Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2024-04-11 · Administracinė byla Nr. eI2-6676-423/2024

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2024-04-11
Bylos Nr.
eI2-6676-423/2024
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00381-2024-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Ramūnas Šarka, Asta Urbonienė, Jolanta Medvedevienė
Pareiškėjas
E. A.
Atsakovas
Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Trečiasis asmuo
Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI2-6676-423/2024 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00381-2024-3 Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.1
(S)REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. balandžio 11 d.Kaunas

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Medvedevienės, Ramūno Šarkos ir Astos Urbonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Neringai Vaitekaitei,dalyvaujant pareiškėjai E. A. (E. A.), jos atstovei advokatei R. B.,

atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei P. G.,

vertėjai O. P.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja E. A. kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024 m. sausio 13 d. sprendimą Nr. 24S15052, kuriuo atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Sprendimas nepakeisti leidimo), įpareigoti atsakovą jos prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi išnagrinėti iš naujo, panaikinti 2024 m. sausio 19 d. sprendimą Nr. 24S22877, kuriuo nuspręsta uždrausti jai atvykti į Lietuvą (toliau – ir Sprendimas uždrausti atvykti).

Pareiškėja skunde nurodė, ji ir jos atstovė teismo posėdyje paaiškino, kad pareiškėja pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje tuo pagrindu, kad ji yra lietuvių kilmės ir turi lietuvių kilmę patvirtinantį pažymėjimą. Migracijos departamentas priėmė Sprendimą nepakeisti leidimo ir Sprendimą uždrausti atvykti (toliau kartu – ir ginčo Sprendimai) tuo pagrindu, kad pareiškėja galimai kelia grėsmę valstybės saugumui dėl jos biografinio fako, t. y. jos darbo Rusijos Federacijos Maskvos miesto pietryčių apygardos vidaus reikalų valdyboje 2009–2013 m. Ginčo Sprendimai priimti vadovaujantis tik Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) išvada, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui, neįvertinus kitų su pareiškėjos asmeniu susijusių aplinkybių, kad ji yra lietuvių kilmės asmuo, gimusi Vilniuje, laiko save lietuve, turi Lietuvoje gyvenančią giminaitę Lietuvos Respublikos pilietę (teta gyvena Vilniuje), kuria be jos nėra kam pasirūpinti, Lietuvoje palaidoti ir jos seneliai, ji turi teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, jos darbas Rusijos Federacijos Maskvos miesto pietryčių apygardos vidaus reikalų valdyboje, kuri pavaldi Maskvos miesto valdybai ir netiesiogiai pavaldi centrinėms valdžios įstaigoms, pasibaigė prieš 11 metų, baigėsi iki Rusijos Federacijos agresyvios užsienio politikos pradžios (2013 metais), jos pačios iniciatyva, ji nebuvo davusi jokios priesaikos valstybei savo pažčios pasirinkimu, kad ji nepalaiko karo, kad ji pati anksčiau gyveno ir šiuo metu jos tėvai gyvena Ukrainoje, jos tėvai, broils ir sesuo yra Ukrainos piliečiai. Jos situacija nebuvo individualizuota, neįvertinti jos ryšiai su Lietuvos valstybe, čia gyvenančia teta, neatliktas kompleksinis visų pareiškėją charakterizuojančių savybių vertinimas. Lojalumas Rusijos valdžiai konstatuotas tik darbo praeityje faktu bei tikimybe, kad ji turėjo prieigą prie „įvairios“ informacijos. Ginčo Sprendimuose nepagrįstai konstatuota, kad ji neturi reikšmingų ryšių su Lietuva, nes ji atitinka Lietuvos Respublikos pilietybės įstatyme numatytas Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo sąlygas, jos senelis J. K. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, kartu su savo žmona palaidotas Lietuvoje, Karveliškių kapinėse, ji yra ištremto (represuoto) Lietuvos Respublikos piliečio (J. K.) proanūkė, Lietuvoje, Vilniuje, gyvena jos teta – mamos sesuo – Lietuvos Respublikos pilietė I. K., kurią pareiškėja dažnai lanko, vasaras vaikystėje leisdavo Vilniuje, ilgainiui į Vilnių atsiveždavo savo sūnų, rodydavo savo gimtąsias vietas bei gimines. 2002 m. ji išsiskyrė, 2003 m. antrąkart ištekėjo už Rusijos Federacijos piliečio, su kuriuo persikėlė gyventi į Rusiją, 2005 m. įgijo Rusijos pilietybę, leidimą gyventi Rusijoje gavo 2004 m., šiuo metu dirba „Mosvodosbyt“, niekada nedemonstravo pavojaus Lietuvos saugumui, nors Lietuvoje lankėsi labai dažnai (kartą per mėnesį, per paskutinius 10 metų (nuo 2013 m.) Lietuvos Respublikos sieną kirto 46 kartus). Jos brolis 2022 m., t. y. po karo pradžios, yra gavęs laikinąja apsaugą Latvijoje. 