Kauno apygardos teismo nutartis, 2A-839-527/2014

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-05-20
Bylos Nr.: 2A-839-527/2014
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Dalė Burdulienė (pirm.), Aušra Baubienė, Jolita Cirulienė (pran.)
Atsakovas: Kauno miesto savivaldybės
Ieškovas: AB LESTO
Trečiasis asmuo: UAB „Nemuno būstas“, J. A., G. A., S. P., D. T., A. B., E. S.

Civilinė byla Nr. 2A-839-527/2014;

procesinio dokumento kategorijos: 42.2; 45.5;121.14; 121.21.(S)KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. gegužės 20 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Baubienės, Dalės Burdulienės (pirmininkė) ir Jolitos Cirulienės (pranešėja), viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-12811-748/2013 pagal ieškovės AB LESTO ieškinį atsakovei Kauno miesto savivaldybei dėl skolos už elektros energiją priteisimo (tretieji asmenys: UAB „Nemuno būstas“, J. A., G. A., S. P., D. T., A. B., E. S.),

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

ieškovė ieškiniu (t. 1, b. l. 5–9) prašė priteisti iš atsakovės 35 349,37 Lt skolos už elektros energiją, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 1 061 Lt žyminio mokesčio. Ieškovė tiekia elektros energiją bendrabučio tipo daugiabučių gyvenamųjų namų, esančių (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Kaune, bendrosioms reikmėms. Atsakovė yra šių namų gyvenamųjų patalpų-butų/kambarių (toliau – objektai) savininkė. Už ieškovės patiektą ir objektams priskaičiuotą elektros energiją yra susidaręs įsiskolinimas, kuris priteistinas iš atsakovės, kaip objektų savininkės. Atsakovė nuo 2001-05-07 nuosavybės teise valdo patalpą/butą-kambarį (duomenys neskelbtini), Kaune. Už bendrąsias reikmes, priskaičiuotas šiam objektui, laikotarpiu nuo 2005-12-19 iki 2013-04-01 susidarė 6 567,52 Lt skola. Atsakovė nuo 2001-12-13 nuosavybės teise valdo patalpą/butą-kambarį (duomenys neskelbtini), Kaune. Už bendrąsias reikmes, priskaičiuotas šiam objektui, laikotarpiu nuo 2005-12-19 iki 2013-04-01 susidarė 6 635,24 Lt skola. Atsakovė nuo 2002-04-24 nuosavybės teise valdo patalpą/butą-kambarį (duomenys neskelbtini), Kaune. Už bendrąsias reikmes, priskaičiuotas šiam objektui, laikotarpiu nuo 2005-12-19 iki 2013-04-01 susidarė 8 913,30 Lt skola. Atsakovė nuo 2002-04-24 nuosavybės teise valdo patalpą/butą-kambarį (duomenys neskelbtini), Kaune. Už bendrąsias reikmes, priskaičiuotas šiam objektui, laikotarpiu nuo 2005-12-19 iki 2013-03-01 susidarė 13 233,31 Lt skola. Rašytinės elektros energijos pirkimo–pardavimo (tiekimo–vartojimo) sutartys dėl elektros energijos tiekimo minėtiems objektams su ieškove sudarytos nebuvo. Ieškovė tiekė elektros energiją ir šiomis paslaugomis naudojosi atsakovės objektuose gyvenantys asmenys, su kuriais nebuvo sudaryta rašytinė elektros energijos tiekimo sutartis, todėl tarp ieškovės ir atsakovės, kaip objektų savininkės, konkliudentiniais veiksmais buvo sudaryta elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis. Mokestis už elektros energiją butams yra skirstomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003-11-03 įsakymu Nr. 4-412 patvirtinta Įmokų už sunaudotą elektros energiją bendrabučio tipo daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose paskirstymo gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų savininkams ir nuomininkams metodika. Patalpų administratorius UAB „Nemuno būstas“ kiekvieną mėnesį nurašo skaitiklių duomenis ir paskirsto bendrabučio kambariams. Ieškovė neturi galimybės kontroliuoti, kaip keičiasi objektų nuomininkai. Nuomos santykiai nebuvo tinkamai išviešinti registrų centre.

