- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-09-29
- Bylos Nr.
- 2A-615-613/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-43-3-00960-2021-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Giedrė Seselskytė
- Ieškovas
- M. F.
- Atsakovas
- E. J., A. J.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Giedrė Seselskytė
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo M. F. atstovės pagal įstatymą R. R. apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo 2022 m. balandžio 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo M. F. atstovės pagal įstatymą R. R. patikslintą ieškinį atsakovams E. J., A. J. dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas M. F., atstovaujamas atstovės pagal įstatymą R. R., kreipėsi į teismą, patikslintame ieškinyje prašė priteisti solidariai iš atsakovų E. J. ir A. J. 1 000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimo, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pagrindiniai ieškinio argumentai:
1.1. Ieškovas nurodė, kad 2021 m. gegužės 28 d. vakare krepšinio aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini), leido laisvalaikį su draugais (A. M., D. J., K. D., E. K. ir V. G.). M. F. ir A. M. draugiškai sutarę pradėjo žaisti imtynių žaidimą „Ravas“, kurio metu žaidėjai stengiasi imdamiesi vienas kitą parversti ant žemės ir išlaikyti 5 sekundes prispaudus prie žemės. Imtynių metu M. F. kelis kartus parvertė A. M. ant žemės ir porą kartų nestipriai sudavė šiam per veidą, o A. M. porą kartų parvertė M. F. ant žemės ir vieną kartą sudavė jam ranka į juosmens šoną. Kiti berniukai tuo metu stovėjo ir stebėjo žaidimą. D. J. šias imtynes filmavo mobiliuoju telefonu. Apie 19.50 val. A. M. parvertė M. F. ant žemės ir laikė prispaudęs, kad jam būtų įskaitytas laimėjimas. Tada D. J. netikėtai pagriebė pilną šiukšlių maišą ir sugrįžęs prie besigrumiančių berniukui tyčia sviedė šį maišą gulinčiam M. F. į veidą. Nuo smūgio M. F. pajuto skausmą, sudejavo ir užsiėmė rankomis veidą. Tačiau D. J. jokio gailesčio dėl savo poelgio neparodė, o ėmė juoktis iš jo sužaloto M. F. ir viską filmuoti mobiliuoju telefonu. M. F. ranka atstūmė D. J. nuo savęs ir sėdęs ant dviračio verkdamas išskubėjo namo. R. R. pamatė, kad sumuštas ir purvinas M. veidas, paraudusi ir patinusi nosis, sūnus papasakojo, kaip buvo sužalotas. R. R. nuvežė sūnų į VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninę, kur medikai jam nustatė sumušimą (hematomėles) dešinėje kaktos pusėje ir nosies nugarėlės srityje, išleido gydytis ambulatoriškai. Tiek M. F., tiek visi kitu kartu buvę berniukai tiksliai matė, kad D. J., tyčia mesdamas maišą, pataikė M. į veidą ir taip jį nestipriai sužalojo. Policijos komisariatas 2021 m. birželio 4 d. nutarimu atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą pagal R. R. pareiškimą, nes (duomenys neskelbtini) D. J. nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo 16 metų amžiaus. Po įvykio, kurio metu buvo sužalota nepilnamečio M. F. sveikata, gydymosi laikotarpiu ir po jo nukentėjusysis jautė fizinį skausmą, patyrė nesaugumo jausmą, emocinį sukrėtimą, pažeminimą, nepatogumus ir dvasinius išgyvenimus dėl gydymo laikotarpiu pasikeitusios estetinės išvaizdos. Kuri laiką M. F. buvo priverstas vengti viešumos, gerti raminamąsias arbatas dėl patirto streso. Berniukas tapo uždaras, nebenori susitikti su draugais, jaučia įtampą, neigiamą bendraamžių dėmesį ir apkalbas, sumažėjo bendravimo galimybės. Iki šiol jam nejauku sutikti mokykloje D. J..
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
2. Tauragės apylinkės teismas 2022 m. balandžio 4 d. sprendimu ieškinį atmetė; priteisė atsakovei E. J. iš ieškovo M. F. atstovės pagal įstatymą R. R. 1 815 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Pagrindiniai pirmosios instancijos teismo motyvai:
2.1. Teismas nurodė, jog ginčo įvykis įvyko vaikų grupei (6 berniukams) žaidžiant žaidimą, kurio metu atliekami imtynių veiksmai. Ikiteisminio tyrimo metu surinkta medžiaga leidžia nustatyti, kad įvykus šio žaidimo kulminacijai, kai M. F. ir A. M. grūmėsi ant žemės, vienas iš žaidimą stebėjusių berniukų D. J. metė šiukšlių maišą gulinčiam M. F. į veidą ir taip jį užgavo. Vertindamas abiejų mamų (tėvų) pareigų įgyvendinimą, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad teismo posėdžio metu apklausta M. F. mama R. R. paaiškino, kad iš pradžių visi berniukai žaidė jos kieme, tačiau ji dėl jų keliamos netvarkos išprašė juos iš kiemo. Taip pat paaiškino, kad nieko apie tokį žaidimą nėra girdėjusi ir net nežinojusi, kad vaikai dalyvauja tokiuose žaidimuose. D. J. mama E. J. teismo posėdžio metu paaiškino, kad žino, jog vaikai kartais žaidžia žaidimą, tačiau ji šio agresyvaus, smurtinio žaidimo netoleruojanti ir neleidžianti sūnui jo žaisti, kadangi jo metu vaikai pernelyg įsijaučia ir peržengia visas ribas. Teismo vertinimu, būtent tokia situacija ir susiklostė 2021 m. gegužės 28 d. įvykusio žaidimo metu. Nors toks D. J. poelgis (šiukšlių maišo metimas į kitą vaiką) pripažintinas neleistinu ir nepateisinamu, akivaizdu, kad visų berniukų (tiek įsitraukusių į žaidimą, tiek jį stebėjusių) elgesys vertintinas kaip rizikingas ir nesuderinamas su tokio amžiaus vaikų sportinių žaidimų standartais.