2018 m. buvo gavusi leidimą laikinai gyventi Lietuvoje lietuvių kilmės pagrindu penkeriems metams, t. y. iki 2023 m. Ji laiko save lietuve ir apie tai nurodė prašyme pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Labai svarbu atsižvelgti į pareiškėjos atliktas darbo funkcijas – ji buvo buhalterė‚ į darbo trukmę – dirbo 4 metus, nutraukimo laiką – prieš 11 metų, darbo santykių nutraukimo pagrindą – darbuotojo iniciatyva. Migracijos departamentas neįvertino aplinkybių visumos, todėl ginčo Sprendimai neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualiame administraciniame akte nurodyti administracinio sprendimo faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybės, administracinio sprendimo motyvus. Ginčo Sprendimai neteisėti ir nepagrįsti, ydingi bei prieštaraujantys aktualiai Lietuvos vyriausojo administracinio teismo praktikai panašaus pobūdžio bylose. Prašė skundą tenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (Migracijos departamentas) su pareiškėjos skundu nesutiko. Atsiliepime į skundą nurodė ir jo atsovė teismo posėdyje paaiškino, kad ginčo Sprendimus priėmė, nes pareiškėja gali kelti grėsmę ir kelia grėsmę Lietuvos saugumui. Tokia išvada padaryta, vadovaujantis galiojančių teisės aktų nuostatomis, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja, atsakydam į Klausimyno 2 klausimą, nurodė, jog 2009–2013 m. dirbo Rusijos Federacijos Maskvos miesto pietryčių apygardos vidaus reikalų valdyboje buhaltere – laisvai samdoma specialiste, į tai, kad nuo 2014 m. iki šiol dirba Rusijoje akcinėje bendrovėje „Mosvodokanal“ 1-os kategorijos specialiste pajamų surinkimo tarnyboje, nesant duomenų, kad ji šiuo metu dirba, ar būtų dirbusi Lietuvoje, ir į gautą VSD išvadą. VSD išvadoje nurodoma, jog pareiškėja, dirbdama Rusijos Federacijos Maskvos miesto pietryčių apygardos vidaus reikalų valdyboje, privalėjo būti lojali Rusijos Federacijai, palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, kad Rusijos valstybės institucijose ir strateginės reikšmės įmonėse dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos, kurios užtikrina, kad šiose institucijose ir strateginės reikšmės įmonėse nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, užsienietei išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, ji gali būti išnaudota Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo. Akcentavo, kad pareiškėjos socialiniai ir ekonominiai ryšiai neatsveria grėsmės valstybės saugumui svarbos. Nesutiko su pareiškėjos argumentu, kad priimant ginčo Sprendimus nebuvo įvertinta aplinkybė, jog ji yra lietuvių kilmės asmuo. Ginčo Sprendimuose minėtas faktas yra nurodomas ir vertintas, tačiau lietuvių kilmės pažymėjimas nepatvirtina asmens lojalumo Lietuvai, ji nėra Lietuvos Respublikos pilietė. Įvertinta ir tai, kad jos gyvenamoji vieta yra Rusijos Federacijoje ir su Rusijos Federacija sieja stiprūs ekonominiai, socialiniai bei šeiminiai ryšiai (sutuoktinis yra Rusijos pilietis, santuoka sudaryta 2003 m. Rusijoje, iki šiol gyvena ir dirba Rusijos Federacijoje, pati pasirinko Rusijos Federacijos pileitybę), o leidimas laikinai gyventi jai reikalingas ne gyvenimui Lietuvoje, o tetos, Lietuvos Respublikos pilietės, ir kapinių lankymui. Akcentavo, kad VSD yra kompetentingas subjektas vertinant, ar užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, kad valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei, tačiau nesutiko su pareiškėjos argumentais, kad Migracijos departamentas ginčo Sprendimuose rėmėsi tik VSD išvada, nes buvo vertinama jos unikali situacija. Pareiškėja pasirinkdama darbą Rusijos Federacijos Maskvos miesto pietryčių apygardos vidaus reikalų valdyboje, žinojo, kad personalui keliami itin griežti reikalavimai, o tokių institucijų personalo politika nėra autonomiška – ją formuoja aukščiausia Rusijos valdžia, t. y. ji privalo būti lojali Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą politiką. Vertino, kad jos darbo minėtoje institucijoje laikotarpis (nuo 2009–2013 m.) nėra trumpas, kad dirbdama buhaltere, galėjo turėti prieigą prie įvairios informacijos, su kuria susipažinti turi teisę ar tik tie asmenys, kurie yra lojalūs Rusijai ir palaiko jos valdžią. Pareiškėja net ir nedirbdama minėtoje įstaigoje gali ir toliau palaikyti ryšius su Rusijos Federacijos ar kitose žvalgybos tarnybose dirbančiais asmenimis ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali lemti užsienietės pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams, o ypač šiuo geopolitiškai jautriu metu. Pažymėjo, kad ankstesnių leidimų laikinai gyventi Lietuvoje turėjimas, savaime nereiškia, kad grėsmė dėl pareiškėjos buvusių darbo santykių ir ryšių yra išnykusi. Duomenų apie jos šeimos nariams išduotus dokumentus Lietuvos Respublikoje Migracijos departamentas neturi. Ginčo Sprendimuose buvo įvertintos ir