėl priimto teismo įsakymo, 2007-01-05 teisėjo rezoliucija buvo priimtas nagrinėti apelianto ieškinys (c. b. Nr. 2-115-538/2008 t. 1, b. l. 48-52) dėl 98 089,62 Eur (338 683,84 Lt) nuostolių atlyginimo, kuriame padidinto ieškinio reikalavimo užtikrinimui 2007-01-05 teismo nutartimi (c. b. Nr. 2-115-538/2008, t. 1, b. l. 84-85) buvo padidintas ir laikinųjų apsaugos priemonių mastas 46 800 Eur (161 591,04 Lt) suma iki 98 089,62 Eur (338 683,84 Lt). Vykdant šias teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, buvo areštuotos trečiajam asmeniui nuosavybės teise priklausiusios transporto priemonės ir piniginės lėšos, esančios banko sąskaitoje (c. b. Nr. 2-115-538/2008, t. 1, b. l. 95-97).

Kaip matyti iš cituojamos civilinės bylos dokumentų bei jos procesinės eigos, 2007-09-13 teisme buvo gautas trečiojo asmens LUAB „Koralita“ prašymas (c. b. Nr. 2-115-538/2008, t. 2, b. l. 140-141) dėl piniginių lėšų, esančių banko sąskaitose, arešto panaikinimo, kuriame, be kita ko, nurodyta, kad vykdant paminėtas nutartis buvo areštuota iš viso 66 231,42 Eur (228 683,84 Lt) trečiojo asmens piniginių lėšų, esančių banko sąskaitoje, dėl ko buvo sutrikdyta įmonės veikla. Kartu su šiuo prašymu buvo pridėtas ir atsakovo UAB „Klaipėdos šaldytuvų terminalas“ raštas „Dėl laidavimo“, kuris, trečiojo asmens teigimu, laidavo už jo įsipareigojimus ieškovui, jei trečiasis asmuo neįvykdys savo prievolės pagal teismo sprendimą, priimtą šioje civilinėje byloje (c. b. Nr. 2-115-538/2008, t. 2, b. l. 152). Klaipėdos apygardos teismas 2007-10-05 nutartimi (c. b. Nr. 2-115-538/2008, t. 2, b. l. 192-193) trečiojo asmens prašymą tenkino, pakeitė 2006-11-28 bei 2007-01-05 teismo nutartimis taikytą trečiojo asmens piniginių lėšų areštą atsakovo UAB „Klaipėdos šaldytuvų terminalas“ 66 231,42 Eur (228 683,84 Lt) sumos laidavimu (CK 6.76 str. 1 d., CPK 146 str. 2 d.). Klaipėdos apygardos teismo 2008-06-27 sprendimu buvo visiškai patenkintas apelianto dar kartą patikslintas ieškinys ir iš trečiojo asmens jam buvo priteista 119 484,87 Eur (412 557,35 Lt) nuostoliams atlyginti, 6 proc. metinės palūkanos ir 2 353,33 Eur (8 125,57 Lt) žyminio mokesčio išlaidos (c. b. Nr. 2-115-538/2008, t. 2, b. l. 19-21, t. 4, b. l. 53-55). Kadangi trečiasis asmuo neįvykdė šio Klaipėdos apygardos teismo 2008-06-27 sprendimo, apeliantas toje civilinėje byloje kreipėsi dėl vykdomojo rašto išdavimo skolai iš atsakovo, kaip laiduotojo, išieškoti. Tokį vykdomąjį dokumentą buvo atsisakyta jam išduoti, nesant vykdytino teismo sprendimo dėl skolos priteisimo iš laiduotojo (t. y. iš atsakovo).

