Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės, Arūno Paštuolio ir Algirdo Remeikos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. K. A. gynėjo advokato Evaldo Liutkevičiaus apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 31 d. nuosprendžio, kuriuo D. K. A. pripažintas kaltu: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 straipsnio 2 dalį ir nuteistas trejų metų laisvės atėmimo bausme; pagal BK 302 straipsnio 1 dalį ir nuteistas dvejų metų laisvės atėmimo bausme; pagal BK 214 straipsnį ir nuteistas aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi ir 5 dalies 1 punktu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės subendrintos jas apimant ir paskirta subendrinta trejų metų laisvės atėmimo bausmė, ją paskiriant atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 22 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausmės dalimi ir D. K. A. paskirta galutinė subendrinta bausmė trys metai šeši mėnesiai laisvės atėmimo, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose, į bausmės trukmę įskaityta pagal Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 22 d. nuosprendį atliktos bausmės dalis. Bausmės pradžia D. K. A. skaičiuotina nuo Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 31 d. nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Nuosprendžiui įsiteisėjus panaikintina D. K. A. kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti.

Nukentėjusios K. P. pareikštas 438,77 eurų civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo tenkintas visiškai ir jos naudai solidariai iš D. K. A., R. G. ir R. T. priteistas 438,77 eurų nusikalstamomis veikomis padarytos žalos atlyginimas.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti ir R. G. bei R. T., tačiau dėl šių nuosprendžio dalių apeliacinių skundų nepaduota.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. K. A. nuteistas už tai, kad 2013 m. gruodžio 9 d., apie 04.15 val., (duomenys neskelbtini) k., UAB „Lukoil Baltija“ degalinės patalpose, su R. G. ir R. T., veikdami bendrininkų grupėje, įsibrovė į pagalbines patalpas bei pagrobė degalinės operatorės K. P. rankinę 50 litų (14,48 Eur) vertės, su joje buvusiais daiktais: pinigine - 40 litų (11,58 Eur) vertės, 15 litų (4,34 Eur) monetomis, kosmetine su kosmetika - 300 litų (86,89 Eur) vertės, raktais nuo automobilio - 100 litų (28,96 Eur) vertės, 2 vnt. raktais nuo durų spynos - 30 litų (8,69 Eur) vertės, vaistais - 60 litų (17,38 Eur) vertės, mobilaus ryšio telefonu NOKIA - 50 litų (14,48 Eur) vertės, USB laidu - 10 litų (2,90 Eur) vertės, viso pagrobė svetimo turto už 655 litus (189,70 Eur), padarydamas K. P. 655 litų (189,70 Eur) turtinę žalą.Be to, D. K. A., R. G. ir R. T., veikdami bendrininkų grupėje, tuo pačiu metu ir vietoje, įsibrovė į pagalbines patalpas bei pagrobė degalinės operatorės K. P. rankinėje buvusius dokumentus: K. P. išduotą asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), K. N. išduotą vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), automobilio VW Passat, v/n (duomenys neskelbtini) registracijos liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini), operatorės K. P. antspaudą.Be to, D. K. A., R. G. ir R. T., veikdami bendrininkų grupėje, tuo pačiu metu ir vietoje, įsibrovė į pagalbines patalpas bei pagrobė degalinės operatorės K. P. rankinėje buvusius R. P. išduotą SEB banko kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), K. P. išduotą SEB banko kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), SEB banko elektroninės bankininkystės kortelę išduotą R. P., SEB banko elektroninės bankininkystės kortelę išduotą K. P..