2.2. Teismo vertinumu, teismo posėdžio metu nustatyta aplinkybė, kad pati R. R. vaikus (tarp jų ir savo sūnų) išprašė iš saugios namų aplinkos ir neteko jų tiesioginės jų priežiūros, ir net nežinojo, kokio pobūdžio žaidimus sūnus žaidžia su kitais vaikais, leidžia nuspręsti ir apie jos pačios atitinkamo laipsnio atidumo, rūpestingumo ir dėmesingumo stoką. Šios bylos atveju nėra pagrindo nuspręsti, kad atsakovai būtų pažeidę tinkamas sūnaus priežiūros pareigas. Priešingai, nei teigia ieškovė, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių agresyvų ir smurtinį atsakovų sūnaus elgesį su kitais vaikais, apie tai tiesiogiai neleidžia nuspręsti nei ugdymo įstaigos pateikta D. J. charakteristika, nei teismo posėdžio metu šios ugdymo įstaigos socialinės pedagogės pateikti paaiškinimai, nei ieškovės prašymu išreikalauti atsakovų baustumo administracine tvarka duomenys. Aptartos faktinės aplinkybės patvirtina, kad atsakovai tėvų valdžią sūnui įgyvendino tinkamai. Priešingas aiškinimas sukurtų prielaidas tėvų valdžios įgyvendinimo turinį traktuoti kaip pernelyg aukštą standartą, kurio normaliomis sąlygomis tėvai neturėtų galimybės pasiekti.
2.3. Šioje byloje priežastinis ryšys tarp atsakovų pareigų netinkamo įgyvendinimo ir jų sūnaus padarytos žalos ieškovės sūnui taip pat nenustatytas. Tai, kad pačiam ieškovės sūnui, dalyvaujančiam dinamiškame smurtinio pobūdžio žaidime, į veidą buvo sviestas maišas taip jį užgaunant, nesudaro galimybės vertinti, kad kitas protingas ir apdairus nepilnamečius auginantis asmuo tokiomis pačiomis aplinkybėmis būtų galėjęs numatyti tokio impulsyvaus veiksmo atlikimą, o vaiko nepriežiūros ar nepakankamos priežiūros faktas byloje nenustatytas.
2.4. Byloje nustatytos aplinkybės nėra pakankamos konstatuoti faktą, kad ieškovės sūnui buvo padaryta žalos ar neturtinės žalos, t. y. ieškovo atstovė neįrodė ir neturtinės žalos padarymo fakto. Byloje nepateikta duomenų, leidžiančių daryti išvadas apie M. F. padarytą skriaudą, kurią būtų galima įvertinti kaip neturtinę žalą ir kuri pasireiškė ieškovės nurodytais būdais (nemiga, irzlumu, nerimu, nenoru bendrauti, draugų praradimu). Byloje pateiktas vaizdo įrašo fragmentas leidžia nuspręsti, kad iki ginčo įvykio M. F. užėmė lyderiaujančias pozicijas fizinių jėgų ir ištvermės reikalaujančiuose žaidimuose. Ugdymo įstaigos pateiktoje charakteristikoje berniukas apibūdinamas kaip gerai besimokantis, aktyvus, turintis daug draugų, kuriuos kalbina ir kelia šurmulį. Teismo posėdžio metu kaip liudytoja apklausta socialinė pedagogė nurodė nepastebėjusi jokių M. F. elgiasi pokyčių, ar tai, kad šis berniukas tapo užsisklendęs, mažiau bendraujantis, priešingai, – apibūdino jį kaip mandagų ir draugišką vaiką. Pačios ieškovo atstovės pateikti duomenys leidžia daryti išvadas apie sėkmingą ir socialiai aktyvių M. F. gyvenimą: berniukas mokosi meno mokykloje, jis apibūdinamas kaip komunikabilus, pareigingas, gabus, (duomenys neskelbtini) berniukas dalyvavo eilėraščių konkurse, buvo paskatintas padėkos raštu už gerus mokymosi rezultatus.