Atsiliepimas

Atsakovė prašė ieškinį atmesti (t. 1, b. l. 61–66). Atsakovė nurodė, kad gyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), Kaune, 2004-12-23 Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. A-3565 išnuomotos J. A. ir G. A., su kuriais minėto įsakymo pagrindu sudaryta savivaldybės bendrabučio gyvenamosios patalpos nuomos sutartis, pagal kurios 2.3 punktą J. A. ir G. A. įsipareigojo mokėti komunalinių paslaugų mokesčius. Atsakyti už susidariusį įsiskolinimą turi nuomininkai, kurie skolos susidarymo metu naudojosi ieškovės jiems teikiamomis paslaugomis. Minėtose gyvenamosiose patalpose savo gyvenamąją vietą yra deklaravę J. A., gim. (duomenys neskelbtini), G. A., gim. (duomenys neskelbtini), G. A., gim. (duomenys neskelbtini), ir E. A., gim. (duomenys neskelbtini). 2001-06-19 dėl buto (duomenys neskelbtini), Kaune išnuomojimo su S. P. buvo sudaryta gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos tipinė sutartis, kuri Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010-06-21 įsakymu Nr. A-2250 buvo nutraukta. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011-02-22 įsakymu Nr. A-740 šios patalpos išnuomotos D. T., su kuria minėto įsakymo pagrindu 2011-03-13 sudaryta savivaldybės gyvenamųjų patalų nuomos sutartis dėl kambario bendrabutyje (duomenys neskelbtini), Kaune. Minėta nuomos sutartis yra registruota viešame registre. D. T. 2011-03-13 savivaldybės gyvenamųjų patalų nuomos sutarties 5.3.1.3 punkto pagrindu įsipareigojo pasirašyti sutartį dėl elektros energijos tiekimo, 5.6 punkto pagrindu – mokėti komunalinių paslaugų mokesčius. Kadangi skolos susidarymo laikotarpiu, t. y. nuo 2005-12-19 iki 2013-04-01, ginčo patalpos buvo išnuomotos S. P. ir D. T., todėl už susidariusį įsiskolinimą turi atsakyti minėti asmenys. 1994-09-23 Kauno miesto savivaldybės bendrabučio nuomos sutarties pagrindu gyvenamosios patalpos (duomenys neskelbtini) buvo išnuomotos A. B.. Kauno miesto apylinkės teismas 2010-06-03 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-13280-221/2010 nusprendė nutraukti 1994-09-23 Kauno miesto savivaldybės bendrabučio nuomos sutartį, sudarytą su A. B. ir iškeldinti A. B. ir V. B. iš minėtų patalpų, tačiau šiai dienai minėtas spendimas dar nėra įvykdytas, kadangi, kaip informavo UAB „Kauno komunalinis ir butų ūkis“ 2012-02-01 raštu Nr. 216, ginčo bute gyvena A. B.. A. B., būdama ginčo gyvenamųjų patalpų nuomininke, gyvendama ginčo bute skolos susidarymo laikotarpiu ir naudodamasi jai teikiamomis paslaugomis privalo atsakyti už susidariusį įsiskolinimą. 2002-02-14 gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos tipinės sutarties pagrindu gyvenamosios patalpos (duomenys neskelbtini), Kaune buvo išnuomotos V. S.. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010-06-21 įsakymu Nr. A-2262 nuspręsta pakeisti gyvenamosios patalpos (duomenys neskelbtini), Kaune nuomos sutartį ir ją sudaryti su jo šeimos nare E. S., su kuria savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis buvo sudaryta 2010-06-23. Minėtos sutarties 5.3.1.3 punktu E. S. įsipareigojo pasirašyti sutartį dėl elektros energijos tiekimo, 5. 6. Punktu – mokėti komunalinių paslaugų mokesčius. E. S., būdama ginčo gyvenamųjų patalpų nuomininke, ginčo gyvenamosiose patalpose yra deklaravusi savo gyvenamąją vietą nuo 1995-04-25, gyvendama ginčo bute skolos susidarymo laikotarpiu ir naudodamasi jai teikiamomis paslaugomis, privalo atsakyti už susidariusį įsiskolinimą.