Šiais savo veiksmais D. K. A., R. G., R. T. įvykdė nusikalstamas veikas, numatytas BK 178 str. 2 d., 302 str. 1 d., 214 str.Kauno apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad kaltinimai D. K. A. pasitvirtino.Apeliaciniame skunde nuteistojo D. K. A. gynėjas advokatas Evaldas Liutkevičius prašo Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 31 d. nuosprendžio dalį, kuria D. K. A. pripažintas kaltu pagal BK 178 str. 2 d., 302 str. 1 d. ir 214 str. panaikinti ir priimti naują, D. K. A. pilnai išteisinantį nuosprendį.Skunde dėl BK 178 str. 2 d. taikymo nurodo, kad D. K. A. kaltė dėl rankinės vagystės grindžiama vien ikiteisminio tyrimo metu duotais kaltinamojo R. T. parodymais, nors šiuos parodymus išnagrinėjus teisme, kaip D. K. A. kaltės įrodymai jie nepasitvirtino, o sutinkamai su Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 301 str. 1 d. nuostatomis, teismas nuosprendį turi pagrįsti tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Taip pat kaip prielaida vertinama pirmosios instancijos teismo išvada, jog nežiūrint kaltinamųjų parodymų, jų kaltę įrodo tai, kad jie neabejotinai matė vienas kito veiksmus ir suvokė, kad dalyvauja bendrai daromoje K. P. rankinės vagystėje. Apelianto atstovas nurodo teismų praktiką, kuria nustatyta, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos tik tokiais įrodymais, kurie kategoriškai ir neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę, o nepašalintos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai. Atstovo nuomone, skundžiamu nuosprendžiu, pripažįstant D. K. A. kaltu dėl BK 178 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymo, in dubio pro reo principo ir minėtų nuostatų aiškiai nesilaikyta. Skunde dėl BK 302 str. 1 d. ir BK 214 str. teigiama, jog pagal kasacinę nutartį Nr. 2K-7-554/2005, kurioje konstatuota, kad net ir nustačius, jog pagrobtoje rankinėje kartu su kitais daiktais buvo banko kortelė ir asmens dokumentai, veika pagal BK 214 str. ir 302 str. 1 d. kvalifikuota be pagrindo, jeigu nėra motyvuotos teismo išvados, jog grobdami rankinę nuteistieji suvokė, kad joje kartu su kitais daiktais yra banko mokėjimo kortelė ir asmens bei kitokie dokumentai, ir numatė, kad pagrobdami rankinę jie grobia ne tik turtą, bet ir šiuos daiktus ir to norėjo. Skundžiamame nuosprendyje nenurodyti jokie duomenys, kurie leistų daryti išvadą, jog grobdami rankinę nuteistieji suvokė tokias aplinkybes, teismo išvada šiuo klausimu yra tik prielaida. Taip pat šiame kontekste atkreipia apeliacinės instancijos teismo dėmesį į tai, kad nurodymas skundžiamame nuosprendyje kasacinės nutarties Nr. 2K-429-303/2015 kaip pačios naujausios praktikos dėl BK 178, 214 ir 302 str. taikymą ir įrodinėjimą, tuo aiškiai teigiant, kad šios nutarties turiniu paneigiamos, pakeičiamos ar laikytinos nebeprivalomomis aukščiau išnagrinėtos kasacinės nutarties nuostatos, yra visiškai nepagrįstas, nes teismo nurodytoje nutartyje Nr. 2K-429-303/2015 kasatorius nekėlė veikų kvalifikavimo klausimo, o neigė dalyvavęs padarant BK 178, 214 ir 302 str. numatytus nusikaltimus, taigi ar kaltininkas, pagrobdamas dokumentus, suvokė