- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-04-07
- Bylos Nr.
- 2A-210-513/2016
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Irma Čuchraj (pran.), Giedrė Seselskytė, Alvydas Žerlauskas
- Atsakovas
- A. B., V. K., I. K.
- Ieškovas
- R. S.
- Trečiasis asmuo
- Šilalės rajono notarų biuro
Teisėja Daina Dyburienė Teisminio proceso Nr. 2-42-3-00969-2014-2
NUTARTIS
2016 m. balandžio 7 d.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos teisėjos Irmos Čuchraj, kolegijos teisėjų Giedrės Seselskytės ir Alvydo Žerlausko, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi atsakovų A. B., V. K., I. K. (apeliantai) apeliacinį skundą dėl Šilalės rajono apylinkės teismo 2015-10-19 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. S. ieškinį atsakovams A. B., V. K., I. K. dėl pirkėjo teisių perkėlimo, trečiasis asmuo Šilalės rajono notarų biuro notarė D. S.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė R. S. prašė teismo perkelti jai 3,0712 ha ploto žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini) (daiktas Nr. 16), bei pastato – gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (daiktas Nr. 1); pastato – sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (daiktas Nr. 2); pastato – garažo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (daiktas Nr. 3); pastato – daržinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (daiktas Nr. 4); pastato – daržinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (daiktas Nr. 5); pastato – malkinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (daiktas Nr. 6); pastato – ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (daiktas Nr. 7); pastato – ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (daiktas Nr. 8); pastato – daržinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (daiktas Nr. 9); pastato – daržinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (daiktas Nr. 10); pastato – malkinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (daiktas Nr. 11); pastato – viralinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (daiktas Nr. 12); pastato – žemės ūkio technikos garažo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (daiktas Nr. 13); pastato – daržinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (daiktas Nr. 14); kitų statinių (inžinerinių) – kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (daiktas Nr. 15), esančių adresu (duomenys neskelbtini), pirkėjo teises ir pareigas pagal atsakovų A. B. ir V. K. 2014-10-16 sudarytą nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, reg. Nr. 2-5516, nustatant, kad ieškovė privalo sumokėti atsakovui V. K. 50 000 Lt (14 481 Eur) sumą už 3,0712 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir ant jo esančius pastatus bei statinius. Ieškovės atstovė teismo posėdžio metu paaiškino, kad ieškovei 2014-11-11 iš VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenų tapo žinoma, kad 2014-10-16 buvo sudaryta nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis, reg. Nr. 2-5516, pagal kurią A. B. pardavė už 50 000 Lt V. K. bendrosios jungtinės nuosavybės teise jam priklausantį ginčo žemės sklypą su ant jo esančiais pastatais. Sandorį patvirtino notarė D. S.. 2014-10-16 nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis, reg. Nr. 2-5516, sudaryta pažeidžiant ieškovės pirmumo teisę įsigyti parduodamą žemės sklypą.
Atsiliepimas
Atsakovai A. B., V. K., I. K. atsiliepimu ir tripliku prašė ieškinį atmesti. Teismo posėdžio metu atsakovų atstovas advokatas A. G. paaiškino, jog ieškovei joks įstatymas neteikia pirmumo teisės pirkti statinius. Ginčo situaciją teismas turėtų traktuoti kaip ginčo tarp gretimo žemės sklypo savininkės ir statinių, kurie yra ant sklypo, savininkų ir tuo aspektu svarstyti, kas turi pirmumo teisę šiuo atveju. Mano, jog pirmumo teisę turi būtent atsakovai K., kadangi pirkimo–pardavimo sutartyje pirmiausia vardijami pastatai ir tik po to žemės sklypas. K. svarbiausia buvo įsigyti statinius, žemė eina kartu su statiniais, todėl yra vienas sandoris, o ne du atskiri ir panašiai. Atsakovai K., būdami statinių savininkai, savaime įgijo pirmumo teisę įgyti žemės sklypą ginčo statiniams. Formaliai aštuoniais mėnesiais trumpiau, nei reikalauja įstatymas, galiojo panaudos sutartis. Atsakovai nepripažįsta jokio pažeidimo, nes kaip statinių savininkai jie turėjo pirmumo teisę. Minėta pirkimo–pardavimo sutartis neatitinka įstatymo reikalavimo dėl to, kad formaliai atsakovai K. nebuvo įregistravę faktiškai sudarytos panaudos sutarties ir nuo įregistravimo naudojosi žeme 8 mėnesiais trumpiau, nei reikalauja įstatymas, nors faktiškai įstatymo nustatytas terminas buvo išlaikytas.
