Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. J. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Panevėžio AVPK areštinėje M. J. buvo kalinamas nuo 2018 m. kovo 5 d. iki 2018 m. kovo 15 d.; nuo 2018 m. gegužės 3 d. iki 2018 m. gegužės 7 d.; nuo 2018 m. gegužės 10 d. iki 2018 m. gegužės 14 d.; nuo 2018 m. rugpjūčio 13 d. iki 2018 m. rugpjūčio 16 d.; nuo 2018 m. rugpjūčio 20 d. iki 2018 m. rugpjūčio 23 d.; nuo 2018 m. spalio 1 d. iki 2018 m. spalio 4 d.; nuo 2018 m. spalio 8 d. iki 2018 m. spalio 11 d.; nuo 2018 m. spalio 22 d. iki 2018 m. spalio 25 d.; nuo 2018 m. lapkričio 5 d. iki 2018 m. lapkričio 8 d.; nuo 2018 m. lapkričio 22 d. iki 2018 m. lapkričio 29 d.; nuo 2018 m. gruodžio 13 d. iki 2018 m. gruodžio 17 d.; nuo 2018 m. gruodžio 20 d. iki 2018 m. gruodžio 21 d.; nuo 2019 m. sausio 21 d. iki 2019 m. sausio 25 d. (b. l. 8-9, 18-22).

Teismas neturi pagrindo nesiremti Panevėžio AVPK pateiktais duomenimis apie M. J. kalinimo laikotarpius ir, jais remdamasis, konstatuoja, jog byloje nagrinėjamo ginčo laikotarpis yra nuo 2018 m. kovo 5 d. iki 2019 m. sausio 25 d.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio AVPK, prievolės atlyginti pareiškėjui dėl netinkamų kalinimo policijos įstaigos areštinės kamerose sąlygų patirtą neturtinę žalą.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - ir CK) 6.246 straipsnis). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas, nustačius aukščiau nurodytų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, viešoji atsakomybė negalima. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog kalinimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau - ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Teismas sprendžia, kad ginčo laikotarpiu, t. y. 2018 m. kovo 5 d. - 2019 m. sausio 25 d., policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus reglamentavo nuo 2015 m. lapkričio 1 d. galiojanti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma 134:2015). Teritorinių policijos įstaigų areštinėse policijos uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką reglamentavo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2017 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. 1V-247 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisyklės (toliau – ir Taisyklės). Iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojo Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 (toliau - Higienos normos 37:2009), kurios 20 punkte buvo nustatyti sanitarinio mazgo įrengimui keliami reikalavimai. Pagal galiojusios Higienos normos 37:2009 20 punktą, policijos areštinės kameroje įrengtas sanitarinis mazgas privalėjo būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara; jame turėjo būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), atskira patalpų oro šalinimo sistema. Tačiau nurodytas teisės aktas nebuvo nustatęs reikalavimo areštinės kamerose sanitarinius mazgus įrengti kaip atskiras patalpas, taip pat, nurodytame teisės akte nebuvo išskirti specialūs reikalavimai unitazo (klozeto) tipui. Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. galiojanti Higienos norma 134:2015 sanitarinio mazgo įrengimui konkrečių reikalavimų nenustato.

Atsakovės atstovas atsiliepime ir byloje pateiktame tarnybiniame pranešime nurodė, kad Areštinės kamerose sanitariniai mazgai buvo įrengti, vadovaujantis galiojusios HN 37:2009 20 punktu (b. l. 9, 11).

Pagal EŽTT praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą). Byloje A. M. prieš Rusiją priimtame 2009 m. kovo 12 d. sprendime (pareiškimo Nr. 15210/07) EŽTT konstatavo, kad, nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas aiškinimas, kad sanitarinio mazgo įrengimas už pertvaros nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas (žr., pvz., 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016; 2019 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2299-525/2019). EŽTT taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12) ir kt., analogiškas aiškinimas yra pateiktas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2019 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2299-525/2019; 2019 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2164-415/2019).

Byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad Panevėžio AVPK areštinės kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo kalinamas pareiškėjas, sanitariniai mazgai nuo gyvenamosios paskirties ploto buvo atskirti 120-130 cm aukščio pertvaromis. Be to, teismas konstatuoja, jog Panevėžio AVPK pripažino, kad areštinėje laikomi asmenys specialiomis sanitarinių mazgų uždangomis nebuvo aprūpinami, sanitarinius mazgus užsidengdavo jiems išduodamomis arba savo turimomis paklodėmis (b. l. 13).

Teismas, vadovaudamasis suformuota EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, sprendžia, kad įrengtomis pertvaromis sanitariniai mazgai nebuvo visiškai atitverti (izoliuoti) nuo gyvenamosios patalpos dalies, todėl tinkamai neužtikrino suimtojo privatumo, nes jis galėjo būti matomas kartu esančių suimtųjų ir policijos pareigūnų. Tai vertinama kaip pareiškėjo teisių pažeidimas, sukėlęs jam neigiamų išgyvenimų, sietinų su atsakovės atstovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu.