į kokį dalyką kėsinasi, nebuvo nagrinėtas. Taip pat nurodytos pirmosios instancijos teismo Lietuvos apeliacinio teismo, Vilniaus apygardos teismo, Klaipėdos apygardos teismo nutartys, gynėjo nuomone, nėra tinkamos nagrinėjamai bylai ir teismas jomis negalėjo remtis. Taigi, net ir pripažinus D. K. A. kaltu pagal BK 178 str. 2 d. pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio tinkamo teisinio pagrindo jo veiksmus kvalifikuoti dar ir pagal BK 214 str. ir BK 302 str. 1 d.Dėl bausmių skunde teigiama, kad paskirtų bausmių dydžiai nėra motyvuoti, nors pagal teismų praktiką, turi būti motyvuojamas kiekvienas bausmių už atskiras nusikalstamas veikas paskyrimas (kasacinė nutartis Nr. 2K-113-303/2015). Apelianto atstovui neaišku kodėl už tris apysunkius nusikaltimus, už kuriuos įstatymo leidėjo numatyta visiškai vienoda (iki šešerių metų) laisvės atėmimo bausmė, teismas apeliantui paskyrė itin skirtingo dydžio bausmes. Taip pat nemotyvuota kodėl už BK 178 str. 2 d. paskirta bausmė lygi sankcijos vidurkiui, o už BK 214 str. – artima numatytos bausmės minimumui. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo gynėjas pritarė apeliaciniame skunde pareikštam reikalavimui ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.Nuteistojo D. K. A. apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl BK 178 straipsnio 2 dalies.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d.). Apeliaciniame skunde nuteistasis D. K. A. ginčija savo kaltės dėl jam inkriminuotos vagystės įrodytumą, teigia, jog nusikalstamos veikos daryme nedalyvavo ir nieko nežinojo apie daikto pagrobimą. Pagal BK 178 str. 2 d. atsako tas, kas atvirai pagrobė svetimą turtą arba pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją, arba viešoje vietoje pagrobė svetimą turtą iš asmens drabužių, rankinės ar kitokio nešulio (kišenvagystė) arba automobilį. Šie vagystę kvalifikuojantys požymiai yra alternatyvūs ir daro veiką pavojingesnę, todėl, esant bent vienam iš jų, net ir pagrobus mažesnės nei 1 MGL bei nedidelės vertės turtą, veika kvalifikuojama pagal BK 178 str. 2 d. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-428/2011, 2K-97/2011, 2K-91/2013). Vagystės sudėties subjektyvusis požymis – kaltė pasireiškia tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas supranta, kad paima svetimą daiktą, numato, kad nukentėjusysis jo neteks, o jis šį turės kaip nuosavą, ir to nori. Vagystės atveju kaltininkas įsitikinęs, kad grobia kito asmens turtą, nes neturi turto savininko sutikimo užvaldyti jo turtą. Vagystė paprastai padaroma savanaudiškais tikslais, tačiau pagal baudžiamąjį įstatymą motyvas ir tikslas nėra būtini vagystės sudėties subjektyvieji požymiai. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis D. K. A. kartu su R. G. ir R. T. 2013 m. gruodžio 9 d. apie 4.15 val. atvažiavo į (duomenys neskelbtini) k., esančią UAB „(duomenys neskelbtini)“ degalinę ir iš tarnybinių patalpų pagrobė degalinės operatorės K. P. rankinę, su joje esančiais daiktais ir dokumentais. Nors apeliantas neigia kaltę dėl šios nusikalstamos veikos, tačiau tai patvirtina byloje ištirta įrodymų visuma, kurią teismas tinkamai įvertino ir padarė teisingas išvadas.Apelianto kaltė įrodyta nukentėjusiosios parodymais, kuriais patvirtinta, kad į degalinę atvažiavo automobilis, du vyrai atėjo į degalinę, vienas (D. K. A.) kalbino ją, o kitas (R. G.), kaip operatorė tuo metu galvojo, pasilenkęs prekes apžiūrinėjo, tačiau realiai jis nuėjo į tarnybines patalpas, bet greitai ir grįžo. Anot nukentėjusiosios, po kiek laiko jie vėl buvo atėję ir klausinėjo apie priekabas. Nukentėjusioji patvirtino, jog rankinę pavogė R. T., kuris tarnybinių patalpų duris atsirakino raktu iš lauko pusės, nes turėjo raktą. Nukentėjusiosios duoti parodymai yra patikimi, ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus patvirtino, nuteistųjų asmenų anksčiau nukentėjusioji nepažinojo, todėl vertinama, jog ji neturėjo tikslo jų apkalbėti. Taip pat bylos duomenimis ir liudytojo R. P. parodymais nustatyta, kad iš degalinės patalpų buvo pagrobta jo žmonos K. P. rankinė su joje esančiomis jam išduotomis SEB banko bei elektroninės bankininkystės kodų kortelėmis. Be to, nukentėjusiosios parodymus patvirtino ir ikiteisminio tyrimo metu liudytoja apklausta degalinės valytoja S. K., kuri įvykio naktį dirbo kartu su K. P. degalinėje. Jos parodymai teisiamojo posėdžio metu pagarsinti, vadovaujantis BPK 276 str., ir pagal kuriuos liudytoja parodė, jog į degalinę buvo užėję vienas ar du vyrai, kur klausinėjo apie priekabos nuomą, o ji nuėjo toliau tvarkytis į pagalbines patalpas, palikdama duris praviras, jei ko prireiktų K. P.. Taip pat paaiškino, jog tarnybinių patalpų durys į lauką visuomet yra rakinamos, tik raktas paliekamas durų spynoje iš vidinės pusės, bet grįžus jai iš sandėlio, pastebėjo, kad rakto durų spynoje nėra, nors durys buvo užrakintos. Ieškodama rakto pastebėjo, jog darbuotojų persirengimo kambaryje nėra K. P. rankinės. Iš asmens parodymų atpažinti pagal nuotrauką protokolo, liudytoja S. K. atpažino R. G., kuris 2013 m. gruodžio 9 d. apie 4 val. ryto buvo degalinėje ir teiravosi apie priekabos nuomą, o nukentėjusioji K. P. – jog ją kalbino D. K. A.. Tai pasitvirtina, jog degalinėje buvo užėję du vyrai, t. y. D. K. A. ir R. G., kuris trumpam buvo nuėjęs į tarnybines patalpas. Taip pat teisingai teismas nustatė, jog su K. P. priklausančia rankine iš degalinės išėjo R. T., šias aplinkybes patvirtino ne tik byloje ištirti įrodymai, bet ir peržiūrėtas vaizdo įrašas, gautas iš degalinės vaizdo kamerų. Tai, kad veiką padarė ne vienas R. T., o kartu su D. K. A., kuris kalbino degalinės operatorę, ir R. G., kuris buvo nuėjęs į tarnybines patalpas bei buvo kartu su D. K. A. degalinės salėje, patvirtina aptartos bylos faktinės aplinkybės bei jų visuma. Kadangi visų nuteistųjų veiksmai susiję su padarytu rankinės pagrobimu, todėl apygardos teismo vertinimu, nusikaltimo objektyvieji požymiai tinkamai inkriminuoti D. K. A. atžvilgiu ir teismas šioje dalyje pažeidimų nepadarė. Kaip jau buvo paminėta kvalifikuota vagystė padaroma tiesiogine tyčia. Nagrinėjamu atveju teismas tinkamai sprendimą motyvavo ir nurodė, jog kaltininkų tyčia dėl grobiamo turto atžvilgiu buvo neapibrėžta ir veika kvalifikuota, atsižvelgiant į realiai kilusius padarinius. Su tokia motyvacija, kuria teismas pagrindė sprendimo pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas sutinka ir nurodo, jog dar kartą patikrintų ir įvertintų bylos duomenų analize, neturi pagrindo sutikti su skundo argumentais, jog nuteistasis D. K. A. nedalyvavo rankinės pagrobime ir nieko apie jos pagrobimą nežinojo. Tokios apelianto pozicijos nepatvirtino bylos medžiaga.Skundo argumentas, jog teismo išvada, kad nežiūrint kaltinamųjų