Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (teisėjų kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rimvydo Norkaus ir Alvydo Poškaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo asmens akcinės bendrovės „Swedbank“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. lapkričio 7 d. sprendimo, kuriuo tenkintas ieškovės R. J. ieškinys atsakovui bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Nuova 5“ dėl preliminarios sutarties pripažinimo pagrindine sutartimi, byloje dalyvaujant trečiajam asmeniui akcinei bendrovei „Swedbank“, civilinė byla Nr. 2-2685-264/2011.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Atmestini apelianto argumentai, kad šiuo atveju Preliminarioji sutartis negalėjo būti pripažinta pagrindine pirkimo-pardavimo sutartimi, remiantis CK 1.93 str. 4 d. ir 6.309 str. nuostatomis. Pirma, apeliantas pripažino, kad buvo visos šiuose straipsniuose numatytos sąlygos, t.y., kad viena šalis (ieškovė) yra visiškai įvykdžiusi visus savo sutartinius įsipareigojimus, kita šalis yra iš dalies įvykdžiusi savo įsipareigojimus (atsakovas yra perdavęs turtą ieškovei priėmimo-perdavimo aktu), kita šalis (atsakovas) vengia įforminti sandorį notarine tvarka. Antra, apeliantas netinkamai aiškina CK 1.93 str. 4 d. nurodomą „įforminimo notarine tvarka“ sąvokos prasmę – šioje normoje sandoris, kurį vengiama įforminti, yra formaliai sandoris, kuris pagal įstatymą turi būti sudaromas notariškai, todėl apelianto subjektyvus vertinimas, kad šiuo atveju sandoris gal nebūtų notaro tvirtinamas, nėra svarbus. Trečia, apeliantas netinkamai aiškina Preliminariosios sutarties 6.5. punktą, teigdamas, kad ieškovė turėjo žinoti, jog pirkimo-pardavimo sutarčiai sudaryti reikalingas raštiškas apelianto leidimas. Iš tiesų iš šio punkto ieškovė galėjo ir turėjo suprasti, kad įsigyjamas turtas bus įkeistas bankui ir kad ieškovei atsiskaičius už įsigyjamą turtą, nebeliks pagrindo palikti jos įsigyto turto hipoteką, tačiau šiame sutarties punkte nekalbama apie tai, kad negavus apelianto sutikimo, ieškovė negalės įsigyti turto nuosavybėn. Ketvirta, nepagrįsti apelianto argumentai, kad šalių valia buvo sudaryti ne turto pirkimo-pardavimo sutartį, o preliminarią sutartį, nes šis teiginys nepagrįstas jokiais įrodymais.Atmestini apelianto argumentai, kad teismo sprendimas pažeidžia imperatyvias ĮBĮ nuostatas. Pirma, apelianto teiginiai yra nesuderinami su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika pirkėjo nuosavybės teisių gynimo pardavėjo bankroto atveju srityje (2011-04-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2011, 2011-06-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2011), vadovaujantis kuria, šiuo atveju turtas negali būti laikomas bankrutuojančios įmonės turtu, nes nuosavybės teisė į šį turtą ieškovei turėjo būti teisėtai perleista dar iki atsakovo bankroto. O bankroto bylos pardavėjui iškėlimas nėra kliūtis ginti pirkėjo teises, pripažįstant jam nuosavybės teisę į būstą, už kurį pirkėjas yra bent iš dalies atsiskaitęs su