- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-04-20
- Bylos Nr.
- 1A-244/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-61-1-00624-2010-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Svajūnas Knizleris (pran.), Aloyzas Kruopys, Linas Šiukšta
- Nuteistasis
- T. S., E. S.
- Nukentėjusysis
- P. P.
- Advokatai
- Aleksandras Palamarčukas
- Kategorijos
1.1.8.1.1.; 1.2.14.1.2.1.; 1.2.14.4.2.; 1.2.29.3.; 2.1.7.3.; 2.1.7.4.1. (S)
LIETUVOS Apeliacinis teismas
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. balandžio 20 d.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų T. S. ir E. S. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nuosprendžio, kuriuo T. S. pripažintas kaltu ir nuteistas: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 3 metams 6 mėnesiams, pagal BK 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 2 metams, pagal BK 302 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 2 metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 3 metams 6 mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Jonavos rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 10 d. nuosprendžiu T. S. paskirta bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 3 metams 8 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
E. S. pripažintas kaltu ir nuteistas: pagal BK 181 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 3 metams, pagal BK 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams, pagal BK 302 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams, pagal BK 138 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmės, paskirtos pagal BK 181 straipsnio 2 dalį, BK 178 straipsnio 2 dalį, BK 302 straipsnio 1 dalį, subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas 3 metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, ši bausmė subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, iš dalies sudedant, ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 3 metams 2 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Nukentėjusiojo P. P. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies. Iš T. S. ir E. S. solidariai priteista 1976,18 Lt nukentėjusiajam P. P. turtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
T. S. ir E. S. nuteisti už tai, kad atvirai pagrobė svetimą turtą ir dokumentus, o būtent: 2010-06-29 apie 8.10 val. prie „D“ (duomenys pakeisti) parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini), veikdami bendrininkų grupėje, paėmė nukentėjusiajam P. P. už rankų, prievarta įsodino nukentėjusįjį į automobilį „VW Golf“, valstybinis numeris ir priklausomybė ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, kur iš P. P. pagrobė 300 litų vertės rankinę su joje buvusiu mobiliojo ryšio telefonu LG KP500, 300 litų vertės, mobiliojo ryšio telefonu „Nokia“ su „Tele2“ PILDYK SIM kortele, bendros 100 litų vertės, kvepalais „Calvin Klein“, 200 litų vertės, USB atmintine, 30 litų vertės, 300 eurų, kurie atitinka 1035,84 litų, 500 Estijos kronų, kurios atitinka 110,34 litų, P. P. vardu išduotus dokumentus - socialinio draudimo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), LR piliečio pasą Nr. (duomenys neskelbtini), tuo padarydami nukentėjusiajam P. P. bendrą 2076,18 Lt turtinę žalą.
T. S. ir E. S. taip pat nuteisti už tai, kad 2010-06-29 apie 8.10 val., prie „D“ (duomenys pakeisti) parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini), veikdami bendrininkų grupėje, atimdami P. P. laisvę, t. y. prievarta įsodindami jį į automobilį „VW Golf“, valstybinis numeris ir priklausomybė ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, nuvežė jį prie žydų genocido vietos, esančios Jonavoje, Ukmergės g., ištraukė nukentėjusįjį iš automobilio ir neturėdami teisėto pagrindo, užmaskuotai, tariamai už tai, kad nukentėjusysis padegė ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens buto duris, savo naudai vertė perduoti jiems turtą - po vieną tūkstantį eurų, o tai atitinka 6905,60 Lt, panaudodami fizinį smurtą: E. S. sudavus kumščiu P. P. į krūtinę, nuo smūgio nukentėjusiajam nukritus, T. S. kartu su E. S. sudavė P. P. ne mažiau kaip 10 smūgių rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, bei toliau tęsdami nusikalstamą veiką, įsodino nukentėjusįjį į automobilį, užmetė ant galvos audeklą ir nuvežė į ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą garažą, kur, versdami P. P. gauti reikalaujamus pinigus grasino, jog šis sumokėjęs ramiai gyvens, T. S. ir E. S. vėl smurtavo prieš nukentėjusįjį: sudavė jam ne mažiau kaip septynis smūgius rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, E. S. replėmis spaudė dešinės pėdos mažąjį pirštą ir tuo bendrais smurtiniais veiksmais kaltinamieji padarė nukentėjusiajam P. P. krūtinės ląstos sumušimą su poodinėmis kraujosruvomis, dešinės krūtinės ląstos pusės IX šonkaulio lūžimu, oro susikaupimu dešinėje krūtinplėvės ertmėje, pilvo sumušimą, poodines kraujosruvas abiejose šlaunyse, dešinės pėdos mažojo piršto sumušimą, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą, po ko nukentėjusiajam P. P. pasiūlius vykti į Kaune esantį „Nordea“ banką pasiimti iš sąskaitos 2000 eurų, apie 12 val. nuvežė jį tuo pačiu automobiliu prie „Nordea Bank Finland Plc“ Lietuvos skyriaus klientų aptarnavimo poskyrio, esančio Kaune, Savanorių pr. 292 B, iš kur, P. P. negrįžus iš banko, pasišalino.