Trečiasis asmuo notarė D. S. su ieškiniu nesutiko. Paaiškino, kad ginčo turtą pardavėjas A. B. ruošėsi parduoti jau apie trejus metus, nes pirkėjai neturėjo iš anksto reikalingos pinigų sumos. Kai atsakovai atvyko sudaryti sandorio, suprato, kad atsakovams reikalingi pastatai žemės ūkio technikai laikyti, o ne žemės sklypas. Notarė nusiuntė atsakovus į Žemėtvarkos skyrių, nes žemės panaudos sutartis nebuvo įregistruota viešame registre. Iš Žemėtvarkos skyriaus atsakovai grįžo su įregistruota panaudos sutartimi. Sutiko, kad atsakovai K. neturėjo pirmumo teisės sandorio sudarymo dieną įsigyti žemės ūkio paskirties žemę ir kad Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatyme nėra numatyta jokių išimčių, kad būtų galima nesilaikyti įstatyme numatytų apribojimų.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šilalės rajono apylinkės teismas 2015-10-19 sprendimu ieškovės ieškinį tenkino. Perkėlė ieškovei R. S. 2014-10-16 pirkimo–pardavimo sutartimi V. K. ir I. K. iš A. B. įgytas pirkėjo teises į 3,0712 ha ploto žemės sklypą bei ginčo pastatus, esančius adresu (duomenys neskelbtini), tokia pat kaina, kokia šią žemę ir pastatus A. B. pardavė V. ir I. K., įpareigojo ieškovę žemės ir pastatų kainą sumokėti atsakovams V. ir I. K.. Priteisė ieškovei po 217,21 Eur žyminio mokesčio iš atsakovų A. B. ir solidariai iš V. K. ir I. K.. Priteisė ieškovei po 615,00 Eur išlaidų už suteiktą teisinę pagalbą iš A. B. ir solidariai iš V. K. ir I. K.. Priteisė po 11,07 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, iš A. B. ir solidariai iš V. K. ir I. K. valstybės naudai. 2014-12-29 nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones paliko galioti iki teismo sprendimo įvykdymo. Teismas, nustatęs faktines ginčo situacijos aplinkybes, motyvavo Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo 5 str. 1 d. 3 p., CK 6.394 str., įvertinęs aplinkybę, jog A. B. parduodamas žemės ūkio paskirties žemės sklypas yra užstatytas pardavėjo pastatais, jog A. B. žemę su pastatais pardavė kaip vieną objektą, sprendė, jog toks pardavimas neprieštarauja CK 6.394 str. įtvirtintam reguliavimui, nes tiek pastatai, tiek žemės sklypas atitenka tam pačiam pirkėjui. Motyvuodamas, jog Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo 5 straipsnio 3–6 dalyse reglamentuotos žemės ūkio paskirties žemės pardavimo procedūros yra imperatyvios, ir nustatęs, jog šiuo atveju sutartimi žemės ūkio paskirties sklypas ir statiniai ant jo buvo įsigyti kaip vienas objektas, teismas atmetė atsakovų ir trečiojo asmens argumentus, jog A. B. pardavė ginčo statinius ir atsakovai K. pageidavo įsigyti tik šiuos statinius. Įvertinęs ieškovės pateiktas statinių fotonuotraukas ir iš jų nenustatęs, kad pastatai būtų buvę neseniai remontuoti ar kažkaip kitaip pagerinti, padarė išvadą, kad pateikti byloje įrodymai apie turėtas išlaidas statinių pagerinimui neįrodo, kad šios išlaidos patirtos pagerinant ginčo statinius. Sutartyje taip pat nėra jokių pastabų dėl pastatų pagerinimo ar jų įtakos nekilnojamojo turto pardavimo kainai. K. turi įregistravę ūkininko ūkį ir ne mažiau kaip trejus metus per paskutinius dešimt metų iki žemės ūkio paskirties sandorio dienos vykdė žemės ūkio veiklą, deklaravo žemės ūkio naudmenas ir pasėlius, tačiau jų žemės sklypas nesiriboja su ginčo žemės sklypu. V. K. yra sudaręs panaudos sutartį dėl ginčo žemės sklypo su atsakovu A. B., tačiau ši sutartis įregistruota viešame registre tik 2014-06-21, taigi iki ginčo nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo panaudos sutartis galiojo tik keturis mėnesius, todėl atsakovai K. neatitinka Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo 5 str. 1 d. 3 p. numatytų reikalavimų. Teismas sprendė, jog ieškovė atitinka visus Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo 2 str. 1 d. 1 p. reikalavimus, – yra įregistravusi ūkininko ūkį ir ne mažiau kaip 3 metus per paskutinius dešimt metų iki žemės ūkio paskirties sandorio sudarymo dienos vykdė žemės ūkio veiklą ir deklaravo žemės ūkio naudmenas ir pasėlius; jos žemės sklypo žemės ūkio paskirties žemės sklypas, kadastro numeris (duomenys neskelbtini), ribojasi su atsakovų parduotu žemės ūkio paskirties žemės sklypu. Tačiau pasiūlymas ieškovei pirkti ginčo žemės sklypą pateiktas nebuvo. 