Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Margaritos Dzelzienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nijolės Danguolės Smetonienės, Birutės Valiulienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Hoptransa“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. gegužės 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1521-940/2018 pagal ieškovės UAB „Hoptransa“ ieškinį atsakovui P. A. dėl piniginių lėšų susijusių su darbo santykiais priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Ieškovė UAB „Hoptransa“ ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo P. A. 4685,51 Eur (4150 Didžiosios Britanijos svarus) nuostolių, kuriuos patyrė sumokėjusi baudas, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, visas bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškinyje nurodė, kad P. A. pagal 2015 lapkričio 3 d. darbo sutartį, kuri šiuo metu nutraukta, dirbo tolimųjų reisų vairuotoju UAB „Hoptransa“. Ieškovės direktoriaus 2016 m. vasario 19 d. įsakymu atsakovas nuo 2016 m. vasario 21 d. iki 2016 m. vasario 29 d. komandiruotas maršrutu Italija-Austrija-Vokietija-Prancūzija-Anglija. 2016 m. vasario 27 d. atsakovo vairuojamame vilkike, važiavusiame į Didžiąją Britaniją, atlikus patikrinimą buvo aptikti penki nelegalūs asmenys. Didžiosios Britanijos pareigūnų sprendimu, už penkių nelegalių migrantų pervežimą į Didžiosios Britanijos teritoriją, atsakovui buvo paskirta 3387,12 Eur (3000 svarų) bauda, o ieškovei, kaip atsakovo darbdavei ir transporto priemonės savininkei – 7338,75 Eur (6500 svarų) bauda. Ieškovė teikė skundus dėl paskirtų baudų. Skundus tenkinus iš dalies, ieškovei buvo paskirta 4000 svarų bauda, o atsakovui –150 svarų bauda. Ieškovė sumokėjo abi baudas – 4150 svarus (4685,51 Eur), ir šią sumą prašo priteisti iš atsakovo. Nurodė, kad atsakovas nesilaikė saugumo instrukcijų, su kuriomis buvo pasirašytinai supažindintas, nepasirinko saugios degalinės. Atsakovas ieškovei padarė žalą tyčiniais veiksmais, todėl turi atlyginti visus nuostolius, jis žinojo kokių priemonių turi imtis, kad nelegalūs migrantai nepatektų į vilkiką, tačiau to nepadarė, nesilaikė minimalių atsargumo ir rūpestingumo reikalavimų. Atsakovo veiksmai turi nusikalstamos veikos požymių.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmai 2018 m. gegužės 24 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino iš dalies. Teismas priteisė iš atsakovo ieškovės naudai 972,36 Eur žalos atlyginimo, 169,36 Eur skolos, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos 1141,72 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018-01-10) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kitą ieškinio dalį teismas atmetė. Taip pat iš ieškovės atsakovui priteista 410 Eur (keturis šimtus dešimt eurų) atstovavimo išlaidų bei į valstybės pajamas 8,80 Eur pašto išlaidų, iš atsakovo į valstybės pajamas priteista 2,90 Eur pašto išlaidų.

4. Teismas nustatė, kad P. A. pagal 2015 lapkričio 3 d. neterminuotą darbo sutartį, nuo 2015 m. lapkričio 13 d. iki 2017 m. sausio 31 d. dirbo tolimųjų reisų vairuotoju UAB „Hoptransa“ (b.l. 9-11). Darbo sutartis nutraukta darbuotojo, t.y. atsakovo prašymu. Ieškovė su atsakovu buvo sudariusi visiškos materialinės atsakomybės sutartį (b.l. 126-127). Atsakovo vidutinis priskaičiuotas mėnesinis darbo užmokestis - 324,12 Eur (b.l. 93-94). P. A. pasirašytinai supažindintas su tolimųjų reisų vairuotojo pareigine instrukcija, vairuotojo darbo instrukcija dėl atsarginių priemonių ir taisyklių siekiant išvengti kontrabandos ir nelegalių imigrantų patekimo į transporto priemonę (toliau ir Instrukcija) (b.l. 30-31, 32-38). Ieškovės direktoriaus 2016 m. vasario 19 d. įsakymu atsakovas nuo 2016 m. vasario 21 d. iki 2016 m. vasario 29 d. komandiruotas maršrutu Italija-Austrija-Vokietija-Prancūzija-Anglija. Įsakymą pasirašė įgaliotas asmuo - transporto vadybininkas K. V.. Atsakovui priskirtas vilkikas, kurio valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir puspriekabė, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (b.l. 12). 2016 m. vasario 27 d. atsakovo vairuojamame vilkike, važiavusiame į Didžiąją Britaniją, Jungtinės Karalystės Pasienio tarnybai atlikus patikrinimą Prancūzijos Kalė (Calais) uoste, aptikti penki nelegalūs asmenys (b.l. 13-28). 2017 m. kovo 7 d. Didžiosios Britanijos Pasienio tarnybos sprendimu už penkių nelegalių migrantų pervežimą į Didžiosios Britanijos teritoriją atsakovui buvo paskirta 3387,12 Eur bauda, o ieškovei - 7338,75 Eur. Išnagrinėjus ieškovės skundus atsakovui paskirta galutinė bauda - 150 svarų (169,36 Eur), o ieškovei – 4000 svarų (4516,16 Eur) bauda. Ieškovė 2017 m. birželio 27 d. sumokėjo jai ir atsakovui paskirtas baudas, iš viso 4685,52 Eur (4150 svarų) (b.l. 13-29). Ieškovė dėl sumokėtų sumų priteisimo 2017 m. lapkričio 2 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos darbo inspekcijos Kauno skyriaus darbo ginčų komisiją. Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno teritorinis skyrius 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimu Nr. DGKS – 6381 atsisakė nagrinėti ieškovės prašymą dėl piniginių lėšų priteisimo iš atsakovo, nes praleistas trijų mėnesių terminas ir termino neatnaujino. Teismas pažymėjo, kad procedūrinio trijų mėnesių termino kreiptis į darbo ginčų komisiją praleidimas, šiuo atveju nepanaikina ieškovės subjektinės teisės reikalauti iš atsakovo žalos atlyginimo.

