- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-09-11
- Bylos Nr.
- e2-21334-934/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-15429-2018-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Žilvinas Terebeiza
- Ieškovas
- A. N.
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės
- Trečiasis asmuo
- savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“, A. N., L. N., D. N.
- Advokatai
- Tatjana Kočegarova
- Kategorijos
trečiojo asmens savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ atstovams Rūtai Sasnauskienei ir Dariui Jakubauskui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę pagal civilinę bylą pagal ieškovo A. N. ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei dėl pažeistų teisių – teisės privatizuoti patalpą lengvatinėmis sąlygomis, gynimo, trečiajam asmeniui savivaldybės įmonei (toliau – SĮ) „Vilniaus miesto būstas“, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų ieškovo pusėje, – A. N., D. N., L. N..
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Dalyvaujančių byloje asmenų reikalavimų, atsikirtimų ir paaiškinimų santrauka
1. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu ir vėlesniais paaiškinimais, prašydamas pripažinti ieškovui A. N. teisę privatizuoti butą, adresu (duomenys neskelbtini), pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą – lengvatinėmis sąlygomis, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas (1 t., b. l. 1-5, 183-185). Ieškinys iš esmės grindžiamas šiomis aplinkybėmis ir argumentais:
1.1. Vilniaus apygardos teismo 2012-10-04 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-723-577/2012 (Lietuvos apeliacinio teismo 2014-01-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-62/2014) nustatytos tokios faktinės aplinkybės:
Šalies argumentai
1.1.1. atsakovė buvo išnuomojusi ieškovui A. N. butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini). Šiame bute ieškovas gyveno nuo 1977 metų. Pradėjus namo kapitalinį remontą, ieškovui 1989-09-07, garantinio rašto Nr. 28/253 pagrindu laikinai buvo suteiktas manevrinio fondo butas, esantis (duomenys neskelbtini). Minėtu garantiniu raštu atsakovė taip pat garantavo, kad, pasibaigus kapitaliniam remontui, ieškovui su šeima bus suteiktas butas Nr. 1 suremontuotame name (duomenys neskelbtini), į kurį persikeliant bus privaloma atlaisvinti manevrinio fondo butą. Teismas taip pat nustatė, kad Vilniaus miesto valdyba 1995-03-23 potvarkiu Nr. 762V įsipareigojo išnuomoti šeimoms butus kapitališkai suremontuotame name (duomenys neskelbtini) bei įpareigojo Senamiesčio seniūnijos valstybinę įmonę sudaryti nuomos sutartis su priedėlyje išvardintais asmenimis tik pateikus dokumentus apie manevrinio fondo butų palaisvinimą. Potvarkio priedėlyje įrašytas ir A. N.;
1.1.2. 1996-1997 m. Vilniaus miesto savivaldybė leido asmenims, kuriems nutarta išnuomoti patalpas, remontuoti namą adresu (duomenys neskelbtini), jų lėšomis, nes pati atsakovė neturėjo galimybių tai daryti;
1.1.3. Teismas taip pat nustatė, kad namas (duomenys neskelbtini) buvo pripažintas tinkamu naudoti 2007-01-08. Nors Vilniaus miesto valdyba 1998-06-04 sprendimu Nr. 109IV ir Vilniaus miesto taryba 1999-10-13 sprendimu Nr. 442 minėtą 1999-03-23 potvarkį Nr. 762V pripažino netekusiu galios, tačiau šie administraciniai aktai teismų sprendimais buvo panaikinti;
1.1.4. Teismas išaiškino, kad pagal tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą, tais atvejais, kai valstybinio ar visuomeninio butų fondo gyvenamasis namas kapitališkai remontuojamas, jeigu remontuoti negalima neiškeliant nuomininko, savivaldybei buvo nustatyta pareiga suteikti nuomininkui ir jo šeimos nariams kapitalinio remonto laikui kitą gyvenamąją patalpą, nenutraukiant remontuojamos patalpos nuomos sutarties. Baigus remontą nuomininkas turėjo teisę sugrįžti į suremontuotą gyvenamąją patalpą. Name (duomenys neskelbtini) po jo remonto nebuvo planuojama apgyvendinti buvusių gyventojų, todėl buvusiems namo gyventojams turėjo būti suteikta kita tinkamai įrengta patalpa prieš pradedant kapitalinį remontą. Atsakovas šią pareigą įgyvendino laikinai apgyvendindamas ieškovo šeimą manevrinio fondo gyvenamojoje patalpoje, įsipareigodamas suteikti butą (duomenys neskelbtini), name, atlikus namo remontą, įstatymas nedraudė išduoti garantinio rašto, įsipareigojant ateityje išnuomoti kitas tinkamas gyvenamąsias patalpas, kapitalinio remonto laikotarpiu laikinai suteikiant teisę gyventi manevrinio fondo bute;
1.1.5. Teismas nurodė, kad būtina įvertinti ir vadovautis tuo metu galiojusiais įstatymais, reglamentavusiais gyvenamųjų patalpų suteikimą. Iš jų spręstina, kad įstatymų leidėjas siekė apginti asmenų, turinčių teisę į gyvenamąją patalpą ir keldinamų iš jų dėl kapitalinio tos patalpos remonto, teisę į kitą įstatymų reikalavimus atitinkančią gyvenamąją patalpą; pareigą suteikti tokią patalpą turėjo valstybė;
1.1.6. Teismas padarė išvadą, kad ieškovas ir jo šeima teisę į ginčo buto įgijo dar 1989 m. garantinio rašto pagrindu, todėl vėlesnis pasikeitęs teisinis reglamentavimas, kuomet atsakovai savo nuomos teisės negalėjo įgyvendinti dėl atsakovo kaltės, negali paneigti jų teisėtų interesų;
1.1.7. Teismo proceso metu buvo nustatyta, kad nors namas (duomenys neskelbtini) pripažintas tinkamu naudoti 2007-01-08, teisminio nagrinėjimo metu ginčo butas dar buvo remontuojamas ir gyventi jame nebuvo jokios galimybės;
1.2. Ieškovas su šeima į ginčo butą įsikėlė 2017 kovo mėn. ir 2017-03-02, pilnai atsiskaitęs, perdavė butą (duomenys neskelbtini), SĮ „Vilniaus miesto būstas“;
1.3. Remiantis teismo sprendimu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2017-06-07 įsakymu Nr. A30-1667 nuspręsta išnuomoti ginčo butą ieškovo šeimai. Šiuo pagrindu SĮ „Vilniaus miesto būstas“ 2017-06-28 sudarė su ieškovu ginčo buto nuomos sutartį, 2017-07-18 butas priėmimo-perdavimo aktu perduotas ieškovo šeimai;