2014-10-16 pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu šios sąlygos nebuvo įvertintos, todėl darytina išvada, kad atsakovas A. B., nesilaikydamas Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo 5 str. 1 d. 3 p. numatytų sąlygų, pažeidė ieškovės pirmumo teisę pirkti ginčo nekilnojamąjį turtą. Argumentavo, jog pažeistą pirmenybės teisę jos turėtoja R. S. gali realiai apginti iš esmės tik tokiu būdu, kuris jai suteiktų galimybę tapti parduoto žemės sklypo savininke. Ieškovė nepraleido įstatymo reglamentuoto trijų mėnesių termino ieškiniui paduoti, todėl jos teisė turi būti ginama ir ieškinys tenkintinas. Įvertinęs ieškovės bei valstybės turėtas išlaidas pagrindžiančius duomenis, išsprendė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliantai skundu prašo panaikinti Šilalės rajono apylinkės teismo 2015-10-19 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti. Argumentuoja, jog pirmosios instancijos teismas aprašomojoje teismo sprendimo dalyje netinkamai aprašė atsakovų procesiniuose dokumentuose nurodytus atsikirtimų argumentus, dėl ko motyvuojamojoje sprendimo dalyje didžioji dalis šių argumentų teismo apskritai nevertinta, o nurodyti motyvai itin lakoniški, padarytos išvados nepagrįstos nei įrodymais, nei teisės aktų nuostatomis. Teismas neįvertino atsakovų argumentų, jog: joks įstatymas ar įstatymo įgyvendinamasis teisės aktas nenustato apribojimų pardavėjui parduoti, o ieškovei pirmumo tvarka pirkti statinius (ieškovė šiuo atveju nėra ginčo statinių bendraturtė); prieš savininko A. B. valią perkėlus ieškovei pirkėjo teises ne tik į žemės ūkio paskirties sklypą, bet ir į jame esančius statinius, bus pažeistas Konstitucijos 23 str. įtvirtintas konstitucinis nuosavybės neliečiamumo principas; nei Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymas, nei kitas teisės aktas neįpareigoja žemės savininko tuo atveju, jei visgi atsiranda asmenų, turinčių pirmumo teisę ir norinčių ja pasinaudoti, būtinai parduoti žemės sklypą būtent šiems asmenims; savininkas net ir gavęs sutikimą pirkti jo žemę yra laisvas persigalvoti, pakeisti sutarties sąlygas arba apskritai atsisakyti parduoti žemę. Priešingu atveju toks įpareigojimas prieštarautų nuosavybės teisių neliečiamumo bei sutarčių laisvės principams. Neaišku, kokią teisinę reikšmę turi teismo išvada, jog ir žemės ūkio paskirties sklypas, ir statiniai ant jo buvo įsigyti kaip vienas objektas. Teismas nemotyvavo, kodėl šiuo atveju neturėtų būti vadovaujamasi triplike nurodyta kasacinės instancijos teismo (2014-04-23 nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-230/2014) išaiškinimu, jog Žemės įstatymo 31 str. 1, 4 dalių normos yra specialiosios CK 4.79 str. normų (reglamentuojančių bendraturčio pirmumo teisę) atžvilgiu, todėl statinio ir (ar) įrenginio savininkas turi pirmenybės teisę pirkti žemės sklypo dalį, būtiną šiam turtui naudoti pagal paskirtį, net prieš perleidžiamo žemės sklypo bendraturtį. Teismas nesivadovavo Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo 2 str. 5 d., pagal kurią šiame straipsnyje nustatyti reikalavimai (dėl to, kas turi teisę įsigyti žemės ūkio paskirties žemę) netaikomi ir Nacionalinės žemės tarnybos padalinio leidimas neprivalomas, kai nuosavybėn įsigyjami žemės ūkio paskirties žemės sklypai naudojami nuosavybės teise turimiems ar kartu