Kauno apygardos teismo nutartis, 1A-428-397/2021

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-07-22
Bylos Nr.: 1A-428-397/2021
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Jūratė Jakubonienė, Algirdas Remeika, Gytis Večerskas
Nuteistasis: V. N.
Nukentėjusysis: A. S.
Civilinis ieškovas: A. S.
Advokatai: Gintas Matulevičius

Kategorijos

1.2.4.6.1Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas (BK 140 str. 1 d.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-428-397/2021Proceso Nr. 1-01-1-26127-2020-5 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6.1.;

2.1.7.4.; 2.4.6.2.1.; 2.4.7.; 2.4.8(S)KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. liepos 22 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės, Algirdo Remeikos ir Gyčio Večersko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Dianai Vorvul - Krištapaitienei,dalyvaujant prokurorui Audriui Armui,nuteistajam V. N.,nuteistojo gynėjui advokatui Gintui Matulevičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. N. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2021 m. balandžio 29 d. nuosprendžio, kuriuo V. N. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Remiantis BK 75 straipsnio 1 - 3 dalimis, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vienerių) metų laikotarpiui ir bausmės vykdymo atidėjimo metu V. N. įpareigotas 1) dirbti arba būti registruotu Užimtumo tarnyboje; 2) dalyvauti elgesio pataisos programoje.

Remiantis BK 75 straipsnio 5 dalimi, 67 straipsnio 2 dalies 8 punktu, V. N. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiui uždrausta artintis prie nukentėjusiojo A. S., tai yra draudžiant prieiti, bendrauti, ieškoti ryšių (skambinti telefonu, rašyti laiškus, kt.) su nukentėjusiuoju, draudžiant lankytis/būti tose pačiose vietose, kuriose tuo metu būna ar yra nukentėjusysis.

V. N. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti - palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o jam įsiteisėjus – panaikinta.

Priteista iš V. N. 400 Eur (keturi šimtai eurų) neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui A. S., gim. 1984 m. gegužės 11 d.

Priteista iš V. N. 26,63 Eur (dvidešimt šeši eurai 63 ct) proceso – teismo pašto išlaidos valstybei.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmos instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. V. N. Kauno apylinkės teismo 2021 m. balandžio 29 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis, 2020 m. birželio 20 d. apie 21.30 val., (duomenys neskelbtini), ties (duomenys neskelbtini) gatvės namu Nr. (duomenys neskelbtini), asmeninio konflikto metu tyčia du kartus ranka sudavė A. S. į veidą, taip smurtaudamas sukėlė nukentėjusiajam A. S. fizinį skausmą.

II. Apeliacinio skundo, atsiliepimo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis V. N. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2021 m. balandžio 29 d. nuosprendį ir jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį.

2.1. Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo parodymams suteikė išskirtinę reikšmę, tuo tarpu visus kitus įrodymus, tiesiogiai susijusius su nagrinėjama veika ir paneigiančius kaltinamojo pateiktą įvykių versiją, nemotyvuotai vertino kritiškai, ir atmetė kaip nepagrįstus. Pažymint, kad sužalojimai (fizinis skausmas) nukentėjusiajam visiškai nebuvo nustatyti. A. S. (toliau ir A. S.) iš karto niekam apie jokius sužalojimus nepranešė, nesikreipė į jokią gydymosi įstaigą, policiją, o tik po kurio laiko kreipėsi į teismo medicinos įstaigą, kuri konstatavo, jog nukentėjusiajam nepadaryti jokie sužalojimai. Todėl apelianto teigimu, apkaltinamasis nuosprendis yra grindžiamas vien tik nukentėjusiojo melagingais parodymais ir vieninteliu netiesioginiu įrodymu (vaizdo įrašu pateiktu A. S., kuris nėra ištisinis, o tik įrašo dalis ir nėra nustatyta (ištirta) kodėl nukentėjusysis teismui nepateikė viso (ištisinio) vaizdo įrašo susijusio su įvykiu, o tik jo dalį kur matosi, jog kaltinamasis moja ranka), kuris pagal savo pobūdį apskritai neleidžia daryti jokių kategoriškų loginių išvadų dėl pagrindinės įrodinėtinos aplinkybės - apelianto kaltės dalyvavus ir darant nusikalstamą veiką. Nukentėjusysis nepatyrė jokių sužalojimų ir jokio fizinio skausmo, ir visas su įvykiu siejamas aplinkybes logiškai paaiškina paties apelianto parodymai, kurių byloje esančiais duomenimis paneigti neįmanoma. Kiti byloje ištirti objektyvūs įrodymų šaltiniai - nukentėjusiojo, liudytojų parodymai, leidžia daryti kategorišką išvadą, jog V. N. (toliau ir V. N.) jokios nusikalstamos veikos nepadarė. Teisminio nagrinėjimo metu ištirti įrodymai neleidžia padaryti patikimos išvados dėl apelianto kaltės, atvirkščiai leidžia padaryti pagrįstą išvadą, jog kaltinimo versija dėl įvykio aplinkybių yra paneigta. Tuo tarpu motyvai, kuriais teismas grindė savo išvadas dėl kaltės, yra logiškai ir teisiškai ydingi ir iš esmės nepakankami tam, kad padaryti kategoriškas ir įtikinamas išvadas dėl kaltinamojo kaltės.