pardavėju. Antra, šiuo atveju turtas jau yra perduotas ieškovei, teismas sprendime nepasisakė dėl prievolės atlaisvinti turtą nuo hipotekos, todėl ieškovės nuosavybės teisės į turtą pripažinimas faktiškai nesukuria atsakovui jokių prievolių, kurios būtų vykdomos ne bankroto bylos ribose. Trečia, apelianto argumentas, kad ieškovė turi teisę pareikšti kreditorinius reikalavimus atsakovo bankroto byloje, prieštarauja ieškovės, kaip vartotojos, interesų apsaugai ir protingumo, teisingumo, sąžiningumo principams, nes tokiu atveju ieškovė, sumokėjusi atsakovui visą turto kainą, ne tik negautų turto, tačiau iš jos sumokėtų pinigų už turtą būtų tenkinami kitų kreditorių finansiniai reikalavimai, o, įvertinant kitų kreditorių finansinių reikalavimų dydžius, ji galimai neatgautų sumokėtų pinigų.Atmestini apelianto argumentai, kad ieškovė turi prisiimti neigiamas teisines pasekmes dėl mokėjimo už įkeistą turtą, nesant banko sutikimo tokį turtą parduoti. Remiantis Preliminariosios sutarties 5.4. punktu, įmokos už perkamą turtą turėjo būti sumokamos pavedimu arba grynaisiais pinigais, juos įnešant į atsakovo atsiskaitomąją sąskaitą AB „Swedbank“, mokėjimo paskirtyje nurodant sutarties numerį. Taigi, ieškovė turėjo pareigą mokėti pinigus atsakovui, o ne apeliantui. Ieškovei negali būti perkeliami jokie neigiami atsakovo įsipareigojimų, numatytų atsakovo ir trečiojo asmens Kredito sutartyje, nevykdymo padariniai. Jeigu apeliantas patyrė nuostolių dėl atsakovo nesikreipimo į apeliantą dėl sutikimo perleisti turtą ir lėšų, gautų už ieškovės įsigyjamą turtą, nepervedimą apeliantui, apeliantas gali reikšti reikalavimus atsakovui įstatymų nustatyta tvarka.Atmestini apelianto argumentai, kuriais jis ginčija teismo išvadą, kad tretysis asmuo iki bankroto bylos atsakovui iškėlimo nesiimdamas jokių veiksmų, kad susigrąžintų iš atsakovo ieškovės sumokėtą ginčo turto kainos dalį, elgėsi nerūpestingai, teigdamas, kad atsakovui nepradelsus mokėti piniginių sumų 2007-2008 metais, jis neturėjo pagrindo imtis išieškojimo veiksmų. Elgdamasis rūpestingai, apeliantas privalėjo nuolat domėtis savo skolininkų mokumu ir jų prievolių vykdymu, nelaukiant jų nemokumo. Be to, remiantis Preliminariosios sutarties 5.4. punktu, įmokos už perkamą turtą turėjo būti sumokamos pavedimu arba grynaisiais pinigais, juos įnešant į atsakovo atsiskaitomąją sąskaitą AB „Swedbank“, mokėjimo paskirtyje nurodant sutarties numerį, taigi, apeliantas turėjo realią galimybę sužinoti, kad buvo gautos lėšos pagal Preliminariąją sutartį.

Atsakovas BUAB „Nuova 5“ atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1, 2 d.). Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėjamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas apeliacinio skundo ribose.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas notariškai neįformintos nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo galiojančia ir jos patvirtinimo teismo sprendimu pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį ir 6.309 straipsnio 3 dalį klausimas.

