- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-07-11
- Bylos Nr.
- 2A-197-194/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-07-3-01631-2012-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jolanta Badaugienė (pirm.), Vilija Valantienė, Laisvė Aleknavičienė
- Atsakovas
- VŠĮ Respublikinės Šiaulių ligoninės
- Ieškovas
- Policijos departamento prie VRM
- Trečiasis asmuo
- Š. D., D. K., L. B., K. Č., A. I.
- Kategorijos
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.20pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Pranešėja J. Badaugienė Teisminio proceso Nr. 2-07-3-01631-2012-8
Teisėjas Irena Stasiūnienė Procesinio sprendimo kategorija 121.14; 121.20
NUTARTIS
2013 m. liepos 11 d.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo atsakovo VŠĮ Respublikinės Šiaulių ligoninės apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2471-883/2012 pagal ieškovo Policijos departamento prie VRM ieškinį atsakovui VŠĮ Respublikinei Šiaulių ligoninei, tretiesiems asmenims Š. D., D. K., L. B., K. Č., A. I. dėl žalos atlyginimo regreso tvarka.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos teismui pateiktu ieškiniu prašo priteisti iš atsakovo VŠĮ Respublikinės Šiaulių ligoninės 63522,80 Lt sumą ieškovo Policijos departamento prie Vidaus Reikalų ministerijos naudai.
Nurodė, jog VPK Patrulių rinktinės specialistas A. I. buvo sužalotas tarnybos metu, kai vykdė savo pareigas. Nustatyta, kad 2010-10-25, apie 19.47 val., adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, pirmoje namo laiptinėje, sulaikant iš Šiaulių apskrities psichiatrijos ligoninės pabėgusį, šizofrenija sergantį, A. Č. (gim. (duomenys neskelbtini)), jis pasipriešino uniformuotam specialistui A. I.. Pasipriešinimo metu, nukentėjusiajam pareigūnui A. I. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui. Dėl apysunkio laipsnio sveikatos sutrikdymo, A. I. dėl sveikatos būklės tolesnei vidaus tarnybai tapo netinkamu.
Lietuvos policijos generalinis komisaras, atsižvelgdamas į Statuto nuostatas ir tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodytas aplinkybes, nurodė Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Finansų valdybai skirti Šiaulių apsk. VPK 62467,92 Lt 18 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio piniginei kompensacijai išmokėti Šiaulių apsk. VPK Patrulių rinktinės 2-osios kuopos 1-ojo būrio specialistui A. I.. Be to, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991-12-05 nutarimu Nr. 530, patvirtintomis Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygas, A. I. buvo išmokėta 1024,16 Lt draudimo išmoka bei 30,72 Lt pervesta Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriui. Iš viso Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos išmokėjo 63 522,80 Lt. žalos atlyginimą. Ieškovas nurodė, jog vadovaudamasis LR CK 6.280 straipsnio nuostatomis turi teisę iš kaltais veiksmais padariusio A. I. žalą A. Č. regreso tvarka išieškoti tokio dydžio sumą, kuri jau yra išmokėta, tai yra 63 522,80 Lt.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo nustatyta, kad A. Č., įvykio metu 2010-10-25 sirgo, Šiaulių m. apylinkės teismo 1992-02-27 sprendimu dėl psichikos sveikatos būklės buvo pripažintas neveiksniu. Šiaulių m. valdybos 1992-04-13 potvarkiu Nr. 153, A. Č. globėju buvo paskirtas jo tėvas K. Č., gim. (duomenys neskelbtini)., gyv.(duomenys neskelbtini), Šiauliuose. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.278 straipsnis numato, kad už pripažinto neveiksniu fizinio asmens padarytą žalą atsako jo globėjas arba jį prižiūrėti privalanti institucija, jeigu neįrodo, kad žala atsirado ne dėl jų kaltės. Ieškovo atstovas teigė, jog nusikaltimo padarymo metu A. Č. turėjo gydytis VŠĮ Šiaulių ligoninės filialo psichiatrijos ligoninėje (I t., 2-6 b.l.). Iš Šiaulių ligoninės filialo Psichiatrijos ligoninė pateiktos pažymos matyti, kad A. Č. nuo 2010-10-13 16,50 val. gydėsi ligoninės stacionare, tačiau iš stacionaro pasišalino.