parodymų, jų kaltę įrodo tai, kad jie neabejotinai matė vienas kito veiksmus ir suvokė, kad dalyvauja bendrai daromoje K. P. rankinės vagystėje, vertinama vien kaip prielaida, yra atmestinas kaip nepagrįstas. Bendrininkavimas pagal BK 24 str. 1 d. yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 str. nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Bendrininkavimo būtinieji subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Susitarimas bendrininkauti gali būti išreiškiamas žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais. Jis gali būti tiek suplanuotas iš anksto, tiek spontaniškai kilęs, tačiau kiekvienas bendrininkas suvokia dalyvaujantis būtent bendrame nusikaltime, realizuojantis visus ar dalį BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje numatytų nusikalstamos veikos sudėties požymių. Pripažįstant asmenį bendrininku, būtina nustatyti, kad jo veiksmai yra reikšmingi bendrai nusikalstamai veikai, nes sudaro sąlygas kitų bendrininkų veiksmams ar juos papildo, t. y. jei bendrininkas neatliktų savo veiksmų, bendros nusikalstamos veikos būtų neįmanoma padaryti arba jos padarymas iš esmės pasunkėtų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-521-511/2015, 2K-417-693/2015). Sprendžiant apie bendrininkų nusikalstamo sumanymo turinį ir susitarimo ribas, negalima apsiriboti vien tik jų subjektyviais teiginiais apie nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Apie tyčios turinį bendrininkaujant sprendžiama įvertinus objektyvių bylos aplinkybių visumą.Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo veikas kaip padarytas bendrininkų grupėje, nes byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad kaltinamieji, siekdami realizuoti nusikalstamą sumanymą (pagrobti nukentėjusiosios K. P. rankinę), veikė bendrai suderintais veiksmais. Būtent D. K. A. kalbino nukentėjusiąją, o R. G., kartu atėjęs su D. K. A. į degalinės patalpas, jau besislėpdamas (atsitūpęs) pasišalino iš degalinės tarnybinių patalpų, o už trijų minučių R. T. atsidarė tarnybinių patalpų duris, kur tuo metu D. K. A. liko stovėti prie durų, pagrobė K. P. rankinę ir išėjo, duris uždarė apeliantas. Šie veiksmai paneigia minėtą apelianto argumentą dėl jo nedalyvavimo rankinės pagrobime ir nieko apie jos pagrobimą nežinojimo. Tai, kad susitarimas padaryti nusikalstamus veiksmus nebuvo iš anksto aptartas, tačiau kaip žinia, susitarimas bendrininkauti gali būti ir spontaniškai kilęs bei išreiškiamas žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais. Atsižvelgiant į visą nusikalstamos veikos padarymo mechanizmą, į apelianto veiksmus, darytina išvada, kad apeliantas žinojo apie pradėtą nusikalstamą veiką ir aiškiai suprasdamas veikos pobūdį, tokiai veikai pritarė, suvokė dalyvaujantis vagystėje, norėjo taip veikti, taigi jis yra šios vagystės bendravykdytojas, o jo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 178 str. 2 d.Sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos tik tokiais įrodymais, kurie kategoriškai ir neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę, o nepašalintos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, tačiau šiuo nagrinėjamu atveju pirmos instancijos teismas nei suformuotos nacionalinės, nei tarptautinės teismų praktikos, nei in dubio pro reo principo nepažeidė ir laikėsi šių nuostatų.

Dėl BK 302 straipsnio 1 dalies ir 214 straipsnio.

