Šiaulių apygardos teismo sprendimas

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Valantienė, sekretoriaujant Odetai Sakalauskienei, dalyvaujant ieškovui D. P., ieškovų atstovui advokatui A. K., atsakovams bankrutuojančios S. J. įmonės bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Atveika“ atstovei V. P., uždarajai akcinei bendrovei „LKU turto valdymas“ atstovui R. S., tretiesiems asmenims S. J., jo atstovui advokatui A. Š., Kredito unijos „Žemdirbio gerovė“ atstovui A. L., uždarosios akcinės bendrovės „Rūtagra energy“ atstovui A. V., civilinėje byloje pagal ieškovų D. P. ir V. P. ieškinį atsakovams bankrutuojančiai S. J. įmonei, uždarajai akcinei bendrovei „LKU turto valdymas“, tretiesiems asmenims S. J., Kredito unijai „Žemdirbio gerovė“, uždarajai akcinei bendrovei „Rūtagra energy“ dėl sutarties sąlygų pakeitimo pripažinimo, dėl statybos rangos sutarties pripažinimo pirkimo - pardavimo sutartimi ir nekilnojamojo turto įsigijimo bei hipotekos pripažinimo negaliojančia,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

LR CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarties laisvės principas, suteikiantis asmenims, sudarantiems sutartis, teisę savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, taip pat sudaryti ir LR CK nenustatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu (LR CK 6.193 straipsnis). Pažymėtina, kad sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos LR CK 6.193–6.195 straipsniuose bei suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Išsamiai sutarčių aiškinimo taisyklės apibendrintos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010. Joje pasisakyta, kad, esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu pažymėtina tai, kad, nepaisant pirmiausia įtvirtinto subjektyviojo sutarties aiškinimo metodo, neabejotinai yra svarbūs ir visi kiti LR CK 6.193 straipsnyje nustatyti sutarčių aiškinimo principai, ir kiekvienu atveju, aiškinant konkrečią sutartį, būtina atsižvelgti į visų nurodytų sutarčių aiškinimo taisyklių visetą. Lietuvos Aukščiausiasis teismas ne kartą yra akcentavęs, kad ieškovas ieškinyje, atsakovas atsiliepime privalo nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, visus įrodymus, kuriais ketina įrodinėti tas aplinkybes, ir pridėti tuos įrodymus. Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas (LR CPK 12 straipsnis), suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes. Įstatymų leidėjas nustatė ne tik įrodinėjimo pareigas, bet ir jų paskirstymo taisykles, kurių bendriausios yra suformuluotos LR CPK 12, 178 ir 179 straipsniuose. Įrodinėjimo pareiga pagal šias taisykles tenka tam, kas teigia – ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui – atsikirtimų faktinį pagrindą. Konkrečiu atveju šalims statybos rangos sutarties sąlygos buvo aiškios, buvo aptarta objektų kaina, darbų apimtys, terminai. Ieškovai nurodė, kad jų tikslas buvo sutartyje nustatytomis sąlygomis nuosavybės teise įsigyti gyvenamąjį būstą ir žemę. Pažymėtina, kad kiekvienas protingas, apdairus asmuo, privalo tinkamai įvertinti, apsvarstyti, ar jis neprisiima per didelę riziką spręsdamas dėl sutartinių santykių ir nesudarydamas rašytinės sutarties, kada įstatymas, ir sutarties sąlygos numato rašytinę formą, arba nesiimdamas kitų įstatymuose numatytų savo teisių gynimo būdų. Nors S. J. su ieškinio reikalavimu sutiko, nurodydamas, kad tarp ieškovų ir įmonės buvo susitarimas dėl kainos pakeitimo, bylos duomenys to nepatvirtina. Pažymėtina, kad pagal LR CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal LR CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismui įvertinus byloje pateiktus įrodymus, į tai, kas išdėstyta yra pagrindo išvadai, kad ieškovai neįrodė, kad buvo sudarytas susitarimas dėl rangos sutartyje numatytos kainos pakeitimo.

Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (LR CK 6.189 straipsnio 1 dalis), o šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai (LR CK 6.200 straipsnio 1 dalis). Pagrindinis civilinių santykių principas – sutarties laisvės principas – lemia, kad derybos dėl sutarties sudarymo gali būti bet kada nutrauktos. Tačiau derybas dėl sutarties sudarymo vedančios šalys turi abipusę pareigą elgtis sąžiningai, tai įtvirtinta LR CK 1.5, 6.4, 6.158 ir 6.163 straipsniuose. Sąžiningumas iki sutartiniuose santykiuose apima keletą svarbių pareigų. Pirma, šalis neturėtų vesti derybų, jeigu ji apskritai neketina sudaryti sutarties. Antra, nors ir nėra šalių pareigos sudaryti sutartį, tačiau sąžiningumas reikalauja, kad toli pažengusios derybos nebūtų nutrauktos be pakankamos priežasties, nes tokiose derybose viena ar kita šalis jau turi visiškai pagrįstą pagrindą tikėtis, jog priešingos šalies ketinimai yra rimti ir sutartis tikrai bus sudaryta. Nustatant tikrąją tam tikros sutarties šalių valią, taikytinos sutarčių aiškinimo taisyklės, nurodytos LR CK 6.193 straipsnyje. LR CK 6.165 straipsnyje nustatyta, kad preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį. Preliminarioji sutartis turi būti rašytinė. Formos reikalavimų nesilaikymas preliminariąją sutartį daro negaliojančią. Preliminariojoje sutartyje šalys turi nurodyti terminą pagrindinei sutarčiai sudaryti. Jeigu šis terminas nenurodytas, pagrindinė sutartis turi būti sudaryta per metus nuo preliminariosios sutarties sudarymo. Jeigu preliminariąją sutartį sudariusi šalis nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, ji privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius. Jeigu šalys per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą pagrindinės sutarties nesudaro, tai prievolė sudaryti šią sutartį pasibaigia. Pagal įtvirtintą preliminariosios sutarties sampratą, teismų praktikoje išskiriami tokie sutarties bruožai: pirma, aiškus šalių susitarimas ateityje sudaryti kitą - pagrindinę - sutartį; antra, šalių sutarimas dėl būsimos pagrindinės sutarties dalyko ir esminių pagrindinės sutarties sąlygų aptarimas; trečia, terminas, per kurį turi būti sudaryta pagrindinė sutartis; ketvirta, šio susitarimo įforminimas rašytine forma. Būtini preliminariosios sutarties elementai: suderinta šalių valia pasiektas susitarimas sukurti teisinius santykius, t. y. įsipareigojimas ateityje sudaryti pagrindinę sutartį; pagrindinės sutarties esminių sąlygų aptarimas; susitarimo išreiškimas rašytine forma (LR CK 6.159 straipsnis, 6.165 straipsnio 1, 2 dalys, 1.73 straipsnio 1 dalies 7 punktas). LR CK 6.163 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad šalys turi teisę laisvai pradėti derybas bei derėtis ir neatsako už tai, jog nepasiekiamas šalių susitarimas. Ši įstatymo nuostata reiškia, kad jeigu derybų metu šalys vis dėlto nepasiekia susitarimo ar vienai šaliai nepriimtinos kitos šalies siūlomos sąlygos, negalima versti šalies tęsti derybas, jeigu ši nenori derėtis, ar taikyti jai atsakomybę už tai, kad sutartis nebuvo sudaryta. Tuo pačiu plenarinė sesija pažymėjo, kad šalies teisė pradėti derybas ir jas nutraukti nėra absoliuti – šią teisę šalis gali įgyvendinti nepažeisdama sąžiningumo principo. Jeigu derybose viena iš šalių elgėsi nesąžiningai ir sutartis nebuvo sudaryta dėl šios nesąžiningų veiksmų, tai nesąžiningai šaliai gali būti taikoma civilinė atsakomybė. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006-11-06 nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad LR CK 6.401 straipsnyje reglamentuojama preliminarioji nepastatyto būsto (gyvenamojo namo ar buto) pirkimo–pardavimo sutartis yra specifinė preliminariosios sutarties rūšis, turinti bendrųjų preliminariosios sutarties požymių, taip pat specifinių, išskiriančių ją iš kitų preliminariųjų sutarčių. Tokios sutarties šalių teisės ir pareigos yra daug platesnės nei sutarties, sudarytos pagal LR CK 6.165 straipsnį. Sutarties šalis – pardavėjas – įsipareigoja ne tik sudaryti pagrindinę sutartį, bet ir pastatyti preliminariojoje sutartyje nurodytą būstą. Preliminariosios būsimo buto pirkimo–pardavimo sutarties dalykas yra ne tik pastatyti butą, bet ir po to sudaryti pagrindinę buto pirkimo–pardavimo sutartį (LR CK 6.401 straipsnio 1 dalis, 6.165 straipsnio 1 dalis). Jeigu šalys sutartimi neįsipareigoja ateityje sudaryti buto pirkimo–pardavimo sutarties, tokios sutarties negalima kvalifikuoti kaip preliminariosios sutarties, ji yra statybos rangos sutartis. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas šios sutarties specifiką kitų preliminariųjų sutarčių atžvilgiu, yra nurodęs, kad pirkėjas savo pažeistas teises gali ginti ne tik LR CK 6.165 straipsnio 4 dalimi, bet ir reikalauti prievolę įvykdyti natūra (t. y. įpareigoti pardavėją sudaryti su pirkėju gyvenamojo namo ar buto pirkimo–pardavimo sutartį) bei naudotis visais kitais civilinių teisių gynimo būdais (LR CK 1.138 straipsnis). LR CK 6.401 straipsnyje reglamentuota sutartis turi tiek preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties, tiek statybos rangos sutarties bruožų. Vienos ar kitos sutarties bruožai vyrauja priklausomai nuo to, ar pirkėjas finansuoja gyvenamojo namo ar buto statybą (LR CK 6.401 straipsnio 5 dalis), ar šalys ateityje įsipareigoja sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį (LR CK 6.401 straipsnio 1 dalis). Be to, kai pirkėjas – fizinis asmuo – tokią sutartį sudaro savo asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija, tenkinti, tokia sutartis taip pat gali būti kvalifikuojama kaip vartojimo sutartis ir tai lemia būtinumą sutarties sąlygas aiškinti vartotojų naudai (LR CK 6.193 straipsnio 4 dalis). Sudarydamas LR CK 6.401 straipsnyje reglamentuotą sutartį, pirkėjas siekia patenkinti savo poreikį į gyvenamąjį būstą. Tais atvejais, kai jis finansuoja gyvenamojo namo ar būsto statybą (LR CK 6.401 straipsnio 5 dalis), jis aktyviai savo lėšomis prisideda prie naujo nuosavybės objekto sukūrimo (LR CK 4.47 straipsnio 4 punktas). Dėl šios priežasties LR CK 6.401 straipsnio 5 dalyje nustatytas specialus pirkėjo nuosavybės įgijimo būdas, besiskiriantis nuo bendrosios LR CK 6.393 straipsnio 4 dalyje ir 6.398 straipsnyje reglamentuotos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą perdavimo ir įgijimo tvarkos. Pagal LR CK 6.401 straipsnio 5 dalį pirkėjas įgyja visišką nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą ar butą nuo visos preliminariojoje sutartyje nustatytos statybos kainos sumokėjimo. Šioje teisės normoje nėra reglamentuotos pirkėjo nuosavybės teisės įgijimo tvarkos, kai pirkėjas yra sumokėjęs ne visą, o dalį sutartyje numatytos statybos kainos. Kasacinis teismas pasisakė, kad LR CK 6.401 straipsnio 5 dalies formuluotė „visišką nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą ar butą pirkėjas įgyja“ negali būti aiškinama taip, kad tik sumokėjęs visą kainą pirkėjas įgyja nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą ar butą, o sumokėjęs tik dalį kainos daiktinių teisių neįgyja. Toks aiškinimas neatitiktų LR CK 6.401 straipsnio 5 dalyje reglamentuotos sutarties tikslo – aprūpinti fizinį asmenį (dažniausiai vartotoją) gyvenamuoju būstu, taip pat netinkamai paskirstytų šalių teises ir pareigas, nes sumokėjęs net ir didžiąją dalį statomo namo ar buto kainos pirkėjas neįgytų į šį daiktą jokių teisių bei jam tektų pardavėjo nemokumo rizika. Nesant reglamentuotos situacijos dėl statomo gyvenamojo namo ar buto nuosavybės teisės, kai pirkėjas sumoka ne visą, o dalį jo kainos, tokio objekto nuosavybės teisės klausimas turi būti nustatomas kiekvienu atveju atskirai, atsižvelgiant į sumokėtą kainos dalį, sukurto objekto dalį, į tai, ar gyvenamasis namas ar butas perduotas pirkėjui, ir pan. Be to, įstatymo nedraudžiama pripažinti bendrosios dalinės pirkėjo ir pardavėjo nuosavybės, kai pirkėjas yra finansavęs tik dalį statybos. ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2011).

