Panevėžio apygardos teismo nutartis, 1A-123-491/2025

Teismas: Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2025-07-17
Bylos Nr.: 1A-123-491/2025
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Sigitas Bagdonavičius, Valdas Petras Meidus, Marius Jankauskas
Nuteistasis: D. B., ir G
Advokatai: Lidija Blinkevičienė

Kategorijos

1.2.14.3.1Plėšimas (BK 180 str. 1 d.)
1.2.18.2Netikros elektroninės mokėjimo priemonės gaminimas, tikros elektroninės mokėjimo priemonės klastojimas ar neteisėtas disponavimas elektronine mokėjimo priemone arba jos duomenimis (BK 214 str.)
1.2.18.3Neteisėtas elektroninės mokėjimo priemonės ar jos duomenų panaudojimas (BK 215 str.)
2.4.6.1Apeliacinio skundo atmetimas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-123-491/2025Teisminio proceso Nr. 1-01-1-17348-2024-4Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.3.1; 1.2.18.2; 1.2.18.3; 2.4.6.1 (S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. liepos 17 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Sigito Bagdonavičiaus, Mariaus Jankausko ir Valdo Petro Meidaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Astai Jackūnienei,dalyvaujant prokurorei Loretai Liepienei,nuteistajam D. B., jo gynėjai advokatei Lidijai Blinkevičienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. B. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2025 m. balandžio 24 d. nuosprendžio, kuriuo jis buvo nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 214 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 7 mėnesiams;

- pagal BK 215 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 8 mėnesiams;

- pagal BK 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies sudedant ir jam paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 4 mėnesiams.

Į paskirtos bausmės laiką įskaitytas jo laikiname sulaikyme išbūtas laikas – 2 dienos.

Vadovaujantis BK 27 straipsnio 1 dalimi, D. B. pripažintas recidyvistu.

Iš D. B. bei G. I. solidariai buvo priteista R. M. 125,17 Eur turtinei žalai atlyginti.

Pagal BK 178 straipsnio 1 dalį D. B. išteisintas jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Tuo pačiu teismo nuosprendžiu nuteistas ir G. I., tačiau dėl jo šis nuosprendis nėra skundžiamas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. D. B. buvo nuteistas:

1.1. Pagal BK 214 straipsnio 1 dalį ir 215 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis veikdamas su G. I. bendrininkų grupėje, 2024 m., tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip iki 2024 m. gegužės 1 d. apie 7.30 val., (duomenys neskelbtini) nakvynės namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), neteisėtai įgijo svetimą elektroninę mokėjimo priemonę, t. y. R. M. vardu išduotą AB „SEB“ banko bekontaktę mokėjimo kortelę Nr. (duomenys neskelbtini); po ko tęsdami savo nusikalstamus veiksmus bendrininkų grupe, neteisėtai, siekdami įgyti svetimą turtą, veikdami vieninga tyčia, kartu inicijavo ir atliko finansines operacijas iš R. M. pagrobta AB „SEB“ banko bekontakte kortele panaudodami apgaulę, tai yra pasinaudojant banko kortelės funkcija atsiskaityti bekontakčiu būdu banko kortelę pridedant prie bekontakčių kortelių skaitytuvo, taip neteisėtai prisijungė prie AB „SEB“ informacinės sistemos ir kartu 2024 m. gegužės 1 d. prekybos centre „Maxima“, esančiame (duomenys neskelbtini), 7.49 val. atsiskaitė už prekes 3,19 Eur sumai, 7.56 val. atsiskaitė už prekes 7,21 Eur sumai, 7.57 val. atsiskaitė už prekes 0,20 Eur sumai; po to T. B. vaistinėje, esančioje (duomenys neskelbtini), 2024 m. gegužės 1 d. 8.51 val. atsiskaitė už prekes 3,52 Eur sumai; po to 8.24 val. prekybos centre „Norfa“, esančiame (duomenys neskelbtini), atsiskaitė už prekes 4,29 Eur sumai; po to prekybos centre „Maxima“, esančiame (duomenys neskelbtini), 11.05 val. atsiskaitė už prekes 5,99 Eur sumai, 11.54 val. atsiskaitė už prekes 8,65 Eur sumai, 12.40 val. atsiskaitė už prekes 4,90 Eur sumai, 13.51 val. atsiskaitė už prekes 24,99 Eur sumai, 13.52 val. atsiskaitė už prekes 0,85 Eur sumai, 13.56 val. atsiskaitė už prekes 35,99 Eur ir 25,39 Eur sumai, bei taip bendrais veiksmais padarė R. M. 125,17 Eur turtinę žalą;