2.5. Teismas konstatavo, kad byloje pateiktų įrodymų ir nustatytų aplinkybių visuma neleidžia teismui pripažinti atsakovų kaltės ir neturtinės žalos dėl atsakovų nepilnamečio sūnaus atliktų veiksmų fakto. Nenustačius kaltės ir padarytos žalos faktų, nėra pagrindo atsakovams taikyti civilinę atsakomybę.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
3. Ieškovo atstovė pagal įstatymą pateikė apeliacinį skundą, prašo panaikinti Tauragės apylinkės teismo 2022 m. balandžio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti; priteisti nepilnamečio ieškovo atstovei pagal įstatymą iš atsakovų E. J. ir A. J. lygiomis dalimis patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; prijungti prie bylos ieškovo nuotrauką. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
3.1. Apeliantė nurodo, jog teismas konstatavo, kad byloje pateiktų įrodymų ir nustatytų aplinkybių visuma neleidžia teismui pripažinti atsakovų kaltės ir neturtinės žalos dėl atsakovų nepilnamečio sūnaus atliktų veiksmų fakto. Su tokia išvada apeliantė nesutinka, nes byloje buvo pateikta tyrimo medžiaga Nr. M-1-01-26812-21; tyrimas užbaigtas nutarimu, jame nustatyta, kad mažametis D. J. įvykdė nusikaltimą, numatytą Baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 3 dalyje, tačiau pradėti ikiteisminį tyrimą buvo atsisakyta, nes veiką padaręs asmuo nebuvo sulaukęs 16 metų amžiaus.
3.2. Taigi šioje byloje yra nustatytos visos sąlygos atsakovų civilinei atsakomybei kilti: neteisėti veiksmai (neteisėtas veikimas) D. J. pavartojus fizinį smurtą, buvo atlikti veiksmai, kurie yra draudžiami, kartu pažeidžiant bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
3.3. Sisteminė įstatymo nuostatų analizė leidžia daryti išvadą, kad Civilinio kodekso 6.275 straipsnio l dalyje numatytas nepilnamečio vaiko žalos padarymo faktas suponuoja, jog tokiu atveju tėvai neatlieka arba netinkamai atlieka pareigas, numatytas Civilinio kodekso 3.155 straipsnyje. Tokiose situacijose, kai nepilnamečiai padaro žalą, atitinkančią Civilinio kodekso 6.250 straipsnyje numatytus jos požymius, paprastai laikoma, kad šių nepilnamečių tėvai nenaudoja tėvų valdžios, t. y. netinkamai auklėja ar prižiūri savo vaikus. Byloje nebuvo nustatyta jokių ekstraordinarių aplinkybių, dėl kurių tėvai objektyviai negalėjo įgyvendinti savo pareigų. Jų nepilnametis sūnus be jokio pagrindo, nedalyvaudamas imtynių procese, įžūliais ir paniekinančiais veiksmais sukėlė ieškovui skausmą ir nežymų sveikatos sutrikdymą.
3.4. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatas, neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo ir kitais įstatymų nustatytais atvejais. Ginčo atveju ieškovas neturtinę žalą patyrė dėl nepilnamečio D. J. padaryto nusikaltimo, kuris konstatuotas nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą.
3.5. Byloje yra pateikti įrodymai, kurie patvirtina tiek pasekmes, tiek priežastinį ryšį tarp ieškovo sužalojimų. Neabejotina, kad ieškovo sužalojimas padarytas tokiu žeminančiu būdu sukėlė jam ne tik fizinį skausmą, bet ir sukėlė dvasinio pobūdžio pakenkimus, kančias ir išgyvenimus. Ant veido liko sužalojimai. Pamokų lankymas, veidui esant subjaurotam, ieškovui sukėlė dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, pablogino reputaciją, sumažino bendravimo galimybes. Nė vienas iš atsakovų neatsiprašė ieškovo dėl jam padarytos žalos, o toks atsakovų elgesys gali būti vertinamas kaip piktybiškas ir kaip siekis išvengti atsakomybės už nepilnamečiui asmeniui padarytą žalą.
3.6. Apeliantė taip pat prašo pridėti prie bylos naujai pateiktą įrodymą – ieškovo nuotrauką, nes pateiktas įrodymas vaizdžiai parodo ieškovo sužalojimo pobūdį ir pagrindžia jam padarytą neturtinę žalą.
Atsiliepimas
4. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovai prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą, priteisti iš ieškovo atstovės pagal įstatymą atsakovų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pagrindiniai atsiliepimo argumentai:
4.1. Atsakovai nurodo, jog skunde yra remiamasi ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimu atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Ginčo atveju praktiškai jokie ikiteisminio tyrimo veiksmai atlikti nebuvo, todėl nutarime atliktas vertinimas, net nekalbant apie jo teisinę reikšmę, yra nepatikimas, o pats nutarimas nelaikytinas patikimu rašytiniu įrodymu (be abejo ir turinčiu didesnę įrodomąją reikšmę).
