- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-10-27
- Bylos Nr.
- e2A-1522-1043/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-40-3-00973-2020-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Marius Bartninkas, Edvardas Paliokas, Anita Sereikienė
- Ieškovas
- akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“
- Atsakovas
- A. G., M. P.
- Kategorijos
- 2.6.10.5.2.4Atsakomybė už didesnio pavojaus šaltinių padarytą žalą
- 2.6.39.2.6.1Transporto priemonės savininko (valdytojo) civilinės atsakomybės draudimas
- 3.1.7.6Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas
- 3.3.1.18.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą
- 3.3.1.20Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis, sprendimo ir nutarties priėmimas bei paskelbimas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko, Edvardo Palioko ir Anitos Sereikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo 2022 m. liepos 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-45-829/2022 pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovams A. G., M. P. dėl žalos atlyginimo regreso tvarka.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė akcinė bendrovė (toliau – AB) „Lietuvos draudimas“ (toliau – ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė: 1) priteisti iš atsakovo A. G. 12 851,15 Eur išmokėtą draudimo išmoką, 551,02 Eur kompensacines palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas už teismo priteistą sumą už reikalavimą, reiškiamą Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 22 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 2) priteisti solidariai iš atsakovų A. G. ir M. P. 2 570,23 Eur išmokėtą draudimo išmoką, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą už reikalavimą, reiškiamą dėl nepranešimo apie eismo įvykį, nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad 2018 m. rugsėjo 1 d. Norvegijoje eismo įvykio metu atsakovas A. G., būdamas neblaivus, vairavo transporto priemonę (duomenys neskelbtini), valstybinis numeris Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – transporto priemonė), ir sukėlė eismo įvykį, tokiu būdu padarydamas žalos kitiems asmenims priklausančiam turtui. Ieškovė įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutarties pagrindu buvo apdraudusi transporto priemonę valdytojų civiline atsakomybe. Kadangi transporto priemonės vairuotojas buvo atsakingas už eismo įvykio kilimą, ieškovei draudimo sutarties pagrindu, atsirado pareiga atlyginti transporto priemonės valdytojo padarytą žalą. Ieškovė padarytai žalai kompensuoti išmokėjo 12 851,15 Eur draudimo išmoką. Vadovaujantis TPVCAPDĮ 22 straipsniu, A. G. turėjo pareigą atlyginti ieškovei jos išmokėtą draudimo išmoką, tačiau net ir ragintas žalos neatlygino. Ieškovė apie įvykį sužinojo tik 2019 m. liepos 7 d., gavusi informacijos iš užsienio žalų reguliavimo partnerio. Draudėjas M. P. ir transporto priemonės valdytojas A. G. nevykdė TPVCAPDĮ 12 straipsnio numatytų reikalavimų pateikti draudikui turimus eismo įvykio bei žalos įrodymus, padėti draudikui išsiaiškinti įvykio aplinkybes ir žalos dydį. Kol negauta informacija apie draudiminį įvykį, draudikas negali tirti įvykio aplinkybių, žalos dydžio, aplinkybių dėl galimo regresinio reikalavimo, jei pažeistos draudimo sutarties sąlygos. Dėl pavėluoto pranešimo draudikas privalo išmokėti draudimo išmoką, remdamasis nukentėjusiojo asmens pateiktais dokumentais, nes draudikas negalėjo po įvykio apžiūrėti sugadintos transporto priemonės ar kreiptis į nepriklausomus ekspertus. Negalėdamas laiku tirti avarijos aplinkybių ir avarijos metu padaryto nuostolio dydžio, draudikas negalėjo įsitikinti ne tik nuostolio dydžiu, bet ir tuo, ar visa žala padaryta būtent šio eismo įvykio metu, bei ar apskritai toks įvykis buvo. Kadangi atsakovai laiku nesuteikė informacijos apie eismo įvykį, bylos administravimas užtruko, draudikas pats negalėjo nustatinėti žalos dydžio ir negalėjo atsisakyti mokėti draudimo išmokos nukentėjusiajam asmeniui. Dėl šio pažeidimo ieškovė pareiškia, kad solidariai iš atsakovų pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų „Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių” 60.3 punktą, turėtų būti priteisiama 20 procentų nuo išmokėtos draudimo išmokos, t. y. 2 570,23 Eur, o vadovaujantis TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, atsakovas A. G. privalo grąžinti ieškovei 100 procentų išmokėtos draudimo išmokos, t. y. 12 851,15 Eur.