Šalies argumentai
Atsakovas su ieškovo atstovo ieškiniu nesutiko ir prašė priteisti iš ieškovo patirtas atsakovo bylinėjimosi išlaidas (I t., 58-61 b.l.).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių miesto apylinkės teismas 2012 m. lapkričio 23 d. sprendimu ieškovo atstovo ieškinį tenkino iš dalies (II t., 59-66 b.l.).
Teismas nustatė, kad valymo paslaugas Psichiatrijos ligoninei teikiančių asmenų patekimas į Ūmių būsenų vyrų skyrių ir iš jo išėjimas buvo nepakankamai kontroliuojamas. Teismo nuomone, ligoninė turėjo tiesioginę pareigą teikti sveikatos priežiūros paslaugas, kontroliuoti sergančiojo gydymo procesą, atlikti būtinus veiksmus, užtikrinančius tinkamą psichikos liga sergančio asmens sveikatos priežiūrą bei jo apsaugą. Teismas nurodė, jog atsakovo argumentai apie negalimumą nuspėti apie psichikos ligonių būsenos pablogėjimą, nepašalina atsakovo atsakomybės dėl nevisiško ligonio saugumo užtikrinimo. Atsakomybė už tinkamų priemonių parinkimą ir jų taikymą sveikatos priežiūros paslaugų teikimo metu tenka sveikatos priežiūros įstaigai. Teismas sprendė, kad sunkiai sergančio neveiksnaus ligonio saugumui užtikrinti turi būti taikomos pakankamos ir adekvačios priemonės, tačiau nagrinėjamu atveju ligoninėje nebuvo visumos reikiamų organizacinių priemonių, kurios apsaugotų visuomenę nuo psichikos ligonių keliamų pavojų. Tai reiškia, pasak teismo, kad psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje nebuvo atlikti visi veiksmai, kurie galėjo užkirsti kelią psichikos ligonio keliamam pavojui, dėl ko pabėgo Psichiatrijos ligoninėje gydomas pacientas A. Č., pabėgęs padarė nusikalstamas veikas, kurios turėjo padarinių- buvo sužalotas savo tarnybines pareigas vykdęs policijos pareigūnas, kuriam Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, vykdydamas įstatymų nuostatas, privalėjo išmokėti kompensaciją ir draudimo išmoką.
Teismas nurodė, jog nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar policijos pareigūno A. I. veiksmai sulaikant A. Č. galėjo įtakoti žalos atsiradimą ir jos padidėjimą tiek, kad atsirado pagrindas netaikyti civilinės atsakomybės atsakovui, kaip tai numato CK 6.282 straipsnio 1 dalis, CK 6.253 straipsnio 1 ir 5 dalys.
Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad policijos pareigūnai kovai su nusikalstamumu ir nusikalstamų veikų prevencijai, teisės pažeidėjų sulaikymui, nusikaltimo aukų apsaugai yra specialiai ruošiami ir fiziškai, ir psichologiškai, jų veikla jau paties įstatymų leidėjo siejama ir su asmeniniu pavojumi, todėl teisės aktuose yra numatyta ir jų teisinė, ir fizinė apsauga, kompensacijų mechanizmas dėl tarnybos metu patirtos žalos. Įvykęs incidentas, teismo vertinimu, yra normali profesinė pareigūno veiklos rizika. Teismas nustatė, jog byloje nėra duomenų, kad pareigūnas A. I., sulaikydamas iš Psichiatrijos ligoninės pabėgusį A. Č., savo pareigas atliko netinkamai, elgėsi neapdairiai ar nerūpestingai, ar peržengė A. I. pareigybės aprašyme nustatytas pareigas. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad A. Č. gydžiusi gydytoja psichiatrė D. G. pripažino, jog nebuvo galima numatyti staigaus paciento psichinės būsenos pasikeitimo. Todėl, teismo nuomone, negalima reikalauti, kad policijos pareigūnas įvertintų pabėgusio psichiatrijos ligoninės paciento individualias savybes ir iš anksto užkirstų kelią ligonio, kuris iš pradžių pakluso pareigūnų reikalavimams ir tik vėliau staiga agresyviai pasipriešino, aktyviems veiksmams. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teismas pripažino, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog žalos atsiradimą ar jos dydį galėjo įtakoti policijos pareigūno A. I. veiksmai.