4.2. Pažymi, kad ieškinys buvo atmestas ne tuo pagrindu, kad buvo neįrodytas nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą prejudicionalumas, o tuo, kad nebuvo nustatyta nepilnamečio vaiko tėvų kaltė dėl vaiko galbūt padarytos veikos padarinių.
4.3. Atsakovų kaltės klausimas dėl vaiko veiksmais neva padarytos žalos nebuvo baudžiamosios bylos tyrimo ir vertinimo dalykas, todėl skundo teiginiai, kad teismas be pagrindo nesirėmė nutarimu atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą nuspręsdamas dėl kaltės kaip civilinės atsakomybės elemento, yra nepagrįsti.
4.4. Byloje nėra jokių patikimų duomenų, kurie leistų padaryti išvadą, kad atsakovų vaikas D. J. metė šiukšlių maišą pataikydamas nukentėjusiajam į veido sritį. Teismas sprendimo aprašomojoje dalyje nurodo, kad tai neva yra nustatytas faktas, nors dėl šio aspekto tarp šalių yra kilęs ginčas ir buvo pateikti įrodymai, paneigiantys tokį faktą. Teismas visiškai netyrė byloje esančių duomenų, neatliko jų vertinimo, nebandė pašalinti jų tarpusavio prieštaravimo ir dėl nežinomų priežasčių nurodė šį faktą kaip nustatytą. Nepaisydami to, atsakovai pažymi, kad teismo sprendimo dalis dėl atsakovų (ne vaiko) kaltės ir priežastinio ryšio nebuvimo yra tinkamai argumentuotas ir pagrįstas.
4.5. Teismas taip pat nurodė, kad byloje nėra įrodytas ir nustatytas priežastinis ryšys tarp atsakovų (tėvų) pareigų netinkamo įgyvendinimo ir jų sūnaus padarytos žalos. Skunde ši teismo konstatuota aplinkybė nėra kvestionuojama. Kadangi skundo ribų apeliaciniame procese peržengti negalima, akivaizdu, jog, net ir padarius kitokią išvadą dėl atsakovų kaltės, teismo sprendimo panaikinimas nėra galimas, nes nėra paneigtas priežastinio ryšio fakto nebuvimas.
4.6. Nėra pagrindo abejoti argumentuota teismo išvada dėl to, kad byloje nėra įrodytas padarytos neturtinės žalos faktas. Skunde yra deklaratyviai nesutinkama su teismo išvada, tačiau vien tik tai, kad apeliantas nesutinka su teismo padarytomis išvadomis, nėra pagrindas pripažinti, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir padarė neteisingas išvadas. Apeliacinio skundo argumentai šiuo klausimu yra nepagrįsti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Apeliacinis skundas netenkintinas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai
5. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Todėl apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Kadangi ieškovė apeliaciniame skunde teigia, jog šiuo atveju egzistuoja absoliutus negaliojimo pagrindas, argumentai, susiję su absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo egzistavimu, bus nurodyti tolesnėse nutarties dalyse.
6. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis, todėl byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.
7. Apeliantė su apeliaciniu skundu pateikė apeliacinės instancijos teismui naują įrodymą – nuotrauką, prašo ją pridėti prie bylos. Pažymėtina, jog naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. Pagal Civilinio proceso kodekso 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, nuspręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą. Apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardytas išimtis, ir šį įrodymą priimti. Teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatinėjamas fakto klausimas, gali būti priimami nauji sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-969/2015). Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas išlaikyti protingą pusiausvyrą tarp proceso koncentruotumo, ekonomiškumo ir dispozityvumo principų, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsisako priimti su apeliaciniu skundu naujai pateiktą įrodymą. Teismo nuomone, šis įrodymas yra perteklinis, iš esmės nepagrindžia jokių naujų reikšmingų bylai aplinkybių, šis įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, o ieškovo atstovė pagal įstatymą iš esmės nepagrindė naujo įrodymo pateikimo būtinybės.
8. Byloje nustatytos tokios toliau nurodomos aplinkybės. R. R. yra M. F., gimusio (duomenys neskelbtini), mama ir atstovė pagal įstatymą, atsakovai A. ir E. J. yra tais pačiais metais gimusio D. J. tėvai. 2021 m. gegužės 28 d. vakare krepšinio aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini), leisdami laisvalaikį su draugais A. M., D. J., K. D., E. K. ir V. G., M. F. ir A. M. žaidė imtynių žaidimą „Ravas“, kurio metu žaidėjai stengėsi imdamiesi parversti vienas kitą ant žemės ir išlaikyti prispaudus prie žemės. Žaidimo metu M. F. kelis kartus parvertė A. M. ant žemės ir porą kartų nestipriai sudavė šiam į veidą, o A. M. porą kartų parvertė M. F. ant žemės ir vieną kartą sudavė jam ranka į juosmens šoną. Kiti berniukai tuo metu stovėjo ir stebėjo žaidimą. D. J. imtynes filmavo mobiliuoju telefonu.