Minėtoje 2011 m. balandžio 26 d. statybos rangos sutartyje Nr. 11-05 šalys susitarė, kad įmonė konkrečiame žemės sklype, pastatys vienbutį individualų gyvenamąjį namą ir atliks kitus pastato statybos darbus, bendra pastato statybos darbų ir sklypo kaina yra 250000,00 Lt. Susitarė dėl mokėjimo tvarkos, sklypo ir darbų priėmimo - perdavimo akto pasirašymo, darbų atlikimo termino - iki 2011 m. gruodžio 31 d. Susitarė, kad nuosavybės teisė į pastatą ir žemės sklypą užsakovui pereina kada įvykdomi visi sutartiniai įsipareigojimai ir sudaroma notaro patvirtinta pirkimo - pardavimo sutartis ( 14-17 b.l. 1 tomas). Priede prie sutarties buvo susitarta dėl konkrečių darbų bei darbų apimties. Papildomai susitarta, kad į namo pastatymo kainą įskaičiuotos visos medžiagos šiems darbams atlikti. Taip pat nurodyta, kad dėl elektros pajungimo užsakovas sumoka papildomai 3500,00 Lt. ( 17 b.l. 1 tomas ). S. J. nurodė, kad perduodant namą ir sklypą namo baigtumas buvo 75, 80 procentų. Kad gyvenamojo namo statyba nebuvo baigta, šalys neginčija. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovai įmonei pagal rangos sutartį yra sumokėję 235000,00 Lt. Konkrečiu atveju įmonei nors ir neįforminus objektų perdavimo, objektai faktiškai buvo perduoti, ieškovai nurodė, kad gyvenamuoju namu ir žemės sklypu naudojosi, įdėjo papildomai lėšų, bankroto administratorė tai patvirtino, nurodžiusi, kad buvo nuvykusi su komisija ir konstatavo, kad ieškovai gyvena name. Teismas vertina, kad susitarimo dėl kainos pakeitimo nebuvo, todėl nėra pagrindo laikyti, kad buvo sumokėta visa kaina, t.y. ieškovų aiškinimu 200000,00 Lt. Teismui atsižvelgus į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką bei konkrečias bylos aplinkybes yra pagrindo išvadai, kad ieškovai už pastatytą gyvenamąjį namą ir žemės sklypą yra sumokėję didesnę dalį sutartos objektų pirkimo kainos, t.y. 235000,00 Lt. Teismas vertindamas byloje nustatytas aplinkybes atsižvelgia į tai, kad S. J. nurodė, kad pastatas buvo nepastatytas laiku dėl gamtinių sąlygų, ieškovas nurodė, kad S. J. jam aiškino, kad nebaigė statybos darbų dėl apyvartinių lėšų. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad 2012 m. liepos 16 d. Šiaulių apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-888-124/2012 priimta nutartis atsisakyti iškelti įmonei restruktūrizavimo bylą. Pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo teisme gautas 2012 m. balandžio 4 d. o nutartis iškelti bankroto bylą priimta 2012 m. rugsėjo 19 d., kuri įsiteisėjo 2013 m. sausio 10 d. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes yra pagrindo išvadai, kad sutarties sąlygos nebuvo įvykdytos ir pirkimo pardavimo sutartis nebuvo sudaryta įmonės kaltės. Todėl atsižvelgiant į suformuotą praktiką tolesnis sutarties vykdymas nutrūksta dėl pardavėjo – rangovo – verslininko bankroto, ir šiuo atveju ieškovai kaip vartotojai gali būti ginami LR CK 6.401 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka pripažįstant pirkėjams nuosavybės teisę į statomą būstą. Minėtoje Aukščiausiojo Teismo nutartyje yra pasisakyta, kad nesuteikus vartotojui šios apsaugos, verslininko nemokumo rizika vartotojui būtų perkelta neproporcingai.