2.2. Skunde pažymima, kad apeliantas dėl girdimo vaikų nežmoniško klyksmo, juos sudrausmino. Tada A. S. jį iš karto pradėjo įžeidinėti įvairiais žodžiais. Jis matė, kad A. S. nuo savo namų ateidinėjo greitėjančiu žingsniu, kariškai nusiteikęs, akys „baltai” išvirtusios. Paklausus ko jis nori. A. S. apeliantą vėl ėmė įžeidinėti, vadinti įžeidžiančiais žodžiais. Tuomet jis neiškentęs A. S. užgauliojimų savo žmonos ir kaimynų akivaizdoje bei aiškaus provokuojančio A. S. elgesio, kuris nekviečiamas ir agresyviai nusiteikęs, susinervinęs atėjo iki pat apelianto privačios nuosavybės ribos dėl nukentėjusiojo kieme esamų vaikų garsaus rėkimo ėmėme vienas kitą plūsti necenzūriniais žodžiais. Tuomet A. S. aiškiai dar labiau supyko, jis vis labiau ir labiau darėsi agresyvesnis, apeliantą toliau provokavo tolimesniam konfliktui, supratęs, kad nieko gero iš to gali neišeiti V. N., A. S. draugiškai apkabino ir kažką jam pasakė, tačiau ką, tiksliai neprisimena, bet tai buvo draugiškas patarimas kaimynui eiti namo. Apkabinimas tikrai nebuvo nukreiptas į jokį smurtą ar fizinio skausmo sukėlimą, pažymint, kad jis A. S. nesukėlė jokių teisinių pasekmių ir negalėjo sąlygoti jokio nuteistojo provokuojančio elgesio, greičiau apkabinimas buvo prevencinio pobūdžio, kad kuo greičiau baigtųsi žodinis konfliktas ir A. S. eitų namo bei nustotų apeliantą užgaulioti matant sutuoktiniai ir girdint kitiems kaimynams. Nors skundžiamajame nuosprendyje nurodoma, kad „pareigūnės patvirtino nukentėjusiojo parodymų dalies turinį, tai yra, kad iš J. N. (toliau ir J. N.) parodyto filmuoto vaizdo įrašo matė, jog aktyvų konfliktą gatvėje pradėjo būtent kaltinamasis N., kuris pirmasis panaudojo kontaktinį veiksmą - ranka apglėbė S. kaklą ir jį spaudė, stumtelėjo S. krūtine, kas akivaizdžiai buvo provokuojantys ir nedraugiški veiksmai, lėmę tolesnį konfliktą“. Tačiau akivaizdu, jog pirmos instancijos teismas liudytojos K. A. (toliau ir K. A.) parodymus perteikė neteisingai ir dėl to padarė klaidingas išvadas, kadangi J. N. daryto vaizdo įrašo teismas nematė, prie bylos įrašas nėra pridėtas, taip pat liudytoja K. A. teismui davė prieštaringus parodymus. Pastaroji teismui nurodė (2021 m. kovo 23 d. teisiamojo posėdžio protokolas): „Aš kalbėjau su kaltinamuoju ir vaizdo įrašą žiūrėjau.“. Tačiau apelianto manymu, neįmanoma atsisukus ir kalbantis su juo, dar stebėti telefono mažame ekrane vaizdo įrašą, kadangi V. N. aiškiai prisimena, jog K. A. veidu buvo atsisukusi į jį ir kalbėjosi su juo, ir jokio vaizdo įrašo nestebėjo. Todėl darytina išvada, kad liudytoja K. A. apie vaizdo įrašo peržiūrą sužinojo tik iš kolegės A. V. (toliau ir A. V.) galimo netikslaus, o gal ir klaidingo pasakojimo.

2.3. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad nors abi pareigūnės apklaustos skirtingomis dienomis, bet abiejų parodymai – identiški, t. y. policijos pareigūnių apklausos protokolai ir jų parodymai kopijuoti viena apklausa nuo kitos. Neatmetant ir tai, kad ikiteisminį tyrimą atliekanti pareigūnė B. U., pati surašė savo kolegių pareigūnių apklausos protokolus, taip kaip jai buvo naudinga tyrimui, kaltinant V. N. tuo, ko jis iš tiesų nepadarė. Todėl apeliantui nesuprantama, kodėl teismas policijos pareigūnių parodymų nevertino kritiškai ir jais vadovavosi kaip patikimais. Kadangi kaip jau minėta aukščiau liudytojos K. A. parodymai ne tik, kad prieštaringi, bet ir nelogiški, tačiau teismui tai nei kiek nesukėlė įtarimų ir pareigūnių parodymais vadovavosi kaip patikimais ir nuosekliais. Nors policijos pareigūnės aiškiai prisipažino, jog joms vykdant tiesiogines savo funkcijas, jos pastebėjo net keletą teisės pažeidimų: smaugimo veiksmą; kojos spyrį kitam žmogui (V. N.); ir atvyko pagal gautą pranešimą neva neblaivus kaimynas išvadino necenzūriniais žodžiais pranešėjos vaikus, rodė gestus. Tačiau teisėjai teisme paklausus liudytojos K. A. - ar iš vaizdo įrašo jūs neįžvelgėte, kad ten yra nusikaltimo sudėtis ar kitas pažeidimas, liudytoja K. A. atsakė, jog ne. Todėl konstatuotina, jog policijos pareigūnės A. V., K. A. gavusios pranešimą apie galimą teisės pažeidimą ir atvykusios į įvykio vietą neatliko savo pareigos. Nepatikrino ar gauta informacija nėra melaginga ir ar galima pagal pareiškėjos nupasakotą įvykio situaciją, pagal įvykio vietos įvairovę, jos ypatumus pažeidimą realiai įvykdyti. Teismo - nustatyta, kad kaimynus skiria aukšta apie 2 metrų aukščio užauginta augalinė gyvatvorė (tvora), kad tarp N. ir S. nuolat kyla konfliktinės situacijos. Tačiau tinkamai nebuvo nustatyta ar pagal gautą pranešimą yra visos sąlygos įvykti nurodytoje įvykio vietoje, nurodytoms aplinkybėms ir ar nėra, nebuvo jokių kliūčių padaryti, stebėti, matyti nurodytą galimą pažeidimą. Nenustatė įvykio liudytojų, galimų nukentėjusiųjų. Konflikto dalyviams nenustatytas girtumas/blaivumas, nors pirminiame pranešime buvo gauta informacija, kad gali būti neblaivių asmenų. Tinkamai neieškojo, nefiksavo, nepaėmė reikiamų įrodymų, nagrinėjamu atveju tiek iš N., tiek iš S. neišėmė bylai reikšmingų įrodymų - įvykio metu filmuotos medžiagos iš telefono ir nuo pastatų esamų kamerų (kurių gausiai ir N., ir S. įsirengia). Tinkamai apie įvykį nesurinko medžiagos iš kurios vėliau būtų galima daryti išvadas apie įvykį. Maža to, policijos pareigūnės įvykio metu, įvykio vietoje ant uniformos segėjo vaizdo registratorius kur buvo galima peržiūrėti gautą informaciją apie įvykio aplinkybes ir tik tada daryti kategoriškas išvadas. Tuo tarpu apeliantas pasitikėjo policijos pareigūnais, jog jie viską ištirs ir išsiaiškins jo nekaltumą, bet įvyko atvirkščiai - A. S. sumušė, padarė apeliantui kūno sužalojimus (teismo medicinos eksperto išvada pridėta prie bylos) ir jis dar yra kaltas - nuteistas. Pažymint, kad policijos pareigūnų statusas yra kiek kitoks nei liudytojų. Policijos pareigūnai yra suinteresuoti bylos baigtimi, nes jie yra susiję su vykdomąją valdžia ir baudžiamojo persekiojimo vykdymu. Vertinant tai, kas pasakyta yra pagrindas policijos pareigūnių parodymus laikyti nesvarbiais kitų įrodymų atžvilgiu ir jų parodymus, kaip įrodymus nelaikyti patikimais, o vertinimo aspektu, pareigūnų parodymus vertinti kritiškai, nes liudytojos būdamos policijos pareigūnėmis nesugebėjo tinkamai vadovautis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio nuostatomis. Todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis pagrįstas prielaidomis bei neteisėtais būdais surinktais, nepatikrintais ir tinkamai neįvertintais įrodymais.

