Klaipėdos apygardos teismo nutartis, 2A-746-163/2014

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-06-20
Bylos Nr.: 2A-746-163/2014
Teisminio proceso Nr.: 2-42-3-00423-2013-6
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Alona Romanovienė, Erinija Kazlauskienė, Raimonda Andrulienė
Atsakovas: AB „Swedbank“, J. P., V. P., V. E.
Ieškovas: V. G.
Trečiasis asmuo: Šilalės rajono notarų biuro

Pranešėja A. Ramonovienė Civilinė byla Nr. 2A-746-163/2014Teisėjas O. Briedis (Proceso Nr. 2-42-3-00423-2013-6)

Procesinio sprendimo kategorijos (S) 45.6; 121.21.

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2014 m. birželio 20 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alonos Romanovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Erinijos Kazlauskienės, Raimondos Andrulienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės AB „Swedbank“ ir atsakovų J. P. bei V. P. apeliacinius skundus dėl Šilalės rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 31 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. G. ieškinį atsakovams J. P., V. P., V. E., AB „Swedbank“ dėl pirkėjo teisių perkėlimo, trečiasis asmuo Šilalės rajono notarų biuro notarė V. S.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį vėliau tikslino, prašydama perkelti jai 2013-05-28 pirkimo–pardavimo sutartimi J. P. ir V. P. iš V. E. įgytas pirkėjo teises į 14,3 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kartu su pastatu – gyvenamuoju namu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatu – sandėliu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatu – daržine, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatu – tvartu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatu – daržine, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatu – sandėliu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatu – viraline, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitais statiniais (inžineriniais) – kiemo statiniais, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tokia pat kaina, kokia šią žemę ir pastatus V. E. pardavė J. ir V. P., įpareigojant ieškovę žemės ir pastatų kainos dalį, lygią iš 2013-06-03 kredito sutarties Nr. 13-036043-ZU atsakovo J. P. kylantiems įsipareigojimams, sumokėti atsakovei „Swedbank“, AB, likusią dalį atsakovams – J. Ir V. P.; įpareigoti atsakovę „Swedbank“, AB, priimti iš ieškovės mokėjimus pagal 2013-06-03 kredito sutartį Nr. 13-036043-ZU atsakovo J. P. įsipareigojimams padengti, ieškovei visiškai padengus šią sumą, išregistruoti sutartinę hipoteką, sudarytą 2013-06-04 (notarinio registro Nr. 1-2035), iš Hipotekos registro. Nurodė, kad pagal 2010-04-07 panaudos sutartį naudojo V. E. 14,3 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), įregistravo ūkininko ūkį ir ūkininkauja šiame sklype, padedant tėvams pagal Ekologinio ūkininkavimo ir jaunųjų ūkininkų įsikūrimo programas. 2013 m. pavasarį sužinojo, kad V. E. nori parduoti žemės sklypą, ir raštu išreiškė pageidavimą pirkti šį žemės sklypą. Tačiau V. E. pasiūlymo jai nepateikė, apie žemės kainą jos neinformavo. 2013-05-28 iš V. E. gavo atsakymą, kad panaudos sutartis nutraukiama, o žemė parduota už 230 000 Lt. 2013 m. birželio mėn. pradžioje sužinojo, kad žemės sklypą nupirko ūkininkas J. P.. Atsakovė V. E. nepasiūlė jai pirmumo teise pirkti pagal panaudos sutartį naudojamą žemės sklypą, todėl pažeidė jos pirmumo teisę įsigyti žemės ūkio paskirties žemės sklypą.