Apeliaciniame skunde apeliantas teigia, kad teismas, inkriminuodamas nusikalstamas veikas numatytas BK 214 str. ir BK 302 str. 1 d., sprendimo nemotyvavo ir nenagrinėjo tyčios turinio.BK 302 str. 1 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė už juridinio ar fizinio asmens antspaudo, spaudo, dokumento ar griežtos atskaitomybės blanko pagrobimą ar neturint tam teisėto pagrindo įgijimą, laikymą, gabenimą, siuntimą, panaudojimą ar realizavimą. Bet kurio iš BK 302 str. 1 d. dispozicijoje numatyto alternatyvaus neteisėto veiksmo – pagrobimo, įgijimo, laikymo, gabenimo, siuntimo, panaudojimo, realizavimo, atlikimas yra pakankamas pagrindas kilti baudžiamajai atsakomybei ir neprivalo būti susijęs su kitais veiksmais. Tokią veiką daro asmuo, neturintis teisės disponuoti šiame BK straipsnyje nurodytais dokumentais ar kitais paminėtais daiktais. Dokumento pagrobimas reiškia, kad asmuo, neturėdamas teisėto pagrindo, vienaip ar kitaip užvaldo svetimą dokumentą prieš jo savininko valią. Pagrobimas gali būti padaromas įvairias būdais, dėl kurių teisėtas savininkas netenka jam priklausančio dokumento, tarp jų ir jo negrąžinant. Ši nusikalstama veika gali būti padaroma tik tiesiogine tyčia – asmeniui suvokiant, kad jis pagrobia svetimą dokumentą ar kitus straipsnyje nurodytus daiktus, numatant, kad dėl tokios veikos teisėtas turėtojas jo neteks, ir to norint; arba asmeniui suvokiant, kad neturėdamas teisinio pagrindo įgyja, laiko, gabena, siunčia, panaudoja ar realizuoja dokumentą ar kitus straipsnyje nurodytus daiktus, ir nori taip veikti. Asmens motyvai ir tikslai veikos kvalifikavimui reikšmės neturi.Pagal BK 214 str. 1 d. atsako ir tas, kas neteisėtai įgijo, laikė vieną ar daugiau svetimų elektroninių mokėjimo priemonių. Taigi norint veiką kvalifikuoti pagal šį BK straipsnį būtina nustatyti objektyviuosius veikos požymius – neteisėtą įgijimą ar (ir) laikymą – ir subjektyvųjį požymį – tiesioginę tyčią, t. y. kaltininkas turi suvokti, kad jo atliekami šio BK straipsnio dispozicijoje aprašyti veiksmai yra neteisėti, ir norėti taip veikti. Banko kortelė, kaip elektroninė mokėjimo priemonė, nuosavybės teise priklauso eminentui, t. y. banko kortelę išdavusiam bankui, kuris pagal elektroninės mokėjimo priemonės naudojimosi sutartį tik jo turėtojui suteikia teisę teisėtai naudotis mokėjimo priemone, todėl kiekvienam trečiajam asmeniui banko kortelė yra svetima, o jos laikymas yra neteisėtas. Kaltininko tyčios turinį lemia supratimas, kad elektroninė mokėjimo priemonė yra kito asmens. Kaltės, jos formos, rūšies subjektyvių (vidinių - psichinių) nusikalstamos veikos požymių turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, bet ir tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan.Tikrinant bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentacija šiuo aspektu. Apygardos teismo nuomone, teismas tinkamai kvalifikavo kaltininkų neteisėtus veiksmus ir motyvuotai taikė baudžiamąjį įstatymą. Vertinant bylos duomenis, nustatyta, kad D. K. A. kartu su kitais bendrininkais R. G. ir R. T., pagrobė nukentėjusiosios K. P. rankinę su joje buvusiais daiktais, tarp kurių buvo K. P. asmens tapatybės kortelė, K. N. išduotas vairuotojo pažymėjimas, automobilio VW Passat registracijos liudijimas, operatorės K. P. antspaudas. Taip