2.4. Skunde nurodoma, kad kaltinamojo ir jo gynėjo pateiktas garso ir vaizdo įrašas (3 t., b. l. 39) patvirtina aplinkybę, jog nei apeliantas, nei kas nors iš A. S. kiemo negalėjo matyti nuteistojo dėl aukštos užaugintos augalinės gyvatvorės (tvoros), kaip ir jis nieko nematė kas vyko A. S. kieme. Todėl nurodytos aplinkybės tik patvirtina apelianto duotus teisingus, nuoseklius ir sąžiningus parodymus, jog jis vaikų nekeikė ir jokių jiems gestų nerodė, ko negalima būtų pasakyti apie policijos pareigūnų ir A. S. duotus parodymus. Tuo tarpu A. S. prisipažino, kad pateiktame garso įraše yra jo balsas. Pažymint, kad teismas savo nuosprendyje nurodė: „S. klausia - ką pasakei, kitų jo žodžių negalima išskirti...“ Tačiau tai akivaizdi netiesa, nes visi A. S. pasakyti žodžiai, keiksmai ir prakeiksmai girdisi įraše, tik kodėl to nenorėjo išgirsti teismas, lieka neaišku. Nesuprantama kodėl teismas negirdėjo pačios įvykių pradžios, kuomet ne apeliantas, o A. S. ėmė pirmas jį plūsti įvairiais keiksmažodžiais, kvietė išsiaiškinti gatvėje. Jeigu teismui nebuvo tinkamai girdimi A. S. keiksmai vaizdo įraše, tai teismas laisvas pasirinkti ir vėl atnaujinti įrodymų tyrimą bei kreiptis į specialistus naudojantis specialiąją įrangą prašyti išryškinti A. S. keiksmus adresuotus nuteistajam ir jo provokuojamo elgesio pradžią tolimesniam konfliktui. Atsižvelgiant į tai, daryti išvada, jog teismas vertindamas įrodymus bei padarydamas išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių ir apelianto kaltės, buvo šališkas, kadangi įrodymus vertino išimtinai nukentėjusiojo naudai ir apelianto nenaudai, selektyviai, akcentavo tik V. N. kaltę pagrindžiančią įrodymų dalį, o jo teisinę padėtį lengvinančius įrodymus (ar jų dalis) ignoravo bei policijos pareigūnių parodymus nepagrįstai vertino teisingais ir nuosekliais.

2.5. Skunde teigiama, kad byloje nustatyta, jog A. S. vaikai garsiai klykė kieme esant jau vėlyvam laikui (21 vai. 30 min.) ir neatmestina tai, jog pats nukentėjusysis sąmoningai leido, o gal ir vaikus skatino, kurstė tai daryti, tikslu drumsti apelianto šeimos ramybę ir eilinį kartą konfliktuoti su juo. Tuo tarpu apeliantas vaikų nekeikė jokias necenzūriniais žodžiais ir nerodė jiems jokių gestų (aukšta gyvatvorė per kurią neįmanoma ką nors matyti). Pažymint, kad ne nuteistasis, o A. S. kvietė V. N. išeiti į gatvę ir išsiaiškinti ir tai girdisi pateiktame garso įraše (3 t., b. l. 39) bei tai patvirtino ir pats A. S. nurodydamas, jog,: „Jis kvietė N. eiti toliau, kad vaikai negirdėtų, tačiau šis atsakė, kad niekur neis... “ Vadinasi nukentėjusysis sąmoningai kurstė apeliantą su juo konfliktuoti. Atkreipiant dėmesį, kad teismo medicinos specialisto išvadoje V. N. buvo konstatuoti sužalojimai, priešingai nei A. S. teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta: „A. S. kūne sužalojimų nekonstatuota ir sveikatos sutrikdymo mastas nevertinamas“. Apelianto teigimu, skundžiamame nuosprendyje aprašytos aplinkybės apie liudytojos R. P. (toliau ir R. P.) parodymus ne tik kritikuotinos, bet ir nelogiškos: „Taigi ir ši liudytoja patvirtino, kad konfliktą išprovokavo niekuo nepateisinamas N. elgesys pas S. kieme žaidusių mažamečių vaikų atžvilgiu, ką patvirtina ir N. nufilmuota vaizdo medžiaga, kuri J. N. telefone visgi liko išsaugota. Konfliktą sukėlė būtent N. aktyvi puolamoji žodinė, o N. dar ir kontaktinė agresija, kurią policininkės matė vaizdo įraše ir liudijo teisme“. Nuteistajam nesuprantamas toks teismo kategoriškumas savo teiginiuose. Tam yra vienintelis paaiškinimas, jog ta pati teisėja V. N. nuteisia antrą kartą, todėl nagrinėdama šią bylą ji turėjo iš ankstinę nuomonę, kurią pademonstravo aprašant aplinkybes apkaltinamajame nuosprendyje.