E. S. taip pat nuteistas už tai, kad 2009-09-19 apie 1.40 val. Jonavoje, Panerių gatvėje, prie namo Nr. 21, tyčia rankomis sudavė ne mažiau kaip tris smūgius D. Č. į galvą, tuo padarydamas nukentėjusiajam D. Č. poodines kraujosruvas abiejų akių apatiniuose vokuose, muštinę žaizdą apatinėje lūpoje, dvigubą žandikaulio lūžimą, tai yra nesunkų sveikatos sutrikdymą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis T. S. prašo Kauno apygardos teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nuosprendį pakeisti: jo veiksmus iš BK 181 straipsnio 2 dalies perkvalifikuoti į BK 294 straipsnio 2 dalį ir sušvelninti bausmę; pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir 302 straipsnio 1 dalį išteisinti.
Nuteistasis T. S. teigia, jog nuosprendyje nurodytų nukentėjusiojo P. P. daiktų jis neėmė ir nematė, kad juos imtų E. S. , o automobilyje rastą telefoną jis pats pateikė policijai. Mano, jog apygardos teismas, pripažindamas jį kaltu pagal BK 181 straipsnio 2 dalį, nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1996 m. birželio 21 d. nutarimo Nr. 43 „ Dėl teismų praktikos nagrinėjant turto prievartavimo baudžiamąsias bylas“ nuostatomis, neįvertino, kokie iš tikrųjų buvo turtiniai santykiai tarp jo ir nukentėjusiojo P. P. , neišsamiai ištyrė visas su tuo susijusias aplinkybes ir nepagrįstai rėmėsi prieštaringais nukentėjusiojo parodymais. Nurodo, kad jokios asmeninės naudos jis nenorėjo ir nesiekė, jo tikslas buvo padėti draugams, kad nukentėjusysis P. P. , kuris 2009 m. padegė jo pažįstamos J. K. nuomojamo buto duris ir tuo padarė pastarajai bei liudytojams V. T. ir G. I. bendrą 7000 litų žalą, ją atlygintų. Buto durų padegimo faktas užfiksuotas medžiagoje Nr. 20-60-PR5-574 (t. 4, b.l. 67-69). Šias aplinkybes patvirtino teisme apklausti liudytojai V. T. , G. I. . Iš byloje esančių nuotraukų matyti, jog gaisras buvo pakankamai didelis: matosi aprūkusios namo laiptinės lubos ir sienos, sudegusios durys, apdegęs buto vidus, tačiau Jonavos PK vengė pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 187 str. 2 d. (bute padegimo metu buvo daug žmonių) ir nustatė tikrųjų nuostolių neatitinkantį žalos dydį – 100 litų. V. T. ir G. I. įtarė, kad duris padegė P. P. , nes jis kartu šventė V. T. gimtadienį bute, po to išėjo, kai kilo gaisras vėl atėjo ir prisipažino jį sukėlęs bei sutiko su žalos atlyginimu, tačiau jos taip ir neatlygino. Todėl V. T. ir G. I. paprašė T. S. išreikalauti žalą iš nukentėjusiojo. Kad pinigai buvo reikalaujami už duris, akistatos su T. S. metu pripažino ir nukentėjusysis.
Apeliantas nurodo, jog apygardos teismas neanalizavo jo ir nukentėjusiojo telefoninių pokalbių metu surinktos informacijos, iš kurios matyti, kad nukentėjusysis dėl minėtų pinigų T. S. skambino dar 2010-06-22 ir žadėjo grįžęs iš užsienio juos grąžinti. 2010-06-28 jie buvo susitikę ir tarėsi dėl susitikimo sekančią dieną. Tos pačios dienos vakare, t.y. 21.08 val., nukentėjusysis paskambino jam, o jis 21.48 val. parašė nukentėjusiajam žinutę. 2010-06-29 6.55, 6.57 val. nukentėjusysis vėl skambino T. S. , jie tarėsi, kurioje konkrečioje vietoje susitiks. Nuosprendyje nusikaltimo padarymo laikas nurodomas 2010-06-29 apie 8.10 val., tačiau iš tiesų jie susitiko gerokai vėliau – tą dieną jie dar nesusitikę bendravo telefonu 09.08 val., 09.16 val. Tačiau šių akivaizdžių aplinkybių, patvirtinančių jų tarpusavio bendravimą, susitarimą susitikti, nukentėjusysis vengė prisiminti visaip išsisukinėdamas. Be to, pirminiuose parodymuose P. P. teigė, kad iš parduotuvės nuteistieji jį išsitempė, vėliau, t.y. 2011-02-03 liudytojo papildomos apklausos metu, jis jau aiškino, kad iš parduotuvės išėjo pats. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja A. S. taip pat paaiškino, kad parduotuvėje ir lauke prieš nukentėjusįjį prievartos niekas nenaudojo.
Apeliaciniu skundu nuteistasis E. S. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.