9. Tarp šalių kilo ginčas dėl vėliau žaidimo metu įvykusio epizodo, kai M. F. besigrumiant su A. M. atsakovų sūnus D. J. pagriebė pilną šiukšlių maišą ir sviedė / smogė juo gulinčiam M. F. į veidą, taip užgaudamas. Kaip nurodyta ikiteisminio tyrimo Nr. M1-01-26812-21 medžiagoje, šiukšlių maiše buvo popierinės tuščios pakuotės nuo maisto produktų, du vienetai suspaustų tuščių butelių (0,5 l talpos), vienas metalinis tuščias flakonėlis ir stiklainis (0,3 l talpos) 2021 m. gegužės 28 d. 20.13 val. M. F. buvo nuvežtas į ambulatorinio gydymo įstaigą, kur jam buvo diagnozuotas paviršinis nosies sužalojimas ir veido sumušimas. 2022 m. vasario 14 d. specialisto išvadoje konstatuota, kad, remiantis VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės ambulatorinio apsilankymo duomenimis, padarytos poodinės kraujosruvos kaktos ir nosies srityje, paveiktos kietu buku daiktu, kvalifikuotinos nežymiu sveikatos sutrukdymu.
10. Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) policijos komisariatas 2021 m. birželio 4 d. nutarimu atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą pagal R. R. pareiškimą, nes mažametis D. J. tiriamos veikos padarymo metu nebuvo 16 metų amžiaus.
11. M. F. atstovė pagal įstatymą R. R. kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš D. J. tėvų 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Jos teigimu, dėl 2021 m. gegužės 28 d. įvykusio įvykio nepilnametis sūnus patyrė neturtinės žalos. Teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu R. R. detalizavo, kad, nors M. F. jokių fizinių liekamųjų reiškinių veido srityje (randų, įbrėžimų ir pan.) neliko, tačiau dėl ginčo įvykio jos sūnus patyrė ilgalaikę psichologinę skriaudą, dėl kurios jis blogai miega, tapo irzlus, jaučia nerimą, nebenori žaisti lauke, neteko draugų dėl to, kad pats nebenori su jais bendrauti.
12. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, konstatavęs, jog neįrodyta atsakovų kaltė, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos ir pačios neturtinės žalos faktas. Ieškovo atstovė pagal įstatymą skundžia šį pirmosios instancijos teismo sprendimą. Savo nesutikimą argumentuoja tuo, jog ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. M-1-01-26812-21 nustatyta, kad mažametis D. J. įvykdė nusikaltimą, numatytą Baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 3 dalyje, tačiau pradėti ikiteisminį tyrimą buvo atsisakyta, nes veiką padaręs asmuo nebuvo sulaukęs 16 metų amžiaus. Taigi šioje byloje yra nustatytos visos sąlygos atsakovų civilinei atsakomybei kilti. Byloje nebuvo nustatyta jokių ekstraordinarių aplinkybių, dėl kurių atsakovai objektyviai negalėjo įgyvendinti savo kaip tėvų pareigų. Jų nepilnametis sūnus be jokio pagrindo, nedalyvaudamas imtynių procese, įžūliais ir paniekinančiais veiksmais sukėlė ieškovui skausmą ir nežymų sveikatos sutrikdymą. Pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatas, neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo ir kitais įstatymų nustatytais atvejais. Apeliantės teigimu, ginčo atveju ieškovas neturtinę žalą patyrė dėl nepilnamečio D. J. padaryto nusikaltimo, kuris konstatuotas nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą.
13. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, už nepilnamečio iki keturiolikos metų padarytą žalą atsako jo tėvai ar globėjai, jeigu neįrodo, kad žala atsirado ne dėl jų kaltės (CK 6.275 straipsnio 1 dalis). Taigi nagrinėjamu atveju deliktinės atsakomybės subjektai yra nepilnamečio iki keturiolikos metų D. J. tėvai E. ir A. J..
14. Tėvų civilinė atsakomybė už nepilnamečių iki keturiolikos metų padarytą žalą atsiranda esant jų kaltei. Tėvų kaltė, skirtingai nei kitos civilinės atsakomybės sąlygos, yra preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Ši įstatyme įtvirtinta prezumpcija lemia ir įrodinėjimo naštos paskirstymo ypatumus, todėl tai, kad nėra jų kaltės, nagrinėjamu atveju privalo įrodyti atsakovai (nepilnamečio vaiko iki keturiolikos metų tėvai). Tėvų atsakomybės pagrindas yra kalta jų pačių veikla (veikimas ar neveikimas), pasireiškianti neveikimu ar netinkamu, nepakankamu veikimu, t. y. netinkama ir (ar) nepakankama vaiko priežiūra, neatsakingas požiūris į jo auklėjimą, tėvų valdžios nepanaudojimas ar neefektyvus jos panaudojimas, sudaręs sąlygas neteisėtam, žalą sukėlusiam vaiko elgesiui.