1.2. Pagal BK 180 straipsnio 1 dalį už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe su G. I., panaudodami fizinį smurtą ir taip atimdami galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis, pagrobė svetimą turtą, o būtent: 2024 m. gegužės 8 d. apie 20.35 val., (duomenys neskelbtini) (kitoje gatvės pusėje prieš namą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), ant pėsčiųjų tako prie Nevėžio upės, panaudoję fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį M. M. – D. B. užlaužus M. M. ranką už medžio, taip sukėlus nukentėjusiajam fizinį skausmą ir tokiu būdu atėmus jam galimybę priešintis, G. I. pagrobė M. M. džemperio kišenėje buvusius 50 Eur grynųjų pinigų.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis D. B. prašo pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį – dėl visų veikų jį išteisinti, nes jis jų nepadarė; arba sušvelninti jam paskirtą bausmę taikant BK 51 straipsnį. Apeliacinio skundo argumentai:

2.1. Nors jis kartu su G. I. buvo prekybos centre „Maxima“, esančiame (duomenys neskelbtini), tačiau nežinojo, jog banko kortelė, kurią pastarasis turėjo jam nepriklauso, jis jam to nesakė. Po to G. I. po parduotuves vaikščiojo ir jose apsipirkinėjo vienas, jo kartu nebuvo, todėl jis nuteistas nepagrįstai. Todėl teismas nepagrįstai nustatė, kad jis veikė bendrininkų grupėje kartu su G. I.

2.2. Nukentėjusysis M. M. buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, tačiau nukentėjusiojo ir jo akistata atlikta nebuvo. Nukentėjusysis nebuvo apklaustas teisme, nors ir buvo paskelbta jo paieška.

2.3. Teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, neatsižvelgė į tai, kad jis savo kaltę pripažino dėl visų nusikalstamų veikų ir davė išsamius parodymus. Taip pat jis nepagrįstai buvo pripažintas recidyvistu, dėl to jam buvo paskirta per griežta bausmė.

3. Teismo posėdyje nuteistasis D. B. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti. Prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

3. Apeliacinis skundas atmetamas.

Žemesnės instancijos teismas

4. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Šioje byloje apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio padavė nuteistasis D. B. Jis nesutinka su nuteisimu pagal BK 214 straipsnio 1 dalį ir 215 straipsnio 1 dalį bei 180 straipsnio 1 dalį ir nurodo tokius esminius argumentus: 1) jis nežinojo, jog bekontaktė mokėjimo kortelė nepriklausė G. I., taip pat jis su pastaruoju buvo tik prekybos centre „Maxima“; 2) nukentėjusysis M. M. nebuvo apklaustas pirmosios instancijos teisme, jo parodymai nebuvo patikrinti, todėl jais teismas negalėjo vadovautis priimdamas skundžiamą nuosprendį. Taip pat nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, jog jam buvo paskirta per griežta bausmė. Teisėjų kolegija su tokiais argumentais nesutinka.