Nuteistasis E. S. teigia, jog inkriminuotų nusikaltimų, išskyrus nesunkų kūno sužalojimą, jis nepadarė. Apygardos teismas, priimdamas jo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, pažeidė BPK 20 str. 5 d. reikalavimus, nes neteisingai įvertino surinktus įrodymus, nepatikrino kiekvieno įrodymo tikrumo, liečiamumo, jų tarpusavio ryšio, nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, kad teismo išvados turi būti grindžiamos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą vieką ir kitas svarbias aplinkybes, bei kad išnaudojus visas galimybes, visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Mano, jog teismo nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, jo kaltė nėra įrodyta, nuosprendis pagrįstas spėjimais ir prielaidomis. Teismas, nuteistojo nuomone, buvo šališkas, kadangi apkaltinamąjį nuosprendį grindė išskirtinai prieštaringais ir melagingais nukentėjusiojo P. P. parodymais, įvardijant juos kaip nuoseklius ir patikimus. Tokie teismo teiginiai, nuteistojo manymu, akivaizdžiai neatitinka bylos medžiagos. Nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas daug kartų ir visose apklausose nurodė skirtingas aplinkybes. Jis nuo pat pradžių klaidino ikiteisminį tyrimą, nurodydamas, kad E. S. ir T. S. pažįsta tik iš matymo, nuslėpė apelianto gyvenamąją vietą, tuo apsunkindamas policijos pareigūnų darbą ieškant jo. Tik teisminio nagrinėjimo metu, priremtas įrodymų, nukentėjusysis pakeitė parodymus ir patvirtino, jog E. S. gyvena su juo viename kieme, o T. S. pažįsta seniai. Apklaustas liudytoju (b.l. 18) jis nurodė, kad T. S. duomenis ir nuotrauką rado internete, nors iš tikrųjų mokėsi su juo vienoje mokykloje. Be to apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis nurodė skirtingas įlaipinimo į automobilį, smurto naudojimo, rankinės ir telefono praradimo aplinkybes. Bylą nagrinėjant teisme nukentėjusysis neigė, kad ne kartą nusikaltimo išvakarėse skambino T. S. , aiškino, kad jo numerio iš viso nežinojo, nors pokalbių išklotinėse šie skambučiai užfiksuoti. Be to nukentėjusysis P. P. į banką atvykusiems pareigūnams aiškino, kad turi banko sąskaitą ir joje yra pinigų, tačiau teisme apklausta banko darbuotoja paneigė tokius P. P. teiginius ne tik dėl pinigų, bet ir dėl sąskaitos buvimo. Banko darbuotojai S. K. nukentėjusysis aiškino, kad į banką jį atvežė trys asmenys, su kuriais jis girtavo. Tokia prieštaravimų ir netiesos gausa nukentėjusiojo parodymuose teismui nesukėlė jokių abejonių.
Apeliantas pažymi, jog neįrodžius jo kaltės padarius nusikaltimus, numatytus BK 181 straipsnio 2 dalyje, 178 straipsnio 2 dalyje, 302 straipsnio 1 dalyje, nepagrįstai panaikintas sprendimas dėl jo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės susitaikius su nukentėjusiuoju ir nepagrįstai priimtas apkaltinamasis nuosprendis pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistųjų T. S. ir E. S. gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti. Prokuroras prašo nuteistųjų T. S. ir E. S. apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo T. S. ir E. S. apeliaciniai skundai atmetami.
Apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų, bylą šiuo atveju tikrina paduotų apeliacinių skundų ribose, todėl iš esmės apeliacine tvarka netikrinama nuosprendžio dalis, kuria E. S. pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir jam už šią nusikalstamą veiką paskirta bausmė, kadangi dėl šios dalies apeliaciniai skundai nepaduoti.
Nuteistasis E. S. apeliaciniame skunde teigia, jog nė vienos iš jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų nukentėjusiojo P. P. atžvilgiu jis nepadarė, todėl turi būti išteisintas. Nuteistasis T. S. apeliaciniame skunde teigia, kad jokių nukentėjusiojo P. P. daiktų nevogė, todėl pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir 302 straipsnio 2 dalį turi būti išteisintas, o jo veiksmai iš BK 181 straipsnio 2 dalies turi būti perkvalifikuoti į BK 294 straipsnio 2 dalį, nes, reikalaudamas iš nukentėjusiojo 7000 Lt, jis veikė J. K. , V. T. bei G. I. prašymu, siekdamas padėti jiems iš P. P. atgauti gaisro metu padarytos žalos atlyginimą. Šiuos nuteistųjų E. S. ir T. S. apeliacinių skundų argumentus apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus ir konstatuoja, kad Kauno apygardos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė nuteistiesiems T. S. ir E. S. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes. Nuosprendyje padarytos išvados dėl nusikalstamų įvykių, nuteistųjų padarytų nusikalstamų veikų sudėties, jų kaltės padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 181 straipsnio 2 dalyje, 178 straipsnio 2 dalyje, 302 straipsnio 1 dalyje, pagrįstos išsamiai bei nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.
Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nuteistasis T. S. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme teigė, kad P. P. buvo skolingas už gaisro metu padarytą žalą, todėl iš jo buvo prašoma pinigų, jokių daiktų nukentėjusysis įvykio metu neturėjo, todėl jie nebuvo pagrobti. Teisiamajame posėdyje jis parodė, kad nukentėjusysis P. P. buvo padegęs jo pažįstamos J. K. buto duris, todėl liko skolingas. Prieš įvykį P. P. jam paskambino telefonu ir pasakė, kad grįžta iš užsienio ir atlygins žalą. Buvo susitikę įvykio išvakarėse, nukentėjusysis žadėjo pinigus grąžinti sekančią dieną. 2010-06-29 ryte P. P. jam vėl paskambino, pažadėjo grąžinti skolą ir jie susitarė susitikti apie 10 val.. Prie parduotuvės jį automobiliu atvežė E. S. , su kuriuo jis iš vakaro buvo susitaręs, kad nuveš jį į Kauną. Jie susitiko nukentėjusįjį, sėdo į automobilį ir važiavo į Kauną. P. P. į automobilį įsėdo pats, jokia prievarta prieš jį naudojama nebuvo. Vykstant pakeliui buvo sustoję kapinėse. Nukentėjusysis melavo, siūlė svetimas mokėjimo korteles, skolos negrąžino, todėl jis supyko ir prieš jį smurtavo, smūgiavo rankomis ir kojomis, sudavė apie septynis smūgius. Į garažą nukentėjusiojo nevežė, jo turto nepagrobė. E. S. prieš nukentėjusįjį nesmurtavo, ar girdėjo apie ką jis (T. S. ) kalbėjosi su P. P. , nežino. Nuvykus į Kauną, jie sustojo prie Savanorių prospekte esančios picerijos, o P. P. nuėjo į banką, tačiau nebegrįžo. Automobilyje nukentėjusysis paliko mobilaus ryšio telefoną Nokia, jokių kitų nukentėjusiojo daiktų automobilyje nebuvo ir jis jų neėmė, pasą nukentėjusiajam atidavė, nes šis jį buvo išvakarėse jam davęs kaip užstatą. Pinigų iš P. P. reikalavo J. K. ir V. T. prašymu, jos su P. P. buvo susitariusios, kad viską išspręs be policijos, tačiau nukentėjusysis joms žalos, kaip žadėjo, neatlygino. Jos paskaičiavo, kad gaisro metu joms, taip pat G. I. buvo padaryta 7000 litų žala, tokią sumą jis ir nurodė P. P. . Viena iš nukentėjusių merginų ruošėsi išvykti į užsienį, kita kėlėsi gyventi į Kauną, G. I. dažnai būdavo komandiruotėse, todėl, patys negalėdami išspręsti žalos atlyginimo klausimo, prašė jo pagalbos (t. 4, b.l. 54-55). Tačiau ikiteisminio tyrimo metu T. S. kitaip aiškino apie įvykio aplinkybes. Jis teigė, kad nukentėjusysis jau iki susitikimo su jais parduotuvėje buvo sužalotas, įvykio metu joks fizinis smurtas P. P. atžvilgiu nebuvo naudojamas, jie tik kalbėjosi apie žalos atlyginimą ir tuose pokalbiuose dalyvavo E. S. . Pastarasis taip pat buvo išlipęs iš automobilio prie žydų genocido vietos, ten kartu su T. S. aiškino P. P. , kad šis turi atlyginti žalą, ir kad nukentėjusysis išsigąstų, abu su juo susistumdė. Be to T. S. teigė, kad išsiaiškinti dėl žalos atlyginimo su P. P. jo prašė tik J. K. , kuri dėl gaisro patyrė 500 litų žalą. Taip sutapo, kad ir P. P. dėl žalos atlyginimo J. K. kreipėsi į jį. Iš pradžių T. S. teigė, jog kalbos apie kažkokią konkrečią pinigų sumą iš viso nebuvo, po to aiškino, jog su P. P. buvo kalbama apie 500 litų žalos atlyginimą, bet 2000 eurų sumos jie neprašė, nukentėjusysis pats, siūlydamas jiems svetimą mokėjimo kortelę, tokią sumą nurodė, aiškindamas, kad tai bus jam ir E. S. už važinėjimą ir J. K. už apdegusias duris (t. 2, b.l. 49-52, 59-61).
Nuteistasis E. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme neigė įvykdęs jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, tačiau viso proceso metu jis taip pat prieštaringai aiškino įvykio aplinkybes. Ikiteisminio tyrimo metu pirmą kartą apklaustas įtariamuoju E. S. teigė, jog iš viso nėra buvę tokio atvejo, kad jis automobiliu kur nors vežtų T. S. ir P. P. , tame tarpe prie žydų genocido vietos Jonavoje ir į banką Kaune, aiškino, jog nukentėjusysis P. P. šias aplinkybes išsigalvojo (t. 3, b.l. 22-23). Tokius savo parodymus E. S. patvirtino akistatos su nukentėjusiuoju P. P. metu (t. 3, b.l. 25-27). Ikiteisminiam tyrimui einant į pabaigą, E. S. , apklausimas įtariamuoju, prisiminė, kad T. S. 2010 m. vasarą paprašė jo nuvežti į Kauną. Jis parodė, kad atvažiavo prie parduotuvės, kur jo jau laukė T. S. , todėl jis iš automobilio net nebuvo išlipęs. Be to, iš kažkur atsirado nukentėjusysis P. P. , kuris pats įsėdo į jo automobilį ir paprašė nuvežti jį į Kauną. Nuo parduotuvės jie iš karto išvyko į Kauną, niekur kitur nevažinėjo ir smurto P. P. nenaudojo (t. 3, b.l. 31-32). Ir tik teisiamojo posėdžio metu E. S. pripažino, kad 2010-06-29 ryte jis, T. S. prašymu, jį ir P. P. vežė iš Jonavos į Kauną, pakeliui buvo sustoję kapinėse. Ten matė, kad iš automobilio išlipęs T. S. sudavė nukentėjusiajam P. P. , tačiau nežino kodėl. Po to jie nuvyko į Kauną, kur prie banko pastato jis paliko T. S. ir P. P. , nes turėjo reikalų, o kai grįžo į tą pačią vietą, rado tik T. S. , kur buvo P. P. , nežino. Nuteistasis aiškino, kad jis pats prieš nukentėjusįjį smurto nenaudojo, pinigų nereikalavo. Įvykio metu P. P. jokios rankinės neturėjo, turėjo tik telefoną, kurį pats paliko E. S. automobilyje. Apie jokias padegtas duris ir skolą nieko nežino (t. 4, b.l. 56-57).
