Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovo Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos atstovui Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato valdymo organizavimo skyriaus vyresniajam specialistui R. V.,

atsakovo viešosios įstaigos Respublikinės Šiaulių ligoninės atstovams Psichiatrijos ligoninės direktoriui E. M. ir advokatui H. O.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos ieškinį atsakovei viešajai įstaigai Respublikinei Šiaulių ligoninei, tretiesiems asmenims Š. D., D. K., L. B., K. Č., A. I. dėl 63 522,80 Lt žalos atlyginimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Pagal teismų praktiką tokia dėl tarnybos nukentėjusiems policijos darbuotojams iš valstybės lėšų mokamų kompensacijų sistema laikytina valstybinio socialinio draudimo rūšimi. LR CK 6.280 straipsnio 1 dalis numato, kad atlyginęs kito asmens padarytą žalą, asmuo turi į padariusį žalą asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo, jeigu įstatymai nenustato kitokio dydžio. Regreso teisė įgalina taikyti civilinę atsakomybę, nes valstybė ar jos įstaiga iš kalto dėl žalos padarymo asmens gali reikalauti išmokėtų sumų (LAT CBS 2008-11-17 nutartis byloje Nr. 3K-7-496/2008).

LR CK 6.263 str. 2 d. numato, kad žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. Tam, kad būtų galima priteisti žalos atlyginimą, reikia nustatyti, kad veiksmai, kuriais žala padaryta, yra neteisėti, padaryti dėl atsakovo kaltės, be to, būtina nustatyti esant priežastinį ryšį tarp šių veiksmų ir žalos atsiradimo (LR CK 6.246-6.249 str.).

Kaip jau minėta, 2010-10-25 įvykyje dalyvavo neveiksnus asmuo A. Č., kuris negali būti atsakomybės subjektu. Neveiksnių asmenų padarytos žalos atlyginimą reglamentuoja LR CK 6.278 straipsnio nuostatos. Vadovaujantis šio straipsnio 1 dalimi, už pripažinto neveiksniu fizinio asmens padarytą žalą atsako jo globėjas arba jį prižiūrėti privalanti institucija, jeigu neįrodo, kad žala atsirado ne dėl jų kaltės. Globėjo ar kito neveiksnų asmenį prižiūrinčio asmens civilinė atsakomybė grindžiama tuo, kad jis netinkamai prižiūrėjo globojamą asmenį, dėl kurio veiksmų ir atsirado žala. Šios normos taikymui esminę reikšmę turi laikas, kada padaryta žala, nes institucijos atsakomybę už neveiksnaus asmens padarytą žalą sąlygoja tai, jog ji padaroma tuo metu, kai neveiksnus asmuo yra prižiūrimas šios įstaigos.

