Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino, Dianos Labokaitės ir Albinos Rimdeikaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo J. B. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-218-292/2017 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Transgika“ ieškinį atsakovui J. B. dėl nepanaudoto, komandiruotėms skirto avanso grąžinimo, palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 ir 322 straipsniai).Byloje kilo ginčas dėl atsakovo pareigos atlyginti ieškovei 3 511,40 Eur (12 124,14 Lt) darbuotojui išmokėto avanso. Byloje nustatyta, kad 2013-04-04 tarp šalių sudaryta neterminuota darbo sutartis Nr. K-98, pagal kurią atsakovas J. B. priimtas dirbti į UAB „Transgika“ vairuotoju-ekspeditoriumi (t.1, b. l. 11-12). 2013-04-04 sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, kuria atsakovas prisiėmė visišką materialinę atsakomybę už darbdavio jam perduotas vertybes - tarnybinę transporto priemonę, pagal naudojamus apskaitos dokumentus pervežimui priimtas materialines vertybes, grynus pinigus, priimtus iš klientų; taip pat už baudas ir kompensacines išmokas, kurias darbdavys turėjo sumokėti dėl darbuotojo kaltės (t.1, b. l. 14-15). Darbo sutartis nutraukta 2014-11-12 (2014-11-12 įsakymas dėl atleidimo iš darbo Nr. P-14/20). UAB „Transgika“ Darbo tvarkos taisyklėse nustatyta, kad siuntimas į komandiruotę įforminamas darbdavio įsakymu (Taisyklių 8.1 p.). Teisėtos ir pagrįstos išlaidos, patirtos komandiruotės metu, yra kompensuojamos (Taisyklių 8.2 p.). Pagal UAB „Transgika“ Darbo tvarkos taisykles (Taisyklių 8.3 p.), darbuotojas, grįžęs iš komandiruotės, pateikia buhalterijai avansinę ataskaitą, kurioje prie kiekvieno pateikto punkto turi būti išlaidas pateisinantis dokumentas, atitinkantis visus buhalterinės apskaitos reikalavimus (t.1, b. l. 37). 2013-09-02 priimtas įsakymas Nr. Y13/06 Dėl atskaitingų asmenų atsiskaitymo tvarkos ir terminų (t.1, b. l. 42-45). Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju sprendė, kad faktinis ieškinio pagrindas ir dalykas yra ieškovei padaryta žala dėl darbuotojo neatliktų ar netinkamai atliktų nustatytų darbo pareigų, todėl ginčas turi būti nagrinėjamas pagal DK normas, reguliuojančias darbuotojo materialinę atsakomybę. Apeliaciniu skundu nėra skundžiama ši pirmosios instancijos teismo išvada. Pažymėtina, kad darbuotojo materialinė atsakomybė darbo teisėje suprantama kaip darbuotojo pareiga atlyginti darbdaviui žalą, padarytą neatlikus ar netinkamai atlikus darbuotojui nustatytas pareigas. Ji atsiranda esant DK 246 straipsnyje nustatytoms sąlygoms. Šios atsakomybės tikslas – atlyginti darbdaviui padarytą turtinę (tiesioginiai nuostoliai bei negautos pajamos) ir neturtinę žalą (DK 250, 257 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-174-701/2016). Pagal kasacinio teismo suformuotą teisės normų, reglamentuojančių darbuotojo materialinę atsakomybę, aiškinimo ir taikymo praktiką materialinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti šias sąlygas: 1) padaryta žala; 2) žala padaryta neteisėta veika (veiksmais, neveikimu); 3) yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo; 4) yra pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėjas ir nukentėjusi šalis teisės pažeidimo metu buvo susiję darbo teisiniais santykiais; 6) žalos atsiradimas susijęs su darbo veikla (DK 246 straipsnis). Materialinė atsakomybė atsiranda tik tada, kai yra visos DK 246 straipsnyje nurodytos pažeidėjo materialinės atsakomybės sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-399-701/2015). Atsakovo (apelianto) J. B. apeliacinio skundo argumentai iš esmės yra susiję su įrodinėjimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimu. Teigiama, kad teismas pažeidė įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles, formaliai aiškino byloje pateiktus įrodymus, netinkamai paskirstė šalims įrodinėjimo pareigą, nesiaiškino aplinkybių dėl avanso pervedimų ir jo panaudojimo. CPK185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Įrodymų vertinimas pagal CPK185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas, remdamasis nurodyta įstatymo norma. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Dėl to teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą.Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus avansinių apyskaitų duomenis sprendė, kad esant skirtumui tarp ieškovės išmokėtų atsakovui sumų ir atsakovo pateiktų įrodymų, pagrindžiančių išlaidas komandiruočių metu, atsakovo nepateisintos išlaidos, išmokėjus atsakovui darbo užmokestį yra 12 982,61 Lt, nors prašoma priteisti suma yra 3511,40 Eur (12 124,14 Lt). Dėl įsivėlusios klaidos ieškovė prašo priteisti mažesnę sumą nei nurodyta paskutinėje avanso apyskaitoje, tačiau ieškovė nekeitė ieškinio reikalavimų. Nurodė, kad atsakovas, nevykdydamas pareigos atsiskaityti su darbdaviu už gautas lėšas komandiruotėms, tyčiniais veiksmais padarė žalą ieškovei, todėl ieškinys tenkintinas, t. y. atsakovas turi grąžinti ieškovei išmokėtas sumas 3511,40 Eur sumai. Pažymėtina, kad byloje nekilo ginčo, jog atsakovui buvo pervedami avansai komandiruotėms, o atsakovui išmokėto avanso likutis, atskaičius panaudotą avanso dalį (tame tarpe atsakovui priklausančius dienpinigius) pagal atsakovo pateikiamus dokumentus būdavo ne grąžinamas į kasą, o perkeliamas kitai komandiruotei. Byloje nėra ginčo dėl atsakovui pervestos pinigų sumos. Tačiau kaip matyti iš apeliacinio skundo, atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu teigdamas, kad byloje netinkamai įvertinti byloje pateikti įrodymai, susiję su atsakovui išmokėtų sumų panaudojimu. Nurodo, kad teismas neįvertino, jog nebuvo apskaičiuoti kuro konvertavimo skirtumai, netinkamai įvertintos aplinkybės, susijusios su 9500,00 Lt baudos sumokėjimu bei dėl 5870,20 litų panaudojimo pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovo teiginių apie 9500,00 Lt baudos sumokėjimą, dėl duomenų nebuvimo apyskaitose apie sunaudotą kurą ir kelių mokesčius, kuro kainų skirtumo, nurodė, kad šie teiginiai nepagrįsti objektyviais įrodymais. Teismas sprendė esant neįrodyta, kad atsakovas pateikė duomenis apie sumokėtą baudą. Tačiau bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas atlygino dalį baudos, tik jam nepateikus dokumentų, pagrindžiančių išlaidas, duomenys nebuvo įtraukti į apyskaitas. Taip pat kaip matyti iš ieškovės pateiktų dokumentų, t. y. direktorės įsakymų dėl krovininių automobilių apskaitos tvarkos, kelionės lapų, atsakovo kelionės kortelės panaudojimo ataskaitų matyti, kad kuras, kuris neįtrauktas į apyskaitas, buvo įsigyjamas atsiskaitant įmonės kortele, o ne grynais pinigais. Atsakovas nepateikė daugiau įrodymų, negu buvo pateikęs įmonės darbuotojams ir negu buvo apskaityta avansinėse apyskaitose.Kaip jau nurodyta, pagal UAB „Transgika“ Darbo tvarkos taisykles (8.3 p.), darbuotojas, grįžęs iš komandiruotės, pateikia buhalterijai avansinę ataskaitą, kur prie kiekvieno pateikto punkto turi būti išlaidas pateisinantis dokumentas, atitinkantis visus buhalterinės apskaitos reikalavimus (t.1, b.l. 37). 2013-09-02 priimtas įsakymas Nr. Y13/06 Dėl atskaitingų asmenų atsiskaitymo tvarkos ir terminų (t.1, b.l. 42-45). Remiantis šalių paaiškinimais, byloje pateiktais įrodymais matyti, kad atsakovas, grįžęs iš komandiruotės, pateikdavo ieškovei dokumentus (kasos kvitus, sąskaitas ir kt.), pagrindžiančius jo patirtas komandiruotės išlaidas. Ieškovė, pagal turimus duomenis sudarydavo avanso apyskaitas, kurias kaip atskaitingas asmuo pasirašydavo atsakovas. Atsakovui išmokėto avanso likutis, atskaičius panaudotą avanso dalį ir atsakovui priklausančius dienpinigius pagal atsakovo pateikiamus dokumentus, būdavo ne grąžinamas į kasą, o perkeliamas kitai komandiruotei. Remiantis byloje esančiais duomenimis konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad sudarant avanso apyskaitas atsakovas nepateikė ieškovei duomenų apie susidariusius valiutų konvertavimo skirtumus, todėl lėšos šiems skirtumams apmokėti nebuvo įtrauktos į avanso