Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2011-03-07 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-53/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-03-07
Bylos Nr.
1A-53/2011
Teisminio proceso Nr.
1-05-1-03169-2009-7
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Viktoras Kažys, Violeta Ražinskaitė, Valdimaras Bavėjanas (pran.)
Nuteistasis
Mi
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-53/2011Proceso Nr. 1-05-1-03169-2009-7Procesinio sprendimo kategorija 1.2.17.3.; 1.1.4.5.1. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. kovo 7 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdimaro Bavėjano (pranešėjo),

teisėjų: Viktoro Kažio, Violetos Ražinskaitės,sekretoriaujant Gabrielei Samaškienei,dalyvaujant prokurorui Sergejui Stulginskiui,

nuteistiesiems Mi. J. (gim. (duomenys neskelbtini)), M. J. (gim. (duomenys neskelbtini)), M. Š.,

gynėjams Anai Grinevič, Aleksandrui Palamarčukui (Aleksandr Palamarčuk), Kristinai Sandaraitei-Butvilienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų Mi. J. (gim. (duomenys neskelbtini)), M. J. (gim. (duomenys neskelbtini)) ir M. Š. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. spalio 28 d. nuosprendžio, kuriuo

Mi. J. (gim. (duomenys neskelbtini)) pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199 ² str. 1 d. ir nubaustas 200 MGL (26000 Lt) dydžio bauda.

Į paskirtą bausmę įskaitytas sulaikyme nuo 2009 m. gruodžio 12 d. iki 2009 m. gruodžio 14 d. laikas ir paskirta 196 MGL (25480 Lt) dydžio bauda, kurią jis (Mi. J., gim. (duomenys neskelbtini)) per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos turi sumokėti į teritorinės mokesčių inspekcijos sąskaitą.

Vadovaujantis BK 72 str. 1 d., 2 d. 2 p., 5 d., Mi. J., gim. (duomenys neskelbtini), skirta baudžiamojo poveikio priemonė – pinigų (4485 Lt) konfiskavimas, tačiau nuosprendis šioje dalyje apeliacine tvarka neginčijamas.

M. J. (gim. (duomenys neskelbtini)) pripažintas kaltu pagal BK 199 ² str. 1 d. ir nubaustas 170 MGL (22100 Lt) dydžio bauda.

Į paskirtą bausmę įskaitytas sulaikyme nuo 2009 m. gruodžio 12 d. iki 2009 m. gruodžio 14 d. laikas ir paskirta 166 MGL (21580 Lt) dydžio bauda, kurią jis (M. J., gim. (duomenys neskelbtini)) per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos turi sumokėti į teritorinės mokesčių inspekcijos sąskaitą.

M. Š. pripažintas kaltu pagal BK 199 ² str. 1 d. ir nubaustas 100 MGL (13000 Lt) dydžio bauda.

Į paskirtą bausmę įskaitytas sulaikyme nuo 2009 m. gruodžio 12 d. iki 2009 m. gruodžio 14 d. laikas ir paskirta 96 MGL (12480 Lt) dydžio bauda, kurią jis (M. Š.) per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos turi sumokėti į teritorinės mokesčių inspekcijos sąskaitą.

Iš nuteistųjų Mi. J. (gim. (duomenys neskelbtini)), M. J. (gim. (duomenys neskelbtini)) ir M.Š. priteista valstybei po 93, 97 Lt proceso išlaidoms atlyginti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Mi. J. (g. (duomenys neskelbtini)), M. J. (g. (duomenys neskelbtini)) ir M. Š., veikdami bendrininkų grupe, pažeisdami 2004 m. gegužės 26 d. Lietuvos Respublikos ūkio ministro įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų „Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių“ 2.1.1 ir 3.4 p. nustatytą tvarką, 2009 m. gruodžio 12 d., apie 16 val., iš aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini), neteisėtai, neturėdami cigarečių importo muitų, akcizų ir pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimą patvirtinančių dokumentų, automobiliais „Opel Vectra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir „Škoda Octavia“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), gabeno akcizais apmokestinamas prekes - 8500 pakelių cigarečių „JIN LING“ su Rusijos Federacijos banderolėmis, kurių bendra vertė 51753 Lt, t. y. viršija 250 MGL (32500 Lt) dydžio sumą, kol tą pačią dieną, apie 16 val. 40 min., (duomenys neskelbtini) ribose Mi. J. (g. (duomenys neskelbtini)) ir M.Š. buvo sulaikyti Valstybės sienos apsaugos tarnybos (toliau – VSAT) pareigūnų, automobiliu „Opel Vectra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), gabenant 3920 pakelių cigarečių „Jin Ling“, o tą pačią dieną, apie 16 val. 50 min., (duomenys neskelbtini) ribose M. J. (g. (duomenys neskelbtini)) buvo sulaikytas VSAT pareigūnų, automobiliu „Škoda Octavia“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), gabenant 4580 pakelių cigarečių „Jin Ling“.

Šalies argumentai

Nuteistasis Mi. J. (gim. (duomenys neskelbtini)) apeliaciniu skundu prašo apygardos teismo nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti. Jei apeliacinės instancijos teismas būtų kitokios nuomonės dėl jo kaltės, tada prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir:

- pripažinti jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis tai, kad 1) jis prisipažino ir nuoširdžiai gailisi bei padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką, 2) veika, nutrūkusi pradinėje stadijoje, padaryta dėl labai sunkios ir beviltiškos socialinės bei materialinės padėties;

- pašalinti jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad veika padaryta bendrininkų grupe;

- sušvelninti paskirtą baudą.