Bylos duomenimis nustatyta, kad neveiksnus A. Č. 2010-10-13 į ligoninę atvyko dėl pablogėjusios psichinės būsenos iš Jurdaičių pensionato, jam buvo nustatyta klinikinė diagnozė F20.0, paskirtas gydymas bei klinikinio stebėjimo režimas aktyvaus stebėjimo skyriuje (R.2) (1 t. 66-67, 69-70, 80 b. l.). Ūmių būsenų vyrų skyriaus vidaus tvarkos taisyklėse numatyta, kad režimas priklauso nuo paciento sveikatos būklės ir yra skiriamas gydytojo (1 t. 99 b. l.). Apskaitos formoje Nr. 003/a užfiksuota, kad 2010-10-13 A. Č. dirglus, piktas, paūmėjus šizofrenijai stacionarizuojamas Ūmių būsenų vyrų skyriuje (1 t. 73 b. l.). Slaugos plane nurodyta, kad 2010-10-13 A. Č. dėl blogos psichologinės būsenos paguldytas arčiau slaugytojų posto (1 t. 84 b. l.). 2010-10-21 A. Č. bandė pabėgti iš skyriaus, t.y. užpuolė pro duris į skyrių einančią slaugytojos padėjėją, bandė nustumti ją nuo durų, griebė už kaklo, sulaužė jos akinius, tačiau tąkart pagelbėjo kiti pacientai ir budintis personalas. Dėl šio įvykio buvo patalpintas į stebimą palatą, koreguotas gydymas (1 t. 75 b. l.). Tai rodo, kad gydymo pradžioje A. Č. būsena kėlė pavojų jam pačiam ir aplinkiniams. Apskaitos formoje Nr. 003/1 užfiksuota, kad 2010-10-25 A. Č. būsena kiek pagerėjo, jis apsiramino, emocijos tapo stabilesnės, todėl buvo nutarta jį perkelti į paprastą palatą (1 t. 75-76 b. l.). Iš byloje esančių gydytojo paskyrimų matyti, kad 2010-10-25 A. Č. buvo taikytas 2 klinikinio stebėjimo režimas, pagal kurį pacientas gali vaikščioti skyriaus ribose, tačiau išeiti iš skyriaus jam negalima (1 t. 80 b. l.). Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad apskaitos formoje Nr. 003/a užfiksuota, kad A. Č. perkeliamas į paprastą palatą dėl vietų stokos intensyvaus stebėjimo palatoje (1 t. 76 b. l.). Posėdžio metu aiškinantis, ar A. Č. perkėlimas į paprastą palatą galimai buvo susijęs ne su jo sveikatos būklės pagerėjimu, o su vietų stoka intensyvaus stebėjimo palatoje, posėdžio metu apklausta A. Č. gydžiusi gydytoja psichiatrė D. G. paaiškino, kad A. Č. iš pradžių buvo nebendraujantis, jam buvo skiriami vaistai, kurie slopina agresiją, gydymas buvo efektyvus, pacientas pradėjo bendrauti, buvo lankomas tėvo, su pacientu buvo rastas kontaktas. Sprendžiant dėl režimo pakeitimo buvo atsižvelgta į pagerėjusią paciento būseną, jo paties norą, taip pat siekiama kuo optimaliau panaudoti skyriuje esančias vietas kitų, sunkesnių ligonių gydymui. Režimo pakeitimo klausimas buvo sprendžiamas su kitais gydytojais, visų nuomone, A. Č. psichinė būsena leido pakeisti režimą, jis kalbėjo, atsakinėjo į klausimus, nuotaika buvo pagerėjusi, atsirado emocijos, personalo nuomone, jis buvo ramus ir nekeliantis problemų, gydytis neatsisakė. Gydytoja teigė, kad nebuvo medicininės galimybės prognozuoti psichinės ligos, kuria sirgo A. Č., paūmėjimo. Kad žalos padarymo metu neveiksniam A. Č. buvo paūmėjusi paranoidinė šizofrenija, patvirtina ir ekspertizės aktas Nr. 75U-II-44 baudžiamojoje byloje Nr. M1-690-885/2011, kurioje nurodyta, kad A. Č. 2010-10-25 darydamas nusikalstamas veikas, buvo lėtinio psichikos sutrikimo-paranoidinės šizofrenijos paūmėjimo metu; dėl šio psichikos sutrikimo jis negalėjo suvokti daromos veikos pavojingumo ir valdyti savo veiksmų (1 t. 22 b. l.). Remiantis šiomis aplinkybėmis tikėtina, kad toks staigus paciento elgsenos pasikeitimas gali būti sietinas su psichinės būklės pablogėjimu, tačiau šios situacijos nebuvo galima numatyti.