apyskaitas. Tačiau įvertintina tai, kad teismo posėdžio, vykusio 2016 m. lapkričio 2 d., metu ieškovės atstovas baigiamųjų kalbų metu nurodė, kad ieškovė sutiko mažinti ieškinio sumą dėl konvertavimo mokesčio, bet neturi duomenų, kokią sumą tai sudaro. Pirmosios instancijos teismas, šios aplinkybės neįvertino, dėl jos nesiaiškinta ir atnaujinus bylos nagrinėjimą iš esmės. Pažymėtina, kad ir atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė sutinka, kad galėjo būti patirtos valiutų konvertavimo išlaidos, tačiau nurodo, kad atsakovas pats nepateikė šias išlaidas pagrindžiančių įrodymų. Byloje nekilo ginčo, kad Olandijoje buvo skirta 9500 Lt bauda už tachografo duomenų klastojimą bei kad šią sumą kaip avansą ieškovė pervedė atsakovui. Tarp šalių kilo ginčas, kas atsakingas už šią baudą. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovo teiginiai apie sumokėtą baudą už krovinių pervežimo taisyklių pažeidimą yra nepagrįsti. Neįrodyta, kad atsakovas pateikė duomenis apie sumokėtą baudą. Byloje nustatyta, kad atsakovas atlygino tik dalį baudos. Iš byloje pateikto atsakovo 2013-04-01 – 2013-12-31 sąskaitos išrašo matyti, kad į atsakovo sąskaitą 2013-07-17 kaip avansas komandiruotei buvo pervesta 9500 Eur suma (t.1, b. l. 83). Tai atsispindi ir 2013-07-26 avanso apyskaitoje Nr. 5. Ši suma buvo pervesta CCV INSPECTIE V EN WBB S GRAVENHAGE. Byloje šalys nurodė skirtingas aplinkybes, kam skirta bauda. Ieškovė nurodė, kad bauda buvo skirta atsakovui kaip fiziniam asmeniui, todėl atsakovas turėjo prievolę baudą sumokėti, o reikalingas lėšas įmonė tik paskolino, todėl atsakovas turi atlyginti 9500 Lt sumą. Tuo tarpu atsakovas nurodė, kad bauda buvo skirta įmonei, todėl įmonė pervedė lėšas baudai, o atsakovas, grįžęs po komandiruotės, pateikė ieškovei visus su baudos skyrimu susijusius dokumentus. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tik byloje esantį įrodymą, patvirtinantį, kad atsakovui buvo pervesta 9500 Lt suma ir faktą, kad šalys neginčija, jog tai bauda už tachografo naudojimo pažeidimus sprendė, kad šią sumą ieškovei turi atlyginti atsakovas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs aplinkybes, kad byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių baudos skyrimo faktą būtent atsakovui ir įvertinęs priešingas šalių pozicijas, kam buvo skirta bauda, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju iš byloje esančių duomenų negalima vienareikšmiškai spręsti, kad baudą turėjo sumokėti būtent atsakovas (byloje nėra nustatytos visos aplinkybės, susijusios su minėta bauda). Byloje nėra duomenų, kad šalys bandė išsireikalauti duomenis, susijusius su minėtos baudos kyrimu. Be to, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad atsakovas atlygino dalį žalos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, sprendime nėra konkrečiai nurodyta, kuo remdamasis teismas padarė šią išvadą. Iš ieškovės paaiškinimų bylos nagrinėjimo metu galima būtų spręsti, kad atsakovas, grąžindamas 5000 Lt avansą, pripažino, kad jis turi atlyginti žalą. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad 5000 Lt 2014-07-17 avanso apyskaitoje Nr. 12 nurodyta kaip išduoto avanso grąžinimas (t.1, b.l. 71), tai nurodyta ir 2014-07-17 kasos pajamų orderyje Nr. 0835 (t.2, b.l. 107). Materialinės atsakomybės sąlyga – neteisėta veika (DK 246 straipsnis) – suprantama kaip darbo pareigų, nustatytų įstatymų, kitų norminių teisės aktų, tarp jų – lokalinių, nevykdymas ar netinkamas vykdymas. Darbuotojo teisinė pareiga yra tinkamai atlikti savo pareigas, jis privalo rūpintis tinkamu darbo sutarties vykdymu. Darbuotojo neveikimas gali būti pripažintas neteisėtu, kai esant tam tikroms aplinkybėms jis įpareigotas atlikti reikiamus veiksmus. Kiekviena darbuotojo kaltės forma (tyčia, neatsargumas) ir rūšis (tiesioginė ar netiesioginė tyčia, neatsargumas dėl per didelio pasitikėjimo ar nerūpestingumo) yra pakankama materialinei atsakomybei atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-701/2016). Byloje nėra duomenų, kad būtent dėl atsakovo neteisėtų veiksmų buvo skirta 9500 Lt bauda. Be to, ši įstatymo nuostata būtų taikoma tik tuo atveju, jei būtų nustatyta, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų ieškovei buvo skirta bauda. Ieškovė, teigdama, kad pervedė atsakovui 9500 Lt būtent baudai sumokėti, nepateikė tai patvirtinančių įrodymų. 