- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-09-06
- Bylos Nr.
- e2S-1779-232/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-21655-2016-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Liuda Uckienė
- Kreditorius
- UAB „Nordecum“
- Skolininkas
- J. J.
Vilniaus apygardos teismo teisėja Liuda Uckienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (kreditoriaus) UAB „Nordecum“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 17 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti kreditoriaus UAB „Nordecum“ pareiškimą dėl teismo įsakymo skolininko J. J. atžvilgiu,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Kreditorius UAB „Nordecum“ kreipėsi į teismą CPK XXIII skyriaus nustatyta tvarka, prašydamas išieškoti iš skolininko 130,33 EUR skolos, 70,10 EUR sutartines palūkanas, 61,83 EUR delspinigius, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė.
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. birželio 17 d. nutartimi atsisakė priimti kreditoriaus UAB „Nordecum“ pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo išieškoti skolą, sutartines palūkanas, delspinigius, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teismo dienos iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas iš skolininko J. J..
Teismas nurodė, jog kreditorius prašo priteisti iš skolininko 130,33 EUR skolą ir 70,10 EUR sutartinių palūkanų. Metinė palūkanų norma yra 88,00 procento ir palūkanos yra paskaičiuotos už laikotarpį nuo 2013 m. gegužės 30 d. iki 2014 m. gegužės 24 d. (12 mėn). Dėl šios priežasties, susidariusi palūkanų suma (70,10 EUR) yra neproporcingai didelė pagrindinės reikalaujamos priteisti skolos (130,33 EUR) dydžiui ir sudaro daugiau nei pusę reikalaujamos skolos sumos. Teismas, atsižvelgęs į tai, jog skolininkas, kuris yra vartotojas ir vartojimo kredito sutartį sudarė prisijungimo būdu, turėjo ribotas galimybes derėtis dėl sutarties sąlygų bei vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, padarė išvadą, kad kreditoriaus prašomos priteisti sutartinės palūkanos yra neproporcingai didelės prašomos priteisti skolos dydžio atžvilgiui, todėl yra aiškiai per didelės, o kreditoriaus prašymas priteisti šias palūkanas laikytinas aiškiai nepagrįstu. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, jog LR Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalis numato, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną ir jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Taip pat numatyta, kad netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį. Nagrinėjamu atveju kreditorius prašo priteisti jam iš skolininko 61,83 EUR dydžio delspinigius, kurie paskaičiuoti už laikotarpį nuo 2014 m. gegužės 25 d. iki 2016 m. sausio 31 d., t.y. už 617 kalendorinių dienų. Todėl teismas kreditoriaus prašymą priteisti 61,83 EUR delspinigius taip pat laikė nepagrįstu. Teismas padarė išvadą, kad pareiškimas yra aiškiai nepagrįstas, todėl jį atsisakė priimti (CPK 435 str. 2 d.).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai.