1.4. Ieškovas visą laiką siekė privatizuoti ginčo butą. 1991-12-12 ieškovas pateikė prašymą leisti jam privatizuoti ginčo butą. Kartu buvo pateiktas ir šeimos narių pasirašytas susitarimas, kieno vardu butas bus privatizuojamas. Nors prašymas ir buvo priimtas, administracinė procedūra liko neužbaigta dėl ieškovui nežinomų priežasčių – atsakymo, kad ginčo butas nebus privatizuotas, nurodant to priežastis, ieškovas negavo. 2017-09-20 ieškovas pateikė nauja prašymą leisti jam privatizuoti ginčo butą. 2017-10-17 SĮ „Vilniaus miesto būstas“ raštu Nr. 1.35-176166 atsakė, kad ieškovas neatitinka teisės aktais nustatytų sąlygų, nurodydama, kad ginčo butą ieškovas galėtų privatizuoti, jei jam tokią teisę pripažintų teismas;
1.5. Atsakovas, neturėdamas lėšų atlikti kapitalinį remontą tiek ginčo butui, tiek pačiam pastatui, kuriame yra ginčo butas, suteikė teisę ieškovui kartu su kitais namo gyventojais (nuomininkais) savo sąskaita atlikti buto ir namo kapitalinį remontą, kuris ir buvo atliktas gyventojų sąskaita. Todėl teisės privatizuoti būstą atėmimas, kurį ieškovas (kartu su kitais gyventojais) savo lėšomis atkūrė (kapitaliai suremontavo) prieštarautų protingumo ir sąžiningumo kriterijams;
1.6. Ieškovas ir jo šeima, ne dėl savo kaltės praradę teisę į būstą (duomenys neskelbtini), kaip įstatymu įtvirtintą kompensaciją įgijo daiktinę teisę į nuomos teisinius santykius dėl ginčo buto, o reiškia, ir daiktinę teisę šį butą privatizuoti, kuria negalėjo pasinaudoti išimtinai dėl atsakovo veiksmų. Todėl šios teisės nepripažinimas pažeistų ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio nuostatas;
1.7. Nagrinėjamu atveju ieškovo šeima buvo iškeldinta iš kapitaliai remontuojamo namo, kartu nustatant, kad po kapitalinio remonto ji negalės būti grąžinta į buvusias gyvenamąsias patalpas. Būtent dėl tos priežasties jai laikinai buvo suteiktas manevrinis butas, išduodant garantinį raštą, kad šeimai bus išnuomotas ginčo butas, t. .y., ieškovo šeima įgijo daiktines teises į buto nuomą, kai namas adresu (duomenys neskelbtini), bus suremontuotas;
1.8. Namas (duomenys neskelbtini) turėjo būti suremontuotas iki 1993 m., t. y., dar Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu. Prejudiciniu sprendimu taip pat nustatyta, kad namas nebuvo suremontuotas laiku dėl lėšų trūkumo, todėl asmenims – būsimiems nuomininkams, buvo leista užbaigti namo kapitalinį remontą savo lėšomis. Namas buvo baigtas remontuoti tik 2007 m., t.y., pasibaigus Butų privatizavimo įstatymo galiojimui;
Motyvuojamoji dalis
1.9. Atsižvelgiant į tai, kad Butų privatizavimo įstatyme buvo nustatyta, kaip privaloma privatizavimo sąlyga, buto nuomos sutartis, akivaizdu, kad net ir išreiškus pageidavimą butą privatizuoti, Vilniaus miesto savivaldybė to negalėjo padaryti, nors daiktinę teisę – teisę sudaryti nuomos sutartį, ieškovo šeima ir turėjo. Daiktinė teisė – nuomos teisė, savo ruožtu suponuoja kitą daiktinę teisę – privatizuoti butą lengvatinėmis sąlygomis. Teisė, įgyta galiojusio įstatymo pagrindu, negali būti paneigta pasikeitusio teisinio reguliavimo;
1.10. Daiktinę teisę – teisę ieškovo šeimai nuomoti ginčo butą, atsakovai ginčijo – Vilniaus miesto valdyba savo 1998-06-04 sprendimu Nr. 109IV, Vilniaus miesto taryba savo 1999-10-13 sprendimu Nr. 442 - 1995-03-23 Nr. 762V panaikino visus ankstesnius sprendimus, kuriais ieškovo šeima įgijo minėtą daiktinę teisę. Vilniaus miesto valdybos 1998-06-04 sprendimas Nr. 109IV, Vilniaus miesto tarybos 1999-10-13 sprendimas Nr. 442 - 1995-03-23 Nr. 762V buvo nuginčyti teismine tvarka;
1.11. Nuomos sutartis dėl ginčo buto buvo sudaryta 2017-06-28 ir ieškovas pakartotinai kreipėsi dėl šio buto privatizavimo. Ieškovui buvo raštu išaiškinta, kad butas galės būti privatizuotas tik teismui pripažinus ieškovui šią teisę. Būtent dėl tokios teisės (teisės privatizuoti butą lengvatinėmis sąlygomis) ieškovas ir kreipėsi į teismą. Tokiu būdu civilinės bylos esmė – teisminis ieškovo teisės privatizuoti butą pripažinimas. Ir šia prasme ieškovas negali būti laikomas praleidusiu ieškininio senaties terminą;
1.12. Tuo atveju, jei teismas manys, kad ieškovo teisės visgi buvo pažeistos 1991 m., kai ieškovui dėl objektyvių priežasčių nebuvo leista užbaigti buto privatizavimo procedūros, kad nurodytos aikščiau aplinkybės laikytinos objektyviomis, nepriklausiusiomis nuo ieškovo valios, todėl ieškininio senaties terminas kreiptis į teismą atnaujintinas, kadangi tokį praleidimą ir užtikrino atsakovė. Pagrindinė tokio galimo praleidimo priežastis, tai paties atsakovo veiksmai, kuriais jis siekė paneigti ieškovo daiktinę teisę išsinuomoti ginčo butą, ir kurie teismų buvo pripažinti neteisėtais.
2. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė pateikė atsiliepimą į ieškinį, prašė taikyti ieškinio senatį bei ieškinį atmesti (1 t., b. l. 127-131). Atsiliepimas į ieškinį iš esmės grindžiamas šiomis aplinkybėmis ir argumentais:
2.1. Butas (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei. Gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini), tik 2007-01-09 pripažintas tinkamu naudoti Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento aktu Nr. (101)11.4-36;
Žemesnės instancijos teismas
2.2. Atsižvelgiant į Vilniaus apygardos teismo 2012-10-04 sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-723-577/2012 ir Vilniaus apeliacinio teismo 2014-01-10 nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-62/2014, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo 2017-06-07 įsakymu Nr. A30-1667 „Dėl savivaldybės būsto (duomenys neskelbtini), išnuomojimo A. N. šeimai ir nuomos sutarties sudarymo“ buvo nuspręsta išnuomoti ginčo butą ieškovo šeimai. Su ieškovu buto (duomenys neskelbtini), nuomos sutartis sudaryta 2017-06-28;
2.3. Ieškovas 2017-09-20 pateikė naują prašymą privatizuoti ginčo butą, tačiau jam buvo atsakyta SĮ „Vilniaus miesto būstas“ 2017-10-17 raštu Nr. 1.35-17/6166, kad pagal pateiktus dokumentus nėra pagrindo parduoti butą (duomenys neskelbtini), lengvatinėmis sąlygomis, t. y. už kainą, kuri Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka galėjo būti apskaičiuota iki 1998-07-01;