1) ieškovė (pirkėja) su atsakovu (pardavėju) 2007 m. spalio 1 d. sudarė Preliminariąją būsimo buto pirkimo-pardavimo sutartį Nr. SM-001 (b.l. 6-11) (toliau – Sutartis), pagal kurią atsakovas įsipareigojo pastatyti ir parduoti, o ieškovė už Sutartyje numatytą kainą nupirkti ir tam tikslui notarine forma sudaryti pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį dėl nekilnojamojo turto – buto ir žemės sklypo idealiosios dalies. Sutarties 4.1. punkte šalys susitarė dėl bendros parduodamo turto kainos (287 280 Lt) ir 4.2. punktu susitarė, kad visa tiksli ir galutinė parduodamo turto kaina bus nustatyta pagrindinėje sutartyje pagal patikslintus patalpų kadastrinių matavimų bylos duomenis. Sutarties 6.5. punkte pateiktas atsakovo patvirtinimas, kad namas ir žemės sklypas, kuriuose yra parduodamas turtas, pagrindinės sutarties pasirašymo dieną bus įkeisti bankui ir įtvirtinta atsakovo garantija, kad pasirašant pagrindinę sutartį, atsakovas pateiks ieškovei banko garantinį raštą dėl įkeitimo panaikinimo. 2008 m. rugpjūčio 26 d. ieškovė ir atsakovas pasirašė Priedą Nr. 1 prie Sutarties (b.l. 12) (toliau – Priedas Nr. 1), kuriuo susitarė dėl buto kainos sumažinimo iki 238 188 Lt ir visos kainos sumokėjimo anksčiau termino, numatyto Sutartyje. 2009 m. liepos mėnesį šalys pasirašė Buto priėmimo-perdavimo aktą (b.l. 13) (toliau – Priėmimo-perdavimo aktas) (jame nėra nurodyta pasirašymo data, tačiau ieškovės atstovė teismo posėdyje nurodė, kad Priėmimo-perdavimo aktas pasirašytas 2009 m. liepos mėnesį (b.l. 147), dėl to tarp šalių nėra ginčo, todėl ši aplinkybė laikytina įrodyta (CPK 182 str. 5 p.)). Priėmimo-perdavimo akte fiksuota, kad atsakovas pastatė ir įrengė Sutartyje numatytą butą, ieškovė sumokėjo visą kainą, nekilnojamasis turtas yra atsakovo perduodamas, o ieškovės priimamas ir šalys susitaria sudaryti pagrindinę sutartį per mėnesį nuo namo, kuriame yra butas, pripažinimo tinkamu naudoti dienos.

2) Kauno apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento Statybos valstybinės priežiūros skyrius 2009 m. rugsėjo 25 d. išdavė pažymą Nr. NS-192 dėl statinio statybos be esminių nukrypimų nuo projekto (b.l. 29).

3) 2010 m. rugsėjo 13 d. Kauno apygardos teismo nutartimi atsakovui iškelta bankroto byla. Pagrindinė sutartis tarp ieškovės ir atsakovo nebuvo sudaryta.

4) Atsakovas ir trečiasis asmuo 2007 m. rugpjūčio 3 d. sudarė Kredito sutartį Nr. 07-081581-IN/07-081594-KL su vėlesniais pakeitimais ir papildymais (b.l. 35-62) (toliau – Kredito sutartis), kuria trečiasis asmuo suteikė atsakovui kreditą, atsakovo prievolių pagal sutartį įvykdymą be kitų priemonių užtikrinant turto, numatyto Sutartyje, įkeitimu (Kredito sutarties 2.5. punktas), šalims susitariant, kad įkeistas turtas bus parduotas su sąlyga, kad ne mažesnė kaip 80 proc. dalis nuo pardavimo kainos, bet ne mažiau kaip 3 000 Lt už kiekvieną parduodamo ploto kv.m. būtų nukreipta banko suteikto kredito grąžinimui (Kredito sutarties 2.9.9 punktas).