Teismas vadovaudamasis CK 6.251, 6.282 straipsniuose nustatytoms aplinkybėms bei nustatęs, jog atsakovas žalą padarė netyčia, ieškinio sumą sumažino, ir iš atsakovo ieškovo naudai priteisė 31761,40 Lt. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas yra viešoji įstaiga, kuris nesiekia naudos sau, jo tikslas- tenkinti viešuosius interesus. Taip pat pažymėjo, kad jeigu valstybė (ar kitas asmuo, išmokėjęs nukentėjusiajam kompensaciją už patirtą žalą) neįgytų regreso teisės į žalą padariusį asmenį, tai toks teisės normų aiškinimas ne tik neturėtų prevencinio efekto, bet ir galėtų skatinti asmenis atlikti neteisėtus veiksmus, nes jie nepatirtų jokių neigiamų padarinių dėl savo neteisėtų veiksmų. Šiuo atveju tiek ieškovas, tiek atsakovas yra biudžetinės įstaigos, todėl patirtos žalos atlyginimas bet kuriuo atveju perkeliamas mokesčių mokėtojams. Pažymėjo, kad draudžiant policijos pareigūnus valstybės lėšomis visam tarnybos laikotarpiui ir išmokant jiems įstatymų nustatyto dydžio kompensacijas už tarnybos metu ar dėl tarnybos patirtus sveikatos sužalojimus, atliekama svarbi socialinė funkcija, nes suteikiamos efektyvios socialinės garantijos ir prielaidos pareigūnams tinkamai vykdyti savo pareigas, kurios garantuotų visuomenei itin svarbių policijos uždavinių įgyvendinimą. Taip pat pažymėjo, kad nepripažinus ieškovui regreso teisės, policijos įstaiga, mokanti kompensacijas dėl tarnybos nukentėjusiems savo pareigūnams, atsidurtų sunkioje finansinėje padėtyje. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes ir remdamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, teismas, vadovaudamasis LR CK 6.282 str. 3 d., LR CK 6.251 str. 2 d., sumažino iš atsakovo priteistinos regresu žalos atlyginimą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai
Apeliaciniu skundu apeliantas VšĮ Respublikinė Šiaulių ligoninė prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškovo ieškinį atmesti; Prašo priteisti VšĮ Respublikinė Šiaulių ligoninės naudai iš ieškovo, Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, bylinėjimosi išlaidas bei išlaidas, turėtas advokato pagalbai apmokėti pagal pridedamus mokėjimo dokumentus ir įpareigoti VMI prie Finansų ministerijos grąžinti permokėto žyminio mokesčio dalį 635,25 Lt VšĮ Šiaulių ligoninės filialui Psichiatrijos ligoninei.