Kasacinis teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme ( toliau ĮBĮ) reglamentuoto draudimo vykdyti finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, tikslas – užtikrinti kreditorių lygiateisiškumo principo tiek materialiosios, tiek proceso teisės lygmeniu įgyvendinimą. Aukščiausiasis teismas pažymėjo, kad konkuruoja (šiuo atveju ieškovų), kaip vartotojų, interesai į gyvenamąjį būstą ir kitų kreditorių interesai į savo turtinių reikalavimų, užtikrintų papildomomis apsaugos priemonėmis (hipoteka), patenkinimą. Kasacinis teismas yra taip pat nurodęs, kad ĮBĮ nuostatos bankroto administratoriui suteikia tam tikrą diskrecijos teisę įstatyme nustatytu terminu apsispręsti, ar bankrutuojanti įmonė vykdys tam tikras anksčiau sudarytas savo sutartis. Taip siekiama subalansuoti bankrutuojančios įmonės ir kitos sutarties šalies ekonominius interesus. Administratoriui apsisprendžiant dėl tolesnio sutarties vykdymo, esminę reikšmę turi šio sandorio vykdymo naudingumas įmonės ir kreditorių interesams. Bankroto teisės normose nustatyta teisė tikslinti kreditoriaus reikalavimą ar šio atsisakyti reiškia, kad, įsiteisėjus nutarčiai, kuria patvirtintas kreditoriaus finansinis reikalavimas, nėra kategoriško draudimo šį reikalavimą keisti. Taip pat atsižvelgiant į suformuotą teismų praktiką nėra pagrindo vertinti, kad kreditorius neturi galimybės savo teisių ginti pareikšdamas kitokio pobūdžio reikalavimą, šiuo atveju LR CK 6.401 straipsnio 5 dalies pagrindu. Atsižvelgtina į tai, kad ieškovai pripažintini vartotojais, nes specifinė būsimo gyvenamojo namo pirkimo-pardavimo sutartis dėl šio sandorio šalies statuso ir sandorio sudarymo tikslų, kvalifikuojama ir vartojimo sutartimi. Vartotojas priskiriamas prie sutarties šalies, paprastai neturinčios galimybės vienodai derėtis su verslininku. Bankroto procese nenustatyta vartotojų teisių apsaugos, kai kita sutarties šalis – verslininkas tampa nemokus, ypatumų. Vartotojų teisių apsauga bankroto procese turėtų būti užtikrinama tiek, kiek galima suderinti viešuosius interesus, t. y. taip ginti vartotoją, kad verslininko nemokumo padariniai nebūtų perkelti vartotojui neproporcingai palyginti su kitais bankrutuojančios įmonės kreditoriais bei kad vartotojo gynimo priemonės neproporcingai nepažeistų kitų bankroto teisinių santykių dalyvių (ypač kitų kreditorių) interesų. 2013 m. gegužės 6 d. bankroto administratoriui pateikti ieškovų prašymai dėl kreditorinių reikalavimų patvirtinimo pagal 2011 m. balandžio 26 d. rangos sutartį ( 120,121 b.l.,2 tomas). 2013 m. gegužės 10 d. Šiaulių apygardos teismo nutartimi kreditoriniai reikalavimai buvo patvirtinti ( 124,125 b.l., 2 tomas). 2013 m. lapkričio 7 d. ieškovai pateikė prašymus panaikinti kreditorinius reikalavimus, kurie 2013 m. lapkričio 21 d. Šiaulių apygardos teismo nutartimi panaikinti ( 122-127 b.l., 2 tomas). Teismo nutartyje nurodyta, kad nustačius, kad kreditorius yra daikto savininkas, jo piniginis reikalavimas bankrutuojančiai įmonei neturėtų būti tvirtinamas, jeigu patvirtintas – turėtų būti išbraukiamas iš reikalavimų sąrašo. Daikto savininkas nepraranda nuosavybės teisės į jam priklausantį daiktą vien tuo pagrindu, kad patvirtintas jo finansinis reikalavimas skolininko bankroto byloje. Konkrečiu atveju atsižvelgtina ir į tai, kad ieškovai nurodė, kad jų pagrindinis pareikštų reikalavimų siekis yra nuosavybės teisės į gyvenamojo būsto ir žemės sklypo pripažinimas, o ne reikalavimas dėl sumokėtų lėšų objektui įsigyti. Yra pagrindo vertinti, kad ieškovai kreditorinius reikalavimus buvo pareiškę siekdami užsitikrinti didesnę apsaugą. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes ieškovams neturi kilti neigiamų padarinių dėl to, kad bankroto procese jie buvo pareiškę reikalavimus dėl sumokėtų lėšų už statomą būstą, t. y. jie neturi būti varžomi reikalauti pripažinti jiems nuosavybės teises į perduotą būstą ir žemės sklypą.