2.4. Pasibaigus Butų privatizavimo įstatymo galiojimui, galimybė savivaldybės (valstybės) gyvenamąsias patalpas privatizuoti laikantis nuostatos, kad jų pardavimo kaina nebūtų didesnė negu kaina pinigais, kuri Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka galėjo būti apskaičiuota iki 1998-07-01 ir patikslinta atsižvelgiant į infliaciją, buvo įtvirtinta Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punkte;
2.5. Ieškovas neįrodo, kad jis Butų privatizavimo įstatymo pagrindu ir jo galiojimo metu buvo įgijęs teisę privatizuoti butą (duomenys neskelbtini). Kartu su ieškiniu ieškovas nepateikė dokumentų, patvirtinančių tokios teisės įgijimą ir turėjimą (CPK 178 straipsnis). Be to, gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini), kuriame yra ginčo butas, pripažintas tinkamu naudoti tik 2007-01-09, t. y. nustojus galioti Butų privatizavimo įstatymui;
2.6. Butų privatizavimo įstatymas, apibrėždamas asmenis, turinčius teisę privatizuoti gyvenamąsias patalpas pagal Butų privatizavimo įstatymą, nurodė ne tik tai, kad pageidaujantys pasinaudoti šia teise turi pateikti pareiškimus savivaldybei pagal gyvenamąją vietą, bet ir tai, kad tokius pareiškimus jie gali pateikti tik iki 1997-12-31;
2.7. Ieškovas su šeima persikėlė gyventi į ginčo butą ir tapo nuomininku tik 2017 m., o iki tol gyveno laikinai išnuomotame bute (duomenys neskelbtini). Gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini), pripažintas tinkamu naudoti tik 2007 m., t.y. po 1997-12-31. Taigi pripažinti ieškovą įgijusiu teisę į ginčo buto privatizavimą nėra pagrindo jau vien todėl, kad jis apskritai nebuvo subjektas, turintis teisę privatizuoti ginčo patalpas (duomenys neskelbtini), pagal Butų privatizavimo įstatymą, kadangi šiame įstatyme nustatyto privatizavimo objekto nuomininku iki objekto pripažinimo tinkamu naudoti ieškovas net negalėjo tapti, o 2007 m. pripažinus gyvenamąjį namą tinkamu naudoti Butų privatizavimo įstatymo galiojimo laikas jau buvo pasibaigęs;
2.8. Taip pat nėra pagrindo laikyti, kad ginčo butas (duomenys neskelbtini), Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu pripažintinas gyvenamąja patalpa, galinčia būti privatizavimo objektu. Kaip minėta, gyvenamasis pastatas (duomenys neskelbtini), buvo pripažintas tinkamu naudoti jau pasibaigus Butų privatizavimo įstatymui, o iki tol negali būti pripažįstamas buvęs nei nuomos sutarties, nei privatizavimo objektu;
2.9. Ieškovas nurodo, kad dar 1991-12-12 kreipėsi į Vilniaus miesto valdybą dėl ginčo buto privatizavimo, tačiau negavo jokio atsakymo. Naują prašymą dėl ginčo buto privatizavimo ieškovas pateikė 2017-09-20. Tai įrodo, kad ieškovas nuo 1991 m. žinojo ir kaip rūpestingas bei apdairus asmuo turėjo žinoti, kad būstas jam nuosavybės teise nepriklauso, jo nebuvo privatizuotas, o manydamas, kad tuo yra pažeidžiama jo teisė, nesikreipė į teismą dėl jos gynimo. Taigi laikytina, kad būtent nuo 1991 m. pabaigos, skaičiuotinas ieškinio senaties terminas;
2.10. Pagal Lietuvos Respublikos 1994-05-17 įstatymu patvirtinto civilinio kodekso 84 straipsnio 1 dalį nustatytas bendras trejų metų ieškininės senaties terminas, o pagal nuo 2001-07-01 įsigaliojusio 2000 m. CK 1.125 straipsnio 1 dalį bendras ieškinio senaties terminas yra dešimt metų. Taigi akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju ieškinio senaties terminas praleistas žymiai.
3. Trečiasis asmuo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ pateikė atsiliepimą, prašė taikyti ieškinio senatį bei ieškinį atmesti (1 t., b. l. 74-79). Atsiliepimas iš esmės grindžiamas šiomis aplinkybėmis ir argumentais:
3.1. Ieškovas nurodo, kad Vilniaus miesto valdybai 1991-12-12 pateikė prašymą, kuriame prašė leisti paduoti pareiškimą ir įforminti gyvenamosios patalpos privatizavimo dokumentus. Po minėto prašymo pateikimo dienos, ieškovas nebesidomėjo gyvenamosios patalpos privatizavimo eiga ir tik po beveik 26 metų, t. y. 2017-09-20, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai pateikė naują prašymą lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti būstą;
3.2. Be to, Vilniaus miesto savivaldybės administracija 1998-05-14 raštu Nr. K-336 ieškovą informavo, kad pagal tuo metu galiojusius įstatymus savivaldybių gyvenamosios patalpos neprivatizuojamos, todėl (duomenys neskelbtini) patalpų pirkti ieškovas negali. Pažymėtina, kad SĮ „Vilniaus miesto būstas“ neturi duomenų apie tai, kad minėtas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos sprendimas/raštas neleisti privatizuoti ginčo būstą ieškovui būtų apskųstas. Ieškovas po minėto rašto gavimo dienos praėjus 19 metų, t.y. 2017-09-20, kreipėsi dėl ginčo būsto privatizavimo lengvatinėmis sąlygomis;
3.3. Šiuo atveju, skaičiuojant ieškinio senaties terminą nuo 1997 m. pabaigos, 3 metų bendrasis ieškinio senaties terminas pasibaigė iki 2000 m. CK įsigaliojimo (2001-07-01), t. y. 2000 m. pabaiga;
3.4. Jokie teisės aktai neįpareigoja atsakovo SĮ „Vilniaus miesto būsto“ ar Vilniaus miesto savivaldybės tokių patalpų parduoti. Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje numatyta Vilniaus miesto savivaldybės teisė, bet ne pareiga parduoti gyvenamąsias patalpas. Taigi Vilniaus miesto savivaldybė, kaip tam tikro turto savininkė, turi teisę savo nuožiūra nuspręsti, ar leisti asmeniui privatizuoti jai nuosavybės teise priklausančias gyvenamąsias patalpas. Sutarties laisvės principas reiškia, kad civilinių teisinių santykių subjektai (tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys) patys sprendžia, sudaryti jiems konkrečią sutartį ar jos nesudaryti. Tai reiškia, kad negalima priversti asmens sudaryti sutarties prieš jo valią, išskyrus atvejus, kai tokia pareiga nurodyta įstatyme ar vienašaliame įsipareigojime.