Trečiasis asmuo UAB „Nemuno būstas“ atlieka bendrojo naudojimo objektų administratoriaus funkcijas ir pagal ieškovo pateiktas išplėstines skaičiuotes paskirsto mokesčius už suvartotą energiją ir pateikia vartotojams sąskaitas. Mokesčiai už suvartotą elektros energiją atsakovei buvo skaičiuojami vadovaujantis Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003-11-03 įsakymu Nr. 4-412 Dėl įmokų už sunaudotą elektros energiją bendrabučio tipo daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose paskirstymo gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų savininkams ir nuomininkams metodikos (metodika) patvirtinimo. Ieškovo kas mėnesį pateikiama sąskaita už visą kiekvieno nurodyto namo savininkų ir nuomininkų suvartotą elektros energiją (pagal namo įvadinio skaitiklio parodymus) buvo skirstoma pagal minėtos metodikos nuostatos. Butuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Kaune, nėra įrengti elektros apskaitos prietaisai, todėl, vadovaujantis metodika, mokestis už suvartotą elektros energiją paskirstomas pagal šių butų/patalpų plotą proporcingai. Bute (duomenys neskelbtini), Kaune elektros apskaitos prietaisas yra įrengtas, tačiau šio prietaiso rodmenis buto gyventojas deklaruoja ne visada (t. 1, b. l. 57–58, t. 2, b. l. 50).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2013-12-17 sprendimu (t. 2, b. l. 56–62) ieškinį tenkino visiškai. Teismas priteisė iš atsakovės ieškovei 35 349,37 Lt skolos už elektros energiją, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos (35 349,37 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme 2013-06-06 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 1 061 Lt bylinėjimosi išlaidų bei valstybei 29 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Teismas nustatė, kad ieškovė tiekė elektros energiją, jos paslaugomis naudojosi atsakovės nuomojamose patalpose gyvenantys asmenys, su kuriais nebuvo sudarytos rašytinės elektros energijos tiekimo sutartys. Kai nėra įregistruota nuomos sutartis ir netgi esant viešuosiuose registruose įregistruotai nuomos sutarčiai (nuomos sutartys įregistruotos dėl gyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), Kaune), nesant susitarimo tarp energijos tiekėjo, patalpų savininko bei nuomininko, energijos pirkimo–pardavimo sutarties šalis yra patalpų, kurioms tiekiama energija, savininkas, t. y. atsakovė. Teismas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2013, kurioje nurodyta, „kad daugiabučio namo butui tiekiamos elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties šalis gali būti ne tik savininkas, bet ir buto nuomininkas, tačiau pirkimo–pardavimo santykiai tarp nuomininko ir elektros energijos tiekėjo gali atsirasti tik iš rašytinės pirkimo–pardavimo sutarties, bet ne iš faktinio elektros energijos vartojimo. Tuo atveju, kai su visuomeniniu tiekėju nesudaryta sutartis arba vartotojo neįmanoma nustatyti, už patiektą elektros energiją privalo atsiskaityti objekto, kuriame vartojama elektros energija, savininkas“. Nesant sudarytos rašytinės sutarties su elektros energijos tiekėju dėl Kauno miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančių gyvenamųjų patalpų, teismas laikė, kad elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas elektros energijos tiekėjo ir buto, į kurį tiekiama elektros energija, savininko Kauno miesto savivaldybės. Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2005-10-07 įsakymu Nr. 4-350 patvirtintose Elektros energijos teikimo ir naudojimo taisyklių (Taisyklės) 29 punkte nurodyta, kad elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį tiekėjas, esant savininko raštiškam sutikimui ir kitoms Taisyklėse nurodytoms sąlygoms, gali sudaryti ne tik su savininkais, bet ir su nuomininkais. Nors daugiabučio namo butui tiekiamos elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties šalis gali būti ne tik savininkas, bet ir buto nuomininkas, tačiau pirkimo–pardavimo santykiai tarp nuomininko ir elektros energijos tiekėjo gali atsirasti tik iš rašytinės pirkimo–pardavimo sutarties, bet ne iš faktinio elektros energijos vartojimo. Pagal Taisyklių 83 punktą tuo atveju, kai su visuomeniniu tiekėju nesudaryta sutarties arba vartotojo neįmanoma nustatyti, už patiektą elektros energiją privalo atsiskaityti objekto, kuriame vartojama elektros energija, savininkas. Savininko pareiga atsiskaityti už elektros energiją kyla esant bent vienai iš alternatyvių sąlygų, t. y. kai sutarties su visuomeniniu tiekėju nesudaryta arba kai vartotojo neįmanoma nustatyti. Teismas nustatė, kad savivaldybei priklausančių butų nuomininkai nebuvo sudarę sutarties su ieškove, todėl šią aplinkybę laikė pakankama atsirasti buto savininko prievolei atsiskaityti už suvartotą elektros energiją. Teismas padarė išvadą, kad pagal bendrąją taisyklę elektros energijos tiekimo gyvenamajam būstui (daugiabučio namo butui) atveju elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties šalis yra šio būsto savininkas, kuriam ir tenka atsiskaitymo už suvartotą elektros energiją prievolė. Ši prievolė nuomininkui gali pereiti tik tuo atveju, jeigu su nuomininku sudaryta rašytinė elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis. Faktinis elektros energijos vartojimas neturi juridinės reikšmės ir nėra teisinis pagrindas nuomininko ir elektros energijos tiekėjo pirkimo–pardavimo santykiams atsirasti. Tai nereiškia, kad nuomininkai apskritai neturi pareigos atsiskaityti už suvartotą elektros energiją. Tokia jų pareiga gali kilti iš nuomos sutarties ir nuomos santykių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-01-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-132/2013). Atsakovė nesielgė kaip rūpestinga turto savininkė, kadangi neįregistravo galimai sudarytų butų nuomos arba kitų teisių perleidimo sutarčių Nekilnojamojo turto registre, nesidomėjo bei neužtikrino tinkamų atsiskaitymų už sunaudotą elektros energiją su ieškove, taip pat nesudarė ir/ar neužtikrino elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo, nors objektams elektros energija buvo tiekiama. Teismas atmetė atsakovės argumentus, kad atsakovė tiesiogiai ieškovės teikiamomis paslaugomis nesinaudojo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Atsakovė Kauno miesto savivaldybė apeliaciniu skundu (t. 2, b. l. 80–87) prašo Kauno apylinkės teismo 2013-12-17 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarką nustato įstatymas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo 2003-09-30 nutarime yra išaiškinęs, kad „valstybė yra visos visuomenės organizacija. Jai nuosavybės teise priklausantis turtas turi būti tvarkomas taip, kad jis tarnautų bendrai tautos gerovei, visos visuomenės interesui. Valstybės turtas yra viena iš priemonių užtikrinti viešąjį interesą, socialinę darną.“ „Valstybinės valdžios institucijos, kitos valstybės institucijos, turinčios įgaliojimus priimti sprendimus dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio turto valdymo, naudojimo bei disponavimo juo, pačios nėra šio turto savininkės – jis priklauso visai valstybei.“

Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta nuostata, kad valstybės turto savininko funkcijas įgyvendina Seimas ir Vyriausybė įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (Vyriausybė savo nutarimu gali perduoti turtą iš vieno viešojo valdymo (administravimo) subjekto kitam).

Savivaldybė yra viešojo administravimo subjektas, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nustatyta tvarka įgaliota atlikti viešąjį administravimą. Pažymėtina, kad civiliniai teisiniai santykiai, atsirandantys ryšium su turto valdymu, naudojimu ir disponavimu, visada yra nukreipti į sistemingą ar vienkartinį pelno gavimą, kai tuo tarpu viešojo valdymo (administravimo) subjektų naudojamas turtas yra skirtas jų funkcijoms ir uždaviniams įgyvendinti arba viešiesiems interesams tenkinti, t. y. naudojamas nekomerciniais tikslais. Tai pabrėžė ir Konstitucinis Teismas minėtame nutarime, sakydamas, kad „valstybės turtas negali būti valdomas, naudojamas, juo negali būti disponuojama taip, kad jis tenkintų tik kurios nors vienos socialinės grupės ar atskirų asmenų interesus arba poreikius, jeigu tai neatitinka viešojo intereso, visuomenės poreikių.“ Įstatymas įpareigoja savivaldybes jų turimą turtą valdyti, naudoti ir juo disponuoti vadovaujantis visuomenės naudos, efektyvumo, racionalumo ir viešosios teisės principais. (Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 8 straipsnis).

Savivaldybė, sudarydama gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis su gyvenamųjų patalpų nuomininkais, veikė kaip rūpestingas ir atidus šeimininkas (bonus pater familias) ir aptarė gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties atitinkamuose punktuose atsiskaitymo už komunalines paslaugas tvarką. Analogiška nuomininko pareiga įtvirtinta ir CK 6.584 straipsnyje. Nagrinėjamu atveju, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, šalių veiksmai rodo, kad tarp ieškovės ir savivaldybės bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų nuomininkų buvo susiklostę prievoliniai teisiniai (elektros energijos tiekimo–vartojimo) santykiai, t. y. ieškovė tiekė elektros energiją, o gyvenamųjų patalpų nuomininkai, o ne Kauno miesto savivaldybė elektros energiją vartojo, todėl tarp gyvenamųjų patalpų nuomininkų, o ne atsakovės, ir AB LESTO sudaryta sutartis konkliudentiniais veiksmais. Tarp atsakovės ir ieškovės konkliudentiniais veiksmais sutartis negalėjo būti sudaryta dar ir dėl to, kad atsakovė nesinaudojo ieškovės teikiamomis paslaugomos, jomis naudojosi tretieji asmenys – gyvenamųjų patalų nuomininkai, kadangi gyvenamosios patalpos nuomos sutarties pagrindu yra jiems perduotas. Pagal CK 1.17 straipsnio 2 dalį konkliudentiniais veiksmais laikytini tokie veiksmai, kai iš asmens elgesio matyti jo valia sudaryti sandorį. Kauno miesto savivaldybė jokios valios išraiškos nėra išreiškusi, priešingai, Kauno miesto savivaldybė neturėjo valios sudaryti šių sandorių, nes įsipareigojo tą padaryti nuomininkai nuomos sutarties sąlygomis. Teismas nepagrįstai atmetė šį atsakovės argumentą remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-03-20 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2013 ir teigdamas, kad tarp nuomininko ir elektros energijos tiekėjo gali atsirasti tik iš rašytinės pirkimo–pardavimo sutarties, bet ne iš faktinio elektros energijos vartojimo. Ginčo gyvenamosios patalpos yra bendrabučio tipo daugiabučiuose namuose. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad šiame name įrengta įvadinė apskaitos įranga visam bendrabučiui, o esama viso bendrabučio vidaus elektros energijos tiekimo inžinerinė įranga nėra sumontuota taip, kad galima būtų kiekvienam patalpų savininkui ir/ar nuomininkui atskirai paskaičiuoti sunaudotos per ataskaitinį laikotarpį elektros energijos kiekį.