Nurodytos faktinės bylos aplinkybės patvirtina, kad Sutartimi šalys susitarė dėl nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo ateityje. CK 6.305 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, apibrėžianti pirkimo-pardavimo sutartį kaip vienos šalies (pardavėjo) įsipareigojimą perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, ir pirkėjo įsipareigojimą priimti daiktą (prekę) bei sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą). Nekilnojamojo turto perleidimo sutartis yra specifinė sutarties formos ir momento, nuo kurio sutartis laikoma sudaryta, požiūriu. Nekilnojamojo turto perleidimo sutarčiai, kaip dvišaliam sandoriui, privaloma notarinė forma. Notarinės formos reikalavimo nesilaikymas daro tokią sutartį niekiniu sandoriu, todėl pagal bendrąją taisyklę tokia sutartis laikoma sudaryta ne nuo šalių susitarimo, o nuo sutarties notarinio patvirtinimo momento (CK 6.159 str., 6.181 str. 4 d., 6.393 str. 1 ir 2 d). Kita vertus, kasacinio teismo praktikoje suformuota pozicija, kad jeigu pagal faktines aplinkybes būtų konstatuota, kad šalys ne tik susitarė dėl esminių turto pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų, bet ir pradėjo vykdyti jos turinį sudarančius įsipareigojimus, tačiau viena iš šalių vengia sutartį patvirtinti notariškai, sutartį įvykdžiusios ir jos sudarymu suinteresuotos šalies teisės galėtų būti ginamos CK 1.93 straipsnio 4 dalies ir CK 6.309 straipsnio 3 dalies normų pagrindu, o tokia sutartis galėtų būti pripažinta galiojančia teismo sprendimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2009). CK 1.93 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad jeigu viena iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, o antroji šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka, teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu. Šiuo atveju sandorio po to notarine tvarka įforminti nebereikia. CK 6.309 straipsnio 3 dalis numato, kad kai pirkti ar parduoti daiktą įsipareigojęs asmuo atsisako įforminti sutartį įstatymų nustatyta forma, kita šalis turi teisę teismo tvarka reikalauti patvirtinti sutarties sudarymą. Kasacinio teismo praktikoje taip pat suformuota teisės aiškinimo ir taikymo taisyklė, kad teismas, pripažindamas pirkimo–pardavimo sandorį galiojančiu, turi nustatyti sandorio, t.y. šalių susitarimo, nors ir netinkamai įforminto (nepatvirtinto notaro), kaip tokio, faktą. Jeigu šalys nebuvo pasiekusios susitarimo, teismas negali pripažinti sandorio galiojančiu, nes tai iš esmės reikštų, kad teismas patvirtina tam tikrą sandorį ir sukuria šalių teises ir pareigas, dėl kurių šalys apskritai nebuvo susitarusios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-151/2011, 2010 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-70/2010, ir kt.). Tam, kad teismas galėtų pripažinti sandorį, kuriam įstatymo nustatyta privaloma notarinė forma ir kuris sudarytas jos nesilaikant, galiojančiu pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį, būtinos tokios sąlygos: 1) sandoris yra dvišalis; 2) viena sandorio šalis visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį; 3) kita sandorio šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka. Nustačius, kad nėra bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo pripažinti sandorį galiojančiu pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį. Kasacinis teismas išaiškino, kad vykdant sandorį savo valią išreiškia ne tik šalis, kuri vykdo, bet ir šalis, kuri priima įvykdymą, todėl turi būti akivaizdi šalių valia ne tik sudaryti, bet ir įvykdyti sandorį. Sandorį, įvykdytą tokiu būdu, kad negalima nustatyti kitos šalies neabejotinos valios jį ne tik sudaryti, bet ir įvykdyti, nėra pagrindo pripažinti galiojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-151/2011, 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2008; 2007 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-581/2007).