15. Kasacinio teismo praktikoje, kurioje analizuojami tėvų deliktinės civilinės atsakomybės už nepilnamečio iki keturiolikos metų padarytą žalą kitam nepilnamečiam vaikui klausimai, yra pažymima, kad kaltė tokio delikto prasme yra vaiko nepriežiūra ar netinkama priežiūra, kuri turėjo įtakos ar nulėmė žalos padarymą. Todėl tokiose situacijose turėtų būti nustatyta, ar tėvai, kurių nepilnametis vaikas iki keturiolikos metų padarė žalą, netinkamai įgyvendino jiems tenkančias tėvų teises ir pareigas. Tėvų valdžios turinys negali būti suabsoliutinamas, nustatant itin aukštą tėvų pareigų atlikimo standartą. Sprendžiant dėl netinkamo tėvų pareigų vykdymo turėtų būti vertinama, kokia vaiko priežiūra yra būtina ir kokios priežiūros buvo galima tikėtis individualioje faktinėje situacijoje. Pripažinimas, kad vaiko priežiūra buvo įgyvendinta tinkamai, yra pakankamas tėvų kaltės prezumpcijai pagal CK 6.275 straipsnio 1 dalį paneigti. Vertinant, ar tėvai tinkamai įgyvendino jiems tenkančias pareigas faktinėje situacijoje, turėtų būti nustatytas situacijos, kurioje buvo padaryta žala, pavojingumas, vertinama, dėl kokių priežasčių tas pavojingumas kilo, kokią įtaką tam padarė ar galėjo padaryti tretieji asmenys. Nuo to gali priklausyti ir vaiko tėvų atsakomybės laipsnis. Skirtingai vertintinos situacijos, kai vaikams yra sudarytos galimybės žaisti pavojingais daiktais (virvėmis, strėlėmis, aštriais, pjaunančiais daiktais ir pan.), ir tais atvejais, kai vaikai žaidžia jų amžių ir išsivystymo lygį atitinkančiais žaislais ar naudojasi kitomis priemonėmis. Taip pat svarbu įvertinti vaiko amžių, kuris tiesiogiai yra susijęs su tėvų priežiūros intensyvumu, ir vaiko asmenybės bruožus (paklusnumas ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-60-943/2022).
16. Kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, ginčo įvykis 2021 m. gegužės 28 d. įvyko vaikų grupei žaidžiant žaidimą, kurio metu atliekami imtynių veiksmai. Pirmosios instancijos teismas iš ikiteisminio tyrimo metu surinktos medžiagos nustatė, kad žaidimo kulminacijos metu, kai M. F. ir A. M. grūmėsi ant žemės, vienas iš žaidimą stebėjusių berniukų atsakovų sūnus D. J. metė šiukšlių maišą gulinčiam M. F. į veidą ir taip jį užgavo. Teismas nurodė, jog posėdžio metu peržiūrėtas vaizdo įrašo fragmentas leidžia įsitikinti dviejų dar (duomenys neskelbtini) nesulaukusių vaikų M. F. ir A. M. grumtynių intensyvumu ir dinamika. Vertindamas abiejų mamų (tėvų) pareigų įgyvendinimą sūnums, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad teismo posėdžio metu apklausta M. F. mama R. R. paaiškino, jog iš pradžių visi berniukai žaidė jos kieme, tačiau ji dėl jų keliamos netvarkos išprašė juos iš kiemo. Taip pat paaiškino, kad nieko apie tokį žaidimą nėra girdėjusi ir net nežinojusi, kad vaikai (tarp kurių ir jos sūnus) dalyvauja tokiuose žaidimuose. D. J. mama E. J. teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu paaiškino, kad žino, jog vaikai kartais žaidžia šį žaidimą, tačiau ji šio agresyvaus, smurtinio žaidimo netoleruojanti ir neleidžianti sūnui jo žaisti, kadangi jo metu vaikai pernelyg įsijaučia ir peržengia visas ribas. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, būtent tokia situacija ir susiklostė 2021 m. gegužės 28 žaidimo metu, kai buvo sviestas šiukšlių maišas. Teismas pažymėjo, jog, nors toks D. J. poelgis neleistinas ir nepateisinamas, visų berniukų elgesys vertintinas kaip rizikingas ir nesuderinamas su tokio amžiaus vaikų sportinių žaidimų standartais.