2.6. Skunde nurodoma, kad nukentėjusysis apie savo neva patirtą sužalojimą policijai pranešė tik 2020 m. liepos 2 d., 21 vai. 35 min., tuomet nėra aišku kodėl sveikas, išsilavinęs žmogus taip ilgai delsė rašyti pareiškimą dėl patirto sužalojimo ar fizinio skausmo, ir tik po 12 parų apsisprendė tai padaryti. A. S. teismui nurodė: „Aš parašiau pareiškimą, nes V. N. parašė“. Jau vien dėl to darytina išvada, jog nukentėjusysis nepatyrė jokių sužalojimų ir jokio fizinio skausmo. Tokia nukentėjusiojo pozicija tik patvirtina, jog jis jokio sužalojimo, jokio fizinio skausmo nepatyrė, o tik norėjo išvengti atsakomybės dėl apeliantui padarytų sveikatos sutrikdymų. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nukentėjusysis vieną kartą kalbėjo, jog jam buvo suduota vienas smūgis, kitą kartą du smūgiai į veidą. Nukentėjusiojo gera pažystama R. P. parodė: „Po įvykio kalbėjo su S., kuris jai sakė, kad jie ten abu apsistumdė, kad N. jam sudavė vieną kartą į veidą. A. S. veido sumušimo, paraudimo nematė“. Tokie liudytojos parodymai tik patvirtina, jog A. S. sakė netiesą. Maža to, A. S. visuomet teigė, jog jam buvo suduota smūgiai į veidą, o 2021 m. vasario 11 d. teismo posėdyje buvo tikslinama vieta į kur nukentėjusiajam buvo suduota. Pastarasis teismui parodė ne veido sritį, o galvos srityje esantį smilkinį. Vertinant tai, jog nukentėjusiajam sužalojimai nebuvo nustatyti, jis nesikreipė į gydymosi įstaigą ar medikus, tik vėliau kreipėsi į teismo medicinos įstaigą (kuri nenustatė jokių sužalojimų). Todėl nėra galimybės įvertinti, ar smurtinių veiksmų pobūdis galėjo realiai sukelti nukentėjusiajam fizinį skausmą. O jeigu ir darytina tik prielaida, kad dėl kažkokių tai nenustatytų aplinkybių (pvz., būtinosios ginties, nukentėjusiojo provokuojančio elgesio) nukentėjusiajam buvo sukeltas fizinis skausmas, kai nėra aiškus to skausmo stiprumas, intensyvumas, tačiau tai nesudaro pagrindo taikyti baudžiamąją atsakomybę. Maža to, nukentėjusiojo delsimas kreiptis į policiją, į teismo medicinos įstaigą kelia abejonių dėl nukentėjusiojo nurodomų sužalojimo aplinkybių.

2.7. Apeliaciniame skunde pažymima, kad apelianto parodymai duoti teisingi, o nukentėjusysis norėdamas išvengti atsakomybės dėl nuteistajam padarytų sužalojimų, susikūrė savo gynybinę versiją, jog jis neva buvo sužalotas ir jautė fizinį skausmą. Pažymėtina, jog kaltinimo aplinkybių, kad V. N. sudavė smūgius nukentėjusiam ir jam sukėlė fizinį skausmą, nepatvirtina jokie duomenys esantys byloje, o apklaustos policijos pareigūnės kurių ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai kritikuotini ir kopijuoti vieni nuo kitos, negali būti vertinami kaip patikimais įrodymais, nes jos būdamos pareigūnės ir turėdamos pareigą tinkamai rasti, paimti, fiksuoti įrodymus, priešingai byloje sukėlė daugiau abejonių negu įnešė aiškumo. O visi neaiškumai ir abejonės turi būti vertinami kaltinamojo naudai, taikant in dubiopro reo principą. Net A. S. teismui pateiktas vaizdo įrašas, kur V. N. rankos mostu mojavo į A. S. pusę, negali būti vertinamas kaip neginčytinas įrodymas, nes iš vaizdo įrašo nėra galimybės įvertinti, ar įraše matomas vaizdas yra smurtinio pobūdžio veiksmas, galėjęs realiai sukelti fizinį skausmą nukentėjusiajam ar ne, nes iš vaizdo įrašo nėra aiškus koks to skausmo stiprumas, intensyvumas ir tai nesudaro pagrindo taikyti baudžiamąją atsakomybę. Pažymint, kad nukentėjusysis A. S. teismui melagingai teigė, jog jis neva į policiją kreipėsi 2020 m. birželio 26 d., kai tuo metu byloje nustatyta, jog jis į BPC apie neva patirtą sužalojimą pranešė tik 2020 m. liepos 2 d. Kartu atkreipiant dėmesį, kad teismo nustatytų aplinkybių, jog V. N. du kartus ranka sudavė A. S. į veidą nepatvirtina jokie byloje surinkti duomenys, išskyrus paties nukentėjusiojo žodžius, pažymint, kad ir pats nukentėjusysis iš karto po įvykio liudytojai R. P. nurodė, kad buvo suduotas tik vienas smūgis. Teismui nukentėjusysis taip pat parodė, jog buvo sužalota tik galvos smilkinys, o tai į kur buvo pataikytas antras smūgis, lieka neaišku?

Šalies argumentai

2.8. Skunde teigiama, kad teismas liudytojų J. N. ir I. P. (toliau ir I. P.) parodymus vertino kaip prieštaringus ir nelogiškus. Tiesiogiai J. N. ir I. P. kaltindamas neva jos tyčia ir labai svarbų telefoninį įrašą apie įvykį ištrynė, tačiau įdomu tai, jog teismas nei vienu žodžiu neužsiminė apklausiant policijos pareigūnes, kodėl jos labai svarbaus telefoninio įrašo tinkamai neįformino ir neišėmė, ir kurios turėjo pareigą tai padaryti, o apkaltino liudytojas, kurios nieko nesupranta kas svarbu, kas labai svarbu, ar kas visai nesvarbu. Juk to (neva teismui labai svarbaus įrašo) nepaėmė įvykio vietoje dirbusios policijos pareigūnės. Lieka tik apgailestauti, jog teismas liudytojų J. N. ir I. P. atžvilgiu elgėsi neetiškai ir tuo pačiu toleravo policijos pareigūnų aplaidumą. Pažymint, kad ir liudytojų J. N. ir I. P. parodymuose nėra esminių prieštaravimų, galimai tik netikslumai, tačiau teismas neatkreipė dėmesio į tai, jog minėtos liudytojos nei vienoje proceso stadijoje nepasinaudojo savo teise ir neturėjo atstovo (advokato), liudytojos neturi jokios patirties dalyvauti policijos ir teismų apklausose. Liudytoja I. P. nurodė, kad ji į teismą atėjo po sunkios darbo dienos ir yra pavargusi (teismo garso įrašas), todėl natūralu, kad žmogus išvargęs gali klysti atkariojant vieną ar kitą aplinkybę.