su žemės sklypu įsigyjamiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti. Šie pažeidimai pripažintini esminiais (CPK 329 str. 2 d. 4 p.), nes dėl to byla išspręsta neteisingai. Teismas neįvertino, jog ginčo žemės sklypas atsakovams K. buvo parduotas kaip statinių, stovinčių ant šio žemės sklypo, savininkams, įgijusiems nuosavybės teisę į statinius kartu su žemės sklypu, žemės sklypą perkant kaip daiktą, būtiną šiems statiniams eksploatuoti ir naudoti pagal paskirtį. Vadovaujantis Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo 5 str. 1 d. 1 p., žemės sklypo bendraturtis turi aukštesnės eilės pirmumo teisę prieš gretimo sklypo naudotoją (šiuo atveju – ieškovę), tačiau net ir tokio žemės sklypo bendraturčio teisė įsigyti žemės sklypą, anot kasacinio teismo, yra žemesnėje eilėje nei statinių savininko. Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo 2 str. 5 d. nesieja statinių įsigijimo momento su teise pirkti ir po jais esančią žemę, nesilaikant šiame straipsnyje nustatytos tvarkos (tiksliau, pagal įstatymą, statiniai nebūtinai turi būti įsigyti anksčiau nei pati žemė, bet gali būti perkami kartu su žeme). Byloje liko nepaneigti atsakovų bei notarės paaiškinimai, jog sudarant ginčo sandorį, atsakovų K. tikslas buvo įsigyti statinius, o žemės sklypas, esantis po statiniais, buvo perkamas kaip statiniams eksploatuoti reikalingas žemės sklypas. Ginčo sandoryje aptartas ir po statiniais esančios žemės nuosavybės likimas.
Atsiliepimas
Ieškovė atsiliepimu su apeliaciniu skundu nesutinka. Apeliantų argumentus vertina kaip nepagrįstus. Pažymi, jog, pagal Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo 2 str. 5 d. lingvistinį aiškinimą, tik turimiems ar kartu su žemės sklypu įsigyjamiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti naudojamo žemės sklypo perleidimo / įsigijimo atveju žemės ūkio paskirties žemės sklypo įgijėjui netaikomi Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo 2 str. nustatyti apribojimai. 2012-06-01 ir 2014-06-06 tarp atsakovų sudarytos ginčo sklypo panaudos sutartys pagrindžia faktinę aplinkybę, jog 2014-10-06 pirkimo–pardavimo sutartimi perleistiems statiniams eksploatuoti ta pačia sutartimi perleistas žemės sklypas nebuvo naudojamas, todėl atsakovams K. minėto įstatymo 2 str. numatyti reikalavimai dėl reikiamų profesinių įgūdžių ir kompetencijos turėjimo (įstatymo 2 str. 1 d. 1 p.), įsigytos žemės naudojimo žemės ūkio veiklai tam tikrą laiką po įsigijimo (įstatymo 2 str. 2 d.), Nacionalinės žemės tarnybos padalinio pagal žemės buvimo vietą leidimo gavimo (įstatymo 2 str. 3 d.) taikytini. Teisė įsigyti žemės ūkio paskirties žemę yra bendroji civilinių teisinių santykių subjektų teisė, o pirmenybės teisė įsigyti žemės ūkio paskirties sklypą yra specialioji civilinių teisinių santykių subjektų teisė sudaryti perleidimo sandorį. Įstatymų leidėjas yra numatęs tik dvi išimtis, kuomet galima nesilaikyti Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo 5 str. 3–6 dalyse nustatytos tvarkos, kai: 1) žemė parduodama iš varžytynių: 2) žemės ūkio paskirties žemės sklypo savininko pasirinktas pirkėjas atitinka šio įstatymo 5 str. 1 d. nustatytus reikalavimus ir nėra aukštesnės eilės pirmumo teisę turinčių asmenų (įstatymo 5 str. 7 d.). Šiuo atveju žemė nebuvo parduodama iš varžytynių, o pirkėjai Karbauskai neatitinka minėto įstatymo 5 str. 1 d. nustatytų reikalavimų. Atsakovai atsiliepime į ieškinį pripažino, jog buvo susitarta dėl nekilnojamųjų daiktų komplekso. Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo dalis dėl nuosavybės daiktinės teisės į specialųjį nekilnojamąjį daiktą – žemės ūkio paskirties žemę – perleidimo reglamentavimo yra lex specialis, o CK – lex generalis. CK 6.394 str. ir 6.395 str. nustatytų imperatyvų konkurencinė kolizija žemės ūkio paskirties žemės perleidimo atveju turi būti sistemiškai sprendžiama CK 6.395 str. nustatytos teisės normos naudai, todėl įgijėjo pirmenybės teisė į žemės ūkio paskirties žemės sklypą kaip pagrindinį daiktą suponuoja ir ieškovės pirmumo teisę įsigyti visą parduodamą nekilnojamąjį turtą. Atsakovai K. nebuvo ginčo statinių savininkai, taigi neturėjo pirmumo teisės įsigyti ginčo žemės sklypą kaip šių statinių savininkai ir negalėjo to padaryti teisėtai Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo 31 str. pagrindu (nurodo į Šilalės rajono apylinkės teismo 2013-12-31 sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-496-761/2013, Klaipėdos apygardos teismo 2014-06-20 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2A-746-163/2014, kasacinio teismo nutartis, priimtas civilinėse bylose Nr. 3K-3-134/2007, Nr. 3K-3-104/2008, Nr. 3K-3-580/2012, 3K-3-374/2013, Nr. 3-3-474/2014). Atsakovai įgyvendindami nuosavybės teises pažeidė įstatymo reikalavimus, nustatančius ieškovės pirmenybės teisę, todėl teismas teisėtai ir pagrįstai tenkino ieškovės reikalavimą dėl pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo į ginčo turtą. Atsakovai savo neteisėtus veiksmus ginčo atveju bandė pateisinti įstatymo nežinojimu bei notarės klaida, neišaiškindami sandorio šalims taikomo įstatymo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 str.). Šalys (jų atstovai) dalyvavo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir byloje pakanka duomenų ją tinkamai išnagrinėti rašytinio proceso tvarka, todėl byla nagrinėjama rašytinio, o ne žodinio proceso tvarka.
CPK 185 str. nurodyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 str. 7 d.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Vombatas“ v. A. Š., bylos Nr. 3K-3-335/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. I. G. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-588/2009; kt.). Išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą.
Teisėjų kolegija, įvertinusi apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 str.). Iš teismo procesinio sprendimo matyti, kad teismas vertino tiek apeliantų, tiek ieškovės pateiktus įrodymus, pasisakė dėl jų įrodomosios reikšmės. Įvertinęs byloje surinktus faktinius duomenis, teismas padarė išvadą, kad ieškovė įrodė, jog 2014-10-16 pirkimo–pardavimo sutartis pažeidžia ieškovės pirmumo teisę pirkti perleistą šia sutartimi ginčo nekilnojamąjį turtą atsakovui V. K. Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo 5 str. 1 d. 3 p. prasme. Tokia išvada, teisėjų kolegijos vertinimu, yra tinkamai motyvuota, atitinka faktinius bylos duomenis ir yra padaryta nepažeidžiant įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių. Apeliantai, nesutikdami su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, nepagrindžia teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio. Taigi, apeliantai iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos reikšmingos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas.
Apeliantai skunde neteikia argumentų dėl neteisingo pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatyme 5 str. 8 d. prasme. Šioje teisės normoje reglamentuota, jog jeigu žemės ūkio paskirties žemės sklypas parduotas pažeidžiant pirmumo teisę jį pirkti, suinteresuotas asmuo per 3 mėnesius nuo sužinojimo dienos arba nuo momento, kai akivaizdžiai galėjo sužinoti apie žemės ūkio paskirties žemės sklypo pardavimą, turi teisę teismo tvarka reikalauti, kad jam būtų perkeltos pirkėjo teisės ir pareigos. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimas yra priimtiniausias pažeistos savininko pirmenybės teisės gynimo būdas, nes jis, palyginti su kitais, pvz., sandorio negaliojimo institutu yra ekonomiškesnis, operatyvesnis ir labiausiai atitinka pirmenybės teisės turėtojo interesus.
Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantais, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai konstatavo, kad buvo pažeista ieškovės pirmumo teisė įsigyti naudojamą žemės sklypą. Pirmenybės teisė į parduodamą privatų žemės sklypą nustatyta specialiuosiuose žemės santykius reglamentuojančiuose įstatymuose, inter alia, Žemės įstatyme, Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatyme. Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo (aktuali akto redakcija, galiojanti nuo 2014-05-01) 5 str. 1 d. 1 p. įtvirtinta, kad pirmumo teisę įsigyti privačią žemės ūkio paskirties žemę ta kaina, kuria ji parduodama, ir kitomis tomis pačiomis sąlygomis, išskyrus atvejus, kai parduodama iš viešųjų varžytynių, turi žemės sklypo bendraturčiai – Civilinio kodekso 4.79 straipsnyje nustatyta tvarka; 5 str. 1 d. 2 p. – parduodamo žemės sklypo naudotojas, pagal Nekilnojamojo turto registre įregistruotą sutartį (sutartis) naudojęs šią žemę žemės ūkio veiklai ne mažiau kaip vienus metus, – jeigu jis atitinka šio įstatymo 2 str. 1 d. nurodytus reikalavimus; 5 str. 1 d. 3 p. – asmuo, nuosavybės teise turintis žemės ūkio paskirties žemės sklypą, kuris ribojasi su parduodamu žemės ūkio paskirties žemės sklypu, – jeigu jis atitinka šio įstatymo 2 str. 1 d. nurodytus reikalavimus.
Bylos duomenimis nustatyta ir įrodyta, jog 2014-10-16 pirkimo–pardavimo sutartimi, reg. Nr. 2-5516, A. B. pardavė už 50 000 Lt V. K. bendrosios jungtinės nuosavybės teise jam priklausantį žemės ūkio paskirties žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini), su jame jo esančiais pastatais. Šis sandoris patvirtintas notarės D. S. (t. 1, b. l. 12–37). VĮ Registrų centro 2014-12-17 pažymos apie gretimų žemės sklypų savininkus duomenimis, ginčo žemės sklypas ribojasi su keturiais žemės sklypais, iš kurių vieno sklypo, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), viena iš bendraturčių yra ieškovė R. S. (t. 1, b. l. 38, 39, 40–42). Ūkininko ūkio įregistravimo pažymėjimas ŪP Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, jog 2004-10-28 ieškovė (duomenys neskelbtini), įregistravo ūkininko ūkį (t. 1, b. l. 50). Paramos už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus paraiškos duomenys patvirtina, jog naudojamame žemės sklype ieškovė ūkininkauja, gauna tiesiogines išmokas (t. 1, b. l. 51–55, 56–67, 68–73). 2012-06-01 Privačios žemės panaudos sutartimi A. B. dvejiems metams V. K. leido naudotis ginčo žemės sklypu (t. 1, b. l. 98). Ši sutartis neįregistruota viešame registre. 2014-06-06 Privačios žemės panaudos sutartimi A. B. penkerius metus V. K. leido naudotis ginčo žemės sklypu (t. 1, b. l. 49). Ši sutartis VĮ Registrų centro Tauragės filiale įregistruota 2014-06-21. V. K. 2002-06-11 įregistravo ūkininko ūkį ir ūkininkauja (t. 1, b. l. 99–135).
Įvertinusi išdėstytus faktinius duomenis, ginčo pobūdį, remdamasi nurodytu teisiniu reguliavimu, teisėjų kolegija daro išvadą, jog ieškovė, kaip ūkininkė, atitinka Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo 2 str. 1 d. 1 p. bei 5 str. 1 d. 3 p. keliamus reikalavimus ir tai turi teisinę reikšmę, sprendžiant dėl pirkėjo teisių ir pareigų į ginčo turtą ieškovei perkėlimo. Aplinkybė, jog atsakovai (ar kuris iš jų) ginčo žemės sklypo panaudos sutartį VĮ Registrų centro Tauragės filiale įregistravo 2014-06-21, taigi mažiau nei 4 mėnesiai iki ginčijamos sutarties sudarymo (2014-10-16), akivaizdžiai patvirtina, jog atsakovai K. nėra ir objektyviai negali būti laikomi asmenimis, turinčiais pirmumo teisę įsigyti privačią žemės ūkio paskirties žemę Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo 5 str. 1 d. 1–3 punktų prasme.