kitos skunde nurodytos aplinkybės (gimimas Lietuvoje, gyvenimo Ukrainoje aplinkybės, sudaryta santuoka su Rusijos Federacijos piliečiu, yra ištremto Lietuvos piliečio anūkė, šeimos istorija, deklaruota gyvenamoji vieta Lietuvoje, jos gyvenimo aplinkybės Ukrainoje), tačiau jos nepaneigia pareiškėjos galimos grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui. Priešingai nei nurodo pareiškėja, jos galimą lojalumą Rusijos Federacijai patvirtina ir jos pačios įgyta Rusijos Federacijos pilietybė. Nustatyta, kad pareiškėjos keliama grėsmė gali būti susijusi su didesnės visuomenės dalies interesų pažeidimu, Pareiškėjos asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas, o ginčo Sprendimai yra proporcingos priemonės valstybės ir visuomenės saugumo užtikrinimui. Atkreipė dėmesį į tai, kad šiuo metu yra labai pasikeitusi geopolitinė padėtis ir yra suaktyvėjęs Rusijos žvalgybos darbas su išvykusiais Rusijos piliečiais. Visa tai tik dar labiau patvirtina VSD išvadą, kad pareiškėja gavusi leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudota Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui, o tai pagrįstai vertinama kaip grėsmė Lietuvos saugumui, ypač šiuo geopolitiškai jautriu metu. Pagal suformuotą teismų praktiką grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus. Jeigu kompetentingos institucijos turėtų įrodymų apie pareiškėjos atliekamus veiksmus, tuomet būtų sprendžiama apie baudžiamąją atsakomybę, o ne apie galimą grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Pareiškėjai uždrausta atvykti tik į Lietuvą, bet nedraudžiama atvykti ir apsigyventi kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikoma Šengeno sutartis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje. Prašė skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD su pareiškėjos skundu nesutiko. Atsiliepime į skundą nurodė, kad ginčo Sprendimai yra teisėti ir pagrįsti tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, atitinkantys šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją. Paaiškino, kad VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Rusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose. VSD nustatė konkrečius tokią Rusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Palankią terpę tokiai Rusijos žvalgybos tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo sistema. Prioritetas vykdant žvalgybą skiriamas NATO ir ES valstybėms, kurias Rusijos žvalgybos tarnybos laiko labiausiai priešiškomis šių valstybių valdantiesiems režimams. VSD, atsižvelgdamas į turimus duomenis, žinomus Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų veikimo metodus (modus operandi) ir grėsmių tendencijas, atlikęs perspektyvinį (į ateitį nukreiptą) vertinimą, dare išvadą, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui dėl jos ryšių su Rusijos Federacijos Maskvos miesto pietryčių apygardos vidaus reikalų valdyba. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublika, siekdama užtikrinti nacionalinio saugumo ir užsienio politikos interesus, be kita ko, nustatė vieną iš priemonių, t. y. individualų papildomą išsamų Rusijos Federacijos piliečių, vykstančių per Europos Sąjungos išorės sieną į Lietuvos Respublikos teritoriją, patikrinimą dėl jų atvykimo keliamos grėsmės Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumu, viešajai tvarkai, viešajai politikai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai ir tarptautiniams santykiams. Pareiškėjos leidimas laikinai gyventi sudarytų galimybę šios priemonės (išsamaus patikrinimo) išvengti. Įvardyti kiekvieną konkrečią grėsmę (konkretų ryšį, veiksmą, sprendimą), kuri gali iškilti „čia ir dabar“ ar gali ateityje realizuotis, praktiškai nėra įmanoma, todėl grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomos, pakanka perspektyvino vertinimo, t. y. pagrįsto manymo, kad pareiškėjos darbas Rusijos Federacijos Maskvos miesto pietryčių apygardos vidaus reikalų valdyboje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjos ryšio su Lietuva nepatvirtina jos deklaratyvūs teiginiai, kad ji laiko save lietuve, tačiau iki šiol gyvena Rusijos Federacijoje ir yra jos pilietė. Skunde išdėstytos aplinkybės negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo. Prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. sausio 13 d. sprendimo Nr. 24S15052 (Sprendimas nepakeisti leidimo), kuriuo atsisakyta pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, 2024 m. sausio 19 d. sprendimo Nr. 24S22877 (Sprendimas uždrausti atvykti), kuriuo nuspręsta uždrausti jai atvykti į Lietuvą teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėja prašo panaikinti ginčo Sprendimus ir įpareigoti atsakovą jos prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi išnagrinėti iš naujo.

Užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Lietuvos Respyblikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties” (toliau – ir Įstatymas), nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio suteikimo, integracijos ir natūralizacijos, sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką.

Pagal Įstatymo 4 straipsnio 4 dalį užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD. Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas gyventi), privalo gauti VSD įvertinimą, ar nėra Įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui; leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus VSD išvadą, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui (Įstatymo 4 str. 5 d.). VSD, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį (Įstatymo 4 str. 7 d.). Išduoti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui yra atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai (Įstatymo 35 str. 1 d. 1 p.).

Pagal Įstatymo 133 straipsnio 5 dalį užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai.

Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 yra patvirtinta Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarka (toliau – ir Tvarka). P. T. 5 punką tais atvejais, kai įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir aplinkybių visumą nustatoma, kad užsienietis neatitinka Tvarkoje nurodytų kriterijų, sprendimai dėl draudimo atvykti gali būti nepriimami arba juose gali būti nustatomi draudimo atvykti laikotarpiai, proporcingi užsieniečio padarytam teisės pažeidimui. Kai užsienietis atitinka Tvarkoje nurodytus kriterijus, kitokie nei Tvarkoje numatyti draudimo laikotarpiai jam gali būti nustatomi, jeigu, įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir atsižvelgus į Tvarkoje nurodytas aplinkybes, tai būtų protinga ir proporcinga. Tvarkos 37 punkte nurodomi kriterijai, į kuriuos turi būti atsižvelgiama priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, tarp jų į: kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį (37.1 p.); užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje (37.2 p.). Pagal Tvarkos 38.3 punktą šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui, gali būti nustatomas 10 metų draudimo atvykti laikotarpis.

Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme (toliau – ir Nacionalinio saugumo įstatymas) nurodomi pagrindiniai nacionalinio saugumo objektai, t. y.: žmogaus ir piliečio teisės, laisvės bei asmens saugumas; tautos puoselėjamos vertybės, jos teisės ir laisvos raidos sąlygos; valstybės nepriklausomybė; konstitucinė santvarka; valstybės teritorijos vientisumas; aplinka ir kultūros paveldas; visuomenės sveikata (Nacionalinio saugumo įstatymo priedėlio I dalis 2 skyrius Pirmasis skirsnis). Nacionalinio saugumo politikos tikslas – sutelktomis valstybės ir piliečių pastangomis plėtoti ir stiprinti demokratiją, užtikrinti Tautos saugų būvį ir valstybės vidaus bei išorės saugumą, atgrasyti kiekvieną potencialų užpuoliką, ginti Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ir konstitucinę santvarką (Nacionalinio saugumo įstatymo priedėlio I dalis 1 skyrius).

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja E. A. yra Rusijos Federacijos pilietė, nuolat gyvena užsienio valstybėje Rusijoje, turėjo nuo 2018 m. gruodžio 14 d. iki 2023 m. gruodžio 14 d. galiojantį leidimą laikinai gyventi, išduotą kaip lietuvių kilmės asmeniui, kadangi yra asmens, turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., palikuonė.

