Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ritos Kisielienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Kutrienės, Zitos Smirnovienės teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento ir atsakovo UAB „Ūrus“ ir Ko apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-05-05 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento prevencinį ieškinį atsakovui UAB „Ūrus“ ir Ko dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, trečiasis asmuo Aplinkos apsaugos agentūra.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas patikslintu ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas uždrausti UAB „Ūrus“ ir Ko veiklą, kuri kelia realią žalos aplinkai ir žmonių sveikatai atsiradimo grėsmę, t.y. uždrausti atsakovui laikyti pavojingąsias atliekas atsakovo eksploatuojamoje pavojingų ir nepavojingų atliekų tvarkymo aikštelėje Dičiūnų kaime, Utenos rajone, (duomenys neskelbtini) ir pastatuose unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) bei unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įpareigojant atsakovą visas Dičiūnų k., Utenos r. saugomas pavojingąsias atliekas priduoti pavojingų atliekų tvarkytojams ir pateikti Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentui dokumentus, įrodančius apie atliekų sutvarkymą arba perdavimą atliekų tvarkytojams. Įpareigoti atsakovą UAB „Ūrus“ ir Ko pateikti Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentui Atliekų tvarkymo įstatymo 11 str. 3 d., aplinkos ministro 2003-09-25 įsakymu Nr. 469 patvirtintos Atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo plano rengimo, derinimo ir įgyvendinimo tvarkos 5 p., 13 p., 14 p. nurodytą laidavimo draudimo sutartį ar banko garantiją, užtikrinančią galiojančiame atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo plane numatytų priemonių finansavimą įmonės bankroto ar kitu atveju, kai įmonė privalo nutraukti atliekų naudojimo ar šalinimo veiklą ir neturi sukaupusi tam reikalingų lėšų.

Nurodė, kad atsakovui Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimas Nr. TU(2)-65 pavojingų ir nepavojingų atliekų tvarkymo aikštelei Dičiūnų k., Utenos r. išduotas 2009-09-21 - leidimas šiuo metu galiojantis, galioja atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo planas (toliau Planas), atsakovas turi turėti banko garantiją ar draudimo liudijimą (polisą), patvirtinantį galiojančią atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo plane numatytų priemonių įgyvendinimo laidavimo draudimo sutartį. Garantija turi būti suteikta ne mažesnei sumai nei nurodyta suderinto plano priemonių įgyvendinimo sąmatoje. Atsakovo sandėliai Dičiūnų k., Utenos r. pripildyti atliekų, pavojingos atliekos laikomos lauke, nors tam leidimo atsakovas neturi. Atsakovui buvo taikomos baudos - tokia veikla yra ne tik neteisėta ir už tai atsakovui taikomos baudos, rašomi privalomieji nurodymai, tačiau atsakovo veikla kelia vis didėjančią riziką. Atsakovas neturi garanto, kad veiklos nutraukimo atveju atliekos būtų sutvarkytos ir nekiltų neigiamų padarinių aplinkai ar žmonių sveikatai, Valstybė nepatirtų didelių nuostolių. Ieškovas taip pat pažymėjo, jog nebegalioja ir atsakovo turėta bendrosios civilinės atsakomybės draudimo sutartis. Atsakovas vykdo su padidintos rizikos šaltiniu susijusią veiklą, nesant apdraustai jo padidintos rizikos veiklos civilinei atsakomybei (pažeista Atliekų tvarkymo įstatymo 4 str. 11 d.). Ieškovas nurodė, kad aplinkos apsauga, kuriai pavojų gali sukelti pavojingų atliekų tvarkymas be būtinų dokumentų, reglamentuojančių šį procesą ir siekiančių užtikrinti, kad pavojingų atliekų tvarkymu nebūtų pakenkta aplinkai ir žmonių sveikatai, yra viešasis interesas.

Įmonei duodami privalomieji nurodymai pašalinti atliekas tiek iš lauko aikštelės, tiek iš sandėlių nebuvo vykdomi. 2015-02-12 patikrinus sandėlius pareigūnai užfiksavo, kad jie perpildyti pavojingomis atliekomis - tiek, kad buvo ne tik sudėtinga atlikti patikrinimą, bet, sandėlyje ore buvo tokia cheminių medžiagų kvapų koncentracija, kad patikrinimo metu buvo naudojama speciali apranga ir kvėpavimo takus apsaugančios priemonės. Ieškovas pažymėjo, kad UAB „Ūrus“ ir Ko ūkinė veikla vykdoma pažeidžiant aplinkosauginius ir kitus teisės - aktus, kelia didelę ir realią grėsmę aplinkai, pavojingos atliekos laikomos lauke bei sandėliuose, nors atsakovas tam nei galiojančios licencijos, nei bendrosios civilinės atsakomybės draudimo, nei Garantijos neturi, teritorija neaptverta jokia tvora ar kitais būdais neapsaugota nuo pašalinių lankytojų, į teritoriją gali bet kada užeiti bet kuris suaugęs asmuo ar vaikas, pavojingų atliekų talpos sukrautos ant žemės, pakuotes (talpas) pašaliniai asmenys gali pažeisti, išvežti ar panaudoti atliekas neteisėtiems tikslams, užteršti aplinką (vandenį, dirvožemį ir kt.), atliekas padegti - dėl tokio pavojingų atliekų itin nesaugaus ir neteisėto laikymo kyla reali ypatingos ekologinės situacijos grėsmė.

Atsakovas atsiliepime į patikslintą ieškinį nurodė, kad 2015-02-05 galiojusi atsakovo ieškovui pateikta civilinės atsakomybės sutartis, sudaryta su draudiku If&C Insurance AS (draudimo liudijimas BCA Nr. 00008781) atitiko atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo plane numatytų priemonių įgyvendinimo laidavimo sutarčiai keliamus reikalavimus. Jai pasibaigus atsakovas, dėl jam taikytų laikinųjų apsaugos priemonių - turto arešto, neteko galimybės pratęsti draudimo sutartį ar įvykdyti banko garantijos/laidavimo draudimo sutarties suteikimo sąlygas (pavyzdžiui, deponuoti nuosavų lėšų specialioje sąskaitoje). Be to, Lietuvos Vyriausiasis Administracinis Teismas 2015 m. kovo 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-628-492/2015 sprendė, jog „galimybės tvarkyti pavojingas atliekas suvaržymas sukelia tiesioginę grėsmę pareiškėjo (atsakovo) veiklos tęstinumui; nukentės ne tik pati bendrovė, bet ir valstybė, nes reikšmingai sumažės mokami mokesčiai biudžetui“ ir dėl šios priežasties nutarė laikinai, iki įsiteisės teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. eAS-628-492/2015, sustabdyti LR aplinkos ministerijos Aplinkos apsaugos agentūros 2015 sausio 7 d. sprendimo Nr. (15.11)-A4-1014 „Dėl licencijos galiojimo panaikinimo“ galiojimą. Atsižvelgiant į tai, jog pats ieškovas užkirto kelią atsakovui pratęsti draudimo sutartį ar įgyti banko garantiją/laidavimo draudimo sutartį, į tai, jog Lietuvos Vyriausiojo Administracinio Teismo 2015 m. kovo 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-628-492/2015 buvo panaikintas Aplinkos apsaugos agentūros 2015 sausio 7 d. sprendimo Nr. (15.11)-A4-1014 „Dėl licencijos galiojimo panaikinimo“ galiojimas, atsakovas nurodo, kad ieškovo reikalavimas įpareigoti pateikti laidavimo draudimo sutartį arba banko garantiją yra atmestinas kaip nepagrįstas. Taip pat prašė atmesti prevencinį ieškinį kaip nepagrįstą.