Prašydami pripažinti pasibaigusia hipoteką žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini), ieškovai motyvavo tuo, kad jiems apie hipoteką nebuvo žinoma. Mano, kad KU nepagrįstai pabaigė dvejiems sklypams nustatytas hipotekas, nes buvo susigrąžinusi tik 1/3 atsakovui duotos kredito sumos. KU nesąžiningai elgėsi ieškovų atžvilgiu nesidomėdama atsakovo veikla konkrečiuose sklypuose, jo galimybėmis gražinti skolą ir kt. KU, ieškovų vertinimu nebuvo tiek atidi ir rūpestinga, kiek turėjo būti susiklosčiusioje situacijoje. Ieškovai yra vartotojai, jie savo įsipareigojimus vykdė, tikėjosi įsigyti gyvenamąjį būstą ir žemę, su įmonės kreditoriumi dėl žemės hipotekos jokie prievoliniai santykiai jų nesiejo, o įmonei ieškovai savo prievolę įvykdė. Todėl pripažintini įvykdžiusiais prievolę atsiskaityti už turtą, o sklypui nustatyta hipoteka laikoma pasibaigusia. Atsakovo UAB „LKU turto valdymas“ nurodė, kad ieškovai turėjo galimybę susižinoti apie tai, kad žemės sklypas yra įkeistas nes duomenys apie įkeitimą buvo vieši, tuo labiau, kad ieškovas nurodė, kad tikrinosi informaciją apie S. J. įmonę. Nurodė, kad 2011 m. gruodžio mėnesį buvo panaikinta hipoteka dvejiems sklypams, nes S. J. žadėjo baigti statybas kitų dviejų namų, su juo buvo kalba apie abiejų namų įkeitimą, sklypų kaina dėl to nebuvo mažinama. Žinojo, kad sklypai buvo pirkti tam, kad ant jų pastatyti namus ir parduoti kaip bendrą objektą. Bylos duomenimis Nekilnojamojo turto registre, Šiaulių m. sav. (duomenys neskelbtini) įregistruotas 0,0600 ha žemės sklypas, vidutinė rinkos vertė 42500,00 Lt, 2007m. birželio 11 d. įregistruota hipoteka, nuo 2012 m. birželio 12 d. įregistruotas turto areštas ( 26,27 b.l. 1 tomas). 2007 m. birželio 5 d. Paskolos sutartimi KU „Žemdirbio gerovė“ suteikė S. J. įmonei 450000,00 Lt paskolą iki 2012 m. birželio 5 d. paskolą užtikrinant žeme ( 142-146 b.l. 1 tomas). Pateiktas byloje posėdžio protokolo dėl paskolos suteikimo išrašas ( 107 b.l. 2 tomas) bei kiti duomenys.