Pareiškėja Migracijos departamentui 2023 m. rugpjūčio 14 d. pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad ji yra lietuvių kilmės asmuo. Migracijos departamentas, gavęs užsienietės prašymą, privalėjo kreiptis į VSD dėl įvertinimo (Įstatymo 4 str. 5 d.).

VSD 2023 m. gruodžio 13 d. pateiktoje išvadoje Nr. 18-12926 (toliau – ir VSD išvada), be kita ko, nurodoma, kad E. A. gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, nes dirbdama Rusijos Federacijos Maskvos miesto pietryčių apygardos vidaus reikalų valdyboje, privalėjo būti lojali Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Rusijos valstybės institucijose ir strateginės reikšmės įmonėse dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose ir strateginės reikšmės įmonėse nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD išvadoje vertino, kad Rusijos Federacijos pilietei E. A. išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, ji gali būti išnaudota Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo.

Iš ginčo Sprendimų turinio matyti, kad Migracijos departamentas įvertino ne tik VSD išvadą, tačiau nustatė ir įvertino faktines aplinkybes, kad pareiškėja turėjo Šengeno vizas, galiojusias nuo 2015 m. liepos 3 d. iki 2019 m. liepos 6 d., kurios buvo išduotos E. A. tetos Lietuvos Respublikos pilietės, kvietimu, pas kurią pareiškėja nuo 2018 m. gruodžio 19 d. iki šiol yra deklaravusi gyvenamąją vietą Lietuvoje, kad Lietuvoje gyveno jos senelis (motinos tėvas) Lietuvos Respublikos pilietis, kad 2023 m. spalio 16 d. jai yra išduotas lietuvių kilmę patvirtinantis pažymėjimas, kad gimimo liudijime nurodyta, jog ji gimusi Vilniuje, Lietuvoje, kad ji 2023 m. lapkričio 24 d. yra pateikusi prašymą išduoti teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantį pažymėjimą, savo gyvenamąją vietą nurodė Rusijoje, Maskvoje (prašyme yra galimybė pasirinkti iš dviejų variantų - gyvenu Lietuvos Respublikoje arba gyvenu užsienio valstybėje). Ginčo Sprendimuose įvertinta ir tai, kad dviejų santuokų liudijimai patvirtina, jog ji būdama ukrainos piliete 1995 m. rugsėjo 28 d. Ukrainoje sudarė santuoką su Rusijos piliečiu, santuoka nutraukta 2002 m. vasario 25 d., ir 2003 m. sausio 18 d. Maskvoje sudarė santuoką su Rusijos piliečiu. Pildydama Migracijos departamento klausimyną pareiškėja nurodė, kad dirbo Rusijos Federacijos Maskvos miesto pietryčių apygardos vidaus reikalų valdyboje, o nuo 2014 m.iki šiol dirba Rusijoje akcinėje bendrovėje „Mosvodokanal“ 1-os kategorijos specialiste pajamų surinkimo tarnyboje.

Migracijos departamentas, atsižvelgdamas į VSD išvadą, kitus apie pareiškėją surinktus ir ją individualizuojančius duomenis, dare išvadą, kad su Rusija ją sieja stiprūs ekonominiai, socialiniai ir šeiminiai (sutuoktinis yra Rusijos pilietis, santuoka sudaryta 2003 m. Rusijoje) ryšiai, o leidimas laikinai gyventi jai reikalingas ne gyvenimui Lietuvoje, o giminių (tetos Lietuvos Respublikos pilietės) lankymui.

Migracijos departamentas papildomai vertino, kad pareiškėja dirbdama buhaltere, galėjo turėti prieigą prie įvairios informacijos, su kuria susipažinti turi teisę ar gali tik tie asmenys, kurie yra lojalūs Rusijai ir palaiko jos valdžią, kad VSD surinkta informacija leidžia teigti, jog Rusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais (tęsia arba atnaujina ryšius po tam tikro laiko), kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose.Migracijos departamentas ginčo Sprendimus priėmė padaręs išvadą, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui, nes ji dirbo Rusijos Federacijos Maskvos miesto pietryčių apygardos vidaus reikalų valdyboje ir dabar dirba Rusijoje.

Sprendimas uždrausti atvykti priimtas vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 5 dalimi, atsižvelgiant į VSD prašymą uždrausti E. A. atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metams, nes ji gyvendama Lietuvoje gali būti išnaudota Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti kaip lojali ir patikima Rusijos valdžiai, į tai, kad priimtas Sprendimas atsisakyti pakeisti leidimą, kad nėra duomenų apie jos darbą Lietuvoje, įvertinęs tai, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus, ir tai, kad asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Migracijos departamentas ginčo Sprendimuose atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose ir į tai, kad Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti E. A. atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti ar gyventi joje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų.

Teismas sutinka su Migracijos departamento ginčo Sprendimuose pateiktu vertinimu ir akcentuoja, kad užsieniečio asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje ar atvykti į Lietuvos Respubliką negali būti pateisintas tuo faktu, kad Lietuvoje gyvena teta – Lietuvos Respublikos pilietė, yra senelių kapai, nes asmeninis interesas negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Vadovaujantis proporcingumo principu, valstybės interesas, kad Lietuvos Respublikoje gyventų tik tie užsieniečiai, kurie nekelia grėsmės valstybės saugumui, yra svarbesnis už užsieniečio galimai patiriamus nepatogumus ar neigiamas pasekmes, todėl uždraudimas pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką laikytinas proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje bei užkardyti galinčias kilti grėsmes.

Ginčo Sprendimai priimti, vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 133 straipsnio 5 dalimi, įvertinus aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD atliktą vertinimą, LVAT praktiką, padarius išvadą, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. todėl pareiškėjos argumentai, kad atsakovas priimdamas ginčo Sprendimus rėmėsi vien tik VSD išvada, atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjos į bylą pateikti dokumemtai apie giminaičius K., jos tetos, Lietuvos pilietės, pilietybę, gyvenamąją vietą Lietuvoje, diplomas, patvirtinantis kad pareiškėja 1999 m. baigė Berdiansko pedagoginį institutą ir įgijo pradinių klasių mokytojos kvalifikaciją, iki 2013 m. liepos 16 d. turėjo Ukrainos pilietybę, apie jos broliui G. R. 2023 m. birželio 6 d., gyvenančiam Rusijoje, turinčiam Ukrainos pilietybę, išduotą laikiną leidimą gyventi Latvijos Respublikoje (galioja iki 2025 m. birželio 23 d.), neturi lemiamos reikšmės ginčo Sprendimuose nustatytas faktines aplinkybes vertinti kitaip. Į bylą pateikta pareiškėjos Darbo knygelė, patvirtina, kad nuo 2009 m. kovo 10 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. ji dirbo Rusijos Federacijos Maskvos miesto pietryčių apygardos vidaus reikalų valdyboje, atitinkamais laikotarpiais ėjo Centralizuotos buhalterijos apskaitos grupės buhalterio (tarnautojo) pareigas (Milicijos patrulių tarnybos pulkui), vadovaujančio buhalterio (tarnautojo, vėliau specialisto) pareigas, nuo 2014 m. sausio 9 d. iki dabar eina atvirosios akcinės bendrovės „Mosvodosbyt” (pavadinimas pakeistas į „Mosvodokanal”) valdybos mokesčių surinkimo specialisto pareigas. Šie faktiniai duomenys leidžia daryti išvadą, kad pareiškėja priskirtina politiškai pažeidžiamų asmenų grupei ir yra pakankamas pagrindas išvadai, kad jos buvimas Lietuvoje realiai ir akivaizdžiai gali kelti grėsmę Lietuvos saugumui.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje konstatuojama, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti leidimą gyventi, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu), bei laikomasi nuostatos, kad kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Todėl siekiant tinkamai pritaikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir kt.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo (buvimo) Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar egzistuoja pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti leidimą gyventi (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858 – 1810/2010; 2015 m. birželio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1814-858/2015; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2018 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3741-552/2018; 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2087-968/2023).

Nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“. Taigi, jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. birželio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1814-858/2015). Negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Taigi grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar sveikatai iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės galimybė (žr., pvz., LVAT 2015 m. birželio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1814-858/2015). Įstatyme vartojama sąvoka „buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai“ neturi būti aiškinama kaip reikalaujanti, kad asmuo, kurį siekiama išsiųsti, teismo būtų pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, juo labiau, konkrečios kategorijos nusikaltimą, o asmens keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimui neturi būti taikomi baudžiamosios teisės nustatyti kriterijai (žr., pvz., LVAT 2006 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A5-1056/2006; LVAT 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019).

Akcentuotina ir tai, kad pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99; LVAT 2109 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019). Grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr.. pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07; LVAT 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019). Užsienio valstybių piliečių išsiuntimo ir draudimo atvykti į šalį kontekste valstybės saugumo klausimai yra esminės svarbos interesas. Šioje srityje EŽTT jurisprudencijoje pripažįstama platesnė susitariančiųjų šalių diskrecija, pažymint, jog grėsmės valstybės saugumui vertinimas sudaro valstybės suvereniteto vidinį branduolį (EŽTT 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Zarubin ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 69111/17, 69112/17, 69113/17, 69114/17).

Rusijos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu, kurio 14 punkte teigiama, kad: „Didžiausia grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui kyla iš augančio Rusijos valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis. Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonę, bet ir pažeisdama tarptautinę teisę, Rusijos valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui“. Lietuvos Respublikos Seimas 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos agresijos prieš Ukrainą“ pasmerkė Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos karinę agresiją prieš Ukrainą ir siekį nuversti teisėtai išrinktą Ukrainos valdžią, išreiškė tvirtą paramą Ukrainos suverenitetui, nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir tarptautiniu mastu pripažintų jos sienų neliečiamybei, taip pat pakvietė sustiprinti Europos Sąjungos ir NATO valstybių narių visuomenių atsparumą priešiškų šalių vykdomoms hibridinėms ir jų specialiųjų tarnybų keliamoms grėsmėms.

Pareiškėja skunde pažymi, kad ginčo Sprendimai nepagrįsti, nes priimti neįvertinus visų su jos asmeniu susijusių aplinkybių, jos situacija nebuvo individualizuota, nepagrįstai konstatuota, kad ji neturi reikšmingų ryšių su Lietuva, neįvertinta, kad ji laiko save lietuve, niekada nedemonstravo pavojaus Lietuvos saugumui, todėl ginčo Sprendimai neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Su pareiškėjos motyvais teismas nesutinka ir pabrėžia, kad ginčo Sprendimuose pareiškėją individualizuojančias aplinkybes yra įvertintos. Išvados, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje gali grėsti valstybės saugumui, nekeičia tai, kad Rusijos Federacijos Maskvos miesto pietryčių apygardos vidaus reikalų valdyba, kurioje ji dirbo, yra pavaldi Maskvos miesto valdybai, o centrinėms valdžios įstaigoms pavaldi netiesiogiai, taip pat į bylą pateikti papildomi dokumentai (foto nuotraukos) ir argumentai, kad ji turi giminiaičių kapus, tetą, kuriuos lanko, laiko save lietuve, nedemonstruoja pavojaus Lietuvos saugumui.

Pastebėtina, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 46410/99). LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad teisė atvykti į Lietuvą ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720-2014).

Kaip matyti iš Įstatymo 4 straipsnyio 5 dalyje įtvirtinto reguliavimo, VSD (ne Migraciojos departamentas) yra įgaliotas vertinti, ar užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo gauti VSD įvertinimą, ar užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Teismo vertinimu, jeigu Įstatyme yra nustatyti konkrečios valstybės institucijos/įstaigos įgaliojimai, ši valstybės institucija/įstaiga negali šių įgaliojimų atsisakyti, jų perduoti kuriai nors kitai valstybės institucijai/įstaigai, kitos valstybės institucijos/įstaigos negali jų perimti. Migracijos departamentas, priimdamas ginčo Sprendimus, pagrystai vadovavosi VSD Išvada, kurioje konstuojama, kad, atsižvelgiant į pareiškėjos darbą Rusijos Federacijos Maskvos miesto pietryčių apygardos vidaus reikalų valdyboje, ji privalėjo būti lojali Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, gyvendama Lietuvoje ji gali būti išnaudota Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti kaip lojali ir patikima Rusijos valdžiai, todėl jos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