Trečiasis asmuo Aplinkos apsaugos agentūra pateikė atsiliepimą į patikslintą ieškinį, kuriame nurodė, kad palaiko ieškovo patikslintą prevencinį ieškinį ir sutinka su jame išdėstytais motyvais. Nurodė, kad administracinėje byloje Nr. eAS-628-492/2015 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015-03-18 priėmė nutartį, kuria tenkino UAB „Ūrus“ ir Ko prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir laikinai, iki įsiteisės teismo sprendimas šioje administracinėje byloje, sustabdė Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos apsaugos agentūros 2015-02-03 sprendimo Nr. (15.11)-A4-1014 „Dėl licencijos galiojimo panaikinimo“ galiojimą. Šiuo metu UAB „Ūrus“ ir Ko turi vėl galiojančią licenciją ir turi teisę rinkti, tvarkyti, laikyti pavojingas atliekas lauke atvirose vietose, tačiau neužtikrina pavojingų atliekų saugojimo reikalavimų. Tokia veikla dėl galimo ir objektyviai labai tikėtino pavojingų atliekų patekimo į aplinką UAB „Ūrus“ ir Ko kelia realią grėsmę žmogaus teisės į švarią aplinką įgyvendinimui. Remiantis atliekų tvarkymo įstatymo nuostatomis netinkamai tvarkomos pavojingos atliekos gali kelti pavojų tiek aplinkai, tiek žmonių sveikatai. Dėl šių priežasčių neįmanoma užtikrinti, kad UAB „Ūrus“ ir Ko tinkamai sutvarkys pavojingas atliekas, kad bus užtikrinta viešo intereso apsauga ir išvengta neigiamo poveikio aplinkai.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015-05-05 sprendimu ieškinį tenkino. Teismas uždraudė atsakovui UAB „Ūrus“ ir Ko laikyti pavojingąsias atliekas atsakovo eksploatuojamoje pavojingų ir nepavojingų atliekų tvarkymo aikštelėje Dičiūnų k., Utenos r., (duomenys neskelbtini) ir pastatuose unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) bei unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Įpareigojo atsakovą UAB „UAB „Ūrus“ ir Ko per vieną mėnesį nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos visas Dičiūnų k., Utenos r. saugomas pavojingąsias atliekas priduoti pavojingų atliekų tvarkytojams ir pateikti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentui dokumentus, įrodančius apie atliekų sutvarkymą arba perdavimą atliekų tvarkytojams. Teismas sprendime taip pat nurodė, kad, jeigu per nustatytą terminą teismo reikalavimo atsakovas neįvykdys, įpareigoti ieškovą Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentą savo lėšomis visas Dičiūnų k., Utenos r. saugomas pavojingąsias atliekas priduoti pavojingų atliekų tvarkytojams, reikiamas lėšas išieškant iš atsakovo UAB „Ūrus“ ir Ko. Teismas įpareigojo atsakovą UAB „Ūrus“ ir Ko pateikti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentui laidavimo draudimo sutartį ar banko garantiją, užtikrinančią galiojančiame atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo plane numatytų priemonių finansavimą įmonės bankroto ar kitu atveju, kai įmonė privalo nutraukti atliekų naudojimo ar šalinimo veiklą ir neturi sukaupusi tam reikalingų lėšų.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir pateiktus rašytinius įrodymus, konstatavo, kad atsakovas, vykdydamas šį savo verslą, pažeidžia įstatymus ir kitus teisės aktus. LR Aplinkos apsaugos įstatymo 23 straipsnyje numatyta, jog asmenys privalo laikytis Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytų atliekų tvarkymo reikalavimų. LR Atliekų tvarkymo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog atliekos turi būti laikomos taip, kad neturėtų neigiamo poveikio žmonių sveikatai ir aplinkai. Atliekas naudojanti ar šalinanti įmonė turi turėti atliekų naudojimo ar šalinimo techninį reglamentą, kuris smulkiai apibrėžtų visas atliekų priėmimo, laikymo, naudojimo, šalinimo, aplinkos stebėsenos (monitoringo) ir kontrolės operacijas, užtikrinančias aplinkos apsaugą ir visuomenės sveikatos saugą. Atliekų naudojimo ar šalinimo techninis reglamentas yra neatsiejama leidimo dalis (LR Atliekų tvarkymo įstatymo 10 str.). LR Aplinkos ministro 2011-05-03 įsakymu Nr. D1-368 patvirtintų Atliekų tvarkymo taisyklių 6 punkte nurodyta, kad Atliekos turi būti rūšiuojamos, laikinai laikomos, surenkamos, vežamos ir apdorojamos taip, kad nekeltų neigiamo poveikio visuomenės sveikatai ir aplinkai. Atliekų tvarkymo taisyklių 20 punktas nurodo, kad atliekų turėtojas privalo užtikrinti, kad laikinai laikomos aplinkos poveikiui neatsparios atliekos būtų apsaugotos nuo šio poveikio, iš laikinai laikomų atliekų ar jų laikymo talpų netekėtų skysčiai, jos neskleistų kvapų, dulkių ir pan. Atliekų laikymo talpos turi būti atsparios atliekų poveikiui. Atsakovo vykdomai veiklai būtina pavojingų atliekų tvarkymo licencija (LR Atliekų tvarkymo įstatymo 12 straipsnio 1 dalis). Iš bylos rašytinės medžiagos nustatyta, jog pavojingos atliekos laikomos lauke, nors atsakovas neturi galiojančios licencijos laikyti pavojingas atliekas lauke.

Teismas padarė išvadą, kad atsakovo veikla vykdoma pažeidžiant aplinkosauginius ir kitus teisės aktus, kas kelia grėsmę aplinkai ir žmonių sveikatai. Atsakovui nenutraukus šios įstatymu draudžiamos veikos, ši žala dar labiau didės. Todėl tikslinga uždrausti atsakovui laikyti pavojingąsias atliekas atsakovo eksploatuojamoje pavojingų ir nepavojingų atliekų tvarkymo aikštelėje Dičiūnų k., Utenos r., (duomenys neskelbtini) ir pastatuose, įpareigojant atsakovą per vieną mėnesį nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos visas Dičiūnų k., Utenos r. saugomas pavojingąsias atliekas priduoti pavojingų atliekų tvarkytojams ir pateikti Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentui dokumentus, įrodančius apie atliekų sutvarkymą arba perdavimą atliekų tvarkytojams (LR CK 6.255 str.).

Teismas nurodė, kad LR Aplinkos apsaugos įstatymo 32(1), 32(2) straipsniai nustato prevencinių ir aplinkos atkūrimo priemonių taikymą bei išlaidų atlyginimą. Šis įstatymas nustato esant realiai grėsmei, kad gali atsirasti žala aplinkai, ūkio subjekto, vykdančio veiklą, susijusią su žala aplinkai, pareigas bei veiksmus. Pastarajam nevykdant veiksmų, kuriais jis turėtų pašalinti daromą žalą aplinkai, įstatymas numato, kad aplinkos ministerija arba jos įgaliota institucija bet kuriuo momentu turi teisę ir pareigą pati imtis būtinų prevencinių ir (arba) aplinkos atkūrimo priemonių. CPK 273 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad priimdamas sprendimą, kuriuo atsakovas įpareigojamas atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, nesusijusius su turto ar piniginių lėšų perdavimu, teismas tame pačiame sprendime gali nurodyti, kad, atsakovui neįvykdžius sprendimo per nustatytą terminą, ieškovas turi teisę atlikti tuos veiksmus arba imtis priemonių jiems nutraukti atsakovo lėšomis ir kartu išieškoti iš atsakovo reikiamas išlaidas.