Žemesnės instancijos teismas
4. Teismo posėdžio metu ieškovas, jo atstovė, iš esmės palaikė ieškinyje nurodytas aplinkybes, prašė ieškinį tenkinti. Papildomai paaiškino, jog nuo 1977 m. ieškovo šeima gyveno bute adresu (duomenys neskelbtini). 1989 buvo išduotas garantinis raštas, buvo žadėta, kad trijų metų laikotarpyje butas (duomenys neskelbtini) bus suremontuotas. Su tokia sąlyga buvo pasirašytas garantinis raštas, ieškovas persikėlė į manevrinį butą. 1991-12-12 ieškovas kreipėsi į savivaldybę su prašymu dėl buto privatizavimo, tačiau atsakymo negavo, nes butas nebuvo suremontuotas, procesas užsitęsė, nebuvo lėšų namo remontui. Gyventojai namą (duomenys neskelbtini) pradėjo remontuoti savo lėšomis. 1995 m. kreipėsi į savivaldybę, kad būtų išduotas raštas dėl (duomenys neskelbtini) privatizavimo. 2007 m. namas (duomenys neskelbtini) buvo suremontuotas, ieškovo šeima butą remontavo savo lėšomis. 2009 m. buvo kreiptasi į savivaldybę dėl nuomos sutarties sudarymo, atsakymo negavo. 1997 m. savivaldybė priėmė sprendimą, kad gyventojai užbaigtų butų remontą savo lėšomis. Gyventojai darė savo lėšomis butų apdailą, dujinį šildymą. Dėl buto privatizavimo į savivaldybę kreipėsi 1991 m. Dėl 1991 m. prašymo ieškovas iš savivaldybės negavo jokių atsakymų. 2012 m. savivaldybė kreipėsi į teismą dėl nuomos mokesčio priteisimo iš ieškovo už patalpas (duomenys neskelbtini). Ieškinys buvo atmestas, įsiteisėjusiame teismo sprendime konstatuota, kad pasikeitęs teisinis reglamentavimas negali paneigti ieškovo teisėtų interesų dėl teisės į butą (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) buto neprivatizavo todėl, kad buvo išaiškinta, jog kol namo remontas nebus užbaigtas ir užregistruotas kapitalinio remonto rezultatas, tol nebus galima privatizuoti. Pastatas užregistruotas 2007 m. Po to ilgai vyko kadastriniai matavimai. Butų privatizavimas nustojo galioti 1998 m., o butas išnuomotas tik 2017 m. Dėl atsakovo neveikimo ir lėšų stokos ieškovas negalėjo užbaigti privatizavimo. Nagrinėjamu atveju senaties terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo 2017 m. Jeigu senaties terminas buvo praleistas, svarbu įvertinti aplinkybę, kad privatizavimo procedūra buvo neužbaigta anksčiau dėl atsakovo neveikimo, ieškovas investavo lėšas į nekilnojamojo daikto sukūrimą. Ieškovas nurodė, kad jo išsilavinimas aukštasis – dailininkas. Institucija turi pareigą pareikalauti visų reikiamų dokumentų. Savivaldybė laikydamasi gero administravimo principo turėjo pareigą nurodyti ieškovo pateikto prašymo trūkumus. 1998 m. rašte nebuvo aiškiai atsakyta, kad patalpa nebus parduota (2 t., b. l. 5-6).
5. Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas iš esmės palaikė atsiliepime nurodytas aplinkybes, prašė ieškinį atmesti. Papildomai paaiškino, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2014-01-10 nutartyje, kuria remiasi ieškovas, buvo pasisakyta tik dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos, bet ne dėl teisės į privatizavimą. Asmuo, siekiantis privatizuoti būtą, turi atitikti privatizavimo procesui keliamas sąlygas, aktyviai domėtis savo teisėmis ir nepamiršti pareigų. 1998-05-14 rašte savivaldybė ieškovui nurodė, kad nėra galimybės baigti namo (duomenys neskelbtini), remonto ir ieškovui buvo pasiūlyta išnuomoti nuolatiniam gyvenimui ieškovo nuomotą manevrinio fondo butą (duomenys neskelbtini) arba apsigyventi trijų kambarių bute (duomenys neskelbtini). Būtent nuo šio rašto datos (1998-05-14) atsakovė prašo taikyti ieškinio senatį. Nurodo, kad ieškovo pateiktame Susitarime pirkti privatizuojamą butą nėra ieškovo šeimos narių parašų, jis nėra patvirtintas notariškai, todėl toks susitarimas neatitinka įstatymo reikalavimų. Ieškovas nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, nesidomėjo butų privatizavimo eiga (2 t., b. l. 5-6).
6. Teismo posėdžio metu trečiasis asmuo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ palaikė atsiliepime nurodytas aplinkybes, prašė ieškinį atmesti. Papildomai paaiškino, kad 1998-05-14 Vilniaus miesto savivaldybės administracijos rašte nurodyta, kad pagal šiuo metu galiojančius įstatymus savivaldybių gyvenamosios patalpos neprivatizuojamos, todėl (duomenys neskelbtini) patalpų ieškovas pirkti negalėtų. Būtent nuo šio rašo gavimo dienos turėtų būti skaičiuojamas senaties terminas (2 t., b. l. 5-6).
7. Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų ieškovo pusėje, – A. N., D. N., L. N. teismo posėdžio metu palaikė ieškinį (2 t., b. l. 5-6).
Ieškinys tenkintinas.
II. Ginčo esmė
8. Ginčas tarp šalių kilo dėl ieškovo teisės privatizuoti butą, esantį (duomenys neskelbtini), lengvatinėmis sąlygomis. Ieškovas iš esmės įrodinėjo, jog ginčo butas (duomenys neskelbtini) jam ir jo šeimai buvo skirtas dėl to, kad jis su šeima buvo iškeldinti iš buto (duomenys neskelbtini), kurio neteko galimybės privatizuoti. Ieškovo šeimai laikinai buvo suteiktas manevrinis butas, išduodant garantinį raštą, kad šeimai bus išnuomotas ginčo butas, t. y., ieškovo šeima įgijo daiktines teises į buto nuomą, kai namas adresu (duomenys neskelbtini), bus atremontuotas. Teigė, kad dėl atsakovo neveikimo ir lėšų stokos ieškovas negalėjo užbaigti privatizavimo, todėl ieškinio senaties terminas nėra praleistas. Tuo atveju jeigu teismas nuspręstų, kad ieškinio senaties terminas praleistas, prašė senaties terminą atnaujinti, kadangi termino praleidimą suponavo atsakovės veiksmai. Atsakovė iš esmės įrodinėjo, jog nagrinėjamu atveju nebuvo ieškovo šeimos narių susitarimo dėl prašymo privatizuoti butą, kieno vardu butą privatizuoti. Teigė, kad ieškovas gavęs 1998-05-14 Vilniaus miesto savivaldybės administracijos raštą turėjo ir galėjo aiškiai suprasti, kad negalės privatizuoti ginčo buto. Todėl nuo šios datos turi būti taikomas ieškinio senaties terminas. Atsakovės manymu, ieškovas nesiėmė aktyvių veiksmų, nesidomėjo buto privatizavimo eiga. Atsakovės teigimu, nagrinėjamu atveju ieškovas neįrodė buto privatizavimo sąlygų buvimo. Ginčo dėl to, kad ieškovas savo lėšomis darė buto, esančio (duomenys neskelbtini), kapitalinį remontą, nekilo.
9. Pažymėtina, kad atsižvelgiant į tai, jog SĮ „Vilniaus miesto būstas“ Nuomos teisinių santykių nagrinėjimo komisijos sprendimas apskaičiuoti ieškovui nuomos mokestį negali būti materialinio pobūdžio reikalavimo dalykas atskiroje civilinėje byloje ir ginčijamas CPK nustatyta tvarka, nagrinėjamu atveju teismo 2018-06-29 nutartimi civilinė byla buvo nutraukta dalyje, kurioje reikštas reikalavimas pripažinti SĮ „Vilniaus miesto būstas“ Nuomos teisinių santykių nagrinėjimo komisijos 2016-10-26 sprendimą Nr. NTS-16/44 apskaičiuoti ieškovui nuomos mokestį buto remonto laikotarpiu už praėjusius 3 metus, kaip įsiskolinimą už buto nuomą, neteisėtu, šį sprendimą panaikinti (1 t., b. l. 197-198). Taip pat 2018-06-29 nutartimi atsisakyta priimti SĮ „Vilniaus miesto būstas“ priešieškinį dėl skolos už patalpų nuomą priteisimo (1 t., b. l. 199-200). 2018-08-22 teismo posėdžio metu, ieškovui sutikus, teismas tenkino prašymą pašalinti iš atsakovų SĮ „Vilniaus miesto būstas“ ir įtraukti trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų (2 t., b. l. 5-6). Taigi, nagrinėjamu atveju ginčo dalyką sudaro teisė privatizuoti butą (duomenys neskelbtini), lengvatinėmis sąlygomis pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą.