Įmokas už sunaudotą elektros energiją apskaičiuoja ir vartotojams pateikia įmokas už sunaudotą elektros energiją skirstantis asmuo, vadovaudamasis Įmokų už sunaudotą elektros energiją bendrabučio tipo daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose paskirstymo gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų savininkams ir nuomininkams metodikos, patvirtintos 2003-11-03 Lietuvos Respublikos ūkio ministro įsakymu Nr. 4-412, 2 punktu. Įmokas už sunaudotą elektros energiją skirstantis asmuo UAB „Būsto administravimo agentūra“ (dabar UAB „Nemuno būstas“), vadovaudamasis šia metodika, kiekvienam gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų savininkui ir nuomininkui atskirai apskaičiuoja įmokų už bendrabučio bendrosioms reikmėms (laiptinėms, rūsiams, kitoms bendrojo naudojimo patalpoms apšviesti, virtuvėms, liftų elektros įrenginiams, hidrauliniams siurbliams ir pan.) sunaudotą elektros energiją per ataskaitinį laikotarpį dydį ir pateikia jiems mokėjimo dokumentą, pagal kurį jie sumoka įmokas priimančių įstaigų kasoje. Vadinasi, tai, kad nėra atskirų įvadų, nesudaro prielaidų teigti, jog nuomininkas, naudojantis elektros energiją, neprivalo už ją susimokėti.

AB „Vakarų skirstomieji tinklai“ ir UAB „Būsto administravimo agentūra“ 2004-03-09 pasirašė sutartį, pagal kurią UAB „Būsto administravimo agentūra“ įsipareigojo paskirstyti vartotojams mokėtinas sumas už per ataskaitinį laikotarpį suvartotą elektros energiją gyvenamosiose ir/ar negyvenamosiose patalpose, bendro naudojimo patalpose ir liftų elektros įrenginiams pagal teisės aktuose nustatytą metodiką ir teisės aktų nustatytomis bei viešai paskelbtomis elektros energijos kainomis, pateikti vartotojams su AB „Vakarų skirstomieji tinklai“ suderintą sąskaitą, vykdyti kitus sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, o AB „Vakarų skirstomieji tinklai“ įsipareigoja atsiskaityti su UAB „Būsto administravimo agentūra“ sutartyje nurodytais įkainiais, tvarka ir sąlygomis. Elektros energijos vartojimo sutartis konkliudentiniais veiksmais šiuo atveju buvo sudaryta su gyvenamųjų patalpų nuomininkais. Atsakovė, būdama ginčo objektų savininkė, įstatymų nustatyta tvarka suteikė gyvenamąsias patalpas valdyti ir naudotis tretiesiems asmenims – gyvenamųjų patalpų nuomininkams, kurie nuomos sutarties pagrindu, naudodami ir valdydami jiems perduotą turtą vartojo elektros energiją būtent savo, kaip turto nuomininko, vartojimo tikslams. Atsižvelgiant į specifinį patalpų – bendrabučio tipo gyvenamojo namo – pobūdį, atsakovės statinio energijos vartojimo ir įrenginių priežiūros teisiniai santykiai buvo ir yra modifikuoti teisės aktų nustatyta tvarka. Remiantis nurodytais teisės aktais, gyvenamųjų patalpų nuomininkai privalo atsakyti už susidariusią skolą, todėl teismas be pagrindo laikė, jog už susidariusią skolą turi atsakyti turto savininkė. Visos nurodytos aplinkybės paneigia teismo argumentus dėl nuomininko atleidimo nuo skolos mokėjimo už jo paties suvartotą elektros energiją.

Teismas savo sprendimą grindė motyvais, kad atsakovė neginčijo skolos dydžio, t. y. pagrindas iš atsakovės šią skolą priteisti. Atsakovė, nesinaudodama ieškovės teikiamomis paslaugomis, negaudama sąskaitų, nesant įrengtų skaitiklių bei negaunant pranešimų ar įspėjimų dėl skolos mokėjimo gera valia, negalėjo net numanyti ne tik apie skolos dydį, bet ir apie jos egzistavimą apskritai.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas taip pat neįvertino aplinkybių, jog skola susidarė už savivaldybės nuomininkų sunaudotą elektros energiją ir į tai, kad šias gyvenamąsias patalpas suteikia Kauno miesto savivaldybė, kaip viešojo administravimo institucija, griežtai laikantis imperatyvių teisės aktų reikalavimų. Esminis viešojo administravimo subjektams taikomas principas yra „leidžiama viskas, kas yra tiesiogiai nustatyta teisės aktais“. Viešo valdymo institucijos privalo veikti pagal teisės aktais apibrėžtą kompetenciją. Savivaldybei teisės aktais nėra suteikta teisė ne tik nekomerciniais pagrindais suteikti gyvenamąsias patalpas, bet ir mokėti už gyvenamųjų patalpų nuomininkų naudojamas komunalines paslaugas, nes tai būtų atskirų asmenų, bet ne visuomenės poreikių tenkinimas, tai pažeistų visuomenės naudos, efektyvumo, racionalumo principus. Tokia padėtis tarnautų atskiriems asmenims, jų asmeniniams poreikiams, susidariusi situacija būtų palanki tik tiems nuomininkams, kurie vengia mokėti jiems priklausančius mokesčius, tokiu būdu būtų iškreipiamas pats būsto suteikimo tikslas ir atsirastų privilegijuotų asmenų grupė. Tačiau skundžiamu teismo sprendimu iš esmės yra iškreipiamas nurodomas tikslas ir savivaldybei sukeliama daugiau pareigų būsto suteikimo atveju nei numatoma specialiose teisės aktų nuostatose, t. y. šiuo atveju atsiranda pareiga mokėti už tokio būsto nuomininko suvartotą energiją.

