Vilniaus apygardos teismo nutartis, 1A-451-468/2022

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2022-09-08
Bylos Nr.: 1A-451-468/2022
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-13896-2019-2
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Jurgita Mačionytė, Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė, Daiva Kazlauskienė
Nuteistasis: E. A., M., T. B., M. B.
Nukentėjusysis: E. J. Š., I. G.
Advokatai: Ryšardas Burda, Valdas Bugelevičius

Kategorijos

1.1.4.4.1Bendrininkavimo samprata (BK 24 str. 1, 2 d.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-451-468/2022Teisminio proceso Nr. 1-01-1-13896-2019-2Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.4.1.; 1.1.8.1.1.; 1.2.4.6.1.; 2.1.15.1.1.; 2.1.15.1.2.; 2.4.6.1. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. rugsėjo 8 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jurgitos Mačionytės ir Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės,

sekretoriaujant Erikai Jasmontaitei-Jokubaitienei,dalyvaujant prokurorei Jūratei Žvironienei,nuteistajam E. A., jo gynėjui advokatui Ryšardui Burdai,nuteistojo M. (M.) B. gynėjui advokatui Valdui Bugelevičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. A. ir jo gynėjo advokato Ryšardo Burdos apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2022-05-02 nuosprendžio, kuriuo E. A. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 1 metų 4 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant jį bausmės vykdymo laikotarpiu tęsti darbą, o jo netekus, užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, per 6 mėnesius neatlygintinai išdirbti 50 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Iš nuteistųjų E. A., T. B. ir M. B. solidariai Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai priteista 89,07 Eur turtinės žalos bei 5 procentų dydžio metinės procesinės palūkanos už priteistą sumą nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo.

Iš nuteistųjų E. A., T. B. ir M. B. solidariai nukentėjusiojo E. J. Š. naudai priteista 500 Eur neturtinės žalos.

Iš nuteistųjų E. A., T. B. ir M. B. solidariai nukentėjusiosios I. G. naudai priteista 500 Eur neturtinės žalos.

Taip pat šiuo nuosprendžiu T. B. ir M. B. pripažinti kaltais pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, šioje dalyje nuosprendis neskundžiamas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. E. A., T. B. ir M. B. mušdami ir kitaip smurtaudami nežymiai sutrikdė sveikatą ir sukėlė fizinį skausmą nukentėjusiesiems I. G. ir E.J. Š., o būtent – 2019-04-05 apie 23.00 val. E. A., M. B. (būdami apsvaigę nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui) ir T. B., būdami namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme, veikdami bendrai, konflikto metu panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusiuosius E.J. Š. ir I. G.. T. B. konflikto metu pastvėręs nukentėjusiąją I. G. už marškinėlių, nutempė ją nuo namo įėjimo laiptų, dėl ko ši nukrito ant kelių, po to jis dešine koja spyrė nukentėjusiajai vieną kartą į kairę veido pusę, nuo ko I. G. nukrito ant žemės. Nukentėjusiajam E.J. Š. pribėgus prie I. G., tikslu ją apginti, M. B. nenustatytu būdu sudavė E.J. Š. į nugaros kairę pusę, dėl ko jis suklupo ant žemės, po to dar kartą kumščiu sudavė smūgį į juosmens dešinę pusę, o E. A. E.J. Š. sudavė bendrai rankomis ir kojomis ne mažiau 8 smūgius į įvairias kūno vietas. Nukentėjusiajai I. G. atsistojus ir bandant apginti sugyventinį E.J. Š., M. B. vieną kartą dešinės rankos kumščiu sudavė jai į krūtinę, o E. A. nenustatytu būdu sudavė jai smūgį į dešinės pusės juosmenį ir I. G. parklupo. Po ko T. B. priėjo prie suklupusios I. G. ir rankų delnais sudavė jai per ausis. I. G. atsistojus, T. B. dar kartą rankos kumščiu sudavė jai į lūpą, dėl ko nukentėjusioji aukštielninka nukrito ant žemės. Tokiais veiksmais jie, veikdami bendrai, padarė nukentėjusiajam E.J. Š. poodines kraujosruvas liemenyje ir kojose, kas vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu, ir sukėlė fizinį skausmą, o nukentėjusiajai I. G. odos nubrozdinimus veide, dešinėje rankoje ir kojoje, kraujosruvą apatinės lūpos gleivinėje, kas vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu, ir sukėlė fizinį skausmą. Šiais savo veiksmais E. A., T. B. ir M. B. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis E. A. ir jo gynėjas advokatas R.Burda prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2022-05-02 nuosprendį ir E. A. išteisinti, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką ir priteisti patirtas gynybos išlaidas; nustačius, kad nuosprendyje ir kaltinamajame akte aprašytos aplinkybės yra neteisingos, panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą prokurorui; nustačius, kad yra pagrindas patraukti E. A. baudžiamojon atsakomybėn, skirti švelnesnę bausmę; atmesti civilinius ieškinius.

3. Nurodo, kad E. A. viso proceso metu savo kaltės nepripažino, jo parodymai buvo nuoseklūs. Apeliantų teigimu, proceso metu su nuteistaisiais turėjo būti atliekami parodymų patikrinamieji veiksmai, jų nebuvimas trukdė tinkamai ir objektyviai ištirti bylos aplinkybes dėl asmenų, kurie dalyvavo nusikalstamoje veikoje, nustatyti tikslią įvykio vietą. Pažymi, kad nebuvo tiriama būtinosios ginties situacija, į kurią pateko T. B., susigrūmęs su nukentėjusiaisiais. Apeliantų vertinimu, nukentėjusiojo E.J. Š. parodymai dėl įvykio aplinkybių ir patirtų sužalojimų yra prieštaringi, jų nepatvirtino byloje apklausti policijos pareigūnai, jie taip pat neatitinka ir kitų bylos duomenų. Pažymi, kad teismo posėdžio metu E.J. Š. nurodė, kad E. smūgiavo iš dešinės pusės, sudavė jam į galvą, nugarą, buvo smūgių kruša, gal 6-8 smūgiai, ikiteisminio tyrimo metu pažymėjo, kad smūgis buvo į dešinės pusės juosmenį, kiti 8 smūgiai kliuvo ir jo dešinei šlauniai, o duodamas pirminius parodymus pažymėjo, kad penkių asmenų kompanija pradėjo stumdyti jį ir jo sugyventinę, mušti rankomis ir kojomis. Apeliantų vertinimu, šie skirtingi parodymai rodo nukentėjusiojo pozicijos nenuoseklumą ir prieštaringumą.