5. Teismas pripažino, kad tarp šalių susiklostė dvejopo pobūdžio santykiai: iš darbo teisės kylantys darbuotojo materialinę atsakomybę reglamentuojantys teisiniai santykiai dėl ieškovei paskirtos ir jos sumokėtos baudos (4516,16 Eur) ir civiliniai teisiniai santykiai dėl ieškovės už atsakovą sumokėtos 169,36 Eur baudos. Pažymėjo, kad ieškovė prašo priteisti abi jos sumokėtas baudas, nes atsakovas padarė nusikalstamą veiką savo tyčiniais veiksmais (dideliu nerūpestingumu, kas prilyginama tyčiai) arba teismui nenustačius tyčios - šešių vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio sumą ir už atsakovą ieškovės sumokėtą baudą. Teismas vadovavosi Darbo kodekso (toliau – DK) 255 straipsnio nuostatomis, atmetė ieškovės teiginius dėl nusikalstamos veikos padarymo, kadangi tokiai išvadai byloje duomenų nepakanka. baudos buvo skiriamos taikant civilinę atsakomybę už nelegalių migrantų gabenimą (b.l. 19, 26), bauda atsakovui skirta pirmą kartą. Nustatė, kad atsakovas sustojo Calais AS 24 degalinėje, kuri yra 12 km iki Kalė (Calais) uosto, užsipilti degalų, nors Instrukcijos 6.6. p. įtvirtintas draudimas sustoti arčiau nei 100 km iki uosto (b.l. 38). Teismas sprendė, kad net tuo atveju, jei asmenys į transporto priemonę pateko ir ne draudžiamoje sustoti degalinėje, tai nepašalina atsakovo atsakomybės, jis neįrodė, kad ėmėsi visų būtinų priemonių, siekiant apsaugoti transporto priemonę nuo pašalinių asmenų (CPK 12 str., 178 str.). Pripažino, kad ieškovė įvykdė savo pareigas supažindinti atsakovą su darbo funkcijomis ir kitomis būtinomis darbo sutarties sąlygomis (DK 95 str. 1 ir 2 d., b.l. 30-38), atsakovas buvo patyręs vairuotojas, kas sudaro pagrindą konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus, t.y. nepakankamai rūpestingą pareigų vykdymą, dėl kurių atsakovas neužtikrino, jog į transporto priemonę, kuriuo buvo vežamas krovinys, nepatektų nelegalūs asmenys, o patekus, jie nebūtų vežami. Tačiau teismas pripažino, kad atsakovo veiksmai negali būti vertinami kaip tyčiniai veiksmai pagal materialinę atsakomybę reglamentuojančias darbo teisės normas, Jungtinės Karalystės Pasienio tarnybos dokumentuose taip pat nėra nurodyta jokių aplinkybių, leidžiančių daryti prielaidą apie atsakovo tyčinius veiksmus, baudos šalims buvo sumažintos. Pažymėjo, kad ir darbdavys neatliko visų veiksmų, jog asmenys nepatektų į transporto priemonę. Ieškovė nepaneigė Jungtinės Karalystės Pasienio tarnybos raštuose nurodytų aplinkybių, kad nėra rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovė tikrina kaip vairuotojai laikosi nurodymų, susijusių su nelegalių migrantų gabenimo prevencija, nėra įrodymų, kad įmonė apmoko vairuotojus. Įrodymų, kaip ieškovė tikrino ir kontroliavo šių instrukcijų laikymąsi, saugos priemonių panaudojimą kelionės metu, nėra, pateikto klausimyno teismas nelaikė leistinu įrodymu. Pažymėjo, kad atsakovas buvo supažindintas su instrukcija, kurioje yra aiškiai įtvirtinta, kad 100 km iki uosto vairuotojas turi nedaryti jokių sustojimų, todėl privalėjo tinkamai vykdyti savo pareigas, esant degalų likučiui, jis galėjo nuvažiuoti iki uosto ir persikėlus įsipilti kuro. Nustatė, kad instrukcijoje (5.4 - 5.10 p.) išvardinti konkretūs veiksmai kokių saugumo priemonių atsakovas turėjo imtis: tinkamai užpildyti patikros lapą, kiekviename sustojimo taške bei prieš įvažiuojant į muitinę, atidžiai patikrinti trosą bei plombą, įsitikinti ar nėra pažeisti, ir kt., o konstatuoti, kad šiuos veiksmus atsakovas atliko, negalima. Įvertino, kad netinkamai buvo užpildytas patikros lapas, atsakovas po sustojimo deglinėje Nr. F- 62730, kuri nėra kontrolinėje zonoje daugiau nebetikrino transporto priemonės, nors galutinis patikrinimas turėtų būti atliktas prieš įvažiuojant į Didžiosios Britanijos kontrolinę zoną, nesikreipė į ieškovę, kad negali panaudoti troso. Teismas konstatavo atsakovo neteisėtus veiksmus, t. y. nepakankamai rūpestingą pareigų vykdymą, kai į jo vairuojamą transporto priemonę pateko nelegalūs asmenys ir buvo vežami iki to momento, kol buvo aptikti Jungtinės Karalystės pasienio tarnybos pareigūnų.