III. Byloje nustatytos teisei taikyti reikšmingos faktinės aplinkybės, jų teisinis vertinimas ir teismo išvados
10. Remiantis byloje esančiais duomenimis, nustatyta, kad Vilniaus savivaldybės (tuometinė LDT Vilniaus miesto valdyba), pradėjus namo, esančio (duomenys neskelbtini), kapitalinį remontą, ieškovui A. N. 1989-09-07 garantinio rašto Nr. 28/253 pagrindu laikinai buvo suteiktas manevrinio fondo butas adresu (duomenys neskelbtini), kuriuo ieškovas taip pat garantavo, jog pasibaigus kapitaliniam remontui, A. N. su šeima, susidedančia iš 3 asmenų, bus suteiktas 3 kambarių butas Nr. 1 suremontuotame name, esančiame (duomenys neskelbtini), į kurį jis su šeima persikeldamas, privalo patuštinti manevrinio fondo butą (1 t., b. l. 19). Minėtą aplinkybę patvirtina ir Vilniaus miesto valdybos butų ir patalpų skyriaus 1992-06-25 raštas Nr. 220 (1 t., b. l. 11), kuriuo, be kita ko, atsakovas yra informuojamas, kad namą, esantį (duomenys neskelbtini), planuojama priduoti 1993 metais. 1991-12-12 ieškovas kreipėsi į savivaldybę su prašymu dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), privatizavimo, kartu pateikdamas šeimos narių susitarimą pirkti privatizuojamą butą (1 t., b. l. 8-9). Vilniaus miesto valdyba 1995-03-23 potvarkiu Nr. 762V įsipareigojo išnuomoti butus šeimoms kapitališkai suremontuotame name (duomenys neskelbtini), bei įpareigojo Senamiesčio seniūnijos valstybinę įmonę sudaryti nuomos sutartis su priedėlyje išvardintais asmenimis, tik pateikus dokumentus apie manevrinio fondo butų palaisvinimą; potvarkio priedėlio 1 p. įrašytas A. N., iškeldintas iš patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), išnuomojamo buto adresas – (duomenys neskelbtini), nurodytas pagrindas – 1989-09-07 garantinis raštas Nr. 28/253 (1 t., b. l. 20). Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ieškovui adresuotame 1998-05-14 rašte Nr. K-336 „Dėl namo (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad „Lietuvos Respublikos Vyriausybė pastato (duomenys neskelbtini) restauravimo darbams lėšų neskirs. Susidarius tokiai situacijai, šiuo metu nėra galimybės baigti namo (duomenys neskelbtini) remonto“ (1 t. b. l. 15). Minėtu raštu ieškovui pasiūlyti du sprendimo būdai: 1. Išnuomoti nuolatiniam gyvenimui tuo metu ieškovo nuomotą manevrinio fondo butą; 2. Apsigyventi trijų kambarių bute savivaldybės nuomojamose gyvenamosiose patalpose (duomenys neskelbtini); Rašte taip pat nurodyta, kad pagal šiuo metu galiojančius įstatymus savivaldybių gyvenamosios patalpos neprivatizuojamos, todėl (duomenys neskelbtini) patalpų ieškovas pirkti negalėtų (1 t., b. l. 15). 1996-03-20 protokolas, Vilniaus miesto valdybos 1997-03-03 pasitarimo protokolas patvirtina, jog po minimo 1995-03-23 potvarkio priėmimo asmenys, kuriems nutarta išnuomoti patalpas kapitališkai suremontuotame name, įgijo teisę dalyvauti atliekant kapitalinį remontą, t.y. buvo nutarta pritarti pasiūlymui leisti remontuoti pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), už gyventojų lėšas (1 t. b. l. 12-13). Namas (duomenys neskelbtini) buvo pripažintas tinkamu naudoti 2007-01-08 (1 t., b. l. 82). Ieškovas 2017-09-20 prašymu kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, prašydamas leisti privatizuoti gyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), lengvatinėmis sąlygomis, iki 1998-07-01 kainomis (1 t., b. l. 16). SĮ „Vilniaus miesto būstas“ 2017-10-17 raštu „Dėl buto (duomenys neskelbtini), pirkimo“ ieškovui atsakyta, kad minėtas butas neatitinka Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 24 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl nėra teisinio pagrindo parduoti butą ieškovui už kainą, kuri pagal Butų privatizavimo įstatymą galėjo būti apskaičiuota iki 1998-07-01 (1 t., b. l. 17-18). Ieškovas ir SĮ „Vilniaus miesto būstas“ 2017-06-28 sudarė buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį (1 t. b. l. 39-43).
Dėl prašymo taikyti ieškinio senatį
11. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Jeigu suinteresuotas asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo atsisako savo teisės arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Kita vertus, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusią šalį imtis priemonių operatyviai ir tinkamai ginti savo pažeistas teises. Taigi ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo neigiamą poveikį civilinei apyvartai, ieškinio senaties terminų nustatymas sudaro objektyvias prielaidas materialiajai tiesai byloje nustatyti; praėjus tam tikram laikui, faktinių aplinkybių išaiškinimas tampa sudėtingesnis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2012).
12. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi ieškinio senaties termino eiga prasideda tik po to, kai asmuo subjektyviai suvokia arba turi suvokti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Civilinio kodekso nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Iki šio kodekso įsigaliojimo praėjusi ieškinio senaties termino dalis įskaitoma į šio kodekso nustatytą ieškinio senaties terminą. Pagal iki 2001-07-01 galiojusio Civilinio kodekso 84 straipsnio 1 dalį nustatytas bendras trejų metų ieškininės senaties terminas, o pagal nuo 2001-07-01 įsigaliojusio 2000 m. CK 1.125 straipsnio 1 dalį bendras ieškinio senaties terminas yra dešimt metų.
13. Kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad vidinis teisės pažeidimo suvokimas tiesiogiai susijęs su pačiu asmeniu, konkreti diena, kada asmuo sužinojo apie teisės pažeidimą, nustatoma pagal to asmens nurodymą ir savo teiginiams, kada sužinojo apie teisės pažeidimą, pagrįsti ieškovas turi pateikti įrodymus (CPK 178 straipsnis). Tačiau teismas negali apsiriboti vien tik ieškovo paaiškinimu ir tais atvejais, kada atsakovas ginasi ieškinio senaties terminu, o ieškovas tvirtina, jog apie savo subjektyvinės teisės pažeidimą sužinojo ne paties pažeidimo dieną, teismas turi patikrinti, ar byloje nėra įrodymų, kad buvo priešingai ir jo nurodytas kokias nors aplinkybes reikia vertinti pagal kitų byloje esančių įrodymų visumą (CPK 185 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2013, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-20-248/2017).
14. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ieškovui adresuotame 1998-05-14 rašte Nr. K-336 nurodė, kad „Lietuvos Respublikos Vyriausybė pastato (duomenys neskelbtini) restauravimo darbams lėšų neskirs. Susidarius tokiai situacijai, šiuo metu nėra galimybės baigti namo (duomenys neskelbtini) remonto“ (1 t. b. l. 15). Rašte taip pat nurodyta, kad pagal šiuo metu galiojančius įstatymus savivaldybių gyvenamosios patalpos neprivatizuojamos, todėl (duomenys neskelbtini) patalpų ieškovas pirkti negalėtų. Teismo posėdžio metu duodamas paaiškinimus ieškovas nepaneigė aplinkybės, kad apie minėtą 1998-05-14 raštą, kuriame ieškovas informuotas, kad negalėtų pirkti buto (duomenys neskelbtini), sužinojo tais pačiais 1998 metais. Taigi nagrinėjamu atveju, teismo vertinimu, ieškovas praleido tuo metu galiojusį bendrąjį trejų metų ieškinio senaties terminą, kuris suėjo dar iki 2001-07-01 CK įsigaliojimo. Tačiau ieškovo nurodytos aplinkybės, susijusios su savivaldybės neveikimu, teisės privatizuoti butą suvaržymu, vykusiais teisminiais ginčais, reikšmingos sprendžiant ieškinio senaties atnaujinimo klausimą.
15. Pagal CK 1.131 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas.
16. Kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad ieškinio senatį reikia taikyti ne mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą, o atsižvelgiant į įvairias aplinkybes – šalių elgesį, jų aktyvumą, jų ginamos vertybės svarbą, lyginant ją su būtinybe remtis ieškinio senaties instituto normomis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2013, 2015 m. kovo 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-112-313/2015 ir jose nurodytą kasacinio teismo praktiką). Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ieškoma protingos dviejų viešųjų interesų – užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą – pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2012; kt.).
17. Civiliniame kodekse arba kituose įstatymuose neįtvirtintos svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis laikytinos aplinkybės, kurias nustačius būtų pagrindas pasibaigusį ieškinio senaties terminą atnaujinti. Klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2012).
18. Iš byloje esančių ir Lietuvos teismų informacinės sistemos „LITEKO“ (CPK 179 straipsnio 3 dalis) duomenų matyti, kad su ieškovu buto (duomenys neskelbtini), nuomos sutartis ilgą laiką nebuvo sudaryta dėl atsakovės ir SĮ „Vilniaus miesto būstas veiksmų. Dėl šios priežasties vyko teisminiai ginčai. Atsižvelgiant į Vilniaus apygardos teismo 2012-10-04 sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-723-577/2012 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2014-01-10 nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-62/2014, kuriais buvo pripažinta ieškovo šeimos teisė į buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomą, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo 2017-06-07 įsakymu Nr. A30-1667 „Dėl savivaldybės būsto (duomenys neskelbtini), išnuomojimo A. N. šeimai ir nuomos sutarties sudarymo“ buvo nuspręsta išnuomoti ginčo butą ieškovo šeimai (1 t., b. l. 49). Su ieškovu buto (duomenys neskelbtini), nuomos sutartis sudaryta 2017-06-28 (1 t., b. l. 39-43). Pažymėtina, jog pagal ginčo santykiams taikytiną galiojusį Butų privatizavimo įstatymą tik įteisinus nuomos santykius ieškovas kaip nuomininkas įgijo teisę privatizuoti butą, todėl remiantis išdėstytu, teismas atmeta atsakovės argumentus, kad ieškovas ilgą laiką buto privatizavimo procesu nesirūpino. Be to, įsiteisėjusiame Vilniaus apygardos teismo 2012-10-04 sprendime civilinėje byloje Nr. 2-723-577/2012, nustatyta prejudicinę reikšmę turinti aplinkybė (CPK 182 straipsnio 2 punktas), kad konstatuoti ieškovui 1989-09-07 išduoto garantinio rašto prieštaravimus imperatyvioms įstatymo teisės normoms nėra pagrindo. Minėtame teismo sprendime pažymėta ir tai, jog per laikotarpį nuo garantinio rašto išdavimo kardinaliai pasikeitė buto teisinių santykių įstatyminis reguliavimas, dėl savalaikiai neatlikto namo (duomenys neskelbtini) remonto namas buvo pripažintas tinkamu naudotis tik 2007 m., ieškovo šeima iki šiol neturėjo galimybės realizuoti kitų per tą laikotarpį galiojusių įstatymų suteiktų teisių, pvz. – privatizuoti gyvenamąją patalpą ir t.t. Be to, paminėtina aplinkybė, nustatyta įsiteisėjusioje Vilniaus apygardos teismo 2014-12-03 nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-1889-565/2014, jog kai atsakovė priėmė 1995-03-23 potvarkį Nr. 762V, kuriuo buvo nuspręsta išnuomoti ieškovui butą, esantį (duomenys neskelbtini), prasidėjo ginčai dėl šio potvarkio teisėtumo. Ginčai buvo baigti tik 2001-06-20 Lietuvos Vyriausiajam administraciniam teismui priėmus galutinę ir neskundžiamą nutartį, kuria buvo aukščiau minėtas potvarkis pripažintas galiojančiu.
19. Taigi, byloje nustatytos aplinkybės, jog ilgą laiką ieškovo teisė privatizuoti butą buvo suvaržyta atsakovės, per laikotarpį nuo garantinio rašto išdavimo kardinaliai pasikeitė buto teisinių santykių įstatyminis reguliavimas, dėl savalaikiai neatlikto namo (duomenys neskelbtini) remonto namas buvo pripažintas tinkamu naudotis tik 2007 m., taip pat vyko teisminiai ginčai dėl 1995-03-23 potvarkio Nr. 762V teisėtumo bei ieškovo teisės išsinuomoti butą, taip pat tai, kad nuo ginčo patalpų išnuomavimo (2017-06-28) ir 2017-10-17 atsisakymo leisti privatizuoti ginčo butą iki ieškinio pateikimo teismui dienos praėjo sąlyginai nedaug laiko, įrodo, jog ieškovo šeima dėl objektyvių priežasčių neturėjo galimybės realizuoti įstatymo suteiktos teisės privatizuoti gyvenamąją patalpą. Nors Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ieškovui adresuotame 1998-05-14 rašte Nr. K-336 „Dėl namo (duomenys neskelbtini)“ ieškovui pasiūlyti sprendimo būdai išnuomoti nuolatiniam gyvenimui tuo metu ieškovo nuomotą manevrinio fondo butą arba apsigyventi trijų kambarių bute savivaldybės nuomojamose gyvenamosiose patalpose (duomenys neskelbtini), tačiau privatizuoti kito buto pasiūlyta nebuvo (1 t., b. l. 15). Atsakovė, kaip viešojo administravimo subjektas, elgėsi nerūpestingai ir pasyviai, t. y., 1991-12-12 ieškovui kreipusis į savivaldybę su prašymu dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), privatizavimo, ilgą laiką nepateikė atsakymo, o ir nenurodė jo trūkumų. Be to, buvo leista remontuoti pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), už gyventojų lėšas (1 t. b. l. 12-13). Todėl nors nuo 1998-05-14 rašto praėjo sąlyginai daug laiko, o ieškinys teismui pateiktas tik 2018 m., tačiau įvertinus tai, kad ilgą laiką ieškovo teisė privatizuoti butą buvo suvaržyta atsakovės, per laikotarpį nuo garantinio rašto išdavimo kardinaliai pasikeitė buto teisinių santykių įstatyminis reguliavimas, dėl savalaikiai neatlikto namo (duomenys neskelbtini) remonto namas buvo pripažintas tinkamu naudotis tik 2007 m., taip pat vyko teisminiai ginčai dėl 1995-03-23 potvarkio Nr. 762V teisėtumo bei ginčo patalpa išnuomota tik 2017-06-28, spręstina, jog nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą pripažinti ieškinio pateikimo termino praleidimo priežastis svarbiomis ir jį atnaujinti. Priešingas aiškinimas, kuomet ieškovas įgijo teisę privatizuoti butą, tačiau atmetus ieškinį dėl praleistos ieškinio senaties, teismo vertinimu, būtų nesuderinamas su teisingumo reikalavimais bei būtų nesąžiningas ieškovo ir jo šeimos narių atžvilgiu. Vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kuri įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006-09-21, 2007-10-24, 2008-01-21 nutarimai).