Apelianto nuomone, teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, neteisingai nustatyta jo veiksmų apimtis bei pritaikytas įstatymas - BK 25 str. ir 199 ² str. 1 d. Skunde, vadovaudamasis BK 25 str. 2 d. , teigia, kad šioje byloje nenustatytas tiesioginis bendras siekimas gauti vienokį ar kitokį bendrą rezultatą, kuris galėtų būti įvardijamas tiesiogine tyčia. Tokio susitarimo nebuvo sudaryta nei žodžiu, nei raštu, nei konkliudentiniais veiksmais. M. Š. važiavo kartu su apeliantu tik iš draugiškumo, norėdamas pasivažinėti. Tai, kad bevažiuojant Šilutės link, jis sužinojo apelianto važiavimo tikslą - nusipirkti sau cigarečių, dar nereiškia, jog jis tapo apelianto bendrininku. Be to, M. Š. cigarečių negabeno su savimi ir nebuvo jokio plano pasidalinti įsigytas cigaretes ar jas bendrai realizuoti.

Aplinkybė, kad M. Š. padėjo kelias dėžes (ar net krovė visas kartu) pakrauti į apelianto automobilį dar nereiškia, jog jis bendrininkavo nelegaliame cigarečių gabenime. Apelianto nuomone, padėjimas pakrauti kelias dėžes, negali būti vertinamas kaip padėjimu įsigyti, o juo labiau - gabenti paminėtus daiktus. Be to, apeliantui nebuvo reikalinga M. Š. pagalba. Teismo prielaida, jog M. Š., padėjęs sukrauti dėžes su cigaretėmis, sėdo į apelianto mašiną ketindamas galimai padėti, jei automobilis sugestų ar užklimptų, yra nepagrįsta. Todėl apeliantas teigia, kad M.Š. jokio nusikaltimo nepadarė.

Žemesnės instancijos teismas

Nei apeliantas, nei jo sūnus neturėjo išankstinio sumanymo bendrai veikti. Iniciatyva nusipirkti cigarečių ir jas pamėginti realizuoti, dėl sunkios apelianto ir jo šeimos ekonominės padėties ir blogos apelianto sveikatos būklės, priklauso apeliantui, o ne jo sūnui. Aplinkybės, kad jis ketino pardavęs cigaretes paremti sūnų ir kitus šeimos narius, bei kad sūnui paskolino automobilį pastarajam pačiam cigaretėms nusipirkti, o nusipirkus ir parsivežus pamėginti kaip nors savarankiškai realizuoti, nepatvirtina jų bendrininkavimo gabenant cigaretes. Be to, už įsigytas cigaretes tiek apeliantas, tiek jo sūnus susimokėjo kiekvienas atskirai savo asmeniniais ir pasiskolintais pinigais. Taip pat, kiekvienas atskirai su savo kroviniais, skirtingu laiku ir skirtingais maršrutais išvyko iš cigarečių įsigijimo vietos, bei buvo sulaikyti skirtingų pareigūnų skirtingose vietose. Bylos tyrimo metu nurodė, kad jis ir jo sūnus norėjo nelegaliai įsigyti 17 dėžių cigarečių: jis – 8, o jo sūnus 9 dėžes. Turguje pokalbio metu su nepažįstamuoju cigarečių pardavėju, pastarajam jie sakė, kad pirks cigaretes kiekvienas atskirai: vienas - 8, o kitas - 9 dėžes.

Apeliantas pažymi, kad, šiuo atveju, operatyvinė informacija nėra ir negali būti įrodymu, todėl negalima ja remtis. Važiavimas kartu skirtingais automobiliais neįrodo apelianto vidinių ketinimų įsigyti cigaretes bendrai ar kiekvienam iš jų (apeliantui ir jo sūnui) tam tikrą jų kiekį. Faktas, kad tik apeliantas žinojo cigarečių pirkimo ir jų perkrovimo į automobilius vietą, negali besąlygiškai patvirtinti bendrininkavimo įsigyjant cigaretes ir jas gabenant.

Automobilio panaudos faktas neįrodo bendrininkavimo gabenant cigaretes. Tai, kad apeliantas patikrino kai kurias dėžes, norėdamas įsitikinti, ar neapgauna pardavėjas ir ar tikrai perkamos cigaretės, negali būti vertinama bendrininkavimu gabenant cigaretes. Aplinkybė, kad apelianto sūnaus automobilyje buvo surastas didesnis kiekis cigarečių pakelių, nei jis nupirko, taip pat nepatvirtina, kad jie (apeliantas ir jo sūnus) bendrai įsigijo visas cigaretes. Teismo išvada apie gauto pelno, realizavus kontrabandines cigaretes, pasidalinimą lygiomis dalimis yra tik prielaida. Apeliantas nei su niekuo niekada apie pelno dalijimąsi nekalbėjo, kadangi kiekvienas atskirai būtų realizavę cigaretes ir pinigais būtų disponavęs savarankiškai.

Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme jis neneigė savo kaltės, nevengė duoti parodymų, su teisėsauga bendravo tolerantiškai, padėjo ištirti šią nusikalstamą veiką bei nuoširdžiai gailisi. Nežymus nesutapimas, esantis jo paaiškinimuose, atsirado ne iš piktos valios, ne iš mėginimo išsisukinėti ar siekiant išvengti atsakomybės, bet dėl patirties neturėjimo ir neužtikrintos reikiamos gynybos ikiteisminiame tyrime.