Dėl BK 214 straipsnio 1 dalyje ir 215 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų

5. Atmetami nuteistojo D. B. teiginiai, jog jis nežinojo, kad bekontaktė mokėjimo kortelė priklausė ne G. I., o R. M., taip pat kad jis negali būti atsakingas už G. I. atsiskaitymus šia kortele už vaistinėje bei prekybos centre „Norfa“ įsigytas prekes. Pažymėtina, kad subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai yra glaudžiai susiję su objektyviaisiais. Todėl apie kaltės turinį sprendžiama ne vien tik iš kaltininko parodymų, jis atskleidžiamas išanalizavus byloje surinktų įrodymų visumą. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas BK 214 straipsnio 1 dalyje ir 215 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų sudėties požymius nuteistojo D. B. veikoje, išanalizavo jo bei nuteistojo G. I. parodymus, su tuo sietinus liudytojų parodymus, kitus byloje esančius įrodymus bei pagrįstai sprendė, jog D. B. suprato ir suvokė neteisėtai įgijęs jam svetimą bekontaktę mokėjimo kortelę, taip pat neteisėtai ja inicijavęs finansines operacijas, t. y. atsiskaitęs už prekes prekybos centruose „Maxima“, „Norfa“ bei vaistinėje.

6. Byloje nustatyta, kad 2024 m. gegužės 1 d. nukentėjusiojo R. M. vardu išduota AB „SEB“ banko bekontakte mokėjimo kortele buvo atsiskaityta už prekes prekybos centre „Maxima“ laikotarpiu nuo 7.49 Eur iki 7.57 val., vaistinėje – 8.51 val., prekybos centre „Norfa“ – 8.24 val., po to vėl tame pačiame prekybos centre „Maxima“ – laikotarpiu nuo 11.05 val. iki 13.56 val., kol galiausiai atsiskaitant buvo paprašyta suvesti PIN kodą, kurio nei G. I., nei D. B. nežinojo. Tada prekybos centro „Maxima“ apsaugos darbuotojas E. M. pareikalavo atiduoti banko mokėjimo kortelę, po ko jis su G. I. susistumdė ir G. I. įdėjo kortelę jam į kišenę ir su D. B. pasišalino iš prekybos centro. Tai patvirtina iš dalies nuteistųjų G. I., D. B. parodymai, taip pat nukentėjusiojo R. M., liudytojų J. M., E. M. parodymai, R. M. banko sąskaitos išrašas, vaizdo įrašai iš prekybos centrų „Maxima“ ir „Norfa“ bei kiti byloje surinkti įrodymai. Šios faktinės bylos aplinkybės iš esmės nėra ginčijamos, todėl jos išsamiau neaptarinėjamos.

7. Byloje esantys vaizdo įrašai iš prekybos centro „Maxima“ patvirtina, kad G. I. ir D. B. kartu šiame prekybos centre lankėsi tiek ryte, tiek prieš pietus bei po jų. Nors byloje nėra vaizdo įrašų, kad D. B. kartu su G. I. po apsilankymo ryte prekybos centre „Maxima“ taip pat kartu buvo nuėję į vaistinę bei prekybos centrą „Norfa“, tačiau liudytojo E. M. parodymai, paties nuteistojo D. B. parodymai leidžia spręsti apie jo ir G. I. įpročius bei gyvenimo būdą. Liudytojas E. M. parodė, kad G. I. ir D. B. kartu vaikščiodavo į prekybos centrą, jam bei kitiems prekybos centro darbuotojams šie asmenys bei jų įpročiai buvo žinomi dėl nuolatinių jų bendrai daromų vagysčių iš prekybos centro, todėl juos reikėdavo nuolat stebėti. Pats nuteistasis D. B. iš esmės patvirtino, kad paskutiniu metu jis vaikščiodavo kartu su G. I., nusipirkdavo alkoholio, išgerdavo ir vėl eidavo drauge jo pirkti. Įvertinus tai kartu su anksčiau nurodytomis aplinkybėmis, kad atsiskaitymus už prekes prekybos centruose „Maxima“, „Norfa“ ir vaistinėje skiria nedidelis laiko tarpas (visi atsiskaitymai padaryti per maždaug 6 valandas), kad D. B. su G. I. prekybos centre „Maxima“ buvo tiek ryte, tiek prieš pietus bei po jų, darytina išvada, kad tą dieną D. B. su G. I. vaikščiojo kartu bei atitinkamai su juo buvo ne tik prekybos centre „Maxima“, bet ir prekybos centre „Norfa“ bei vaistinėje. Savo ruožtu galima teigti, kad D. B. buvo žinomos G. I. įsigytos prekės vaistinėje bei prekybos centre „Norfa“ ir kad už prekes buvo atsiskaityta bekontakte mokėjimo kortele. Darydamas tokią išvadą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė ir tai, kad pirkimas vaistinėje ir atsiskaitymas už prekes pagrobta kortele labiausiai buvo aktualus būtent D. B., kuris turi sveikatos problemų.