Atsakovė yra viešasis juridinis asmuo, kuris savo turtą tame tarpe ir pinigines lėšas valdo tik įstatyme numatytais atvejais. Savivaldybės kaip viešojo juridinio asmens veiklos specifiškumą ne kartą yra akcentavę ir teismai savo sprendimuose. Lietuvos apeliacinis teismas 2010-03-09 nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-389-173/2012 konstatavo, kad „savivaldybės yra viešieji juridiniai asmenys (CK 2.34 str. 2 d., 2.35 str. 1 d.), kurie valdo, naudoja ir disponuoja savivaldybių turtu ar valstybės turtu, perduotu savivaldybėms valdyti, naudoti ir disponuoti patikėjimo teise, laikantis teisės aktų reikalavimų. Tai, kad sandoriai dėl valstybės ir savivaldybių turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais, laikantis visuomeninės naudos, efektyvumo, racionalumo principų, eliminuoja savivaldybės kaip civilinių santykių dalyvės sąmoningo elgesio, siekiant išvengti savo prievolių kreditoriui įvykdymo, galimybę. Šią galimybę eliminuoja ir griežtas savivaldybės finansinių išteklių panaudojimo reglamentavimas“. Pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo šios teismų praktikos, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė prašo apeliacinį skundą atmesti, Kauno apylinkės teismo 2013-12-17 sprendimą palikti nepakeistą (t. 2, b. l. 92–99). Apeliantė kvestionuoja atsakovės tinkamumą šioje byloje, nurodydama, kad skola už elektros energiją turėjo būti priteista ne iš atsakovės kaip objektų savininkės, bet iš trečiųjų asmenų – socialinio būsto nuomininkų (nuomininkai). Ieškovės nuomone, teismas tinkamai identifikavo teisinių santykių subjektus, nenukrypo nuo suformuotos Lietuvos teismų praktikos, todėl sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Žemesnės instancijos teismas