Ūmių būsenų vyrų skyriaus vidaus tvarkos taisyklės reglamentuoja, kad šis skyrius yra uždarų durų skyrius, į kurį darbuotojai įeina ir išeina naudodamiesi skyriaus durų raktu. Šiame skyriuje gali būti taikomi trijų rūšių režimai: 1) individualus pastovus stebėjimas, kai stebima stebėjimo palatoje 24 val., stebėjimą vykdo slaugytojo padėjėjas; 2) aktyvus stebėjimas skyriuje, kai stebėjimą vykdo slaugytojo padėjėjai, slaugytojai užimtumui, slaugytojai ir 3) kai pacientas gali išeiti iš skyriaus slaugos personalo priežiūroje, šį stebėjimą vykdo slaugytojo padėjėjai, slaugytojai užimtumui, socialiniai darbuotojai ir slaugytojai. Slaugytojų padėjėjų pareigų instrukcijose numatyta, kad slaugytojų padėjėjai užtikrina pacientų ir šalia esančių žmonių saugią aplinką, nurodytu laiku budi intensyvaus stebėjimo patalpose (1 t. 136-137 b. l.). Psichikos sveikatos slaugytojos pareigų instrukcijoje numatyta, kad psichikos sveikatos slaugytojos pareiga apie ypatingus atvejus nedelsiant informuoti skyriaus vyr. administratorę, skyriaus vedėją (jai nesant, budintį gydytoją) (1 t. 139–140 b. l.). Kaip minėta, iš byloje esančių gydytojo paskyrimų matyti, kad 2010-10-25 A. Č. buvo taikytas 2 klinikinio stebėjimo režimas – aktyvus stebėjimas skyriuje, kurį vykdo slaugytojo padėjėjai, slaugytojai užimtumui ir slaugytojai (1 t. 80, 99, 180 b. l.). 2010-10-25 17.15 val. A. Č. pabėgo iš Psichiatrijos ligoninės pasinaudojęs situacija, kai valytoja, išėjusi iš skyriaus, ruošėsi rakinti duris. Dėl šio įvykio buvo atliktas tyrimas, kurio metu nustatyta, kad Ūmių būsenų skyriaus darbuotojai, gydydami ir slaugydami pacientą A. Č., tinkamai atliko jiems pavestas pareigas (1 t. 64 b. l.).

Remiantis patalpų valymo paslaugų pirkimo sutartimi Nr. 53, matyti, kad Šiaulių apskrities psichiatrijos ligoninėje patalpų valymo paslaugas vykdė UAB „Auksinis varnas“ darbuotojai, o tiriamo įvykio metu patalpas valė D. P. (1 t. 123-126 b. l.). Posėdžio metu apklausta liudytoja D. P. nurodė, kad jai išeinant iš skyriaus, dar nespėjus užrakinti durų iš laiptinės, iš vidaus buvo stiprus smūgis į metalines duris ir vienas pacientas pabėgo. Šiaulių psichiatrijos ligoninėje galioja VšĮ Šiaulių psichiatrijos ligoninės direktoriaus 2005 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. D-1-28 patvirtinta Įmonių, teikiančių VšĮ Šiaulių psichiatrijos ligoninei paslaugas ar atliekančių darbus pagal sutartis, darbuotojų patekimo į ligoninės patalpas tvarka. Šios tvarkos 11 punktas įtvirtina patekimo į Ūmių būsenų skyrius tvarką, t.y. į skyrius patenka tik įstaigos darbuotojai, o samdomi darbuotojai, kad galėtų vykdyti tiesiogines funkcijas, patenka į skyrių patys arba suderinus iš anksto su lydinčiu asmeniu ir vykdo savo tiesioginį darbą, o patenkant į skyrių, visi darbuotojai yra atsakingi už durų atsirakinimą ir užrakinimą (1 t. 144 b. l.) Atsakovas teismui pateiktame atsiliepime į ieškinį nurodė, kad skyrius, kuriame buvo gydomas A. Č. yra uždaras, todėl patekimas ir išėjimas iš skyriaus yra kontroliuojamas ligoninės personalo, durys yra rakinamos ir pro jas įmanoma įeiti ar išeiti tik su personalo žinia. Teisme apklausus darbuotojus, kurie dirbo Ūmių būsenų vyrių skyriuje tiriamo įvykio metu (kai pabėgo pacientas A. Č.), paaiškėjo, kad valytojos turėjo raktus ir pačios atsirakindavo ir užrakindavo skyriaus duris. Šios aplinkybės rodo, kad valymo paslaugas Psichiatrijos ligoninei teikiančių asmenų patekimas į Ūmių būsenų vyrų skyrių ir iš jo išėjimas buvo nepakankamai kontroliuojamas. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip nurodė ligoninės atstovai, šiuo metu skyrius yra modernizuotas, įdiegta elektroninė durų atidarymo sistema ir valytojas į skyrių įleidžia ir išleidžia skyriaus personalas.