Teismas, vadovaudamasis byloje esančiais rašytiniais įrodymais padarė išvadą, kad daroma didelė žala aplinkai, atsakovo neteisėta veika yra tęstinė, iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas šios veikos ir neketina nutraukti, o tai rodo aukščiau paminėtas faktas, kad nevykdo teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, todėl tikslinga atsakovui, neįvykdžius teismo sprendimo, įpareigoti ieškovą imtis veiksmų, siekiant pašalinti neigiamus padarinius gamtai vietoje, kurioje atsakovas kaupia ir saugo pavojingas atliekas.

Teismas tenkino ieškovo reikalavimą įpareigoti atsakovą pateikti ieškovui laidavimo draudimo sutartį ar banko garantiją, užtikrinančią galiojančiame atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo plane numatytų priemonių finansavimą įmonės bankroto ar kitu atveju, kai įmonė privalo nutraukti atliekų naudojimo ar šalinimo veiklą ir neturi sukaupusi tam reikalingų lėšų.

Teismas pažymėjo, kad LR Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 11 punkte numatyta, jog pavojingąsias atliekas surenkančios, vežančios, šalinančios ar naudojančios įmonės apdraudžia savo civilinę atsakomybę už žalą, kuri, vykdant tokią veiklą, gali būti padaryta tretiesiems asmenims ir (ar) jų turtui bei aplinkai. Atsakovas nėra įvykdęs šios įstatyme jam numatytos pareigos, nes atsakovo bendrosios civilinės atsakomybės draudimo sutartis nuo 2015-02-01 nebegalioja (2 t. b.l. 117). Atsakovas nėra sudaręs laidavimo draudimo sutarties ir neturi banko garantijos, nors privalomaisiais nurodymais buvo įpareigotas tai padaryti.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Atsakovas UAB „Ūrus“ ir Ko apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-05-05 sprendimą ir atmesti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento, patikslintą ieškinį kaip nepagrįstą.

1. Teismas netinkamai ištyrė byloje pateiktus įrodymus bei aplinkybes, netinkamai juos įvertino, taip pat skundžiamame sprendime iš esmės rėmėsi tik atsakovo paaiškinimais ir jų nevertino kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, be to nepagrįstai taikė teisės normas, reglamentuojančias viešo intereso gynimą, kas lėmė neteisingo ir nepagrįsto sprendimo priėmimą.

2. Pirmosios instancijos teismas neanalizavo ir nevertino, ar ieškovas yra tas subjektas, kuris pagal CPK 49 str. 2 d. turi teisę ginti viešąjį interesą. Šio klausimo pirmos instancijos teismas taip pat nesprendė, priimdamas ieškinį, nesumokėjus žyminio mokesčio. Ieškovas, teisę teikti ieškinį grįsdamas viešojo intereso atstovavimu, privalėjo nurodyti įstatymo nuostatą, kuri tokią jo teisę numato. Pirmos instancijos teismas privalėjo įvertinti ir pasisakyti dėl ieškovo teisės teikti prevencinį ieškinį, ginant viešąjį interesą, tačiau to nepadarė, kas sąlygojo nepagrįstą ir neteisėtą skundžiamą sprendimą. Teismui tinkamai įvertinus byloje esančią informaciją ir teisinį reglamentavimą, teismas iš esmės būtų nustatęs, kad ieškovas neturėjo subjektinės teisės teikti ieškinį, todėl šis ieškinys ir negalėjo būti patenkintas.

3. Vilniaus apygardos administraciniame yra nagrinėjama administracinė byla dėl pavojingų atliekų tvarkymo licencijos atsakovui panaikinimo. Būtent šioje byloje yra nagrinėjamos dvi tos pačios aplinkybės (pažeidimai), t.y. atliekų laikymas lauke Dičiūnų aikštelėje, bei garantijos (laidavimo) nepateikimas. Nepaisant to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, turėdamas savo žinioje iš esmės analogiškas aplinkybes dėl atsakovo vykdomos veiklos ir tariamai padarytų pažeidimų, 2015-03-18 nutartimi atstatė atsakovui licencijos galiojimą iki ši byla bus išnagrinėta iš esmės ir priimtas galutinis sprendimas, nes nenustatė aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, kad kyla užteršimo grėsmė aplinkai.

4. Priimant ir vykdant teismo sprendimus valstybėje yra realizuojamas teisingumas, garantuojamas įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų ir patvirtintų santykių stabilumas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, 2015-03-18 nutartyje pasisakė dėl atsakovo vykdomos veiklos. Šis teismas net ir matydamas bylos, kurioje nagrinėjamas atsakovo pavojingų atliekų tvarkymo licencijos panaikinimas, dėl tų pačių aplinkybių, kurios yra ir šios bylos nagrinėjimo objektas, medžiagą, nematė pagrindo netaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių ir nestabdyti sprendimo, kuriuo buvo panaikinta licencija. Pirmos instancijos teismas priėmė sprendimą, prieštaraujantį 2015-03-18 nutarčiai ir taip pažeidė teisinių santykių stabilumo principą.

5. Pirmosios instancijos teismas net nevertino į bylą pateikto draudimo poliso turinio, nesiaiškino, ar jame numatyta draudiminė apsauga atitinka tą apsaugą, kuri yra reikalinga pagal Tvarkos 5 punkte numatytus reikalavimus. Iš motyvuojamosios skundžiamo sprendimo dalies nėra aišku, kokiais argumentais vadovaujantis pirmos instancijos teismas atmetė atsakovo pateiktą draudimo polisą kaip netinkamą. Atliekų tvarkymo įstatymo 12 str. 7 d. 3 p. yra numatyta, kad licencija gali būti sustabdoma, jei licencijos turėtojas neturi galiojančio veiklos draudimo liudijimo (poliso). „If P&C Insurance AS“ filialo bendrosios civilinės atsakomybės draudimo polise BCA Nr. 00008781 dalyje „Papildomos sąlygos ir informacija“ 1 p. yra aiškiai numatyta, kad apdraudžiama įmonės veikla arba neveikimas kai įmonė neįgyvendino ar netinkamai įgyvendino atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo plane numatytas priemones pagal LR aplinkos ministro įsakyme Nr. 469 2003-09-25 nustatytą tvarką. Taigi pareiškėjo pateiktas draudimo polisas visiškai atitinka įstatyminį reglamentavimą. Be to, ieškovui tokios formos garantas (draudimo polisas) yra teikiamas jau nuo 2010 metų ir nors ieškovas nepriimdavo šio dokumento kaip tinkamo, tačiau net 4 metus dėl to veiklos nestabdė, realios žalos grėsmės aplinkai nematė ir leido atsakovui veikti, neturint tariamai teisingo garanto.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo pakeisti 2015-05-05 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą, panaikinant sprendimo dalį – „jeigu per nustatytą terminą teismo reikalavimo atsakovas neįvykdys, įpareigoti ieškovą Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentą savo lėšomis visas Dičiūnų k., Utenos r. saugomas pavojingąsias atliekas priduoti pavojingų atliekų tvarkytojams, reikiamas lėšas išieškant iš atsakovo UAB „Ūrus“ ir Ko“.

1. Departamentas, kreipdamasis į teismą su prevenciniu ieškiniu, siekė, kad piktybiškai įstatymus pažeidžiantis aplinkos apsaugos pareigūnų teisėtų reikalavimų nevykdantis subjektas asmeniškai atsakytų už savo veiksmus - nutrauktų neteisėtą veiką ir įvykdytų įstatymų ir Konstitucijos nustatytas prievoles, siekiant išvengti realių neigiamų padarinių kilimo (tiek dėl žalos gamtai ir žmonių sveikatai, tiek ir atliekų sutvarkymui būtinų lėšų turėjimo tam atvejui, jeigu įmonė nutrauktų savo veiklą, t.y., garanto pateikimo prievolės įvykdymo). Tačiau šiuo atveju skundžiama teismo sprendimo dalimi įstatymų pažeidėjas kaip tik neskatinamas vykdyti savo pareigų, nustatytų įstatymais, o dėl jo neteisėtų veiksmų iš esmės neigiamas pasekmes patirtų tik pati kontroliuojanti institucija.