Apeliantas kartu pažymi, kad jis gabeno 3920 cigarečių pakelių, kurių vertė yra 23873 Lt. Ši suma yra mažesnė už BK 199 ² str. 1 d. dispozicijoje nurodytą sumą (250 MGL). Todėl, vadovaudamasis BPK 3 str. 1 d. 1 p., teigia, kad šis baudžiamasis procesas turi būti nutrauktas, nes jis (Mi. J., gim. (duomenys neskelbtini)) nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Žemesnės instancijos teismas

Be to, jam paskirta bausmė yra aiškiai per griežta, prieštaraujanti teisingumo ir protingumo principams. Teismas netinkamai įvertino jo padarytos veikos pavojingumo laipsnį, neatsižvelgė į jos padarymo motyvą (dėl itin sunkios materialinės padėties) bei tai, kad ši veika nutrūko pradinėje stadijoje, jokių padarinių nei valstybei, nei visuomenei neatsirado. Taip pat, neatsižvelgta į apelianto atsakomybę lengvinančias aplinkybes, nepagrįstai nustatant tik ją sunkinančią. Apelianto nuomone, jam gali būti taikyta tik administracinė atsakomybė.

Nuteistojo M. J. (gim. (duomenys neskelbtini)) apeliaciniame skunde išdėstyti identiški prašymai (dėl jo išteisinimo arba atsakomybę lengvinančių aplinkybių nustatymo, atsakomybę sunkinančios aplinkybės pašalinimo bei bausmės sušvelninimo) kaip ir jo tėvo - nuteistojo Mi. J. (gim. (duomenys neskelbtini)) - apeliaciniame skunde.

Šalies argumentai

M. J. (gim. (duomenys neskelbtini)) skunde nurodo kokius parodymus jis davė ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme. Kartu pažymi, kad savo įsigytas cigaretes susikrovė į savo vairuojamą automobilį, o tėvas – į savo. Pinigus, gautus realizavus įsigytas cigaretes, būtų panaudojęs savo asmeninėms reikmėms savo nuožiūra. Teismas nepagrįstai teigia, kad šiuos pinigus jis būtų pasidalinęs su savo tėvu.

Be to, jo įsigytų ir gabenamų cigarečių vertė yra 27892 Lt. Ši suma yra mažesnė nei 250 MGL. Todėl jam turi būti taikyta administracinė atsakomybė, o baudžiamojoje byloje jis turi būti išteisintas.

Apeliantas, vadovaudamasis teismų praktika (kasacinės bylos 2K-548/2009, 2K-7-186/2010, 2K-303/2009, 2K-285/2010) ir nurodydamas konkrečias baudžiamąsias bylas, išnagrinėtas Vilniaus, Kauno ir Šiaulių apygardų teismuose, teigia, kad jam paskirta aiškiai per griežta bausmė. Ši bausmė yra neadekvati apelianto veiksmų pavojingumui, prieštarauja BK 54 str. 2 d. ir 61 str. 4 d. nuostatoms bei protingumo, proporcingumo ir teisingumo principams.

Jis yra jauno amžiaus, turintis labai mažą gyvenimišką patirtį, anksčiau neteistas, nebaustas už analogiškus veiksmus administracine tvarka. Dėl sunkios materialinės padėties jis gyvena kartu su tėvais ir nuo jų yra materialiai priklausomas. Esant sunkiai ekonominei situacijai visoje šalyje jis nedirba, o dėl lėšų stygiaus nesimoko. Be to, dėl silpnos sveikatos, kuri po šio įvykio dar pablogėjo, turi vartoti vaistus. Apelianto nuomone, šios aplinkybės turi būti pripažintos išskirtinėmis ir jam turi būti taikomos BK 59 str. 1 d. 4 p. ir 54 str. 3 d. nuostatos.

Žemesnės instancijos teismas

Be to, jis prisipažino , padėjo tyrimui ir teismui išsiaiškinti visas faktines detales. Jis mano, kad šios aplinkybes turi būti pripažintos jo atsakomybę lengvinančiomis. Teismas nepagrįstai skyrė išskirtinį dėmesį apelianto parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo metu, nors tuo metu nebuvo užtikrinta jo teisė į gynybą. Tik dėl šios aplinkybės, jo parodymuose, duotuose teisme ir ikiteisminiame tyrime, esantys nežymūs netikslumai negali būti vertinami kaip savo kaltės neigimas ir siekimas išvengti baudžiamosios atsakomybės. Be to, ikiteisminio tyrimo metu jo, jo tėvo ir M. Š. duoti parodymai skyrėsi. Todėl dar ir dėl šios aplinkybės ikiteisminio tyrimo pareigūnai turėjo užtikrinti gynybą tiek jam, tiek ir kitiems nuteistiesiems šioje byloje.

Taip pat, šio apelianto skunde išdėstyti argumentai dėl bendrininkavimo yra analogiški nuteistojo Mi. J. (gim. (duomenys neskelbtini)) apeliacinio skundo argumentams.

Nurodydamas Vilniaus apygardos teismo priimtų sprendimų bylose numerius (OS-1-6041-2010, OS-1-6131-2009), teigia, kad teismas nepagrįstai vertino apelianto veiksmus, atliktus kaip bendrininkų grupe. Apeliantas teigia, kad nebuvo jokio susitarimo bendrai gabenti cigaretes – jis cigaretes įsigijo atskirai, už savo pasiskolintus pinigus, jas ketino realizuoti savarankiškai ir tokiu būdu užsidirbti pragyvenimui. Bendro tikslo gauti kažkokį bendrą pelną neturėjo, investuoti į bendrą verslą ar kitaip bendrai panaudoti už cigaretes uždirbtus pinigus neketino. Apeliantas važiavo savarankiškai, nieko kartu nesivežė ir pagalbos neprašė. Tai, kad pakeliui prisijungė prie tėvo vairuojamo automobilio (nes nežinojo kelio) ir kad jis pats vairavo pasiskolintą automobilį (nes neturėjo savo), negali būti vertinama kaip bendrininkavimas.