17. Teismas pažymėjo, jog aplinkybė, kad pati R. R. vaikus (tarp jų ir savo sūnų) išprašė iš saugios namų aplinkos ir neteko jų tiesioginės jų priežiūros, tai, kad R. R. net nežinojo, kokio pobūdžio žaidimus sūnus žaidžia su kitais vaikais, leidžia nuspręsti apie pačios R. R. atidumo, rūpestingumo ir dėmesingumo stoką. Teismas nurodė, jog šios bylos atveju nėra pagrindo nuspręsti, kad atsakovai būtų pažeidę tinkamas sūnaus priežiūros pareigas. Priešingai, nei teigia ieškovė, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių agresyvų ir smurtinį atsakovų sūnaus elgesį su kitais vaikais, apie tai tiesiogiai neleidžia nuspręsti nei ugdymo įstaigos pateikta D. J. charakteristika, nei teismo posėdžio metu ugdymo įstaigos socialinės pedagogės pateikti paaiškinimai, nei ieškovės prašymu išreikalauti atsakovų baustumo administracine tvarka duomenys. Aptartos faktinės aplinkybės, teismo vertinimu, patvirtina, kad atsakovai tėvų valdžią sūnui įgyvendino tinkamai. Priešingas aiškinimas sukurtų prielaidas tėvų valdžios vaikams įgyvendinimo turiniui taikyti pernelyg aukštą standartą, kurio normaliomis sąlygomis tėvai neturėtų galimybės pasiekti. Taigi pirmosios instancijos teismas iš esmės padarė išvadą, jog bylos medžiaga paneigia nepilnamečio tėvų kaltės prezumpciją.
18. Ieškovo atstovė pagal įstatymą nesutinka, jog nagrinėjamu atveju deliktinės atsakomybės taikymo aspektu paneigta atsakovų kaltės prezumpcija, nes, jos teigimu, nusikaltimo faktas yra konstatuotas ikiteisminio tyrimo medžiagoje. Apeliacinės instancijos teismas atmeta tokį argumentą kaip nepagrįstą.
19. Pasisakydamas dėl ankstesniame nutarties punkte nurodyto apeliantės argumento, apeliacinės instancijos teismas pažymi tai, kad nagrinėjamu atveju ikiteisminį tyrimą buvo atsisakyta pradėti. Nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą motyvuojamojoje dalyje surinktų faktų vertinimas negali turėti oficialiojo, turinčio didesnę įrodomąją galią, rašytino įrodymo statuso, nes taip būtų pažeisti vieni iš pagrindinių civilinio proceso principų, įtvirtintų CPK 6, 12-14 straipsniuose. CPK 182 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių – asmens nusikalstamų veiksmų pasekmių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje (prejudiciniai faktai). Net ir teismo nuosprendžiu nustatyti faktai turi ribotą prejudicinę galią civilinėje byloje. Teisiamojo veiksmai baudžiamojoje byloje tiriami ir vertinami baudžiamojo proceso ir baudžiamųjų įstatymų taikymo aspektu. To paties asmens veiksmai civilinėje byloje vertinami pagal civilinio proceso ir civilinių įstatymų reikalavimus. Įrodinėjimo dalykai baudžiamojoje ir civilinėje bylose paprastai yra skirtingi. Pagal CPK 182 straipsnio 3 punktą, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, neprivalo iš naujo nustatyti teismo nuosprendžiu konstatuotų nusikalstamų veiksmų ir jų civilinių teisinių pasekmių, taip pat to, ar juos padarė asmuo, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis, tuo tarpu kiti teismo nuosprendžiu nustatyti faktai prejudicinės galios civilinėje byloje neturi. Prejudicinių faktų taisyklė netaikoma ikiteisminio tyrimo pareigūnų priimtiems sprendimams, nutarimams, tyrimo išvadoms ir pan. Šie dokumentai nėra prejudiciniai ir vertintini kaip rašytiniai įrodymai pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles.
20. Taigi apeliantės argumentas, jog nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą buvo konstatuotas nusikaltimo, taigi ir neteisėtų veiksmų, kaltės civilinės atsakomybės taikymo aspektu faktas, atmestinas kaip nepagrįstas. Be to, kaip jau minėta, civiliniame procese neteisėti asmens – šiuo konkrečiu atveju nepilnamečio tėvų kaip atsakomybės subjektų – veiksmai ir kaltė vertinami pagal civilinių įstatymų reikalavimus. Tėvų kaltė ir neteisėti veiksmai šiuo atveju pasireiškia vaiko nepriežiūra ar netinkama priežiūra, kuri turėjo įtakos ar nulėmė žalos padarymą, o pripažinimas, kad vaiko priežiūra buvo įgyvendinta tinkamai, yra pakankamas tėvų kaltės prezumpcijai pagal CK 6.275 straipsnio 1 dalį paneigti.
21. Įvertinęs aptartą teisinį reglamentavimą, teismų praktiką, bylos medžiagą vertindamas pagal civiliniame proceso taikomus įrodinėjimo standartus, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai, kad atsakovai tėvų valdžią sūnui įgyvendino netinkamai. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, jog žaidime dalyvavę berniukai buvo tokio amžiaus, kai jiems jau nebėra būtina tiesioginė nuolatinė priežiūra, tėvams tiesiogiai dalyvaujant visose be išimties jų veiklose, atsakovai nurodė uždraudę sūnui žaisti žaidimą, kad nebūtų peržengtos leistinos ribos, taigi atsakovai sūnui buvo paaiškinę, kodėl netoleruoja tokio žaidimo, vaikai žaidimo metu nenaudojo pavojingų žaislų, tačiau patys savo noru, taip pat ir M. F., užsiėmė veikla ir žaidė žaidimą, kurio metu atliekami veiksmai vertintini kaip rizikingi ir nesuderinami su tokio amžiaus vaikų sportinių žaidimų standartais, taigi laikytina, jog atsakovai šioje konkrečioje situacijoje negalėjo tiesiogiai paveikti žaidimo įvykių eigos; be to, byloje nėra duomenų, patvirtinančių agresyvų ir smurtinį atsakovų sūnaus elgesį su kitais vaikais, duomenų apie tai, kad atsisakius pradėti ikiteisminį tyrimą, atsakovams buvo pritaikyta administracinė atsakomybė, kad jie būtų bausti administracine tvarka už sūnaus nepriežiūrą. Esant nurodytoms aplinkybėms, nėra pagrindo konstatuoti netinkamą atsakovų valdžios sūnui įgyvendinimą.