2.9. Skunde taip pat atkreipiamas dėmesys, kad teismas skundžiamajame nuosprendyje nurodydamas: „Nors abejones kelia ir kaltinamojo V. N. nurodytų bei teismo medicinos specialisto išvadoje (2 t., b. 1. 152) aprašytų dėl A. S. smurto patirtų sužalojimų, kurių dauguma nustatyti pagal kaltinamojo nusiskundimus, kilmė ...“, peržengia savo kompetencijos ribas ir apkaltinamajame nuosprendyje pasisako kaip teismo medicinos specialistas - žinovas, nors teisme nebuvo apklaustas joks medicinos darbuotojas ar teismo medicinos specialistas. Teismas išeina iš bylos nagrinėjimo ribų ir jau aptaria ne jo kompetencijoje paskirtą nagrinėti kitą bylą, kurioje apeliantas yra nukentėjusysis. Skundžiamajame nuosprendyje teismas nurodo ir kitą neva svarbią aplinkybę: „...nes iš kaltinamojo pirminių parodymų ikiteisminio tyrimo metu matyti, kad jis kaltino S. jam sudavus/spyrus net apie 29 smūgius, akistatos metu — apie 10 smūgių, aiškino, kad po konflikto grįžus namo juto, kaip tinsta kairės pusės žandas, juto skausmą galvoje, atsirado guzas pakaušio srityje, labai skaudėjo dešinės rankos petį, negalėjo pakelti rankos, tačiau, nežiūrint tokios būklės, kaip liudijo J. N., patvirtino ir kaltinamasis, po įvykio abu N. net išėjo pasivaikščioti po kaimą(?), be to, kaip matyti iš A. S. pateiktos filmuotos medžiagos, V. N. ėjo ne taip, kaip būtų galėjęs eiti taip stipriai sumuštas žmogus, tačiau į šiuos klausimas atsakys ir vertins kaltinamojo A. S. baudžiamąją bylą dėl toje byloje nukentėjusiuoju pripažinto V. N. sumušimo nagrinėjantis teismas“. Tokie teismo teiginiai dėl smūgių sudavimo skaičiaus (ar 10, ar 29), neturi jokio loginio paaiškinimo, išskyrus tai, jog teisėja yra moteris ir nebuvo niekada mušama. Kai žmogus yra mušamas, nėra galimybės suskaičiuoti kiek smūgių suduoda priešininkas. Galima tik apytiksliai, o ne tiksliai pasakyti į kurias vietas suduodami smūgiai. Tam ir yra institucijos (teismo medicinos specialistai), kurie konstatuoja sveikatos sužalojimo laipsnį ir sužalojimų mechanizmą, ant žmogaus kūno sužalojimų lokalizaciją ir pan., o ne nagrinėjamu atveju nukentėjusysis ar teisėja sprendžia kaip kas buvo sužalotas. Tuo tarpu dėl išėjimo pasivaikščioti po įvykio, teismas vėl imasi sau nebūdingos iniciatyvos ir daro klaidingas išvadas nebūdamas tos srities specialistas. Įdomu iš kur teismui gali būti žinomos aplinkybės nebūnant specialistui, kaip žmogus eina patyręs ne kaulų sužalojimus (pvz. kojų lūžius), o kai - sužalotas kairės pusės žandas, guzas pakaušio srityje, skauda dešinės rankos petį?

2.10. Skunde nurodoma, jog tam, kad atsakomybė kiltų pagal BK 140 straipsnio 1 dalį būtina nustatyti, mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamą fizinį skausmą, kuris turi būti taip išreikštas, kad aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą arba turi būti kreipiamasi į medikus. Nagrinėjamu atveju nebuvo išreikšto skausmo, kad aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą, taip pat nukentėjusysis nesikreipė į medikus ar policiją pagalbos. Kaip matyti iš šios bylos medžiagos jokių aplinkinių asmenų, mačiusį įvykį tarp kaltinamojo ir nukentėjusiosios nebuvo. Maža to, nukentėjusiojo sutuoktinė J. S. (toliau ir J. S.) įvykio dieną kvietė policiją, bet apie vyro fizinį skausmą niekam nepranešė, taip pat ji nėra apklausta kaip liudytoja. Vertinant tai, konstatuotina, kad A. S. pasinaudodamas policininkių neprofesionalumu, nekompetencija, klaidingai atliekamu ikiteisminiu tyrimu, šališku teismu, kuris jau vieną kartą A. S. buvo pripažinęs nukentėjusiuoju, o apeliantą nuteistuoju, A. S. melagingai pranešė apie nebūtą nusikaltimą. Pastarasis laiku nesikreipė dėl patirto sužalojimo į gydymosi įstaigą, laiku nepranešė apie įvykį policijai (kuri buvo atvykusi įvykio dieną), net savo sutuoktinės neinformavo apie patirtą sužalojimą ar fizinį skausmą. O nepagrįstas delsimas laiku nepranešti apie neva patirtą sužalojimą, neatitinka įprastos žmogiškos reakcijos į patirtą skausmą. Visos skunde nurodytos aplinkybės vienareikšmiškai patvirtina, kad V. N. nenaudojo jokių smurtinių veiksmų nukentėjusiojo A. S. atžvilgiu ir savo veiksmais neįvykdė jokios nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje. Pažymint, kad tokiose bylose, kai tarp nukentėjusiojo ir baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens yra susiklostę įtempti, konfliktiniai santykiai, teismas turi labai įdėmiai ir atsargiai vertinti proceso dalyvių parodymus, turėdamas galvoje, kad tokioje konfliktinėje situacijoje proceso dalyviai, tarp jų ir nukentėjusysis, gali elgtis ne visai teisėtai, neadekvačiai vertinti situaciją, turėti ne visai teisėtų motyvų. Konfliktinėse situacijose susijaudinę asmenys kartais neparenka tinkamų žodžių savo priekaištams ir nepasitenkinimui išreikšti. Nesugeba tinkamai motyvuoti ir pateisinti savo veiksmus, pasiduoda emocijoms. Tačiau tai nereiškia, kad baudžiamoji teisė yra tinkamiausia priemonė spręsti kilusius buitinius ginčus ir aiškintis tarpusavio santykius. Teismų praktikoje pažymėta, kad tiriant analogiškas bylas būtina nustatyti visas reikšmingas aplinkybes, inter alia konflikto ar fizinio kontakto iniciatorių, nes pakankamai dažni atvejai, kai nukentėjusysis pats provokuoja konfliktą (kas nustatyta šioje byloje), pats pradeda aktyvius veiksmus. Apibendrinant išdėstytus argumentus būtina pažymėti, jog kasacinės instancijos teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiomis kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. In dubio pro reo principas įpareigoja išnaudoti visas galimybes abejonėms pašalinti ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-110/2013, 2K-540/2013). Šioje byloje tokių principinių nuostatų nesilaikyta. Skundžiamasis nuosprendis pagrįstas vien tik nukentėjusiojo A. S. šališkais parodymais, kurių nepatvirtina ir visiškai paneigia kiti bylos įrodymai. Teismas nepašalino prieštaravimų tarp įrodymų dėl esminių bylos aplinkybių, buvo šališkas, padarė akivaizdžių klaidų aiškindamas ir vertindamas atskirų įrodymų turinį ir jų patikimumą.

3. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas advokatas Gintas Matulevičius prašė apeliacinį skundą tenkinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Prokuroras, nesutikdama su pateikto apeliacinio skundo motyvais, prašė jį atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir teisinės išvados

4. V. N. apeliacinis skundas atmetamas.

5. Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas pripažino įrodyta V. N. kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo, t. y. kad jis kaltinime nurodytu laiku ir vietoje asmeninio konflikto metu tyčia du kartus ranka sudavė A. S. į veidą, tokiais veiksmais sukeldamas jam fizinį skausmą. Nors apeliantas nesutinka su įrodymų vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvadomis, mano, kad jos neatitinka faktinių bylos aplinkybių, apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas vien tik nukentėjusiojo melagingais parodymais, netiesioginiais įrodymais bei prielaidomis, nepašalintais prieštaravimais tarp byloje esančių duomenų, dėl to, apelianto nuomone, skundžiamas apkaltinamasis nuosprendis yra priimtas pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies 301 straipsnio ir 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tokie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, todėl atmestini.

6. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi nuteistojo V. N. skundo argumentus ir patikrinusi bylą konstatuoja, jog Kauno apylinkės teismas ištyrė visas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, išvados dėl V. N. kaltės pagrįstos surinktais bylos duomenimis, todėl pagrindo teigti, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, BPK 301 ir 305 straipsnių nuostatos, nėra.

7. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai apeliacine tvarka apskųstame nuosprendyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių nustatyti visas teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-587/2014). Patikrinusi nagrinėjamą bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamame nuosprendyje atliktas įrodymų vertinimas tokių trūkumų neturi, o apelianto keliamos abejonės dėl nepašalintų prieštaravimų tarp įrodymų dėl esminių bylos aplinkybių yra nepagrįstos.

8. Skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl faktinių bylos aplinkybių ir nuteistojo V. N. kaltės pagrįstos teisiamajame posėdyje išsamiai išnagrinėtų įrodymų analize. Skundžiamame nuosprendyje, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų nuostatos, išdėstyti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, pateikta analizė ir išvados dėl jų vertinimo, motyvuota, kodėl netikima nuteistojo V. N. ir liudytojų J. N. ir I. P. parodymais, o teismo išvados grindžiamos kitais įrodymais – nukentėjusiojo A. S. parodymais, netiesioginių liudytojų - policijos pareigūnių A. V. ir K. A. bei kaimynės R. P. parodymais bei A. S. pateiktu vaizdo įrašu, kuriame matyti V. N. puolamasis elgesys bei suduotas vienas smūgis nukentėjusiajam į veidą (1 t. b. l. 66-69) bei kita byloje surinkta ir teisme ištirta rašytine medžiaga, kuri detaliai išdėstyta skundžiamame nuosprendyje ir kurios aukštesnysis teismas nekartoja, konstatuodamas, kad pirmosios instancijos teismas V. N. kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo, pagrindė įvertinęs ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, visus įrodymus palygino tarpusavyje ir pripažino, jog šių duomenų pakanka apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Toks įrodymų vertinimas ir skundžiamo nuosprendžio turinys atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalyje, 301 straipsnio 1 dalyje, 305 ir kituose straipsniuose išdėstytus reikalavimus, todėl daroma išvada, kad baudžiamasis įstatymas (BK 140 straipsnio 1 dalis) pritaikytas tinkamai. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, kuriais ginčijama jo kaltė dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, nėra teisinio pagrindo.

9. Kolegija pažymi, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo nelaikytinos netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu ir pagrindu pripažinti teismo išvadas iš esmės prieštaraujančiomis faktinei įvykio situacijai. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad įrodymus teisėjai vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apylinkės teismo nuosprendžio turinys rodo, kad BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių iš esmės buvo laikomasi. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Šių reikalavimų apylinkės teismas nepažeidė.

10. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas bylos įrodymus ištyrė tinkamai, o apeliacinio skundo argumentai, jog šis teismas nepagrįstai sureikšmino nukentėjusiojo A. S. parodymus ir vadovavosi netiesioginiu įrodymu (vaizdo įrašu pateiktu A. S., kuris nėra ištisinis) bei tiesiogiai įvykio nemačiusių liudytojų parodymais, kartu ignoruodamas nuteistojo bei liudytojų J. N. ir I. P. parodymus, yra nepagrįsti, grindžiami tik subjektyvia apelianto nuomone ir šią išvadą aukštesnysis teismas daro iš naujo įvertinęs byloje surinktą medžiagą.

11. Iš byloje surinktų duomenų matyti, kad nuteistasis V. N. savo kaltę viso tyrimo metu neigė, nurodydamas, kad jis yra šmeižiamas, nes A. S. jokių smūgių nesudavė. Jis tik uždėjo ranką ant A. S. peties, sakydamas „draugeli v... namo“. Tuo tarpu nukentėjusysis jį puolė, V. N. pajuto smūgius į galvą, taip pat buvo spirta į nugarą bei pataikyta iš kelienio į žandikaulį. V. N. gindamasis nuo savęs atsistūminėjo A. S., jam paklausus dėl ko jis jį muša, nukentėjusysis vėl puolė mušti nuteistąjį. I. P. sudrausminus A. S., jis atsitraukė nuo V. N. ir daugiau smūgių nesudavė, tuo tarpu atbėgęs jaunuolis iš gretimos sodybos A. S. paėmė už parankės ir nuvedė namo. Duodamas parodymus teisme V. N. teigė, kad rankos nepakėlė, tik atsistūminėjo A. S.. Jis nusisukinėjo, kad nukentėjusysis netrinktelėtų jam į veidą, negalėjo jis A. S. pataikyti į veidą, nu gal ir pataikė, tikrai nežino, nes jeigu būtų trenkęs, tai trenktų su kuloku (1 t., b. l. 85-89, 158-161; 2 t., b. l. 160-163).

12. Apklausiama nuteistojo sutuoktinė J. N. nurodė, kad V. N. priėjo prie A. S. ir uždėjęs ranką ant pečių, draugiškai apkabino sakydamas „draugeli v... iš čia“. Tada A. S. nuteistąjį stipriai stūmė. V. N. norėjo eiti artyn A. S., bet J. N. sakė sutuoktiniui nelysti. Ir tuomet A. S. užvirė matomai, jis pradėjo V. N. spardyti ir daužyti kulokais. Dukrai I. P. pasakius – ką tu iš vis čia darai, A. S. lyg ir nuėjo. V. N. ėjo link jo ir sakė - už ką tu mane stumdai ir daužai, tada A. S. sugrįžo ir priėjo prie J. N., sakydamas trauk „(įžeidžiantis žodis)“ telefoną, tada V. N. atstūmė A. S. nuo J. N., nes jis įkyriai lindo ir tada A. S. vėl pradėjo daužyti V. N., kol išlindo kaimynas ir A. S. nusivedė (1 t., b. l. 109-112; 3 t., b. l. 10-17).

13. Liudytoja I. P. duodama parodymus ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad V. N. pasakė A. S. „draugeli v. (necenzūrinis žodis) namo“, nematė, jog V. N. būtų apkabinęs A. S.. Po šio pasakymo prasidėjo muštynės, ji matė, kad A. S. stovėdamas šalia V. N., kumščiu trenkė V. N. į veidą vieną kartą, po smūgio V. N. rankomis dengėsi veidą, o A. S. dar sudavė kumščiais V. N. į kitas kūno vietas. Jai pasakius A. S., kad ramintųsi, ką čia daro. A. S. nuo V. N. atsitraukė, mama rėkė, kad A. S. ramintųsi, tada V. N. vėl ginčijosi žodžiu su A. S. ir ginčo metu A. S. vėl puolė mušti V. N.. A. S. atsitraukus ir tęsiant ginčą žodžiu iš gretimos sodybos atėjo jaunuolis, kuris nuvedė A. S. link namų (1 t., b. l. 116-118). Teisme I. P. teigė neprisimenanti ar buvo vartojami įžeidžiantys žodžiai, sakant A. S., jog šis eitų namo, bet pasak liudytojos pasakymas buvo draugiškas ir ji matė, kaip V. N. buvo uždėjęs ranką ant A. S.. Pasak liudytojos A. S. mušė V. N., o V. N. tik gynėsi. Atstūminėjo jį, netrankė A. S. (3 t., b. l. 17-22).

14. Tuo tarpu nukentėjusysis duodamas parodymus nurodė, kad vykstant žodiniam konfliktui pirmasis jam į veidą su ranka smūgiavo V. N. ir tuo pačiu bandė kaip ir smaugimo veiksmą atlikti, tada A. S. išsivadavus ir ginantis, jis taip pat smogė V. N. atgal. A. S. dar norėjo įspirti V. N. į sėdmenis, bet nepataikė, kažkur gal į korpusą pataikė. Nebenorėdamas, kad toliau tęstųsi konfliktas nukentėjusysis apsisuko ir praėjo eiti link namų. Tačiau N. ir toliau norėjo tęsti konfliktą, A. S. atsisukus, jis pamatė, kaip V. N. artinasi prie jo, o J. N. sako – trenk dar kartą. Ir iškarto dar vienas smūgis sekė į A. S. veido pusę. Nukentėjusysis gindamasis galėjo suduoti dar vieną smūgį V. N., tačiau atėjus kaimynų sūnui, nukentėjusysis nuėjo namo (1 t., b. l. 12-16, 85-89; 2 t., b. l. 163-171).

15. Apklausiamos policijos pareigūnės A. V. ir K. A. nurodė, kad jos 2020 m. birželio 20 d. gavo pranešimą, jog (duomenys neskelbtini) „neblaivus kaimynas išvadino necenzūriniais žodžiais pranešėjos vaikus, rodė gestus“. Joms nuvykus minėtu adresu, aiškinantis įvykio aplinkybes J. N. joms iš savo mobiliojo ryšio telefono parodė vaizdo įrašą, kuriame buvo matyti, kaip kažką sakydamas gatve ateina A. S., kuris priėjęs prie V. N. kažką aiškina žodžiu dėl vaiko, kad tuomet V. N. pirmasis ranka apglėbia A. S. kaklą ir spaudžia, matėsi, jog A. S. bando išsilaisvinti, o V. N. savo krūtine stumteli A. S. į krūtinės sritį, kad po V. N. pastūmimo A. S. daro mostą ranka link V. N., bet ar pataiko V. N. – nurodyti negali, įraše matėsi, jog po A. S. mosto V. N. pasilenkęs sukasi nuo A. S. ir tuo metu A. S. spiria V. N. į sėdmenų sritį, bet ar pataiko – nurodyti negali. Vaizdo įraše taip pat girdisi, kaip J. N. šaukia ant A. S., tačiau ką nurodyti negali. Policijos pareigūnėms nei A. S., nei V. N. dėl sumušimų nesiskundė, sumušimų ant jų nesimatė (1 t., b. l. 103-105, 122-124). Pirmosios instancijos teisme abi policijos pareigūnės patvirtino savo duotus parodymus bei nurodė, kad jų matytame vaizdo įraše V. N. apkabinimo veiksmas, jų nuomone nebuvo draugiškas (3 t., b. l. 4-7, 42-45).

16. Kaimynė R. P. duodama parodymus teisme parodė, kad A. S. jai sakė, jog tiek nuketėjusysis, tiek nuteistasis apsistumdė. Jai A. S. sakė, kad V. N. jam sudavė vieną kartą į veidą, nematė ant A. S. veido sumušimo, paraudimo, A. S. nepasakojo, kad jam skauda (3 t., b. l. 7-10).

17. Teisėjų kolegija įvertinus aukščiau aptartus parodymus bei kitus byloje esančius duomenis, taip pat A. S. pateiktą vaizdo įrašą (1 t., b. l. 69), iš kurio matyti, kad A. S. nueidinėjant prie jo iš nugaros artinasi V. N. ir jo žmona, tuomet A. S. grįžta ir visiems stovint nedideliu atstumu V. N. dešine ranka smūgiuoja vieną kartą A. S. į kairę galvos pusę, sprendžia, jog V. N. kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, visiškai įrodyta. Šis vaizdo įrašas tik patvirtina, kad A. S. suduotas smūgis buvo kryptingas, t. y. suduotas tyčia, o ne galbūt nusisukinėjant ar ginantis nuo nukentėjusiojo užpuolimo ir tai neabejotinai patvirtina nukentėjusiojo viso tyrimo metu duotus parodymus bei kartu paneigia tiek nukentėjusiojo, tiek jo sutuoktinės bei I. P. parodymus, kuriuose jie kategoriškai neigia nuteistojo smurtinius veiksmus A. S. atžvilgiu, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas visiškai pagrįstai šių proceso dalyvių, t. y. nuteistojo V. N. ir liudytojų J. N. bei I. P. parodymus vertino, kaip nepatikimus ir jais nesirėmė priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Tačiau teisėjų kolegija kartu atkreipia dėmesį, kad ne vien vaizdo įrašu, kuriame matyti suduotas smūgis A. S. buvo remiamasi įrodinėjant V. N. kaltę nagrinėjamu atveju, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas netiesioginių liudytojų - policijos pareigūnių A. V., K. A. ir kaimynės R. P. parodymai, taip pat patvirtino dalį nukentėjusiojo parodymų.