Apie M. Š. jis visiškai nieko nežinojo– nei kodėl šis tėvo draugas važiavo kartu su apelianto tėvu viename automobilyje, nei ką jie tarpusavyje kalbėjosi ar ką tarėsi. Apelianto nuomone, M. Š. atlikti veiksmai – padėjimas perkrauti cigaretes iš vieno automobilio į kitą – negali būti vertinami kaip veiksmai atlikti bendravykdytojo gabenant cigaretes. Todėl teismo išvada, kad apeliantas nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupe, yra tik spėjimas ir prielaida.

Šalies argumentai

Nuteistasis M. Š. apeliaciniu skundu prašo panaikinti apygardos teismo nuosprendį ir jį išteisinti. Skundžiamame nuosprendyje nurodytų cigarečių jis neįgijo, jos jam nepriklausė, nebuvo jo žinioje ir jų negabeno. Apelianto nuomone, buvimas automobilyje tik dėl kompanijos ir bendras važiavimas neįrodo bendrininkavimo darant nusikaltimą. Jis pripažįsta, kad padėjo perkrauti iš vieno automobilio į kitą dėžes su cigaretėmis, tačiau jis atliko tik fizinį darbą ir tik iš draugiškumo. Tarp apelianto ir J. nebuvo jokio susitarimo daryti nusikaltimą, veikti bendrai, siekiant realizuoti bendrus nusikalstamus ketinimus. Toks susitarimas nei žodžiu, nei konkliudentiniais veiksmais nebuvo sudarytas.

Kartu apeliantas pažymi, kad jei jo net nebūtų buvę įvykio vietoje, J. ir be jo fizinės pagalbos būtų įsigiję cigaretes. Jo veiksmai buvo visiškai nereikšmingi J. ketinimų įgyvendinimui. Apelianto nereikšminga fizinė pagalba nebuvo būtina sąlyga ar priežastis įsigyti J. cigaretes.

Be to, teismas nenustatė jo tyčios padaryti tokią nusikalstamą veiką, už kurią jis yra nuteistas. Taip pat, byloje nenustatytas tyčinis visų nuteistųjų veiklos pobūdis. Apeliantas teigia, kad šioje situacijoje jis papuolė visiškai atsitiktinai ir jokių nusikalstamų veiksmų, atitinkančių BK 199 ² str. 1 d. objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, neatliko.

Jo padėjimas perkrauti cigaretes, nepatvirtina jo tikslo veikti su J. ir sujungti bendras pastangas įsigyjant cigaretes. Jis neturėjo tikslo cigaretes realizuoti ir gauti iš to pelną. Fizinis padėjimas perkrauti cigaretes negali būti laikomas, kad jis veikė bendrininkų grupe (BK 25 str. 2 d.). Byloje nėra nustatytų faktinių aplinkybių, kad jis būtų bet kokia forma taręsis daryti bendrą nusikalstamą veiką, ar atskirus jos epizodus, dėl jos padarymo būdų, priemonių, slėpimo ir pan.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus patenkinti, o prokuroras – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei pagrįstai konstatavo, kad nuteistieji bendrais veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 199 ² str. 1 d. Bausmes visiems apeliantams teismas paskyrė nepažeisdamas BK 54 str. 2 d. reikalavimų.

Pirmosios instancijos teismo išvadų dėl visų nusikalstamos veikos požymių buvimo, nuteistųjų susitarimo turinio ir bausmių dydžio apeliacinių skundų argumentai nepaneigia.

Nuteistųjų J. apeliaciniuose skunduose yra išdėstyti priešingi vienas kitam reikalavimai – arba juos išteisinti nepadarius baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos, arba pripažinti jų atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis, numatytomis BK 59 str. 1 d. 2 ir 4 p., pašalinti jų atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 str. 1 d. 1 p., ir sušvelninti paskirtas bausmes.

Nuteistasis M. Š. taip pat ginčija pirmosios instancijos teismo išvadas dėl bendrininkavimo instituto nuostatų taikymo.

Su šiais apeliantų teiginiais sutikti negalima.

Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas – tai tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių įstatyme nustatyto amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 str. 1 d.). Taigi, bendrininkavimas iš esmės yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis).

Būtinas šio instituto požymis yra bent dviejų bendrininkų tarpusavio susitarimas veikti bendrai, siekiant realizuoti bendrus nusikalstamus ketinimus. Asmenų susitarimas bendrai atlikti nusikalstamą veiką galimas žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais ir jis galimas visose nusikalstamos veikos stadijose.

Kaip matyti iš vyresniojo Mi. J. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, jis išsamiai ir nuosekliai parodė šios veikos padarymo aplinkybes, t. y. kad kartu su sūnumi M. J., gim. (duomenys neskelbtini), už 20400 Lt įsigijo 17 dėžių kontrabandinių cigarečių, kurias, padedant M.Š., sukrovė į automobilius (t. 2, b. l. 4-5, 7, 10, 15-17, 71). Šių parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 3, b. l. 19-26) buvo rasti daiktiniai įrodymai - išpakuotų cigarečių dėžių pakuotės, polietileno ir virvių atraižos.