Teismo nuomone, ligoninė turėjo tiesioginę pareigą teikti sveikatos priežiūros paslaugas, kontroliuoti sergančiojo gydymo procesą, atlikti būtinus veiksmus, užtikrinančius tinkamą psichikos liga sergančio asmens sveikatos priežiūrą bei jo apsaugą. Atsakovo argumentai apie negalimumą nuspėti psichikos ligonių būsenos pablogėjimą, nepašalina atsakovo atsakomybės dėl nevisiško ligonio saugumo užtikrinimo. Atsakomybė už tinkamų priemonių parinkimą ir jų taikymą sveikatos priežiūros paslaugų teikimo metu tenka sveikatos priežiūros įstaigai. Sunkiai sergančio neveiksnaus ligonio saugumui užtikrinti turi būti taikomos pakankamos ir adekvačios priemonės, todėl teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju ligoninėje nebuvo visumos reikiamų organizacinių priemonių, kurios apsaugotų visuomenę nuo psichikos ligonių keliamų pavojų. Tai reiškia, kad psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje nebuvo atlikti visi veiksmai, kurie galėjo užkirsti kelią psichikos ligonio keliamam pavojui, dėl ko pabėgo Psichiatrijos ligoninėje gydomas pacientas A. Č., o pabėgęs padarė nusikalstamas veikas, kurios turėjo padarinių - buvo sužalotas savo tarnybines pareigas vykdęs policijos pareigūnas, kuriam Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, vykdydamas įstatymų nuostatas, privalėjo išmokėti kompensaciją ir draudimo išmoką.

Nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar policijos pareigūno A. I. veiksmai sulaikant A. Č. galėjo įtakoti žalos atsiradimą ir jos padidėjimą tiek, kad atsirado pagrindas netaikyti civilinės atsakomybės atsakovui, kaip tai numato CK 6.282 straipsnio 1 dalis, CK 6.253 straipsnio 1 ir 5 dalys. Policijos pareigūno veiksmų įvykio metu analizė yra pateikta nelaimingo atsitikimo tyrimo akte, nelaimingo atsitikimo tyrimo išvadoje, tarnybinio patikrinimo išvadoje (1 t. 8-33 b. l.).

Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad policijos pareigūnai kovai su nusikalstamumu ir nusikalstamų veikų prevencijai, teisės pažeidėjų sulaikymui, nusikaltimo aukų apsaugai yra specialiai ruošiami ir fiziškai, ir psichologiškai, jų veikla jau paties įstatymų leidėjo siejama ir su asmeniniu pavojumi, todėl teisės aktuose yra numatyta ir jų teisinė, ir fizinė apsauga, kompensacijų mechanizmas dėl tarnybos metu patirtos žalos. Įvykęs incidentas, teismo vertinimu, yra normali profesinė pareigūno veiklos rizika. Byloje nėra duomenų, kad pareigūnas A. I., sulaikydamas iš Psichiatrijos ligoninės pabėgusį A. Č., savo pareigas atliko netinkamai, elgėsi neapdairiai ar nerūpestingai, ar peržengė A. I. pareigybės aprašyme nustatytas pareigas (19 b. l.). Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad A. Č. gydžiusi gydytoja psichiatrė D. G. pripažino, jog nebuvo galima numatyti staigaus paciento psichinės būsenos pasikeitimo. Todėl, teismo nuomone, negalima reikalauti, kad policijos pareigūnas įvertintų pabėgusio psichiatrinės ligoninės paciento individualias savybes ir iš anksto užkirstų kelią ligonio, kuris iš pradžių pakluso pareigūnų reikalavimams ir tik vėliau staiga agresyviai pasipriešino, aktyviems veiksmams. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog žalos atsiradimą ar jos dydį galėjo įtakoti policijos pareigūno A. I. veiksmai.