8. Kaip minėta, paties nuteistojo D. B. parodymai patvirtina, kad jis pastaruoju metu tiek vaikščiodavo, tiek girtaudavo kartu su G. I. Bylos duomenimis, jie abu gyveno tuose pačiuose nakvynės namuose, niekur oficialiai nedirbo. Be to, tiek G. I., tiek D. B. anksčiau daugybę kartų buvo teisti bei bausti administracine tvarka už turtinio pobūdžio veikas, kuriomis siekiama gauti lėšų pragyvenimui. Taigi, D. B. neabejotinai buvo žinoma G. I. sunki materialinė padėtis. Pagal liudytojo E. M. parodymus, prekybos centre „Maxima“ G. I. ir D. B. kelis kartus pirko gerokai brangesnius gėrimus nei jie tai darydavo įprastai. Liudytojas patvirtino ir tai, kad jie anksčiau niekada tokių gėrimų nepirkdavo ir jiems nebūdinga taip dažnai apsipirkinėti. Iš tiesų, byloje nustatyta, kad R. M. vardu išduota AB „SEB“ banko bekontakte mokėjimo kortele ryte buvo atsiskaityta už 10,40 Eur kainuojančias prekes per 3 kartus, kuriuos skiria kelių minučių tarpas, prieš pietus ir po jų – už 106,76 Eur kainuojančias prekes per 7 kartus, kuriuos skiria nuo kelių minučių iki šiek tiek daugiau nei valandos tarpai, be to, atsiskaitant už prekes 13.56 val. jos buvo išskaidytos į du atskirus mokėjimus, t. y. 35,99 Eur ir 25,39 Eur sumai. Toks elgesys, t. y. atsiskaitymas mažomis sumomis už iš esmės tuo pačiu metu perkamas prekes (prekybos centre „Maxima“ iš viso net per 10 kartų buvo įsigyta prekių už 117,16 Eur) rodo ne ką kitą, o D. B. ir G. I. siekį, jog įsigyjamų prekių krepšelio suma neviršytų bekontaktės mokėjimo kortelės limito bei kad šia kortele būtų galima naudotis kaip galima ilgiau. Tai patvirtina liudytojo E. M. parodymai, kad paskutinį kartą G. I. ir D. B. bandant atsiskaityti kortele, reikėjo suvesti PIN kodą, kurio jie nežinojo, po to G. I. įdėjo kortelę jam į kišenę ir su D. B. išėjo. Kad D. B. neabejotinai buvo žinoma, jog bekontaktė mokėjimo kortelė G. I. nepriklauso, patvirtina ir jo paties elgesys su šia kortele. Byloje esantys prekybos centro „Maxima“ vaizdo įrašai patvirtina, kad D. B. ne tik skenavo prekes bei bekontaktę mokėjimo kortelę priglaudė prie skaitytuvo. Iš šių įrašų matyti ir tai, kad D. B., atsiskaitęs už prekes, kortelės G. I. neatiduodavo, o įsikišdavo ją į dešinę kelnių kišenę, taip pat ją išsitraukdavo iš kišenės prieš atsiskaitydamas. Taigi, D. B. naudojosi šia kortele kaip sava bei savo nuožiūra. Jei ši kortelė iš tikrųjų būtų priklausiusi G. I., kaip kad teigė D. B., jis šia kortele pats būtų atsiskaitęs už prekes, nes buvo kartu su D. B., ir jos pastarajam nebūtų atidavęs.

9. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis liudytojos nakvynės namų socialinės darbuotojos J. M. parodymais, skundžiamame nuosprendyje padarė pagrįstą išvadą, kad iš neblaivaus nukentėjusiojo R. M. jo vardu išduotą banko bekontaktę mokėjimo kortelę galėjo paimti ir G. I., kuris nakvodavo toje pačioje patalpoje, ir D. B., kuris į pirmo aukšto patalpas galėjo laisvai patekti nustatytu laiku (nuo 20 val. iki 8 val.). Nukentėjusiojo R. M. parodymai parodė, kad jis niekam nedavė naudotis šia jam išduota kortele. Tokius nukentėjusiojo parodymus patvirtina ir tai, kad nei G. I., nei D. B. nežinojo kortelės PIN kodo, kai galiausiai skaitytuvas nurodė jį įvesti, taip pat jokių iš savo įsigytų prekių R. M. nedavė, kortelės jam negrąžino, o paliko prekybos centro „Maxima“ apsaugos darbuotojui E. M. ir pasišalino.

10. Apibendrindama teisėjų kolegija daro išvadą, kad D. B. neteisėtai įgijo bei disponavo R. M. vardu išduota bekontakte banko mokėjimo kortele kaip sava, t. y. su ja atsiskaitė už prekes, tarp jų – brangius alkoholinius gėrimus, kurių anksčiau nepirkdavo, matė bei žinojo tai darant ir G. I., nešiojo kortelę savo kišenėje, nežinojo kortelės PIN kodo, kai skaitytuvas paprašė jį įvesti. Tai rodo, jog jis suprato, kad ši kortelė yra svetima, t. y. nepriklauso nei jam, nei G. I. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai D. B. pripažino kaltu pagal BK 214 straipsnio 1 dalį ir 215 straipsnio 1 dalį. Išteisinti jį dėl šių nusikaltimų jokio pagrindo nėra.

Dėl BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos

11. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nukentėjusiojo M. M. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui, nėra tinkamas D. B. kaltės įrodymas. Su tuo teisėjų kolegija galėtų sutikti, jeigu D. B. kaltė būtų įrodinėjama vien tik nukentėjusiojo parodymais. Bet šioje byloje taip nėra. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas D. B. kaltę kartu su G. I. apiplėšus M. M. grindė ne vien tik nukentėjusiojo M. M. parodymais, kurie buvo pagarsinti teisiamojo posėdžio metu, bet ir kitais byloje surinktais įrodymais, jų visuma. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad nukentėjusiojo M. M. parodymai nėra vienintelis D. B. kaltės įrodymas padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalį.

12. Kasacinės instancijos teismo praktikoje yra nurodyta, kad byloje galima panaudoti anksčiau duotus liudytojo (šiuo atveju – nukentėjusiojo) parodymus, net jeigu gynyba jokioje proceso stadijoje negalėjo jo apklausti, laikantis tokių reikalavimų: 1) liudytojo nedalyvavimo teismo procese priežastis turi būti svarbi; 2) tuo atveju, kai apkaltinamasis nuosprendis yra pagrįstas vien tik arba lemiamai tokio asmens parodymais, teismas turi kuo kruopščiau patikrinti procesą ir atsakyti į klausimą, ar yra pakankamų tokio įrodymo keliamus nepatogumus kompensuojančių veiksnių, įskaitant leidžiančius tinkamai ir teisingai įvertinti parodymų patikimumą. Apkaltinamąjį nuosprendį leidžiama grįsti nedalyvaujančio liudytojo parodymais tik tuo atveju, kai šie parodymai, atsižvelgiant į jų svarbą byloje, yra pakankamai patikimi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-35-942/2020, 2K-46-719/2023, 2K-32-489/2024, 2K-66-594/2025).