Taigi aukščiau aptarti faktiniai duomenys rodo, kad abu nuteistieji viso proceso metu keitė savo parodymus, prieštaringai aiškino įvykio aplinkybes, bandė savo parodymus derinti prie byloje esančių įrodymų, taip siekdami palengvinti savo teisinę padėtį.
Tuo tarpu nukentėjusysis P. P. , priešingai nei apeliaciniuose skunduose teigia nuteistieji, ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nuosekliai parodė, kad 2010 m. birželio 29 d. ryte, apie 8.10 val., nuėjo į parduotuvę ir ten sutiko nuteistuosius T. S. ir E. S. , kurie prievarta jį įsodino į automobilį, ten atėmė rankinę, kurioje buvo jo daiktai – mobilaus ryšio telefonai: LG KP 500, kurį pirko iš K. V. , ir Nokia, kvepalai, USB atmintinė, taip pat grynieji pinigai užsienio valiuta ir jo asmens dokumentai – socialinio draudimo pažymėjimas bei LR piliečio pasas. Automobiliu nuteistieji vežė jį į kapines, po to į kažkokį garažą, ten abu prieš jį smurtavo, grasino susidoroti ir reikalavo pinigų, t.y. 2000 eurų. Nuteistieji mušė jį rankomis ir kojomis, suduodami smūgius į įvairias kūno vietas, be to garaže replėmis spaudė kojos pirštą. Jis pinigų neturėjo, bet, kad išvengtų fizinio smurto, pamelavo, kad jų turi Nordea banke Kaune, ir pasiūlė ten važiuoti. Nuvykus į Kauną, prie banko T. S. iš jo rankinės išėmė ir padavė LR piliečio pasą. Nuėjęs į banką, nukentėjusysis banko darbuotojoms pranešė, kad iš jo reikalaujama pinigų ir paprašė iškviesti policijos pareigūnus. Kai pareigūnai atvyko, nuteistųjų prie banko jau nebuvo. Jis nuteistiesiems skolingas nebuvo, apie jokias padegtas duris nežino ir prie to nėra prisidėjęs, žalos atlyginti niekam nežadėjo (t. 1, b.l. 14-17, 23-25, 30-31, t. 4, b.l. 50-53). Tokius savo parodymus nukentėjusysis P. P. patvirtino ir akistatų su nuteistaisiais T. S. ir E. S. metu (t. 2, b.l. 59-61, t. 3, b.l. 25-27).
Be to, pirmiau aptartus nukentėjusiojo P. P. parodymus patvirtina kiti faktiniai bylos duomenys.
Ikiteisminio tyrimo metu apklausta liudytoja A. S. (jos parodymai teisiamajame posėdyje buvo perskaityti BPK 276 straipsnio 4 dalies pagrindu) parodė, kad dirba UAB „D“ (duomenys pakeisti) parduotuvėje pardavėja. 2010 m. birželio 29 d. apie 8 val. ryto, kai ji tik buvo atidariusi parduotuvę, užėjo vaikinas su akiniais. Ji nepastebėjo, kad šis vaikinas šlubuotų, ant jo veido jokių sumušimo žymių nematė. Maždaug po 2-3 min. į parduotuvę užėjo dar du vaikinai, vienas iš jų nusipirko cigarečių, o kitas pasakė vaikinui su akiniais, kad eitų pakalbėti ir jie visi trys išėjo iš parduotuvės. Vyriškiai kurį laiką pastovėjo lauke, po to ji nuėjo tvarkytis į sandėlį ir kaip tie vyrai išėjo, nematė (t. 1, b. l. 56-57).
Liudytoja S. K. ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje parodė, kad dirba „Nordea“ banke, Kaune, Savanorių pr. 292B. 2010-06-29 į banką atėjo vaikinas ir paprašė iškviesti policiją. Jis buvo pasimetęs, išsigandęs, aimanavo, atrodė, jog jis jaučia skausmą. Paaiškino, kad grįžo iš užsienio ir šventė su draugais, ryte ėjo į kioską ir jį prievarta įsodino į automobilį pažįstami asmenys, užmovė ant galvos maišą, reikalavo pinigų, mušė ir atvežė į banką. Sakė, jog prie banko stovi automobilis, kuriame esantys asmenys laukia, kol jis išgrynins pinigus ir atiduos jiems, prašė parašyti raštelį, kad pinigai bus išduoti po 15 minučių. S. K. paskambino į policiją ir pranešė, kad klientas prašo pagalbos. Po kiek laiko atvyko policijos darbuotojai. Pagalbos prašęs vaikinas sąskaitos banke neturėjo (t. 4, b.l. 30, 83-84).
Liudytojas Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato patrulių rinktinės vyr. patrulis D. D. ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant teisme parodė, kad 2010-06-29 iš budėtojo gavo nurodymą nuvykti į banką „Nordea“, esantį Kaune, Savanorių pr. 292 B, kur jų lauks apiplėštas vyriškis, jam reikia pagalbos. Banke vyriškis paaiškino, kad jis girtavo su pažįstamais, kurie pareikalavo jo atiduoti savo daiktus ir pinigus. Tai daryti vyriškis atsisakė, todėl buvo mušamas. Po sumušimo jis sutiko sumokėti pinigus ir kartu su jį sumušusiais asmenimis automobiliu „VW Golf“ atvyko iš Jonavos į Kauną, į „Nordea“ banką. Vyriškis nuėjo į banką, o jį atvežę vyrai liko laukti automobilyje. Banke vyriškis paprašė iškviesti policiją. Apžiūrėjo aikštelę, tačiau automobilio „VW Golf“ nerado. Nukentėjusysis buvo išsigandęs, bijojo išeiti iš banko. Jis buvo išgėręs, tačiau orientavosi (t. 1, b.l. 66-68, t. 3, b.l.62, t. 4, b.l. 29, 84).