2. Aplinkos apsaugos įstatymo 34 str. 1 ir 2 d. nustato, kad asmenys, pažeidę aplinkos apsaugos reikalavimus, atsako pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, o ūkio subjektams civilinė atsakomybė taikoma neatsižvelgiant į jų kaltę, už bet kokią žalą aplinkai arba realią jos grėsmę, atsiradusią dėl jų ūkinės veiklos. Todėl neturėtų būti skatinama situacija, kada įstatymų laikymosi ir teismo sprendimo vykdymo pareiga ūkio subjektui tik terminuota ir paskui eliminuojama, nes tokia našta perkeliama kitam subjektui.

3. Jei ūkio subjektas nevykdo 32(1) str. jam nustatytų pareigų, įstatymas numato, kad savivaldybės ir (arba) valstybės įgaliotos institucijos pagal kompetenciją pačios ar per trečiuosius asmenis vykdo būtinas priemones. Teismas nepagrįstai Aplinkos apsaugos įstatymo 32(1) str. 4 d. aiškino siaurinamuoju būdu ir nepagrįstai įpareigojo būtent departamentą sutvarkyti bendrovės laikomas pavojingas atliekas ir tik savo lėšomis. Teismui netinkamai pritaikius 32(1) str. toks teismo sprendimo įvykdymas neįmanomas.

4. Departamentas savo lėšų neturi. Pagal departamento nuostatus, patvirtintus aplinkos ministro 2011-01-24 įsakymu Nr.Dl-55 - departamentas yra įstaiga prie ministerijos (1 punktas); departamentas yra biudžetinė įstaiga, finansuojama iš valstybės biudžeto teisės aktų nustatyta tvarka (6 punktas), departamento savininkas yra valstybė, savininko teises ir pareigas įgyvendina Aplinkos ministerija (7 punktas). Iš valstybės biudžeto departamentas ne finansuojamas tiesiogiai, o iš asignavimų valdytojui, kuris įgyvendina departamento savininko teises ir pareigas, patvirtintų asignavimų.

5. Pagal CPK 273 str. teismas galėjo sprendimu tik suteikti teisę ieškovui atlikti tam tikrus veiksmus arba imtis priemonių jiems nutraukti atsakovo lėšomis, jei atsakovas teismo sprendimo nevykdys, tačiau šiuo atveju teismas viršijo CPK 273 str. jam suteiktus įgaliojimus ir suteikė departamentui ne teisę, bet nustatė pareigą.

Atsakovas UAB „Ūrus“ ir Ko atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-05-05 sprendimą ir atmesti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento patikslintą ieškinį kaip nepagrįstą. Patenkinus pirmą apeliacinio skundo reikalavimą, panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, kurios buvo pritaikytos šioje civilinėje byloje. Teismui palikus galioti 2015-05-05 sprendimą, atmesti ieškovo apeliacinį skundą ir palikti galioti sprendimo dalį, kuria pirmos instancijos teismas įpareigojo ieškovą savo lėšomis visas Dičiūnų k., Utenos r. saugomas pavojingas atliekas priduoti pavojingų atliekų tvarkytojams, reikiamas lėšas išieškant iš atsakovo UAB „Ūrus“ ir Ko, jeigu per nustatytą terminą teismo reikalavimo atsakovas neįvykdys bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

1. Teismų praktikoje, priimant sprendimus, remiantis CPK 273 str. 1 d., nurodoma ieškovo teisė pačiam atlikti veiksmus, kurių neatliko atsakovas, išieškant išlaidas iš atsakovo. Minėto CPK straipsnio formuluotė „atsakovo lėšomis“ iš esmės reiškia, kad, nepaisant to, kas faktiškai įvykdys teismo sprendimą, asmuo, kuriam bus perkelta galutinė finansinė našta dėl teismo sprendimo įvykdymo, yra būtent atsakovas, ką toliau patvirtina CPK 273 str. 1 d. įvardinta paskutinė sakinio dalis „ir kartu išieškoti iš atsakovo reikiamas lėšas“. Tokia formuluotė teismų praktikoje yra naudojama ir ji atitinka minėtą įstatymo normą, todėl visiškai nėra pagrindo jos keisti, nes faktiškai tokiais atvejais būtent ieškovas įvykdo teismo sprendimą savo lėšomis, vėliau jas išsiieškant iš atsakovo.

2. Ieškovas net ir atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą niekaip nepagrindžia savo procesinės teisės ginti viešąjį interesą ir su prevenciniu ieškiniu kreiptis į teismą. Ieškovo paaiškinimai yra abstraktūs, neparemti jokiais įstatymais ir teisės normomis, kaip to konkrečiai reikalauja CPK 5 str. 3 d. Ieškovo nurodomos teisės normos, pvz. aplinkos ministro įsakymas ar Utenos RAAD nuostatai nėra tinkamos teisinės galios aktas, nes CPK 5 str. 3 d. numato, kad tokia ieškovo teisė turi būti numatyta įstatyme. Be to net ir šiuose dokumentuose nėra įtvirtinta teisė ginti viešąjį interesą teisme.

Ieškovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas prašo apelianto UAB „Ūrus“ ir Ko apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

1. LR CK 6.255 str. nustatyta, kad pagrindas prevenciniam ieškiniui reikšti yra realus pavojus, kad ateityje gali būti padaryta žalos. Jei yra realus pavojus, kad žalos gali būti padaryta dėl ūkinės ar neūkinės veiklos, teismas pagal ieškovo prašymą gali įpareigoti atsakovą sustabdyti ir nutraukti tokią veiklą. Šiuo atveju kilęs realus pavojus aplinkai ir žmonių sveikatai dėl apelianto neteisėtos veikos Dičiūnų k., Utenos r., yra įrodytas plačia apimtimi byloje pateiktų rašytinių, vaizdo priemonėmis užfiksuotų įrodymų ir laboratorinių tyrimų duomenimis, įsiteisėjusiais teismų sprendimais.

2. Įmonė laiko didelius kiekius pavojingų atliekų lauke - nors tam net neturi jokio leidimo. O ir sandėliuose laikomos pavojingos atliekos sukrautos keliais aukštais, sandėliai perpildyti ir atliekų kiekiai ženkliai viršija TIPK leidime nustatytus. Pagal aplinkos ministro 2011-01-24 įsakymu Nr.Dl-55 patvirtintų LR AM Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento nuostatų 10.1, 11.1.1, 10.2 punktus - departamento paskirtis yra įgyvendinti valstybės politiką aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės ir taršos prevencijos srityje, kontroliuoti, ar fiziniai ir juridiniai asmenys vykdo aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančiuose įstatymuose bei kituose teisės aktuose nustatytus reikalavimus, organizuoja ir vykdo prevencinę veiklą, kuria siekiama, kad fiziniai ir juridiniai asmenys laikytųsi įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių aplinkos apsaugą, reikalavimų. Pagal Aplinkos apsaugos įstatymo 1 straipsnio 20 punktą prevencinės priemonės - bet kurios priemonės, taikomos reaguojant į įvykį, veikimą ar neveikimą, siekiant išvengti žalos ar kitokio neigiamo poveikio aplinkai ar ją sumažinti; pagal 4 straipsnio 2 dalį — aplinkos apsaugos politika ir praktika nukreipta į pažeidimų ir žalos prevenciją, o pagal 34 straipsnio 2 dalį ūkio subjektams taikoma civilinė atsakomybė, netgi neatsižvelgiant į jų kaltę, už bet kokią žalą aplinkai arba realią jos grėsmę, atsiradusią dėl jų ūkinės veiklos, t.y., aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės esmė - ne laukti neigiamų padarinių aplinkai ir žmonių sveikatai, o siekti, kad jie nekiltų ir pavojų keliančios priežastys būtų pašalintos.