6. Teismas vadovavosi DK 256 straipsnio 1 dalimi, pažymėjo, kad šalių sudarytoje visiškos materialinės atsakomybės sutartyje buvo numatyta, jog darbuotojas privalo atlyginti visą žalą dėl baudų ir kompensacinių išmokų, kurias darbdavys turėjo sumokėti dėl darbuotojo kaltės (4.1.9. papunktis, b. l. 127). Nurodė, kad, jeigu žala padaroma kitokiais negu DK 256 straipsnio 1 dalyje išvardintais darbuotojo veiksmais (neveikimu), tai visiška materialinė atsakomybė pagal DK 255 straipsnio 3 punktą darbuotojui netaikoma. Pripažino, kad regreso teisė į darbuotoją darbdaviui ribojama DK normomis, ribojančiomis materialinės atsakomybės dydį, šiam atvejui taikytinos DK 254 straipsnio nuostatos. Teismas sprendė, kad iš atsakovo priteistina 972,36 Eur suma, neviršijanti trijų vidutinių mėnesinių atsakovo darbo užmokesčių. Atmetė reikalavimą priteisti šešių vidutinių darbo užmokesčių sumą, nes taikytinos DK, galiojusio iki 2017 m. liepos 1 d., materialinės teisės normos. Pripažino, kad atsakovui asmeniškai buvo skirta 169,36 Eur (150 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų) bauda, kurią sumokėjo ieškovė, todėl ieškovė įgijo regreso teisę į atsakovą dėl šios sumos. Pažymėjo, kad nepatirdamas neišvengiamų išlaidų, atsakovas nepagrįstai praturtėjo ieškovės, sąskaita, nes sutaupė turtą, kurį pinigine išraiška turėjo perduoti kitiems asmenims – sumokėti baudą. Ieškinį patenkinus iš dalies, proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai (24 proc./76 proc.), paskirstytos šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos ir bylinėjimosi išlaidos valstybei.

III.Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą motyvai

7. Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Hoptransa“ prašo Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. gegužės 24 d. sprendimo dalį, kuria netenkintas ieškinys, panaikinti ir jos ieškinį tenkinti pilnai, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

8. Nurodo, kad teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovo tyčinių veiksmų byloje nenustatyta. Tyčiniams veiksmams prilygintinu neatsargumu laikomi tokie asmens veiksmai, kurių šis, laikydamasis bent minimalių atsargumo ir rūpestingumo reikalavimų, nebūtų padaręs, arba neveikimas - neatlikimas visų įmanomų veiksmų, galėjusių sumažinti žalos atsiradimo riziką arba padėti jos išvengti. Atsakovas, turintis daugiametę darbinę patirtį, žinojo apie situaciją Kalė uoste, todėl privalėjo būti ypatingai atidus ir rūpestingas, kad nelegalūs asmenys nepatektų į transporto priemonę, tačiau jis visų būtinų saugumo priemonių nesiėmė. Byloje esantys rašytiniai įrodymai (Jungtinės Karalystės institucijos 2017 m. kovo 7 d. raštas) patvirtina, kad atsakovas tinkamai neapsaugojo transporto priemonės, nors tai galėjo padaryti, ant transporto priemonės neuždėjo apsauginio troso, nors nustatyta iš byloje esančių rašytinių įrodymų, kad šis trosas buvo transporto priemonėje. Atsakovas taip pat nesilaikė imperatyvių ieškovės nurodymų: 1) sustoti ir stovėti tik saugomose aikštelėse, degalinėse; 2) važiuoti 100 km iki Kalė uosto be sustojimo; 3) patikrinti transporto priemonę po kiekvieno sustojimo ir prieš įvažiuojant į Didžiąją Britaniją, taip pat kontrolinėje zonoje. Savo veiksmais atsakovas nesumažino žalos atsiradimo rizikos, nepadėjo jos išvengti, priešingai, jo veiksmai ir neveikimas leido į transporto priemonę patekti 5 nelegaliems asmenims. Atsakovas turėjo nevykti Anglijos kryptimi nepatikrinęs krovinio ir neįsitikinęs, kad transporto priemonėje nėra nelegalių migrantų. Nors atsakovas tvirtino, kad buvo atlikti transporto priemonės patikrinimai, tačiau byloje esantys dokumentai įrodo priešingas aplinkybes (patikros lapai užpildyti netinkamai, neužpildytos visos grafos, nurodytas klaidingas patikros laikas). Atsakovas turėjo patikrinti transporto priemonę prieš įvažiuojant į Didžiąją Britaniją, taip pat kontrolinėje zonoje ir tai pažymėti patikros lape, tačiau paskutiniai du sustojimai (degalinėje, esančioje 12 km iki Kalė uosto, kurioje sustoti buvo griežtai draudžiama, ir kontrolinėje zonoje) net nepažymėti patikros lape, nors tai atsakovas privalėjo padaryti (patikros lapo 3 punktas). Niekur nenurodyta, kad atsakovas būtų atidaręs ir patikrinęs transporto priemonės vidų, nors pagal Instrukcijas tokią pareigą turėjo. Atsakovas netikrino transporto priemonės arba tai darė labai neatidžiai ir nerūpestingai. Atsakovas privalėjo rūpestingai vykdyti Instrukcijose nurodytus būtinus saugumui užtikrinti veiksmus, t. y. po krovinio pakrovimo privalėjo uždėti TIR trosą, užraktą, plombą, kiekvienos apžiūros metu privalėjo atidžiai patikrinti uždėtą trosą (apžiūrėti, timptelti) (Instrukcijų 5.9., 5.10), tačiau atsakovas net neuždėjo troso, nors jis transporto priemonėje buvo. Atsakovas nepatikrino transporto priemonės ir neįsitikino, ar jis nepažeidžia Didžiosios Britanijos įstatymų dėl nelegalių migrantų vežimo ir dėl to jam ir jo darbdaviui neatsiras neigiamos pasekmės, ir vyko į Didžiosios Britanijos teritoriją. Atsakovas, nesilaikydamas Instrukcijų nuostatų, turėjo žinoti ar bent įtarti, kad jo vairuojamoje transporto priemonėje gali būti vežami nelegalūs migrantai. Atsakovas pats nesiėmė jokių veiksmų, kad įsitikintų, ar jo transporto priemonėje nėra nelegalių migrantų, nei apie tai, kad nesilaikė Instrukcijų nuostatų, neinformavo darbdavio, kuris galėjo duoti nurodymus kaip toliau elgtis.