4. Pažymi, kad nukentėjusieji taip pat nebuvo nuoseklūs dėl juos užpuolusių asmenų skaičiaus. Teismo posėdžio metu nukentėjusysis E.J. Š. nurodė, kad atėjo trys nuteistieji, ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad buvo penkių asmenų grupė, o nukentėjusioji I. G. teisme parodė, kad buvo keturi asmenys. Pažymi, kad nukentėjusiojo E.J. Š. parodymai apie nukentėjusiosios I. G. atžvilgiu atliktus veiksmus taip pat yra prieštaringi, lieka neaišku, ar nuteistieji trise priėjo prie nukentėjusiosios, ar tik dviese E. A. ir M. B., o vėliau pribėgo T. B. ir stvėrė nukentėjusiąją I. G.. Apeliantų vertinimu, nėra aišku, kiek kartų buvo puolami nukentėjusieji, kuriuo momentu buvo padaryti E.J. Š. nurodomi smūgiai, atlikti E. A.. Nurodo, kad nukentėjusysis duoda prieštaringus parodymus apie E. A. veiksmus, suskaičiavus visus smūgius, jų kiekis turėjo sudaryti ne mažiau nei 16 kartų, visiškai neaišku, ar smūgiai buvo suduoti į šlaunį, ar į nugarą, ar į galvą, tai prieštarauja teismo medicinos eksperto išvadai ir policijos pareigūno bei GMP medicinos darbuotojų duomenims.

5. Pažymi, kad nukentėjusiosios I. G. parodymai prieštarauja E.J. Š. parodymams. I. G. apklausų metu nurodė, kad iki konflikto jie jau miegojo, juos pažadino garsi muzika, o E.J. Š. nenurodo, kad jie jau miegojo, I. G. nurodė, kad keturi asmenys atėjo į jų kiemą, tačiau ketvirto asmens taip ir nenurodė, tuo tarpu E.J. Š. parodymuose buvo trys ir penki asmenys, I. G. nurodė, kad M. tėvas T. stovėjo kairėje pusėje, o E. ir M. – dešinėje, o E.J. Š. parodė, kad E. A. buvo iš dešinės, M. B. iš kairės, o T. B. tarp jų per vidurį, I. G. nurodė, kad sušuko E.J. Š., kad jis bėgtų, kviestų pareigūnus, tačiau apie tai pats E.J. Š. duodamas parodymus neužsiminė, nukentėjusiosios I. G. teigimu, E. jai sudavė kumščiu į dešinę pusę, į juosmenį, o E.J. Š. to nenurodo. Pažymi, kad remiantis I. G. nurodytu asmenų išsidėstymu, ji atsistojo tarp M. B. ir E. A., tačiau vėliau ji nurodo, kad M. B. jai sudavė kumščiu į saulės rezginį, taigi ji turėjo stovėti veidu į M. B. ir nugara į savo vyrą ir už jo E. A.. Nurodo, kad po to kai I. G. stvėrė T. B. ir patraukė į priekį, visi kiti įvykio dalyviai turėjo likti jai už nugaros, taigi matyti kas vyko su nukentėjusiuoju E.J. Š., ji neturėjo turėti galimybės, o gavusi smūgį iš kairės pusės ji turėjo nukristi į dešinį šoną ir jos galva turėjo būti buvo pasisukusi priekiu link M. B. namų.

6. Nurodo, kad bylos duomenys dėl įvykio vietos yra prieštaringi, nėra aišku, ar asmenys buvo prie namo laiptų, ar prie elektros skydinės, ar prie M. B. tvoros, ar prie gatvės. Pažymi, kad konfliktas kilo nukentėjusiųjų iniciatyva, visi sužalojimai, kuriuos galėjo patirti nukentėjusieji, buvo susiję su T. B. veiksmais, jo susikibimu su nukentėjusiąja I. G. ir jų nukritimu ant kelio dangos. Nurodo, kad teismo medicinos ekspertas negalėjo atskirti sužalojimų, gautų nuo kritimo ant skaldos ir nuo kontakto su T. B., kadangi sužalojimų morfologija ir susidarymo mechanizmas apibūdinamas vienodai – kietu buku daiktu arba krentant. Pažymi, kad į įvykio vietą atvykę medicinos darbuotojai nukentėjusiajai I. G. nustatė tik kairio skruosto sumušimą, kairės alkūnės, kairės blauzdos nubrozdinimus, o nukentėjusysis E.J. Š. nepareiškė apie sužalojimus, todėl nebuvo apžiūrėtas. Nurodo, kad liudytojas A. K. duodamas parodymus pažymėjo, jog E.J. Š. parodė neryškų nubrozdinimą ant savo nugaros, aiškino, kad šis sužalojimas atsirado grumtynių metu, kitų sužalojimų neparodė, šie parodymai sutampa su liudytojo S. Ž. parodymais apie tai, kad E.J. Š. buvo nukritęs ant skaldos ir tai yra vienintelis jo sužalojimas po kontakto su T. B.. Pažymi, kad teismas visiškai neįvertino nukentėjusiosios I. G. melagingų parodymų, kadangi ji buvo neblaivi.

7. Apeliantų teigimu, teismas tendencingai vertino nukentėjusiojo E.J. Š. pateiktas nuotraukas, nukentėjusysis galėjo inscenizuoti kūno sužalojimus. Pažymi, kad nuotraukos padarytos 2019-04-06, 01.44 val., 2019-04-08, 00.20, 00.22 val., t. y. jau praėjus laiko po įvykio, o nukentėjusieji specialisto buvo apžiūrėti tik 2019-04-09. Nurodo, kad specialisto išvadoje nukentėjusiajam E.J. Š. buvo nustatyta 10 poodinių kraujosruvų liemenyje ir kojose, tačiau tai prieštarauja jo parodymams apie tai, kad kaltinamasis E. A. jam sudavė apie 8 smūgius į galvą bei policijos pareigūno A. K. parodymams, apie tai kad, buvo nurodytas tik vienas sužalojimas nugaroje, o kitoje specialisto išvadoje nurodoma, kad I. G. nustatyti odos nubrozdinimai veide, dešinėje rankoje ir kojoje, kraujosruva apatinės lūpos gleivinėje, tai patvirtina T. B. parodymus, kad jie su nukentėjusiąja buvo nukritę, tačiau paneigia nukentėjusios parodymus apie daugybinius E. A. smūgius į kitas jos kūno dalis. Nurodo, kad teismas ignoravo T. B. prisipažinimą teisme, kad nukentėjusioji pribėgo prie jo, čiupo už kaklo ir rankos, jie abu nukrito ant akmenuoto kelio, tarp sklypų, prie sūnaus tvoros, o nukentėjusysis griebė akmenį nuo savo kiemo ir puolė jį, visiškai netyrė T. B. savigynos aplinkybių, kurių metu galėjo kilti padariniai.