Apeliantų argumentai, jog ginčo žemės sklypą jie turėjo teisę įsigyti Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo 2 str. 5 d. (Šiame straipsnyje nustatyti reikalavimai netaikomi ir leidimas neprivalomas, kai nuosavybėn įsigyjama tiek žemės, kad sudarius žemės ūkio paskirties žemės perleidimo sandorį asmeniui priklausantis žemės ūkio paskirties žemės plotas Lietuvos teritorijoje neviršija 10 ha kartu su jau turima tos pačios paskirties žeme, kai įsigyjami žemės ūkio paskirties žemės sklypai, naudojami nuosavybės teise turimiems ar kartu su žemės sklypu įsigyjamiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti, kai Žemės įstatymo nustatyta tvarka pirmumo teise perkami žemės sklypai, priskirti žemės konsolidacijos projekto teritorijai, kai pagal šį įstatymą perkami tarp nuosavybės teise valdomų žemės sklypų įsiterpę valstybiniai žemės ūkio paskirties žemės plotai arba kai privatizuojama naudojama asmeninio ūkio žemė Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (toliau – Žemės reformos įstatymas) nustatyta tvarka, arba kai įsigyjamas žemės sklypas patenka į teritoriją, kurioje pagal savivaldybės lygmens ir vietovės lygmens bendruosius planus žemę numatyta naudoti ne žemės ūkio veiklai, arba kai žemės ūkio paskirties žemės sklypas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – Civilinis kodeksas) 4.192 straipsnyje nustatyta tvarka perduodamas kredito įstaigai pagal sudarytą hipotekos sandorį. Perduotą kredito įstaigai žemės sklypą kredito įstaiga privalo realizuoti ne vėliau kaip per trejus metus nuo žemės sklypo įsigijimo.), Žemės įstatymo 31 str. 1 ir 4 d. (1 d. – Asmenys turi pirmumo teisę pirkti privačią žemę, kurią užima nuosavybės teise jiems priklausantys statiniai ir įrenginiai, taip pat žemę, būtiną naudoti šiems objektams pagal paskirtį, ta kaina, kuria ji parduodama, ir kitomis vienodomis sąlygomis, išskyrus atvejus, kai žemė parduodama iš viešųjų varžytynių; 4 d. – Žemės savininkas apie sprendimą parduoti žemės sklypą ir pardavimo sąlygas privalo registruotu laišku (įteikiant) pranešti šio straipsnio 1 dalyje nurodytam statinių ir įrenginių, esančių parduodamame žemės sklype, savininkui, o kai žemės sklypas parduodamas šio straipsnio 3 dalyje nurodytais atvejais, – Nacionalinės žemės tarnybos teritoriniam padaliniui pagal žemės sklypo buvimo vietą. Statinių ir įrenginių savininkas ar Nacionalinės žemės tarnybos vadovas sprendimą pirkti tokį žemės sklypą ar atsisakyti jį pirkti turi priimti per 30 dienų nuo pranešimo gavimo dienos. Statinių ar įrenginių savininkui ar Nacionalinės žemės tarnybos vadovui atsisakius pirkti žemės sklypą arba per nustatytą terminą nepriėmus sprendimo, privačios žemės savininkas gali perleisti žemės sklypą kitiems asmenims. Jeigu pirmumo teisę pirkti tą patį parduodamą žemės sklypą turintys šio straipsnio 1 ir 3 dalyse nurodyti subjektai šios dalies nustatyta tvarka priima sprendimą pirkti tokį žemės sklypą, žemės sklypas parduodamas šio straipsnio 1 dalyje nurodytam subjektui.) normų pagrindu, jog nepagrįsta teismo išvada dėl žemės sklypo ir esančių statinių jame pirkimo kaip vieno objekto, atmestini kaip juridiškai nepagrįsti.
Teisėjų kolegija pažymi, jog Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymas yra specialusis įstatymas, kuriame, inter alia, užtikrinama asmens, nuosavybės teise turinčio žemės ūkio paskirties žemės sklypą, kuris ribojasi su parduodamu žemės ūkio paskirties žemės sklypu, pirmumo teisė įsigyti žemę ir nurodytos pardavimo sąlygos, t. y. parduodamo žemės sklypo savininkas siūlymą įsigyti žemę privalo pateikti tokiam asmeniui registruotu laišku (įteikiant), jame turi būti išdėstytos pardavimo sąlygos. Šiame įstatyme nustatytas 15 dienų terminas asmenims pateikti savo sutikimą pirkti žemės ūkio paskirties žemės sklypą ar atsisakymą jį pirkti (įstatymo 5 str. 4 d.) užtikrina asmens, nuosavybės teise turinčio žemės ūkio paskirties žemės sklypą, kuris ribojasi su parduodamu žemės ūkio paskirties žemės sklypu, pirmenybės teisę realizuoti galimybę įgyti žemę ir šio įstatyme nustatyto termino parduodamo žemės sklypo savininkas privalo laikytis. Tokia pirmenybės teisė yra įstatymo nustatyta garantija, suteikianti asmeniui, nuosavybės teise turinčiam žemės ūkio paskirties žemės sklypą, kuris ribojasi su parduodamu žemės ūkio paskirties žemės sklypu, teisinių ir ekonominių interesų apsaugą.
Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, jog atsakovas A. B. nesilaikė Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo 5 str. 3–6 dalyse nustatytų pardavimo sąlygų, inter alia, jokios informacijos apie pardavimo sąlygas bei parduodamo turto kainą ieškovei nesuteikė, o 2014-10-16 žemę ir statinius jame pardavė atsakovui V. K.. Atsižvelgiant į tai, kiti apeliantų argumentai (teismas neįvertino, jog žemės sklypas atsakovams K. parduotas kaip statinių, stovinčių ant šio žemės sklypo, savininkams, įgijusiems nuosavybės teisę į statinius kartu su žemės sklypu, žemės sklypą perkant kaip daiktą, būtiną šiems statiniams eksploatuoti ir naudoti pagal paskirtį; teismas netinkamai aprašė atsakovų procesiniuose dokumentuose nurodytus atsikirtimų argumentus ir kt.) vertinami kaip teisiškai nereikšmingi, todėl papildomai neanalizuotini. Esant nurodytoms aplinkybės, teisėjų kolegija konstatuoja, jog atsakovas A. B. tinkamai nepranešė ieškovei (asmeniui, kurio nuosavybės teise turimas žemės ūkio paskirties žemės sklypas ribojasi su A. B. parduodamu žemės ūkio paskirties žemės sklypu) apie ginčo pardavimo sąlygas ir jos pirmumo teisę įsigyti ginčo žemės sklypą su statiniais.
Apibendrinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad atsakovas A. B. nesilaikė Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo 5 str. 3–6 d. numatytų sąlygų, nesuteikė ieškovei galimybės pasinaudoti pirmumo teise pirkti statinius su žemės ūkio paskirties žeme ir tokiais savo veiksmais pažeidė ieškovės pirmumo teisę įsigyti privačią žemės ūkio paskrities žemę, todėl pagrįstai perkėlė ieškovei 2014-10-16 pirkimo–pardavimo sutarties pirkėjo teises į žemės sklypą ir jame esančius pastatus Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatyme 5 str. 8 d. pagrindu.
Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos rašytinių įrodymų visumą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino procesines, materialines teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos tokio pobūdžio bylose, jį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog skundžiamo sprendimo motyvuojamojoje dalyje juridiškai netinkamai nurodyta, jog ieškovei solidariai iš atsakovų V. K. ir I. K. priteistinos žyminio mokesčio, atstovavimo (teisinės pagalbos) išlaidos, valstybei – išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu. Rezoliucinėje dalyje neišskiriama, kokiomis dalims paskirstomos priteistinos iš atsakovų bylinėjimosi išlaidos, todėl šie netikslumai, kurie per se nedaro sprendimo nepagrįsto ir neteisėto, taisytini, nurodant, jog iš sprendimo motyvuojamosios dalies šalintinas motyvas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo solidariai, ir rezoliucinėje dalyje įrašant, jog šios išlaidos iš visų atsakovų priteistinos lygiomis dalimis – po 554,81 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovės naudai ir po 7,38 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei (CPK 93 str. 1 d.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo apeliacinės instancijos teisme
Atmetus apeliacinį skundą, ieškovei iš atsakovų priteistinos bylinėjimosi išlaidos – už atsiliepimą į apeliacinį skundą atstovei advokatei M. V. sumokėti 500 Eur, t. y. po 166,66 Eur iš kiekvieno atsakovo (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 93 str. 1 d., 98 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., 331 str.,
nutaria:
Šilalės rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą, pakeisti sprendimo rezoliucinę dalį dėl bylinėjimosi išlaidų ir šią dalį išdėstyti taip:
„Priteisti ieškovei R. S. iš atsakovų A. B., V. K., I. K. po 554,81 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti valstybei iš atsakovų A. B., V. K., I. K. po 7,38 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.“
Priteisti ieškovei R. S. iš atsakovų A. B., V. K., I. K. po 166,66 Eur išlaidų advokatės pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.