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos faktinės aplinkybės, reikalingos Sutarčiai pripažinti pagrindine, t.y. sandoris yra dvišalis, abi sandorio šalys yra išreiškusios valią ne tik sudaryti sandorį, tačiau jį praktiškai yra ir įvykdžiusios - butas yra pastatytas, suformuotas ir įregistruotas Nekilnojamojo turto registre kaip atskiras objektas (b.l. 77-79), ieškovė dar iki perduodant jai turtą yra sumokėjusi atsakovui visą šalių sutartą galutinę turto kainą, abi šalys, pasirašiusios Priėmimo-perdavimo aktą, išreiškė valią perduoti ir priimti turtą valdyti, turtas yra realiai perduotas ieškovei valdyti. Priėmimo-perdavimo akto 2 punkto sąlyga, kad pagrindinė pirkimo-pardavimo sutartis bus sudaryta per mėnesį nuo namo, kuriame yra butas, pripažinimo tinkamu naudotis dienos, reiškia atsakovo įsipareigojimą parduoti ieškovei jau perduotą turtą. Šie teisiškai reikšmingi šalių veiksmai, įvertinus, kad atsakovas perdavė ieškovei parduodamą turtą, o ieškovė pilnai įvykdė prievolę atsiskaityti su atsakovu, patvirtina, kad šalys iš esmės sudarė turto pirkimo-pardavimo sutartį. Tačiau tam, kad šis sandoris galiotų, jis turėjo būti patvirtintas notarine tvarka. Atsakovas neginčija savo atsakomybės, t.y. kad būtent dėl jo kaltės pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo įforminta notarine tvarka. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas elgėsi nesąžiningai, gavęs iš ieškovės pinigus už parduodamą turtą ir vengęs sudaryti pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį. Tačiau preliminariąją sutartį pripažįstant pagrindine ši aplinkybė esminės teisinės reikšmės neturi, nes, kaip minėta, CK 1.93 straipsnio 4 dalyje ir CK 6.309 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas sąžiningos sandorio šalies teisių gynimo būdas – antrajai sandorio šaliai vengiant įforminti sandorį notarine tvarka, teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu. Atsižvelgiant į nurodytą, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus bei taikė materialines teisės normas ir pagrįstai Sutartį pripažino galiojančia pirkimo-padavimo sutartimi.

Apelianto argumentai, kad preliminariosios sutarties pripažinimas pagrindine pažeidžia galiojančių ir nenuginčytų hipotekos lakštų, kuriais atsakovo įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimui buvo įkeistas ginčo turtas, sąlygas, taip pat CK 4.170 ir 4.171 straipsnių reikalavimus, atmetami. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisės normos, reglamentuojančios disponavimą įkeistu nekilnojamuoju turtu, nenumato draudimo savininkui disponuoti įkeistu turtu, įskaitant ir jo perleidimą kitam asmeniui. CK 4.170 straipsnio 3 dalis nurodo, kad hipoteka neatima iš daikto savininko teisės valdyti, naudoti įkeistą daiktą bei juo disponuoti atsižvelgiant į hipotekos kreditoriaus teises, o CK 4.171 straipsnio 9 dalis sako, kad daikto įkeitimas netrukdo perleisti jo kito asmens nuosavybėn. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog hipotekos kreditoriaus leidimo savo skolininkui parduoti hipoteka apsunkintus daiktus nebuvimas nėra kliūtis pripažinti pirkimo-pardavimo sandorį galiojančiu CK 1.93 straipsnio 4 dalies, 6.309 straipsnio pagrindu, nes, kaip jau minėta, įstatyme nėra numatytas draudimas savininkui disponuoti įkeistu turtu, įskaitant ir jo perleidimą kitam asmeniui. Įkeistų daiktų perleidimas, pažeidžiant hipotekos lakštuose numatytą draudimą perleisti įkeičiamą daiktą be raštiško kreditoriaus sutikimo, reiškia hipotekos sutarties sąlygų pažeidimą, tačiau nepanaikina įstatyme įtvirtintos teisės įkeisto daikto savininkui disponuoti įkeistu daiktu. Ieškovė tuo tarpu negali būti laikoma atsakinga už tokį pardavėjo prievolių savo kreditoriui pažeidimą. Tokia pozicija yra suformuota ir Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. 2A-183/2012 (2012 m. vasario 23 d. nutartis).