13. Iš bylos matyti, kad nukentėjusysis M. M. iš tiesų buvo apklaustas tik ikiteisminio tyrimo pareigūno, o pats D. B. tiesiogiai užduoti klausimų nukentėjusiajam viso baudžiamojo proceso metu neturėjo galimybės, nes dar byloje vykstant ikiteisminiam tyrimui, t. y. 2024 m. spalio 4 d., buvo paskelbta nukentėjusiojo paieška pagal Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2024 m. rugsėjo 30 d. nutartį. Pažymėtina, kad sprendžiant, ar nukentėjusiojo, liudytojo nedalyvavimo nagrinėjant bylą teisme priežastis yra svarbi, atsižvelgiama į konkrečios bylos aplinkybes, nes nukentėjusieji ar liudytojai gali nedalyvauti procese dėl labai įvairių priežasčių, pavyzdžiui, bijodami kaltinamojo ar jo bendrininkų, vengdami pakartotinio traumavimo ir pan. Šioje byloje nukentėjusysis nedalyvavo procese, nes paskelbta jo paieška ir jo buvimo vieta nėra žinoma. Pirmosios instancijos teismas ėmėsi priemonių, kad surastų nukentėjusįjį M. M. ir iškviestų jį ar pristatytų į teismo posėdį, kuriame D. B. galėtų įgyvendinti savo teisę tiesiogiai apklausti nukentėjusįjį, bet išnaudojus visas priemones surasti nukentėjusįjį ir jį apklausti teisme nepavyko. Tačiau kaltinamojo kaltės klausimas negali būti nesprendžiamas neapibrėžtą laiką, t. y. kol bus surastas teisiamajame posėdyje apklaustinas nukentėjusysis ar liudytojas, dėl to darytina išvada, kad nukentėjusiojo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, pirmosios instancijos teismas rėmėsi pagrįstai, esant svarbiai priežasčiai.

14. Iš bylos matyti ir tai, kad ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu buvo imtasi priemonių ir nukentėjusiojo M. M. parodymų patikimumui patikrinti. Pagal nukentėjusiojo M. M. parodymus, kai jį, einantį iš nakvynės namų, pasivijo G. I. ir D. B., G. I. paklausė, ar jis turi pinigų. Jam atsakė, kad neturi, po ko D. B. sugriebė jį už kairės rankos ir užlaužė ją už šalia buvusio medžio. Užlaužus ranką, G. I. pradėjo kraustyti džemperio kišenę, iš kurios pagrobė vieną 50 Eur nominalo banknotą. Iš esmės tokias pat aplinkybes nukentėjusysis nurodė savo pareiškime, taip pat Bendrojo pagalbos centro operatoriui bei atvykusiems policijos pareigūnams, ką patvirtina byloje esantys vaizdo ir garso įrašai. Taigi, nukentėjusysis M. M. nuo pat pradžių nuosekliai ir vienodai paaiškino bei parodė, kad D. B. ir G. I. iš jo pagrobė 50 Eur banknotą prieš jį panaudoję fizinį smurtą – užlaužę ranką už medžio. Liudytojų R. K. ir A. P. parodymai patvirtina, kad į nakvynės namus grįžęs M. M. buvo susinervinęs, konfliktavo su D. B. ir G. I., sakė, jog iškvietė policiją, skundėsi, kad iš jo atėmė 50 Eur. Suprato, kad tai padarė D. B. ir G. I., nes daugiau nieko nebuvo. Įvertinęs šiuos įrodymus, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad šių įrodymų visuma patvirtina D. B. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje. Tuo tarpu jo parodymus, kad jis tik gynėsi nuo M. M., patvirtinančių duomenų byloje nebuvo surinkta. Po įvykio nei D. B., nei G. I. nesiskundė kokiais nors sužalojimais. Be to, įvertinus fizinių jėgų santykį M. M. nenaudai, neįtikinama, jog jis vienas dėl neaiškių priežasčių būtų puolęs D. B. su G. I.

15. Taigi, bylos nagrinėjimo teisme metu buvo imtasi visų procesinių priemonių tikrosioms nusikaltimo padarymo aplinkybėms nustatyti, o apeliacinio skundo teiginiai, jog esminis ir vienintelis D. B. kaltės įrodymas padarius nusikaltimą pagal BK 180 straipsnio 1 dalį yra nukentėjusiojo M. M. parodymai ikiteisminio bylos tyrimo metu, nepasitvirtino. Pagrindo D. B. išteisinti dėl šio nusikaltimo teisėjų kolegija nenustatė.