9. Pažymi, kad atsakovas pažeidė Jungtinės Karalystės Imigracijos ir prieglobsčio įstatymą (1999) bei jo pagrindu patvirtintą Civilinių bausmių praktikos kodeksą, todėl elgėsi neteisėtai. Atsakovo padaryto pažeidimo pobūdis ir jo padarymo aplinkybės patvirtina jo neteisėtos veikos, kaip materialinės atsakomybės sąlygos, egzistavimo faktą. Teismo argumentai, kad ieškovė nekontroliavo, ar atsakovas tinkamai vykdė jam priskirtas darbines vairuotojo - ekspeditoriaus funkcijas, nėra susiję priežastiniu ryšiu su atsakovo neteisėta veika nevykdant įstatymų ir dėl to padaryta žala. Atsakovas nepateikė įrodymų, kurie leistų DK 247 straipsnio prasme spręsti apie pačios ieškovės kaltę dėl žalos atsiradimo.

10. Teismas turėjo spręsti dėl atsakovo visiškos materialinės atsakomybės taikymo. Šalys 2015 m. lapkričio 3 d. sudarė Visiškos materialinės atsakomybės sutartį, kurioje aiškiai numatyta, kad darbuotojas privalo atlyginti visą žalą dėl baudų ir kompensacinių išmokų, kurias darbdavys turėjo sumokėti dėl darbuotojo kaltės (4.1.9. papunktis). Taigi darbuotojas, su kuriuo sudaryta Visiškos materialinės atsakomybės sutartis, privalo atlyginti visą žalą, jei ji padaryta darbuotojui neatliekant ar netinkamai atliekant įstatyme apibrėžtus veiksmus. Atsakovo didelis nerūpestingumas turėtų būti prilygintas atsakovo tyčiniams veiksmas ir taikoma visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Teismas nustatęs faktines bylos aplinkybes (atsakovas buvo pasirašęs visiškos materialinės atsakomybės sutartį, pareiginius nuostatus, Instrukciją; atsakovas elgėsi nerūpestingumai ir nesiėmė visų būtinų priemonių, kad išvengti žalos atsiradimo ir net savo neveikimu tyčia leido kilti žalai), nepagrįstai nusprendė, kad atsakovo darbo pobūdis neatitinka DK 256 straipsnio nuostatų reikalavimų sudaryti sutartį dėl materialinės atsakomybės. Teismas nepagrįstai darė išvadą, kad atsakovas neprisiėmė visiškos materialinės atsakomybės už nelegalių asmenų vežimą ir iš to kylančių pasekmių. Teismas nesivadovavo 2016 m. kovo 16 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-701/2016, kuria pagal analogiškas faktines aplinkybes buvo pripažinta atsakovo, tolimųjų reisų vairuotojo, visiška atsakomybė už jo darbdavio patirtus nuostolius sumokant visą bendrovei paskirtą baudą už nelegalių migrantų gabenimą. Pažymi, kad taip pat Kauno apygardos teismo, nagrinėjusio bylą apeliacine tvarka, 2018 metų gegužės 21 dienos nutartyje civilinėje byloje e2A-904-254/2018, buvo vadovaujamasi aukščiau minėtos kasacinio teismo nutarties išaiškinimais.