Analogiškus parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme davė liudytojas Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato patrulių rinktinės vyr. patrulis S. G. (t. 3, b.l. 60-61, t. 4, b.l. 29-30, 84-85).
Taigi, pirmiau aptarti liudytojos A. S. parodymai patvirtina nukentėjusiojo P. P. aiškinimą apie jo susitikimo su nuteistaisiais laiką ir aplinkybes. Nuteistieji apeliaciniuose skunduose nepagrįstai teigia, jog P. P. parodymai nepatikimi, nes jis skirtingai aiškino išėjimo iš parduotuvės aplinkybes. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu apklaustas pirmą kartą paaiškino, kad nuteistieji išsitempė jį iš parduotuvės į lauką ir prievarta įsisodino į automobilį (t. 1, b.l. 14-17), o vėlesnės apklausos metu patikslino savo parodymus, nurodydamas, kad parduotuvėje vienas iš nuteistųjų liepė eiti į lauką pasikalbėti, o jau išėjus iš parduotuvės, abu nuteistieji paėmė jį iš dviejų pusių už rankų ir nusivedė iki automobilio, į kurį prievarta įsodino (t. 1, b.l. 30-31). Ta aplinkybė, kad liudytoja A. S. nepatvirtino prievartos vedant P. P. iki automobilio fakto, taip pat nesudaro pagrindo abejoti nukentėjusiojo parodymais, nes, kaip matyti iš šios liudytojos parodymų, nuteistiesiems su nukentėjusiuoju išėjus iš parduotuvės patalpos, ji ėmė tvarkytis parduotuvės sandėlyje ir tų aplinkybių, kaip vyrai ėjo iki automobilio nematė.
Iš aptartų liudytojos S. K. , D. D. ir S. G. parodymų matyti, kad atvykęs į banką nukentėjusysis buvo labai išsigandęs, atrodė sumuštas. Jis šiems liudytojams nurodė tokias pačias įvykio aplinkybes, kaip ir vėliau, jau atliekant tyrimą bei bylą nagrinėjant teisme, t.y. kad jį į banką atvežę asmenys prievarta įsodino jį į automobilį, kažkur vežiojo, mušė ir reikalavo pinigų.
Iš 2011-01-18 tarnybinio pranešimo matyti, kad nukentėjusiojo P. P. ir nuteistojo T. S. naudojami mobilaus ryšio telefonai laikotarpiu nuo 9.08 val. iki 12.00 val. buvo prisijungę prie celių Klaipėdos g. Jonavoje bei Jonalaukio k. Jonavos rajone, Darbininkų g. Jonavoje, Normainių k. Jonavos r., Darbininkų g. Jonavoje, Išorų k. Jonavos r., Krėvės g. Kaune, Gaižiūnų g. Kaune, Savanorių pr. Kaune (t. 1, b.l. 139), o tai atitinka nukentėjusiojo P. P. parodymus, jog nuteistieji iš parduotuvės vežė jį į žydų genocido vietą Jonavoje, po to kurį laiką vežiojo po apylinkes, vėliau laikė kažkokioje patalpoje ir tik po to nuvežė prie banko Kaune.
Iš specialisto išvados Nr. G 2280/10(02) matyti, kad P. P. buvo padarytas krūtinės ląstos sumušimas su poodinėmis kraujosruvomis, dešinės krūtinės ląstos pusės IX šonkaulio lūžimu, oro susikaupimu dešinėje krūtinplėvės ertmėje, pilvo sumušimas, poodinės kraujosruvos abiejose šlaunyse, dešinės pėdos mažojo piršto sumušimas. Sužalojimai padaryti galimai užduotyje nurodytu laiku, t.y. 2010-06-29, kietu buku daiktu paveikus aukščiau nurodytas sritis. Sužalojimai galėjo būti padaryti suduodant smūgius kumščiais, spardant kojomis ar kitu kietu panašias savybes turinčiu daiktu. Sužalojimai nebūdingi savigynai ar tyčiniam savęs žalojimui. Jie padaryti vienas po kito, septyniais ar daugiau trauminiais poveikiais, nukentėjusiajam būnant įvairiose padėtyse. Dešinės krūtinės ląstos pusės IX šonkaulio lūžimas atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl šio sužalojimo sveikata sutrikdyta ilgiau nei 10 parų laikotarpiui (t. 1, b. l. 41-42). Šie nustatyti P. P. kūno sužalojimai patvirtina jo nurodytas sužalojimo aplinkybes, t.y. kad nuteistieji T. S. ir E. S. mušė jį, suduodami smūgius rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, garaže replėmis jam spaudė kojos pirštą.
Liudytojos K. V. parodymai, kad ji 2009 metų pavasarį pardavė nukentėjusiajam mobiliojo ryšio telefoną LG KP 500 (t. 4, b.l. 31, 85) bei jos pateikta šio mobiliojo ryšio telefono garantinės pažymos kopija (t. 1, b.l. 84-87), taip pat 2010-07-13 daiktų pateikimo protokolas, iš kurio matyti, jog T. S. pateikė P. P. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną Nokia 6080 (t. 2, b.l. 41), patvirtina nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes, kad įvykio metu iš jo buvo pagrobti daiktai, tame tarpe du mobiliojo ryšio telefonai.