Žemesnės instancijos teismas

Šilalės rajono apylinkės teismas 2013-09-23 sprendimu ieškinį tenkino, perkėlė ieškovei 2013-05-28 pirkimo–pardavimo sutartimi J. P. ir V. P. iš V. E. įgytas pirkėjo teises į 14,3 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kartu su pastatu – gyvenamuoju namu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatu – sandėliu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatu – daržine, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatu – tvartu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatu – daržine, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatu – sandėliu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatu – viraline, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitais statiniais (inžineriniais) – kiemo statiniais, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tokia pat kaina, kokia šią žemę ir pastatus V. E. pardavė Justinui ir V. P., įpareigojo ieškovę žemės ir pastatų kainos dalį, lygią iš 2013-06-03 kredito sutarties Nr. 13-036043-ZU atsakovo J. P. kylantiems įsipareigojimams, sumokėti atsakovei „Swedbank“, AB, likusią dalį – atsakovams J. ir V. P.; įpareigojo atsakovę „Swedbank“, AB, priimti iš ieškovės mokėjimus iš 2013-06-03 kredito sutarties Nr. 13-036043-ZU atsakovo J. P. kylantiems įsipareigojimams padengti ir ieškovei visiškai padengus šią sumą, visa apimtimi išregistruoti sutartinę hipoteką, sudarytą 2013-06-04 (notarinio registro Nr. 1-2035), iš Hipotekos registro; priteisė ieškovei po 1 867 Lt žyminio mokesčio iš atsakovų V. E., „Swedbank“, AB, solidariai iš J. P. ir V. P.; priteisė ieškovei po 833 Lt išlaidų už suteiktą teisinę pagalbą iš atsakovų V. E., „Swedbank“, AB, solidariai iš J. P. ir V. P.; priteisė po 36 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, iš atsakovų V. E., „Swedbank“, AB, solidariai iš J. P. ir V. P. valstybės naudai. Nurodė, kad atsakovei V. E. priklausantys pastatai buvo parduodami kaip kompleksas su žeme, todėl suvaržymai panaudos sutartimi taikytini ir parduodamiems pastatams. Toks pardavimas nesudaro kolizijos su CK 6.394 str. įtvirtintu reguliavimu, nes tiek pastatai, tiek žemės sklypas atitenka tam pačiam pirkėjui. Teismas konstatavo, kad atsakovė, nepateikusi ieškovei pasiūlymo konkrečiomis sąlygomis pirkti sodybą, nesilaikė Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo 6 str. 2 d. numatytų sąlygų, dėl to buvo pažeista ieškovės pirmumo teisė įsigyti atsakovės parduodamą nekilnojamąjį turtą. Ieškovė nepraleido laikinojo įstatymo 6 str. 3 d. numatyto termino, žemę žemės ūkio veiklai naudojo daugiau kaip metus laiko, todėl jos pažeista teisė turi būti ginama. Teismas, gindamas pažeistą ieškovės pirmumo teisę, išsprendė ir su hipoteka susijusius klausimus.

Šalies argumentai

Atsakovė AB „Swedbank“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šilalės rajono apylinkės teismo 2013-12-31 sprendimo dalį dėl AB „Swedbank“ atsakomybės pagal pareikštą ieškinį ir šią bylos dalį nutraukti arba palikti pareiškimą nenagrinėtą, taip pat panaikinti sprendimo dalį dėl ieškovei priteistų iš banko bylinėjimosi išlaidų ir išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybės naudai. Nurodo, kad teismas pažeidė procesines teisės normas, neteisingai nustatė banko procesinę padėtį, dėl to nepagrįstai bankui atsirado pareiga atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Bankas nebuvo ginčijamo sandorio šalimi, todėl neturi pareigos atsakyti į ieškovės pareikštą reikalavimą dėl pirkėjo teisių perkėlimo. Ginčo dėl kredito sutarties tarp atsakovo J. P. ir banko bei iš jos kylančių šalutinių sutartinių teisinių santykių (hipotekos) nebuvo, todėl bankui nėra nei pagrindo, nei pareigos atsakyti, dėl to jis nepagrįstai patrauktas atsakovu. Ieškovė neteikė prevencijos ieškinio, kuriame būtų nurodoma, jog bankas nesutiks priimti pinigines lėšas, skirtas kreditui dengti, o padengus kreditą atsisakys panaikinti įkeisto turto hipoteką, tokio ginčo byloje nebuvo. Mano, kad bankas turėjo būti įtrauktinas į bylą tik trečiuoju asmeniu.