11. Atsakovas P. A. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jo netenkinti, sprendimą palikti nepakeistu. Nurodo, kad netoli pasienio posto esančioje degalinėje užpylęs kurą jis apėjo visą automobilį, patikrino ar viskas tvarkoje, nieko įtartino nepastebėjo ir nuvažiavo į pasienio kontrolės postą. Pasienio poste Prancūzijos pareigūnai patikrino jo vairuojamą vilkiką su tarnybiniais šunimis ir leido jam važiuoti. Atsakovas nuvažiavo, pasiėmė bilietą į keltą ir atsistojo į eilę laukti kelto. Stovint eilėje ir laukiant kelto, tarp vilkikų pradėjo vaikščioti anglų pareigūnai su šunimis ir šie pradėjo loti, atidarius puspriekabę joje buvo rasti nelegalūs asmenys. Kaip ir kada jie pateko į jo vairuojamą transporto priemonę, atsakovas nežino. Teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovo veiksmai (neatsargumas) negali būti vertinami kaip tyčiniai. Jungtinės Karalystės pasienio tarnybos dokumentuose nėra nurodyta jokių aplinkybių, leidžiančių daryti prielaidą apie atsakovo tyčinius veiksmus, jis nebuvo praeityje baustas, priešingai nei ieškovė, kad galėjo įtakoti baudos dydį. Teisme ieškovės atstovė prašė ieškinį tenkinti visiškai, o tuo atveju, jeigu teismas nuspręstų, kad neįrodyta atsakovo tyčia, prašė priteisti 6 vidutinių darbo užmokesčio dydžio ieškovui paskirtos baudos vadovaujantis nuo 2017 07 01 galiojančio DK nuostatomis, kas patvirtina, kad ieškovė, reikalaudama pripažinti atsakovo tyčią, tokia galimybe nelabai tikėjo. Teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad tuo atveju, jeigu žala padaryta kitokiais negu DK 256 straipsnio 1 dalyje išvardintais darbuotojo veiksmais (neveikimu), visiška materialinė atsakomybė pagal DK 255 straipsnio 3 punktą darbuotojui netaikoma, o turi būti pritaikytos DK 254 straipsnio nuostatos ir priteisiama ne didesnė nei trijų vidutinių mėnesinių atlyginimų dydžio suma. Nesutinka, kad turi būti priimtas analogiškas sprendimas, koks buvo priimtas LAT nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3- 156-701/2016, taip pat Kauno apygardos teismo, nagrinėjusio bylą apeliacine tvarka, 2018 metų gegužės 21 dienos nutartyje civilinėje byloje e2A-904-254/2018.

IV.Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12. Ieškovės apeliacinis skundas netenkintinas, Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. gegužės 24 d. sprendimas paliktinas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

13. Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teismas, nagrinėdamas ieškovės apeliacinį skundą, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šį skundą pagal apeliantės nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).

14. Byloje neginčijamai nustatytos faktinės aplinkybės, kad P. A., dirbdamas pagal 2015 lapkričio 3 d. neterminuotą darbo sutartį, tolimųjų reisų vairuotoju UAB „Hoptransa“, ieškovės direktoriaus 2016 m. vasario 19 d. įsakymu nuo 2016 m. vasario 21 d. iki 2016 m. vasario 29 d. buvo komandiruotas maršrutu Italija-Austrija-Vokietija-Prancūzija-Anglija. Užsienyje jis pakeitė vairuotoją ir 2016 m. vasario 27 d. atsakovo vairuojamame vilkike, važiavusiame į Didžiąją Britaniją, Jungtinės Karalystės Pasienio tarnybai atlikus patikrinimą Prancūzijos Kalė (Calais) uoste, aptikti penki nelegalūs asmenys, dėl ko 2017 m. kovo 7 d. Didžiosios Britanijos Pasienio tarnybos sprendimu už penkių nelegalių migrantų pervežimą į Didžiosios Britanijos teritoriją atsakovui buvo paskirta 3.387,12 Eur bauda, o ieškovei – 7.338,75 Eur (vėliau ieškovei apsiskundus atitinkamai sumažintos iki 150 ir 4.000 svarų). Ieškovė 2017 m. birželio 27 d. sumokėjo jai ir atsakovui paskirtas baudas, iš viso 4.685,52 Eur (4150 svarų) bei pareiškė reikalavimą atsakovui dėl šių sumų priteisimo. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė ieškovei pilnai jos sumokėtą baudą už atsakovą ir, taikydamas DK 254 straipsnio nuostatas , dalį jai paskirtos ir sumokėtos baudos, neviršijančios trijų vidutinių mėnesinių atsakovo darbo užmokesčio.

15. Apeliantė nesutinka su teismu, kad atsakovas negali būti visiškai atsakingas už darbdaviui padarytus nuostolius, teigia, kad egzistuoja sąlygos, nustatytos DK 255 straipsnio 1, 3 punktuose, o būtent, kad žala ieškovei padaryta tyčia, be to, darbuotojo, su kuriuo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis.