Nuteistieji, apeliaciniuose skunduose ginčydami nukentėjusiojo P. P. parodymų patikimumą, teigia, jog nukentėjusysis klaidino ikiteisminio tyrimo pareigūnus dėl jį užpuolusių asmenų, neigė akivaizdžias aplinkybes, kad iki įvykio mobiliojo ryšio telefonu bendravo su T. S. , į banką atvykusiems policijos pareigūnams melavo, jog turi banke sąskaitą ir joje yra pinigų. Teisėjų kolegija šiuos apeliacinių skundų argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusysis P. P. jau pirmos apklausos metu nurodė tiek T. S. ir E. S. bruožus, tiek ir visus jam tuo metu žinomus jų duomenis. Jis paaiškino, jog šiuos asmenis jis pažįsta nuo vaikystės, vieno vardas E. ir jis maždaug prieš 7 metus gyveno (duomenys neskelbtini), kitą vaikiną visi vadina S. arba S.. (t. 1, b.l. 14-17). Sekančios apklausos, vykusios po kelių dienų, metu P. P. nurodė, jog antrasis vaikinas yra T. S. , su kuriuo jis mokėsi vienoje pagrindinėje mokykloje ir kuris anksčiau gyveno (duomenys neskelbtini), nes yra našlaitis. Be to P. P. ikiteisminio tyrimo pareigūnams pateikė fotonuotraukas iš interneto su T. S. ir E. S. atvaizdu (t. 1, b.l. 18). Taigi, akivaizdu, jog nukentėjusysis P. P. , priešingai nei teigia apeliantai, nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios stengėsi padėti ikiteisminio tyrimo pareigūnams nustatyti nusikaltusius asmenis, o ne juos suklaidinti. Iš byloje esančios informacijos apie telefoninius skambučius matyti, jog T. S. ir P. P. iki įvykio bendravo mobiliojo ryšio telefonais, tačiau, iš bylos duomenų taip pat matyti, jog įvykio išvakarėse nukentėjusysis vartojo alkoholinius gėrimus, nusikaltimo metu dėl nuteistųjų jo atžvilgiu atliktų veiksmų patyrė didelį stresą, todėl vien ta aplinkybė, jog jis neprisiminė iki įvykio bendravęs su T. S. telefonu, nesudaro pagrindo abejoti nukentėjusiojo parodymais apie esmines įvykio aplinkybes, kurie, kaip jau minėta, viso proceso metu buvo nuoseklūs. Tokių duomenų, kad nukentėjusysis būtų aiškinęs policijos pareigūnams, jog turi sąskaitą banke, kaip kad apeliaciniame skunde nurodo nuteistasis E. S. , byloje nėra.
Taigi, esant šioms aplinkybėms, netikėti nukentėjusiojo P. P. parodymais apie įvykio aplinkybes, kurie pasitvirtino liudytojų A. S. , S. K. , D. D. , S. G. , K. V. parodymais, specialisto išvada ir kitais byloje surinktais įrodymais, nebuvo jokio pagrindo, todėl apygardos teismas pagrįstai jais rėmėsi nustatydamas faktines bylos aplinkybes. Įvertinęs pirmiau aptartų vienas kitą papildančių faktinių duomenų visumą, teisingai konstatavo, jog T. S. ir E. S. , veikdami bendrininkų grupėje, prievarta įsisodinę nukentėjusįjį P. P. į automobilį, atvirai pagrobė iš jo rankinę su joje buvusiais daiktais, pinigais ir jo asmens dokumentais, taip pat, atimdami nukentėjusiajam P. P. laisvę ir panaudodami jo atžvilgiu fizinį smurtą, reikalavo perduoti jiems 2000 eurų.
Nuteistasis T. S. apeliaciniame skunde teigia, kad jo veiksmai reikalaujant iš nukentėjusiojo pinigų turi būti vertinami kaip savavaldžiavimas, nes jis veikė J. K. , V. T. ir G. I. prašymu padėti atgauti iš nukentėjusiojo gaisro metu patirtos žalos atlyginimą. Apygardos teismas šias nuteistojo nurodytas aplinkybes išsamiai ištyrė, įvertino ir motyvuotai atmetė.