Atsiliepimas
3. Atsakovas A. G. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė ieškinį jo atžvilgiu atmesti. Atsiliepime nurodė, kad jis nėra tinkamas atsakovas byloje, nes niekada nebuvo transporto priemonės valdytojas ir įvykio metu transporto priemonės nevairavo. 2018 m. rugsėjo 1 d. kartu su K. P., jo broliu M. P. ir transporto priemonės savininku A. B. vartojo alkoholinius gėrimus automobilyje. M. P. sėdėjo automobilio priekyje, keleivio vietoje, o atsakovas sėdėjo automobilio gale, dešinėje pusėje, K. P. – gale, kairėje gale. Atsakovas buvo užmigęs, kaip pajuto, kad automobilis pradeda važiuoti. Už vairo sėdėjo A. B., kuris automobilį vairavo neblaivus. K. P. vienintelis nevartojo alkoholio. Atsakovas nuo smūgio buvo išmestas į automobilio priekį, ant priekinių sėdynių. Kai atsigavo, automobilyje jau nieko nebuvo, nes visi automobilyje buvę asmenys buvo pasišalinę ir atsakovą palikę vieną. Atsakovas išlipo pro automobilio priekines keleivio pusės dureles. Atvažiavusi policija išvežė jį į ligoninę. K. P. prašė policijai nurodyti, jog automobilį vairavo būtent jis, t. y. K. P., nes priešingu atveju iš A. B. būtų paimtas vairuotojo pažymėjimas. Dėl techninės pagalbos iškvietimo, jis buvo už A. B. buvo sumokėjęs reikalingą pinigų sumą, kurią A. B. 2018 m. rugsėjo 12 d. grąžino pervesdamas į sąskaitą.
4. Atsakovas M. P. atsiliepimo į ieškinį nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Marijampolės apylinkės teismas 2022 m. liepos 7 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė ieškovei AB „Lietuvos draudimas“ iš atsakovo M. P. 2 570,23 Eur turtinės žalos atlyginimą, 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2021 m. sausio 4 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 233,34 Eur bylinėjimosi išlaidas. Likusią ieškinio dalį atmetė. Priteisė iš ieškovės atsakovui A. G. 2 452,85 Eur bylinėjimosi išlaidas. Priteisė iš ieškovės valstybės naudai 33,00 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu. Priteisė iš atsakovo M. P. valstybės naudai 7,00 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.
6. Teismas nustatė, kad tarp ieškovės ir atsakovo M. P. 2018 m. rugpjūčio 14 d. buvo sudaryta draudimo sutartis, kurios pagrindu apdrausta transporto priemonės (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Sutartis įsigaliojo nuo 2018 m. rugpjūčio 14 d. ir galiojo iki 2019 m. rugpjūčio 13 d. 2018 m. rugsėjo 1 d. 17.58 val. R. S., N. K. įvyko eismo įvykis, kurio metu automobilio (duomenys neskelbtini) vairuotojas sukėlė eismo įvykį ir padarė žalos kitiems asmenims priklausančiam turtui – gatvės žibintui su pamatu, kurį reikėjo keisti. Padaryta 12 851,15 Eur turtinė žala. Iš ieškovės atstovo N. K. AS B.A.C.H dėl 2018 m. rugsėjo 1 d. eismo įvykio 2019 m. birželio 20 d. gavo pranešimą apie eismo įvykį. Ieškovė gavusi sąskaitą faktūrą, 2019 m. gruodžio 11 d. sumokėjo 12 851,15 Eur draudimo išmoką.