Iš aukščiau išdėstytų aplinkybių matyti, jog laidavimo teisiniai santykiai tarp apelianto ir atsakovo atsirado įstatymo ir teismo procesinio sprendimo (nutarties) pagrindu, t. y. įsiteisėjusia Klaipėdos apygardos teismo 2007-10-05 nutartimi (c. b. Nr. 2-115-538/2008, t. 2, b. l. 192-193) pakeitus tam momentui metu faktiškai surastų ir areštuotų trečiojo asmens 228 683,84 Lt piniginių lėšų areštą, grąžinant trečiajam asmeniui teisę jomis disponuoti, į atsakovo tapačios sumos dydžio - 66 231,42 Eur (228 683,84 Lt) – laidavimą. Laidavimo apimtis (jo dydis) bei aplinkybė, kad laidavimas nustatomas tik dalies toje byloje pareikštų reikalavimų vykdymo užtikrinimui (o ne visai ieškinio reikalavimų sumai) aiškiai įvardinta teismo nutarties rezoliucinėje dalyje. Ši nutartis nebuvo instancine tvarka nuginčyta, todėl tapo privaloma visiems asmenims, įskaitant ir šalis (CPK 18 str.). Tokia procesinė galimybė vieną ieškinio reikalavimų užtikrinimo būdą (jau pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones ar jų dalį) pakeisti kitu – šiuo konkrečiu atveju atsakovo laidavimu, yra numatyta įstatymo (CPK 146 str. 2 d.,3 d., originali redakcija). Priešingai nei tvirtina apeliantas, atsakovo raštas „Dėl laidavimo“, kuriuo remdamasis jis įrodinėja, jog laidavimo santykiai tarp ieškovo (apelianto) ir atsakovo atsirado ne teismo nutarties, bet šio rašto, kaip vienašalio atsakovo sandorio, pagrindu, buvo pasirašytas ir pateiktas į bylą ne siekiant įrodyti sutartinių laidavimo santykių tarp šių šalių atsiradimo pagrindą, bet norint įrodyti trečiojo asmens prašymo dėl dalies laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo atsakovo laidavimu pagrįstumą. Pažymėtina, jog šis raštas yra tik atsakovo vienašalis patvirtinimas (sutikimas) laiduoti už trečiąjį asmenį civilinėje byloje Nr. 2-373-538/2007, o ne daugiašalis ieškovo ir atsakovo, galimai ir trečiojo asmens, susitarimas dėl laidavimo už trečiąjį asmenį. Atkreiptinas dėmesys ir į tokią aplinkybę, kad teisės aktai laidavimo atsiradimą sutartiniu pagrindu sieja būtent su tokios sutarties sudarymu (CK 6.77 str. 1 d.), o sutartis visada yra daugiašalis sandoris.

Kita vertus, nors apeliantas savo reikalavimą atsakovui kildina iš paminėto atsakovo rašto „Dėl laidavimo“, siekdamas pagrįsti savo teisę reikalauti iš atsakovo visos pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą iš trečiojo asmens priteistos 136 195,91 Eur skolos (kurią sudaro nuostolių atlyginimas, 6 proc. metinės palūkanos ir žyminis mokestis), tačiau pradėdamas procesą dėl skolos iš laiduotojo (atsakovo), kaip solidaraus skolininko, išieškojimo apeliantas turėjo visiškai kitokią poziciją. 2010-08-20 Klaipėdos apygardos teismui pateiktame prašyme (c. b. Nr. 2-115-538/2008, t. 5, b. l. 7-10) jis siekė pakeisti toje byloje priimto teismo sprendimo vykdymo tvarką ir dėl 66 231,42 Eur (228 683,84 Lt) skolos išieškojimo vykdomajame dokumente solidariaisiais skolininkais nurodyti ne tik UAB „Koralita“, bet ir laiduotoją UAB „Klaipėdos šaldytuvų terminalas“, o dėl likusios skolos – tik UAB „Koralita“. Šiame prašyme pats apeliantas pripažino faktą, jog tik dėl dalies, t. y. dėl 66 231,42 Eur (228 683,84 Lt), trečiojo asmens skolos solidariai atsakingas yra ir atsakovas Klaipėdos apygardos teismo 2007-10-05 nutarties pagrindu. Vadinasi, teismo procesinius dokumentu (nutartimi) nustatytą laidavimą apeliantas suprato taip pat, kaip jį skundžiamame sprendime išaiškino pirmosios instancijos teismas. Nagrinėjamoje byloje pareikšdamas ieškinį atsakovui apeliantas ankstesnę savo poziciją pakeitė ir nepagrįstai reikalavo iš atsakovo visos trečiojo asmens jam nesumokėtos pagal teismo sprendimą skolos priteisimo, kaip laidavimo teisinių santykių pagrindą nurodydamas ne minėtą teismo nutartį, o atsakovo raštą „Dėl laidavimo“.

