- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-05-06
- Bylos Nr.
- 2K-285/2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Albinas Sirvydis (pirm.), Gintaras Goda, Vytautas Masiokas (pran.)
- Nuteistasis
- I. P., K. Ž., M. G.
- Kaltinamasis
- A. M.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Albino Sirvydžio, Gintaro Godos ir pranešėjo Vytauto Masioko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. P. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendžio, kuriuo I. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199 straipsnio 1 dalį 100 MGL (13 000 Lt) bauda. Į paskirtą bausmę įskaičius laikiną sulaikymą nuo 2008 m. spalio 23 d. iki 2008 m. spalio 24 d., galutinė bausmė nustatyta 98 MGL (12 740 Lt) bauda.
Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti K. Ž. ir M. G. bei išteisintas A. M., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.
Taip pat skundžiamas Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 20 d. nuosprendis, kuriuo, be kita ko, nuteistojo I. P. apeliacinis skundas atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. P. nuteistas už tai, kad, veikdamas organizuota grupe su K. Ž., M. G. ir kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, išvengdamas muitinės kontrolės, per Lietuvos Respublikos valstybės sieną neteisėtai gabeno privalomus pateikti muitinei daiktus, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą: I. P., K. Ž. ir M. G., veikdami organizuota grupe su kitais nenustatytais asmenimis, 2008 m. spalio 23 d., nenustatytam asmeniui suorganizavus kontrabandos gabenimą, Šilutės rajone, Juknaičių seniūnijos Šilininkų kaime esančiame VSAT prie LR VRM Pagėgių rinktinės Plaškių užkardos saugomame pasienio ruože, per Nemuno upę, kurios farvateris atitinka Lietuvos Respublikos valstybės sieną, iš Rusijos Federacijos teritorijos kranto perplaukdami į Lietuvos Respublikos teritoriją, Veržės upe įplaukdami į Lietuvos teritorijos gilumą apie 1500 metrų, nenustatytam asmeniui motorine valtimi atgabenus 120 080 Lt vertės 30 500 pakelių cigarečių „Jin Ling“ su Rusijos Federacijos banderolėmis, I. P., K. Ž. ir M. G. kartu su kitais nenustatytais asmenimis nuo 1.00 iki 1.10 val., būdami prie Veržės upės kranto, perėmė iš nenustatyto asmens cigaretes ir sukrovė į gabenti paruoštą nenustatyto asmens vairuojamą mikroautobusą „Volkswagen Caravele“ (valst. Nr. ,,duomenys neskelbtini“). Mikroautobusui išvažiavus, I. P., K. Ž. ir M. G. sulaikyti įvykio vietoje.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis I. P. prašo teismų sprendimus panaikinti ir bylą nutraukti.
Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai pritaikė BK 2 straipsnio 3 dalį, todėl nepagrįstai pripažino jį kaltu pagal BK 199 straipsnio 1 dalį, taip pat padarė esminį BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą vertindami įrodymus.
Kasatorius nurodo, kad nepagrįstai pripažintas kaltu padaręs kontrabandą, nes jis tik buvo atvežtas prie upės mikroautobusu, į kurį nenustatyti asmenys sukrovė iš atplaukusios valties dėžes su cigaretėmis, o jam, K. Ž. ir M. G. buvo liepta pasislėpti krūmuose ir laukti, kol atplauks kita valtis ir atvyks kitas automobilis, į kurį jie turės sukrauti atplukdytą krovinį. Jie taip ir padarė. Į minėtą automobilį kasatorius dėžių su cigaretėmis nekrovė. Jo veikoje nėra kaltės – tiesioginės tyčios. Šie kasatoriaus ir kitų nuteistųjų parodymai nepaneigti. Teismai nepagrįstai jo kaltę grindė ikiteisminio tyrimo metu pareigūnų duotais parodymais, nes teisme visi jie nurodė nematę, kad būtent jis krovė dėžes su cigaretėmis į mikroautobusą. Pareigūnų ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kad iš mikroautobuso išlipę trys asmenys krovė dėžes su cigaretėmis į mikroautobusą, yra tik jų manymas. Teisme uždavus patikslinančius klausimus, pareigūnai nurodė negalintys pasakyti, kad tie patys asmenys, kurie išlipo iš mikroautobuso, tie patys ir krovė dėžes su cigaretėmis iš valties į mikroautobusą. Tačiau teismai rėmėsi tik ikiteisminio tyrimo metu duotais neišsamiais pareigūnų parodymais ir nevertino teisme duotų patikslintų, kad jie nematė, jog būtent jis krovė dėžes su cigaretėmis į mikroautobusą. Taip padarytas esminis BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimas. Be to, kasatorius nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu save apkalbėjo, norėdamas išvengti suėmimo. Šiuos jo parodymus teismai nepagrįstai vertino kaip įrodymą, nes jų nepatvirtina jokie kiti įrodymai. Teismai nevertino, kad jo (kasatoriaus) ir kitų kaltinamųjų parodymai visiškai sutapo, kad pirmosios apklausos metu jis atsisakė duoti parodymus, o po to davė save kaltinančius parodymus tik tam, kad išvengtų suėmimo. Vien sulaikymas šalia nusikaltimo vietos negali būti laikomas įrodymu, kad jis padarė kontrabandą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į nuteistojo kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras Sergejus Stulginskis prašo skundą atmesti.