7. Teismas nustatė, kad nors liudytojas K. P., atsakovas A. G. nurodė, kad transporto priemonės savininkas yra A. B., tačiau nei liudytojas A. B., nei atsakovas M. P. šios nurodomos aplinkybės nepatvirtino. Atsakovas M. P. teismo posėdžio metu nurodė, kad jis eismo įvykio metu buvo transporto priemonės savininkas ir planavo automobilį parduoti liudytojui A. B. bei perrašyti jo vardu, tačiau vykstant atostogų į Lietuvą. Teismas sprendė, kad nepateikus automobilio pirkimo–pardavimo sutarties, kitokių įrodymų, patvirtinančių, kad transporto priemonės savininkas yra ne atsakovas M. P., šią bylos nagrinėjimo metu nurodytą aplinkybę atmetė kaip visiškai nepagrįstą.
8. Teismas nustatė, kad bylos duomenys patvirtina ir atsakovas A. G. neneigė dalyvavęs eismo įvykyje, tačiau ieškovė neįrodė, kad atsakovas pagal N. K. teisę buvo pripažintas kaltu dėl vairavimo esant neblaiviam ir eismo įvykio sukėlimo. Nesant nustatytų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, t. y. neteisėtų veiksmų bei kaltės, atsakovui A. G. negali kilti atsakomybė. Teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovo A. G. veiksmai eismo įvykio metu suteikia teisę draudikui reikalauti iš atsakovo nukentėjusiajam išmokėtos draudimo išmokos regreso tvarka pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalį, taip pat kompensacinių palūkanų, todėl šį ieškinio reikalavimo dalį atmetė (CPK 178 straipsnis).
9. Teismas nustatė, kad atsakovas M. P. po eismo įvykio neįvykdė pareigos per 3 darbo dienas nuo eismo įvykio dienos raštu pranešti draudikui, apdraudusiam jo civilinę atsakomybę, apie eismo įvykį, kuriame dalyvavo jam priklausanti drausta transporto priemonė. Todėl, vadovaujantis Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 60.3 punktu, bei TPVCAPDĮ 12 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teismas sprendė, kad ieškovė turi teisę reikalauti, jog draudėjas grąžintų iki 20 procentų išmokėtos draudimo išmokos. 2 570,23 Eur sumos atsakovas neginčijo, ir teismas laikė, kad ji yra pagrįsta byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, todėl teismas neturėjo pagrindo abejoti šios sumos pagrįstumu, todėl laikė ją įrodyta.
10. Teismas nustatė, jog esant ieškovės prašymui, iš atsakovo M. P. priteistinos 5 proc. dydžio metinės palūkanos, skaičiuojamos nuo teismo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. sausio 4 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o reikalavimo dalį dėl procesinių palūkanų priteisimo iš atsakovo A. G. atmetė.
11. Teismas nustatė, kad išnagrinėjus civilinę bylą buvo patenkinta 16,09 proc. (ieškovės reikalavimai – 15 972,40 Eur, patenkintų reikalavimų apimtis – 2 570,23 Eur) ieškovės reikalavimų, todėl šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas paskirstė atsižvelgdamas į procentinę išraišką.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
12. Ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Marijampolės apylinkės teismo 2022 m. liepos 7 d. sprendimo dalį, kuria atmesti reikalavimai atsakovo A. G. atžvilgiu, ir šioje dalyje priimti naują spendimą – ieškinį tenkinti visiškai. Priteisti iš atsakovo A. G. apeliantės naudai bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. Teismas nepagrįstai atmetė ieškovės reikalavimus, motyvuodamas tuo, kad nėra duomenų apie tai, jog A. G. pagal N. K. teisę būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už vairavimą esant neblaiviam ir eismo įvykio sukėlimą. Teismas neatsižvelgė į byloje surinktus įrodymus bei pažeidė civiliniame procese taikomą tikėtinumo taisyklę, nes tik baudžiamojoje teisėje reikia surinkti neginčijamus įrodymus apie tam tikrų faktų egzistavimą. Byloje buvo surinkta pakankamai įrodymų, kurie leidžia daryti tikėtiną išvadą, kad transporto priemonę vairavo būtent atsakovas A. G..