Žalos dydį turi įrodyti asmuo, teigiantis, kad jos patyrė. Pareiškusi reikalavimą išmokėtos sumos dydžiu žalos padariusiam asmeniui policijos įstaiga turi tokią įrodinėjimo pareigą, nes, išmokėjusi kompensaciją žalos patyrusiam policijos pareigūnui, įgijo tokias pat teises, kokias turėjo pradinis kreditorius. Atsakovas nei atsiliepime į ieškinį, nei teisme neginčijo išmokėtos kompensacijos dydžio. Pareigūno sužalojimo atveju išmokėtinos kompensacijos dydį nustato Vidaus tarnybos statuto 40 str. 3 d. Tai, kad išmokėtos kompensacijos dydis atitinka šioje normoje nurodytą dydį, ieškovas įrodė į bylą pateiktais įrodymais (1 t. 42 b. l.). Išmokėtą draudimo sumos dydį patvirtina VSDFV Šiaulių skyriaus 2010-12-30 pranešimas (1 t. 44 b. l.).

Byloje nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos – žala, atsakovo neteisėti veiksmai, kaltė dėl žalos atsiradimo ir priežastinis ryšys tarp atsakovo veiksmų ir žalos. Esant tokioms aplinkybėms, atsakovas privalo atlyginti dėl jo neteisėtų veiksmų ieškovui LR Policijos departamentui atsiradusią žalą.

Pažymėtina, kad atlygintinos žalos dydis gali būti mažinamas esant CK 6.251, 6.282 straipsniuose nustatytoms aplinkybėmis. LR CK 6.251 str. 2 d. nustato, kad teismas, atsižvelgdamas į atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį ir jų tarpusavio santykius, gali sumažinti nuostolių atlyginimo dydį, jeigu dėl visiško nuostolių atlyginimo atsirastų nepriimtinų ir sunkių pasekmių. LR CK 6.282 str. 3 d. numato, kad teismas gali sumažinti atlygintinos žalos dydį, atsižvelgdamas į žalą padariusio asmens sunkią turtinę padėtį, išskyrus atvejus, kai žala padaryta tyčia. Teismas nustatė, kad atsakovas žalą padarė netyčia, t.y. nenumatė, kad dėl jo veiksmų gali kilti tokia žala, nors galėjo ir turėjo tai numatyti. Atsakovas yra viešoji įstaiga, tai reiškia, kad tai yra viešasis juridinis asmuo, kuris nesiekia naudos sau, jo tikslas – tenkinti viešuosius interesus. Pagal LR Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 20 str. 1 d. tokia biudžetinė įstaiga yra iš valstybės ar savivaldybių biudžetų visiškai arba iš dalies išlaikoma įstaiga. Ieškovas nagrinėjamoje byloje taip pat yra biudžetinė įstaiga. Atsakovas, kaip minėta yra biudžetinė įstaiga, teikianti sveikatos priežiūros paslaugas ir finansuojama iš valstybės biudžeto, todėl teismas vertina, kad atsakovo galimybės išmokėti ieškovo prašomą sumą yra komplikuotos ir gali sukelti sunkių padarinių. Be to, atsakovo veiksmuose, dėl kurių atsirado žala, nėra piktybiškumo ir tyčios. Pažymėtina, ir tai, kad deliktinė civilinė atsakomybė atlieka ne tik kompensacinę, bet ir auklėjamąją bei prevencinę funkcijas. Jeigu valstybė (ar kitas asmuo, išmokėjęs nukentėjusiajam kompensaciją už patirtą žalą) neįgytų regreso teisės į žalos padariusį asmenį, tai toks teisės normų aiškinimas ne tik neturėtų prevencinio efekto, bet ir galėtų skatinti asmenis atlikti neteisėtus veiksmus, nes jie nepatirtų jokių neigiamų padarinių dėl savo neteisėtų veiksmų. Antra vertus, regreso teisės nepripažinimas reikštų, kad žalos padaręs asmuo apskritai išvengia atsakomybės, o pareiga atlyginti patirtą žalą nukentėjusiam pareigūnui perkeliama mokesčių mokėtojams (LAT nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-496/2008). Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad šiuo atveju tiek ieškovas, tiek atsakovas yra biudžetinės įstaigos, todėl patirtos žalos atlyginimas bet kuriuo atveju perkeliamas mokesčių mokėtojams. Teismas pažymi, kad draudžiant policijos pareigūnus valstybės lėšomis visam tarnybos laikotarpiui ir išmokant jiems įstatymu nustatyto dydžio kompensacijas už tarnybos metu ar dėl tarnybos patirtus sveikatos sužalojimus, atliekama svarbi socialinė funkcija, nes suteikiamos efektyvios socialinės garantijos ir prielaidos pareigūnams tinkamai vykdyti savo pareigas, kurios garantuotų visuomenei itin svarbių policijos uždavinių įgyvendinimą. Kartu pareigūnui suteikiama materialinė garantija jo sveikatos sužalojimo atveju, nes būtent tokių asmenų tinkama sveikata padeda įgyvendinti jiems pavestas pareigas. Nepripažinus ieškovui regreso teisės, policijos įstaiga, mokanti kompensacijas dėl tarnybos nukentėjusiems savo pareigūnams, atsidurtų sunkioje padėtyje. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes ir remdamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, teismas, vadovaudamasis LR CK 6.282 str. 3 d., LR CK 6.251 str. 2 d., mažina iš atsakovo priteistinos žalos atlyginimą. Ieškovo Policijos departamento prie LR VRM naudai priteisiamas 31761,40 Lt nuostolių, patirtų išmokėjus policijos pareigūnui A. I. kompensaciją ir draudimo išmoką dėl tarnybos metu patirto sveikatos sutrikdymo, atlyginimas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų. Vadovaujantis proporcingumo principu bei bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklėmis, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 str. 2 d.).