Atsakovai J. ir V. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šilalės rajono apylinkės teismo 2013-12-31 sprendimą ir ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas, taikydamas bei aiškindamas Žemės ūkio paskirties laikinojo įstatymo 6 str. 2 d. nuostatas, turėjo vadovautis CK 1.5 str. įtvirtintais protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais. Žemės ir sodybos pardavėja V. E., prieš apsispręsdama dėl pirkėjo ir žemės sklypo bei sodybos kainos, informavo būsimus pirkėjus, taip pat ir žemės naudotoją – ieškovę per jos atstovą tėvą B. G. apie ketinimą parduoti žemės sklypą. Ieškovė, atstovaujama savo tėvo, dalyvavo nustatant pardavimo kainą (naminiame aukcione) ir atsisakė pirkti žemės sklypą su sodyba už pirkėjo J. P. pasiūlyta kainą. Taigi ieškovė atsisakė pasinaudoti savo pirmumo teise įsigyti žemės sklypą. Ieškovės tėvas B. G., bendraudamas su žemės pardavėja bei potencialiais pirkėjais, veikė kaip ieškovės atstovas, o tai patvirtina ieškovės išduoti tėvui įgaliojimai jai atstovauti. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad buvo pažeista ieškovės pirmumo teisė įsigyti naudojamą žemės sklypą. Be to, šiuo metu galiojanti Žemės ūkio paskirties laikinojo įstatymo 6 str. redakcija numato pirmumo teisę įsigyti parduodamą žemę ne tik jos naudotojams, bet ir gretimų žemės sklypų savininkams, todėl jie, būdami gretimo ginčo žemės sklypo savininkai, taip pat turėjo pirmumo teisę įsigyti žemės sklypą. Teigia, kad Žemės ūkio paskirties laikinojo įstatymo 6 str. 2 d. suteikia ieškovei tik pirmumo teisę įsigyti žemės sklypą, tačiau nesuteikia pirmumo teisės įsigyti pastatus, esančius šiame žemės sklype. Žemės ir pastatų savininkas yra laisvas nuspręsti, kaip parduoti jam priklausančius daiktus, t. y. pastatus, atskirai nuo žemės sklypo ar abu kartu, todėl daiktų, kuriems įsigyti nustatyta pirmumo teisė skirtingam subjektų ratui, pirmumo teisė įsigyti tik vienos rūšies daiktą išnyksta, t. y. parduodant žemę ir pastatus kartu, nei asmuo, turintis pirmumo teisę įsigyti žemės sklypą, nei asmuo, turintis pirmumo teisę įsigyti pastatą, neturi pirmumo teisės įsigyti abu daiktus kartu. Jei pardavėja V. E. būtų nutarusi parduoti sodybą atskirai, be žemės sklypo, tai ieškovė nebūtų turėjusi pirmenybės teisės įsigyti šiuos pastatus, nes pirmenybės teisė įsigyti parduodamus pastatus suteikta tik jų bendraturčiams, o pastatų įgijėjas būtų gavęs teisę į žemės sklypą, būtiną šiems pastatams eksploatuoti (CK 6.394 str.). Be to, ieškovė nebuvo naudotoja žemės sklypo dalies, kuri yra užimta sodybos pastatais, todėl ieškovė neturėjo pirmenybės teisės į šią sklypo dalį. Teismas, nustatęs, kad ieškovės tėvas B. G. dalyvavo derybose dėl ginčo turto pardavimo kaip ieškovės atstovas ir apie tai neinformavo ieškovės, taigi netinkamai vykdė įgaliotinio pareigas, todėl ieškinio atmetimo atveju privalėtų atlyginti ieškovei dėl to atsiradusius nuostolius, B. G. turėjo įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu, nes teismo sprendimas gali turėti įtakos jo teisėms ir pareigoms, o tai yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas. Teismas, taikydamas restituciją, nepasisakė, per kokį terminą ieškovė turi sumokėti pinigines lėšas bankui bei pirkėjams atsakovei V. E. sumokėtas pinigines lėšas, todėl pažeidė jų, kaip sąžiningų pirkėjų, teises. Teismas neteisingai nustatė bei priteisė žyminį mokestį, nes ieškinys dėl pirkėjo teisių perkėlimo yra ieškinys dėl sutarties modifikavimo, kuris apmokėtinas 500 Lt dydžio žyminiu mokesčiu.

Atsiliepimas

Atsakovai J. ir V. P. atsiliepimu į atsakovės AB „Swedbank“ apeliacinį skundą su juo nesutinka, nurodo, kad banko procesinė padėtis – atsakovas, buvo parinkta tinkamai.

Atsakovė AB „Swedbank“ atsiliepimu sutinka su atsakovų J. ir V. P. apeliaciniu skundu. Teigia, kad teismas neišsamiai ištyrė byloje surinktus įrodymus, nenustatė, kas iš tikrųjų buvo teisinių santykių dalyvis: ieškovė ar jos tėvas B. G., kas buvo žemės naudotojas ir kas realiai buvo suinteresuotas žemės sklypo įsigijimu. Mano, kad ieškovė ir jos tėvas B. G. veikė bendrai ir suderintai, todėl pardavėja apie ketinimą parduoti žemės sklypą bei pardavimo sąlygas jos naudotojams ieškovei ir jos tėvui B. G. pranešė tinkamai.