Dėl paskirtos bausmės

16. Apeliaciniu skundu nuteistasis D. B. prašo jam sušvelninti paskirtą bausmę, kadangi ji yra per griežta. Taip pat jis nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jį pripažino recidyvistu bei nenustatė jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir gailisi. Su tokiais argumentais teisėjų kolegija nesutinka.

17. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad jo aprašomojoje ir rezoliucinėje dalyse D. B. pripažintas recidyvistu ir tai nustatyta kaip jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl nuteistojo pripažinimo recidyvistu ir jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės, motyvavo tai tuo, jog D. B. teisiamas jau penkioliktą kartą, taip pat ir už įvairias nusikalstamas veikas nuosavybei, jis nusikalsta sistemingai ir nesiima priemonių savo elgesiui pakeisti. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad D. B. jam inkriminuotas nusikalstamas veikas padarė būdamas recidyvistas, ir tai pagrįstai pripažino jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe.

18. Atmetamas nuteistojo D. B. reikalavimas jo atsakomybę lengvinančia pripažinti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą aplinkybę – kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra kaltinamojo asmeninės valios aktas, kai kaltininkas savanoriškai, o ne dėl surinktų įrodymų byloje pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-7-29-594/2025). Byloje nustatyta, kad nuteistasis D. B., duodamas parodymus, nebuvo nuoširdus, savanoriškai neatskleidė visų esminių veikos aplinkybių. Be to, jis viso proceso metu bandė sumenkinti savo vaidmenį darant nusikalstamas veikas, teigdamas, jog manė, kad banko bekontaktė mokėjimo kortelė priklausė G. I., kad jis su pastaruoju buvo tik prekybos centre „Maxima“, kad jis gynėsi nuo M. M. smurtinių veiksmų prieš jį patį. Kaip minėta, šios versijos byloje buvo paneigtos. Taigi, nėra pagrindo pripažinti D. B. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

19. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Be aptartų esminių bausmės skyrimo pagrindų, tinkamas kaltininko asmenybės įvertinimas taip pat yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir rinkdamas bausmės rūšį bei dydį, teismas turi ištirti, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo bei jo ankstesnio elgesio padarinys (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-45/2007, 2K-391/2013).

20. Už nusikalstamas veikas pagal BK 214 straipsnio 1 dalį ir 215 straipsnio 1 dalį (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija, galiojanti nuo 2025 m. vasario 1 d.) baudžiama bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki 6 metų. Už nusikalstamą veiką pagal BK 180 straipsnio 1 dalį (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija, galiojanti nuo 2025 m. vasario 1 d.) numatyta laisvės apribojimas arba areštas, arba laisvės atėmimas iki 6 metų. Pirmosios instancijos teismas nuteistajam D. B. už šias nusikalstamas veikas paskyrė griežčiausią sankcijose numatytą bausmę – laisvės atėmimą, kurios terminą nustatė artimą minimaliam. Pirmosios instancijos teismas tokių bausmių paskyrimą D. B. motyvavo, atsižvelgdamas bei įvertindamas tai, kad jis padarė tris apysunkius nusikaltimus, anksčiau daug kartų teistas už turtinio pobūdžio nusikalstamas veikas, taip pat daugybę kartų baustas administracine tvarka. Taip pat teismas įvertino dvi nuteistojo atsakomybę sunkinančias aplinkybes (kad jis nusikalstamas veikas padarė veikdamas bendrininkų grupėje ir kad nusikalstamas veikas padarė būdamas recidyvistas) bei kad jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra. Pažymėtina, kad anksčiau D. B. paskirtos bausmės, net ir pati griežčiausia – laisvės atėmimas, kuris jam buvo paskirtas iš esmės visais nuosprendžiais (kurių jam buvo priimta net 14), nebuvo pakankamos sulaikyti jį nuo naujų nusikalstamų veikų. Nuteistasis nedirba, nuolat girtauja, teigiama veikla neužsiima. Visa tai leidžia jį charakterizuoti išimtinai neigiamai, rodo, kad jis iš ankstesnio teistumo teigiamų išvadų nedaro. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, kad šiuo atveju bausmės tikslai bus pasiekti nuteistajam D. B. už visas tris jo padarytas nusikalstamas veikas paskyrus laisvės atėmimo bausmes.