16. Darbuotoją ir darbdavį siejantys darbo teisiniai santykiai reglamentuojami darbo įstatymuose ir kituose norminiuose teisės aktuose. Darbo įstatymuose, be kita ko, reglamentuojamos darbuotojų materialinės atsakomybės atsiradimo sąlygos, dydis (ribos) (DK 4 str. 11 p.). DK 245 straipsnyje nustatyta, kad materialinė atsakomybė atsiranda dėl teisės pažeidimo, kuriuo vienas darbo santykio subjektas padaro žalą kitam subjektui, neatlikdamas savo darbo pareigų arba netinkamai jas atlikdamas. Darbuotojo materialinė atsakomybė suprantama kaip darbuotojo pareiga atlyginti darbdaviui žalą, padarytą neatlikus ar netinkamai atlikus nustatytas darbo pareigas. Nurodytos atsakomybės tikslas – pasiekti, kad darbuotojas atlygintų darbdaviui padarytus nuostolius darbo teisės normų nustatytu dydžiu ir tvarka. Pagal kasacinio teismo suformuotą teisės normų, reglamentuojančių darbuotojo materialinę atsakomybę, aiškinimo ir taikymo praktiką materialinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti šias sąlygas: 1) padaryta žala; 2) žala padaryta neteisėta veika (veiksmais, neveikimu); 3) yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo; 4) yra pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėjas ir nukentėjusi šalis teisės pažeidimo metu buvo susiję darbo teisiniais santykiais; 6) žalos atsiradimas susijęs su darbo veikla (DK 246 straipsnis). Materialinė atsakomybė atsiranda tik tada, kai yra visos DK 246 straipsnyje nurodytos pažeidėjo materialinės atsakomybės sąlygos. Materialinei atsakomybei atsirasti yra pakankama kiekviena darbuotojo kaltės forma (tyčia, neatsargumas) ir rūšis (tiesioginė ar netiesioginė tyčia, neatsargumas dėl per didelio pasitikėjimo ar nerūpestingumo). Nuo kaltės rūšies, laipsnio priklauso materialinės atsakomybės ribos, dydis.

17. Darbuotojų materialinė atsakomybė skirstoma į dvi rūšis: ribotąją ir visišką. Ribotoji darbuotojų materialinė atsakomybė įtvirtinta DK 254 straipsnyje ir, jai esant, darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą žalą, bet ne daugiau kaip jo trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio. Visiškos materialinės atsakomybės atvejai nustatyti DK 255 straipsnyje. DK 254 straipsnyje nustatyta, kad darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą žalą, bet ne daugiau kaip jo trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio, išskyrus atvejus, nustatytus šio kodekso 255 straipsnyje. DK 255 straipsnyje, be kita ko, nustatyti šie visiškos darbuotojo materialinės atsakomybės atvejai: kai žala padaryta tyčia (DK 255 str. 1 p.); kai žala padaryta darbuotojo, su kuriuo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis (DK 255 str. 3 p.).

18. Apeliantė teigia, kad atsakovas, turintis daugiametę darbinę patirtį, žinojo apie situaciją Kalė uoste, todėl privalėjo būti ypatingai atidus ir rūpestingas, kad nelegalūs asmenys nepatektų į transporto priemonę, tačiau jis visų būtinų saugumo priemonių nesiėmė, ant transporto priemonės neuždėjo apsauginio troso, nesilaikė imperatyvių ieškovės nurodymų: 1) sustoti ir stovėti tik saugomose aikštelėse, degalinėse; 2) važiuoti 100 km iki Kalė uosto be sustojimo; 3) patikrinti transporto priemonę po kiekvieno sustojimo ir prieš įvažiuojant į Didžiąją Britaniją, taip pat kontrolinėje zonoje. Apeliantės nuomone, nurodytos aplinkybės leidžia spręsti, kad atsakovas nesilaikė minimalių atsargumo ir rūpestingumo reikalavimų, todėl laikytina, kad jo veiksmai prilygintini tyčiniams. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pagal civilinės atsakomybės institutą, profesionalaus vairuotojo didelis neatsargumas gali būti prilygintinas tyčiniams veiksmams, tačiau tai nereiškia, kad atsakovo veiksmai (neatsargumas) nagrinėjamu atveju gali būti vertinami kaip tyčiniai veiksmai pagal materialinę atsakomybę reglamentuojančias darbo teisės normas.

19. Teisme darbdaviui reikalaujant taikyti darbuotojui materialinę atsakomybę, šios sąlygų egzistavimo įrodinėjimo pareiga tenka darbdaviui (CPK 12, 178 str.). Pirmosios instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kad atsakovas žalą padarė tyčia, atsižvelgė į tai, kad Jungtinės Karalystės Pasienio tarnybos dokumentuose taip pat nėra nurodyta jokių aplinkybių, leidžiančių daryti prielaidą apie atsakovo tyčinius veiksmus, be to, paskirtos baudos buvo ženkliai sumažintos. Ištyrusi ir įvertinusi byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog byloje nenustatyti atsakovo tyčiniai veiksmai gabenant nelegalus. Teisėjų kolegija išsamiai nebekartoja nustatytų faktinių aplinkybių, dėl kurių ginčo nėra, sutinka, jog atsakovas nepakankamai rūpestingai vykdė savo pareigas, dėl ko į jo vairuojamą transporto priemonę pateko nelegalūs asmenys ir buvo vežami iki to momento, kol buvo aptikti Jungtinės Karalystės pasienio tarnybos pareigūnų, tačiau apeliantės argumentai neleidžia daryti teismui išvados, jog šie vairuotojo veiksmai buvo tyčiniai. Pažymėtina, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismas sprendžia, kad byloje nustatytos aplinkybes sistemiškai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad atsakovo tyčios nagrinėjamu atveju nėra.