Dėl pažeistos teisės privatizuoti butą lengvatinėmis sąlygomis
20. Gyvenamųjų patalpų privatizavimas, kurio teisinė pasekmė – fizinių asmenų įgyta nuosavybės teisė į gyvenamąsias patalpas, yra ne vienkartinis aktas, o tam tikras procesas, užtrunkantis trumpesnį ar ilgesnį laiko tarpą; tai lemia teisinių santykių, susiklosčiusių dėl gyvenamųjų namų privatizavimo, sudėtingumą ir specifiką; teismo pareiga sprendžiant šalių ginčus dėl gyvenamųjų namų privatizavimo – aiškinti ir taikyti teisės normas ne formaliai, bet atsižvelgiant į butų privatizavimą reglamentuojančių įstatymų pagrindinį tikslą – suteikti nuolatiniams gyventojams galimybę vieną kartą lengvatine tvarka įsigyti teisėtai naudojamas valstybei ar savivaldybei priklausančias gyvenamąsias patalpas, įvertinant kiekvienos konkrečios situacijos individualias aplinkybes, vadovaujantis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-04-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2008; 2009-12-22 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-588/2009 ir kt.). Pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punktą nustojus galioti Butų privatizavimo įstatymui teismine tvarka galima apginti šio įstatymo pagrindu ir jo galiojimo metu įgytas ir pradėtas įgyvendinti asmenų privatizavimo teises, jeigu nustatoma, kad jų įgytos subjektinės teisės buvo pažeistos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-554/2005 ir kt.).
21. 1991-05-21 priimtame Butų privatizavimo įstatyme buvo įtvirtinta Lietuvos gyventojų teisė įsigyti asmenine nuosavybės teise jų nuomojamus valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamuosius namus, butus daugiabučiuose namuose ir bendrabučiuose. Šiame įstatyme ir jį detalizuojančiuose teisės aktuose buvo nustatyta gyvenamųjų patalpų privatizavimo (pirkimo–pardavimo) sąlygos ir tvarka. Butų privatizavimo įstatymas galiojo iki 1998-07-01 išskyrus nuomininkams, gyvenantiems įstatymo 2 straipsnio 3, 4, 5 dalyse įvardytose gyvenamosiose patalpose (Seimo 1997 m. balandžio 29 d. nutarimas Nr. VIII-206).
22. Pagal teisėje galiojantį bendrąjį principą teisiniams santykiams taikomi tie įstatymai, kurie galioja tų santykių atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo momentu. Šis principas reiškia ne tik tai, kad civiliniai įstatymai negali būti taikomi teisiniams santykiams, atsiradusiems iki šių įstatymų įsigaliojimo, t. y. įstatymas negalioja atgal (lex retro non agit), bet ir tai, kad netekę galios įstatymai negali būti taikomi teisiniams santykiams, atsiradusiems pasibaigus šių galiojimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-04-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2008). Įstatymo pripažinimas netekusiu galios reiškia, jog šis neveikia į ateitį, tačiau nereiškia, jog išnyksta teisės ir pareigos, įgytos pagal galiojusį įstatymą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. rugsėjo 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-783/2000, kt.). Taigi, ir pasibaigus įstatymo galiojimui, galima įgyvendinti teisę, kuri buvo įgyta remiantis įstatymu, įstatymo galiojimo metu, tačiau dėl tam tikrų priežasčių nebuvo įgyvendinta galiojant įstatymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-04-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2008).
23. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad sprendžiant dėl to, turėjo asmuo teisę privatizuoti gyvenamąją patalpą pagal Butų privatizavimo įstatymą ar ne, reikia nustatyti visas šiame įstatyme įtvirtintas būtinas tokio privatizavimo sąlygas: pirma, kad atitinkama gyvenamoji patalpa gali būti privatizavimo objektas (Butų privatizavimo įstatymo 2, 3 straipsniai); antra, kad asmuo yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis); trečia, kad asmuo išreiškė savo valią pasinaudoti šia teise, atlikdamas per įstatyme nustatytą terminą veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti ir tuo pagrindu susiklostė ieškovo ir atsakovo, kaip buto privatizavimo (pirkimo–pardavimo) subjektų, santykiai dėl buto privatizavimo (Butų privatizavimo įstatymo 1, 5, 10, 11, kiti straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2002; 2009 m. gruodžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-548/2009; 2012 m. gegužės 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2012; kt.).
24. Nėra pagrindo teigti, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu nebuvo pirkimo-pardavimo objektas, nes gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo pripažintas tinkamu naudoti tik 2007-01-08 aktu (1 t., b. l. 148). Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), egzistavo Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu, o 2007-01-08 gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), pripažinimo tinkamu naudoti aktas įrodo ne naujo objekto sukūrimą, o vertintinas kaip dokumentas, patvirtinantis egzistavusio objekto atlikto remonto atitikimą įstatymų reikalavimams. Pagal Butų privatizavimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalį pirkimo-pardavimo objektas yra valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamieji namai, butai daugiabučiuose namuose, butai ir kambariai bendrabučiuose. Atsakovė nepateikė įrodymų, kad Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu butas, esantis (duomenys neskelbtini), nebuvo priskirtas butų fondui ar buvo priskirtas Butų privatizavimo įstatymo 3 straipsnio išvardintoms neprivatizuojamų objektų kategorijoms.
25. Iš byloje esančių įrodymų darytina išvada, kad ieškovo šeimai turėjo būti suteiktas butas, esantis (duomenys neskelbtini), tačiau dėl namo, esančio (duomenys neskelbtini), remonto ieškovų šeimai laikinai buvo suteiktas manevrinio butų fondo butas. Iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 1998-05-04 rašo matyti, kad namo, esančio (duomenys neskelbtini), remonto darbai užsitęsė dėl lėšų stygiaus (1 t., b. l. 15). Per laikotarpį nuo 1990 metų iki 1998-07-01, kai nustojo galioti Butų privatizavimo įstatymas, nebuvo imtasi reikiamų priemonių, kad būtų baigtas namo, esančio (duomenys neskelbtini), remontas, ir ieškovo šeima galėtų įsikelti į butą, esantį (duomenys neskelbtini). Kadangi Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu tarp ieškovo ir Vilniaus miesto savivaldybės egzistavo nuomos teisiniai santykiai, Vilniaus miesto savivaldybė buvo įsipareigojusi suteikti ieškovui butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir sudaryti šio buto nuomos sutartį, o šio buto nuomos sutartis Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu nebuvo sudaryta ne dėl ieškovo kaltės, laikytina, kad ieškovas buvo tinkamas pirkimo-pardavimo subjektas pagal Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalį.
26. Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad 1991-12-12 ieškovas kreipėsi į savivaldybę su prašymu dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), privatizavimo (1 t., b. l. 8-9). Įsiteisėjusiame Vilniaus apygardos teismo 2012-10-04 sprendime civilinėje byloje Nr. 2-723-577/2012 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2014-01-10 nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-62/2014 konstatuota, kad ieškovas būtent atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės leidimu ir esant atsakovės sutikimui yra prisidėję prie ginčo buto remonto savo lėšomis ir darbu. Nurodytos aplinkybės patvirtina, jog ieškovas pasinaudojo teise privatizuoti ginčo butą, atliko veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti. Aplinkybė, kad gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) kapitalinio remonto metu ieškovo šeimai buvo laikinai suteiktas manevrinio butų fondo butas, nesudaro pagrindo pripažinti, jog užbaigus ginčo namo kapitalinį remontą ir ieškovo šeimai įsikėlus į jį, teisės ir pareigos, įgytos Butų privatizavimo įstatymo galiojimo laiku, išnyko. Byloje nėra nustatytos jokios aplinkybės, kurios leistų spręsti, kad dėl susiklosčiusios situacijos, susijusios su ieškovo apgyvendinimu ginčo bute bei privatizavimo procedūrų formaliųjų reikalavimų neužbaigimu, būtų kaltas ieškovas. Taip pat nėra duomenų, kad savivaldybė būtų ieškovui nurodžiusi kokius nors minėto 1991-12-12 prašymo su susitarimu trūkumus, o vien ta aplinkybė, jog susitarime nebuvo šeimos narių parašų nesudaro pagrindo daryti priešingos išvados, juo labiau, kad šeimos nariai neginčija ieškovo reikalavimo dėl teisės privatizuoti butą lengvatinėmis sąlygomis pripažinimo.
27. Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad savivaldybei nuosavybės teise priklausantis būstas gali būti parduodamas laikantis nuostatos, kad jo pardavimo kaina nebus didesnė negu kaina, kuri Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatyme nustatyta tvarka galėjo būti apskaičiuota iki 1998-07-01 ir patikslinta atsižvelgiant į infliaciją, kai būstą perka nuomininkai, kuriems teismo sprendimu pripažinta teisė privatizuoti jų nuomojamus būstus pagal Butų privatizavimo įstatymą. Nors kasacinis teismas aiškindamas šią įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą nuostatą – gali būti –, konstatavo, kad joje nurodyta savivaldybės teisė, bet ne pareiga parduoti gyvenamąsias patalpas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 1 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-660/2004), tačiau ši savivaldybės teisė neturi būti formaliai įgyvendinama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-379/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-301/2012). Savivaldybės institucija vien formaliu atsisakymu sudaryti gyvenamosios patalpos pirkimo–pardavimo sutartį neturi paneigti asmens (nuomininko) teisės įsigyti nuosavybėn nuomojamą būstą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-301/2012). Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju atsakovės atsisakymas privatizuoti ieškovo nuomojamas gyvenamąsias patalpas yra formalus ir nepagrįstas.
28. Taip pat pažymėtina, kad teisėtų lūkesčių apsaugos principas suponuoja valstybės, taip pat valstybės valdžią įgyvendinančių bei kitų valstybės ir savivaldybės institucijų pareigą laikytis valstybės prisiimtų įsipareigojimų. Šis principas taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutarimas).
29. Įsiteisėjusioje Lietuvos apeliacinio teismo 2014-01-10 nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-62/2014, kurioje buvo pripažinta ieškovo šeimos teisė į buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomą, nustatyta prejudicinę reikšmę turinti aplinkybė (CPK 182 straipsnio 2 punktas), kad ieškovas ir tretieji asmenys A. N., D. N. bei L. N. teisę į ginčo butą įgijo dar 1989 m. garantinio rašto pagrindu, todėl vėlesnis pasikeitęs teisinis reglamentavimas, kuomet ieškovo šeima savo nuomos teisės negalėjo įgyvendinti dėl pačios Vilniaus miesto savivaldybės kaltės, negali paneigti jų teisėtų interesų. Teismas pasisakė, kad dėl tokių veiksmų ieškovo šeima prarado teisę privatizuoti vieną gyvenamąją patalpą, kuri tuo metu buvo laiduojama absoliučiai daugumai gyventojų. Taigi ieškovas ir tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų ieškovo pusėje, kurių teisė į ginčo gyvenamąją patalpą buvo garantuota kompetentingų institucijų sprendimais, turėjo teisėtus lūkesčius pasinaudoti specialaus gyvenamųjų patalpų privatizavimą reglamentavusio Butų privatizavimo įstatymo suteikta teise Lietuvos gyventojams, nuomojantiems iš valstybės (savivaldybės) gyvenamąsias patalpas įsigyti vieną gyvenamąją patalpą privačion nuosavybėn lengvatine tvarka, todėl ieškovui, kreipusis į atsakovę, neturėjo atitekti rizika dėl viešojo administravimo subjekto neveikimo. Pažymėtina ir tai, kad atsakovė neginčija fakto, jog namas, kuriame yra ginčo butas, pačios atsakovės leidimu buvo suremontuotas namo gyventojų asmeninėmis lėšomis.
30. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes darytina išvada, kad ieškovas pagal Butų privatizavimo įstatymą buvo įgijęs ir pradėjęs įgyvendinti pagal šį įstatymą teisę privatizuoti butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir ši jo teisė nebuvo realizuota ne dėl jo kaltės, todėl yra pagrindas pripažinti ieškovui teisę privatizuoti butą, esantį (duomenys neskelbtini), laikantis sąlygos, kad buto pardavimo kaina nebūtų didesnė negu kaina pinigais, kuri Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka galėjo būti apskaičiuota iki 1998-07-01 ir patikslinta atsižvelgiant į infliaciją (Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
31. Kiti šalių procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai bei aplinkybės yra teisiškai nereikšmingi sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą, todėl dėl jų teismas nepasisako. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas, priimtas byloje vandeHurkv. Netherlands, bylos Nr. 16034/90; Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas, priimtas byloje Jokšas v. Lietuvą, bylos Nr. 25330/07).
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
32. CPK 93 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnis).
33. Byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, jog ieškovas patyrė 1600,00 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti (2 t., b. l. 188-189) bei sumokėjo 150,00 Eur žyminį mokestį (1 t., b. l. 7). Įvertinęs ieškinio turinį, jo apimtį, taip pat tai, kad prašoma bylinėjimosi išlaidų suma neviršija Rekomendacijoje dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę paslaugą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo, patvirtintoje Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 (2015-03-19 redakcija), dydžių, teismas sprendžia, jog ieškovo reikalaujama priteisti išlaidų suma atitinka protingumo, sąžiningumo reikalavimus, todėl prašymas tenkintinas. Iš atsakovės ieškovo naudai priteistina 1600,00 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Iš viso ieškovo naudai iš atsakovės priteistina 1750,00 Eur bylinėjimosi išlaidų (150 + 1600,00) (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 93 straipsnio 1 dalis). Nors teismo posėdžio metu ieškovo atstovė nurodė, kad pateikė teismui papildomus įrodymus dėl 200,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, tačiau byloje nėra šias išlaidas pagrindžiančių įrodymų.
34. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme valstybė patyrė 10,35 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė nuo bylinėjimosi išlaidų valstybei atleista, nurodytos išlaidos nepriteistinos (CPK 96 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 96, 259, 263-270 straipsniais, 279 straipsnio 1 dalimi, 307 straipsnio 1 dalimi, teismas
nusprendžia:
Ieškinį tenkinti.
Pripažinti ieškovui A. N., asmens kodas (duomenys neskelbtini) teisę privatizuoti butą, adresu (duomenys neskelbtini), pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą – lengvatinėmis sąlygomis.
Priteisti iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės, juridinio asmens kodas 111109233, 1750,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, ieškovo A. N., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai.
Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.