Apeliantas mano, kad pirmos instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas (CPK 176, 177, 178, 182, 185 straipsniais), pažeidė įrodymų išsamaus įvertinimo principus, netinkamai ištyrė bei įvertino byloje esančius įrodymus, neįvertino kiekvieno įrodymo atskirai bei įrodymų viseto, taip pat netinkamai taikė materialinės teisės normas dėl žalos atlyginimo, ir šie pažeidimai turėjo įtakos neteisėto sprendimo priėmimui. Apelianto manymu, ieškovo pareikštas ieškinys dėl žalos atlyginimo regreso tvarka, todėl jo patenkinimui buvo būtina nustatyti išmokėtos žalos atlyginimo pagrįstumą atsižvelgiant į visas deliktinei atsakomybei kilti būtinas sąlygas: neteisėtus veiksmus, kaltę, žalos dydį, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.246-6.249 str.). Apeliantas nesutinka su pirmos instancijos teismo argumentu, jog priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos nustatytas, nes jo nuomone, nėra atsakovo kaltės, t.y. neteisėtų veiksmų, kurie sąlygojo žalos atsiradimą. Jo nuomone, tam kad būtų konstatuotas priežastinio ryšio buvimas ar nebuvimas, būtina visapusiškai analizuoti atsakovo veiksmus ir bylos faktines aplinkybes, tai ko, teismas nepadarė. Apeliantas pažymėjo, kad skyrius kuriame buvo gydomas pacientas, yra uždaras, todėl patekimas ir išėjimas iš skyriaus yra kontroliuojamas ligoninės personalo, durys yra rakinamos ir pro jas įmanoma įeiti ar išeiti tik su personalo žinia, tačiau skyrius nėra toks, kad į jį negalėtų patekti lankytojai, taip pat ir ligoninės personalas, taip pat jame ligoniai gydomi ne priverstinai pagal teismo sprendimus.
Apeliantas kategoriškai nesutinka su teismo argumentu, jog ligoninėje nebuvo visumos reikiamų organizacinių priemonių, kurios apsaugotų visuomenę nuo psichikos ligonių keliamų pavojų. Paaiškino, kad visos priemonės buvo pakankamos, tačiau kiekvienos situacijos nėra galimybių numatyti, pagaliau ligoninė nėra specialaus režimo įstaiga, į kurią ribojamas patekimas bei samdoma specialiai apmokyta apsauga. Apeliantas pabrėžė, jog policija buvo informuota apie tai, kad ligonis gali būti agresyvus, tačiau jo manymu, pareigūnai neįvertino galimos grėsmės.
Pabrėžė, jog teismas tenkindamas ieškovo ieškinį, nenustatė atsakovo kaltės, kurią sudarytų netinkama, nepakankama paciento priežiūra, taip pat nenustatyta, kad būtų pažeisti ir norminiai aktai, ar įstaigos lokaliniai aktai, todėl atsakovas nėra atsakingas dėl kilusios žalos.
Apelianto manymu, turėtų būti vertinamas psichikos sveikatos priežiūros ir psichikos ligos gydymo procesas, diagnostika, gydymo metodika, gydytojų veiksmai vykdant prievolę teikti kvalifikuotą ir rūpestingą medicinos pagalbą, laiku užkirsti kelią ligos paūmėjimui ir dėl to galimai grėsmei pačiam pacientui ar aplinkinių sveikatai, gyvybei. Pažymėjo, jog atlikus incidento tyrimą VšĮ Respublikinės Šiaulių ligoninės filiale Psichiatrijos ligoninėje 2012-04-02 buvo nustatyta, kad skyriaus darbuotojai tinkamai atliko jiems pavestas pareigas, todėl nesant kaltės negalima ir atsakomybė.
Atkreipė dėmesį, jog teismas nenustatė, jog būtų netinkamai įvertinta paciento psichikos sveikatos būklė, buvo neužkirstas kelias psichikos ligos paūmėjimui, visuomenė nebuvo apsaugota nuo potencialaus pavojaus, nes netinkamai diagnozuota psichikos sutrikimai, nesuteikta reikalinga psichiatrinė pagalba, ar nepatenkinti paciento slaugos poreikiai.
Atsiliepimas
Ieškovas Policijos departamentas prie VRM atsiliepime nurodo, jog prašo atmesti apelianto VšĮ Respublikinės Šiaulių ligoninės apeliacinį skundą kaip nepagrįstą, o Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 23 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-2471-883/2012 palikti nepakeistą (II t., 91,92 b.l.).
