Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Irena Stasiūnienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditorės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Kapitalo valda“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. vasario 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eL2-3095-291/2017 pagal kreditorės UAB „Kapitalo valda“ pareiškimą skolininkui M. V. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Kreditorė UAB „Kapitalo valda“ kreipėsi į teismą pareiškimu, prašydama priteisti iš skolininko M. V. 1 121,29 Eur skolą, 1 480,15 Eur palūkanas, 4 479,68 Eur delspinigius, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Šiaulių apylinkės teismas 2017 m. vasario 20 d. nutartimi atsisakė priimti kreditorės UAB „Kapitalo valda“ pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo; kreditorei UAB „Kapitalo valda“ grąžintas 40 Eur žyminis mokestis. Teismas nurodė, kad kreditorės prašomi priteisti 4 479,68 Eur delspinigiai, atsižvelgiant į vartojimo teisinių santykių specifiką, į sutarties sudarymo prisijungimo būdu aplinkybes bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, yra aiškiai per dideli pagal jų santykį su skolos dydžiu (1 121,29 Eur), todėl reikalavimas dėl delspinigių priteisimo yra nepagrįstas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Atskiruoju skundu kreditorė UAB „Kapitalo valda“ prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. vasario 20 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės, t. y. priimti kreditorės UAB „Kapitalo valda“ pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo skolininkui M. V. bei išduoti teismo įsakymą pilna apimtimi. Atskirasis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:Teismas nukrypo nuo teismų praktikos tokio pobūdžio civilinėse bylose, kadangi savo iniciatyva negali ginti (t. y. būti aktyvus) nesąžiningos, siekiančios išvengti įsipareigojimų įvykdymo, proceso šalies interesų, negali spręsti klausimų, kurie nagrinėtini tik nagrinėjant civilinę bylą iš esmės Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 439 straipsnio nustatyta tvarka.Prašydamas išduoti teismo įsakymą, kreditorius neprivalo pagrįsti savo reikalavimo ir jo faktinio pagrindo įrodymais, o teismas, spręsdamas pareiškimo priėmimo bei teismo įsakymo išdavimo klausimus, netikrina kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo.Kreditorės pareiškimas dėl teismo įsakymo išdavimo atitinka CPK 435 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus.Reikalavimas priteisti skolą pagal sutartį ir sutartines netesybas pats savaime nėra aiškiai nepagrįstas, be to, skolininkui pareiškus prieštaravimus dėl kreditorės pareikšto reikalavimo byla būtų nagrinėjama ginčo teisenos tvarka.Paskaičiuodama delspinigius, pareiškėja vadovavosi Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalies nuostatomis ir delspinigių dydį savo iniciatyva nuo 0,2 proc. sumažino iki 0,05 proc., t. y. delspinigius pareiškėja paskaičiavimo vadovaudamasi galiojančiais Lietuvos Respublikos teisės aktais tokio pobūdžio kilusiuose ginčuose, taip pat vadovaudamasi teismų praktika. Skundžiama nutartimi kreditorei nepagrįstai užkertama teisė įgyvendinti savo teises į reikalavimą prisiteisti skolą iš skolininko, todėl kreditorei niekada nebus galimybės prisiteisti skolą supaprastinta tvarka.Savo iniciatyva prašyti teismo taikyti delspinigiams senatį kreditorė nesutinka, kadangi tai akivaizdžiai prieštarauja jos interesams.Skolininkui yra suteikiama galimybė pareikšti prieštaravimus net nenurodant prieštaravimo pagrindo ir tokiu būdu gintis nuo kreditoriaus pareikštų reikalavimų priteisti ne tik skolą, bet ir delspinigius, be to, pats skolininkas privalo būti aktyvus, rūpestingas, atsakingas, bendradarbiauti tiek su kreditoriumi, tiek su teismu. Atsiliepimas į kreditorės atskirąjį skundą byloje nepateiktas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai

Atskirasis skundas atmetamas.

Byloje kilo ginčas dėl to, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti kreditorės pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo CPK 435 straipsnio 2 dalies pagrindu.Byloje nustatyta, kad kreditorė UAB „Kapitalo valda“ kreipėsi į teismą dėl teismo įsakymo išdavimo, prašydama priteisti iš skolininko M. V. 1 121,29 Eur skolą, 1 480,15 Eur palūkanas, 4 479,68 Eur delspinigius, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Kreditorė savo reikalavimą grindė 2006 m. gruodžio 7 d. Ūkio banko lizingo kortelės su kredito limitu sutartimi Nr. T612021831 bei reikalavimo perleidimo sutartimi, kuria kreditorė UAB „Kapitalo valda“ perėmė iš UAB „Ūkio banko lizingas“ reikalavimą pagal kredito limito sutartį.Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas apeliantės reikalavimą dėl delspinigių priteisimo laikė aiškiai nepagrįstu ir atsisakė priimti pareiškimą. Teismas konstatavo, kreditorės prašomi priteisti 4 479,68 Eur delspinigiai, atsižvelgiant į vartojimo teisinių santykių specifiką, į sutarties sudarymo prisijungimo būdu aplinkybes bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, yra aiškiai per dideli pagal jų santykį su skolos dydžiu (1 121,29 Eur), todėl kreditorės reikalavimą priteisti 4 479,68 Eur dydžio delspinigius vertino kaip aiškiai nepagrįstą. Be to, nurodė, kad delspinigiai paskaičiuoti už 3 444 dienas.Pagal CPK 435 straipsnio 2 dalį teismas nutartimi atsisako priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, jeigu yra šio Kodekso 137 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, jeigu pareiškimas neatitinka šio Kodekso 431 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytų leistinumo reikalavimų arba jeigu pareiškimas yra aiškiai nepagrįstas. Vienas iš atsisakymo priimti pareiškimą pagrindų yra jo aiškus nepagrįstumas, tai yra akivaizdus kreditoriaus reiškiamų reikalavimų neatitikimas egzistuojančioms materialiosios teisės normoms, reglamentuojančioms pažeistų teisių gynimo būdus ir galimybes.Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra nurodyta, kad negalima leisti nukentėjusiai šaliai piktnaudžiauti savo teise bei nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita. Taigi, tuo atveju, kai, vadovaujantis CPK 431 – 440 straipsniais teismui pateikiamas prašymas išduoti teismo įsakymą, kuriame reikalaujama aiškiai per didelių netesybų (ar palūkanų), teismas, gavęs tokį prašymą, atsižvelgdamas į tai, kad teismo įsakymo skundimo teisė ribojama (CPK 436 str. 7 d.), bei į tai, kad teismas netesybas (ir palūkanas) gali mažinti tik ginčo teisenoje, turi atsisakyti priimti pareiškimą kaip aiškiai nepagrįstą (CPK 435 str. 2 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 8 d. Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikoje apžvalga Nr. AC-37-1).Susipažinęs su kreditorės pateiktu pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti kreditorės UAB „Kapitalo valda“ pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo.Pažymėtina, kad bylos šalis sieja kreditavimo sutartiniai santykiai, t. y. skolininkas yra vartotojas. Taigi, priešingai, nei atskirajame skunde nurodo apeliantė, šiuo atveju, teismas turi būti aktyvus. Aplinkybė, kad skolininkui suteikta teisė pareikšti prieštaravimus dėl kreditoriaus reikalavimo nepaneigia teismo pareigos pareiškimo priėmimo stadijoje patikrinti šių reikalavimų atitiktį imperatyvioms įstatymo nuostatoms ir, teismo vertinimu, negarantuoja skolininko teisių apsaugos nuo nepagrįsto kreditoriaus reikalavimo pareiškimo.Kaip matyti iš pareiškimo bei atskirojo skundo turinio, šiuo atveju, delspinigiai skolininkui paskaičiuoti už 3 444 dienas (nuo 2007 m. rugsėjo 12 d. iki 2017 m. vasario 15 d.), t. y. už daugiau nei devynerius metus. Apeliantė teigia, kad skolininkas yra nesąžiningas, vengia vykdyti įsipareigojimus, tačiau aplinkybių, galinčių pateisinti pačios kreditorės delsimą kreiptis į teismą dėl skolos priteisimo, nenurodė. Be to, šiuo atveju, prašoma priteisti delspinigių suma ženkliai (beveik keturis kartus) viršija pagrindinės skolos sumą. Tai, kas anksčiau nurodyta, suponuoja išvadą, kad aplinkybė, jog paskaičiuodama delspinigius, pareiškėja vadovavosi Lietuvos Respublikos Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalies nuostatomis ir delspinigių dydį savo iniciatyva nuo 0,2 proc. sumažino iki 0,05 proc., nereiškia, jog delspinigiai buvo sąžiningi skolininko atžvilgiu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, siekiant nustatyti ir įvertinti, ar apeliantės reikalavimai dėl delspinigių priteisimo yra pagrįsti ir nepažeidžia skolininko, kaip vartotojo, ir apeliantės interesų pusiausvyros, būtina atlikti išsamų teisminį tyrimą ir šio reikalavimo pagrįstumo klausimą išspręsti pagal ginčo teisenos taisykles.Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nepasisakė dėl konkretaus šioje byloje priteistino delspinigių dydžio, todėl atskirojo skundo argumentai dėl to, kad teismas sprendė klausimus, kurie priskirtini nagrinėjant bylą iš esmės CPK 439 straipsnyje nustatyta tvarka, t.y. ginčo teisenoje, yra nepagrįsti.Apeliantė teigia, kad skundžiama nutartimi jai buvo užkirstas kelias supaprastinta tvarka apginti savo pažeistas teises. Su tokiu teiginiu nesutiktina. Asmuo savo pažeistas teises gali apginti keliais būdais, pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo pateikimas yra tik vienas iš tokių būdų. Kreditorė gali savo pažeistas teises ginti ginčo teisenos tvarka.Taip pat nesutiktina su kreditorės teiginiais, kad pirmosios instancijos teismo nutartis neatitinka teismų praktikos, nes priešingai, būtent tokia teismų praktika ir yra suformuota (Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1911-112/2014, Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1779-232/2016; 2016 m. liepos 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e2S-1511-553/2016; 2016 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1808-565/2016, 2017 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-6-262/2017, kt.).Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė procesinės ir materialinės teisės normas, pagrįstai atsisakė priimti apeliantės pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o kreditorės atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo ją panaikinti, todėl skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, teismas

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. vasario 20 d. nutartį palikti nepakeistą.