Teismas pabrėžia, kad dėl visiems žinomų aplinkybių, susijusių su Rusijos keliama grėsme Lietuvos valstybės saugumui, bent jau tol, kol tokia grėsmė yra reali, Rusijos piliečių atžvilgiu, ypač siekiančių gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, gali būti taikomas sugriežtintos kruopščios patikros reikalavimų standartas, be kita ko, atsižvelgus į tai, kad jie priskiriami politiškai pažeidžiamų (galinčių būti išnaudotiems Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti) asmenų grupei ir dėl to jų keliama rizika yra specifinė.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi ir įvertinusi byloje surinktus įrodymus, taip pat atsižvelgdama į Rusijos keliamą egzistencinę grėsmę Lietuvai, be kita ko, ir dėl vykdomos neišprovokuotos agresijos prieš Ukrainą (šią aplinkybę teisėjų kolegija pripažįsta visiems žinoma, todėl papildomai neįrodinėtina; Lietuvos respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 1 dalis), vadovaudamasi vidiniu įsitikinimu ir protingumo bei sąžiningumo principais, neturi jokių priežasčių nesutikti su VSD ir Migracijos departamento atliktu, pareiškėjos individualios situacijos vertinimu, kad ji yra potencialus verbavimo taikinys režimo jėgos struktūroms, siekiančioms per Lietuvoje gyvenančius asmenis rinkti informaciją ar pasitelkiant tokius asmenis Rusijos jėgos struktūrų operacijoms užsienio valstybėse užtikrinti.

Ginčo Sprendimai priimti iš esmės tuo pačiu pagrindu (atitinkamai Įstatymo 35 straispnio 1 dalies 1 punkto ir 133 straipsnio 5 dalies pagrindu), t. y. nustačius, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai, ji gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai.

Migracijos departamento Sprendimas uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 60 mėnesių nuo sprendimo priėmimo dienos, priimtas, be kita ko, vadovaujantis Tvarkos 5 ir 37 punktais, atsižvelgiant į Tvarkos 38.3 punktą, pagal kuriuos šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui, nustatomas 10 metų draudimo atvykti laikotarpis, tačiau gali būti nustatomi kitokie draudimo laikotarpiai, jeigu, įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir atsižvelgus į Tvarkoje nurodytas aplinkybes, tai būtų protinga ir proporcinga.

Apibendrinant bylos duomenis, konstatuotina, kad ginčo Sprendimai teisėti, juose pagrįstai konstatuota, kad VSD išvada bei Migracijos departamento surinkta papildoma informacija apie pareiškėją sudaro pakankamą pagrindą vertinti, jog jos gyvenimas Lietuvoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui (Įsttaymo 35 str. 1 d. 1 p.), Sprendimas uždrausti atvykti laikytinas proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje bei užkardyti galinčias kilti grėsmes, o pareiškėjos asmeniniai interesai, giminystės ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis (teta) negali būti aukščiau Lietuvos Respublikos valstybės saugumo interesų. Ginčo Sprendimai atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus, juose aiškiai išdėstyti motyvai, teisės aktai, aplinkybės ir faktai, kuriais Migracijos departamentas rėmėsi, priimdamas ginčo Sprendimus, nėra pažeistas proporcingumo principas, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalvimus dėl ginčo Sprendimų panaikinimo (ABTĮ 88 str. 1 p.). Nepanaikinus Sprendimo nepakeisti leidimo, atmestinas ir pareiškėjos išvestinis reikalavimas dėl įpareigojimo Migracijos departamentui iš naujo išnagrinėti jos prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėjos atstovės nurodytoje LVAT išnagrinėtoje administracinėje byloje buvo nustatyta, kad užsienietis Rusijoje dirbo tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, šaltkalviu-remontininku, vairiotoju, vairuotoju-ekspeditoriumi, nuo 2020 m. gruodžio 19 d. iki dabar dirba Lietuvos Respublikoje esančioje įmonėje vairuotoju-ekspeditoriumi. Taigi, LVAT išnagrinėtoje administracinėje byloje ir nagrinėjamoje byloje nustatytos faktines aplinkybes nesutampa, todėl teismas neturi pagrindo atsižvelgti į LVAT 2024 m. sausio 10 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eA-859-624/2024 rezultatą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstytą, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Pareiškėja prašė priteisti byloje jos patirtas bylinėjimosi išlaidas, už advokatės teiktas teisines paslaugas, kurias, pagal pateiktus dokumentus (2024 m. vasario 2 d. pinigų priėmimo kvitas, ir 2024 m. sausio 25 d. SEB banko patvirtinimas apie lėšų įskaitymą) sudaro 800 Eur (už skundo surašymą).

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą turi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjos naudai sprendimas nepriimtas, todėl nėra teisinio pagrindo priteisti jai bylinėjimosi išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, 84, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjos E. A. (E. A.) skundą atmesti.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėjai Jolanta MedvedevienėRamūnas ŠarkaAsta Urbonienė