Sprendžiant ginčą dėl laidavimo apimties aktualu yra ir tai, kad Klaipėdos apygardos teismo 2007-10-05 nutartimi atsakovo laidavimu buvo pakeistos ne visos teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, o tik laikinųjų apsaugos priemonių dalis, susijusi su rastų bei areštuotų trečiojo asmens piniginių lėšų areštu. Kitos pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės (kilnojamųjų ir nekilnojamųjų daiktų areštas) liko galioti, taigi apeliantas neprarado teisės nukreipti savo likusios dalies reikalavimų (už kurių įvykdymą atsakovas nelaidavo) išieškojimą į kitą trečiojo asmens turtą.

Tokiu atveju apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė laidavimo atsiradimo pagrindą ir dėl šios priežasties šalių ginčą išsprendė neteisingai, atmestini kaip faktiškai ir teisiškai nepagrįsti.

Dėl kasacinio teismo praktikos privalomumo

Teisėjų kolegija negali sutikti ir su tokiais apeliacinio skundo argumentais, kad kasacinio teismo 2014-12-10 nutarties išaiškinimais pirmosios instancijos teismas neturėjo remtis. Nors ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-12-10 nutartis priimta kitoje civilinėje byloje (c. b. Nr. 3K-3-531/2014), vien tokia aplinkybė, atsižvelgiant į abiejose civilinėse bylose nustatinėtinas faktines aplinkybes, į apelianto ir atsakovo tarpusavio santykių specifiškumą, šiuo konkrečiu atveju nepaneigia kasacinio teismo nutarties teisinės reikšmės. Viena vertus, sprendimui ar nutarčiai įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali kitoje byloje iš naujo ginčyti teismo jau nustatytų faktų ir / ar teisinių santykių ( res judicata principas), tą lemia įsiteisėjusio procesinio teismo sprendimo privalomumas (CPK 18 str., 279 str. 4 d.). Kita vertus, kasacinis teismas užtikrina vienodos teismų praktikos formavimąsi bylose, kuriose faktinės aplinkybės yra tapačios ar labai panašios (CPK 4 str., Teismų įstatymo 23 str. 2 d.). Teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose (Teismų įstatymo 33 str. 4 d.). Aptariama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis buvo priimta civilinėje byloje pagal atsakovo pareikštą ieškinį apeliantui dėl to paties laidavimo, iš kurio kildinamas ir skolos priteisimo reikalavimas ir nagrinėjamoje byloje, pripažinimo pasibaigusiu. Akivaizdu, kad toks atsakovo ieškinys dėl laidavimo pabaigos galėjo būti paduotas kaip priešieškinis ir nagrinėjamoje byloje (CPK 143 str.). Pirmiau nurodyti bylos duomenys yra pakankami tokio abiejų civilinių bylų teisinio ryšio pripažinimui, kuris riboja apelianto galimybes iš naujo ginčyti įsiteisėjusiais sprendimais nustatytus faktus bei teisinius santykius. Pirmosios instancijos teismas 2014-05-09 nutartyje (t. 1, b. l. 121-122) pagrįstai sprendė, kad kasacinio teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje nustatyti faktai turės teisinę reikšmę, priimant teismo sprendimą ir šioje byloje, ir sustabdė nagrinėjamą civilinę bylą privalomuoju, CPK 163 straipsnio 3 punkte nurodytu teisiniu pagrindu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, vertindamas ieškovo ir atsakovo laidavimo teisinius santykių turinį, 2014-12-10 nutartyje konstatavo, kad teismui nutartimi panaikinus taikytas laikinąsias apsaugos priemones, trečiojo asmens laidavimu kreditoriui (t. y. apeliantui) turi būti užtikrinamas būsimo galimo galutinio teismo sprendimo įvykdymas tokia pačia apimtimi, kokia jis būtų užtikrintas taikant buvusias laikinąsias apsaugos priemones. Kaip pirmiau nurodyta, laidavimu buvo pakeistas tam momentui realiai taikytas 66 231,42 Eur (228 683,84 Lt) sumos trečiojo asmens piniginių lėšų areštas, nekeičiant kitų pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių ir / ar apribojimų. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą dėl atsakovo laidavimo apimties - 66 231,42 Eur (228 683,84 Lt).