Bylose dėl skolų už komunalinių paslaugų tiekėjų suteiktas paslaugas, kuriuose savivaldybė dalyvauja kaip atsakovas, o jos nuosavybės teise valdomos patalpos yra išnuomotos socialinio būsto nuomininkams, savivaldybė nepagrįstai remiasi nurodytais argumentais, kadangi jie kasacinio teismo ne kartą yra paneigti (2009-07-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2009; 2009-10-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-432/2009; 2009-12-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-549/2009). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2008, kurioje buvo sprendžiamas analogiškas ginčas, tik dėl kitos rūšies energijos pirkimo–pardavimo santykių, 2008-01-30 nutartyje išaiškino, kad „Savivaldybė civiliniuose teisiniuose santykiuose yra šių santykių dalyvė lygiais pagrindais kaip ir kiti civilinių teisinių santykių dalyviai (CK 2.36 straipsnio 1 dalis). Sudarydama, vykdydama ir nutraukdama gyvenamosios patalpos nuomos bei kitas civilines teisines sutartis, savivaldybė veikia ne kaip viešojo administravimo įgaliojimus turinti institucija, bet kaip civiliniuose teisiniuose santykiuose dalyvaujantis viešasis juridinis asmuo. 1996-04-18 nutarime Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, jog konstitucinis visų asmenų lygybės principas reikalauja, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos visiems būtų įtvirtintos vienodai. Be to, Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėta ir tai, kad konstitucinis asmenų lygybės principas yra taikytinas ne tik fiziniams, bet ir juridiniams asmenims (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1996-02-28, 1996-04-18, 2000-02-23, 2000-12-06 nutarimai). Ta aplinkybė, kad socialinio būsto nuoma yra viena iš socialinės paramos teikimo, t. y. savivaldybės vykdomos pagal Vietos savivaldos įstatymo 7 straipsnio 4 punktą priskirtosios (ribotai savarankiškos) funkcijos, formų, nekeičia savivaldybės teisinės padėties civiliniuose nuomos teisiniuose santykiuose. Savivaldybė, vykdydama socialinės politikos funkciją – nuomodama socialinį būstą, atsako už tinkamą tokios funkcijos vykdymą ir neturi pagrindo vienašališkai perkelti rizikos dėl asmenų, kuriems ji privalo suteikti socialinį būstą, veiksmų ūkio subjektams, tiekiantiems šilumą savivaldybei nuosavybės teise priklausančioms gyvenamosioms patalpoms, kurias ši nuomoja kaip socialinį būstą, nes tai prieštarautų ne tik teisės aktams, reglamentuojantiems šilumos tiekimo teisinius santykius, bet ir teisingumo bei protingumo kriterijams.“ Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra cituojama ir aprobuota 179 bylų, kuriuose buvo nagrinėjami analogiški ginčai. Nors cituojamoje byloje buvo nagrinėjas skolos už šilumos energiją priteisimo iš savivaldybės klausimas, tačiau šie bendrieji principai taikytini ir nagrinėjamoje byloje, nes priklausomai nuo tiekiamos energijos rūšies, energijos tiekėjams negali būti sudaromos nelygiateisės ir diskriminuojančios sąlygos atgauti skolas už patiektą energiją. Atsižvelgiant į išdėstytą laikytina, kad šiuo klausimu yra susiformavusi aiški teismų praktika ir apeliantės skunde išdėstyti argumentai dėl atsakovės specifinės padėties, kaip viešojo administravimo subjekto, negali turėti įtakos priimto sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Pagal CK 6.478 straipsnio 2 dalį nekilnojamųjų daiktų nuomos sutartis, sudaryta ilgesniam kaip vienerių metų terminui, prieš trečiuosius asmenis gali būti panaudota tik tuo atveju, jeigu ji įstatymų nustatyta tvarka įregistruota viešame registre. Tokiu būdu atsakovės nurodomos nuomos sutartys, išskyrus sutartį sudaryta su D. T., neįregistruotos Nekilnojamojo turto registre ir negali būti panaudotos prieš ieškovę ir neturi būti minimos šioje byloje.