Atsiliepime nurodoma, kad skundo argumentai, kuriais kasatorius ginčija faktus, savaip aiškina ir vertina įvykius, nesutinka su teismų sprendimuose išdėstytomis išvadomis dėl atskirų faktų, paliktini nenagrinėti, nes tai ne teisės taikymo šioje byloje, bet faktų sritis, kurioje savo kompetenciją atlikti tyrimą, įvertinti įrodymus, jų pagrindu padaryti išvadas įgyvendino bylą nagrinėję teismai. Prokuroras nurodo, kad įrodinėjimo procesas šioje byloje vyko nepažeidžiant BPK nuostatų. Nuteistojo kaltė padarius inkriminuotą nusikaltimą grindžiama surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visumos įvertinimo pagrindu. Teismas, įvertinęs visus teismo posėdyje tiesiogiai išnagrinėtus įrodymus, tarp jų ir pareigūnų Ž. V., T. M., E. D., R. M., E. Č., A. G. parodymus, motyvuotai atmetė nuteistojo gynybinę įvykio versiją, kad jis kontrabandoje nedalyvavo, prie upės kartu su kitais nuteistaisiais buvo atvežtas krauti jam nežinomo turinio krovinį ir dėžių su cigaretėmis iš atplaukusios valties į mikroautobusą nekrovė. Teismų nuosprendžiuose yra išsamiai aptarti liudytojų (sulaikymo operacijoje dalyvavusių pareigūnų) bei nuteistųjų, tarp jų ir I. P., parodymai, duoti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nenustatyta jokių aplinkybių, kurios leistų pagrįstai abejoti pasaloje dalyvavusių ir per naktinio matymo prietaisą stebėjusių kaltininkų veiksmus pareigūnų parodymų teisingumu. Be to, teismas motyvuotai atmetė analogiškus kasaciniam skundui I. P. apeliacinio skundo teiginius, kad jis ikiteisminio tyrimo metu iš karto po sulaikymo duodamas parodymus save apkalbėjo. Liudytojai A. U. ir V. P. patvirtino, kad šios apklausos metu jokių procesinių pažeidimų nepadaryta, I. P. išsamiai papasakojo įvykio aplinkybes, o apklausoje dalyvavo gynėjas. Teismų nuosprendžiuose nuteistojo paminėti parodymai įvertinti kartu su kitais į bylą surinktais duomenimis, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai jais grindė išvadą dėl I. P. kaltės. Ginčijami bylos duomenys buvo įvertinti pateikiant motyvuotas išvadas. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje visais bylai svarbiais aspektais, kurie buvo iškelti I. P. skunde, pasisakyta. Sprendimas pagrįstas motyvuotomis išvadomis. Dėl kasatoriaus kaltės bei jo iškeltos gynybinės versijos pasisakyta išsamiai ir argumentuotai.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 276 straipsnio 4 dalies,301 straipsnio nuostatų taikymo
Kasatorius nurodo, kad teisme išnagrinėti įrodymai nepatvirtina jo kaltės, tačiau teismai, pažeisdami baudžiamojo proceso įstatymą, jo kaltę grindė ikiteisminio tyrimo metu duotais jo ir pareigūnų parodymais, kurie nepagrįstai pripažinti įrodymais.
BPK 301 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Ši norma neturi būti suprantama tiesiogiai, kad nuosprendyje remiamasi tik tais kaltinamųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, o byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, nustačius BPK 276 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose nurodytas sąlygas (viena iš jų – kai yra esminių prieštaravimų tarp parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, ir parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu), perskaityti dokumentus bei apžiūrėti daiktus. BPK 20 straipsnio 1–5 dalyse nustatyta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pats įstatymų leidėjas nustatė skirtingą reikšmę kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme (BPK 276 straipsnio 1 dalis), ir tų pačių asmenų parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui (BPK 276 straipsnio 4 dalis). Tai reiškia, kad kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai teisiamajame posėdyje gali būti perskaitomi tik įstatyme numatytais atvejais, be to, tie parodymai gali būti pripažinti įrodymais tik tuo atveju, kai jie nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui. Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai gali būti teisiamajame posėdyje perskaitomi tik byloje esantiems įrodymams patikrinti, taigi jie įrodomosios reikšmės neturi, tik gali padėti teismui formuojant savo vidinį įsitikinimą vertinant įrodymų visumą.
Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu teisėjas, apklausęs kaltinamąjį I. P., perskaitė jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui, nes jie iš esmės skyrėsi nuo parodymų, duotų teisme, ir aiškinosi parodymų keitimo priežastis. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šio teismo nuosprendžio turinys patvirtina, jog nuteistojo I. P. kaltė padarius BK 199 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą pagrįsta teisme išnagrinėtų ir įvertintų įrodymų visuma, t. y. sulaikymo operacijoje dalyvavusių pareigūnų liudytojų Ž. V., E. D., R. M., E. Č., T. M. ir A. G., liudytojų V. P. ir A. U., kurie kalbėjo su kasatoriumi tuoj po sulaikymo, parodymais, rašytiniais įrodymais, taip pat dalimi I. P. ir kitų kaltinamųjų parodymų, duotų teisme, nes jie pripažino buvę įvykio vietoje. Šiais teisme išnagrinėtais ir įvertintais įrodymais paneigta kaltinamųjų versija, kad jie tik laukė atplaukiant antrosios valties bei kito automobilio ir į sulaikytą mikroautobusą dėžių su cigaretėmis nekrovė. Sulaikymo operacijoje dalyvavę pareigūnai ikiteisminio tyrimo metu ir teisme davė nuoseklius ir išsamius parodymus. Kaltinamieji ir jų gynėjai aiškinosi jiems svarbias aplinkybes, užduodami liudytojams klausimus. Nors pareigūnai per naktinio matymo prietaisus matė tik judančius žmones, jų veidų nematė, tačiau teismas, įvertinęs visus surinktus ir teisme išnagrinėtus įrodymus, įvykio aplinkybes, padarė pagrįstą išvadą, kad netikėti pareigūnų parodymais nėra jokio pagrindo. Jų parodymais nustatyta, kad į įvykio vietą pareigūnai atvyko apie 19.00 val., apžiūrėję vietovę įsitikino, kad joje pašalinių asmenų nėra. Automobilio variklio ir atplaukiančios valties garsai pasigirdo vienu ir tuo pačiu metu. Iš atvažiavusio automobilio išlipo trys asmenys ir iš karto pradėjo krauti dėžes. Pakrautas automobilis išvažiavo, o dėžes į jį krovę asmenys buvo sulaikyti. Liudytojai V. P. ir A. U. parodė, kad I. P. tuoj po sulaikymo aiškino, jog buvo sulaikytas pasienio ruože dalyvaujant cigarečių kontrabandoje. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje paminėti įtariamojo I. P. ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai teisiamojo posėdžio metu buvo perskaityti vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi. Tačiau iš nuosprendžio turinio matyti, kad I. P. kaltė jo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo pareigūnui, negrindžiama. Šiais I. P. parodymais buvo patikrinti kiti byloje surinkti įrodymai – sulaikymo operacijoje dalyvavusių liudytojų parodymai bei padėjo teismui formuojant savo vidinį įsitikinimą vertinant įrodymų visumą. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis pagrįstas tinkamai, nepažeidžiant BPK 20, 276 straipsnio 4 dalies nuostatų, įvertintais įrodymais.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalies dėl nuteistojo I. P. pagrįstumą ir teisėtumą, pripažino, kad ši teismo nuosprendžio dalis yra pagrįsta ir teisėta. Apeliacinio nuosprendžio dalyje, atsakant į nuteistojo I. P. skundo argumentus dėl įrodymų vertinimo, jo kaltės ir dalyvavimo kontrabandoje, nurodoma, kad įtariamojo I. P. ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus parodymus patvirtina pareigūnų parodymai. Tokia šio teismo įrodymų vertinimo motyvacija yra iš dalies neteisinga, nes sulaikymo operacijoje dalyvavusių liudytojų parodymų teisingumą patvirtina ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti įtariamojo I. P. parodymai. Nuosprendyje teisingai konstatuota, kad nuteistasis I. P. veikė tiesiogine tyčia, nes naktį pasienio ruože kraudamas dėžes iš atplaukusios valties suvokė dalyvaujantis cigarečių kontrabandoje ir norėjo taip veikti (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Apeliacinės instancijos teismas BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies nuostatų nepažeidė. Į esminį nuteistojo I. P. skundo argumentą, kad byloje surinkti įrodymai nepatvirtina jo dalyvavimo kontrabandoje, išsamiai ir motyvuotai atsakyta.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylos aplinkybės buvo išsamiai ir nešališkai ištirtos, teismų sprendimai pagrįsti tinkamai įvertintais įrodymais, taigi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos nepažeistos. I. P. kaltė pagrįsta teismų sprendimuose išdėstytų ir išanalizuotų įrodymų visuma, teismų išvados išsamiai motyvuotos.
Taigi esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų dėl I. P. nepadaryta.
Byloje surinktus įrodymus patikrina bei įvertina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, o kasacinės instancijos teismas patikrina skundžiamų teismų sprendimų teisėtumą teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl, nenustatęs esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų renkant ir vertinant įrodymus, kitu aspektu vertinti surinktų įrodymų kasacinės instancijos teismas neturi teisės, o baudžiamojo įstatymo pritaikymą patikrina remdamasis žemesnės instancijos teismų sprendimais nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis.
Pagal nustatytas bylos aplinkybes baudžiamasis įstatymas – BK 199 straipsnio 1 dalis – I. P. nusikalstamiems veiksmams pritaikytas tinkamai.
Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios instancijos teismo ar apeliacinės instancijos teismo nuosprendžių keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų priimti nuosprendžiai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo I. P. kasacinį skundą atmesti.