LR CK 4.197 straipsnyje numatyti hipotekos pabaigos pagrindai. Minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 8 d. nutartyje Nr. 3K-3-261/2011 teismas pažymėjo, kad atsiskaičius su bankrutuojančia įmone, pirkėjų nuosavybės teisės suvaržymas hipoteka pasibaigia (LR CK 4.197 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Atsižvelgiant į suformuotą LR CK 6.401 straipsnio 5 dalies nuostatų aiškinimo bei taikymo praktiką, būsimo namo pirkėjai yra prilyginami vartotojams, pats preliminarus sandoris - vartojimo sutarčiai (LR CK 1.39 straipsnio 1 dalis). Civilinėje teisėje galioja bendrasis sąžiningumo principas (LR CK 1.5 straipsnis). Ieškovai hipotekos pasibaigimą grindė ir galimai neteisėtais kreditoriaus veiksmais, tačiau nepateikė tai pagrindžiančių įrodymų ir tokiai išvadai nėra pagrindo. Tačiau kreditorius turėjo net tik teisę, bet ir pareigą (LR CK 1.137 straipsnio 2 ir 5 dalys) kontroliuoti įmonės įsipareigojimų vykdymą, domėtis įmonės mokumu ir kt. Vertintina, kad kredito turėtojui taip pat keliami didesni atidumo ir rūpestingumo kriterijai, nors ir ieškovai patys nebuvo pakankamai atidūs ir rūpestingi nes nepasidomėjo žemės sklypo suvaržymais. Tačiau byloje nėra duomenų, kad ieškovai buvo supažindinti su žemės sklypo suvaržymų dokumentais, nėra duomenų, kad ieškovams buvo atskleistos kreditoriaus ir atsakovo tarpusavio susitarimų sąlygos dėl atsakovo įsipareigojimų, tarpusavio susitarimo sąlygos dėl kredito dengimo, hipotekos ginčo turtui įregistravimo/išregistravimo pagrindų, terminų ir kt. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes ieškovai sutarties sąlygas vykdė tinkamai, sąžiningai ir nustatytais terminais todėl konkrečiu atveju vadovaujantis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais neteisinga visą atsiradusių neigiamų padarinių riziką, susijusią su bankrutavusios įmonės įsipareigojimų neįvykdymu, perkelti ieškovams. Įvertinus aplinkybę, jog ieškovai – vartotojai, ginčo turto hipotekos pabaigą siejo su prievolių įvykdymu atsakovui, bet ne su atsakovo įsipareigojimų kreditoriui pagal jų tarpusavio susitarimus įvykdymu, teismo vertinimu ieškovai, įvykdę savo prievoles atsakovui, įgijo teisę reikalauti hipotekos išregistravimo esant LR CK 4.197 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytam pagrindui. Civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Yra pagrindo manyti, kad kreditorius taip pat veikė savo rizika bei yra atsakingas už atsiradusias pasekmes (LR CK 1.5 straipsnio 1 dalis, 1.137 straipsnio 1 ir 3 dalys). Teismas atsižvelgė į konkrečią situaciją dėl kitų kreditorių interesų ir įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, įstatymo nuostatas, vadovaujantis teisingumo, protingumo, sąžiningumo ir proporcingumo principais daro išvadą, kad ieškovų reikalavimai pripažinti 2011 m. balandžio 26 d. statybos rangos sutartį Nr. 11-05 pirkimo - pardavimo sutartimi bei pripažinti pasibaigusią hipoteką žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini) pagrįsti, todėl tenkintini.