1.2. Pagal N. K. policijos surinktą medžiagą matyti, kad eismo įvykį matę pašaliniai asmenys, t. y. liudytojai, A. G. atpažino kaip asmenį, vairavusį transporto priemonę. Policijos pareigūnai įtarimus dėl eismo įvykio sukėlimo pirmiausiai pareiškė būtent atsakovui ir paėmė jo vairuotojo pažymėjimą. Visa tai leidžia daryti išvadą, kad policijos pareigūnai turėjo pakankamą pagrindą spręsti dėl aplinkybės, kad būtent šis asmuo vairavo transporto priemonę, kuria buvo sukeltas eismo įvykis. A. G. baudžiamojon atsakomybėn N. K. nebuvo patrauktas ne todėl, kad buvo surinkti jį išteisinantys įrodymai, o todėl, kad nebuvo surinkta pakankamai neginčijamų įrodymų dėl jo kaltės ir šių aplinkybių teismas visiškai neanalizavo.
1.3. Pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino formaliai, buvo ignoruoti A. B., M. P. ir K. P. parodymai. Šie asmenys patvirtino, kad K. P. eismo įvykio metu automobilyje nebuvo ir jis tik formaliai prisiėmė kaltę dėl įvykio. Vienintelis atsakovas A. G. teikdamas paaiškinimus nurodė, kad K. P. buvo transporto priemonėje. Teismas šio prieštaravimo nešalino ir pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.
Atsiliepimas
13. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas A. G. prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Marijampolės apylinkės teismo 2022 m. liepos 7 d. sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti iš ieškovės atsakovo naudai visas jo patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
2.1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog ieškovės į bylą pateikta Norvegijos K. V. policijos apygardos pateiktos medžiaga yra nepakankamas įrodymas konstatuoti atsakovo A. G. atsakomybę dėl eismo įvykio. Ieškovė neįrodė, kad atsakovas pagal N. K. teisę buvo pripažintas kaltas dėl vairavimo neblaiviam ir eismo įvykio sukėlimo. Nesant nustatytų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, t. y. neteisėtų veiksmų bei kaltės, atsakovui A. G. negali kilti atsakomybė.
2.2. Atsakovų ir liudytojų parodymų prieštaravimai buvo analizuoti kitų bylos dokumentų kontekste. Ieškovė reikšdama ieškinį selektyviai, sau naudingai, siekiant nepagrįstai patraukti atsakovą civilinėn atsakomybėn, buvo teismui pateikusi Norvegijos karalystės institucijų surinktą medžiagą ir tik atsakovo iniciatyva, teismui išreikalavus ir gavus pilną bylos medžiagą, paaiškėjo visos esminės bylos aplinkybės, kurios įrodė ir patvirtino atsakovo A. G. teiginius, jog jis minėto įvykio metu nevaldė ieškinyje nurodytos transporto priemonės ir iš viso negalėjo būti atsakovu šioje byloje.
2.3. Ieškovė neįrodė, jog atsakovo A. G. veiksmai eismo įvykio metu suteikia teisę draudikui reikalauti iš atsakovo nukentėjusiajam išmokėtos draudimo išmokos regreso tvarka pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalį, taip pat kompensacinių palūkanų, todėl ši ieškinio reikalavimo dalis buvo pagrįstai atmesta, kaip ir pagrįstai atmesti kiti ieškinio reikalavimai, pareikšti A. G. atžvilgiu.
2.4. Atitinkamai, atmetus ieškovės ieškiniu pareikštus reikalavimus A. G., pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėmė sprendimą iš ieškovės atsakovui priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas - 2 452,85 Eur ir grąžinti kaip užstatą sumokėtą ir nepanaudotą 81,15 Eur dydžio pinigų sumą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
14. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje byloje teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė. Apeliaciniu skundu skundžiama sprendimo dalis, kuria atmesti reikalavimai atsakovo A. G. atžvilgiu, todėl teisėjų kolegija patikrina skundžiamos dalies sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdama apeliaciniu skundu nustatytų ribų.