Ieškovė atsiliepime į atsakovės AB „Swedbank“ apeliacinį skundą teigia, kad apeliantė neteisingai nurodo, kad teismas pažeidė proceso teises normas ir netinkamai nustatė banko procesinę padėtį. Bankas tinkamai buvo įtrauktas į bylą atsakovu, nes bankas nesutiko geranoriškai priimti įmokų už J. P. ir panaikinti hipoteką.

Ieškovė atsiliepime į atsakovų J. ir V. P. apeliacinį skundą nurodo, kad apeliacinis skundas nepagrįstas, todėl turi būti atmestas, o skundžiamas teismo sprendimas paliktas nepakeistas. Teismas tinkamai ir visapusiškai įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas bei teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Nurodo, kad atsakovė V. E. nepateikė rašytinio pasiūlymo su pardavimo kaina ir nesuteikė realios galimybės įvertinti konkrečias sąlygas, dėl to nesudarė sąlygų pasinaudoti įstatyme įtvirtina ir ginama pirmumo teise įsigyti žemės sklypą. Apeliantai neteisingai teigia, kad B. G. tariamame aukcione atstovavo jos interesams. Apeliantai nepagrįstai remiasi šiuo metu galiojančio Laikinojo įstatymo redakcija, nes šio įstatymo nuostatos negali būti taikomos juridiniams faktams ir teisinėms pasekmėms, įvykusioms dar iki šio įstatymo įsigaliojimo. Kadangi V. E. turėjo tikslą parduoti visą žemės sklypą su statiniais, o ne tik statinius, todėl ji privalėjo vadovautis Laikinojo įstatymo 6 str. imperatyviomis nuostatomis. Mano, kad nebuvo jokio pagrindo B. G. įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu, be to, apeliantai neteikė teismui prašymo įtraukti B. G. į bylą trečiuoju asmeniu. Teigia, kad teismas rezoliucinėje dalyje aiškiai nurodė, kad ieškovė privalo padengti bankui visus iš kredito sutarties kylančius įsipareigojimus. Teismas teisingai apskaičiavo bei priteisė žyminį mokestį.

Atsakovė V. E. atsiliepimu į atsakovų P. apeliacinį skundą su juo sutinka, prašo skundžiamą teismo sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti. Nurodo, kad ieškovė pasinaudodama 2010-03-07 sudaryta panaudos sutartimi 2010-03-08 įregistravo ūkininko ūkį, apie šį faktą panaudos davėjai nepranešė. Teismas neatsižvelgė į tai, kad panaudos sutartis buvo sudaryta su ieškove, kuri dar neturėjo įregistravusi ūkininko ūkio, todėl ieškovė, sudarant panaudos sutartį, pirmumo teisės įsigyti žemę su pastatais neturėjo. Ieškovė, gavusi pranešimą apie ketinimus parduoti nekilnojamąjį turtą, neišreiškė noro pirkti visą parduodamą nekilnojamąjį turtą – žemę ir pastatus. Teismas neįvertino aplinkybės, kad ieškovei atstovavo jos tėvas B. G., jie abu buvo suinteresuoti, kad žemę įsigytų ieškovė. Ieškovės tėvas faktiškai ūkininkauja ir naudojosi panaudos sutarties objektu. Ieškovei buvo sudarytos visos galimybės įgyvendinti pirmumo teisę ir įsigyti nekilnojamuosius daiktus.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą anksčiau nurodytais pagrindais, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl nagrinėja bylą neperžengdama apeliacinių skundų ribų.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantais, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai konstatavo, kad buvo pažeista ieškovės pirmumo teisė įsigyti naudojamą žemės sklypą. Pirmenybės teisė į parduodamą privatų žemės sklypą nustatyta specialiuosiuose žemės santykius reglamentuojančiuose įstatymuose, inter alia Žemės įstatyme, Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinajame įstatyme. Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo (redakcija, galiojusi ginčijamo sandorio sudarymo metu nuo 2010 m. gruodžio 31 d.) 6 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta, kad pirmumo teisę įsigyti privačią žemės ūkio paskirties žemę ta kaina, kuria ji parduodama, ir kitomis tomis pačiomis sąlygomis, išskyrus atvejus, kai parduodama iš viešųjų varžytynių, turi parduodamo žemės sklypo naudotojas, naudojęs šią žemę žemės ūkio veiklai ne mažiau kaip metus, – jeigu jis atitinka reikalavimus, nurodytus šio įstatymo 2 straipsnyje.