Tretieji asmenys –L. B., D. K., Š. D., atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, jog su atsakovo apeliaciniu skundu sutinka, prašo jį tenkinti, ir panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012-11-23 sprendimą ir priimti naują sprendimą- ieškovo ieškinį atmesti. Teigia, jog atsakovas pagrįstai teigia, kad ligoninė patirs didelių finansinių sunkumų, kas įtakos kokybiškų paslaugų teikimą kitiems pacientams. Sutinka su atsakovo argumentu, kad ginčo atveju būtina įvertinti paties nukentėjusiojo veiksmus, pareigūno, kaip savarankiškai priimančio sprendimą, kokiu būdu veikti, poelgius (II t., 93-95 b.l.).
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai.
Atsakovo apeliacinis skundas netenkintinas.
Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas skundo ribų, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimų ( nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į skundų ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.).
Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Byloje pareikštas reikalavimas dėl žalos atlyginimo, t.y. dėl deliktinės civilinės atsakomybės taikymo atveju pagal regresinį reikalavimą. Deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais (Civilinio kodekso 6.245 str. 4 d.). Pagrindas deliktinės atsakomybės taikymui yra asmenų neteisėti veiksmai (Civilinio kodekso 6.246 str.), priežastinis ryšys (Civilinio kodekso 6.247 str.), kaltė (Civilinio kodekso 6.248 str.) bei žala (nuostoliai) (Civilinio kodekso 6.249 str.). Visų šių civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimą, išskyrus kaltę, kuri yra preziumuojama (Civilinio kodekso 6.248 str. 1 d.), turi įrodinėti ieškovas (Civilinio proceso kodekso 178 str.).
Atsakovas prašo panaikinti I instancijos teismo 2012 m. lapkričio 23 d. sprendimą, kuriuo buvo priteistas žalos atlyginimas ieškovo naudai, pusę ieškovo atstovo prašomos sumos - 31761,40 Lt dydžiu regreso tvarka. Teigia, jog teismas pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, netinkamai ištyrė bei įvertino byloje esančius duomenis, nenustatė atsakovo kaltės dėl kilusios žalos.
Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais apelianto argumentais.
Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, bei kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK177 straipsnio 1 dalis). Faktiniai duomenys nustatomi CPK177 straipsnio 2 dalyje numatytomis priemonėmis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu, tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo, o visuma byloje esančių įrodymų, leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2007, 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2008 ir kt.).
Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas nenurodo konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o, nesutikdamas su teismo priimtu sprendimu tiesiog pateikia tik savo nuomonę dėl pateiktų įrodymų vertinimo ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė I instancijos teismas. Kolegija pažymi, kad civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimą/nebuvimą galima įrodinėti visomis įstatymo numatytomis įrodinėjimo priemonėmis ( LR CPK177 straipsnis).
Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovo Policijos departamento prie VRM atstovas pagal įgaliojimą Šiaulių apskrities VPK Valdymo organizavimo skyriaus vyresnysis specialistas R. V. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui VšĮ Respublikinei Šiaulių ligoninei, prašydamas regreso tvarka priteisti iš atsakovo 63522,80 Lt žalos atlyginimą. Nustatyta, kad 2010-10-25 policijos pareigūnas A. I. vykdė neveiksnaus A. Č., pabėgusio iš Šiaulių psichiatrinės ligoninės Ūmių būsenų skyriaus stacionaro sulaikymą. Neveiksnus A. Č., nepaklusdamas tarnybines pareigas atliekančiam pareigūnui ir stengdamasis ištrūkti, smūgiavo į veidą einančiam tarnybines pareigas pareigūnui A. I.. Policijos pareigūnui A. I. nustatytas apysunkio laipsnio sveikatos sutrikdymas. 2011-09-02 Šiaulių miesto apylinkės teismas pripažino, kad A. Č. darydamas nusikalstamas veikas 2010-10-25 buvo nepakaltinamas, todėl jam skyrė priverčiamąją medicinos priemonę-ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis pagal gyvenamąja vietą. Kadangi pareigūnas A. I. buvo pripažintas nebetinkamu tolimesnei tarnybai, Policijos departamentas per Šiaulių apskrities VPK išmokėjo jam 62 467,92 Lt piniginę kompensaciją, 1024,16 Lt draudimo išmoką bei 30,72 Lt pervedė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriui. A. Č. Šiaulių miesto apylinkės teismo 1992-02-27 sprendimu dėl psichikos sveikatos būklės buvo pripažintas neveiksniu, įvykio metu Č. sirgo ir buvo gydomas VšĮ Šiaulių ligoninės filialo Psichiatrijos ligoninės stacionare, todėl ieškovas prašė, remdamasis LR CK 6.278 straipsniu, žalą atlyginti iš atsakovo, kaip institucijos, privalančios prižiūrėti pripažintą neveiksniu fizinį asmenį besigydantį gydymo įstaigoje.
Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad yra visos sąlygos civilinei atsakovo atsakomybei kilti. Teismas, remdamasis byloje esančiais įrodymais, nustatė, kad atsakovo neteisėtus veiksmus, t.y. įvykį sukėlė neveiksnus asmuo, kuris pabėgo iš gydymo įstaigos stacionaro, dėl ko atsirado padariniai: (policijos pareigūno, einančio jam pavestas tarnybos pareigas sužalojimas, kurį padarė neveiksnus asmuo) ir po sužalojimo, policijos pareigūnas tapo netinkamu tarnybai ir jam išmokėta įstatymo nustatyto dydžio išeitinė kompensacija 62 467,92 Lt; priežastinis ryšys tarp veiksmų ir pasekmių bei atsakingo asmens kaltė (kas tuo metu buvo atsakingas už neveiksnų asmenį).
Teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentą, jog atsakovo kaltės nėra ir kad teismas to nenustatė. Pažymėtina, jog įvykį padaręs asmuo šioje byloje yra specifinis subjektas - neveiksnus asmuo. Už pripažinto neveiksniu fizinio asmens padarytą žalą atsako jo globėjas arba jį prižiūrėti privalanti institucija, jeigu neįrodo, kad žala atsirado ne dėl jų kaltės (LR CK 6.278 str. 1 d.). Kaip jau buvo minėta, atsakovo stacionaro sąlygomis gydomas pacientas, A. Č. sirgo paranoidine šizofrenija ir buvo gydomas nuo 2010-10-13 iki 2010-11-19, VšĮ Respublikinės Šiaulių ligoninės filiale Psichiatrijos ligoninėje, ūmių būsenų vyrų skyriuje. Incidentas įvyko, tuo metu, kai atsakovo pacientas turėjo gulėti ligoninėje, t.y. 2010-10-25, todėl būtent atsakovas buvo atsakingas už neveiksnų asmenį, jo priežiūrą. Atkreiptinas dėmesys, jog pats atsakovas pripažino, kad skyrius, kuriame buvo gydomas pacientas, yra uždaras, patekimas ir išėjimas iš skyriaus yra kontroliuojamas ligoninės personalo, durys yra rakinamos ir pro jas įmanoma įeiti ar išeiti tik su personalo žinia. Iš to darytina išvada, kad būtent dėl ligoninės personalo kaltės ir neapdairumo pabėgo stacionare gydomas pacientas, už kurį kažkas (šiuo atveju atsakovas) privalo būti atsakingas ir atlyginti tokio pabėgusio iš stacionaro ligonio padarytą žalą.
Pagrindinė civilinės atsakomybės funkcija yra kompensacinė, kurios tikslas – pasiekti satisfakciją, t. y. kompensuoti nukentėjusiajam jo teisių pažeidimu padarytą žalą ir taip atkurti padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuodamas teisminę praktiką panašaus pobūdžio bylose.
Taip pat, atmestinas apelianto argumentas, jog teismas nustatydamas atsakovo kaltę dėl kilusios žalos, turėjo įvertinti psichikos sveikatos priežiūros ir psichikos ligos gydymo procesą, diagnostiką, gydymo metodiką, gydytojų veiksmus, vykdant prievolę teikti kvalifikuotą ir rūpestingą medicinos pagalbą. Pažymėtina, jog teismai vykdo teisingumą. Ne teismo kompetencija vertinti ligų gydymo procesą, diagnostikas, gydymo metodikas. Akcentuotina, kad šiuo atveju atsakovo atsakomybė atsirado ne dėl netinkamo ligonio gydymo ar jo ligos nustatymo, bet dėl gydomo ligonio, už kurį ligoninė tuo metu buvo atsakinga, kuris pabėgo iš gydymo įstaigos, netinkamai ar nepakankamai gerai organizuotą stacionaro ligonio priežiūrą, dėl ko atsirado žala.
Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apelianto teigimu, jog pats pareigūnas atsakydamas už savo veiksmus asmeniškai, naudodamas prievartą privalo stengtis išvengti sunkių pasekmių. Tačiau pažymėtina ir tai, kad rizikos numatyti neįmanoma, taip kaip atsakovas nenumanė, jog jų gydomas pacientas staiga pabėgs, taip pareigūnai negalėjo nuspėti neveiksnaus asmens veiksmų. Ir tų veiksmų galimų pasekmių. Šiuo atveju, svarbu pažymėti tai, kad pareigūnas, sulaikydamas pabėgusį neveiksnų asmenį, vykdė savo tiesiogines pareigas, kitu atveju tektų spręsti klausimą kas būtų nutikę, jei toks asmuo, nebūtų sulaikytas, ar būtų padaryta dar didesnė žala. Žala atsiranda dėl atliktų neteisėtų veiksmų, kaip ir šiuo atveju, kadangi atsakovas buvo atsakingas už savo ligonį, todėl jis privalo atlyginti dėl savo netyčiniais veiksmais padarytą žalą - kaip nepakankamai tinkamai vykdęs stacionaro psichinio ligonio priežiūrą jam besigydant stacionarioje gydymo įstaigoje.
Kolegija dar kartą patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad yra visos atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos. Kartu apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovo atstovas tinkamai įvykdė pareigą įrodyti ne tik atsakovo prievolę atlyginti patirtus ieškovo nuostolius, bet ir patirtų nuostolių dydį. Pažymėtina, kad sužalotam pareigūnui apskaičiavo ir išmokėjo kompensaciją pagal specialiųjų teisės aktų normas – Vidaus tarnybos statuto 40 str. 3 d., Vyriausybės 1991-12-05 nutarimo Nr. 530 ir Vyriausybės 2004-09-02 nutarimo Nr. 1130 nuostatas, o atsakovas nepaneigė šios kompensacijos dydžio pagrįstumo. Taigi, Policijos departamentas įgijo regreso teisę į atsakovą dėl visos išmokėtos kompensacijos dydžio, nes tokia atgręžtinio reikalavimo teisė nustatyta Vyriausybės 1991-12-05 nutarimo Nr. 530 26 str., CK 6.280 str. 1 d.. Teismas pripažįsta, kad išmokėta kompensacija yra susijusi su policijos pareigūnui atsakovo sulaikymo metu padaryta žala. Ji išmokėta iš lėšų, skirtų policijos pareigūnams drausti nuo nelaimingų atsitikimų ir kompensacijoms išmokėti. Kompensacijos paskirtis yra socialinio draudimo išmoka, kurios mokėjimo pagrindai ir dydžiai nustatyti specialiaisiais norminiais aktais, atsižvelgiant į pareigūnų profesinės veiklos specifiką bei į tai, kad valstybė garantuoja policijos pareigūnams socialinį draudimą.