15. Bylos duomenimis nustatytos šios teisiškai reikšmingos faktinės aplinkybės: tarp ieškovės ir atsakovo M. P. 2018 m. rugpjūčio 14 d. buvo sudaryta draudimo sutartis, kuria apdrausta transporto priemonės „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinė atsakomybė privalomuoju draudimu. Pagal sutarties 1.2 punktą sutartis įsigaliojo nuo 2018 m. rugpjūčio 14 d. ir galiojo iki 2019 m. rugpjūčio 13 d. 2018 m. rugsėjo 1 d. 17 val. 58 min. R. 18, S., N. K. įvyko eismo įvykis, kurio metu automobilio „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojas sukėlė eismo įvykį ir padarė žalos kitiems asmenims priklausančiam turtui – gatvės žibintui su pamatu, kurį reikėjo keisti. Padaryta 12 851,15 Eur turtinė žala, kurią atlygino ieškovė. Dėl eismo įvykio buvo pradėtas tyrimas. Įtarimas sukėlus eismo įvykį buvo pareikštas A. G. (2021-04-13, DOK-13380, zip. priedo 99 l.). Atsakovui A. G. buvo nustatytas 2,69 prom. neblaivumas (2021-04-13, DOK-13380, zip. priedo 96 l.). Kaip įtariamas asmuo eismo įvykio sukėlimu 2018 m. rugsėjo 5 d. buvo apklaustas ir K. P. (2021-12-06, 27-29 psl.). Pastarasis apklausos metu prisipažino vairavęs automobilį. Iš Vidaus policijos apygardos pateiktos medžiagos matyti, kad pradėtas turimas dėl eismo įvykio 2018 m. spalio 15 d. nutrauktas nenustačius automobilį „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairavusio asmens (2021-12-06, 20 psl.).
16. Ieškovė laikosi pozicijos, kad visuma surinktų įrodymų labiau patvirtina aplinkybę, kad transporto priemonę vairavo ir eismo įvykį sukėlė atsakovas A. G., o ne kiti asmenys. Reikalavimus atsakovo A. G. atžvilgiu grindžia LR Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau tekste TPVCAPDĮ) 22 straipsnio 1 punktu, numatančiu, kad draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu jis vairavo transporto priemonę neblaivus) ir TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalimi numatančiu, kad jei apdraustos transporto priemonės valdytojas nevykdė ar netinkamai vykdė šio įstatymo 12 straipsnyje nustatytas pareigas ar padidino žalą dėl savo kaltės, draudikas turi teisę reikalauti grąžinti išmokėtą sumą ar jos dalį iš valdytojo.
17. Atsakovas A. G. nesutikdamas su ieškinio reikalavimais savo atsikirtimus grindė tuo, kad jis nėra tinkamas atsakovas šioje byloje, nes niekada nebuvo ieškinyje nurodomos transporto priemonės valdytojas ir įvykio metu šio automobilio nevairavo.
18. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad į bylą pateikta Norvegijos K. V. policijos apygardos pateiktos medžiaga yra nepakankamas įrodymas konstatuoti atsakovo A. G. atsakomybę dėl eismo įvykio. Teismas konstatavo, jog nesant nustatytų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, t. y. neteisėtų veiksmų bei kaltės, atsakovui A. G. negali kilti atsakomybė.
19. Apeliaciniame skunde teigiama, jog teismas neatsižvelgė į byloje surinktus įrodymus bei pažeidė civiliniame procese taikomą tikėtinumo taisyklę, nes tik baudžiamojoje teisėje reikia surinkti neginčijamus įrodymus apie tam tikrų faktų egzistavimą. Byloje buvo surinkta pakankamai įrodymų, kurie leidžia daryti tikėtiną išvadą, kad transporto priemonę vairavo būtent atsakovas A. G..
20. Teisėjų kolegija su šiuo argumentu nesutinka ir pažymi, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, iš esmės kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, ir iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu faktinės aplinkybės būtų nustatytos kitaip, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas.
21. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir dėl to priėmė nepagrįstą sprendimą. Atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija pasisako dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą.
22. Pažymėtina, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys, kad kasacinis teismas yra nurodęs, jog spręsdamas ginčą, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; kt.). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (tikimybių pusiausvyros principas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-02-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008; 2008-09-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; kt.); teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014).