Vertinant atsakovės atstovo atsiliepimo teiginius, kad pareiškėjui buvo sudaryta galimybė sanitarinį mazgą užsidengti audeklu, vadovaujamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktu tokių privatumo užtikrinimui taikomų priemonių vertinimu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad tualetą atskiriantis audeklas nelaikytas tinkamu tualeto įrengimu bei jo atskyrimu nuo gyvenamųjų patalpų (žr., pvz., 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017); pareiškėjo privatumas naudojantis areštinės kamerose įrengtais sanitariniais įrenginiais, kai iš vienos pusės jis visiškai nebuvo atskirtas, tik suteikiant galimybę užsidengti paties pasirūpintu audiniu, nebuvo tinkamai užtikrintas (žr., pvz., 2017 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1092-624/2017). Be to, teismas, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, sprendžia, kad asmens teisė į privatumą naudojantis kameroje įrengtu sanitariniu mazgu negali būti paneigta saugumo užtikrinimu areštinės kamerose, todėl policijos įstaiga turi parinkti tokius areštinės kamerose laikomų asmenų saugumo užtikrinimo būdus, kurie nesikirstų su pagrindinėmis žmogaus teisėmis, įtvirtintomis Konvencijoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017).

Pareiškėjas teigė, kad neturtinę žalą sukėlė ir tai tai, jog Panevėžio AVPK areštinės kamerų sanitariniuose mazguose buvo įrengti tupiami klozetai, kuriais nepatogu naudotis. Panevėžio AVPK nurodytą faktinę aplinkybę pripažino, nurodęs, kad Areštinės kamerose įrengti turkiško tipo tualetai (b. l. 9).

Spręsdamas dėl nurodyto pareiškėjo teiginio, teismas atsižvelgia į formuojamą teisminę praktiką. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad nesėdimo tualeto įrengimas areštinėje pažeidžia kalinamo asmens teises (žr., pvz., 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1348-502/2017, 2017 m. gruodžio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2254-520/2017, 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-954-442/2018).

Remiantis tuo, kas nurodyta, daroma išvada, kad ginčo laikotarpiu 68 paras dėl atskiro ir tualeto neįrengimo (tinkamo jo neizoliavimo nuo bendros kameros erdvės) bei nesėdimo tualeto neįrengimo M. J. teisė naudotis Panevėžio AVPK areštinės kamerose įrengtais tualetais taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas, buvo pažeista.

Pareiškėjas teigė, kad neturtinę žalą sukėlė tai, jog Areštinės kamerose esančiuose sanitariniuose mazguose nebuvo įrengtų tualeto reikmenų spintelių (lentynėlių).

Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo atsiliepime ir Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos tarnybos Areštinės ir konvojaus skyriaus vyriausiojo specialisto tarnybiniame pranešime nurodytomis aplinkybėmis, kad Areštinės kamerose esančiuose sanitariniuose mazguose, įrengtuose, vadovaujantis iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojusios HN 37:2009 20 punktu, ginčo laikotarpiu buvo įrengtos tualeto reikmenims susidėti skirtos spintelės (lentynėlės). Dėl šios priežasties pareiškėjo teiginiai, kad Areštinės sanitariniuose mazguose nebuvo tualeto reikmenų spintelių (lentynėlių), vertinami kaip nepagrįsti byloje nustatytais duomenimis ir atmetami.

Vertindamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Nuostata, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, teisminėje praktikoje aiškinama kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir, pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Pagal susiformavusią administracinių teismų praktiką, asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Atsižvelgus į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė, neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-⁴⁴⁴-1211/2013). Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą). Analogišką praktiką bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1018-662/2018; 2018 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1294-822/2018; 2018 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-452-520/2018 ir kt.).

Teismui nekyla abejonių, kad nustačius, jog dėl atsakovės atstovo neveikimo pareiškėjui policijos įstaigos areštinės kamerose buvo sudarytos netinkamos kalinimo sąlygos, jis patyrė nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

Remdamasis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, įvertinęs jas patvirtinančius įrodymus ir atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose, teismas vertina, kad, nustačius policijos įstaigos areštinėje kalinamo asmens privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimą bei teisės naudotis areštinės kameroje įrengtu higienišku tualetu, teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka šio asmens pažeistai teisei apginti. Dėl šios priežasties patirtos neturtinės žalos atlyginimas pareiškėjui priteisiamas piniginėmis lėšomis.

Įvertinus byloje nustatytų pažeidimų pobūdį, jų trukmę, nenustačius, kad nustatyti pažeidimai sukėlė sunkių ir nepataisomų pareiškėjo fizinės ar psichinės sveikatos sutrikimų ar sukėlė kitokią reikšmingą žalą, vadovaujantis teisingumo, protingumo principais, atsižvelgus į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius), daroma išvada, kad dėl 2018 m. kovo 5 d. - 2019 m. sausio 25 d. laikotarpiu nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtai neturtinei žalai adekvati suma yra 100 Eur. Nustatant neturtinės žalos atlyginimo dydį, atsižvelgiama į naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., 2019 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2299-525/2019).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui M. J. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 100 Eur (vieną šimtą eurų) 2018 m. kovo 5 d. - 2019 m. sausio 25 d. laikotarpiu patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.