Bylos duomenimis, 2010-04-07 tarp ieškovės ir atsakovės V. E. buvo sudaryta panaudos sutartis, pagal kurią panaudos davėja V. E. leido panaudos gavėjai V. G. iki 2016 metų naudotis 14,3 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini) (b. l. 9). Ieškovė 2010-04-08 įregistravo ūkininko ūkį ir pradėjo naudojamame žemės sklype ūkininkauti pagal Ekologinio ūkininkavimo ir jaunųjų ūkininkų įsikūrimo programas, prisiėmė įsipareigojimus Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos laikytis Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonės „Jaunųjų ūkininkų įsikūrimas“ įgyvendinimo taisyklių 25.10 p. ir paramos sutarties pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonę „Jaunųjų ūkininkų įsikūrimas“ Nr. 1JŪ-KT-10-1-001891, pasirašytos 2011-01-07, 16.18 p. įsipareigojimų – išlaikyti tokio pat dydžio žemės ūkio naudmenų plotą, už kurį suteikta parama, iki projekto kontrolės laikotarpio (penkerių metų) pabaigos (b. l. 33), taip pat ieškovė, dalyvaudama Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų II krypties programoje „Aplinkosaugos ir Kraštovaizdžio tvarkymas“ priemonėje „Ekologinis ūkininkavimas“, įsipareigojo ūkininkauti ne trumpiau kaip penkerius metus tuose pačiuose laukuose (b. l. 34). Minėtos aplinkybės patvirtina, kad ieškovė kaip ūkininkė atitinka Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo 2 straipsnyje keliamus reikalavimus, o atsakovės parduodamą žemės ūkio paskirties žemės sklypą naudojo žemės ūkio veiklai ne mažiau kaip vienerius metus.

Parduodamo žemės sklypo naudotojo pirmenybės teisė pirkti žemės sklypą įgyvendinimo sąlygos įtvirtintos Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje, kurioje nurodyta, kad žemės savininkas apie sprendimą parduoti žemės ūkio paskirties žemės sklypą bei pardavimo sąlygas privalo raštu registruotu laišku (jį įteikiant) pranešti parduodamo žemės ūkio paskirties žemės sklypo naudotojui. Šis savo sutikimą pirkti žemės ūkio paskirties žemės sklypą ar atsisakymą jį pirkti turi pateikti žemės ūkio paskirties žemės sklypą parduodančiam asmeniui per 15 dienų nuo pranešimo gavimo dienos. Kai parduodamo žemės ūkio paskirties žemės sklypo naudotojas atsisako pirkti žemės ūkio paskirties žemės sklypą arba nustatytu laiku nepateikia sutikimo pirkti žemės ūkio paskirties žemės sklypą, žemės savininkas šį žemės sklypą gali perleisti kitiems asmenims. Kai žemės ūkio paskirties žemės sklypas parduodamas kitiems asmenims už mažesnę kainą ir (ar) kitomis sąlygomis, negu buvo nurodyta pirminiame pranešime parduodamo žemės ūkio paskirties žemės sklypo naudotojui, pastarajam turi būti pateikiamas pakartotinis pranešimas. Pažymėtina, kad Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinasis įstatymas yra specialusis įstatymas, kuriame užtikrinama žemės ūkio paskirties žemės sklypo naudotojo pirmumo teisė įsigyti žemę ir nurodytos pardavimo sąlygos, t. y. parduodamo žemės sklypo savininkas siūlymą įsigyti žemę turi pateikti žemės sklypo naudotojui registruotu laišku, jame turi būti išdėstytos pardavimo sąlygos, įstatyme nustatytas 15 dienų terminas užtikrina žemės naudotojo pirmenybės teisę realizuoti galimybę įgyti žemę ir šio įstatyme nustatyto termino parduodamo žemės sklypo savininkas privalo laikytis. Tokia pirmenybės teisė yra įstatymo nustatyta garantija, suteikianti žemės naudotojo teisinių ir ekonominių interesų apsaugą.

Bylos duomenimis, 2013-05-06 atsakovė V. E. raštu pranešė ieškovei, kad nuo 2013-06-01 nutraukia žemės panaudos sutartį, nes ruošiasi parduoti sodybą su žemės sklypu (b. l. 31). 2013-05-07 atsakovė V. E. telefonu pakvietė į parduodamą sodybą atsakovus J. ir V. P. ir ieškovės tėvą B. G. dėl sodybos ir žemės pardavimo ir surengė aukcioną, kurio metu B. G. už sodybą su žeme pasiūlė mokėti 201 500 Lt, o J. ir V. P. – 230 000 Lt. 2013-05-15 ieškovė atsakymu į atsakovės 2013-05-06 pranešimą paprašė nurodyti parduodamos žemės sklypo ir sodybos kainą (b. l. 32). Atsakovė V. E. 2013-05-25 raštu pranešė ieškovei, kad sodybą su žeme pardavė už 230 000 Lt (b. l. 35). 2013-06-11 pranešimu-įspėjimu atsakovas J. P. informavo ieškovę, kad jis 2013-05-28 nupirko sodybą su 14,3 ha žemės sklypu, ir pasiūlė nutraukti panaudos sutartį nuo 2013 m. spalio 1 d. (b. l. 26). Šių aplinkybių visuma patvirtina, kad atsakovė nesilaikė Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytų pardavimo sąlygų.