21. Bendrindamas nuteistajam D. B. paskirtas bausmes už atskiras nusikalstamas veikas, pirmosios instancijos teismas vadovavosi BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis bei 5 dalies 1 punktu. Nors skundžiamo nuosprendžio rezoliucinė dalis dėl nuteistajam paskirtų bausmių subendrinimo nėra visiškai aiški, tačiau iš nuosprendžio motyvų galima suprasti, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam D. B. paskirtas bausmes už nusikalstamas veikas pagal BK 214 straipsnio 1 dalį ir 215 straipsnio 1 dalį subendrino jas apimant, nes yra ideali nusikalstamų veikų sutaptis, o po to subendrintą bausmę iš dalies sudedant subendrino su pagal BK 180 straipsnio 1 dalį jam paskirta bausme. Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismas baudžiamojo įstatymo pažeidimų nepadarė bei laikėsi teismų praktikos (dėl pagal BK 214 straipsnio 1 dalį ir 215 straipsnio 1 dalį paskirtų bausmių subendrinimo – pavyzdžiui, Vilniaus apygardos teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-256-365/2023). Beje, bendrindamas nuteistajam paskirtas bausmes teismas parinko jam palankesnį bausmių subendrinimo būdą – bausmes apėmė bei po to ne visiškai, o iš dalies sudėjo. Dar labiau mažinti nuteistajam paskirtą bausmę teisėjų kolegija pagrindo nenustatė.

22. Teisėjų kolegijai, kaip ir pirmosios instancijos teismui, nėra jokio pagrindo manyti, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti atidedant nuteistajam D. B. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Tokią išvadą teisėjų kolegija daro tiek vertindama prieš tai jau aptartus nuteistąjį neigiamai apibūdinančius bylos duomenis, tiek tai, kad jam anksčiau buvo taikytas lygtinis paleidimas iš laisvės atėmimo vietų įstaigos, tačiau jis teigiamo savo elgesio ilgesnį laiką neišlaikė. Šįkart tikėtis, kad nuteistasis, būdamas laisvėje, daugiau nenusikals, ir kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus jos atlikimo arba atlikus tik jos dalį, pakankamo pagrindo nėra.

23. Atsižvelgdama į tai, kas buvo išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, parinkdamas nuteistajam D. B. bausmės rūšį ir dydį, subendrindamas jam paskirtas bausmes pagal BK 63 straipsnį, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai, teisingai įvertino jo nusikalstamų veikų ir asmenybės pavojingumą. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo švelninti nuteistojo D. B. teisinę padėtį.

24. Panevėžio apygardos teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus 2025 m. birželio 20 d. pažyma dėl valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Pažymoje nurodyta, kad D. B. buvo teikiama valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba, kurios išlaidas sudaro 200 Eur. Pažymėtina, kad vadovaujantis BPK 51 ir 106 straipsniais, teismas atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali išieškoti iš nuteistojo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo procese (išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus). Nagrinėjamu atveju procesas apeliacinės instancijos teisme vyko pagal nuteistojo apeliacinį skundą, gynėjo dalyvavimas apeliaciniame procese buvo būtinas. Bylos duomenimis, nuteistasis nedirba, gyvena nakvynės namuose, taigi, jo materialinė padėtis yra sunki. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir tai, kad antrinė teisinė pagalba nuteistajam buvo teikiama vadovaujantis imperatyviu teisiniu reglamentavimu, valstybės patirtos antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Atmesti nuteistojo D. B. apeliacinį skundą.

Netenkinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus prašymo iš nuteistojo išieškoti 200 Eur valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidas.

Teisėjai Sigitas BagdonavičiusMarius JankauskasValdas Petras Meidus