Nepagrįsti apelianto argumentai, kad ieškovė turėjo žinoti, jog ji perka hipoteka apsunkintą daiktą ir todėl mokėdama visą turto kainą pati prisiėmė riziką, kad pagrindinė sutartis gali būti nesudaryta, bankui nedavus sutikimo. Ieškovės ir atsakovo sudarytos Sutarties sąlygų analizė leidžia daryti išvadą, kad ieškovė buvo informuota tik apie tai, kad perkamas turtas bus įkeistas bankui, o atsakovas užtikrino, kad pasirašant pagrindinę sutartį, jis pateiks banko garantinį raštą dėl turto įkeitimo panaikinimo. Įkeitimo panaikinimo sąlygos buvo numatytos atsakovo ir trečiojo asmens pasirašytoje Kredito sutartyje, kurios sąlygos ieškovei nebuvo žinomos, ieškovę su trečiuoju asmeniu jokie prievoliniai santykiai nesiejo. Daryti išvadą, kad ieškovė nežinojo apie tai, kad atsakovas nevykdo įsipareigojimų bankui ir tai gali įtakoti pagrindinės sutarties neįforminimą notarine tvarka, leidžia ir Priėmimo-perdavimo akto sąlyga, kuri pagrindinės sutarties sudarymo terminą siejo su namo, kuriame yra butas, pripažinimu tinkamu naudoti, o ne su atsakovo įsipareigojimų bankui įvykdymu. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kai pirkėja yra fizinis asmuo ir tokią sutartį sudaro savo asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija, tenkinti, tokia sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo sutartis ir tai lemia būtinumą sutarties sąlygas aiškinti vartotojo naudai (CK 6.193 straipsnio 4 dalis), be to, atsakovo kreditoriaus teisės šiuo atveju negali turėti prioriteto prieš sąžiningo pirkėjo, siekiančio įsigyti gyvenamąjį būstą, teises ir teisėtus interesus, taip pat ieškovė neturi atsakyti už trečiojo asmens skolininko – atsakovo nesąžiningus veiksmus, pastarajam netinkamai vykdžius Kredito sutartį, t.y. neatsiskaičius su trečiuoju asmeniu. Byloje nėra duomenų dėl ieškovės nesąžiningumo. Ieškovė, negalėdama kontroliuoti atsakovo veiksmų, t.y. atsakovo tinkamo atsiskaitymo su trečiuoju asmeniu ir nebūdama informuota, kad atsakovas nevykdo savo prievolių bankui, negali būti laikoma atsakinga dėl to, kad atsakovas netinkamai vykdė savo įsipareigojimus pagal Kredito sutartį. Ieškovės mokėjimai už perkamą turtą negali būti laikomi rizikos dėl pagrindinės sutarties nesudarymo prisiėmimu, nes ieškovė mokėdama perkamo turto kainą tiesiog tinkamai vykdė savo įsipareigojimus atsakovui, numatytus jų sudarytoje Sutartyje ir Priede Nr. 1 prie Sutarties. Konstatuotina, jog pardavėjo prievolės neįvykdymas trečiajam asmeniui negali užkirsti kelio sąžiningai pirkėjo prievoles vykdžiusiam asmeniui reikalauti patvirtinti pirkimo-pardavimo sandorio sudarymą ir jo galiojimą.

Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad teismas pažeidė imperatyvias ĮBĮ normas, pažymėtina, kad šiuo aspektu svarbus faktinis turto nuosavybės teisės perėjimo ieškovei momentas. Kaip minėta, šalims 2009 m. liepos mėnesį pasirašius Priėmimo-perdavimo aktą, ieškovė perėmė valdyti turtą, tad laikytina, kad nuo to momento šalys iš esmės buvo įvykdžiusios savo įsipareigojimus pagal Sutartį (atsakovas perdavė ieškovei parduodamą turtą, o ieškovė pilnai įvykdė prievolę atsiskaityti su atsakovu), tik neįformino sandorio notarine tvarka. Laikytina, kad Priėmimo-perdavimo aktas iš esmės reiškė pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymą. Bankroto byla atsakovui buvo iškelta 2010 m. rugsėjo 13 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2010 m. gruodžio 23 d., Lietuvos apeliaciniam teismui Kauno apygardos teismo nutartį palikus nepakeistą. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad teismo sprendimu pripažinus pagrindinę sutartį sudaryta iki pardavėjo bankroto bylos iškėlimo, aplinkybės, susijusios su vėlesniu bankroto bylos iškėlimu turto pardavėjui, pirkimo-pardavimo sutarties galiojimui teisinės reikšmės neturi (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-183/2012). Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas turto pirkimo-pardavimo sutartį galiojančia, nepažeidė ĮBĮ nuostatų, reglamentuojančių bankrutuojančių įmonių turto realizavimo tvarką, bankrutuojančios įmonės finansinių prievolių vykdymą, nes faktiškai turto nuosavybės teisė buvo perėjusi ieškovei ir turto pirkimo-pardavimo sutartis buvo įvykdyta dar iki bankroto bylos atsakovui iškėlimo. Konstatavus šią aplinkybę, netenka teisinės reikšmės analizė tų apeliacinio skundo argumentų, kurie siejami su teismo esą padarytais ĮBĮ imperatyviųjų teisės normų reikalavimų pažeidimais.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismo išvada, konstatuojant trečiojo asmens nerūpestingumą, kadangi jis nesiėmė visų jam prieinamų priemonių, kad susigrąžintų iš atsakovo kreditą, yra nepagrįsta, nes jis neturėjo teisinio pagrindo imtis išieškojimo veiksmų ir negalėjo kontroliuoti atsakovo lėšų, nukreipdamas jas kredito grąžinimui. Teisėjų kolegija nesutinka su šiuo apelianto argumentu. Pažymėtina, kad Kredito sutarties 2.5. punkte įvardintos kredito gavėjo prievolių pagal šią sutartį tinkamo įvykdymo užtikrinimo priemonės, viena kurių - visų esamų ir būsimų lėšų kredito gavėjo sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), esančioje AB banke „Hansabankas“ (dabartinis AB „Swedbankas“) įkeitimas (2.5.4. punktas). Pagal Kredito sutarties 3.1.3.2. punktą į šią sąskaitą buvo renkamos avansinės lėšos už preliminariai parduodamą turtą. Kredito sutarties 2.9.10 punktas numatė, jog šioje sąskaitoje sukauptos lėšos iki kredito padengimo gali būti naudojamos tik su projektu susijusioms išlaidoms apmokėti arba kredito grąžinimui vykdyti. Ieškovės ir atsakovo sudarytos Sutarties 5.4. punkte buvo numatyta, kad ieškovė būtent į šią sąskaitą mokės įmokas už perkamą turtą, byloje esantys mokėjimo nurodymai ir ieškovės sąskaitos išrašas (b.l. 16-18) patvirtina, kad ieškovė šį įsipareigojimą vykdė. Remiantis nurodytu, darytina išvada, kad apeliantas turėjo realią galimybę stebėti ieškovės mokamų atsakovui piniginių lėšų panaudojimą ir kontroliuoti, ar tinkamai vykdoma Kredito sutarties 2.9.9. sąlyga, numatanti, kad dalis turto kainos būtų nukreipta banko suteikto kredito grąžinimui. Apelianto pasyvus elgesys, nesiimant jokių veiksmų, kuriais būtų siekiama išsiaiškinti, kaip naudojamos pervedamos lėšos, būtų kontroliuojama, ar lėšos nukreipiamos kredito grąžinimui, t.y. turint galimybę, tačiau nesiimant priemonių patikrinti, ar tinkamai atsakovas vykdo savo įsipareigojimus, vertintinas kaip apelianto nerūpestingumas. Atsižvelgtina ir į tai, kad apeliantas – kredito institucija, jis yra savo srities profesionalas, todėl kreditavimo srityje jam keliami didesni atidumo, dėmesingumo, rūpestingumo reikalavimai.

Remiantis išdėstytu, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą sprendimą, pripažinęs Sutartį galiojančia pirkimo-pardavimo sutartimi, ir jį keisti arba naikinti pagal apeliacinio skundo argumentus nėra pagrindo.

Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Netenkinus trečiojo asmens apeliacinio skundo, laikytina, kad sprendimas priimtas ieškovės naudai, tačiau ieškovei nepateikus jos turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme patvirtinančių dokumentų, šis ieškovės prašymas nesprendžiamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2011 m. lapkričio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.