22. Remdamasis išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad, nenustačius atsakovų kaltės, taigi neegzistuojant visoms privalomoms deliktinės atsakomybės taikymo sąlygoms, pagrindo ją taikyti nėra. Nenustačius atsakovų kaltų veiksmų, priežastinio ryšio, neturtinės žalos fakto ir dydžio nustatymas nėra teisiškai reikšmingas, todėl apeliacinės instancijos teismas kitų deliktinės atsakomybės sąlygų nevertins.
23. Atsakovai atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, jog byloje nėra jokių patikimų duomenų, kurie leistų padaryti išvadą, kad atsakovų vaikas D. J. metė šiukšlių maišą pataikydamas nukentėjusiajam į veido sritį. Atsakovų teigimu, teismas sprendimo aprašomojoje dalyje nurodo, kad tai neva yra nustatytas faktas, nors dėl šio aspekto tarp šalių yra kilęs ginčas ir buvo pateikti įrodymai, paneigiantys tokį faktą. Teismas visiškai netyrė byloje esančių duomenų, neatliko jų vertinimo, nebandė pašalinti jų tarpusavio prieštaravimo ir dėl nežinomų priežasčių nurodė šį faktą kaip nustatytą.
24. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl ankstesniame nutarties punkte nurodyto atsakovų argumento, pažymi, jog kasacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; 2012 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2012). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-585/2012; 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2014). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių šalių įrodinėjamas aplinkybes. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas civilinio proceso tvarka konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo; įstatymo nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą dėl tam tikrų aplinkybių buvimo tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Civiliniame procese vadovaujamasi pirmiau nurodyta įrodymų pakankamumo taisykle, todėl teismas išvadą dėl faktų buvimo gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2008).
25. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog, įvertinus byloje surinktus įrodymus (priimant nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą surinktus duomenis, 2022 m. vasario 14 d. specialisto išvadą, M. F. ambulatorinio apsilankymo VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninėje aprašymo duomenis, šalių paaiškinimus) darytina labiau tikėtina išvada, jog D. J. metė šiukšlių maišą pataikydamas nukentėjusiajam M. F. į veido sritį. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, jog atsakovų nurodomi prieštaravimai tarp bylos duomenų iš esmės pasireiškia šalių paaiškinimuose apie ginčo įvykį, tačiau, įvertinus visą jau minėtą bylos medžiagą, ji laikytina pakankama šiems prieštaravimams pašalinti ir leidžia padaryti labiau tikėtiną išvadą apie nurodytos įrodinėjamos faktinės aplinkybės buvimą.
26. Nurodytų argumentų pagrindu konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismo išvada dėl to, kad nagrinėjamu atveju neįrodytos visos privalomos deliktinės atsakomybės už asmenų iki 14 metų padarytą žalą taikymo sąlygos, pagrįsta, padaryta tinkamai ištyrus ir įvertinus byloje surinktus įrodymus, pritaikius aktualią kasacinio teismo praktiką, taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovo atstovės pagal įstatymą reikalavimo dėl neturtinės žalos iš atsakovų priteisimo.
27. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad įstatymo nustatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą.
Dėl bylos procesinės baigties
28. Apibendrinant išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, pagrindo jį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo
29. Kadangi ieškovo atstovės pagal įstatymą apeliacinis skundas atmestinas, apeliacinio proceso metu patirtos bylinėjimosi išlaidos jai nepriteistinos (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis). Atsakovai pateikė įrodymus, jog už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą patyrė 1 742,40 Eur teisinės pagalbos išlaidų. Nurodytos išlaidos neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą numatyto maksimalaus tokio pobūdžio išlaidų dydžio, todėl, apeliacinį skundą atmetus, atsakovams iš ieškovo atstovės pagal įstatymą priteistina po 871,20 Eur teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo (CPK 98 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teismas
nutaria:
Tauragės apylinkės teismo 2022 m. balandžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Atsakovams E. J. ir A. J. iš ieškovo M. F. atstovės pagal įstatymą R. R. priteisti po 871,20 Eur (aštuonis šimtus septyniasdešimt vieną eurą 20 ct) teisinės pagalbos išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo.