Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Aktea“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. sausio 15 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pareiškimą iškelti atsakovei uždarajai akcijai bendrovei „Aktea“ bankroto bylą.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų

9. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliaciniame teisme, išskyrus Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

10. Absoliučių apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.

11. Atskirasis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsakovei UAB „Aktea“ iškelta bankroto byla. Taigi apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar šioje byloje susiklosčiusios faktinės ir teisinės situacijos aplinkybėmis yra pagrindas iškelti apeliantei (atsakovei) nemokumo (bankroto) bylą.

Dėl bylos nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka

13. CPK 336 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, jog būtinas žodinis nagrinėjimas. CPK 322 straipsnyje įtvirtinta, kad dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Ši taisyklė taikytina ir nagrinėjant bylas pagal atskiruosius skundus (CPK 338 straipsnis).

14. Kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka lemia tokio proceso būtinybės konstatavimas, o išimtinė teisė ją konstatuoti skirta teismui. Byloje dalyvaujančių asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka savaime nesuponuoja žodinio proceso būtinumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013).

15. Nagrinėjamu atveju atsakovė prašymą bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka grindžia tuo, kad taip būtų sudaryta galimybė teismo posėdyje pateikti paaiškinimus ir išklausyti liudytojų parodymus apie aplinkybes, susijusias su įmonės mokumo atkūrimu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, prašyme nurodytos aplinkybės nėra pakankamos pripažinti, kad bylos nagrinėjimas žodinio proceso tvarka padėtų objektyviau įvertinti apskųstos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą.

16. Pirmosios instancijos teisme atsakovė nekėlė klausimo, kad bylai reikšmingų aplinkybių negali įrodyti rašytiniais įrodymais. Įmonės mokumo atkūrimo galimybę atsakovė pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme grindžia analogiškomis aplinkybėmis – sudarytomis sutartimis, kurios, pasak atsakovės, įmonei turėtų generuoti pajamas, taip pat įsipareigojimais klientams įgyvendinti projektus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokias aplinkybes galima įrodinėti rašytiniais dokumentais, išdėstant argumentus teismui teikiamuose procesiniuose dokumentuose. Siekis tas pačias aplinkybes išdėstyti duodant paaiškinimus žodžiu teismo posėdyje nepripažintinas išimtine aplinkybe, suponuojančia būtinybę skirti bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Atsakovė pirmosios instancijos teismui yra pateikusi atsiliepimą į pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, pridėjusi įmonės finansinius dokumentus. Teikdama atskirąjį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, apeliantė (atsakovė) turėjo galimybę pridėti naujų įrodymų įmonės mokumui pagrįsti, veiklos gyvybingumui įrodyti, jeigu tam tikrų įrodymų negalėjo pateikti pirmosios instancijos teismui arba jeigu naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis). Apeliantė neįvardijo jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių ji negalėjo pateikti sutarčių ir duomenų apie įsipareigojimus klientams įgyvendinti projektus, kuriais grindžia įmonės mokumo atkūrimo ir gyvybingumo galimybę.

17. Remdamasis išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas prieina prie išvados, kad žodinis bylos nagrinėjimas apeliacinėje instancijoje nėra būtinas, o apeliantės (atsakovės) procesinė teisė teikti procesinius dokumentus ir rašytinius įrodymus pakankamai užtikrina jos teisę būti išklausyta teismo procese.

Dėl bankroto bylos iškėlimo (ne)pagrįstumo

18. JANĮ 21 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bankroto byla keliama, jeigu juridinis asmuo yra nemokus ir jam nėra keliama restruktūrizavimo byla. Taigi juridinio asmens bankroto byla keliama, kai yra dvi sąlygos: 1) juridinis asmuo yra nemokus; 2) juridiniam asmeniui nėra keliama restruktūrizavimo byla.

19. Pagal JANĮ 2 straipsnio 7 dalį juridinio asmens nemokumas yra juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių arba juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę. Vadinasi, nemokumo būsenai konstatuoti yra būtinas bent vienas iš nurodytų elementų: 1) negalėjimas laiku įvykdyti turtinių prievolių; 2) juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-245-407/2021).

20. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad juridinio asmens nemokumas sietinas ir su rimtais finansiniais sunkumais, kuriuos atspindi tokie požymiai: 1) juridinis asmuo nebevykdo įstatuose apibrėžtos veiklos arba vykdoma veikla ilguoju periodu kuria tik nuostolius ir nėra perspektyvų atkurti įprastos veiklos vykdymą bei stabilizuoti padėtį; 2) juridinis asmuo sistemiškai nevykdo savo įsipareigojimų kreditoriams; 3) juridinis asmuo neturi turto, kuris būtų pakankamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-684/2019).

21. Sprendžiant bankroto bylos iškėlimo klausimą, kiekvienu atveju svarbu nuodugniai išsiaiškinti, ar įmonė iš tiesų yra nemoki ir nebegalės vykdyti veiklos, ar ji turi tik laikinų finansinių sunkumų, kurie gali būti išspręsti išsaugant įmonę kaip veikiantį rinkos dalyvį (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1128-381/2019). Bankroto proceso paskirtis ir tikslas yra ne tik pašalinti nemokią įmonę iš rinkos ir taip užtikrinti rinkos stabilumą bei skatinti ekonominį kilimą, bet ir, konstatavus įmonės nemokumą, greičiau apsaugoti nemokios įmonės kreditorių ir pačios įmonės interesus (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-680-241/2020).

22. Įrodinėti turinčias reikšmės byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių teisė ir pareiga. Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi (CPK 178 straipsnis). Yra skiriami du įrodinėjimo pareigos aspektai. Pirma, įrodinėjimo pareiga reiškia šalies pareigą nurodyti tam tikrus faktus arba teigti juos esant, antra – pateikti įrodymus, patvirtinančius jos nurodytus faktus. Šaliai neįrodžius aplinkybių, kuriomis ji remiasi, teismas gali pripažinti jas neįrodytomis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2010).

23. Teismas, vertindamas šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle (CPK 176 straipsnio 1 dalis), o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis (CPK 185 straipsnio 1 dalis).

24. JANĮ 20 straipsnyje reglamentuojamas pareiškimo teismui dėl nemokumo bylos iškėlimo nagrinėjimas. Taikant JANĮ 20 straipsnį, atsižvelgiam ir į iki JANĮ priėmimo formuotą teismų praktiką dėl teismo aktyvumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1112-241/2020). Pareiškimą nagrinėjantis teismas kiekvienu atveju sprendžia, ar reikalinga pateikti papildomų įrodymų. Nemokumo procese teismas turi būti aktyvus ir užtikrinti viešojo intereso apsaugą bei prireikus pareikalauti papildomų duomenų ir juos rinkti savo iniciatyva (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1142-407/2020). Tačiau teismo aktyvumas nemokumo procese nepašalina įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklių nemokumo procese taikymo ir proceso rungtyniškumo principo įgyvendinimo: sprendžiant bankroto bylos iškėlimo įmonei klausimą, mokumo pagrindimo našta perkeliama įmonei, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą (CPK 12, 178 straipsniai; JANĮ 20 straipsnio 2 dalis). Dėl to būtent įmonė, kuriai inicijuojama bankroto byla, turi pateikti įrodymus, pagrindžiančius jos pakankamą finansinę padėtį (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1342-585/2020).

25. Taigi nagrinėjamu atveju apeliantė (atsakovė), siekdama išvengti bankroto bylos iškėlimo, turi pareigą pateikti įrodymus, kad ji vykdo veiklą, ši veikla generuoja pajamas, įmonė turto turi daugiau negu įsipareigojimų ir yra realių finansinių galimybių per protingą laikotarpį atkurti mokumą bei atsiskaityti su visais kreditoriais (CPK 12, 178 straipsniai).

26. Tam, kad būtų išsiaiškinta reali bendrovės turtinė padėtis, teismas turi remtis byloje esančiais įrodymais, kurie pagrįstų įsipareigojimų kreditoriams dydį ir realią, o ne įrašytą balanse, įmonės turimo turto vertę. Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gruodžio 13 d. nutartimi atsakovės vadovas buvo įpareigotas pateikti JANĮ 17 straipsnio 2 dalies 3–7 punktuose nurodytus dokumentus. Nutartis atsakovės vadovui F. K. (F. K.) įteikta pasirašytinai 2023 m. gruodžio 16 d. (1 t., b. l. 21). 2023 m. gruodžio 29 d. prašymu dėl procesinio termino pratęsimo atsakovės vadovas nurodė, kad su ieškovės pareiškimu kategoriškai nesutinka, tačiau per teismo nustatytą 14 dienų terminą neturi galimybės pateikti teismo prašytų dokumentų (1 t., b. l. 22). 2024 m. sausio 3 d. rezoliucija procesinis terminas dokumentams pateikti atsakovei buvo pratęstas iki 2024 m. sausio 12 d. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovės vadovui buvo suteikta pakankamai laiko atsiliepimui į pareiškimą parengti bei bylai reikšmingiems įrodymams surinkti ir pateikti. Atsakovė 2024 m. sausio 15 d. pateikė atsiliepimą į pareiškimą iškelti bankroto bylą ir finansinės atskaitomybės dokumentus už 2023 metus (1 t., b. l. 35–47).

28. Atskirajame skunde apeliantė (atsakovė) teigia, kad ji nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi, nes įmonė turi galimybę atsiskaityti su kreditoriumi, jeigu nebus iškelta bankroto byla. Tokią poziciją apeliantė grindžia tuo, kad jos finansiniai sunkumai yra laikino pobūdžio, įmonė turi pasirašytų sutarčių, kurios jai generuos pajamas. Pasak apeliantės, žiemos sezonu ji negali įvykdyti projektų, kuriuos yra įsipareigojusi įgyvendinti klientams. Teigia, kad, pasibaigus žiemos sezonui, jos finansiniai sunkumai bus išspręsti.

29. Jau nurodyta, kad būtent apeliantei (atsakovei) tenka pareiga įrodyti tiek savo mokumą, tiek gyvybingumą, pagrindžiant realias galimybes susidoroti su ištikusiais finansiniais sunkumais (CPK 12, 178 straipsniai). Pažymėtina tai, kad tam, jog būtų išsiaiškinta reali bendrovės turtinė padėtis, teismas įmonės nemokumo klausimą pirmiausiai sprendžia pagal aktualius finansinės atskaitomybės duomenis, be to, remiasi kitais byloje esančiais įrodymais, kurie pagrindžia įsipareigojimų kreditoriams dydį ir realią, o ne įrašytą balanse, įmonės turimo turto vertę. Įmonės balansas nėra vienintelis dokumentas, kurio pagrindu galima nustatyti įmonės mokumo būklę. Apeliantė, vykdydama teismo įpareigojimą, į bylą pateikė įmonės finansinės atskaitomybės už 2023 metus dokumentus. Kitokių jos turtinę padėtį patvirtinančių dokumentų apeliantė į bylą neteikė, paaiškinimų apie įmonės turto sudėtį ir vertę nenurodė.

30. Teismui pateikto 2024 m. sausio 5 d. parengto įmonės balanso duomenimis, apeliantė (atsakovė) 2023 m. gruodžio 31 d. visiškai neturėjo turto, o jos įsipareigojimai kreditoriams buvo 52 627 Eur. Pelno (nuostolių) ataskaitos duomenimis, apeliantė 2023 m. negavo pajamų ir neturėjo veiklos sąnaudų. Nesant kitų duomenų apie įmonės turtą, aptarti bylos duomenys suponuoja išvadą, kad apeliantės (atsakovės) finansiniai įsipareigojimai viršija turimo turto, iš kurio galėtų būti vykdomi finansiniai įsipareigojimai, vertę.

31. Atliekant juridinio asmens mokumo situacijos analizę, svarbi finansinių rodiklių dinamika, t. y. kaip kinta juridinio asmens finansinė padėtis – gerėja ar blogėja (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-959-330/2016). Byloje pateiktas įmonės finansinių dokumentų rinkinys už 2021 metus (1 t., b. l. 29–30, 31–32, 33), patvirtina, kad įmonė 2021 metais dirbo pelningai. Aptariamu laikotarpiu turėjo 340 825 Eur vertės turto, kurio didžiąją dalį sudarė atsargos, jos įsipareigojimai buvo 328 299 Eur. Byloje nėra duomenų apie įmonės 2022 metų finansinius rodiklius. Tačiau 2023 metų finansiniai rodikliai leidžia spręsti apie neigiamą įmonės finansinių rodiklių dinamiką nuo 2021 metų.

32. Vertinant apeliantės (atsakovės) nemokumą likvidumo testo aspektu (skolininko negalėjimas sumokėti skolų suprantamas kaip situacija, kai prievolių įvykdymo terminai yra suėję ir negalėjimas sumokėti skolų nėra laikinas) matyti, kad apeliantės negalėjimas atsiskaityti su kreditoriais nėra laikinas. Iš ieškovės nurodytų aplinkybių apie nesumokėtus mokesčius ir nesėkmingą jų išieškojimą ne ginčo tvarka, galima daryti išvadą, kad apeliantės finansiniai sunkumai prasidėjo 2022 m. vasario mėn. Lietuvos antstolių informacinės sistemos duomenimis, bankroto bylos iškėlimo metu iš apeliantės priverstine tvarka išieškomų skolų bendra suma – 59 892,12 Eur. Byloje nėra duomenų, kad apeliantė laikotarpiu nuo 2023 m. realiai vykdo veiklą, generuoja pajamas ir per protingą laikotarpį galėtų sukaupti lėšų, kurios būtų pakankamos įvykdyti įsipareigojimus VMI prie FM ir visiems kitiems kreditoriams (CPK 12, 178 straipsniai, 176 straipsnio 1 dalis). Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovė su VMI prie FM ir kitais kreditoriais neatsiskaito dėl kitų, o ne finansinės būklės nulemtų, priežasčių (CPK 12, 178 straipsniai).

33. Esant tokiems bylos duomenims, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovė laiku negali vykdyti turtinių prievolių ir jos įsipareigojimai viršija turimo turto vertę, pripažintina pagrįsta (JANĮ 2 straipsnio 7 dalis).

34. Atskirajame skunde apeliantė (atsakovė) tvirtina, kad įmonė yra gyvybinga, veiklos nesustabdė, tačiau žiemos sezono metu susiduria su finansiniais sunkumais; yra pasirašiusi sutarčių, kurios jai generuos pajamų, įsipareigojo klientams įgyvendinti projektų.

35. Juridinio asmens gyvybingumas – juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo vykdo ūkinę komercinę veiklą, leisiančią jam vykdyti savo prievoles ateityje (JANĮ 2 straipsnio 6 dalis). Jau nurodyta, kad apeliantė turi pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo poziciją (CPK 12, 178 straipsniai).

36. Įmonės gyvybingumą apeliantė grindžia aplinkybėmis apie sudarytas sutartis ir įsipareigojimus įgyvendinti projektus. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad atsiliepime į pareiškimą ir atskirajame skunde nurodytoms aplinkybėms, jog apeliantė yra sudariusi sutarčių, kurios jai generuos pajamas, ir yra įsipareigojusi klientams įgyvendinti projektų, kuriuos galės įvykdyti pasibaigus žiemos sezonui, pagrįsti atsakovė (apeliantė) nepateikė jokių konkrečių įrodymų – sudarytų sutarčių, duomenų apie priimtus ar vykdomus užsakymus ir projektus. Apeliantė nepateikė duomenų apie įmonės 2023 metais gautas pajamas, nenurodė jokių konkrečių aplinkybių apie įmonės faktiškai vykdomą veiklą, konkrečių duomenų apie pasirašytas sutartis ir kitus įmonės įsipareigojimus įgyvendinant projektus (pavyzdžiui, sutarčių datų, objektų, dėl kurių sutartys sudarytos, projektų įgyvendinimo terminų ir kt.). Apeliantė iš esmės nesiėmė įrodinėti savo gyvybingumo ir neteikė konkrečių įrodymų, kurie galėtų patvirtinti jos galimybių generuoti pajamas ir atkurti mokumą realumą (CPK 12, 178 straipsniai).

37. Nurodytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad apeliantė nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvados, kad byloje nėra duomenų apie įmonės gyvybingumą – vykdomą ūkinę komercinę veiklą ir galimybę atkurti įmonės mokumą (CPK 12, 178 straipsniai, 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis, 302, 338 straipsniai). Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą atsakovės atsiliepime į pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo išdėstytas aplinkybes apie įmonės gyvybingumą ir galimybę atkurti įmonės mokumą vertinti kaip deklaratyvias ir neįrodytas (CPK 176 straipsnio 1 dalis).

38. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šioje civilinio proceso stadijoje byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad apeliantė (atsakovė) realiai vykdo veiklą, gauna iš jos pajamų ir yra pagrindas tikėti, kad per protingą laiką įmonės finansiniai sunkumai galėtų būti įveikti, t. y. kad jos negalėjimas įvykdyti pinigines prievoles (sumokėti skolas) yra laikinas ir kad pinigines prievoles savo kreditoriams apeliantė galėtų įvykdyti ateityje (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis). Apeliantė neįrodė, kad yra pajėgi generuoti pajamas ir atkurti savo mokumą (CPK 12, 178 straipsniai).

39. Apeliantė (atsakovė) nei pirmosios instancijos teisme, nei atskirajame skunde nenurodė, kad ketina inicijuoti restruktūrizavimo bylą. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, restruktūrizavimo byla apeliantei nėra iškelta (CPK 179 straipsnio 3 dalis).

40. Apibendrindamas išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai iškėlė atsakovei UAB „Aktea“ bankroto bylą, nes nustatytos abi JANĮ 21 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos būtinos įmonės nemokumo sąlygos: 1) atsakovė yra nemoki; 2) jai nėra keliama restruktūrizavimo byla.

41. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliantė (atsakovė) bankroto proceso metu turi teisę siekti taikos sutarties su kreditoriais sudarymo ar restruktūrizavimo bylos iškėlimo. Tokiu atveju būtų pagrindas svarstyti dėl bankroto bylos nutraukimo (JANĮ 78 straipsnio 1 dalies 3, 4 punktai, 2, 3 dalys, 79, 80 straipsniai).

42. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi esminės reikšmės apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 22–26 punktus; 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020 40 punktą).

Dėl procesinės bylos baigties

43. Apibendrindamas išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė nemokumo (bankroto) bylos iškėlimą reglamentuojančias teisės normas, apeliantė nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų dėl įmonės nemokumo. Dėl atskirajame skunde nurodytų argumentų nėra pagrindo panaikinti apskųstą teismo nutartį, todėl atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2024 m. sausio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.