3. Jau 5 teismai konstatavo, jog apeliantas dirba be garanto ir nevykdo privalomųjų nurodymų tokį garantą pateikti (paskutinė yra 2015-06-12 Panevėžio apygardos administracinio teismo nutartis adm. byloje Nr.1-99-283/2015 - kuria buvo pripažinta, kad departamentas 2015-08-05 pagrįstai reiškė reikalavimą apeliantui dėl garanto pateikimo ir užtikrinimo, kad atliekos nebūtų laikomos lauke, tačiau nurodymas taip ir nebuvo įvykdytas, kaip ir nebuvo įvykdyti ir vėlesni privalomieji nurodymai ir ieškovas pareiškė prevencinį ieškinį teismui).

4. Pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino byloje pateiktų įrodymų visumą, nes kiekvieno rašytinio įrodymo aptarimas teismo sprendime nėra būtinas (CPK 270 str. 4 d. 2 ir 3 punktai). Be to, Teismų praktikoje pripažįstama, kad ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Aplinkos apsaugos agentūra atsiliepime į ieškovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento apeliacinį skundą nurodė, kad palaiko Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento 2015-06-04 apeliacinį skundą ir 2015-06-22 atsiliepimą į UAB „Ūrus“ ir Ko apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-05-05 sprendimo bei sutinka su juose išdėstytais motyvais ir argumentais.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957). Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 str.).

Ieškovas apeliacinės instancijos teismui pateikė 2015-06-12 Panevėžio apygardos administracinio teismo nutartį, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-06-03 nutartį, Vilniaus apygardos teismo 2015-06-03 nutartį, 2015-06-09 Aplinkos apsaugos agentūros Aplinkos tyrimų departamento tyrimų protokolą Nr. P-CHA-2015-202/1, 2015-11-04 Generalinės prokuratūros raštas Nr. 17.2-12793, Generalinės prokuratūros 2015-10-29 raštas Nr. 17.2-12557, Lietuvos geologijos tarnybos 2015-09-04 raštas Nr. (6)-1.7-2948. Atsakovas pateikė 2015-02-12 patikrinimo aktą bei UAB „Ekometrija“ UAB „Ūrus ir Ko“ atliekų tvarkymo aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini), Dičiūnų k., Utenos r. preliminaraus ekologinio tyrimo ataskaitą.

CPK 314 straipsnyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pateikti dokumentai yra reikšmingi sprendžiant apeliaciniame skunde keliamus klausimus, todėl priimtini ir vertinami kaip ir kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai.

Dėl UAB „Ūrus“ ir Ko apeliacinio skundo

Apeliantas (atsakovas) UAB „Ūrus“ ir Ko apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo ir nevertino, ar ieškovas yra tas subjektas, kuris pagal CPK 49 str. 2 d. turi teisę ginti viešąjį interesą. Atsakovo teigimu, ieškovas, grįsdamas ieškinį viešojo intereso atstovavimu, privalėjo nurodyti įstatymo nuostatą, kuri tokią jo teisę numato.

CPK 5 str. ir 49 str. nustatyta, kad teisė kreiptis į teismą dėl viešojo intereso turi prokuroras, valstybės ir savivaldybės institucijos ir kiti asmenys. Tai reiškia, jog tokia teise gali pasinaudoti tie subjektai, kuriems teisė ginti viešąjį interesą yra numatyta jų veiklą ir įgaliojimus reglamentuojančiuose įstatymuose. Aplinkos apsaugos srityje teisė ieškovui ginti viešąjį interesą yra suteikta Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003-12-24 įsakymu Nr. 717 „Dėl valstybinės aplinkos apsaugos inspekcijos ir regionų aplinkos apsaugos departamento nuostatų patvirtinimo“, kurio 1 str. įtvirtinta, kad Valstybinė aplinkos apsaugos inspekcija yra biudžetinė įstaiga, pagal savo kompetenciją organizuojanti, koordinuojanti, vykdanti ir prižiūrinti aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę Lietuvos Respublikoje.

Apsauginiu teisių gynimo būdu siekiama ne tik apsaugoti viešąjį interesą nuo teisių pažeidimo, pašalinti ne tik teisę pažeidžiančius veiksmus, bet ir tokių veiksmų rezultatus, šaltinius, galinčius būti pagrindu vėl pažeisti teises. Apsauginis teisių gynimo būdas užtikrina teisės reagavimą ne tik į jau esantį teisės pažeidimą ir jo pašalinimą, bet turi ir kitą tikslą - apginti teises nuo būsimų pažeidimų aplinkosaugai. Nagrinėjamu atveju įstatymas numato du teisės gynimo būdus- užkirsti kelią teisę pažeidžiantiems veiksmams ir uždrausti atlikti veiksmus, keliančią realią žalos ateityje grėsmę, kurie gali pasireikšti neleistinais, neteisėtais veiksmais, kurie nagrinėjamu atveju suprantami kaip nevykdymas įstatymuose nustatytos pareigos arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymas draudžia.

Pagal Lietuvos Respublikos Aplinkos Apsaugos įstatymo 33 str. Aplinkos ministerija, jai pavaldžios ar kitos valstybės ar savivaldybių institucijos pagal kompetenciją ieškinius dėl žalos aplinkai bei kitų nuostolių, įskaitant prevencinių ir (arba) aplinkos atkūrimo priemonių vykdymą, atlyginimo gali pareikšti ūkio subjektui arba kitam asmeniui, padariusiam aplinkai žalos arba sukėlusiam realią jos grėsmę, per penkerius metus nuo dienos, kada šios priemonės buvo baigtos taikyti arba buvo nustatytas atsakingas ūkio subjektas arba kitas asmuo, atsižvelgus į tai, kuri iš minėtų aplinkybių atsirado vėliau.

Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo argumentas, kad ieškovas neturi teisės teikti ieškinio dėl viešojo intereso gynimo ir kad ieškovas, kreipdamasis į teismą su prevenciniu ieškiniu peržengė savo kompetencijos ribas pripažintinas nepagrįstu.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog pagrindinė UAB „Ūrus ir Ko“ veikla yra susijusi su pavojingų atliekų surinkimu, saugojimu, naudojimu, šalinimu. Pavojingų atliekų tvarkymas yra padidintos rizikos specifinė veikla, kurios vykdymui nustatyti griežti kriterijai: 1) turėti veiklai būtiną leidimą, 2) licenciją pavojingų atliekų tvarkymui, 3) atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo planą, 4) bendrosios civilinės atsakomybės draudimą dėl tretiesiems asmenims galinčios atsirasti žalos atlyginimo, 5) draudimo kompanijos ar banko garantiją, užtikrinančią atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo plane numatytų priemonių finansavimą įmonės bankroto ar kitu įmonės veiklos nutraukimo atveju, jei įmonė neturėtų sukaupusi tam reikalingų lėšų.

Ieškovas pagrindiniu reikalavimu prašo uždrausti atliekų tvarkymo įmonei UAB „Ūrus“ ir Ko laikyti pavojingąsias atliekas (duomenys neskelbtini), Dičiūnų kaime, Utenos rajone jos eksploatuojamoje pavojingų ir nepavojingų atliekų tvarkymo aikštelėje (tiek lauke, tiek pastatuose unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) įpareigoti visas saugomas pavojingąsias atliekas priduoti pavojingų atliekų tvarkytojams ir pateikti Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentui dokumentus, įrodančius apie atliekų sutvarkymą arba perdavimą atliekų tvarkytojams. Šis reikalavimas grindžiamas tuo pagrindu, kad vadovaujantis Aplinkos ministro 2003-09-25 d. įsakymu Nr. 469 pagal patvirtintą Atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo plano rengimo, derinimo ir įgyvendinimo tvarką 2010-02-18 patvirtintas Atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo planas (1 tomas, b.l.138-176) veiklos objektui: pavojingų ir nepavojingų atliekų tvarkymo aikštelė Dičiūnų k. Utenos raj. Ieškovas ieškinyje nurodė, jog UAB „Ūrus ir ko“ nesilaiko imperatyvių teisės aktuose nustatytų atliekų tvarkymo reikalavimų, įmonė neturi privalomos laidavimo draudimo sutarties ar banko garantijos, užtikrinančios atliekų naudojimo ar šalinimo veiklos nutraukimo plane numatytų priemonių įgyvendinimui.

Byloje nustatyta, kad Plane numatytos priemonės taikomos ir tuo atveju, kai sustabdomas įmonei išduoto leidimo galiojimas, taip pat kitais atvejais, kai įmonė netęsia ar negali tęsti atliekų tvarkymo veiklos. Veiklos nutraukimo darbai prasideda nuo sandėlyje saugomų atliekų pridavimo atliekas tvarkančioms įmonėms. Sukauptos pavojingos atliekos pakraunamos įmonės darbuotojų, išvežamos įmonės arba šalinančios įmonės transportu ir priduodamos nurodytoms naudojimo/šalinimo įmonėms. Sandėliuojamos tik sutaruotos, paruoštos eksportui arba pridavimui šalinančioms įmonėms atliekos. Atliekų tvarkymo įstatymo 11 str. 3d. imperatyviai nustato padidintos rizikos veiklą vykdančioms įmonėms, tokioms kaip atsakovas – turėti laidavimo draudimo sutartį ar banko garantiją, užtikrinančią atliekų naudojimo ar šalinimo veiklos nutraukimo plane numatytų priemonių finansavimą. Garantija turi būti suteikta sumai ne mažesnei, nei nurodyta suderinto plano įgyvendinimo sąmatoje, ji turi būti suteikta regiono aplinkos apsaugos departamento (Garantijos gavėjo) naudai.

CK 1.138 straipsnio 3 punkte nurodytas vienas iš civilinių teisių gynimo būdų – prevencinis ieškinys, kai teismas, įstatymų nustatyta tvarka gindamas civilines teises, užkerta kelią teisę pažeidžiantiems veiksmams ar uždraudžia atlikti veiksmus, sukeliančius realią žalos padarymo grėsmę ateityje (CK 6.255 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad šio civilinių teisių gynimo būdo tikslas – neleisti kilti potencialiai žalai, o jo dalykas – uždrausti atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus, dėl kurių gali atsirasti žalos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „Klaipėdos Smeltė“ v UAB „Birių krovinių terminalas“ ir kt., bylos 3K-3-73/2008; 2011 m. gegužės 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „ŽVC“ v. AB „Precizika“, bylos Nr. 3K-3-123/2011; kt.). CK 6.255 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prevencinio ieškinio taikymo galimybė, kai eksploatuojant įmonę, įrenginį ar dėl kitokios ūkinės ar neūkinės veiklos jau padaryta žala ir yra realus pavojus, kad dėl toliau vykdomos veiklos ji vėl gali būti padaryta. Tokiu prevenciniu ieškiniu reikalaujama ne atlyginti jau patirtą žalą ar nuostolius, o siekiama užkirsti kelią, kad ateityje jų vėl neatsirastų. Pareiškus prevencinį ieškinį pagal CK 6.255 straipsnio 2 dalį, teismas ieškovo prašymu gali įpareigoti atsakovą sustabdyti ar nutraukti žalą sukėlusią veiklą. Taigi, reiškiant prevencinį ieškinį žala gali būti dar nepadaryta arba jau padaryta, tačiau abiem atvejais turi būti reali jos atsiradimo grėsmė ateityje, o ieškovo siekis – pašalinti tokią grėsmę.

Tenkindamas ieškovo prevencinio ieškinio reikalavimus, pirmos instancijos teismas nustatė, kad didelė dalis atsakovo laikomų pavojingų atliekų laikomos lauke ir sukrautos trimis aukštais, patalpose atliekos laikomos nepaliekant praėjimų aplink visas saugomas atliekas (sandėlis perpildytas), ne visos saugomų atliekų pakuotės, užpildytos pavojingomis ar nepavojingomis atliekomis, paženklintos pagal nustatytus Atliekų tvarkymo taisyklių reikalavimus. Teismas atsižvelgė į tai, kad 2015-02-17 Utenos apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos rašte nurodyta, kad tiek teritorijoje, tiek patalpose medžiagos sandėliuojamos pažeidžiant Bendrųjų gaisrinės saugos taisyklių reikalavimus, tai yra neįrengtos praeigos tarp sandėliuojamų medžiagų rietuvių, objektas nėra pilnai aprūpintas pirminėmis gesinimo priemonėmis, buvusi gaisro aptikimo ir signalizavimo sistema po 2011 metais kilusio gaisro neatstatyta. Lauko teritorija yra nesaugoma, gali laisvai patekti pašaliniai asmenys, kurie gali daryti poveikį visoms teritorijoje sandėliuojamoms atliekoms. Taip pat byloje rašytiniai įrodymai patvirtina, kad UAB „Ūrus“ ir Ko pavojingų ir nepavojingų atliekų tvarkymo aikštelėje Dičiūnų k., Utenos r. naftos produktų koncentracija 11,86875 karto viršija smėlinio grunto užteršimo naftos angliavandeniliais ribinę vertę (taikoma 4000 mg/kg ribinė vertė) (2 t. b.l. 114), o paėmus grunto mėginius iš dviejų vietų šalia pabėgių krūvos nustatyta, jog naftos produktų koncentracija viršija nustatytą smėlinio grunto užteršimo naftos angliavandeniliais ribinę vertę pirmame taške 4,75 karto, antrame - net 32,5 karto (2 t. b.l. 115).

Atsižvelgiant į byloje pateiktų rašytinių įrodymų visetą, konstatuotina, jog pirmos instancijos teismas teisingai nustatė, kad atsakovo veikla vykdoma pažeidžiant aplinkosauginius ir kitus teisės aktus, kas kelia grėsmę aplinkai ir žmonių sveikatai. Įvertinęs byloje esančius įrodymus pirmos instancijos teismas pagrįstai ieškovo ieškinį dalyje dėl draudimo atsakovui laikyti pavojingąsias atliekas atsakovo eksploatuojamoje pavojingų ir nepavojingų atliekų tvarkymo aikštelėje Dičiūnų k., Utenos r., (duomenys neskelbtini) bei pastatuose tenkino.

Atsakovas, siekdamas paneigti pirmos instancijos teismo išvada, pateikė UAB „Ekometrija“ atliktą atliekų tvarkymo aikštelės esančios (duomenys neskelbtini), Dičiūnų k., Utenos k., Utenos r. preliminaraus ekologinio tyrimo ataskaitą, kur nurodyta, kad atsakovo veikla jokio žalingo poveikio aplinkai ir gamtai neturi. Teisėjų kolegija šį rašytinį įrodymą vertina kritiškai, kadangi ieškovas pateikė Lietuvos Geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos 2015-09-04 raštą, kuriame nurodyta, kad UAB „Ekometrija“ tirtos atliekų aikštelės grėsmė aplinkai išlieka, įvertinus faktorius, kad teritorijos giliųjų grunto sluoksnių bei požemio vandens tarša naftos produktais, teritoriją sudarančios laidžios teršenčioms medžiagoms fliuvioglacialinėmis smėliodulkingo smėlio nuogulos, užteršto gruntinio vandens tekėjimas vyksta iš teritorijos pietvakarių kryptimi link Raudesos upelio bei sodybos, gėrimui vartojančios šulinio vandenį ir k.t. Be to UAB „Ekometrija“ tyrimas negali būti vertinamas kaip patikimas įrodymas ir dėl Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros konstatuotų aplinkybių, kad UAB „Ekometrija“ tyrėjai netinkamai atliko mėginių paėmimo procedūrą, todėl numatomų tyrimų rezultatai bus abejotini ir netinkami įrodinėjimui teisme. Atsižvelgiat į tai, atsakovo argumentai, kad jo veikla nekelia pavojaus aplinkai ir žmonių sveikatai atmestini kaip nepagrįsti.

Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad tiek šioje byloje tiek Panevėžio apygardos teismo administracinėje byloje Nr. 1-99-283/2015 ir Vilniaus apygardos administraciniame teismo byloje Nr. eI-7108-171/2015 buvo sprendžiami analogiški ginčai.

Byloje nustatyta, kad 2014-09-10 UAB „Ūrus“ ir Ko skundu kreipėsi į Panevėžio administracinį teismą prašydamas panaikinti kaip nepagrįstus atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento Visagino savivaldybės agentūros 2014 m. rugpjūčio 5 d. privalomąjį nurodymą Nr. 12-KE-10, kuriuo bendrovei nurodyta iki 2014-09-05 sudaryti laidavimo draudimo sutartį (arba gauti banko garantą), užtikrinančią UAB „Ūrus“ ir Ko atliekų naudojimo ar šalinimo veiklos nutraukimo plane numatytų priemonių finansavimą įmonės bankroto ar kitu atveju, kai įmonė privalo nutraukti atliekų naudojimo ar šalinimo veiklą ir neturi sukaupusi tam reikalingų lėšų, ir pateikti Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentui laidavimo draudimo, ir pateikti Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentui laidavimo draudimo sutarties sudarymą arba banko garantijos gavimą patvirtinančius dokumentus ir užtikrinti, kad UAB „Ūrus“ ir Ko Dičiūnų k. Utenos r. esančioje pavojingų ir nepavojingų atliekų tvarkymo aikštelėje vykdoma veikla nepažeistų Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimo Nr. TU(2)-65 nustatytų 26p. sąlygų, visas pavojingas atliekas privalo laikyti tik uždarose patalpose; panaikinti Utenos RAAD 2014 m. rugpjūčio 20d. sprendimą Nr. (4.2)-s-1339 „Dėl skundo dėl 2014-08-05 Privalomojo nurodymo Nr. 12-KE-10 išnagrinėjimo“, kuriuo Privalomąjį nurodymą Nr. 12-KE-10 pripažino pagrįstu ir paliko nepakeistą.

Įsiteisėjusiu Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015-06-12 sprendimu (administracinė byla Nr. 1-99-283/2015) nustatyta, jog UAB „Ūrus“ ir Ko pateikė Utenos RAAD UAB ,,If P&C Insurance AS” filialo išduotą Bendrosios civilinės atsakomybės draudimo liudijimą (polisą), serija BCA Nr.00008781, ir taip nurodė įvykdžiusi Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 11 straipsnio 3 dalies bei Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 469 patvirtintų Atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo plano rengimo, derinimo ir įgyvendinimo tvarkos 5 punkto reikalavimus. Išnagrinėtoje byloje teismas konstatavo, jog UAB ,,Ūrus” ir Ko sudaryta Bendrosios civilinės atsakomybės draudimo sutartis, kurią patvirtina 2014 m. kovo 7 d. UAB ,,If P&C Insurance AS” filialo išduotas Bendrosios civilinės atsakomybės draudimo liudijimas (polisas), serija BCA Nr. 0008781, negali būti prilyginta Atliekų tvarkymo įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje nurodytai laidavimo draudimo sutarčiai. Nurodytoje byloje teismas padarė išvadą, kad Utenos RAAD, nustatęs, jog UAB „Ūrus“ ir Ko pažeidė Atliekų tvarkymo įstatymo 11 straipsnio 3 dalies ir Tvarkos 5 punkto reikalavimus bei TIPK leidimo Nr. TU(2)-65 26 punkto sąlygas, teisėtai ėmėsi priemonių nustatytiems pažeidimams pašalinti ir pagrįstai priėmė 2014 m. rugpjūčio 5 d. Privalomąjį nurodymą Nr. 12-KE-10.

Taigi administracinėje byloje buvo sprendžiama ar bendrosios civilinės atsakomybės draudimo liudijimas (polisas), serija BCA Nr. 0008781, gali būti prilyginamas Atliekų tvarkymo įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje nurodytai laidavimo draudimo sutarčiai. Tuo tarpu šioje byloje vertinamos aplinkybės susijusios su atsakovo veikla ir jos pavojingumu aplinkai, kadangi ieškovas pateikė prevencinį ieškinį, kurio reikalavimas yra neleisti kilti potencialiai žalai, o jo dalykas – uždrausti atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus, dėl kurių gali atsirasti žalos. Šioje byloje netikrinamas ieškovo dokumento pagrįstumas ir jo atitikimas įstatymo reikalavimams, o vertinamos aplinkybės, susijusios su atsakovo veikla, visuma, kuri gali padaryti žalos tiek gamtai, tiek žmonių sveikatai.

Vertinant šios bylos ir Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėtos bylos Nr. eI-7108-171/2015 fabulas, matyti, kad Vilniaus administracinėje byloje buvo nagrinėjamas pareiškėjo UAB „Ūrus“ ir Ko skundas atsakovei Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos apsaugos agentūrai dėl Aplinkos apsaugos agentūros 2015 m. vasario 3 d. sprendimo Nr. (15.11)-A4-1014 „Dėl licencijos galiojimo panaikinimo“ pagrįstumo. Šis sprendimas yra priimtas ne dėl daromų aplinkai kenksmingų poveikių, o dėl to, kad pareiškėjas nepateikė laidavimo draudimo sutarties ar banko garantijos. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą administracine tvarka, konstatavo, kad Atliekų tvarkymo įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje ir yra nustatyta, kad pavojingas atliekas naudojanti ar šalinanti įmonė bei įmonė, naudojanti ar šalinanti nepavojingas atliekas, kurių sąrašą nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija, turi būti sudariusi laidavimo draudimo sutartį ar turėti banko garantiją, užtikrinančią atliekų naudojimo ar šalinimo veiklos nutraukimo plane numatytų priemonių finansavimą įmonės bankroto ar kitu atveju, kai įmonė privalo nutraukti atliekų naudojimo ar šalinimo veiklą ir neturi sukaupusi tam reikalingų lėšų. Kadangi pavojingas atliekas tvarkanti įmonė neturėjo nei laidavimo draudimo sutarties, nei banko garantijos teismas padarė išvadą, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos apsaugos agentūra pagrįstai nustatė, jog egzistavo visos Atliekų tvarkymo įstatymo 12 straipsnio 9 dalies 4 punkte nustatytos sąlygos licencijos galiojimo panaikinimui: licencija buvo sustabdyta Atliekų tvarkymo įstatymo 12 straipsnio 7 dalies 1 punkto pagrindu; buvo nustatytas terminas pareiškėjai pašalinti pažeidimus; nustatytu terminu pažeidimai pašalinti nebuvo. Atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus apygardos administracinėje byloje buvo sprendžiamas tik atsakovo veiklai išduotos licencijos panaikinimo pagrįstumo klausimas, nėra pagrindo konstatuoti ieškinių tapatumo šioje ir Vilniaus administracinėje byloje.

Vertinant ieškinio reikalavimą įpareigoti atsakovą pateikti laidavimo draudimo sutartį ar banko garantiją, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo sutikti su pirmos instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria atsakovas buvo įpareigotas pateikti Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentui laidavimo draudimo sutartį ar banko garantiją. Šią išvadą apeliacinės instancijos teismas daro, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo (toliau – AAVKĮ) 24 straipsnį, kuriame nurodyta, kad jeigu privalomasis nurodymas laiku neįvykdomas, aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnas privalo patraukti administracinėn atsakomybėn asmenį, neįvykdžiusį privalomojo nurodymo, už šio nurodymo neįvykdymą, už aplinkos apsaugos įstatymų ir kitų teisės aktų, dėl kurių buvo duotas privalomasis nurodymas, pažeidimus. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog Utenos RAAD Visagino savivaldybės agentūra 2014 m. rugpjūčio 5 d. pati parengė Privalomąjį nurodymą Nr. 12-KE-10, kuriuo atsakovui UAB „Ūrus“ ir Ko buvo nurodyta sudaryti laidavimo draudimo sutartį (arba gauti banko garantą), užtikrinančią UAB „Ūrus“ ir Ko atliekų naudojimo ir šalinimo veiklos nutraukimo plane numatytų priemonių finansavimą įmonės bankroto ar kitu atveju, kai įmonė privalo nutraukti atliekų naudojimo ar šalinimo veiklą ir neturi sukaupusi tam reikalingų lėšų. 2014 m. lapkričio 27 d. buvo surašytas pakartotinis Privalomasis nurodymas Nr. (11-KE)-70, kuriame nurodyta, kad UAB „Ūrus“ ir Ko neįvykdė 2014 m. rugpjūčio 5 d. Privalomajame nurodyme Nr. 12-KE-10 nurodymų pateikti laidavimo draudimo sutartį arba banko garantą ir pakartotinai įpareigota iki 2015 m. sausio 27 d. juos pateikti; taip pat kitas 2014 m. lapkričio 27 d. pakartotinis Privalomasis nurodymas Nr. (11-KE)-71, kuriame nurodyta, kad UAB „Ūrus“ ir Ko neįvykdė 2014 m. rugpjūčio 5 d. Privalomajame nurodyme Nr. 12-KE-10 nurodymo užtikrinti, kad pavojingosios atliekos būtų laikomos tik uždarose patalpose ir įpareigota iki 2015 m. sausio 27 d. šiuos nurodymus įvykdyti.

Atsižvelgiant į tai, kad prevenciniu ieškiniu prašomas analogiškas reikalavimas kaip ir ieškovės aukščiau nurodytuose priimtuose Privalomuosiuose nurodymuose ir įstatymas numato šių nurodymų nevykdymo pasekmes, yra pagrindas išvadai, jog prevencinio ieškinio reikalavimas dėl įpareigojimo atsakovą pateikti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentui laidavimo draudimo sutartį ar banko garantiją, užtikrinančią galiojančiame atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo plane numatytų priemonių finansavimą įmonės bankroto ar kitu atveju, kai įmonė privalo nutraukti atliekų naudojimo ar šalinimo veiklą ir neturi sukaupusi tam reikalingų lėšų yra perteklinis bei dubliuojantis ieškovo priimtuose nurodymuose priimtus įpareigojimus. Pirmos instancijos teismas nepagrįstai šį ieškinio reikalavimą tenkino, todėl sprendimo dalis šioje dalyje keistina, bylą nutraukiant.

Atsakovo apeliacinio skundo argumentai, susiję su pateiktu draudimo polisu ir jo atitikimu įstatyminį reglamentavimą nevertinami, kadangi šis klausimas buvo išspręstas Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015-06-12 sprendimu administracinėje byloje Nr. I-99-283/2015, kur teismas konstatavo, kad bendrosios civilinės atsakomybės draudimo liudijimas (polisas), serija BCA Nr. 0008781, negali būti prilyginta Atliekų tvarkymo įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje nurodytai laidavimo draudimo sutarčiai.

Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento apeliacinio skundo

Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo pakeisti 2015-05-05 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą, panaikinant sprendimo dalį – „jeigu per nustatytą terminą teismo reikalavimo atsakovas neįvykdys, įpareigoti ieškovą Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentą savo lėšomis visas Dičiūnų k., Utenos r. saugomas pavojingąsias atliekas priduoti pavojingų atliekų tvarkytojams, reikiamas lėšas išieškant iš atsakovo UAB „Ūrus“ ir Ko“. Ieškovas nurodo, kad pagal CPK 273 str. teismas galėjo sprendimu tik suteikti teisę ieškovui atlikti tam tikrus veiksmus arba imtis priemonių jiems nutraukti atsakovo lėšomis, jei atsakovas teismo sprendimo nevykdys, tačiau šiuo atveju teismas viršijo CPK 273 str. jam suteiktus įgaliojimus ir suteikė departamentui ne teisę, bet nustatė pareigą.

Pagal CPK 273 str. 1 d. priimdamas sprendimą, kuriuo atsakovas įpareigojamas atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, nesusijusius su turto ar piniginių lėšų perdavimu, teismas tame pačiame sprendime gali nurodyti, kad, atsakovui neįvykdžius sprendimo per nustatytą terminą, ieškovas turi teisę atlikti tuos veiksmus arba imtis priemonių jiems nutraukti atsakovo lėšomis ir kartu išieškoti iš atsakovo reikiamas išlaidas.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo išeiti už ieškinio ribų ir savo iniciatyva nustatyti ieškovui, valstybę aplinkos apsaugos srityje atstovaujančiai institucijai, pareigą visas Dičiūnų k., Utenos r. saugomas pavojingąsias atliekas priduoti pavojingų atliekų tvarkytojams. Ieškovui, kurio veiklą reglamentuoja įstatymai, pareiga sutvarkyti pavojingas atliekas įstatyme nėra numatyta, to nenumato ir CPK. Todėl ieškovo apeliacinio skundo argumentai pripažįstami pagrįstais ir šioje dalyje pirmos instancijos teismo sprendimas keistinas, nurodant, kad ieškovas turi teisę atlikti tuos veiksmus arba imtis priemonių jiems nutraukti, reikiamas išlaidas išieškant iš atsakovo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 3 p., 331 str., teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 5 d. sprendimą ir rezoliucinę sprendimo dalį išdėstyti taip:

„ieškinį tenkinti iš dalies.

Uždrausti atsakovui UAB „Ūrus“ ir Ko laikyti pavojingąsias atliekas atsakovo eksploatuojamoje pavojingų ir nepavojingų atliekų tvarkymo aikštelėje Dičiūnų k., Utenos r., (duomenys neskelbtini) ir pastatuose unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) bei unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Įpareigoti atsakovą UAB „UAB „Ūrus“ ir Ko per vieną mėnesį nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos visas Dičiūnų k., Utenos r. saugomas pavojingąsias atliekas priduoti pavojingų atliekų tvarkytojams ir pateikti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentui dokumentus, įrodančius apie atliekų sutvarkymą arba perdavimą atliekų tvarkytojams.

UAB „Ūrus“ ir Ko neįvykdžius sprendimo per nustatytą terminą, ieškovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas turi teisę visas Dičiūnų k., Utenos r. saugomas pavojingąsias atliekas perduoti pavojingų atliekų tvarkytojams, reikiamas išlaidas išieškant iš atsakovo UAB „Ūrus“ ir Ko.

Civilinės bylos dalį dėl ieškinio reikalavimo įpareigoti atsakovą UAB „Ūrus“ ir Ko pateikti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentui laidavimo draudimo sutartį ar banko garantiją, užtikrinančią galiojančiame atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo plane numatytų priemonių finansavimą įmonės bankroto ar kitu atveju, kai įmonė privalo nutraukti atliekų naudojimo ar šalinimo veiklą ir neturi sukaupusi tam reikalingų lėšų, nutraukti.“