Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Josifo Tomaševičiaus, teisėjo Alvydo Pikelio ir pranešėjo Rimanto Baumilo,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. O. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 29 d. nuosprendžio, kuriuo D. O. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199² straipsnio 1 dalį 100 MGL (trylika tūkstančių litų) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 65 ir 66 straipsniais į paskirtąją bausmę įskaitytas kardomajame kalinime išbūtas laikas nuo 2007 m. gruodžio 18 d. iki 2007 m. gruodžio 20 d., vieną sulaikymo dieną prilyginant dviejų MGL dydžio baudai ir nustatytas galutinis baudos dydis 96 MGL (dvylika tūkstančių keturi šimtai aštuoniasdešimt litų). Baudą paskirta sumokėti per du mėnesius.

Kauno apygardos teismo 2008 m. gruodžio 15 d. nuosprendžiu D. O. buvo išteisintas, o R. J. nuteistas, tačiau kasacinio skundo jo atžvilgiu nepaduota.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokurorę, prašiusią kasacinį skundą atmesti,

Aprašomoji dalis

n ustatė:

D. O. nuteistas už tai, kad neteisėtai disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis, tai yra 2007 m. gruodžio 18 d., apie 21 val., Šakių rajone, Slavikų seniūnijoje, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje, veikdamas bendrininkų grupe su R. J., iš nenustatyto asmens neteisėtai įgijo Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo apmokestinamas ir Rusijos Federacijos banderolėmis paženklintas prekes – 64 dėžes su 32 000 pakelių cigarečių „JIN LING“, pagal Europos Bendrijos kombinuotąją nomenklatūrą, patvirtintą 2003 m. rugsėjo 11 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 1789/2003, klasifikuojamas kodu 2402.20.90, kurios nebuvo paženklintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 9 d. nutarimu Nr. 408 patvirtintų Apdoroto tabako, etilo alkoholio ir alkoholinių gėrimų ženklinimo specialiais ženklais – banderolėmis taisyklių 5 punkto nustatyta tvarka. Šių prekių vertė – 97 271 Lt.

D. O., pažeisdamas nustatytą tvarką, t. y. Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 2.1.1 punktą, kuris numato, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje fiziniams asmenims draudžiama gabenti tabako gaminius, nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis, taip pat 3,4 punktą, kuris numato, kad fiziniams asmenims leidžiama gabenti nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis tabako gaminius, jeigu jie gabena įvežtus iš trečiųjų šalių į Lietuvos Respubliką tabako gaminių didesnius kiekius, negu šiose taisyklėse nustatytas maksimalus leistinas šių prekių kiekis, turėdami importo muitų, akcizų ir pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimą patvirtinančius dokumentus, neturėdamas cigarečių įgijimo, gabenimo, importo muitų, akcizų ir pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimą patvirtinančių dokumentų, šias prekes kartu su R. J. gabeno mikroautobusu „Fiat Ducato“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) iki Šakių miesto, kur tą pačią dieną apie 22 val. buvo sulaikytas Šakių rajono policijos komisariato pareigūnų.

Kasaciniu skundu nuteistasis D. O. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos apkaltinamąjį nuosprendį jo atžvilgiu ir palikti galioti išteisinamąjį pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 protokolo 2 straipsnio taikymo

Kolegija pažymi, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 protokolo 2 straipsnis garantuoja nuteistam už nusikalstamą veiką asmeniui teisę reikalauti, kad apkaltinamasis nuosprendis ar bausmė būtų peržiūrėti aukštesnės instancijos teismo, tačiau nurodo, kad šios teisės įgyvendinimo tvarką ir pagrindus numato įstatymas. Lietuvos Respublikos įstatymai apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nuteistam asmeniui numato teisę apskųsti nuosprendį aukštesniam Konvencijos prasme Lietuvos Aukščiausiajam Teismui, tačiau nurodo, kad tai gali būti daroma tik tuo atveju, jei byloje buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ar padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų (BPK 369 straipsnio 1 dalis). Iš to darytina išvada, kad kasatorius nepagrįstai teigia, kad pripažinus jį kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu buvo suvaržytos jo teisės, nes jis turėjo teisę įstatymo reglamentuota tvarka apskųsti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį aukštesnės instancijos teismui ir šia teise realiai pasinaudojo (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą byloje Krombach prieš Prancūziją, priimtą 2001 m. vasario 13 d., pareiškimo Nr. 29731/96 (Krombach v. France, Judgement of 13 February 2001, Application no. 29731/96))

Dėl BPK 20 straipsnio reikalavimų pažeidimų

Kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išvados apie faktines bylos aplinkybes, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio nuostatos, yra pagrįstos išsamiu ir nešališku jų išnagrinėjimu, remiantis teisėtais būdais gautais, teismų ištirtais įrodymais, kurių duomenys patvirtina ar paneigia turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti aplinkybes, todėl kasatorius nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas jo bylą, pažeidė BPK 20 straipsnio 3, 4, 5 dalių normas.

Kolegijos nuomone, kasatorius deklaratyviai teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis grindžiamas duomenimis, kurie nei patvirtina, nei paneigia aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai, t.y. duomenimis, kurie negali būti laikomi įrodymais pagal BK 20 straipsnio 3 dalį, nes pats kasatorius skunde nenurodo jokių konkrečių įrodymų, kurie neatitiktų BPK 20 straipsnio 3 dalies reikalavimų, o kolegija, išnagrinėjusi įrodymus, kuriais buvo grindžiamas apeliacinės instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis, tokių įrodymų, neaptiko.

D. O. nurodo, kad liudytojo D. P. parodymų nepatvirtina jokie kiti byloje surinkti įrodymai, todėl mano, kad jų negalima patikrinti Baudžiamojo proceso kodekse numatytais, ir teigia, kad dėl šios priežasties liudytojo D. P. parodymai negali būti laikomi įrodymais. Kolegija pažymi, kad BPK 20 straipsnio 4 dalis reiškia, kad įrodymais gali būti pripažinti tik tokie duomenys, kurių patikimumą yra galimybė patikrinti atliekant Baudžiamojo proceso kodekse reglamentuojamus veiksmus. Iš pirmosios instancijos teismo 2008 m. lapkričio 24 d. teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad liudytojas D. P. atvyko į teisiamąjį posėdį, jo metu kaip liudytojas davė parodymus apie jam žinomas bylos aplinkybes, atsakė į nuteistojo D. O. gynėjo, kitų proceso dalyvių papildomus klausimus, kuriais siekta patikslinti įvykio aplinkybes ir tuo pačiu įsitikinti liudytojo parodymų patikimumu, o klausimų nebelikus, baigė duoti parodymus (T. 2, b. l. 152-161). Iš to darytina išvada, kad buvo ne tik reali galimybė patikrinti liudytojo D. P. parodymus Baudžiamojo proceso kodekso numatytais veiksmais, bet tai ir realiai buvo padaryta nagrinėjamoje byloje, todėl nuteistojo kasacinio skundo motyvas atmestinas kaip prieštaraujantis bylos dokumentams.

Kasatorius nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, įvertindamas byloje surinktus įrodymus, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas nagrinėjo D. O. parodymus apie tai, kad mikroautobuse, neteisėtai gabenusiame akcizais apmokestinamas prekes, jis atsidūrė atsitiktinai ir motyvuotai tokius jo parodymus atmetė dėl to, kad jie prieštarauja paties D. O. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotiems parodymams, liudytojo D. P. parodymams ir logikai, nes pagal D. O. pateikiamą bylos aplinkybių aiškinimą R. J. pakvietė kartu vykdyti nusikaltimą ir aktyviai dalyvauti jo padaryme visiškai atsitiktinį žmogų, kurį sutiko pakelėje. Iš liudytojo R. K. parodymų matyti, kad nuo pat sulaikymo pradžios D. O. tvirtino, jog mikroautobuse atsidūrė atsitiktinai, tačiau jis pats D. O. ir R. J. susitikimo ir įsėdimo į mikroautobusą nematė, todėl jo parodymai negali būti vertinami nei kaip patvirtinantys, nei kaip paneigiantys D. O. parodymus, kad mikroautobuse su neteisėtai gabenamomis akcizais apmokestinamomis prekėmis jis atsidūrė atsitiktinai. Iš to darytina išvada, kad liudytojo D. P. parodymai apie tai, kaip jis sekė mikroautobusą su akcizais apmokestinamomis prekėmis iki to momento, kai jis buvo sustabdytas policijos pareigūnų, negali būti vertinami kaip prieštaraujantys byloje surinktų įrodymų visetui. Be to, pažymėtina, kad byloje nėra jokių kitų duomenų, kurie keltų abejonių dėl liudytojo D. P. parodymų patikimumo, todėl bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas pagrįstai jais grindė apkaltinamąjį nuosprendį.

Dėl BPK 301 straipsnio taikymo

Kasatorius nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismo išvada dėl to, kaip jis suvokė faktines bylos aplinkybes, yra tik spėjimas. Iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad būdamas Šakiuose D. O. tamsiu paros metu susitiko su R. J. ir šio vairuojamu mikroautobusu nuvyko į atokią sodybą, esančią netoli Šakių, kur dalyvavo iš miško išėjusiems vyrams pakraunant į mikroautobusą nesunkias juodais polietileniniais maišais uždengtas dėžes, taip pat nesunkias juodais polietileniniais maišais neuždengtas dėžes, ant kurių buvo užrašai rusų kalba. Be to, iš surinktų įrodymų matyti, kad dėžių krovimo metu D. O. nebuvo leidžiama skambinti mobilaus ryšio telefonu, o prikrovus pilną mikroautobusą dėžių, jis tuo pačiu mikroautobusu, vairuojamu R. J., grįžo į Šakių miestą. Aptartų aplinkybių visuma ir vyrų, pakrovusių akcizais apmokestinamas prekes į mikroautobusą, visiškas pasitikėjimas D. O., kurį rodo leidimas jam dalyvauti kraunant prekes, įspėjimas apie tai, kad jis nesinaudotų mobilaus ryšio telefonu ir šio paklusimas nurodymui, kolegijos nuomone, leidžia teigti, kad D. O. buvo gerai žinoma, kad jis įgyja ir gabena iš trečiųjų šalių įvežtas apmokestinamas akcizais prekes, kurias įgyti ir pervežti Lietuvos Respublikos teritorijoje, atsižvelgus į jų kiekį, buvo reikalingi dokumentai, patvirtinantys muitų, akcizų ir pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimą. Išvados apie tai nepaneigia kasatoriaus nurodomos aplinkybės, kad R. J. jis anksčiau nepažinojo, kad nemoka rusų kalbos, kad jam nebuvo žinoma, kad mikroautobusas, kuriuo buvo gabenamos akcizais apmokestinamos prekės, anksčiau buvo registruotas jo brolio, P. O., vardu, nes šios aplinkybės neteikia jokios informacijos apie D. O. ir vyrų, kurie disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis iki to laiko, kai jos buvo pakrautos į mikroautobusą, tarpusavio ryšius.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistojo D. O. kasacinį skundą atmesti.