20. Apeliantė nurodo, kad teismas nesivadovavo 2016 m. kovo 16 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-701/2016, kuria pagal analogiškas faktines aplinkybes buvo pripažinta atsakovo, tolimųjų reisų vairuotojo, visiška atsakomybė už jo darbdavio patirtus nuostolius sumokant visą bendrovei paskirtą baudą už nelegalių migrantų gabenimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo nagrinėtoje byloje nebuvo sprendžiamas klausimas dėl vairuotojo tyčinių veiksmų ir jo visiškos atsakomybės pagal visiškos materialinės atsakomybės sutartį, minėtoje byloje buvo palikti galioti teismų procesiniai sprendimai, kuriais iš vairuotojo darbdaviui buvo priteista žala, neviršijanti vairuotojo trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio. Tuo tarpu Kauno apygardos teismo 2018 metų gegužės 21 dienos nutartyje, priimtoje civilinėje byloje e2A-904-254/2018, nurodomos faktinės aplinkybės skiriasi nuo aplinkybių, nustatytų šioje byloje. Joje teismas sprendė, kad atsakovas, kuris prieš patekdamas į Prancūzijos Kalė uostą, pastebėjo, jog naktį buvo nupjautas trosas, žinojo arba bent jau įtarė apie nelegaliai vežamus asmenis. Todėl pripažino, jog tokius veiksmus yra pagrindas laikyti atitinkančiais DK 255 straipsnio 1 punkto nuostatas ir pripažinti tyčiniais. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatytos aplinkybės, kad atsakovui buvo žinoma ar jis pagrįstai turėjo numanyti, jog jo vairuojamame automobilyje yra nelegaliai vežami asmenys. Nors ieškovė teigė, kad atsakovas neleistinai sustojo degalinėje, esančioje 12 km iki Kalė uosto, kurioje sustoti buvo griežtai draudžiama, tačiau neįrodinėjo, kad šioje vietoje asmenys pateko į automobilį bei kad ši aplinkybė atsakovui turėjo būti žinoma. Pažymėtina ir tai, ieškovė pateikė atsakovui sąrašą degalinių, kuriose rekomenduoja sustoti/užsipilti kurą ir jame yra būtent ta degalinė, kurioje kurą pylėsi atsakovas. Pagal tokį sąrašą (ieškovės atstovės paaiškinimu nespėta ištaisyti) atsakovas turėjo teisę piltis degalus nurodytoje degalinėje. Tačiau pagal Tolimųjų reisų vairuotojo pareiginės instrukcijos 6.6 punkto nuostatas jam draudžiama daryti sustojimus arčiau nei 100 km iki uosto tai pat kitose pavojingose zonose. Ši degalinė patenka į šio draudimo zoną, nes randasi 12 km iki uosto. Atsakovo aiškinimu minėtą instrukcijos nuostatą- draudimą jis suprato taip, kad sąraše nurodytoje degalinėje jis galėjo tik įsipilti kurą, tačiau negalėjo ilsėtis. Be to, kad atsakovas gavo rašytines instrukcijas, patikros lapus, byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, jog ieškovė apmokė atsakovą ir jis suprato instrukciją, bei kitus nurodymus, tarp jų patikros lapų pildymą, bei svarbą, nes, kaip minėta, atsakovo supratimas apie instrukcijos 6.6 punktą, jo vykdymą nesutampa su ieškovo aiškinimu.

21. Pirmosios instancijos teismo posėdyje ieškovės atstovė tvirtindama, kad atsakovas supažindintas su instrukcija, kaip išvengti nelegalių asmenų pateikimo į transporto priemonę, nurodė, kad mokymai atliekami, nes be supažindinimo su instrukcija, vairuotojams pateikiami degalinių sąrašai, patikros lapai ir atmintinės. Rašytinių įrodymų nepateikė, nors ieškovė už nelegalų gabenimą bausta ne pirmą kartą Pasienio tarnybos rašte, kuriame Pasienio tarnybos rašte skiltyje informacija apie sistemą, užkertančią kelią nelegaliai migracijai: (įskaitant instruktažo, apmokymo ir tikrinimo apimtį), nurodyta, jog įmonė pateikė dokumentinius įrodymus, patvirtinančius, kad vairuotojai gauna rašytines instrukcijas, tačiau nėra jokių dokumentinių įrodymų, kad įmonė apmoko vairuotojus. Įmonė pateikė dokumentinius įrodymus, patvirtinančius, kad vairuotojai gauna patikros lapus, tačiau nėra jokių dokumentinių įrodymų, patvirtinančių, kad įmonė kaip nors tikrina ar vairuotojai laikosi nurodymų, susijusių su nelegalių migrantų gabenimo instrukcija. Transporto priemonėse suradus nelegalius asmenis būtent patikros lapuose esanti informacija svarbi pasirinkimui priemonių , susijusių su užkirtimu nelegalių asmenų pateikimo į transporto priemones, jų gabenimo.