Ieškovas, vadovaujantis LR CPK 83 str. 5 p., nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo yra atleistas. LR CPK 96 str. numato, kad bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą, proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai. Kadangi ieškovui prašant priteisti 63 522,80 Lt žalos atlyginimo, priteisiama 31761,40 Lt, t.y. 50 proc., iš atsakovo valstybės naudai turėtų būti priteisiama 953 Lt žyminio mokesčio ir 15 Lt pašto išlaidų už dokumentų siuntimą.

Atsakovas už advokato teisinę pagalbą sumokėjo 2500 Lt ( 1 t. 111b. l.). Bylos duomenys patvirtina, kad tretieji asmenys nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų atsakovo pusėje Š. D., D. K. ir L. B. už advokato teisinę pagalbą sumokėjo 1815 Lt (šią sumą sumokėjo Š. D. 2012-10-08 pinigų priėmimo kvitu).

Prašymai dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, pagrįsti rašytiniais įrodymais, advokatų atstovavimo išlaidos atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakyme Nr. 1R-8 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ įtvirtintus užmokesčio už advokato pagalbą dydžius. Teismas tenkino ieškovo reikalavimą 50 procentų, todėl iš ieškovo atsakovui VšĮ Respublikinei ligoninei priteistina 1250 Lt , o tretiesiems asmenims priteistina 907,50 Lt bylinėjimosi išlaidų, šią sumą priteisiant trečiajam asmeniui Š. D..

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis LR CPK 92 str., 93 str., 259 str., 260 str., 270 str., teismas

nusprendžia:

Ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo viešosios įstaigos Respublikinės Šiaulių ligoninės, įmonės kodas 245386220, ieškovui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos, įmonės kodas 188785847, 31761,40 Lt (trisdešimt vieną tūkstantį septynis šimtus šešiasdešimt vieną litą 40 ct) žalos atlyginimo.

Priteisti iš atsakovo Respublikinės Šiaulių ligoninės, įmonės kodas 245386220, valstybei 968 Lt (devynis šimtus šešiasdešimt aštuonis litus) bylinėjimosi išlaidų (įmokos kodas 5660).

Priteisti iš ieškovo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos, įmonės kodas 188785847, atsakovui viešajai įstaigai Respublikinei Šiaulių ligoninei, įmonės kodas 245386220, 1250 Lt (vieną tūkstantį du šimtus penkiasdešimt litų) bylinėjimosi išlaidų už advokato teiktą teisinę pagalbą.

Priteisti iš ieškovo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos, įmonės kodas 188785847, Š. D., a. k. (duomenys neskelbtini) 907,50 Lt (devynis šimtus septynis litus 50 ct) bylinėjimosi išlaidų už advokato teiktą teisinę pagalbą.

Sprendimas per 30 dienų apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui, skundą paduodant Šiaulių miesto apylinkės teisme.