Tai, kad Mi. J. vyresnysis padėjo savo sūnui krauti kontrabandinių cigarečių dėžes į pastarojo vairuojamą (ir būtent tam tikslui tėvo suteiktą) automobilį, patvirtina ir daktiloskopinį tyrimą atlikusio specialisto 2010 m. sausio 28 d. išvada Nr. 140-(546)-IS1-749 (t. 1, b. l. 63-67).

Be to, ikiteisminio tyrimo metu analogiškas nusikaltimo padarymo aplinkybes nurodė ir jaunesnysis M. J. (t. 2, b. l. 113-114, 118-119) bei M. Š. (t. 3, b. l. 156-157, 162-164).

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teisme vyresnysis Mi. J., neigdamas bendrininkavimą, pripažino, kad būtent jis susitarė su kontrabandinių cigarečių pardavėju pirkti 17 dėžių cigarečių, kad už jas pardavėjui būtent jis sumokėjo visą sumą pinigų ir kad „<...realiai uždirbtus pinigus būtume pasidalinę per pusę su sūnumi...>“ (t. 3, b. l. 47-48).

Teisiamajame posėdyje jaunesnysis M. J. taip pat neigė bendrininkavimo instituto požymius, tačiau, vėl gi, nurodė, kad iš kontrabandinių cigarečių pardavėjo „<...tarėmės pirkti apie 20 dėžių...>“, kad savo pinigus (11000 Lt) jis padavė savo tėvui, kuris ir sumokėjo už visas cigaretes jų pardavėjui, bei kad į jo (jaunesniojo M. J.) vairuojamą automobilį kontrabandinių cigarečių dėžes sukrauti padėjo ir M. Š. (t. 3, b. l. 51-52).

Nuteistasis M. Š. teisme taip pat pripažino, kad kartu su Mi. J. vyresniuoju važiavo į (duomenys neskelbtini), kad pastarasis jam pasakė kelionės tikslą bei kad jis padėjo krauti kontrabandines cigaretes į M. J. jaunesniojo automobilį, o šiam išvažiavus, įvykio vietoje kartu su Mi. J. vyresniuoju laukė kol cigarečių pardavėjas atvežė likusias cigarečių dėžes (t. 3, b. l. 53).

Taigi, priešingai nei mano apeliantai, šių aplinkybių visuma leidžia daryti abejonių nekeliančią išvadą, kad šioje byloje yra nustatyti visi bendrininkavimo požymiai (bendrininkų skaičius, jų turėtas bendras tikslas, priemonės, suteikta vienas kitam fizinė ir intelektualinė pagalba) bei kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino nuteistuosius bendravykdytojais.

Atkreiptinas M. Š. dėmesys ir į tai, kad laikas, kada jis prisijungė prie J. vykdomo nusikaltimo, motyvas bei vidinės paskatos, kurių vedamas jis sąmoningai pasirinko tokį elgesio modelį, neturi reikšmės jo padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimui. Be to, šiuo atveju, svarbi aplinkybė yra ir tai, kad šis apeliantas anksčiau net du kartus buvo baustas administracine tvarka už analogiškus veiksmus – dėl akcizais apmokestinamų prekių laikymo, gabenimo, naudojimo ar realizavimo pažeidžiant nustatytą tvarką (ATPK 163 ² str.) (t. 2, b. l. 199-200; t. 3, b. l. 33-34).

Kartu kolegija pažymi, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamieji (nuteistieji), jų gynėjai, gali teismui tik pateikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Tai, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir nuteistųjų parodymus duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui, vertino visų bylos duomenų visete ir ne taip kaip norėtų nuteistieji ir (ar) jų gynėjai, neduoda jokio pagrindo teigti, jog skundžiamas nuosprendis neteisėtas ir (ar) nepagrįstas.

Pagal BK 199 ² str. 1 d. baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas pažeisdamas nustatytą tvarką įgijo, laikė, gabeno, siuntė, naudojo ar realizavo akcizais apmokestinamas prekes, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą.

Skundžiamame nuosprendyje yra aiškiai nurodyta nuteistųjų gabentų cigarečių vertė (t. 1, b. l. 33), kuri yra didesnė nei 250 MGL. Taigi, priešingai nei teigia nuteistieji apeliaciniuose skunduose, pirmosios instancijos teismo išvada pripažinti vyresnįjį ir jaunesnįjį J. bei M. Š. kaltais padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 199 ² str. 1 d., yra pagrįsta ir teisinga.

Apeliantai M. ir M. J. teigia, kad bylos tyrimo metu jiems buvo neužtikrinta teisė į gynybą. Šis teiginys neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

BPK 45 str. nustatyta, kad teisėjas, prokuroras ir ikiteisminio tyrimo pareigūnas privalo įtariamajam, kaltinamajam, nuteistajam ar išteisintajam, be kitų įstatymo garantuotų teisių, išaiškinti ir šių proceso dalyvių teisę į gynybą, o esant būtinybei - ją užtikrinti. Gynėjo dalyvavimo užtikrinimas – tai jo kvietimas ir (ar) paskyrimas, o gynybos organizavimas iš esmės yra ginamojo ir jo gynėjo, tiek paskirto remiantis teisinės pagalbos teikimo tvarka, tiek privačiai finansuojamo, tarpusavio susitarimo reikalas. Teisėsaugos institucijos negali būti atsakingos už kiekvieną paskirto teikti teisinę pagalbą gynėjo darbo trūkumą. Jos privalo įsikišti tik tada, kai nemokamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo nesugebėjimas veiksmingai ginti yra akivaizdus arba šių institucijų, tame tarpe ir teismo, dėmesys į šį nesugebėjimą pakankamai atkreiptas kokiu nors kitu būdu.