2013 m. lapkričio 15 d. Šiaulių apygardos teismo nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės – paliktinos galioti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo (128,129, 1 tomas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 178, 185 straipsniais, 268–270, 279 straipsniais,

nusprendžia:

Ieškovų ieškinį tenkinti iš dalies.

Pripažinti 2011 m. balandžio 26 d. statybos rangos sutartį Nr. 11-05 pirkimo-pardavimo sutartimi, kurios pagrindu D. P., a.k. (duomenys neskelbtini) ir V. P., a.k. (duomenys neskelbtini) bendrosios dalinės nuosavybės teise lygiomis dalimis įgijo žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir gyvenamąjį namą, esantį žemės sklype adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Pripažinti pasibaigusia hipoteką žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), hipotekos identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini).

Atmesti prašymą pripažinti, kad D. P. ir V. P. kartu su S. J. įmone 2011 m. kovo mėnesį pakeitė 2011 m. balandžio 26 d. statybos rangos sutarties Nr. 11-05 kainą iš 250000,00 Lt į 200000,00 Lt.

Palikti galioti 2013-11-20 Šiaulių apygardos teismo nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones iki teismo sprendimo įsiteisėjimo.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant Šiaulių apygardos teismui.

Sprendimo patvirtintas kopijas išsiųsti šalims, tretiesiems asmenims.