pat R. P. ir K. P. išduotos SEB banko kortelės bei K. P. ir R. P. išduotos SEB banko elektroninės bankininkystės kortelės. Apelianto kritika šiuo aspektu nepagrįsta, kadangi iš bylos duomenų spręstina, jog subjektyvusis požymis šių veikų (BK 302 str. 1 d. ir 214 str. 1 d.) teismo pilnai įrodytas, kaltininkų kaltė nustatyta, tyčios turinys motyvuotas, nes pagrobę nukentėjusiosios rankinę, joje buvusius daiktus, tuo pačiu nusikalstamų veikų dalykus – asmenų dokumentus bei mokėjimo priemones, apie kuriuos jiems visiems buvo žinoma, nes R. G. garsiai pagarsino rankinės turinį, o kaip teismas teisingai nurodė, apeliantas, sėdėdamas ant automobilio galinės sėdynės, viską girdėjo. Šių aplinkybių paneigimas nebuvo pateiktas byloje, todėl vertinti kitaip šios situacijos, teisėjų kolegija neturi pagrindo. Nors apelianto gynėjas teigia, kad teismas neturėjo jokio tinkamo teisinio pagrindo apelianto veiksmus kvalifikuoti ir pagal nagrinėjamų šių baudžiamojo įstatymo straipsnius, tačiau patikrinus priimto teismo procesinio dokumento teisėtumą ir pagrįstumą, tokia išvada nedarytina. Nagrinėjamu atveju, nusikaltimų dalykas pagrobtas bendrais visų nuteistųjų veiksmais, veikiant tiesiogine neapibrėžta tyčia ir dažniausiai rankinės turinys apsprendžia kaltininkų apsisprendimą dėl grobiamo turto, t. y. grobiant svetimą turtą, šiuo atveju rankinę, kaltininkai suvokė, jog atlieka neteisėtus veiksmus ir to norėjo. Asmuo, kuris grobia rankinę paprastai suvokia, kad joje, be kitų daiktų, gali būti asmens ar kiti dokumentai, banko kortelės, nes kaip tik tokiose vietose jie paprastai yra saugomi. Taigi apeliantas turėjo suvokti, kad pasisavinę rankinę, joje be kitų daiktų gali aptikti ir asmens dokumentus ar banko korteles. Teismo nuomone, nepaneigtos pirmosios instancijos teismo išvados ir dėl tyčios turinio, apeliantas suvokė, kad rankinėje yra ir ne tik turtas, bet ir mokėjimo kortelės, asmens dokumentai ir vertinant jų veiksmus, to norėjo. Taip pat teismas teisingai nurodė, jog įsiteisėjusio Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 23 d. nuosprendžio faktinės aplinkybės patvirtina, jog D. K. A. pasitelkęs į pagalbą G. B., apgaule savo naudai įgijo iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, AB „Senukai“ įvairius daiktus bei paėmė K. P. vardu iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ paskolą. Tai reiškia, jog teismas teisingai sprendė padarytų veikų kvalifikavimo klausimą ir teisingai taikė baudžiamojo įstatymo normas, nepažeisdamas pagrindinio teisingumo siekio – pagrįsto ir teisingo kaltojo asmens nubaudimo. Atsižvelgiant į tai, apeliacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmos instancijos teismas, tinkamai tyrė, analizavo, vertino bylos faktines aplinkybes, ko pasekoje padarė teisingas teisines išvadas ir priėmė teisingą galutinį procesinį sprendimą, kurį tinkamai motyvavo. Skundo argumentai, jog teismo nurodyta praktika nėra tinkamai nagrinėjamai bylai, nėra esminiai baudžiamojo įstatymo pažeidimai, nesudaro pagrindų skundžiamą teismo sprendimą keisti ar naikinti, todėl atmetami. Teismas, inkriminuodamas be BK 178 str. 2 d. ir 214 str. bei 302 str. 1 d., procesinį spendimą pakankamai motyvavo, todėl pažeidimų šioje dalyje nepadarė ir teisingai taikė teismų praktiką.