8. Apeliantų vertinimu, teismas konstatuodamas, kad teismo medicinos specialisto nustatyti E.J. Š. sužalojimai buvo padaryti būtent E. A. veiksmais, rėmėsi vien tik nukentėjusiojo prieštaringais parodymais. Nurodo, kad teismas nenustatė E. A. veikimo motyvo ir tikslo, padarė nelogišką išvadą, jog svečias atvykęs į svetimus namus staiga pradėjo smurtauti prieš kaimyną. Pažymi, kad teismas visiškai ignoravo aplinkybes, susijusias su tuo, kad nukentėjusieji buvo konfliktiniuose santykiuose su M. B., kadangi jis dirba policijoje ir jo kolegos tyrė E.J. Š. skundą dėl to, kad jį sumušė jo sugyventinė I. G., todėl nukentėjusieji turėjo motyvą kerštauti. Nurodo, kad byloje apklausti policijos pareigūnai parodė, jog jokių žymių ant E. A. kūno, rodančių, kad jis buvo prisidėjęs prie smurto veiksmų, nerado. Nurodo, kad teismas klaidingai nuteistuosius pripažino nusikaltimo bendrininkais, kadangi neabejotinai buvo nustatytas tik T. B. veikimas prieš nukentėjusiuosius, kitų asmenų dalyvavimas nusikalstamoje veikoje nepatvirtintas objektyviais duomenimis. Pažymi, kad nei vienas nukentėjusysis nenurodė, kad nuteistieji smurto metu ar prieš tai būtų pasakę bent vieną žodį, repliką arba šūkį, iš kurių galima būtų spręsti apie tai, kad jie veikė bendrininkų grupėje. Apeliantų vertinimu, bendrininkauti tylint yra neįmanoma.

Atsiliepimas

9. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Šalies argumentai

10. Teismo posėdžio metu nuteistasis E. A. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė – skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados

Nuteistojo E. A. apeliacinis skundas atmestinas

11. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Iš pateikto apeliacinio skundo turinio matyti, kad, nuteistojo E. A. ir jo gynėjo teigimu, byloje nebuvo įrodyta, jog E. A. dalyvavo sužalojant nukentėjusiuosius, neabejotinai buvo nustatytas tik kito nuteistojo T. B. veikimas prieš nukentėjusiuosius, tuo tarpu kitų asmenų dalyvavimas nusikalstamoje veikoje nepatvirtintas objektyviais duomenimis, pažymi, kad nukentėjusieji nesutaria su nuteistuoju M. B., todėl nepagrįstai juos apšnekėjo, nesutinka, kad nusikaltimas padarytas bendrininkaujant. Nuteistasis ir jo gynėjas apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su skundžiamu nuosprendžiu E. A. paskirta bausme, prašo ją sušvelninti bei atmesti civilinius ieškinius.

12. Patikrinus byloje esančius duomenis konstatuotina, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmai, remdamiesi BPK 20 straipsnio 5 dalimi, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino byloje esančius duomenis ir pripažino juos įrodymais bei tinkamai aiškino ir taikė teisės normas. Surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad įvykio aplinkybės buvo nustatytos teisingai, prieš nukentėjusiuosius smurtinius veiksmus atliko visi trys nuteistieji, jie veikė bendrai nusikaltimo padarymui pritardami savo konkliudentiniais smurtiniais veiksmais, todėl E. A. buvo pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir iš jo priteista žala nukentėjusiesiems E.J. Š. ir I. G. bei Vilniaus teritorinei ligonių kasai. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į nusikaltimo pavojingumą E. A. paskirta tinkama, proporcinga bausmė, todėl nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinis skundas yra atmetamas, o skundžiamas nuosprendis paliekamas nepakeistas.

Žemesnės instancijos teismas

13. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Tiek kaltinantys, tiek teisinantys asmenį įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas pripažindamas įrodytomis tam tikras nusikalstamos veikos aplinkybes. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

Dėl E. A. veiksmų

14. Skundžiamu nuosprendžiu E. A. pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl to, kad jis kartu su kitais nuteistaisiais T. B. ir M. B. smurtavo prieš nukentėjusiuosius I. G. ir E.J. Š. ir jiems sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą ir fizinį skausmą. Apylinkės teismas konstatavo, kad šioje nusikalstamoje veikoje E. A. kaip bendrininko veiksmai pasireiškė tuo, kad jis sudavė nukentėjusiajam E.J. Š. rankomis ir kojomis ne mažiau 8 smūgius į įvairias kūno vietas ir smūgį nukentėjusiajai I. G. į dešinės pusės juosmenį, dėl ko ji parklupo. Nuteistasis ir jo gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad šie jam inkriminuoti veiksmai yra neįrodyti, jis nusikaltime nedalyvavo, byloje neabejotinai buvo nustatytas tik T. B. veikimas prieš nukentėjusiuosius, todėl nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti šių asmenų grumtynių metu arba nukentėjusieji galėjo susižaloti kitu metu, nesusijusiu su jų atžvilgiu padarytu nusikaltimu.

15. Teisėjų kolegija, pakartotinai įvertinusi bylos medžiagą įrodymų vertinimo aspektu, su tokiais apeliantų argumentais nesutinka ir keliamas įvykio versijas vertina kaip nuteistajam E. A. palankią gynybinę poziciją, siekiant sušvelninti jo teisinę padėtį, kadangi jas paneigia objektyvūs bylos faktiniai duomenys. E. A. bendrininkavimą padarant nusikaltimą ir jo smurto naudojimo faktą prieš I. G. ir E.J. Š. šioje byloje neabejotinai patvirtina nuoseklūs abiejų nukentėjusiųjų parodymai, į įvykio vietą atvykusių ir su nukentėjusiaisiais bendravusių policijos pareigūnų tarnybiniai pranešimai ir parodymai ikiteisminio tyrimo metu bei teisme, nukentėjusiojo E.J. Š. pateiktos fotonuotraukos, kuriose matomi jo ir I. G. sužalojimai, nukentėjusiojo E.J. Š. skambučio į Bendrąjį pagalbos centrą (toliau – BPC) stenograma, iš kurios matyti, jog jis nurodė, jog jį ir jo sugyventinę sumušė kaimynas ir kaimyno pažįstami, sveikatos sutrikdymo faktą taip patvirtina ir sveikatos priežiūros įstaigų pažymos, išduotos po nukentėjusiųjų apžiūrų, specialistų išvados bei jų paaiškinimai.

16. Nors, apeliantų vertinimu, byloje nebuvo atlikti visi būtini procesiniai veiksmai, parodymų patikrinamieji veiksmai, o jų nebuvimas trukdė tinkamai ir objektyviai ištirti bylos aplinkybes dėl asmenų, kurie dalyvavo nusikalstamoje veikoje, bei nustatyti tikslią įvykio vietą, kaip jau minėta anksčiau, įrodinėjimo procesas negali būti begalinis vien todėl, kad to nori proceso dalyviai. Esant, prokuroro vertinimu, pakankamam surinktų duomenų kiekiui, byla yra perduodama į teismą, o teismas vertina, ar turimos medžiagos pakanka išvadai dėl asmens kaltumo, ar ne, nagrinėjamu atveju tai ir buvo konstatuota, todėl visų įmanomų procesinių veiksmų atlikimas, ypač turint omenyje, kad šioje byloje ir taip jau buvo atliktas parodymų patikrinimas vietoje, akistatos, teismo manymu, nebuvo būtinas, o netgi galimai būtų perteklinis. Pažymėtina, kad proceso dalyviai gali ikiteisminio tyrimo institucijoms, prokurorui ar teismui teikti pasiūlymus dėl atliktinų procesinių veiksmų, surinktų duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių pasiūlymų atmetimas esant jų nepagrįstumui savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu išvados pakankamai motyvuotos ir nėra prieštaravimų, kaip ir yra nagrinėjamu atveju.

17. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusieji I. G. ir E.J. Š. viso proceso metu nuosekliai teigė, kad jiems nustatyti sužalojimai buvo sukelti ne tik T. B., bet visų trijų nuteistųjų bendrais smurtiniais veiksmais. Iš garso įrašo, gauto iš BPC, stenogramos matyti, kad E.J. Š. skambučio metu nurodė, kad jį ir jo sutuoktinę sumušė asmenys iš priešais namo (t. 2, b. l. 14–15), 2019-04-06 protokole-pareiškime nurodė, kad žodinio konflikto metu penkių asmenų kompanija, išėjusi iš kaimyninio namo, pradėjo stumdyti ir spardyti jį bei jo sugyventinę I. G. (t. 1, b. l. 1), apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, 2019-04-06, nukentėjusysis parodė, kad pamatęs T. B. I. G. atžvilgiu atliekamus veiksmus pribėgo prie jos norėdamas apginti, tačiau kaimynas M. sudavė stiprų smūgį jam į nugarą, o jo draugas nuolat jį mušė rankomis per galvą, nubėgo į namus kviesti pagalbą, nubėgdamas matė, kad M. ir jo draugas muša I. į krūtinę, nugarą (t. 1, b. l. 31), 2019-04-17 apklausos metu E.J. Š. nurodė, kad teritorija buvo apšviesta tiek iš M., tiek iš jo namo pusės, todėl tikrai gali teigti, kad jį mušė būtent M. ir jo draugas, M. jam smogė ne mažiau du kartus – vieną kartą tai buvo spyris į jo kairės pusės nugarą, kitą kartą – smūgis į dešinės pusės juosmenį, kiti smūgiai, likę 8 buvo M. draugo, kur kliuvo ir jo dešinei šlauniai (t. 1, b. l. 37), 2019-11-13 apklausos metu nurodė, kad M. B. draugas jį mušė rankomis per galvą, o po M. B. smūgių jis buvo suklupęs ant žemės (t. 1, b. l. 41), teisiamojo posėdžio metu parodė, kad iš dešinės pusės į nugarą jam smūgiavo E. A. ir iš kairės pusės M. B., smūgiai „pylėsi“ iš visur, E. A. sudavė jam į galvą, nugarą, dešinėje pusėje, sudavė kumščiais, per petį matė, kaip M. B. iš kumščio trenkė I. G. į krūtinę.

18. Nukentėjusioji I. G. taip pat viso proceso metu nuosekliai teigė, kad ją ir jos sugyventinį mušė ne T. B. (jis atliko smurtinius veiksmus tik jos atžvilgiu), o E. A. ir M. B.. Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, 2019-04-06, I. G. parodė, kad jos sugyventinis ją gynė, tačiau jį pastvėrė ir pargriovė ant žemės, tada E.J. Š. nubėgo pagalbos, o ji toliau buvo mušama, konflikte dalyvavo apie penkių asmenų kompanija (t. 1, b. l. 133), 2019-04-23 apklausos metu nurodė, kad pastebėjo, jog E. suklupo nuo kaimyno M. ir jo draugo smūgio, ji bandė ginti, tuo metu kaimynas M. jai vieną kartą su dešinės rankos kumščiu sudavė į saulės rezginį – krūtinę, o M. draugas į jos dešinės pusės juosmenį (t. 1, b. l. 139), 2019-11-13 apklausos metu nurodė, kad į jų kiemą buvo užėję 4 vyrai, ją gindamas E.J. Š. suklupo nuo M. B. ir jo draugo smūgio, ji pasakė bėgti, tuo metu M. B. jai trenkė į krūtinę, jo draugas trenkė į juosmenį (t. 1, b. l. 174), teisiamojo posėdžio metu parodė, kad kai stojosi nuo T. B. smūgio, pamatė suklupusį nukentėjusįjį, matė, kaip M. ir E. jį mušė kumščiais ir spardė kojomis, sudavė nukentėjusiajam per galvą, į juosmenį, nugarą, ji įlindo tarp M. ir nukentėjusiojo, kad juos išskirtų, M. jai sudavė dešine ranka į saulės rezginį ir ji suklupo, E. jai sudavė (koja ar ranka) į dešinės pusės juosmenį.

19. Siekiant patikrinti nukentėjusiųjų parodymus, 2019-05-07 buvo atlikti parodymų patikrinimo vietoje veiksmai, kurių metu E.J. Š. nurodė, kad kai žilas vyras I. G. ir nutempė nuo laiptų ir spyrė į veidą, jis pribėgo ginti, M. B. jam sudavė smūgį į nugarą, jis suklupo, M. B. draugas jį rankomis mušė per galvą kumščiais, taip pat nugaros, juosmens srityje, bėgdamas namo pastebėjo kad M. B. I. G. kumščiu sudavė į saulės rezginį (t. 1, b. l. 45-66). Akistatos, atliktos 2019-11-18 tarp E.J. Š. ir M. B., metu E.J. Š. taip pat nurodė, kad M. B. jam sudavė smūgį į nugarą iš kojos ir rankos, taip pat į jo sugyventinės krūtinę (t. 2, b. l. 66-68), akistatos tarp E.J. Š. ir E. A. metu E.J. Š. nurodė, kad E. A. jį mušė per galvą iš dešinės pusės (t. 2, b. l. 107-108). Asmens parodymo atpažinti metu E.J. Š. nurodė, kad nuotraukoje Nr. 2 yra M. B. draugas, kuris jį daužė per galvą apie 8 kartus, kai jis buvo parklupęs ant žemės po M. B. smūgių (t. 1, b. l. 67–72).

20. Parodymų patikrinimo vietoje metu 2019-05-07 I. G. nurodė analogiškus parodymus kaip nukentėjusysis, kad lauke prasidėjo konfliktas, kompanija, susidedanti iš nemažiau kaip 3 vyrų prisiartino arčiau ateidami į kiemą, jai nepažįstamas žilas vyras ją griebė už rūbų ir nutempė nuo laiptų, įspyrė į veidą, ji pastebėjo, kad mušamas jo sugyventinis, jį mušė M. B. ir jo draugas, kuris kumščiu trankė per galvą, nugarą, juosmenį, pasakė sugyventiniui bėgti, tuo metu M. B. jai sudavė kumščiu į saulės rezginį, o jo draugas trenkė į juosmenį (t. 1, b. l. 143-172). Akistatos, atliktos 2019-11-18 tarp I. G. ir M. B., metu I. G. nurodė, kad M. B. jai sudavė vieną smūgį į krūtinę, o jos sugyventiniui į nugarą, galvą, šonus, ji pasakė E.J. Š., kad bėgtų ir kviestų policiją, tuo metu M. B. sudavė jai į krūtinę, o jo draugas į šoną (t. 2, b. l. 74-75), akistatos tarp I. G. ir E. A. metu I. G. nurodė, kad E. A. jai sudavė į šoną, buvo mušama iš visų pusių, E.J. Š. mušė per visą kūną, per nugarą, galvą, su kojomis ir rankomis, iš visų pusių (t. 2, b. l. 114-115). Asmens parodymo atpažinti metu I. G. nurodė, kad nuotraukoje Nr. 3 yra M. draugas, jis ją mušė, kai ji atsistojo tarp jo ir M. ir savo sugyventinio, ar iš kojos, ar iš rankos, jai smogė į juosmenį, ji buvo truputį pasilenkusi į priekį nuo prieš tai M. jai suduoto smūgio į saulės rezginį, tikrai tas draugas smogė į juosmenį (t. 1, b. l. 183–188).

21. Teisėjų kolegijos vertinimu, nepaisant smulkių neatitikimų, laikytina, kad nukentėjusiųjų parodymai viso proceso metu yra nuoseklūs, neprieštaringi, o apeliaciniame skunde nurodyti skirtumai (dėl nurodyto asmenų skaičiaus, tikslios įvykio vietos, aplinkybių, ar nukentėjusieji miegojo iki įvykio, ar ne, ar nukentėjusioji liepė E.J. Š. kviesti pagalbą, ar jis tai darė savo iniciatyva) yra neesminiai ir asmenų veiksmų teisiniam kvalifikavimui reikšmės neturi. Bylos duomenimis nustatyta, kad smurtinius veiksmus prieš nukentėjusiuosius atliko M. B., T. B. ir E. A., įvykio vietoje taip pat buvo S. Ž., kuris smurto nenaudojo, į įvykio vietą galimai buvo atėjusios ir nuteistųjų sutuoktinės D. B. ir Ž. A., todėl nukentėjusieji, teismo vertinimu, apklausų metu galėjo nurodyti didesnį asmenų skaičių, ką ir patvirtino nukentėjusysis apklausiamas apylinkės teisme, nurodydamas, kad šeši asmenys buvo įvykio vietoje, iš jų dvi moterys, tačiau pagrindiniai buvo keturi. Kitų asmenų dalyvavimo pačiuose smurtiniuose veiksmuose nukentėjusieji nenurodė, to nepadarė ir nuteistieji ar byloje liudytojais apklausti asmenys, todėl nėra pagrindo teigti, kad nustatytus sužalojimus I. G. ar E.J. Š. galėjo padaryti kiti asmenys. Nors įvykio metu tarp nukentėjusiųjų ir vieno iš nuteistųjų M. B. buvo susiklostę ilgalaikiai konfliktiniai santykiai, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, galinčių patvirtinti nukentėjusiųjų siekį nuteistuosius apkalbėti ir nepagrįstai apkaltinti nusikaltimo padarymu. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo abejoti šių parodymų patikimumu.

22. Tai, kad buvo sužaloti kelių asmenų smurtiniais veiksmais, o ne tik susigrūmę su T. B., nukentėjusieji nurodė ir į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams bei medicinos pagalbos darbuotojams. Liudytojas A. K. teisiamojo posėdžio metu patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jog buvo gautas pranešimas, kad vyras ir jo sutuoktinė buvo sumušti kaimynų, atvykus į įvykio vietą juos pasitiko vyras, kuris paaiškino, kad tarp jo ir kaimyno M. B., jo draugo E. A. kilo konfliktas, dėl ko pranešėją ir jo sugyventinę I. G. nurodyti asmenys sumušė, vyrai pradėjo spardyti I. G. iš kojų, parvertė ant žemės, E.J. Š. bandant ginti sugyventinę, jie iš karto puolė ir jį, pradėjo mušti, I. G. liudytojui A. K. taip pat nurodė, kad ją mušė ir M. B. ir šalia buvęs jo draugas E. A., E.J. Š. parodė neryškų nubrozdinimą ant savo nugaros, aiškino, kad šis sužalojimas atsirado grumtynių metu, I. G. buvo susijaudinusi, išsigandusi (t. 2, b. l. 20–22). Iš A. K. tarnybinio pranešimo matyti, kad atvykus į įvykio vietą nukentėjusysis E.J. Š. nurodė, jog tarp jo ir kaimynų kilo konfliktas, kurio metu jie įžeidinėjo jo sugyventinę I. G., jis bandė ginti, tada vyrai jį puolė ir pradėjo mušti, spardė I. G., I. G. nurodė, kad ją mušė M. B. ir jos draugas E. A., ant I. G. veido ir dešinės kojos matėsi sumušimo žymės, nubrozdinimai (t. 2, b. l. 18). Pirmosios instancijos teismas teisiamojo posėdžio metu pagarsino liudytojos V. S. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kur ji parodė, kad dirba VšĮ Trakų greitosios pagalbos stoties skubios pagalbos slaugos specialiste, atvykus nurodytu adresu buvo apžiūrėta moteris, kuriai nustatytas kairio skruosto sumušimas, kairės alkūnės, kairės blauzdos nubrozdinimai, kiek suprato, tiek moterį, tiek jos sugyventinį sumušė pažįstami asmenys konflikto metu, jos vertinimu, padaryti sužalojimai buvo padaryti neseniai, buvo švieži (t. 2, b. l. 43–45). Iš Greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelės matyti, kad pranešimas apie reikiamą pagalbą buvo gautas 23.35 val., greitosios pagalbos darbuotojai į įvykio vietą atvyko labai greitai – 23.52 val. – I. G. buvo nustatyti sužalojimai ant veido, dešinės rankos ir dešinės kojos (t. 2, b. l. 3-4). Iš 2019-04-09 Medicinos dokumentų išrašo matyti, kad I. G. apžiūros metu ji nurodė, kad prieš 3 paras buvo sumušta 3 vyrų, ant jos kūno matyti nubrozdinimai kairiame skruoste ir kaktoje (t. 2, b. l. 5).

23. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teismo išvados gali būti grindžiamos ne tik tiesioginiais, bet ir netiesioginiais įrodymais, jei jie patvirtina tarpinius faktus ir įrodinėtinas aplinkybes ir yra tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-287/2013). Teisėjų kolegijos vertinimu, prieš tai išdėstytos liudytojų nurodytos aplinkybės – jog jiems buvo pranešta apie tarp asmenų kilusį smurtinį konfliktą bei greitai po pranešimo atvykus į įvykio vietą matomi asmenys, kurie yra susijaudinę ir rodantys akivaizdžiai matomus sužalojimus, yra laikytinos netiesioginiais įrodymais šioje byloje konstatuojant prieš juos naudoto smurto faktą. Iš bylos medžiagos matyti, kad liudytojai parodymus davė įspėti dėl melagingų parodymų davimo, jie yra policijos pareigūnai ar medicinos darbuotojai, nėra nustatyta jų šališkumo, nurodytas aplinkybes patvirtina ir kiti bylos įrodymai. Teismas neturi pagrindo abejoti minėtų liudytojų parodymais, kadangi jie objektyvūs ir atitinka bylos aplinkybes, todėl šie duomenys buvo pagrįstai pripažinti įrodymais byloje ir vertintini kaip objektyvus pagrindas pripažinti, kad nurodytus sužalojimus nukentėjusiesiems padarė keli nuteistieji.

24. Pažymėtina, kad tam tikrus jėgos veiksmus, atliktus prieš nukentėjusiuosius, patvirtino ir nuteistasis T. B. ir nuteistiesiems palankūs liudytojai D. B. ir S. Ž.. Nuteistasis T. B. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad jis su nukentėjusiąja I. G. buvo nukritę ant akmenuoto kelio, S. Ž. su E. A. pastūmė E.J. Š. (kai jis, M. B. teigimu, jį puolė su akmeniu), dėl ko jis atsirėmė į žemę. Liudytoja D. B. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad nukentėjusiosios viena kelnių klešnė buvo pakelta, ant kojos buvo nubrozdinimas, nukentėjusieji patys pradėjo kalbėti, kad yra sumušti, todėl ji nuėjo pas kaimynus šį klausimą spręsti be policijos, siūlė atlyginti už gydymą, vaistus, tačiau kaimynas pasakė, kad bus atsilyginę, kai ji pati bus sumušta, ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad norėjo geruoju išspręsti konfliktą, todėl buvo nuėjusi į nukentėjusiųjų namus, I. G. buvo pasikėlusi kelnes, matėsi apibrozdinta koja ir veidas buvo apdraskytas, ji pasiūlė nukentėjusiesiems kompensaciją už jos svečių neva padarytą žalą (t. 2, b. l. 35). Liudytojas S. Ž. teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad prieš išvažiuojant, pamatė nukentėjusiuosius ant jų slenksčio, priėjo prie jų ir suprasdamas, kad įvyko nesusipratimas, pradėjo su nukentėjusiaisiais kalbėtis, pradėjo atsiprašinėti, pasakė „jeigu mes dėl ko kalti – atsiprašome ir nesipykime“. Tai, kad S. Ž. ir D. B. buvo pas juos atėję atsiprašyti, patvirtino ir nukentėjusieji. Nukentėjusysis E.J. Š. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad D. tėvas (liudytojas S. Ž.) priėjęs pasakė „kas čia tokio, pasistumdėme ir viskas“, kai jų namuose buvo pareigūnai, pas juos atėjo D., M. B. sutuoktinė, atsiprašinėjo, siūlė atsilyginti, nukentėjusioji I. G. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad kai buvo atvykę pareigūnai, pas juos į namus atėjo M. sutuoktinė, ji atsiprašinėjo dėl to, kas įvyko, siūlė pinigus ar vaistus. Teismo vertinimu, šios nustatytos aplinkybės taip pat laikytinos netiesioginiais įrodymais, kad prieš nukentėjusiuosius buvo smurtaujama, kadangi nesant smurto fakto D. B. ir S. Ž. nebūtų turėję pagrindo eiti pas nukentėjusiuosius siekdami susitaikymo.

25. Nors apeliantų vertinimu, byloje neįrodyta, kad sužalojimai padaryti ne grumtynių su T. B. metu, iš įvykių sekos matyti, kad nukentėjusysis E.J. Š. apskritai su T. B. fizinio kontakto neturėjo, o nukentėjusiajai šis nuteistasis smurtavo į veidą. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad nukentėjusysis E.J. Š. tuo metu kai prieš jį smurtavo E. A. buvo nugriuvęs ant žemės, o jam buvo nustatyti sužalojimai kojose, nukentėjusioji I. G. nuo E. A. smūgio taip pat nugriuvo, apžiūros metu jai taip pat nustatyti sužalojimai ant kojų, todėl nėra pagrindo teigti, kad šie sužalojimai galėjo kiti tik nuo nuteistojo T. B. veiksmų. Byloje esančios nukentėjusiojo E.J. Š. pateiktos fotonuotraukos parodo, kad I. G. buvo sužalotas ne tik veidas, bet ir koja (nuotrauka daryta 2019-04-06 01.44 val.), E.J. Š. sužalota nugara (nuotraukos darytos 2019-04-08 00.20 val.) (t. 1, b. l. 100–103). Nors apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl šių nuotraukų patikimumo, jose užfiksuoti duomenys sutampa su kitomis byloje nustatytomis aplinkybėmis. Iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvados Nr. G 1123/2019(01) matyti, kad apžiūros metu E.J. Š. buvo nustatyta 10 poodinių kraujosruvų liemenyje ir kojose, kurios padarytos mažiausiai 10 trauminių poveikių, nustatytos poodinės kraujosruvos vienkartiniam griuvimui nebūdingos, sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais, galimai 4–7 paros iki apžiūros, tikėtina, užduotyje nurodytomis aplinkybėmis ir laiku (t. 1, b. l. 126–128), o iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvados Nr. G 1124/2019(01) matyti, kad I. G. apžiūros metu nustatyti odos nubrozdinimai veide, dešinėje rankoje ir kojoje, kraujosruva apatinės lūpos gleivinėje, sužalojimai galėjo būti padaryti mažiausiai keturiais trauminiais poveikiais, kietais bukais daiktais, galimai 4–7 paros iki apžiūros, nustatyti, nustatyti sužalojimai vienkartiniam griuvimui nebūdingi (t. 1, b. l. 194–195). Taigi, atmetama ir versija, kad sužalojimai kilo dėl nukentėjusiųjų griuvimo.