Dėl kompensuojamųjų palūkanų priteisimo

Ieškovo apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė iš atsakovo 50 866,38 Eur kompensuojamųjų palūkanų, taip pat nesuponuoja skundžiamo teismo sprendimo pakeitimo. Pagal CK 6.81 straipsnio 1 dalį, kai prievolė neįvykdyta, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis. Nagrinėjamu atveju apeliantas reikalavimą atsakovui pareiškė dėl trečiojo asmens neįvykdyto Klaipėdos apygardos teismo 2008-06-27 sprendimo, dėl kurio dalies, t. y. 66 231,42 Eur (228 683,84 Lt), įvykdymo užtikrinimo, kaip yra nustatyta nagrinėjamoje byloje, laidavo atsakovas. Klaipėdos apygardos teismo 2008-06-27 sprendimas įsiteisėjo 2009-12-21, Lietuvos apeliacinio teismo 2009-12-21 nutartimi palikus nepakeistą apygardos teismo sprendimą (c. b. Nr. 2-115-538/2008, t. 4, b. l. 169-176; CPK 339 str.). Vadinasi, nuo 2009-12-21 trečiasis asmuo turėjo pareigą vykdyti Klaipėdos apygardos teismo 2008-06-27 sprendimą, o atsakovui, solidariajam skolininkui, atitinkama prievolė 66 231,42 Eur (228 683,84 Lt) sumos ribose atsirado iš laidavimo teisinio santykio (CK 6.6 str. 4 d.). Kreditorius turi teisę reikalauti, kad skolininko įsipareigojimus jam įvykdytų tiek jis pats, tiek ir laiduotojas. Kadangi apeliantas turėjo reikalavimo teisę ir į trečiąjį asmenį, ir į atsakovą, nors priverstine tvarka pastarosios teisės iš karto po minėto teismo sprendimo priėmimo jis įgyvendinti negalėjo, nes nebuvo kartu pareiškęs teisme reikalavimo solidariajam skolininkui, jis taip pat įgijo teisę į minimalių nuostolių įstatyminių palūkanų forma kompensavimą (CK 6.210 str., 6.261 str.). Priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, nuostolius kompensuojančios palūkanos nesietinos išimtinai tik su naudojimusi svetimais pinigais, jos kreditoriaus reikalavimu gali būti skaičiuojamos ir už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą. Tačiau nagrinėjamu atveju byloje nustatyta ir tokia teisiškai reikšminga aplinkybė, kad pagrindiniam apelianto skolininkui – trečiajam asmeniui UAB „Koralita“ Klaipėdos apygardos teismo 2008-09-16 nutartimi buvo iškelta bankroto byla ir dėl to priimta nutartis įsiteisėjo 2008-11-20 (teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys, c. b. Nr. B2-6-538/2015). Tai reiškia, kad Klaipėdos apygardos teismo 2008-06-27 sprendimo įsiteisėjimo metu (2009-12-21) jau buvo įsiteisėjusi kita teismo nutartis - dėl bankroto bylos iškėlimo trečiajam asmeniui. Pagal Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostatas, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles, tarp jų už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą, skaičiavimas. ĮBĮ tiesiogiai nereglamentuoja situacijos, kai kreditoriaus reikalavimo į bankrutuojantį skolininką patenkinimas yra užtikrintas trečiojo asmens laidavimu, neaptaria kreditoriaus ir laiduotojo teisių ir pareigų apimties, jų dalyvavimo bankroto byloje ir kitų su tuo susijusių klausimų. Dėl šios priežasties įvertindamas bankroto bylos iškėlimo fakto įtaką laidavimo teisiniams santykiams, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas Civilinių bylų skyriaus plenarinėje sesijoje 2011-12-29 priimtu nutarimu suformavo teismų praktika nagrinėjamu klausimu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad laidavimas, kaip solidari ir akcesorinė prievolė, suponuoja tokių pačių taisyklių taikymą laiduotojui, kaip ir pagrindiniam skolininkui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo c .b. Nr. 3K-P-537/2011). Jeigu dėl ĮBĮ įtvirtinto teisinio reglamentavimo modifikuojasi (sumažėja) laidavimu užtikrinta skolininko prievolė, tai atitinkamai modifikuojasi (sumažėja) ir solidarioji laiduotojo akcesorinė prievolė, nes laiduotojas negali laiduoti didesne apimtimi (už didesnę sumą) negu skolininkas skolingas (CK 6.76 str., 6.78 str. 2 d., 6.81 str. 2 d.). Vadinasi, laiduotojo prievolės apimtis yra tokia pati, kaip ir užtikrintos skolininko prievolės apimtis, nepaisant to, į ką nukreipiamas reikalavimas – į skolininką bankroto procese ar į laiduotoją atskiroje civilinėje byloje. Nagrinėjamu atveju, vadovaujantis aukščiau nurodytais argumentais bei teisiniu reglamentavimu, trečiajam asmeniui nebūtų skaičiuojamos kompensuojamosios palūkanos už teismo sprendimo nevykdymą, todėl apeliantas, neturėdamas teisės reikalauti šių palūkanų iš pagrindinio skolininko – trečiojo asmens, nepagrįstai to reikalauja ir iš laiduotojo, t. y. atsakovo. Juolab kad atsakovas yra laidavęs ne už visą, o tik už dalį trečiojo asmens prievolės apeliantui, jo prievolės dydis laidavimą nustatančioje teismo nutartyje apibrėžtas konkrečia suma ir tai įstatymui neprieštarauja (CK 6.78 str. 2 d.). Pastebėtina, kad apeliantas, civilinėje byloje dėl skolos iš pagrindinio skolininko priteisimo sprendžiant klausimą dėl dalies laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo laidavimu, netgi prieštaravo dėl atsakovo laidavimo.