Ieškovė, sužinojusi apie atsakovės ketinimą parduoti jos naudojamą žemę, 2013-05-15 pateikė atsakovei sutikimą pirkti žemės sklypą bei pastatus ir prašė nurodyti praduodamo turto kainą, tačiau atsakovė neatsižvelgė į ieškovės išreikštą valią pirmumo teise įsigyti naudojamą žemės sklypą ir jokios informacijos apie pardavimo sąlygas bei parduodamo turto kainą ieškovei nesuteikė, o 2013-05-25 pranešė, kad žemę ir sodybą pardavė atsakovams. Esant nurodytoms aplinkybės, teisėjų kolegija nesutinka su apeliantais, kad atsakovė tinkamai pranešė ieškovei apie pardavimo sąlygas ir jos pirmumo teisė įsigyti naudojamą žemės sklypą nebuvo pažeista. Svarbu pažymėti ir tai, kad atsakovė V. E. dar iki 2013-05-06 pranešimo ieškovei apie numatomą žemės sklypo pardavimą derino sodybos ir ieškovės naudojamo žemės sklypo pardavimą su atsakovais P., o atsakovas J. P. 2013-04-24 sumokėjo atsakovei 10 000 Lt įmoką už žemės pardavimą. Šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovai jau tuo metu ignoravo ieškovės pirmumo teisę pirkti žemės ūkio paskirties žemės sklypą ir nederino pardavimo kainos bei sąlygų su ieškove.

Teisėjų kolegija atmeta atsakovų argumentus, kad ieškovė buvo atstovaujama savo tėvo. Asmenys turi teisę dalyvauti civiliniuose santykiuose bei sudaryti sandorius per atstovus (CK 2.132 str. 1 d.). Vieno asmens (atstovo) sudarytas sandoris kito asmens (atstovaujamojo) vardu, atskleidžiant atstovavimo faktą ir neviršijant suteiktų teisių, tiesiogiai sukuria, pakeičia ir panaikina atstovaujamojo civilines teises ir pareigas (CK 2.133 str. 1 d.).

Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovės tėvas dalyvavo atsakovės surengtame aukcione ir žinojo apie atsakovų pasiūlytą 230 000 Lt kainą už žemės sklypą, tačiau tai nepašalino atsakovės pareigos tinkamai pranešti ieškovei apie pardavimo sąlygas bei kainą, nes būtent ieškovė buvo parduodamo žemės sklypo naudotoja ir jai įstatymas suteikė pirmumo teisę įsigyti žemės sklypą, o ne ieškovės tėvui, kuris panaudos sutarties su atsakove nebuvo sudaręs ir nebuvo žemės sklypo naudotojas. Įrodymų, kad aukciono metu ieškovės tėvas atskleidė atstovavimo faktą, nėra, todėl atsakovė neturėjo jokio pagrindo manyti, kad ieškovė dalyvauja aukcione per savo atstovą. Atsakovės 2013-05-06, 2013-05-25 raštai, siųsti ieškovei, patvirtina, kad atsakovė nemanė, kad ieškovei atstovauja jos tėvas. Ieškovės 2013-05-15 siųstas raštas atsakovei, kuriame ji prašo nurodyti parduodamos žemės ir sodybos kainą, taip pat patvirtina, kad ieškovė nebuvo nurodžiusi, kad jai atstovauja jos tėvas ir kad visus klausimus dėl žemės pirkimo galima derinti ne tik su ja, bet ir su jos tėvu. Šių aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad ieškovė nebuvo atstovaujama savo tėvo, todėl atsakovė turėjo pareigą tinkamai raštu praneši ieškovei apie pardavimo sąlygas ir parduodamo turto kainą bei laikytis įstatyme nustatyto termino, per kurį ieškovė galėjo apsvarstyti pardavimo sąlygas. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad atsakovė V. E. nesilaikė Žemės ūkio paskirties laikinojo įstatymo 6 str. 2 d. numatytų sąlygų, nesuteikė ieškovei, žemės sklypo naudotojai, galimybės pasinaudoti pirmumo teise pirkti sodybą su žemės ūkio paskirties žeme ir tokiais savo veiksmais pažeidė ieškovės pirmumo teisę įsigyti privačią žemės ūkio apskrities žemę, todėl pagrįstai perkėlė ieškovei 2013-05-28 pirkimo–paradavimo sutartimi pirkėjos teises į žemės sklypą ir jame esančius pastatus.