22. Sutiktina su apeliante, kad atsakovas pažeidė Jungtinės Karalystės Imigracijos ir prieglobsčio įstatymą (1999) bei jo pagrindu patvirtintą Civilinių bausmių praktikos kodeksą, todėl elgėsi neteisėtai. Atsakovo padaryto pažeidimo pobūdis ir jo padarymo aplinkybės patvirtina jo neteisėtos veikos, kaip materialinės atsakomybės sąlygos, egzistavimo faktą. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nustatė vairuotojo kaltę dėl nerūpestingo pareigų vykdymo. Nors teismas pasisakė, jog darbdavys taip pat neatliko visų veiksmų, kad asmenys nepatektų į transporto priemonę, tačiau savo išvadose nekonstatavo, jog žala atsirado ir dėl ieškovės kaltės, tuo pagrindu nemažino priteisiamos žalos dydžio. Todėl dėl šių pirmosios instancijos teismo išvadų plačiau pasisakyti nėra prasminga, jos neturėjo įtakos sprendžiant dėl priteistinos žalos dydžio, materialinės atsakomybės rūšies nustatymo. Pripažintina, kad nenustačius tyčinių atsakovo veiksmų teismui nebuvo pagrindo pripažinti DK 255 straipsnio 1 punkte numatyto visiškos darbuotojo materialinės atsakomybės atvejo.

23. Apeliantė taip pat nurodo, kad darbuotojas, su kuriuo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, privalo atlyginti visą žalą. Byloje yra nustatyta, kad šalys 2015 m. lapkričio 3 d. sudarė Visiškos materialinės atsakomybės sutartį, kurioje numatė, jog darbuotojas privalo atlyginti visą žalą dėl baudų ir kompensacinių išmokų, kurias darbdavys turėjo sumokėti dėl darbuotojo kaltės (4.1.9. papunktis). Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog sprendžiant dėl darbuotojo materialinės atsakomybės ribų nagrinėjamo ginčo atveju, netaikytinas visos žalos atlyginimo principas (DK 255 str. 3 p., 256 str.). Su tokia išvada teisėjų kolegija sutinka.

24. DK 255 straipsnio 3 punkte yra įtvirtinta darbuotojo pareiga atlyginti visą žalą, jei ji padaryta darbuotojo, su kuriuo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Pagal DK 256 straipsnio 1 dalį, visiškos materialinės atsakomybės sutartis gali būti sudaroma su darbuotojais, kurių darbas yra tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių saugojimu, priėmimu, išdavimu, pardavimu, pirkimu, gabenimu, ir dėl priemonių, perduotų darbuotojui naudotis darbe. Konkrečių darbų ir pareigų sąrašas nustatomas kolektyvinėje sutartyje, o kai jos nėra, ? darbo tvarkos taisyklėse. Ši sutartis sudaroma raštu. Joje turi būti nustatyta, už kokias materialines vertybes darbuotojas prisiima visišką materialinę atsakomybę ir kokius įsipareigojimus prisiima darbdavys, užtikrindamas sąlygas, kad žala neatsirastų. Pažymėtina, kad, jeigu žala padaryta kitokiais, negu DK 256 straipsnio 1 dalyje išvardytais veiksmais (neveikimu), tai visiška materialinė atsakomybė pagal DK 255 straipsnio 3 punktą, darbuotojui netaikoma. Todėl pagal DK 256 straipsnio 1 dalį su atsakovu sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis negalėjo reglamentuoti materialinės žalos, atsirandančios dėl baudų ir kompensacinių išmokų, kurias darbdavys turėjo sumokėti dėl darbuotojo kaltės, atlyginimo. Pagal DK 253 straipsnio 3 punktą darbuotojas privalo atlyginti materialinę žalą, atsiradusią dėl baudų ir kompensacinių išmokų, kurias darbdavys turėjo sumokėti dėl darbuotojo kaltės. Remiantis DK 253 straipsnio 3 punkto ir 254 straipsnio nuostatomis ir nesant atsakovo tyčios, atsakovas ieškovei atsako ribotai, t. y. privalo atlyginti padarytą žalą ne daugiau kaip jo trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio. Pagal DK 94 straipsnio 2 dalį šalys negali nustatyti tokių darbo sąlygų, kurios pablogina darbuotojo padėtį, palyginti su ta, kurią nustato šis kodeksas, įstatymai, kiti norminiai teisės aktai ir kolektyvinė sutartis. Jei darbo sutarties sąlygos prieštarauja šiam kodeksui, įstatymui ar kolektyvinei sutarčiai, taikomos šio kodekso, įstatymų, norminių teisės aktų arba kolektyvinės sutarties nuostatos. Todėl pagrįstai teismas sprendė, kad šiuo atveju kyla darbuotojo materialinės atsakomybės ribų, nustatytų DK 254 straipsnyje, taikymo klausimas.

25. Atsižvelgiant į šioje byloje nustatytas aplinkybes dėl žalos apeliantei padarymo mechanizmo, nebuvo teisinio pagrindo taikyti atsakovui visišką materialinę atsakomybę pagal DK 255 straipsnio 1, 3 punktus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šių teisės normų netaikė, priimdamas sprendimą dalyje dėl materialinės atsakomybės atsakovui taikymo.

26. Visuma išdėstytų aplinkybių teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas reikšmės bylai turinčias aplinkybes, visapusiškai ir nuodugniai ištyrė šalių pateiktus įrodymus ir juos tinkamai įvertino, tinkamai aiškino ir taikė procesinės ir materialinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį apeliacinio skundo nurodytais motyvais naikinti ar keisti nėra teisinio pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. gegužės 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.