Ikiteisminio tyrimo metu Mi. J., gim. (duomenys neskelbtini), pirmųjų apklausų, įvykusių 2009 m. gruodžio 12 ir 13 d. (t. 2, b. l. 4-5, 7), ir parodymų patikrinimo vietoje (t. 2, b. l. 19) protokoluose yra nurodyta, jog šių procesinių veiksmų atlikimo metu dalyvavo gynėjas V.Šerlinskas. Papildomų apklausų metu, įvykusių 2009 m. gruodžio 14 d. ir 2010 m. kovo 26 d., apeliantui buvo išaiškinta teisė turėti gynėją (t. 2, b. l. 8, 11) ir jis šia teise pasinaudojo, jo (gynėjo) atsisakydamas (t. 2, b. l. 9, 12).

Ikiteisminio tyrimo metu M. J., gim. (duomenys neskelbtini), apklausose, įvykusiose 2009 m. gruodžio 13 d. ir 2010 m. kovo 30 d. (t. 2, b. l. 113-114, 118-119), gynėjas taip pat dalyvavo. Be to, baigus ikiteisminį tyrimą, šis nuteistasis su bylos medžiaga susipažino kartu su gynėju (t. 3, b. l. 210, 212).

Šie duomenys patvirtina, kad BPK 50 str. reikalavimai dėl teisės turėti gynėją nuo sulaikymo ar pirmosios apklausos momento ir suteikimo galimybės šia teise pasinaudoti nebuvo pažeisti.

Pirmosios instancijos teisme šių nuteistųjų gynėjas posėdyje taip pat dalyvavo (t. 3, b. l. 7, 45-55), o paaiškėjus BPK 47 str. 1 d. numatytoms aplinkybėms, teismas visiems nuteistiesiems paskyrė naujus gynėjus (t. 3, b. l. 56, 63-65). Pažymėtina ir tai, kad žemesnės instancijos teismo posėdžiuose gynyba buvo pakankamai aktyvi – pateikė vieną iš ginamųjų charakterizuojančius duomenis (t. 3, b. l. 27-32) bei eilę klausimų tiek jų ginamiesiems, tiek ir kitiems proceso dalyviams (t. 3, b. l. 45-55, 67-75). Be to, šioje byloje nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme apeliantai J. nėra pareiškę, kad jiems paskirtas gynėjas (-ai) netinkamai atliko savo pareigą.

Pirmosios instancijos teisme M. J., gim. (duomenys neskelbtini), nurodyta aplinkybė (t. 3, b. l. 68), jog jis žinojo jų padarytos neteisėtos veikos Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytos administracinės ir baudžiamosios atsakomybės ribas, patvirtina, kad apeliantams buvo suprantama jų daromų veiksmų apimtis ir atsakomybė už juos.

Todėl, kolegijos nuomone, šiuo atveju, nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad gynėjas (-ai) nesuteikė įtariamiesiems, kaltinamiesiems ar teisiamiesiems teisinės pagalbos ar vykdė savo pareigas netinkamai ir kad įstatymo garantuojama teisė į gynybą dėl to buvo pažeista. Be deklaratyvių apeliantų teiginių, byloje nėra jokių duomenų, kad būtų pažeista jų (nuteistųjų J.) teisė į gynybą.

Taip pat, šie nuteistieji apeliaciniuose skunduose teigia, kad dėl nusikaltimo padarymo prisipažįsta ir labai gailisi.

Viena iš atsakomybę lengvinančių aplinkybių yra nurodyta BK 59 str. 1 d. 2 p. (kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi, arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis). Taigi, šioje byloje norint konstatuoti paminėtos aplinkybės buvimą (kas duotų teisinį pagrindą švelninti paskirtas bausmes), reikia nustatyti tai, kad abu paminėti nuteistieji prisipažino padarę nusikalstamą veiką ir kad dėl jos nuoširdžiai gailisi.

Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis betarpiškai padarė. Asmens prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką laikytinas savanorišku, kai jis apie tai praneša savo noru, o ne verčiamas objektyvių aplinkybių. Pažymėtina, kad kaltininko prisipažinimas reiškia, kad jis pripažįsta esmines kvalifikacijai reikšmingas objektyvias padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes. Negali būti pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybę asmens prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ikiteisminio tyrimo metu, jei teisme jis keičia parodymus ir ima neigti savo kaltę. Nelaikoma, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, jeigu jo tokia veika buvo išaiškinta teisėsaugos institucijų ir dėl to jis duoda teisingus ar iš dalies teisingus parodymus apie ją, siekdamas sušvelninti savo atsakomybę (kasacinės bylos Nr. 2K-201/2007, 2K-438/2008, 2K-270/2008). Be to, teismų praktikoje prisipažinimui padarius nusikalstamą veiką, kaip vienam iš BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytos lengvinančios aplinkybės turinio elementui, keliami trys reikalavimai: savanoriškumas, prisipažinimas laiku bei prisipažinimo išsamumas (Teismų praktikos biuletenis Nr. 28, psl. 295).