Apeliantų nurodytas argumentas, kad šiuo metu galiojanti Žemės ūkio paskirties laikinojo įstatymo 6 str. redakcija numato pirmumo teisę įsigyti parduodamą žemę ne tik jos naudotojams, bet ir gretimų žemės sklypų savininkams, todėl atsakovai, būdami gretimo ginčo žemės sklypo savininkais, taip pat turi pirmumo teisę įsigyti atsakovės parduodamą žemės sklypą, neturi jokios teisinės reikšmės. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad teisinio reguliavimo srityje galioja taisyklė lex retro non agit – teisės aktas neturi atgalinio veikimo galios, todėl teisės aktai paprastai netaikomi tiems įvykusiems teisiniams faktams ir teisiniams padariniams, kurie atsirado iki naujai priimto teisės akto įsigaliojimo (CK 1.7 str.). Ši taisyklė yra svarbus ir būtinas veiksnys užtikrinant teisės, įstatymų, teisinės tvarkos stabilumą ir tvirtumą, teisinių santykių subjektų teises bei pasitikėjimą valstybės priimtais teisės aktais ir pačia valstybe. Teisiniams santykiams taikomi tie įstatymai, kurie galioja tų santykių atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo momentu. Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinasis įstatymas (redakcija, galiojusi ginčijamo sandorio sudarymo metu nuo 2010 m. gruodžio 31 d.) nesuteikė gretimų žemės sklypų savininkams pirmumo teisės įsigyti parduodamą žemės sklypą, todėl apeliantai žemės sklypo pardavimo metu neturėjo pirmumo teisės įsigyti parduodamą žemės sklypą.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliantais, kad Žemės ūkio paskirties laikinojo įstatymo 6 str. 2 d. numatyta tik pirmumo teisė įsigyti naudojamą žemės sklypą, bet nesuteikiama pirmumo teisė įsigyti pastatus, esančius šiame žemės sklype. Tačiau nagrinėjamu atveju svarbi aplinkybė ta, kad atsakovė išreiškė norą parduoti ne tik žemę, bet kartu ir pastatus. Kadangi ieškovė turėjo pirmumo teisę įsigyti žemės sklypą ir išreiškė norą pirkti atsakovės parduodamus pastatus, esančius parduodame žemės sklype, atsakovei parduodant žemę ir pastatus kaip vieningą nekilnojamąjį objektą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovės pirmumo teisė šiuo atveju apėmė teisę įsigyti visą parduodamą nekilnojamąjį turtą (CK 6.395 str.).

Atmestinas apelianto argumentas, kad ieškovės tėvas B. G. turėjo būti įtrauktas į bylą trečiuoju asmeniu, nes teismo sprendimas galėjo turėti įtakos jo teisėms ir pareigoms, o tai yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas), konstatuojamas ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik tais, kai tai susiję su įstatymo nurodytais padariniais – sprendimu turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų. Įstatymo sąvokos ,,teismas nusprendė“ turinys atskleistas kasacinio teismo praktikoje: nusprendimas suprantamas kaip teisių ir pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2009; 2009-09-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2009; kt.). Kaip matyti iš skundžiamojo teismo sprendimo, teismas, analizuodamas bylos duomenimis, vertindamas įrodymus ir darydamas išvadas, nesprendė dėl ieškovės tėvo B. G. teisių ir pareigų, nepadarė jokių išvadų, kurios turėtų įtakos šio asmens teisinei padėčiai, ir jokių pareigų teismo sprendimu jam nebuvo nustatyta. Todėl teismo priimtas sprendimas neturi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje ieškovės tėvo teisinei padėčiai ir jokių teisinių padarinių minėtas sprendimas jam nesukels. Vien tas faktas, kad ieškovės tėvas B. G. dalyvavo derybose dėl ginčo turto pardavimo, nesudarė pagrindo teismui savo iniciatyva įtraukti jį į bylą trečiuoju asmeniu, taip pat nė viena iš ginčo šalių teismui tokio prašymo viso teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo pareiškusi (CPK 47 str.), ieškovė jokių reikalavimų B. G. nereiškė.