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas dar 2007-11-22 nutarime, priimtame konstitucinės justicijos byloje Nr. 06/05-08/05, konstatavo, kad Vidaus tarnybos statuto II skyriaus 8 skirsnis „Pareigūnų sveikatos priežiūra ir su tuo susijusios socialinės garantijos“, 40 straipsnis inter alia neprieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui. Nurodytame nutarime Konstitucinis Teismas taip pat pabrėžė, kad Konstitucijoje įtvirtinta Lietuvos valstybės socialinė orientacija apskritai įpareigoja valstybę paisyti socialinio (materialinio) pobūdžio garantijų realumo imperatyvo. Sužalotam pareigūnui 62 467,92 Lt kompensacija išmokėta vadovaujantis Vyriausybės 1991-12-05 nutarimu Nr. 530 patvirtintomis Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygomis (toliau – Asmenų draudimo valstybės lėšomis sąlygos). Nurodytos draudimo sąlygos patvirtina, kad nagrinėjamoje situacijoje taikytas alternatyvus žalos kompensavimo būdas įgyvendintas specifine draudimo teisinių santykių forma – privalomuoju statutinių vidaus tarnybos pareigūnų ir kitų kategorijų asmenų sveikatos ir gyvybės draudimu, reglamentuojamu specialiųjų įstatymų ir juos detalizuojančių poįstatyminių teisės aktų (CK 6.988 str. 3 d.). Draudžiant policijos pareigūnus valstybės lėšomis visam tarnybos laikotarpiui ir išmokant jiems įstatymu nustatyto dydžio kompensacijas už tarnybos metu ar dėl tarnybos patirtus sveikatos sužalojimus, atliekama svarbi socialinė funkcija, nes suteikiamos efektyvios socialinės garantijos ir prielaidos pareigūnams tinkamai vykdyti savo pareigas, kurios garantuotų visuomenei itin svarbių policijos uždavinių (atskleisti ir tirti nusikalstamas veikas ir kitus teisės pažeidimus; apsaugoti žmogaus teises ir laisves; užtikrinti viešosios tvarkos ir visuomenės saugumą ir kt.) įgyvendinimą. Kartu pareigūnui suteikiama materialinė garantija jo sveikatos sužalojimo atveju, nes būtent tokių asmenų tinkama sveikata padeda įgyvendinti jiems pavestas pareigas. Taigi dėl tarnybos nukentėjusiems policijos darbuotojams iš valstybės lėšų mokamų kompensacijų sistema laikytina valstybinio socialinio draudimo rūšimi, nes policijos įstaigos tam tikra prasme vykdo socialinio draudimo įstaigų funkciją. Dėl to pagal analogiją taip pat galima taikyti CK 6.290 str. 3 d., kurioje nustatyta draudimo išmokas išmokėjusių socialinių draudimo įstaigų regreso teisė į žalą padariusį asmenį.
Konstatuotina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 14 d. nutartis P. Š. v. A. D. byloje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartis UAB „Vakarų krova“ v. UAB „Litforina“ byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Dėl šios priežasties teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų dėl žalos dydžio mažinimo bei bylinėjimosi išlaidų nebekartoja.
Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs apeliantų argumentus, byloje surinktus rašytinius įrodymus bei vadovaudamasis teisės aktų normomis sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė specialiųjų teisės aktų normas, ir pagrįstai tenkino ieškovo ieškinį iš dalies, todėl teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Dėl žyminio mokesčio grąžinimo
LR CPK 80 str. 4 d. numato, jog turtiniuose ginčuose žyminio mokesčio dydžiai skaičiuojami nuo ginčijamos sumos. Šioje byloje apeliacinius skundu ginčijama 31761,40 Lt suma. Pagal mokėjimo nurodymą (II t. 81 b.l.) apeliantas sumokėjo 1588.07 Lt, o turėjo sumokėti 952,82 Lt, todėl grąžintina 635,25 Lt permoka (LR CPK 87 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 87 str. 1 d., 1 p., 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nusprendė:
Šiaulių apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 23 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-2471-883/2012 palikti nepakeistą.
Gražinti VšĮ Respublikinės Šiaulių ligoninės fil. Psichiatrijos ligoninei (į.k.302523194) sumokėto žyminio permoką 635,25 Lt mokesčio sumokėto VMI prie LR FM, į AB Swedbank sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) pagal pateiktą mokėjimo nurodymą Nr. 1197 (2012-12-18). Permokos grąžinimą pavesti atlikti VMĮ prie LR Finansų ministerijos.