Apeliantas (kreditorius) UAB „Nordecum“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-06-17 nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodė, jog aiškų pareiškimo nepagrįstumą teismas turėtų konstatuoti įvertinęs jame nurodomą reikalavimą ir jo faktinį pagrindą. Sąvoka „aiškiai nepagrįstas“ turinio požiūrio sietina su objektyvių faktinių aplinkybių buvimu, kurios per se lemia pareiškimo tenkinimo negalimumą. Prie tokių aplinkybių šalių susitarimai dėl taikytinų netesybų/palūkanų dydžio nepriskirtini. Palūkanų dydžiai, kuriuos taiko kreditorius yra reguliuojami ir ribojami LR Vartojimo kredito įstatymu. Vartojimo kredito įstatymo 21 str. riboja bendros vartojimo kredito kainos kuri turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo ir vartojimo kredito davėjo interesų pusiausvyros, dydį, kuris vartojimo sutarties sudarymo momentu negali būti didesnis kaip 200 proc. Tarp kreditoriaus ir skolininkės 2013-05-29 sudarytos Vartojimo kredito sutarties bendra vartojimo kredito kainos metinė norma yra 133,81 proc. t.y. nesiekia maksimaliai įstatymo leidžiamos ribos. Kreditoriaus manymu, šios įstatymo nuostatos suponuoja, kad Vartojimo kredito sutartyje nurodyta metinių palūkanų norma 133,81 proc. yra protinga ir pagrįsta. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-01-08 apžvalgoje Nr.AC-37-1 dėl netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo yra nurodoma, kad daugiau kaip už šešis mėnesius delspinigius galima priteisti, jeigu skolininkas neprašo taikyti ieškinio senaties. Tą patį patvirtina CK 1.126 str. 2 d. kurioje nurodoma, kad ieškinio senatį taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Tokiu būdu teismo nutartyje iškelti klausimai dėl netesybų ieškinio senaties termino gali būti sprendžiami tik skolininkui CPK 439 str. nustatyta tvarka pareiškus prieštaravimus dėl kreditoriaus pareiškimo. Pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo priėmimo stadijoje negalima nustatyti, ar iš vis tarp šalių ginčas dėl kreditoriaus apskaičiuotų palūkanų ar netesybų.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).
Nagrinėjamoje apeliacinėje byloje keliamas klausimas ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti kreditoriaus UAB „Nordecum“ pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo.
Kreditorius prašė priteisti iš skolininko 130,33 Eur skolą, 70,10 Eur sutartines palūkanas, 61,83 Eur delspinigius, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo įsakymo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Kreditorius savo reikalavimą grindė 2013-05-29 Vartojimo kredito sutartimi Nr.SP121836.
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas apelianto reikalavimą dėl palūkanų priteisimo ir delspinigių priteisimo laikė aiškiai nepagrįstais ir atsisakė priimti pareiškimą. Teismas konstatavo, jog skolininkas, kuris yra vartotojas ir vartojimo kredito sutartį sudarė prisijungimo būdu, turėjo ribotas galimybes derėtis dėl sutarties sąlygų, todėl vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, sprendė, jog kreditoriaus prašomos priteisti palūkanos yra neproporcingai didelės skolos dydžio atžvilgiu. Teismas taip pat nurodė, jog netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį, šiuo gi atveju delspinigiai paskaičiuoti už 617 kalendorinių dienų.
CPK XXIII skyrius nustato bylų dėl teismo įsakymo išdavimo nagrinėjimo ypatumus. CPK 431 str. 1 d. nurodyta, kad šiame skyriuje nustatyta tvarka nagrinėjamos bylos pagal kreditoriaus pareiškimą dėl piniginių reikalavimų (atsirandančių iš sutarties, delikto, darbo santykių, išlaikymo priteisimo ir kt.). Teismo įsakymo instituto pagalba realizuojami CPK įtvirtinti proceso operatyvumo ir koncentruotumo principai leidžia veiksmingiau ginti pažeistas teises. Kreditorius, prašydamas išduoti teismo įsakymą, neprivalo pagrįsti savo reikalavimo ir jo faktinio pagrindo įrodymais, o teismas, spręsdamas pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo klausimus, netikrina kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo (CPK 433 str. 3 d., 435 str. 3 d.). Pažymėtina, kad teismas turi atsisakyti priimti pareiškimą išduoti teismo įsakymą tuo atveju, jeigu jis yra aiškiai nepagrįstas (CPK 435 str. 2 d.), šis pagrindas taikytinas tik tada, kai iš faktinio pareiškimo pagrindo matyti, jog reikalavimas yra nerealus arba materialiosios teisės normos vienareikšmiškai laikytinas nepagrįstu.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad negalima leisti nukentėjusiai šaliai piktnaudžiauti savo teise bei nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita, dėl šių priežasčių tuo atveju, kai yra pateikiamas prašymas išduoti teismo įsakymą, kuriame reikalaujama aiškiai per didelių netesybų (ar palūkanų), teismas, gavęs tokį prašymą, atsižvelgdamas į tai, kad teismo įsakymo skundimo teisė ribojama (CPK 436 straipsnio 7 dalis), bei į tai, kad teismas netesybas (ir palūkanas) gali mažinti tik ginčo teisenoje, turėtų atsisakyti priimti pareiškimą kaip aiškiai nepagrįstą (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2013-01-08 Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikoje apžvalga Nr. AC-37-1). Apeliantas nurodo, kad tarp kreditoriaus ir skolininko sudarytoje vartojimo kredito sutartyje bendra vartojimo kredito kainos metinė norma yra 133,81 procentai yra protinga ir pagrįsta, palūkanų suma neviršija LR Vartojimo kredito įstatymo 21 str. numatytos bendros vartojimo kredito kainos, t. y. 200 proc. Nors šalys dėl palūkanų susitarė sutartyje, tačiau atkreiptinas dėmesys, jog nustatant palūkanas šalių susitarimu, išlieka grėsmė, kad ekonomiškai stipresnė šalis gali siekti nesąžiningai pasinaudoti savo pranašesne padėtimi ir nustatyti neprotingai dideles palūkanas, todėl siekiant apginti silpnesniosios sutarties šalies – vartotojo – teises ir teisėtus interesus, sutarties laisvės principas gali būti ribojamas, nes vartotojas yra priverstas priimti jam siūlomas sutarties sąlygas. Kaip yra išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, interesai turi būti ginami teismo iniciatyva ir nesant konkretaus šio asmens pareikšto reikalavimo, nes tokios kategorijos bylose teismas yra aktyvus. Vartotojų teisių apsauga ir gynimas vertinami kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai ar net visai visuomenei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-10-28 nutartis c. b. Nr. 3K-3-536/2008, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-12-01 nutartis c.b. Nr. 3K-3-541/2009). Ta aplinkybė, kad šalių sutartyje nustatyta metinė palūkanų norma neviršijo Vartojimo kredito įstatymo nustatytų maksimalių metinės palūkanų normos savaime nereiškia, kad kreditoriaus nustatytas skolininkui palūkanų dydis buvo sąžiningas jo atžvilgiu.
Kaip nurodyta, dėl tokių bylų nagrinėjimo specifikos jau pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo priėmimo stadijoje teismas turi tam tikrą diskrecijos teisę įvertinti pareiškimo atitiktį (neprieštaravimą) imperatyvioms teisės normoms. Įstatymas numato teisinį instrumentą, apribojantį akivaizdžiai (aiškiai, matomai) neapgrįsto pareiškimo priėmimą - CPK 435 str. 2 d. Atsižvelgiant į aukščiau nurodyta, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindo spręsti, jog susidariusi palūkanų suma – 70,10 Eur yra neproporcingai didelė pagrindinės reikalaujamos priteisti skolos (130,33 Eur ) dydžiui, pažeidžia skolininko, kaip vartotojo teises ir teisėtus interesus.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu pirmosios instancijos teismas buvo aktyvus bei gynė vartotoją, padarydamas išvadą, kad kreditoriaus reikalavimas išieškoti iš skolininko 61,83 Eur delspinigius už pradelstas atsiskaityti 617 dienas yra nepagrįstas, nes šis terminas viršija įstatyme numatytą maksimalų laikotarpį už kurį skaičiuojami delspinigiai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, esant tokiai situacijai, pareiškėjas turi teisę pasinaudoti ieškinio institutu.
Nagrinėjant pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo CPK XXIII skyriuje nustatyta tvarka galimybė neišduoti teismo įsakymo ar išduoti jį tik dėl dalies reikalavimų nenumatyta, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti tokį pareiškimą CPK 435 str. 2 d. pagrindu.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė procesinės ir materialinės teisės normas, pagrįstai atsisakė priimti apelianto pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, kas sudaro pagrindą teigti, jog skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o kreditoriaus atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo jai panaikinti, todėl skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.