Dėl ieškovo piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis

Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovas nepagrįstai prašo taikyti ieškovui (apeliantui) CPK 95 straipsnyje nustatytą atsakomybę už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Pagal CPK 95 straipsnį, dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis atvejais laikytini šalies veiksmai, naudojantis tokiomis teisėmis ne pagal jų paskirtį, ne pagal civilinio proceso tikslus arba kai tokiais veiksmais sąmoningai sukeliama kitai proceso šaliai esminė žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-12-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-576/2008).

Atsakovas, atsiliepime į apeliacinį skundą prašydamas taikyti ieškovui atsakomybę pagal CPK 95 straipsnį, nenurodė kokiu faktiniu pagrindu reiškia tokį reikalavimą apeliacinės instancijos teismui. Be to, savo atsiliepime neišdėstė ir nesutikimo su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovo prašymas dėl baudos apeliantui skyrimo pagal CPK 95 straipsnį pirmosios instancijos teisme negali būti tenkinamas, argumentų. Teisėjų kolegijos vertinimu, aukščiau aptartas apelianto pozicijos dėl atsakovo laidavimo apimties pasikeitimas bei vėlesnių ginčų dėl to iniciavimas turi tam tikrų nesąžiningumo požymių (CK 1.5 str. 1 d.), tačiau tai nesudaro pagrindo spręsti, kad šis, pareikšdamas ieškinį bei inicijuodamas procesą apeliacinės instancijos teisme, elgėsi nesąžiningai arba piktnaudžiavo procesu. Todėl nesant byloje ir įrodymų dėl žalos atsakovui padarymo, netenkintinas prašymas dėl ieškovo atsakomybės pagal CPK 95 straipsnį taikymo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Nors atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo priteisti iš ieškovo (apelianto) atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas, šių išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nebuvo gauti iki bylos apeliacinės instancijos teisme nagrinėjimo iš esmės, todėl šis prašymas netenkintinas (CPK 98 str. 1d., 3 d.).

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs procesinės bei materialinės teisės normų pažeidimų, konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti arba panaikinti teisėto ir pagrįsto teismo sprendimo (CPK 329 str.-330 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. balandžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.