Dėl bausmės.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį BK 41 str. 2 d. nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skiriant bausmę, teismai turi laikytis visų šių reikalavimų ir nė vienam negali būti suteikiama viršenybė, o paskirta bausmė turi atitikti BK 41 str. 2 d. numatytus bausmės tikslus. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 str. BK 54 str. 2 d. nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė.Apeliantas nurodo, jog nuosprendyje pakankamai išsamiai motyvuotas tik paskirtų bausmių rūšies – terminuoto laisvės atėmimo – parinkimas, tačiau D. K. A. nesutinka su jam paskirtų bausmių dydžio parinkimu, nurodydamas, kad teismas jų nemotyvavo. BK 61 str. 2 d. nustato, kad teismas įvertinęs lengvinančias ir atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurio. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad D. K. A. padarytos nusikalstamos veikos priskiriamos apysunkių nusikaltimų kategorijoms, baigtos, nusikaltimai tyčiniai. Taip pat teismas teisingai nurodė ir tai vertino, jog apeliantas yra teistas, nuo 1991 m. balandžio 5 d. įrašytas į priežiūros dispanserinę grupę, VšĮ Respublikinės Kauno ligoninės psichiatrijos klinikų Aleksoto sektoriaus stacionare gydytas 2 kartus, nusikalstamos veikos padarytos turint neišnykusį ir nepanaikintą teistumą už tyčinius nusikaltimus, lengvinančių apelianto atsakomybę aplinkybių nenustatyta, sunkinanti jo atsakomybę aplinkybė – nusikaltimai padaryti veikiant bendrininkų grupėje. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, jog bausmės dydis nustatytas atsižvelgus į tas pačias aplinkybes, kurios buvo teismo motyvuotos parenkant bausmės rūšį, todėl apelianto argumentas, jog bausmės dydis nemotyvuotas, nėra pagrįstas. Įstatymo leidėjas nėra nurodęs konkrečių bausmių dydžių už padarytas nusikalstamas veikas ir pagal teismų praktiką nėra konkrečiai nustatyta, kaip teismas turi spręsti tokius konkrečius ir individualius atvejus kaip kad bausmės dydžio nustatymas. Įstatymo leidėjas BK 61 str. nuostatoms tik reglamentavęs bausmės dydžio skaičiavimą pradedant nuo sankcijoje numatyto bausmės vidurkio. Nagrinėjamu atveju inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų BK 178 str. 2 d., 302 str. 1 d ir 214 str. 1 d., bausmių vidurkis yra 3 metai 1 mėnuo ir 15 dienų. Vertinant tai, kad teismas nustatė ne tik nusikaltimų recidyvą (BK 27 str. 1 d.), bet ir apelianto atsakomybę sunkiančią aplinkybę, jo teistumą, teismas visgi skyrė didžiausią bausmę už nusikaltimą, numatytą BK 178 str. 2 d., t. y. artimą bausmės vidurkiui, tačiau jo neperžengus, o už kitus nusikaltimus dar labiau mažesnius dydžius, todėl pažeidimų šiuo klausimu apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Nors apelianto gynėjas tvirtina, jog teismas paskyrė skirtingo dydžio bausmes už nusikaltimus, kurie laikytini apysunkiais ir jų nemotyvavo, tačiau bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija ir aukštesnės instancijos teismas tik patikrina paskirtos bausmės teisėtumą ir pagrįstumą. Teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos nustatytomis bausmės skyrimo pagrindus pagrindžiančiomis aplinkybėmis ir jų įvertinimu bei sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo paskirtoji D. K. A. bausmė yra artima įstatyme numatytam sankcijos vidurkiui (vidurkis 3 metai 1 mėnuo ir 15 dienų), kas iš esmės neprieštarauja BK 61str. 1, 2 d. nuostatoms, be to paskirtos bausmės už visas tris nusikalstamas veikas, teismui parinkus bausmių apėmimo principą, subendrintos apėmimo būdu. Todėl nėra jokio teisinio pagrindo nuosprendį naikinti apeliacinio skundo motyvais dėl bausmės dydžio.Aptartų aplinkybių pagrindu aukštesnysis teismas daro išvadą, jog pirmos instancijos teismas tinkamai taikė baudžiamojo įstatymo normas, reglamentuojančias bausmių skyrimą ir bendrinimą, įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, o bausmę už nusikalstamos veikos padarymą parinko proporcingą padarytos veikos pavojingumui. Dėl nurodytų priežasčių D. K. A. apeliacinis skundas šioje dalyje irgi atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 336 straipsnio 3 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo D. K. A. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.