Nepagrįstas apeliantų argumentas, kad teismas neteisingai nustatė žyminį mokestį, nes ieškinys dėl pirkėjo teisių perkėlimo yra ieškinys dėl sutarties modifikavimo, kuris apmokėtinas 500 Lt dydžio žyminiu mokesčiu, dėl to teismas neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Teisėjų kolegija išaiškina, kad CPK 80 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytas fiksuotas 500 Lt dydžio žyminio mokestis taikomas tik tiems reikalavimams dėl sutarčių modifikavimo (pakeitimo, nutraukimo ir kt.), kurie nesukelia turtinio pobūdžio pasekmių. Nagrinėjamu atveju, nustačius, kad pagal ieškinio reikalavimą modifikavus sutartį, ieškovei ne tik bus perkeltos pirkėjo teisės, bet ji įgys ir nekilnojamąjį turtą bei pareigą sumokėti pinigus atsakovams, tokie ieškinio reikalavimai laikytini turtiniais ir už juos mokamas žyminis mokestis, vadovaujantis ne CPK 80 straipsnio 1 dalies 3 punktu, o CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Atsižvelgiant į tokį teisinį reglamentavimą, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė mokėtiną žyminio mokesčio dydį turtiniuose ginčuose (CPK 80 str. 1 d. 1 p.).

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės AB „Swedbank“ argumentais, kad teismas neteisingai nustatė banko procesinę padėtį – atsakovas ir priteisė iš jo bylinėjimosi išlaidas. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Dalyvaujančiais byloje asmenimis laikomi proceso dalyviai, turintys teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi (CPK 37 str.). Civiliniame procese šalys yra ieškovas ir atsakovas. Tretieji asmenys yra byloje dalyvaujantys asmenys (CPK 37 str. 2 d.). Asmens, kaip dalyvaujančio procese trečiuoju asmeniu, procesinę padėtį lemia jo suinteresuotumas byla (CPK 46-47 str.). Tuo tarpu šalis (ieškovas) reiškia reikalavimą savo pažeistoms teisėms ar įstatymo saugomam interesui apginti. Reikalavimas reiškiamas kitai šaliai (atsakovui). Todėl tik esant atsakovui, kaip materialiojo teisinio santykio subjektui, teismas galį priimti sprendimą, sukeliantį tam asmeniui teisines pasekmes. Kol asmuo nėra atsakovas, dėl tokio asmens teismas negali priimti jo teises ir pareigas nustatančio sprendimo.

Nagrinėjamu atveju ieškovė prašė ne tik perkelti jai pirkėjo teises, bet taip pat įpareigoti atsakovą banką priimti iš jos mokėjimus pagal 2013-06-03 kredito sutartį, sudarytą tarp atsakovo J. P. ir banko, o ieškovei visiškai padengus įsipareigojimus bankui, įpareigoti banką išregistruoti sutartinę hipoteką, pagal kurią bankui įkeistas žemės sklypas su statiniais. Kadangi ieškovė buvo pareiškusi materialinius reikalavimus bankui, todėl pagrįstai bankas buvo įtrauktas į bylą atsakovu. Be to, pažymėtina, kad atsakovas nesutiko su tokiu ieškovės reikalavimu ir teismas sprendimu įpareigojo banką priimti įmokas bei išregistruoti hipoteką, ieškovei tinkamai įvykdžius įsipareigojimus bankui. Taigi teismui sprendimu nusprendus dėl banko pareigų, nėra pagrindo jį laikyti netinkamu atsakovu bei konstatuoti, kad ieškinys pareikštas ne tam asmeniui. Esant nurodytoms aplinkybėms teismas pagrįstai laikė banką tinkamu atsakovu, o tenkinęs ieškovės ieškinį teisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas tarp atsakovų (CPK 93 str. 1 d., 98 str.).

Visuma išdėstytų aplinkybių leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas reikšmės bylai turinčias aplinkybes, visapusiškai ir nuodugniai ištyrė šalių pateiktus įrodymus ir juos tinkamai įvertino, tinkamai aiškino ir taikė procesinės ir materialinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio apeliacinių skundų nurodytais motyvais naikinti ar keisti nėra teisinio pagrindo, jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 331 straipsniu, teismas

nutaria:

Šilalės rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė Alona RomanovienėKolegijos teisėjos Erinija KazlauskienėRaimonda Andrulienė