- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-07-14
- Bylos Nr.
- e2S-1511-553/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-14753-2016-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Aldona Tilindienė
- Kreditorius
- UAB „Kapitalo valda“
- Skolininkas
- Ž. K.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aldona Tilindienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditoriaus (apelianto) UAB „Kapitalo valda“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-04-27 nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. eL2-21287-1012/2016 pagal kreditoriaus UAB „Kapitalo valda“ pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo skolininkei Ž. K. dėl skolos, baudos ir delspinigių, procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
kreditorius Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) XXIII skyriuje nustatyta tvarka kreipėsi į teismą dėl 398,98 EUR skolos, 39,90 EUR baudos, 269,95 EUR delspinigių, 5 % metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo bei 4,00 EUR bylinėjimosi išlaidų išieškojimo iš skolininkės Ž. K..
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016-04-27 nutartimi nutarė atsisakyti priimti kreditoriaus UAB „Kapitalo valda“ pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo skolininkei Ž. K. dėl skolos, baudos ir delspinigių, procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir grąžino kreditoriui UAB „Kapitalo valda“ 4,00 EUR žyminio mokesčio.
Teismas nurodė, kad teismas nutartimi atsisako priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo jeigu pareiškimas yra aiškiai nepagrįstas. Teismas rėmėsi kasacinio teismo išaiškinimais, kuriais teismas atsisako priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo kuriuo reikalaujama aiškiai per didelių netesybų. Teismas taip pat nurodė, kad pagal CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktą ieškiniams dėl netesybų išieškojimo taikomas sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad kreditoriaus pareiškime dėl teismo įsakymo išdavimo reikalavimai kildinami iš vartojimo teisinių santykių, skolininkė (vartotoja) yra fizinis asmuo, kad vadovaujantis CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktu, ieškiniams dėl netesybų (baudos, delspinigių) išieškojimo taikomas sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas, ir kad teismo įsakymo skundimo teisė ribojama (CPK 436 straipsnio 7 dalis), padarė išvadą, kad kreditoriaus reikalavimas yra aiškiai nepagrįstas ir atsisakė priimti.
Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu kreditorius (apeliantas) prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016-05-06 nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – priimti kreditoriaus pareiškimą bei išduoti teismo įsakymą pilna apimtimi.
Nurodo, kad kreditorius pareiškime paskaičiavo 0,02 proc. dydžio delspinigius, taigi 10 kartų mažesnius negu nustatyta išperkamosios nuomos sutartyje. Kreditorius nurodė pagrindus bei motyvus dėl tokio delspinigių dydžio sumažinimo. Savo iniciatyva delspinigiams taikyti 6 mėnesių senatį ar dar kaip nors perskaičiuoti delspinigius šioje byloje kreditorius nesutinka. Skolininkės pagrindinė skola yra 398,98 EUR, o paskaičiuoti delspinigiai 269,95 EUR už visą atsakovės pradelstą laikotarpį yra ženkliai mažesni. Teismas negali teigti, kad 0,02 proc. dydžio delspinigiai yra neprotingai dideli, aiškiai nepagrįsti, jeigu tokį delspinigių dydį reglamentuoja teismų praktika. Pažymi, kad kreditoriaus pareiškime dėl teismo įsakymo nėra jokių CPK 435 straipsnio 2 dalyje nustatytų požymių ar neatitikimų. Pareiškimas grindžiamas išperkamosios nuomos sutartimi, sudaryta taro kreditoriaus ir atsakovės. Reikalavimas priteisti skolą pagal sutartį ir sutartines netesybas pats savaime nėra aiškiai nepagrįstas. Kreditoriaus nuomones, teismas neteisingai pritaikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovė būtų pateikusi prašymą pritaikyti ieškinio senatį, o pagal teismų praktiką prašyti taikyti ieškinio senatį turi teisę ginčo materialinio teisinio santykio šalis, prieš kurios interesus nukreiptas pareikštas materialinis reikalavimas. Taigi teismas nesant atsakovės prašymo taikyti ieškinio senatį, nepagrįstai pritaikė ieškinio senatį savo iniciatyva. Taip pat pažymi, kad pareiškimo priėmimo stadijoje dėl šios kategorijos bylų supaprastinto proceso teismo diskrecijos teisė įvertinti pareiškimo atitiktį imperatyvioms teisės normoms objektyviai ribojama, nes teismas netikrina reikalavimo nepagrįstumo ir nėra galimybės įvertinti visas bylos aplinkybes bei ištirti įrodymus. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad skolininkui yra suteikiama galimybė pareikšti prieštaravimus net nenurodant prieštaravimo pagrindo. Kreditoriaus įsitikinimu teismas nepagrįstai konstatavo, kad kreditoriaus pareiškimas dėl teismo įsakymo išdavimo yra aiškiai nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str. 2 ir 3 d., 338 str.).
Byloje kilo ginčas dėl to, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai 2016-04-27 nutartimi nutarė atsisakyti priimti kreditoriaus pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, sprendžia, jog atskirasis skundas dėl 2016-04-27 nutarties yra iš esmės nepagrįstas dėl žemiau nurodytų motyvų.
Byloje nustatyta, jog kreditorius UAB „Kapitalo valda“ kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo, prašydamas priteisti iš skolininkės Ž. K. 398,98 EUR skolos, 39,90 EUR baudos, 269,95 EUR delspinigių, 5 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir 4 EUR žyminio mokesčio.
Vadovaujantis CPK 435 straipsnio 2 dalimi, teismas privalo atsisakyti priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, jeigu pareiškimas yra aiškiai nepagrįstas. CPK 437 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostata, jog, išdavęs teismo įsakymą, teismas informuoja skolininką, kad nebuvo tikrinamas kreditoriaus pareikšto reikalavimo pagrįstumas, pati savaime nepaneigia įstatyminės galimybės atsisakyti priimti pareiškimą dėl aiškaus jo nepagrįstumo. Sistemiškai aiškinant teisės normas, reglamentuojančias CPK XXIII skyriuje numatytą teismo įsakymo išdavimo tvarką, darytina išvada, jog, viena vertus, pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo stadijoje teismas nevertina pareikštų reikalavimų pagrįstumo, įrodymų egzistavimo ar pakankamumo, taip pat sutartinių sąlygų sąžiningumo, o pasisako tik dėl pareikštų reikalavimų galimumo iš esmės, t. y. jų atitikimo imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Kita vertus, teismo įsakymo instituto specifika nulemia tai, jog tuo atveju, jeigu pareiškimo patenkinimas pilna apimtimi pažeistų teisės aktais įtvirtintą teisinį reguliavimą, o galimybės neišduoti teismo įsakymo ar išduoti jį tik dėl dalies reikalavimų nėra, toks pareiškimas nepriimamas dėl jo aiškaus nepagrįstumo (CPK 435 str. 2 d.).
Iš bylos medžiagos nustatyta, kad tarp šalių susiklostė vartojimo kredito teisiniai santykiai. Vien ši aplinkybė sudaro pagrindą konstatuoti, jog skolininko galimybės derėtis dėl sutarties sudarymo sąlygų, palūkanų normos ir dydžio, buvo ribotos, todėl teismai šiuo atveju turi pareigą ex officio vertinti, yra ar ne pagrindas visa apimtimi patenkinti apelianto reikalavimą dėl delspinigių priteisimo, nes, kaip yra konstatavęs kasacinis teismas, vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, interesai turi būti ginami teismo iniciatyva ir nesant konkretaus šio asmens pareikšto reikalavimo, nes tokios kategorijos bylose teismas yra aktyvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-10-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2008; 2009-12-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-541/2009). Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad negalima leisti nukentėjusiai šaliai piktnaudžiauti savo teise bei nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita, dėl šių priežasčių tuo atveju, kai yra pateikiamas prašymas išduoti teismo įsakymą, kuriame reikalaujama aiškiai per didelių netesybų (ar palūkanų), teismas, gavęs tokį prašymą, atsižvelgdamas į tai, kad teismo įsakymo skundimo teisė ribojama (CPK 436 str. 7 d.), bei į tai, kad teismas netesybas (ir palūkanas) gali mažinti tik ginčo teisenoje, turėtų atsisakyti priimti pareiškimą kaip aiškiai nepagrįstą.
Nors nagrinėjamu atveju kreditorius UAB „Kapitalo valda“ nurodo, jog taikė teisminėje praktikoje susiformavusią ir taikytiną 0,02 proc. delspinigių nuo pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną normą, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai nereiškia, kad 0,02 proc. dydžio delspinigiai buvo sąžiningi skolininko atžvilgiu. Pažymėtina, kad, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, laikotarpis, už kurį prašoma priteisti delspinigius, yra šiek tiek daugiau nei 9 metai, o apeliantas apeliaciniame skunde nurodė, jog nesutinka perskaičiuoti delspinigius taikant 6 mėnesių senatį ar kitaip sumažinti prašomus priteisti delspinigius. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, siekiant nustatyti ir įvertinti, ar apelianto reikalavimai dėl delspinigių priteisimo yra pagrįsti ir nepažeidžia skolininko, kaip vartotojo, ir apelianto interesų pusiausvyros, būtina atlikti išsamų teisminį tyrimą ir šio apelianto reikalavimo pagrįstumo klausimą išspręsti pagal ginčo teisenos taisykles. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti apelianto pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo.
Dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.
Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliekama nepakeista.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 27 d. nutartį palikti nepakeistą.