23. Nuodugni pirmosios instancijos teismui pateiktų procesinių dokumentų, byloje surinktų duomenų, teismo išdėstytų motyvų analizė neleidžia daryti išvados, jog kažkurios reikšmingos aplinkybės arba su jomis susiję įrodymai, pagrindžiantys ieškovės ieškinio reikalavimus, teismo nebuvo įvertinti ar įvertinti netinkamai. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti apeliacinio skundo argumentui, jog pirmosios instancijos teismas ieškovės reikalavimus atmetė motyvuodamas išimtinai tuo, kad nėra duomenų apie tai, jog A. G. pagal N. K. teisę būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už vairavimą, tokiu būdu pažeisdamas civiliniame procese galiojančias įrodymų vertinimo taisykles. Iš tiesų pirmosios instancijos teismo sprendime yra nurodyta, kad „<...> ieškovė neįrodė, kad atsakovas pagal N. K. teisę buvo pripažintas kaltas dėl vairavimo neblaiviam ir eismo įvykio sukėlimo. Tokiu būdu nesant nustatytų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, t. y. neteisėtų veiksmų bei kaltės, atsakovui A. G. negali kilti atsakomybė“. Tačiau šis teismo motyvas negali būti vertinamas izoliuotai nuo visų pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytų motyvų bei pateiktos faktinių duomenų analizės. Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo turinio, pirmosios instancijos teismas detaliai vertino tiek byloje surinktus rašytinius įrodymus, tiek šalių paaiškinimus, tiek liudytojais apklaustų asmenų parodymus bei Norvegijos K. V. policijos apygardos pateiktą medžiagą. Teismas konstatavęs, jog byloje nėra kompetentingos N. K. institucijos sprendimo, iš kurio galima būtų daryti išvadą apie atsakovo A. G. padarytus konkrečius pažeidimus – vairavimą transporto priemonės „(duomenys neskelbtini)“ apsvaigus nuo alkoholio, vertino visus kitus byloje surinktus įrodymus ir jų pagrindu sprendė ar jie yra pakankami, kad daryti išvadą apie tai, kad eismo įvykio metu transporto priemonę vairavo būtent atsakovas A. G.. Nors ieškovė teigia, kad pagal N. K. policijos surinktą medžiagą matyti, jog eismo įvykį matę pašaliniai asmenys, t. y. liudytojai, A. G. atpažino kaip asmenį, vairavusį transporto priemonę, tačiau pirmosios instancijos teismo nurodytų šių liudytojų parodymų trūkumų atsakovo A. G. kaltės dėl eismo įvykio aspektu (tai, kad nei vienas liudytojas nenurodė, kad matė, jog vairavo būtent A. G., kad vairuotojas buvo apibūdintas kaip asmuo vilkėjęs tam tikrus rūbus, tačiau medžiagoje nėra užfiksuota, kad taip apsirengęs buvo A. G., kad liudytojas nurodęs, jog pribėgęs matė automobilyje sėdinčius asmenis, nors esant transporto priemonei apvirtus ant šono mažai tikėtina, kad viduje buvę asmenys galėjo išlikti sėdintys ir kt.) nekritikuoja ir jokių konkrečių argumentų dėl šių liudytojų parodymų vertinimo nenurodo, apsiribodama tik deklaratyviu teiginiu, jog minėti asmenys atpažino atsakovą kaip transporto priemonės, sukėlusios eismo įvykį vairuotoją.
24. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti apeliantės argumentui, jog tai, kad pareigūnai įtarimus dėl eismo įvykio sukėlimo pirmiausiai pareiškė būtent atsakovui ir paėmė jo vairuotojo pažymėjimą leidžia daryti išvadą, kad policijos pareigūnai turėjo pakankamą pagrindą spręsti, kad būtent šis asmuo sukėlė eismo įvykį. Aplinkybė kam pirmam buvo pareikšti įtarimai pati savaime negali nei patvirtinti nei paneigti asmens kaltės dėl eismo įvykio. Nors apeliaciniame skunde teigiama, jog po K. P. prisipažinimo ikiteisminis tyrimas buvo apskritai nutrauktas, kas reiškia, kad šio asmens prisipažinimas sukėlė prieštaravimų baudžiamojoje byloje dėl kalto asmens ir nebuvo galimybės taikyti nei vieno iš jų atsakomybės. Tačiau tai tik subjektyvi ieškovės Norvegijos K. V. policijos apygardos pateiktos medžiagos interpretacija, nepagrįsta jokiais kitais byloje surinktais duomenimis. Į bylą yra pateiktas vidaus policijos apygardos dokumento vertimas, kuriame nurodoma, kad „Byla buvo nutraukta 2018.10.15 dėl įrodymų pozicijos tiek kaltinamiesiems tiek įtariamiesiems asmenims“ (2021-12-06, 20 psl;). Nei iš šio dokumento turinio nei iš kitos medžiagos nėra galimybės nustatyti dėl kokių konkrečių priežasčių buvo nutrauktas tyrimas, o juo labiau teigti, jog išimtinai kito asmens prisipažinimas sukėlus eismo įvykį buvo kliūtis patraukti atsakomybėn už eismo įvykį atsakingą asmenį. Iš pateiktos medžiagos taip pat matyti, kad atliekant tyrimą nuo vairo ir pavarų svirties buvo nuimti atspaudai, tačiau tyrimų rezultatai vėliau buvo sunaikinti. Išvados dėl nustatyto konkretaus asmens DNR ant automobilio vairo ar svirties, byloje nėra. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą apeliacinio skundo argumentą, jog pirmosios instancijos teismas ignoravo M. B., M. P. ir K. P. parodymus. Teismas šių asmenų parodymų neignoravo, o juos įvertino ir pripažino, kad šių asmenų parodymai išsiskyrė ir nesutapo praktiškai nei dėl vienos nustatinėjamos aplinkybės – nei dėl to kiek asmenų automobiliu važiavo, nei kas jį vairavo. Atsakovas M. P. apklaustas nurodė, kad greičiausiai automobilį vairavo A. G., bet negali garantuoti, nes buvo girtas ir nelabai atsimena. Taigi nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog M. P. patvirtinęs, kad automobilį vairavo A. G.. Asmens, kuris dėl didelio suvartoto alkoholio kiekio, nelabai atsimena aplinkybes parodymus vertintini kitaip nei, kad ne itin patikimus teisėjų kolegija neturi pagrindo.
25. Nagrinėjamo klausimo kontekste svarbu pažymėti, jog tam tikrais atvejais teismo galimybės nustatyti faktines bylos aplinkybes yra ribotos. Kadangi byloje sprendžiamas ginčas kilęs iš praeities įvykių, kuriuose teismas nedalyvavo, praeityje buvusios aplinkybės yra nustatinėjamos įrodymų pagalba. Įrodinėjimo pareiga pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo pareigos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal CPK 179 straipsnio 1 dalį įrodymus pateikia šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys. Kitas įrodinėjimo pareigos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei ieškovo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo pareiga (negatyvusis įrodinėjimo pareigos aspektas). Negatyvusis įrodinėjimo pareigos paskirstymas sudaro sąlygas rasti išeitį iš procesinės aklavietės, kai įrodymų tiksliai nustatyti praeities įvykius nepakanka, o reikia išspręsti šalių ginčą. Teisėjų kolegijos vertinimu būtent tokia situacija susiklostė nagrinėjamoje byloje.
26. Šiuo atveju ieškovė, reikalaudama sumos sumokėtos atlyginant eismo įvykio metu padarytą žalą, pagal bendrąsias civilinio proceso taisykles turėjo įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą, kitaip tariant pateikti į bylą įrodymus, pagrindžiančius atsakovo, kaip eismo įvykyje dalyvavusio asmens civilinę atsakomybę dėl eismo įvykio. Pripažintina, kad ieškovė šios pareigos neįvykdė, byloje surinkti duomenys yra nepakankami, kad būtų galima daryti išvadą esant labiau tikėtina, kad eismo įvykio metu transporto priemonę vairavo būtent atsakovas A. G.. Norvegijos K. V. policijos apygardos pateikta medžiaga yra labai fragmentiška, dalis svarbių dokumentų (tyrimų rezultatų) nėra išsaugota, informacijos kiekis yra ribotas.
27. Apibendrinant išdėstytą teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, visapusiškai išaiškino esmines faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl panaikinti ar pakeisti sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais ir argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
28. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovas teikdamas atsiliepimą į apeliacinį skundą patyrė 847 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, kurios priteistinos atsakovui iš apeliantės (CPK 93, 98 straipsniai).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Marijampolės apylinkės teismo 2022 m. liepos 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“, įmonės kodas 110051834, atsakovui A. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 847 Eur (aštuonis šimtus keturiasdešimt septynis eurus) bylinėjimosi išlaidų.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.