26. Specialistas K. Z., apklaustas teisiamojo posėdžio metu, patvirtino savo pateiktas išvadas (t. 1, b. l. 126–128, 194–195), ir nurodė, jog iš nustatytų sužalojimų darytina išvada, jog nebuvo statinis kontaktas, pažymėjo, kad plokštumoje, po kuria yra kaulas, energija pasiskirsto „aršiau“ ir yra didesnė tikimybė, kad susidarys kraujosruva, jei po oda yra minkštieji audiniai ir smūgis yra sugeriamas, yra mažesnė tikimybė, kad ten susidarys kraujosruva, patofiziologiškai gali būti, kad, jei kraujosruvos susidaro pakankamai giliai, tol, kol ji išryškėja poodyje, pasidaro vizualiai matoma, reikia tam tikro laiko. Nukentėjusieji nuo pat pradžių teigė, kad sužalojimai kilo būtent šio įvykio metu, nedelsiant kreipėsi į policijos pareigūnus ir nurodė įvykio detales, nors ir po kelių valandų, bet savo iniciatyva fotografavo sužalojimus, tam, kad juos pateikti tyrimui, todėl, teismo vertinimu, nėra pagrindo manyti, kad asmenys buvo sužaloti kitu metu. Galiausia atkreiptinas apeliantų dėmesys, kad E. A. buvo kaltinamas ir pripažintas kaltu ne tik dėl to, kad su kitais nuteistaisiais bendrai sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiesiems, pasireiškusį poodinėmis kraujosruvomis E.J. Š. liemenyje ir kojose bei I. G. odos nubrozdinimais veide, dešinėje rankoje ir kojoje bei kraujosruva apatinės lūpos gleivinėje, bet ir fizinio skausmo sukėlimu nukentėjusiesiems. Viso proceso metu nukentėjusieji teigė, kad jie nuo bendrų nuteistųjų smurtinių veiksmų jie patyrė skausmą, specialisto išvadomis jiems nustatyti sužalojimai padaryti E.J. Š. mažiausia dešimt, o I. G. mažiausia keturiais trauminiais poveikiais, taigi, teismo vertinimu, nukentėjusieji neabejotinai galėjo patirti nemalonius, skausmingus potyrius. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, akivaizdžių, matomų sužalojimų nustatymas nagrinėjamu atveju nėra būtinas.

27. Apeliantai skundu taip pat nesutinka, kad nusikaltimas buvo padarytas bendrininkaujant, nurodo, kad nebuvo nustatyta, jog asmenys iš anksto ar įvykio metu tarėsi smurtauti prieš nukentėjusiuosius, o tylint veikti bendrai, apeliantų vertinimu, yra neįmanoma. Su tokiomis išvadomis nesutiktina. Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką.??? Bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis). ???

28. Nustačius asmenų susitarimą veikti bendrai, jų suvokimą, kad kėsinasi į tą patį objektą, bei kitus bendrininkavimo subjektyviuosius požymius, taip pat konstatavus, kad bendrais veiksmais asmenys realizavo bent dalį bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių, laikoma, kad tokie asmenys veikė kaip bendravykdžiai (BK 24 straipsnio 3 dalis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-218/2009, 2K-229-628/2020).??? Nustačius, kad E. A. kartu su kitais nuteistaisiais atliko aktyvius smurtinius nusikalstamus veiksmus prieš nukentėjusiuosius, matydamas, kad kiti nuteistieji smurtauja, tokių veiksmų nutraukti nebandė, priešingai, savo smurtiniais veiksmais jiems pritarė, laikytina, kad jis tokiais savo veiksmais realizavo dalį nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, sudėties objektyviosios pusės požymių, todėl pagrįstai pripažinta, jog asmenys veikė bendrai.

29. Nuteistasis ir jo gynėjas skunde taip pat pažymi, kad nukentėjusieji E.J. Š. ir I. G. po įvykio buvo neblaivūs, tai, apeliantų vertinimu, lemia šių asmenų paaiškinimų/parodymų nepatikimumą, vis dėlto, teismas su tokiomis išvadomis nesutinka. Iš nukentėjusiųjų paaiškinimų atvykus policijos pareigūnams turinio matyti, kad jie suprato, apie kokius įvykius ir kokius jų atžvilgiu nuteistųjų galimai atliktus smurtinius veiksmus yra klausiami, nurodė vietas, į kurias buvo smūgiuojama, nurodytos aplinkybės atitinka specialisto išvadomis įvertintus sužalojimus tiek pagal lokaciją, tiek pagal sužalojimų pobūdį, padarymo mechanizmą, todėl pagrindo abejoti dėl šių paaiškinimų patikimumo nėra. Visų šių aukščiau išdėstytų duomenų kontekste teisėjų kolegija daro išvadą, kad apylinkės teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį nuteistųjų, tarp jų ir E. A., atžvilgiu dėl padarytos nusikalstamos veikos prieš nukentėjusiuosius tinkamai įvertino visus byloje esančius įrodymus, kurie neabejotinai patvirtina, kad jie padarė inkriminuotą veiką, nukreiptą prieš E.J. Š. ir I. G.. Dėl kitų nuteistojo E. A. ir jo gynėjo skunde nurodomų aplinkybių (pavyzdžiui, dėl nuteistųjų išsidėstymo smurtinių veiksmų atlikimo metu, E. A. nusikalstamo veikimo motyvo nebuvimo, nuteistųjų kūno apžiūros neatlikimo) kaip negalinčių šią išvadą paneigti, plačiau nepasisakoma.

Dėl veikimo būtinosios ginties sąlygomis

30. Apeliaciniame skunde nuteistasis ir jo gynėjas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino, ar nuteistųjų veiksmai prieš nukentėjusiuosius negalėtų būti vertinami kaip būtinoji gintis.

31. Remiantis BK 28 straipsniu, būtinoji gintis – tai tokia situacija, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei tokiais veiksmais neperžengiamos būtinosios ginties ribos. Būtinosios ginties aplinkybių konstatavimui būtina nustatyti, du pagrindinius šio instituto elementus – pavojingą kėsinimąsi ir gynybą. Pagal susiformavusią teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-7-313/2012, 2K-467/2013, 2K-492/2014, 2K-71-895/2018 ir kt.). Būtinoji gintis yra ne nuo pavojingo asmens, ne nuo tam tikrų asmeninių jo savybių, ankstesnio jo elgesio ir pan., o būtent nuo pradėto ar tiesiogiai gręsiančio pavojingo kėsinimosi (kasacinė nutartis Nr. 2K-9-719/2018).

32. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl to, kad tuo metu kai tarp nukentėjusiųjų E.J. Š., I. G. ir nuteistųjų įvyko žodinis konfliktas, nukentėjusysis į ranką pasiėmė akmenį, to neneigė ir pats E.J. Š. nurodydamas, kad pasakė „ką jūs darote?“ ir metė akmenį į žemę. Visgi, iš detalios asmenų veiksmų eigos vertinimo, prieš nukentėjusiuosius naudoto smurto intensyvumo, tai, kad nukentėjusieji buvo mušami gulintys ant žemės, daugybiniais smūgiais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad tokie E.J. Š. atlikti veiksmai, net jei ir buvo nukreipti tiesiogiai į nuteistuosius, nesiekė tokio pavojingumo, dėl kurio jie turėjo gintis, ypač turint omenyje, kad daugiau jokių veiksmų nukentėjusysis nebeatliko. Pažymėtina, kad būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, kai viena pusė nesiruošia panaudoti smurtą, bet jį vėliau panaudoja gynybos nuo pavojingo kėsinimosi metu, tuo tarpu nagrinėjamu atveju tokios situacijos nenustatyta. Remdamasi pirmiau išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamo įvykio metu nebuvo būtinų būtinosios ginties sąlygų, todėl nuteistųjų veiksmai, atsižvelgiant į bylos faktines aplinkybes, yra nusikalstami.