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, abiejų J. parodymai viso tyrimo metu nebuvo nuoseklūs – ikiteisminio tyrimo metu jie pripažino iš esmės visas nusikalstamos veikos, numatytos BK 199 ² str. 1 d., padarymo aplinkybes, tačiau pirmosios instancijos teisme jie nurodė jau kitas įvykio aplinkybes, t. y. neigė bendrą susitarimą įvykdyti nusikaltimą ir nurodė, jog jų gabentų cigarečių kiekis nesiekia baudžiamajame įstatyme nurodyto draudžiamo gabenti kiekio. Analogiškas aplinkybes jie išdėstė ir apeliaciniuose skunduose. Šie duomenys rodo, kad nei vyresnysis Mi. J., nei jaunesnysis M. J. nepripažįsta savo kaltės.

Kartu kolegija atkreipia vyresniojo Mi. J. dėmesį, kad jo skunde itin akcentuojama aplinkybė, jog jo parodymuose esantys netikslumai atsirado dėl reikiamos patirties neturėjimo („buvo visiškai nepatyręs, „žalias“ ir naivus“), nes anksčiau „nebuvo susidūręs su kriminaliniu tyrimu ir jį vykdančiais pareigūnais“, yra netiesa arba taip siekiama sumenkinti savo vaidmenį nusikalstamos veikos padaryme ar suklaidinti teismą. Iš byloje esančio 2004 m. vasario 24 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą (t. 2, b. l. 72) turinio matyti, kad dar 2003 m. lapkričio 10 d. Mi. J., gim. (duomenys neskelbtini), buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 178 str. 1 d. ir 302 str. 1 d., padarymo.

Analogiški duomenys bylos medžiagoje yra ir apie jaunesnįjį M. J.. Kauno miesto apylinkės prokuratūros 2008 m. rugsėjo 23 d. nutarimu šiam nuteistajam buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 178 str. 2 d., 187 str. 1 d. ir 187 str. 3 d., padarymo (t. 2, b. l. 139-143).

Taigi, priešingai nei teigiama šių nuteistųjų apeliaciniuose skunduose, pripažinti jų atsakomybę lengvinančia aplinkybę, numatytą BK 59 str. 1 d., nėra juridinio pagrindo.

Iš nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašų matyti, kad Mi. J., gim. (duomenys neskelbtini), vardu yra registruota eilė žemės sklypų ir kito nekilnojamojo turto (t. 2, b. l. 84-103).

Apeliaciniame skunde M. J., gim. (duomenys neskelbtini), nurodo, kad gyvena kartu su savo tėvais.

Vyresniojo Mi. J. asmens kratos metu rasti keturi mobilaus ryšio telefonai (t. 2, b. l. 38), jaunesniojo M. J. – vienas telefonas bei banko, sportinių prekių, maitinimo įstaigų ir kitų įvairias paslaugas teikiančių įmonių nuolatinių klientų kortelės (t. 2, b. l. 121).

Pažymose apie asmens baustumą administracine tvarka nurodyta, kad M. J., gim. (duomenys neskelbtini), baustas 5 kartus, o Mi. J., gim. (duomenys neskelbtini), - net 8 kartus už įvairius kelių eismo taisyklių pažeidimus (t. 3, b. l. 35-37, 38-41).

Kolegijos nuomone, šių duomenų visuma rodo, kad paminėti abu nuteistieji yra visuomeniški, intensyviai naudojasi transporto priemonėmis, mobilaus ryšio, finansinių ir kitų įstaigų paslaugomis, t. y. jie veda pakankamai aktyvų visuomeninį gyvenimą ir turi tvirtus socialinius ryšius. Todėl teigti, kad šie nuteistieji nusikaltimą padarė dėl labai sunkios turtinės ar beviltiškos padėties, nėra jokio pagrindo.

Taip pat, apeliaciniuose skunduose abu J. ginčija jiems paskirtos bausmės (baudos) dydžius.

Nuteistasis M. Š. paskirtos bausmės rūšies ir dydžio neginčija, todėl kolegija skundžiamo nuosprendžio šioje dalyje nerevizuoja (BPK 320 str. 3 d.).

BK 54 str. 1 d. nustatyta, kad teismas skiria bausmę vadovaudamasis straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir BK bendrosios dalies nuostatomis. Šio straipsnio 2 d. nustatyta, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, kad įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas ir teisingas bausmes tada, kai nėra pagrindų atleisti kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės, taikant tik baudžiamojo arba auklėjamojo poveikio priemones. Įstatymų leidėjas nurodo, kad skiriant bausmę turi būti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 1 d. „Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54-64 str.) apžvalga“).

Be to, įstatymo leidėjas nustatė, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Pagal BK 61 str. 1, 2 d. prasmę, byloje nenustačius kaltininkų atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bet nustačius atsakomybę sunkinančią aplinkybę, bausmė (įvertinus BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes) turi būti skiriama jos dydį skaičiuojant nuo sankcijoje numatytos ir teismo parinktos bausmės vidurkio ją griežtinant.

Skundžiamu nuosprendžiu nustatyta, kad visi nuteistieji padarė nusikaltimą ekonomikai ir verslo tvarkai.

Nusikalstamos veikos, numatytos BK 199 ² str. 1 d., sankcijoje numatyta keletas bausmės rūšių – bauda arba laisvės atėmimas iki septynerių metų.

Pagal BK 11 str. nuostatas, ši veika priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai.

Kolegija atkreipia apeliantų dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas visiems nuteistiesiems paskyrė lengvesnę bausmės rūšį, kurios maksimalus dydis už šio nusikaltimo padarymą yra 300 MGL (BK 47 str. 3 d.), o vidurkis – 150, 5 MGL dydžio bauda.