Visų pirma, nukentėjusysis P. P. nuosekliai teigė, jog J. K. bute gaisro metu nebuvo ir su juo niekaip nėra susijęs, dėl žalos atlyginimo su niekuo nesitarė, nuteistiesiems taip pat nebuvo skolingas. Tokį nukentėjusiojo aiškinimą paneigiančių objektyvių duomenų byloje nėra. Nors T. S. teigia, kad J. K. dėl gaisro įtarė P. P. , tačiau, kaip matyti iš byloje esančios Jonavos rajono policijos komisariato medžiagos, šiame policijos komisariate buvo atliekamas tyrimas pagal 2009-04-27 gautą J. K. pranešimą apie tai, kad dega jos nuomojamo buto, priklausančio V. R. , durys. Tyrimo metu buvo apklaustas buto savininkas V. R. , kuris paaiškino, kad jis nežino, kaip galėjo užsidegti jam priklausančio buto durys, jo bute gyvenanti J. K. apie gaisro kilimo priežastis taip pat nieko nežino ir nieko nepastebėjo. Nenustačius asmenų, padegusių šio buto duris, 2009-10-27 nutarimu administracinio teisės pažeidimo bylos teisena buvo nutraukta (t. 4, b. l. 67-79). Be to pats nuteistasis T. S. viso proceso metu labai skirtingai aiškino apie pinigų reikalavimo iš P. P. pagrindą ir aplinkybes. Ikiteisminio tyrimo metu jis teigė, jog reikalaudamas iš nukentėjusiojo pinigų, veikė buto, kurio durys buvo padegtos, nuomininkės J. K. prašymu. Pastaroji gaisro metu patyrė 500 litų žalą, todėl tokia suma nukentėjusiajam ir buvo nurodyta. Apie tai, kad gaisro metu buvo padaryta žala dar ir V. T. bei G. I. ir kad pastarieji taip pat prašė jo išsiaiškinti dėl žalos atlyginimo su P. P. , todėl iš nukentėjusiojo įvykio metu buvo reikalaujama 7000 litų, T. S. nurodė tik teisiamojo posėdžio metu, praėjus daugiau kaip metams laiko po nagrinėjamų įvykių. Taigi, įvertinęs aptartų aplinkybių visumą, apygardos teismas nuteistojo T. S. iškeltą versiją, kad jis, reikalaudamas iš P. P. pinigų, veikė nuo gaisro nukentėjusių asmenų interesais, pagrįstai įvertino kaip pasirinktą gynybinę poziciją, siekiant palengvinti savo teisinę padėtį, o liudytojų V. T. bei G. I. parodymus – kaip siekį padėti draugams, ir teisingai konstatavo, jog nuteistieji T. S. ir E. S. pinigų iš nukentėjusiojo P. P. reikalavo savo naudai ir neturėdami tam jokio teisėto pagrindo.
Taigi kolegija, įvertinusi bylos objektyvių aplinkybių bei įrodymų visumą, konstatuoja, kad apygardos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, ir, remdamasis jais, padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistieji T. S. ir E. S. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 178 straipsnio 2 dalyje, 302 straipsnio 1 dalyje ir 181 straipsnio 2 dalyje.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismo nuosprendžio dalis dėl nuteistiesiems T. S. ir E. S. paskirtų bausmių pagrįsta ir teisėta.
Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kolegijos vertinimu, apygardos teismas, skirdamas bausmes nuteistiesiems T. S. ir E. S. , šių baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė ir paskyrė jiems teisingas, baudžiamųjų įstatymų, numatančių atsakomybę už padarytas nusikalstamas veikas, sankcijose numatytas bausmes, kurios nėra aiškiai per griežtos, tinkamai individualizuotos.
Nuteistieji T. S. ir E. S. padarė po vieną sunkų nusikaltimą – kvalifikuotą turto prievartavimą (BK 11 straipsnio 5 dalis) ir po du apysunkius nusikaltimus – atvirąją vagystę ir dokumentų pagrobimą (BK 11 straipsnio 4 dalis). Bylos duomenimis, nuteistasis T. S. yra vedęs, turi mažametį vaiką (t. 2, b.l. 72), tačiau praeityje ne kartą teistas už nusikaltimus nuosavybei, (t. 2, b.l. 73, 76-81, 84, ), nusikalto turėdamas neišnykusį ir nepanaikintą teistumą už tyčinio nusikaltimo padarymą, be to, po šių nusikaltimų padarymo nusikalto užsienio valstybėje (t. 2, b.l. 88-89), pataisos namų, kuriuose atliko ankstesniu nuosprendžiu paskirtą bausmę, administracijos charakterizuojamas teigiamai, niekur nedirbo, baustas administracine tvarka (t. 2, b.l. 90-93, 95). Nuteistasis E. S. nevedęs, turi mažametį vaiką (t. 3, b.l. 34), praeityje taip pat buvo nusikaltęs, tačiau teistumas yra išnykęs (t. 3, b.l. 35), šioje byloje inkriminuotus nusikaltimus padarė praėjus vos keliems mėnesiams nuo 2010-04-01 Jonavos rajono apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo, vadovaujantis BK 38 straipsnio 1 dalimi, buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, priėmimo (t. 3, b.l. 38-39), baustas administracine tvarka, nusikalstamų veikų padarymo metu ir po jų niekur nedirbo (t. 3, b.l. 41-44, 45). Nėra nuteistųjų T. S. ir E. S. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, jų atsakomybę sunkina tai, kad nusikalto veikdami bendrininkų grupėje. Teisėjų kolegija, patikrinusi apygardos teismo nuosprendį paduotų apeliacinių skundų ribose, konstatuoja, jog visas šias aplinkybes apygardos teismas įvertino išsamiai bei nešališkai ir į jas atsižvelgęs pagrįstai nuteistiesiems T. S. ir E. S. už nusikaltimus, numatytus BK 181 straipsnio 2 dalyje, 178 straipsnio 2 dalyje, 302 straipsnio 1 dalyje, paskyrė laisvės atėmimo bausmes, neviršijančias šių baudžiamųjų įstatymų sankcijose numatytos šios bausmės vidurkio. Tokios nuteistiesiems paskirtos bausmės yra teisingos, jos atitinka BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus ir nėra aplinkybių, kuriomis remiantis jos galėtų būti švelninamos.
Apygardos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutarė:
Nuteistųjų T. S. ir E. S. apeliacinius skundus atmesti.