Dėl bausmės

33. Nuteistasis E. A. ir jo gynėjas apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su skundžiamu nuosprendžiu E. A. paskirta bausme, prašo ją sušvelninti. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismų praktikoje pripažįstama, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė. Be kita ko, teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

34. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas individualizuodamas E. A. atžvilgiu skirtiną bausmę atsižvelgė į asmens padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį (padarytas vienas nesunkus nusikaltimas), atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė, atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis pripažino tai, kad E. A. veiką padarė veikdamas bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos jo nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), taip pat įvertino nuteistojo asmenybę (E. A. dirba, per vienerių metų laikotarpį nebaustas administracine tvarka (t. 2, b. l. 127), anksčiau neteistas). Šių nurodytų aplinkybių pagrindu apylinkės teismas konstatavo, kad bausmės paskirtis E. A. atžvilgiu bus pasiekta skiriant laisvės apribojimo bausmę, terminą nustatant didesnį nei šios bausmės vidurkis.

35. Nors apeliaciniu skundu nuteistasis ir jo gynėjas nesutinka su tokia paskirta bausme, mano, kad ji yra per griežta, teisėjų kolegijos vertinimu, ji atitinka E. A. padaryto nusikaltimo pavojingumą ir sukeltas pasekmes. Kaip matyti, nagrinėjamu atveju nuteistajam už smurtinį nusikaltimą buvo skirta viena švelniausių bausmių, nors buvo nustatytos net dvi E. A. atsakomybę sunkinančios aplinkybės ir veika padaryta prieš du asmenis, išskirtinių aplinkybių, kodėl bausmė turėtų būti dar švelnesnė, yra nenustatyta, o nuteistąjį E. A. teigiamai charakterizuojančios aplinkybės buvo įvertintos nustatant bausmės rūšį, terminą, kuris yra artimas vidurkiui. Sutiktina, kad ir tokios taikomos poveikio priemonės pakeis nuteistojo E. A. įprastą gyvenimą, jis turės laikytis tam tikrų įpareigojimų, atlikti nemokamus darbus, tačiau dar labiau švelninti bausmę nėra teisinio pagrindo.

36. Poveikio priemonių pasekmės už nusikaltimų padarymą yra neišvengiamos, dėl jų atsiradimo yra kaltas pats nuteistasis, o vien todėl, kad asmuo nori patirti švelnesnius, kiek įmanoma, padarinius, bausmės švelninimas negalimas. Iš baudžiamosios teisės esmės kyla reikalavimas, kad kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-549/2007, 2K-181/2012, 2K-108-895/2016, 2K-171-697/2019).??? Teismo vertinimu, dar švelnesnių priemonių taikymas formuotų nebaudžiamumo, galimybės išvengti realios bausmės už padarytą nusikalstamą veiką požiūrį. Pažymėtina, kad E. A. nebuvo skirtas laisvės atėmimas ar areštas, jis įpareigotas atlikti nemokamus darbus ir dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje, taigi niekaip nėra ribojama jo laisvė, taip sudarant galimybę įrodyti, kad jo padarytas nusikaltimas buvo atsitiktinis ir nuteistasis E. A. gali laikytis teisės nuostatų ir nebenusikalsti.

Dėl civilinių ieškinių

37. Nuteistasis E. A. ir jo gynėjas apeliaciniu skundu taip pat prašo atmesti byloje pareikštus civilinius ieškinius. Remiantis BPK 109 straipsniu, asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį.

38. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad bendrais E. A., T. B. ir M. B. veiksmais nukentėjusiajam E.J. Š. buvo padarytos poodinės kraujosruvos liemenyje ir kojose, kas vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu, sukeltas fizinis skausmas, o nukentėjusiajai I. G. padaryti odos nubrozdinimai veide, dešinėje rankoje ir kojoje, kraujosruva apatinės lūpos gleivinėje, kas vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu ir sukeltas fizinis skausmas. Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusiai I. G. buvo teikiamos medicininės paslaugos – atlikta kompiuterinė tomografija, radiologo tyrimas, burnos chirurgo konsultacija, kurios apmokėtos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšų (t. 2, b. l. 193-195). Konstatavus, jog šie sužalojimai padaryti bendrais visų nuteistųjų veiksmais, taip pat ir E. A., Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys (89,07 Eur) buvo tenkintas pagrįstai ir iš jo teisėtai priteista valstybės patirta žala.

39. Analogiškos išvados darytinos ir dėl nukentėjusiųjų E.J. Š. ir I. G. pareikštų civilinių ieškinių. Teisėjų kolegija, vertindama asmenims padarytą neturtinę žalą pažymi, jog skirtingai nei nurodoma nuteistojo ir jo gynėjo apeliaciniame skunde, E.J. Š. ir I. G. buvo sumušti nesant jokios paaiškinamos, logiškos priežasties, tyčiniais smurtiniais veiksmais, kurie jiems sukėlė sveikatos sutrikdymą, nukentėjusieji buvo mušami gulėdami, vienas kito akivaizdoje, trijų asmenų, patyrė pažeminimą, fizinį skausmą, emocinius išgyvenimus, nepatogumus, tai neigiamai veikė asmenų gyvenimo kokybę, buvo sutrikdyta jų kasdieninė ir darbinė veikla, todėl jiems pagrįstai priteista po 500 Eur, kaip neturtinė žala. Šis dydis, teisėjų kolegijos vertinimu, atitinka protingumo, sąžiningumo bei teisingumo reikalavimus, yra tinkamas siekiant kompensuoti nukentėjusiųjų patirtus išgyvenimus bei nepažeidžia nukentėjusiųjų ir nuteistųjų interesų pusiausvyros bei atitinka teismų praktikoje už tokio pobūdžio nusikalstamas veikas priteisiamos neturtinės žalos dydį.

40. Naujų, objektyviais duomenimis patvirtintų ir dar neįvertintų aplinkybių, turinčių reikšmės nuteistojo E. A. veiksmų kvalifikavimui ir skiriamos bausmės rūšiai ar dydžiui, ar priteistos žalos dydžiams, baudžiamojoje byloje nėra, jų nenurodė ir apeliantai. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti dėl apeliaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo E. A. ir jo gynėjo advokato Ryšardo Burdos apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Daiva KazlauskienėJurgita MačionytėVirginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė