- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-05-19
- Bylos Nr.
- 2A-591-221/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-05-3-10377-2012-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Rudzinskas (pirm.), Virginija Lozoraitytė (pran.), Egidijus Tamašauskas
- Ieškovas
- A. P.
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Elterma LT“
- Advokatai
- Rimgaudas Černius
- Kategorijos
- 114.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Lozoraitytės (pranešėja), Arūno Rudzinsko (pirmininkas) ir Egidijaus Tamašausko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-26-435/2013 pagal ieškovo A. P. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Elterma LT“ dėl nuostolių atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą ieškiniu (b. l. 3-6), kuriuo prašė priteisti iš atsakovės 32 235,30 Lt nuostolius ir bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad 2011 m. birželio 26 d. jis už 17 500 Lt įsigijo automobilį „Volkswagen Passat“. Kadangi automobilis buvo pargabentas iš Anglijos, norint jį įregistruoti Lietuvos Respublikoje reikėjo atlikti vairo padėties keitimą. Dėl vairo padėties keitimo ieškovas 2011 m. lapkričio 20 d. kreipėsi į atsakovę. Pagal šalių sudarytą sutartį, atsakovė įsipareigojo atlikti automobilio remonto darbus, t. y. pakeisti vairo padėtį, o ieškovas už atliktus darbus sumokėti 5445 Lt. Sutarties sudarymo dieną ieškovas sumokėjo atsakovei 3000 Lt avansą. Šalys žodžiu susitarė, kad automobilio remonto darbai bus baigti iki 2011 m. rugsėjo 1 d., tačiau atsakovė iki 2012 m. liepos 14 d. savo sutartinių įsipareigojimų neįvykdė, motyvuodama tuo, kad negali gauti detalių komplekto, skirto vairo padėčiai pakeisti. Ieškovas 2012 m. gegužės 10 d. atsakovei papildomai sumokėjo 1000 Lt. Kadangi buvo išardytas automobilio salonas, dalis kėbulo, automobilis nevažiuojantis, ieškovas, suprasdamas, kad automobiliui padaryti trūkumai yra esminiai ir nepašalinami, 2012 m. liepos 13 d. vienašališkai nutraukė 2011 m. rugpjūčio 20 d. sutartį. Atsakovė automobilio priėmimo - perdavimo aktą pasirašyti atsisakė, taip pat atsisakė vykti į automobilio defektų nustatymo ir galimo remonto vietą. Ieškovo nuomone, dėl atsakovės sutarties neįvykdymo jam padaryti 32 235,30 Lt nuostoliai.
Atsiliepimas
Atsakovė atsiliepimu į ieškinį (b. l. 65-70) su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad pagal Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registravimo taisykles transporto priemonės, pritaikytos eismui kairiąja kelio puse ir (ar) turinčios vairą dešinėje pusėje, Lietuvos Respublikoje neregistruojamos. Ieškovas, įsigijęs automobilį, turėjo pakeisti vairo padėtį iš dešinės į kairę, priešingu atveju, jis negalėtų šios transporto priemonės įregistruoti ir eksploatuoti Lietuvoje. Dėl šių darbų atlikimo ieškovas kreipėsi į atsakovę, žinodamas, jog atsakovė nėra transporto priemonės gamintojo įgaliotas servisas, ir ieškodamas pigesnio varianto – pakeisti vairą be papildomų formalumų, panaudojant naudotas, o ne naujas detales. Apie visas aplinkybes, susijusias su detalių pirkimu, kainų kitimu ir pan. ieškovas buvo informuotas prieš pasirašant sutartį dėl numatytų darbų atlikimo, dėl to sutartyje kaina buvo nurodyta preliminari, o darbų atlikimo terminas nenurodytas. Atsakovė apie rastų reikalingų detalių kainas, jų savybes (pagal galimybę su jų nuotraukomis) operatyviai informuodavo užsakovą, o jam sutinkant su pasiūlymu, jas įsigydavo ir panaudodavo atliekant numatytus transporto priemonės vairo perkėlimo darbus. Vėliau, kai dalis darbų buvo atlikta, užsakymo vykdymas sustojo, nes užsakovas pradėjo atsisakinėti nuo teikiamų dalių pasiūlymų, nustojo priiminėti sprendimus. Kadangi ieškovo netenkino nei siūlomų komplektacijų kokybė, nei kainos, atsakovė pasiūlė pasirašyti susitarimą dėl papildomų sutartį tikslinančių sąlygų. Po ilgų derybų ir eilės ieškovo pastabų sąlygotų pakeitimų buvo sudarytas susitarimo variantas, kurį atsakovė pasirašiusi išsiuntė užsakovui, tačiau pastarasis jokio atsakymo nepateikė. Nesant ieškovo pritarimo dėl detalių bei jų kainų tinkamumo, tolimesnis darbų atlikimas tapo negalimas. 2012 m. liepos 13 d. ieškovui nutraukus sutartį, jam buvo grąžinta transporto priemonė su visomis detalėmis. Taip pat buvo išrašyta išankstinio mokėjimo sąskaita 34 472,90 Lt sumai už atsakovės atliktus darbus ir patirtus nuostolius, nes darbai, kurie buvo būtini vairo vietai pakeisti buvo atlikti ir bet kas kitas galėjo tuos darbus tęsti toliau. Kadangi užsakymas nebuvo įvykdytas ne dėl atsakovės neteisėtų veiksmų, o dėl ieškovo kaltės, atsakovei negali būti taikoma civilinė atsakomybė ir ji neturi ieškovui atlyginti nuostolius. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, išnagrinėjusi A. P. skundą, nenustatė ieškovo teisių pažeidimo iš atsakovės pusės, o atvirkščiai, akcentavo ieškovo pareigą bendradarbiauti su atsakove. Be to, ieškovo prašomi priteisti nuostoliai – 32 235,30 Lt dėl transporto priemonės sugadinimo yra faktiškai didesni už tos transporto priemonės vertę (17 500 Lt), kas, atsakovės nuomone, rodo ieškinio nepagrįstumą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimu (b. l. 131-137) ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovo atsakovei 1936 Lt išlaidas už advokato pagalbą, ir valstybei – 31,70 Lt išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.
Teismas nurodė, kad dėl 2011 m. rugpjūčio 20 d. paraiška – sutartimi numatytų įsipareigojimų tarp ginčo šalių susiklostė prievoliniai santykiai, atitinkantys vartojimo rangos sutarties sampratą, pagal kurią rangovas, kuris verčiasi tam tikru verslu, įsipareigoja pagal fizinio asmens (vartotojo) užsakymą atlikti tam tikrą darbą, skirtą tenkinti buitinius ar asmeninius užsakovo ar jo šeimos poreikius, o užsakovas įsipareigoja priimti darbo rezultatą ir už jį sumokėti. Nagrinėjamu atveju, atsakovė, ieškovo užsakymu pradėjo transporto priemonės „Volkswagen Passat“ vairo padėties keitimo darbus. Šiems darbams nepasibaigus, ieškovas 2012 m. liepos 13 d. sutartį nutraukė dėl remonto paslaugų atlikimo termino nesilaikymo ir pasiėmė automobilį iš atsakovės įmonės patalpų. Teismas vertino, kad užsakovas, ne tik nepateikdamas rangovui transporto priemonės gamintojo techninių sąlygų, bet ir iškilus nesutarimams dėl pasirašytos sutarties sąlygų atsisakydamas pasirašyti atsakovės pasiūlytus variantus dėl sutarties priedo, nesiūlydamas jokio kito problemos sprendimo būdo, atsisakė bendradarbiauti su rangovu, kas sąlygojo aplinkybę, jog automobilio remonto darbai nutrūko. Dėl tų pačių aplinkybių teismas laikė, kad šalys negalėjo apibrėžti ir darbų atlikimo termino, o šio termino nenumačius, nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad rangovas nesilaikė remonto paslaugų atlikimo termino. Teismo vertinimu, byloje nėra pateikta jokių įrodymų, pagrindžiančių ieškovo nurodytą aplinkybę apie tai, kad atsakovė esminiai sugadino automobilį, dėl ko jis turėjo nuostolių. Ieškovas, surašydamas 2012 m. liepos 14 d. automobilio priėmimo - pardavimo aktą nefiksavo, kad transporto priemonė sugadinta ar jis atsiėmė ne visas transporto priemonės detales. Byloje nėra duomenų, kad ieškovas vėliau reikalavo grąžinti trūkstamas detales ar, kad vietoje buvusių naujų detalių buvo įdėtos senos. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad patyrė išlaidų dėl sugadinimų pašalinimo. Teismas laikė, kad transporto priemonės išardymas negali būti tapatinamas su jos sugadinimu, kadangi šiuo atveju, išardymas buvo būtinas dėl užsakytų darbų specifikos, o išardytas detales sumontavus, transporto priemonė įgautų pradinę būklę. Ieškovas, atsiimdamas transporto priemonę, nereikalavo atsakovės grąžinti jos į pirminę būklę, kadangi ketino tęsti atsakovės pradėtus darbus kitoje įmonėje, kas reiškia, jog surinkti transporto priemonę į pradinę padėtį buvo netikslinga.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu (b. l. 141-145) ieškovas prašo teismo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-26-435/2013 ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį tenkinti ir priteisti ieškovui iš atsakovės 32 235,30 Lt nuostolius.
1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas, neteisėtas, priimtas neteisingai ir netinkamai taikant materialinės teisės normas.
2. Teismas netinkamai vertino įrodymus, tuo pažeisdamas CPK įtvirtintas įrodinėjimo taisykles. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad nebuvo nustatytas remonto darbų terminas, yra nepagrįsta, nes ieškovas su atsakove buvo sudarę sutartį, pagal kurią atsakovė įsipareigojo atlikti automobilio remonto darbus, t. y. pakeisti vairo padėtį, o ieškovas už atliktus darbus (įskaitant detalių ir remonto kainą) įsipareigojo sumokėti 5445 Lt. Šalys taip pat žodžiu susitarė, kad automobilio remonto darbai bus baigti iki 2011 m. rugsėjo 1 d., šią aplinkybę 2011 m. lapkričio 4 d. pranešimu patvirtino ir pati atsakovė.
3. Teismas neįvertino aplinkybių, kad atsakovė, sudarydama sutartį, visos esminės informacijos apie automobilio vairo padėties keitimo specifiką apeliantui nesuteikė. Automobilio remontas truko ilgiau kaip 9 mėnesius. Apeliantas bendravimo ir bendradarbiavimo su atsakove nevengė, priešingai, atliko visus veiksmus (sumokėjo 3000 Lt avansą, papildomai sumokėjo 1000 Lt) ir pagrįstai tikėjosi, kad automobilis bus suremontuotas. Papildomos sutarties nepasirašė, kadangi siūlomos sąlygos buvo naudingos vien tik atsakovei. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas, kad buvo tartasi dėl atskirų detalių remonto rėmėsi vien tik atsakovės liudytojų (darbuotojų), kurie yra suinteresuoti bylos baigtimi, subjektyviais parodymais. Teismas taip pat nevertino rašytinio įrodymo – transporto priemonės vertinimo pažymos, kuri patvirtina patirtų nuostolių dydį ir aplinkybę, kad automobilis, atsižvelgiant į jo likutinę vertę, yra neremontuotinas.
4. Įstatymų leidėjas numato galimybę rinktis vartotojui alternatyvius jo teisių pažeidimų gynimo būdus, todėl teismo išvada, kad ieškovas, atsiimdamas transporto priemonę, nereikalavo atsakovės grąžinti jos į pirminę būklę yra nepagrįsta.
5. Pagal sudarytą sutartį atsakovė atliko tik automobilio išardymo darbus, tačiau daugiau jokių darbų neatliko ir jokių detalių nenaudojo ir nekeitė, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad apelianto sumokėta 4000 Lt suma atitinka atsakovės atliktų darbų kainą yra nepagrįsta.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 148-150) atsakovė, atstovaujama advokato Rimgaudo Černiaus, prašo teismo apeliacinį skundą atmesti, o Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimą palikti galioti; priteisti iš ieškovo atsakovei apeliacinės instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad byloje nėra ginčo, jog ieškovas transporto priemonę, kurios vairas yra dešinėje pusėje, įsigijo sąmoningai, iš anksto žinodamas, kad norint ją eksploatuoti Lietuvoje, reikės pakeisti vairo padėtį (iš dešinės pusės į kairę). Ieškovas kreipėsi į atsakovę jau po transporto priemonės įsigijimo, t. y. atsakovė niekaip neįtakojo ieškovo sprendimo tokią transporto priemonę įsigyti. Ieškovas vien dėl savo, kaip vartotojo statuso, reikalauja iš atsakovės atsakomybės tiek dėl transporto priemonės netinkamumo eksploatuoti, tiek dėl, ieškovo manymu, ne pagal sutartas sąlygas atliktų vairo pusės keitimo darbų. Ieškovo teiginiai, kad pagrindinis jo teisių pažeidimas buvo tas, jog jis tariamai nesuprato, kad vairo keitimo darbams bus naudojamas ne dalių komplektas, o atskiros dalys, gaunamos iš atskirų tiekėjų pagal jų turimas naudotų automobilių atsargas, nėra pagrįsti ir paneigti teismo sprendimu, byloje esančiais įrodymais. Atsakovė negalėjo vykdyti sutarties ir pasiekti sutarto rezultato, kadangi ieškovas nederino detalių įsigijimo sąlygų ir tokiu būdu pats nevykdė savo sutartinių įsipareigojimų, nebendradarbiavo su atsakove. Pagal byloje nustatytas aplinkybes, nėra pagrindo ieškovą laikyti ir faktiškai silpnesne sutarties puse, nes jis iš esmės viską jau buvo susižinojęs iki sutarties sudarymo su atsakove ir tik ieškojo asmenų, kurie galėtų suteikti norimas paslaugas, išleidžiant mažesnę pinigų sumą, t. y. sąmoningai rinkosi rizikingesnį variantą ir prisiėmė atitinkamą riziką. Atsakovė neneigia ieškovo teisės nutraukti rangos sutartį bet kuriuo jos vykdymo momentu, tačiau pasinaudojimas šia teise nereiškia sutarties pažeidimo iš atsakovės pusės bei nereiškia, kad ieškovas, kaip užsakovas, neturi sumokėti atsakovei už faktiškai atlikus darbus. Aplinkybė, kad ieškovas nesitikėjo atsiradusių prisiimtos rizikos pasekmių (kad nebus galimybių per pora mėnesių rasti reikiamų detalių), o vėliau dėl paties ieškovo veiksmų sutarties vykdymas faktiškai sustojo, ieškovas be jokio pagrindo nesutiko niekaip keisti/detalizuoti sutartų sąlygų, atsižvelgiant į faktines galimybes vykdyti sutartį, lemia būtent paties ieškovo atsakomybę. Be to, tie darbai, kuriuos atliko atsakovė, vis tiek turėjo būti atlikti, nes be jų nebūtų pakeista vairo vieta ir automobilis nebūtų pripažintas tinkamu eksploatuoti, nepriklausomai nuo sutarties įvykdymo apimties ir aplinkybių. Kaip paaiškėjo iš paties ieškovo paaiškinimų, bylos nagrinėjimo metu tas automobilis tapo tinkamu eksploatuoti, kai vairo padėtis buvo pakeista kitose automobilių remonto dirbtuvėse, t. y. automobilio problema buvo ne atsakovės atlikti darbai pagal sutartį, o ieškovo veiksmai įsigyjant automobilį, kuris žinomai neatitinka Lietuvoje keliamų reikalavimų. Nežiūrint šios aplinkybės, apeliantas be pagrindo laikosi pozicijos, kad tas automobilis neremontuotinas. Taigi, ne tik, kad nėra atsakovės neteisėtų veiksmų, priežastinio ryšio tarp atsakovės neva neteisėtų veiksmų ir atsiradusių pasekmių, bet ir atsiradusių pasekmių nėra pagrindo konstatuoti kaip žalos.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 263 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys).
Šioje byloje nagrinėjamas ginčas, kurį pagrįstai pirmosios instancijos teismas vertino kilusiu iš vartojimo rangos teisinių santykių, nes užsakovas yra fizinis asmuo, jo užsakyto atlikti darbo rezultato paskirtis – tenkinti užsakovo ir jo šeimos buitinius poreikius, o rangovas yra verslininkas – juridinis asmuo, užsakovas įsipareigoja priimti darbo rezultatą ir už jį sumokėti (CK 6.672 straipsnio 1 dalis).
CK 6.672 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog vartojimo rangos sutarčiai mutatis mutandis taikomos CK 6.188, 6.350–6.370 straipsniuose nustatytos taisyklės; CK6.672 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog vartojimo rangos santykiams, kurių šio kodekso normos nenustato, taikomi vartotojų teisių gynimo ir kiti su šių teisių gynimu susiję įstatymai. CK 6.680 straipsnyje nustatyta, jog jeigu rangovas neatlieka arba netinkamai atlieka vartojimo rangos sutartyje numatytą darbą, užsakovas turi teisę pasinaudoti CK 6.334 straipsnyje numatytomis pirkėjo teisėmis.
Bylos duomenimis nustatyta, kad 2011 metais (šalių paraiškoje - sutartyje jos sudarymo data nenurodyta) šalys susitarė dėl ieškovo įsigyto automobilio vairo pakeitimo iš dešinės į kairę pusę (b. l. 8). Sutartyje - paraiškoje numatyta preliminari sąmata už vairo padėties keitimą 5445 Lt. Sutartyje - paraiškoje taip pat nurodyta, kad nenumatytos preliminaria sąmata remonto sąlygos derinamos telefonu bei, kad užsakovas sumokėjo 3000 Lt avansą. Kadangi, anot apelianto, atsakovė laiku darbų neatliko, sugadino automobilį, todėl jis pasirinko savo teisių gynimo būdą, t. y. nutraukė sutartį, pasiėmė nesuremontuotą automobilį ir prašo atlyginti atsiradusius nuostolius – 32 235,20 Lt. Atsakovė (rangovas) nurodo, kad užsakovas, t. y. apeliantas, nebendradarbiavo, todėl pats pažeidė prievolę, sutarties įvykdymo terminas nebuvo numatytas. Teismas ieškinį atmetė, kaip nepagrįstą. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas, neteisėtas, priimtas neteisingai ir netinkamai taikant materialinės teisės normas.
Apelianto nuomone, teismas netinkamai vertino įrodymus, tuo pažeisdamas CPK įtvirtintas įrodinėjimo taisykles. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog nebuvo nustatytas remonto darbų terminas, yra nepagrįsta, nes ieškovas su atsakove buvo sudarę sutartį, pagal kurią atsakovė įsipareigojo atlikti automobilio remonto darbus, t. y. pakeisti vairo padėtį. Šalys taip pat žodžiu susitarė, kad automobilio remonto darbai bus baigti iki 2011 m. rugsėjo 1 d., šią aplinkybę 2011 m. lapkričio 4 d. pranešimu patvirtino, anot apelianto, pati atsakovė. Teisėjų kolegija pastebi, kad sutartyje - paraiškoje iš viso nenurodyta jos sudarymo data, nors iš kitų dokumentų matyti, kad ginčo nėra, jog ji pasirašyta būtent minėtą dieną (b. l. 9-12). Kolegijos nuomone, kategoriškos išvados, kad darbus atsakovas įsipareigojo atlikti iki 2011 m. rugsėjo 1 d. daryti ir iš 2011 m. lapkričio 4 d. atsakovo pranešimo negalima, kadangi atsakovas nurodė, jog tokia data buvo numatyta preliminari ir užsakymo atlikimo terminas priklausė nuo nenumatytų sąlygų, kurios, kaip nurodyta sutartyje, turėjo būti ir buvo derinamos telefonu bei elektroniniais laiškais, ką patvirtino ir apelianto sutuoktinė, su kuria daugiausia ir vyko susirašinėjimas bei pateikti elektroniniai laiškai (b. l. 71-73).
Kolegija nesutinka su apeliantu, kad teismas neįvertino aplinkybių, jog atsakovė, sudarydama sutartį, visos esminės informacijos apie automobilio vairo padėties keitimo specifiką apeliantui nesuteikė, apeliantas bendravimo ir bendradarbiavimo su atsakove nevengė, papildomos sutarties nepasirašė, kadangi siūlomos sąlygos buvo naudingos vien tik atsakovei. Pažymėtina, kad kilus ginčui dėl informacijos nepakankamumo, pareiga įrodyti priežastinį ryšį tarp informacijos nesuteikimo ir neigiamų padarinių tenka užsakovui, o pareiga įrodyti, kad buvo pateikta būtina ir teisinga informacija, – rangovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2012). Kaip galima spręsti iš minėto atsakovės rašto, jau iki 2011 m. rugsėjo 1 d. atsakovė siūlė apeliantui įvairius variantus, tačiau jo netenkino arba detalių kokybė, arba kaina, arba iš viso neatsakydavo į atsakovės teiktus pasiūlymus. Atsakovė minėtu raštu siūlė pasirinkti vieną iš siūlomų darbų užbaigimo variantų, taip pats siūlė pasirašyti sutarties - paraiškos priedą, numatant galutinę darbų užbaigimo datą. Nesutiktina su apeliantu, jog atsakovės siūlomos sąlygos buvo naudingos tik jai. Kaip galima spręsti iš minėto rašto, atsakovė siūlė galutinį darbų užbaigimo laiką, taip pat nurodė, jog priede galima numatyti ir sankcijas už darbų neatlikimą laiku. Kad atsakovė pranešdavo ir siūlė ieškovui įvairius darbų variantus, galima spręsti iš elektroninių laiškų (b. l. 71-73), iš kurių matyti, jog buvo bendraujama ir telefonu bei susirašinėjimas vyko ir su apelianto atstovu. Įvertinus aptartus įrodymus, atmestinas apelianto argumentas, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas, kad buvo tartasi dėl atskirų detalių remonto rėmėsi vien tik atsakovės liudytojų (darbuotojų), kurie yra suinteresuoti bylos baigtimi, subjektyviais parodymais. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog buvo bendraujama tiek telefonu, tiek elektroniais laiškais patvirtino ir apelianto sutuoktinė, kuri parodė ir tai, kad darbams atlikti jie ieškojo pigesnio ir greitesnio būdo, todėl ir pasirinko atsakovę (b. l. 122-123). Iš aptartų įrodymų spręstina, kad dar iki sutarties sudarymo su atsakove apeliantas ieškojo asmenų, kurie galėtų suteikti norimas paslaugas, išleidžiant mažesnę pinigų sumą, t. y. sąmoningai rinkosi rizikingesnį variantą ir prisiėmė atitinkamą riziką. Kadangi ieškovas nederino detalių įsigijimo sąlygų ir tokiu būdu pats nevykdė savo sutartinių įsipareigojimų, nebendradarbiavo su atsakove, todėl pagrįstai pripažinta, kad atsakovė negalėjo vykdyti sutarties ir pasiekti sutarto rezultato.
Apeliantas teigia, kad pagal sudarytą sutartį atsakovė atliko tik automobilio išardymo darbus, tačiau daugiau jokių darbų neatliko ir jokių detalių nenaudojo ir nekeitė, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad apelianto sumokėta 4000 Lt suma atitinka atsakovės atliktų darbų kainą yra nepagrįsta. Pymėtina, kad darbai, kuriuos atliko atsakovė, vis tiek turėjo būti atlikti, nes be jų nebūtų pakeista vairo vieta ir automobilis nebūtų pripažintas tinkamu eksploatuoti, nepriklausomai nuo sutarties įvykdymo apimties ir aplinkybių. Jei, vartotojo nuomone, atlikti darbai su trūkumais, tai pagal CK 6.658 straipsnį jis turi teisę reikalauti sumažinti paslaugų kainą tų trūkumų verte, tačiau trūkumai savaime nereiškia, kad už atliktus darbus nereikia mokėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-679/2013). Kaip matyti iš paties apelianto paaiškinimo, bylos nagrinėjimo metu automobilio vairo padėtis buvo pakeista kitose automobilių remonto dirbtuvėse, darbų, kuriuos jau buvo atlikusi atsakovė, iš naujo atlikti nereikėjo, automobilis tapo tinkamu eksploatuoti. Įvertinus tai, kolegija atmeta apelianto argumentą, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog sumokėta pinigų suma atitinka atliktų darbų kainą bei nevertino rašytinio įrodymo – transporto priemonės vertinimo pažymos, kuri patvirtina patirtų nuostolių dydį ir aplinkybę, kad automobilis, atsižvelgiant į jo likutinę vertę, yra neremontuotinas.
Pažymėtina, kad rangos sutarties šalių teisės ir pareigos turi priešpriešinį pobūdį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2005; 2009 m. gruodžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2009). Vienos rangos sutarties šalies teisės atitinka kitos šalies pareigas; tik savo pareigas pagal sutartį įvykdžiusi šalis gali reikalauti iš kitos sutarties šalies atitinkamo pareigų vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2010). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7- 508/2013 nurodė, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų - pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis, siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Vartotojai turi tokias pačias pareigas laikytis sutarties sąlygų (įskaitant ir bendrųjų principų tokių kaip pagal CK 6.200 straipsnį – kooperuotis ir bendradarbiauti) ir atsako už jų nevykdymą.
Nors apeliantas pateikė nuorodą į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-581/2008, kurioje aiškinama, jog verslininkas atsako be kaltės, tačiau, kolegijos nuomone, tai nereiškia, kad jo kaltė negali būti paneigiama bendra tvarka pagal byloje surinktus įrodymus. CK 6.256 straipsnio 4 dalis numato, kad verslininkui atsakomybė taikoma, jei įstatymai ar sutartis nenumato kitaip. Pagal bendrus principus įsipareigojęs asmuo neatsako už įsipareigojimų įvykdymą, jei tai lemia kitos šalies veiksmai ir tai taikoma taip pat vartojimo sutarčių atvejais (CK 6.206, 6.253, 6.259 straipsniai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-574/2013).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad CPK 185 straipsnyje įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, pagal kurią tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas dėl to, kad jis pats nėra ginčijamų teisinių santykių dalyvis ar stebėtojas, konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260; 2002 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-462/2002; 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; kt.). Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas laikėsi pirmiau nurodytų įrodinėjimo taisyklių, nustatė esmines šios bylos ištyrė byloje esančius įrodymus ir pagrįstai pripažino, jog ieškovas nepakankamai bendradarbiavo su atsakove, užsakymo vykdymas sustojo dėl ieškovo neveikimo, todėl būtent jį laikė pažeidusiu prievolę (CK 6.64 straipsnio 1, 3 dalys).
Teisėjų kolegija kitus apeliacinio skundo argumentus laiko neturinčiais teisinės reikšmės vertinant teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apibendrindama tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas bylą išsprendė teisingai, apeliacinio skundo argumentais priimto sprendimo keisti ar naikinti nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas, sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Apeliacinį skundą atmetus, tenkintinas atsakovės prašymas priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliaciniame procese, pateikus tai patvirtinančius įrodymus (CPK 98 straipsnis). Atsakovė advokatui sumokėjusi 726 Lt (b. l. 156-158). Šios išlaidos neviršija Rekomendacijų 8.11 punkte numatyto maksimalaus dydžio už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą (1,5 MMA).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-26-435/2013 palikti nepakeistą.
Priteisti iš apelianto A. P., a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Elterma LT“, įmonės kodas 302633580, 726 Lt išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.