18. Ir nors skunde daug dėmesio skiriama policijos pareigūnių neatliktiems veiksmas bei K. A. parodymų nepatikimumui ir jų interpretavimui, tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti nei K. A., nei A. V. duotais parodymais, pažymėdama, kad nors J. N. vaizdo įrašas, rodytas policijos pareigūnėms, apie fizinio kontakto pradžią nėra išlikęs, tačiau atkreipiamas dėmesys, kad nei viena šalis neneigia, kad pirminis kontaktinis veiksmas, sąlygojęs tolimesnį smurtinį konfliktą buvo iš V. N. pusės. Pažymint, kad V. N. ir jo žmona bei žmonos dukra, kurios neabejotinai yra suinteresuotos bylos baigtimi, nurodė buvus draugišką rankos uždėjimą ant peties A. S., tuo tarpu policijos pareigūnės, kurių šališkumas nagrinėjamu atveju nėra nustatytas, nurodė vaizdo įraše mačiusios kaklo spaudimą ranka, kuris joms nepasirodė draugiškas. Draugiškumu nagrinėjamu atveju abejoja ir aukštesnysis teismas atkreipdamas dėmesį, kad kaimynai konfliktuoja ne pirmąjį kartą. Prieš fizinį kontaktą tarp šalių vyko taip pat žodinis konfliktas, kuris buvo abipusis ir tai įrodo abiem šalims surašyti administracinių nusižengimų protokolai (2 t., b. l. 184-186; 3 t., b. l. 36-38). Ir kuris nagrinėjamu atveju negali būti laikomas nukentėjusiojo provokuojančiu elgesiu, kaip teigiama apeliaciniame skunde, kadangi abi pusės naudojo necenzūrinius žodžius, taip sutrikdydamos viešąją tarką bei rimtį, pažymint, kad ir iš J. N. pateikto vaizdo įrašo aiškia girdėti, kad V. N. pasirinktas vaikų drausminimo būdas nebuvo tinkamas (3 t., b. l. 39), žinant ir taip įtemptus kaimynų tarpusavio santykius, todėl konstatuoti, kad būtent A. S. keiksmai adresuoti nuteistajam ir buvo provokuojamo elgesio pradžia tolimesniam konfliktui, nėra jokio pagrindo.

19. Tuo tarpu apelianto skundo argumentai, kad nukentėjusysis apie jam suduotus smūgius sakė netiesą ir tai patvirtina liudytojos R. P. parodymai, kur ji nurodo, kad A. S. buvo suduotas vienas smūgis, kai tuo tarpu nuketėjusysis nurodo buvus du smūgius į veidą, nesudaro pagrindo atmesti šios liudytojos parodymus, kaip nepatikimus, priešingai tai tik patvirtina, kad vis dėlto A. S. apie suduotą smūgį užsiminė ir kitam asmeniui, t. y. kaimynei. Kita vertus, pažymėtina, jog aplinkybės, kiek konkrečiai smūgių buvo suduota nukentėjusiajam, jų lokalizacija, akivaizdūs sužalojimai ar paraudimai po nukentėjusiajam suduoto smūgio, nagrinėjamu atveju neturi reikšmės nuteistojo veiksmų kvalifikavimui, kaip ir aplinkybės susijusios su A. S. delsimu kreiptis į policiją bei medicinos įstaigą.

20. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, jog net A. S. teismui pateiktas vaizdo įrašas, kur V. N. rankos mostu mojavo į A. S. pusę, negali būti vertinamas kaip neginčytinas įrodymas, nes iš vaizdo įrašo nėra galimybės įvertinti, ar įraše matomas vaizdas yra smurtinio pobūdžio veiksmas, galėjęs realiai sukelti fizinį skausmą nukentėjusiajam ar ne, nes iš vaizdo įrašo nėra aiškus koks to skausmo stiprumas, intensyvumas, taip pat skausmas nebuvo niekaip išreikštas. Tačiau teisėjų kolegija su tokiais apelianto teiginiais nesutinka ir pažymi, kad paprastai kiekvienas suaugęs pakaltinamas žmogus, kuris suduoda asmeniui smūgį, suvokia, jog tuo sukels pasekmes – mažų mažiausiai nukentėjusysis patirs fizinį skausmą, nesvarbu ar smūgis bus suduotas delnu, ar kumščiu. Teisėjų kolegijai peržiūrėjus vaizdo įrašą (1 t., b. l. 69) nekyla abejonių, kad vaizdo įraše V. N. delnas kryptingai kontaktuoja su A. S. veidu ir nors, kaip teigiama skunde nukentėjusysis skausmo akivaizdžiai niekam neišreiškė, tačiau teisėjų kolegija neabejoja, jog tai A. S. sukėlė fizinį skausmą, kurį jis patvirtino duodamas parodymus (skaudėjo, šaldė sumuštą vietą, 2 t., b. l. 163-171) bei reikšdamas civilinį ieškinį (savijauta buvo bloga 2 t. 150-151), pažymint, kad byloje nenustatyta jokių faktinių aplinkybių, dėl kurių nuteistasis būtų turėjęs pagrindą manyti, jog tokių pasekmių nekils.

21. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje neginčytinai nustatyta, jog V. N. veiksmuose, kai jis 2020 m. birželio 20 d. konflikto su A. S. metu sudavė jam į veidą, buvo visi būtini BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Taigi pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus padarė tinkamą jais pagrįstą išvadą, daryti kitokias išvadas V. N. kaltės klausimu teisėjų kolegija neturi pagrindo. Tuo tarpu apeliaciniame skunde dėstomi pirmosios instancijos teismo pasisakymai, kurie anot apelianto peržengia teismo kompetencijos ribas, nusikalstamos veikos kvalifikavimui reikšmės neturi ir niekaip nepaneigia V. N. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Katu pažymint, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą konstatuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nekartoti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle v. Finland). Tokios pozicijos iš esmės laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kuris yra nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismas neprivalo atsakyti į kiekvieną skunde dėstomą samprotavimą, o pasisako dėl esminių skundo klausimų, kurie gali turėti įtakos galutiniam teismo sprendimo priėmimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-548/2013), teismas neprivalo atsakyti į absoliučiai visus skundo argumentus, kurie yra akivaizdžiai nepagrįsti ir subjektyvūs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-296-788/2017).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo V. N. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Jūratė JakubonienėAlgirdas RemeikaGytis Večerskas