9500 Lt pervedimas nėra pakankamas įrodymas, kad būtų galima daryti išvadą apie neteisėtą atsakovo veiklą ir kad būtent atsakovui kilo pareiga sumokėti baudą. Nustačius, kad ieškovas sumokėjo baudą už atsakovą, tarp šalių atsirastų kitokie – civilinės, bet ne darbo teisės reglamentuojami santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2010). Šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas neanalizavo. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas nenurodė, kaip turi būti vertinama sumokėta 9500 Lt bauda. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas pasirašė avanso apyskaitas, jokių pretenzijų nereiškė, negali būti pagrindu konstatuoti atsakovo atsakomybę. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodė, kad atsakovas dalį avanso, t. y. 1700,13 Eur (5870,20 Lt) išleido pagrįstai. Tačiau teisėjų kolegijai nustačius, kad nagrinėjamu atveju nenustatytos visos aplinkybės, susijusios su baudos mokėjimu, kad nėra įrodymų, jog atsakovo ieškovei grąžintas 5000 Lt avansas yra susijęs su baudos sumokėjimu, nėra aišku, kokią sumą turėtų sudaryti ieškovės prašomas priteisti iš atsakovo jam pervestas avansas. Byloje pateikti duomenys, kad atsakovui buvo suteiktos nemokamos atostogos laikotarpiais: nuo 2013-10-01 iki 2013-10-20; nuo 2013-11-11 iki 2013-12-01; nuo 2014-01-20 iki 2014-01-31; nuo 2014-02-03 iki 2014-02-09. Byloje kilo ginčas dėl ieškovės atliktų avansų pervedimo atsakovo nemokamų atostogų laikotarpiu nuo 2013-11-11 iki 2013-12-01. Atsakovas nurodė, kad nors buvo nemokamose atostogose, tačiau važiavo automobiliu iš Ispanijos, dėl ko pylėsi kuro, mokėjo kelių mokesčius, tačiau šios išlaidos nėra įtrauktos į avanso apyskaitas. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl atsakovui jo nemokamų atostogų metu pervedamų avansų nurodė, kad kelionės buvo planuojamos iš anksto, todėl avansai pervedami ir nemokamų atostogų metu. Nurodė, kad kuras, kuris neįtrauktas į apyskaitas, buvo įsigyjamas atsiskaitant įmonės kortele. Ši pirmosios instancijos teismo išvada yra nepagrįsta. Pažymėtina, kad atsakovo nurodyti atsiskaitymai buvo atliekami iš jo asmeninės sąskaitos. Be to, teismo posėdžio, vykusio 2016 m. lapkričio 2 d. metu, ieškovės atstovė nurodė, kad vairuotojai naudojasi savo asmenine kortele, avansai pervedami į jų asmenines sąskaitas. Be to, nors teismas nurodė, kad pagal įmonėje susiformavusią praktiką avansai būdavo pervedami ir nemokamų atostogų metu, tačiau iš atsakovo pateiktų 2013-2014 metų sąskaitos išrašų matyti, kad avansai komandiruotei buvo pervesti tik atsakovo nemokamų atostogų laikotarpiu nuo 2013-11-11 iki 2013-12-01. Tuo tarpu kitais atvejais tai buvo įvardijama kaip komandiruotės išlaidos, DU (t.1, b.l. 83-89; t.2, b.l. 109-120). Įvertinęs tai, kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neišsiaiškino aplinkybių, susijusių su atsakovo nurodytais atliktais mokėjimais jo nemokamų atostogų metu. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamo ginčo esmę, spręstinų klausimų pobūdį, papildomai tirtinų šioje byloje aplinkybių apimtį, jų pagrindu nustatytinas teisiškai reikšmingas aplinkybes, dėl kurių byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama iš esmės visa apimtimi, konstatuoja, jog šios bylos negalima tinkamai ir iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Todėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 10 d. sprendimas naikintinas ir byla perduotina nagrinėti iš naujo.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m sausio 10 d. sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Alytaus rajono apylinkės teismui.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.