Byloje yra nustatyta apeliantų atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad veika padaryta bendrininkų grupe (BK 60 str. 1 d. 1 p.). Šių nuteistųjų atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta.

Nors apeliantai neteisti, tačiau eilę kartų bausti administracine tvarka (t. 3, b. l. 35-41).

Šių duomenų visuma neabejotinai rodo jau susiformavusiais nuteistųjų neigiamas nuostatas, nenorą elgtis pagal nustatytas visuomenės moralės ir elgesio normas, kad jie jokių išvadų dėl savo neigiamo elgesio nepadarė. Be to, jaunesnysis M. J. yra jauno ir darbingo amžiaus, tačiau nedirba ir nesimoko.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad bausmės tikslai, numatyti BK 41 str. 2 d., bus pasiekti paskyrus visiems nuteistiesiems sankcijoje numatytą švelnesnę bausmės rūšį, nesusijusią su laisvės atėmimu. Žemesnės instancijos teismas, priimdamas tokį sprendimą, BK 54 str. 2 d. ir 61 str. reikalavimų nepažeidė.

Nuteistieji J., nesutikdami su paskirtos baudos dydžiais, apeliuoja į teisingumo principo pažeidimą ir į tai, kad M. J., gim. (duomenys neskelbtini), nepagrįstai netaikytos BK 54 str. 3 d. nuostatos.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teisingumo principo reikalavimų įgyvendinimas paskiriant bausmę kaltininkui (BK 41 str. 2 d. 5 p.) yra ne tik nusikalstamos veikos, jos padarymo aplinkybių, kaltininko asmenybės įvertinimas. Skiriant bausmę, taip pat negali būti ignoruojamos ar neįvertinamos dėl nusikaltimo prarastos vertybės, jų svarba, vieta vertybių hierarchijoje. Pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių, kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė pažeidžia ir humaniškumo principą, nes taip yra sumenkinami nukentėjusiųjų ir visuomenės interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenis „Teismų praktika Nr. 26“, psl. 197-213).

Be to, BK 54 str. 3 d. numatyta, kad šis įstatymas taikomas tada, kai sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui ir kai nėra galimybės paskirti švelnesnę bausmę, remiantis BK 62 str. nuostatoms. Ilgametėje teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, kad taikant BK 54 str. 3 d., turi būti nurodomos byloje nustatytos išimtinės aplinkybės, leidžiančios manyti, jog straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. BK 54 str. 3 d. taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu, nes bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (kasacinės bylos Nr. 2K-594/2007, 2K-123/2008).

Tačiau priešingai nei teigia M. J., nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra nustatyta jokių išimtinų aplinkybių, leidžiančių taikyti šiam nuteistajam BK 54 str. 3 d. nuostatas. Apelianto skunde akcentuojamos aplinkybės – jaunas amžius, silpna sveikata, bendras gyvenimas su tėvais, nedirba, nesimoko, kolegijos nuomone, jokiu būdu nėra tokios (išimtinės) aplinkybės, nes jaunas amžius ir gyvenimas su tėvais yra būdingos daugumai Lietuvoje gyvenančių jaunuolių.

Kolegija atkreipia apelianto dėmesį, kad jo pažymimas jaunas amžius, ir tai, kad jis nedirba, nesimoko, išlaikomas, kaip pats nurodo, savo tėvų, bei yra eilę kartų baustas administracine tvarka, kaip tik parodo jo nenorą laikytis visuomenėje nusistovėjusių elgesio normų. Taigi, šioje byloje nėra jokių išimtinių aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog M. J., gim. (duomenys neskelbtini), paskirta bausmė (ar jos dydis) prieštarauja teisingumo principui.

Kolegija daro išvadą, kad jaunesniojo M. J. apeliaciniame skunde nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-548/2009, 2K-7-186/2010, 2K-303/2009 ir 2K-285/20010 nėra žemesnių instancijų teismus saistantis precedentas, nes nagrinėjamos ir paminėtos bylos, kurias išnagrinėjo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, faktinės aplinkybės (ratio decidendi) nesutampa. Pažymėtina ir tai, kad šio nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytų apygardų teismuose išnagrinėtų bylų sprendimais apeliacinės instancijos teismas nesivadovauja, nes žemesnės instancijos teismo priimtais sprendimais aukštesnės instancijos teismas nėra saistomas.

Nuteistiesiems M. J., gim. (duomenys neskelbtini), bei Mi. J., gim. (duomenys neskelbtini), atsižvelgiant į jų atliktus nusikalstamus veiksmus ir aktyvumo lygį bendrininkų grupėje, yra skirtos bausmės, kurių dydžiai didesni nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis. Kolegijos nuomone, tokios bausmės nėra per griežtos ir (ar) per švelnios bei neprieštarauja bausmės paskirčiai ir teisingumo principui. Todėl dar labiau sumažinti jų dydžius, kaip to prašo apeliantai, nėra teisinio pagrindo.

Nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Tenkinti nuteistųjų Mi. J. (g. (duomenys neskelbtini)), M. J. (gim. (duomenys neskelbtini)) ir M. Š. apeliacinius skundus pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

n u taria:

Nuteistųjų Mi. J. (gim. (duomenys neskelbtini)), M. J. (gim. (duomenys neskelbtini)) ir M. Š. apeliacinius skundus atmesti.

Kolegijos pirmininkas Valdimaras BavėjanasTeisėjai Viktoras KažysVioleta Ražinskaitė