Šalies argumentai

Ieškovė nesutinka su argumentu, kad savivaldybė veikė kaip rūpestingas ir atidus šeimininkas vien todėl, kad nuomos sutartyse aptarė atsiskaitymo už komunalines paslaugas tvarką. Pagal CK 6.580 straipsnio 1 dalį gyvenamosios patalpos nuomos sutartyje šalims privalu nustatyti atsiskaitymų už komunalinius patarnavimus tvarką, todėl ji bet kokiu atveju nuomos sutartyse turėjo būti aptarta. Ieškovės nuomone, apdairus ir rūpestingas savininkas nuomos sutartyje turėtų ne tik formaliai įrašyti nuostatą, kad nuomininkas įsipareigoja „Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Kauno miesto savivaldybės tarybos nustatyta tvarka mokėti gyvenamosios patalpos nuomos ir komunalinių paslaugų mokesčius“, bet suformuluoti atsiskaitymo už komunalines paslaugas tvarką taip, kad nuomininkui būtų aišku kam, kokiu pagrindu, terminais ir pan. jis turi mokėti komunalinių paslaugų mokesčius. Tokia abstrakti nuostata, kokia suformuluota atsakovės sudarytuose nuomos sutartyse, nuomininkui aiškiai ir suprantamai neatskleidžia, kam (ar savivaldybei, ar namo administratoriui, ar paslaugų tiekėjams) turi būti mokami komunaliniai mokesčiai. Savivaldybė, nuomos sutarčių nuostata dėl atsiskaitymo už komunalines paslaugas tvarkos nukreipdama nuomininkus į Vyriausybės ir Savivaldybės tarybos nustatytas tvarkas, net nenurodė nuomininkui tų tvarkų priėmimo datos, nei akto numerio, todėl sunku būtų net daryti prielaidą, kad nuomininkai galėtų būti susipažinę su tokiomis tvarkomis. Savivaldybė, kontroliuodama tik nuomos mokesčio jai sumokėjimą, nuomininkų pareigos sudaryti sutartis su komunalinių paslaugų tiekėjais nekontroliavo, jau nekalbant apie atsiskaitymų su paslaugas teikiančiais asmenimis kontrolę. Tokiu būdu, savivaldybė veikė kaip visiškai nerūpestingas ir neatidus šeimininkas ir tokiais savo veiksmais sudarė nuomininkams galimybę naudotis komunalinių paslaugų tiekėjų paslaugomis už jas neatsiskaitant. Tuo atveju, jeigu savivaldybė kontroliuotų, kaip nuomininkai įvykdė nuomos sutartyje jiems nustatytus įpareigojimus, ir nuomininkai būtų sudarę rašytines sutartis su ieškove, savivaldybės kaip patalpų savininkės atsakomybės klausimas šioje byloje nebūtų keliamas. Savo nesugebėjimo tinkamai valdyti nuosavybės teise turimą turtą padarinius savivaldybė siekia perkelti ant elektros tiekėjo pečių ir tokiu būdu išvengti prievolės apmokėti už jai nuosavybės teise valdomoms patalpoms patiektą elektros energiją. Vilniaus apygardos teismas 2013-04-25 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1146-603/2013 pažymėjo, kad patalpų savininkui suteikiant patalpas valdyti ir naudotis tretiesiems asmenims, svarbu atitinkamai modifikuoti patalpų energijos vartojimo ir įrenginių priežiūros santykius, priešingai veikdamas savininkas turi prisiimti su tuo susijusią riziką. Santykių modifikavimas suprantamas kaip savininko sutikimu elektros energijos pirkimo–pardavimo santykių įforminimas tarp asmens, kuriam patalpos ir elektros tinklai perduodami laikinai valdyti, ir elektros tiekėjo, sudarant savininko nurodytam terminui rašytinę elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį. Šios bylos atveju santykiai nebuvo modifikuoti, todėl savivaldybė kaip objekto savininkas turi prisiimti su tuo susijusią riziką. Savivaldybė nepagrįstai teigia, kad turi mokėti už socialinio būsto nuomininko komunalines paslaugas, kadangi ją ir nuomininką sieja prievoliniai santykiai, įforminti nuomos sutartimi, todėl savivaldybė iš jos priteistą skolą turi teisę sudarytų nuomos sutarčių pagrindu regreso tvarka išieškoti iš jos nuomininkų.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008-01-30 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2008 išaiškino, kad: „<...> CK 6.584 straipsnio 1 dalies pagrindu Vyriausybės 2001-07-11 nutarimu Nr. 876 patvirtinta Tvarka reglamentuoja valstybės ar savivaldybės ir jų patalpų nuomininkų tarpusavio teisinius santykius ir nereglamentuoja šilumos tiekėjo ir valstybės ar savivaldybės patalpų nuomininkų tarpusavio santykių. Taigi nurodytas Vyriausybės nutarimas nėra lex specialis šilumos pirkimo–pardavimo sutarties subjektų prasme, šis teisės aktas nekeičia šilumos pirkimą–pardavimą reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtintos tokių sutarčių subjektų sudėties. Dėl to nėra pagrindo, vadovaujantis vien šiuo Nutarimu, laikyti trečiojo asmens šioje byloje – savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomininko ieškovo teikiamų paslaugų vartotoju.“ Elektros energijos pirkimo–pardavimo teisinius santykius reglamentuoja CK normos dėl energijos pirkimo–pardavimo sutarčių, t. y. bendrosios normos visų rūšių energijos pirkimo–pardavimo teisiniams santykiams, ir specialiosios. Šiuo atveju specialiosios teisės normos yra įtvirtintos Elektros energetikos įstatyme bei Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklėse, Standartinių elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais vartotojais sąlygų apraše. Pažymėtina, kad nuomos sutarties tarp savininko ir nuomininko sudarymas nėra teisinis pagrindas nuomininko ir elektros energijos tiekėjo pirkimo–pardavimo santykiams atsirasti. Iš atsakovės ir nuomininko sudarytų nuomos sutarčių nuostatų matyti, kad nuomininkai buvo įsipareigoję mokėti komunalinių paslaugų mokesčius, tarp jų ir už elektros energiją, tačiau ieškovė nėra šios sutarties šalis ir negali patirti nuostolių dėl to, kad nuomininkai nevykdė nuomos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų atsakovei.

Vyriausybės nutarimu Nr. 876 patvirtintos tvarkos 2 punktas įpareigoja nuomininkus sudaryti elektros energijos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis su tiekėjais, o nuostatos, kad jų nesudarius tokios sutartys būtų sudarytos su nuomininku konkliudentiniais veiksmais, nėra įtvirtinta jokiame teisės akte. CK 6.584 straipsnio 1 dalyje mokestis už elektros energiją, kai nuomojamos savivaldybių gyvenamosios patalpos, „imamas“ atskirai nuo buto nuompinigių. Tokia formuluotė suponuoja išvadą, kad mokestį už elektros energiją iš nuomininkų „ima“ atskirai nuo nuompinigių ne elektros tiekėjas, o kitas subjektas, ir ši nuostata taikoma tam subjektui, kuris renka iš nuomininkų mokesčius ir, rinkdamas juos, turėtų atskirti buto nuompinigius nuo kitų mokesčių, tai yra šia norma sukuriami atsiskaitymo už elektros energiją santykiai ne tarp elektros energijos tiekėjo ir nuomininko, o tarp nuomininko ir mokesčius surenkančio subjekto. Be to, šio straipsnio nuostata, reglamentuojanti, kad mokestis už elektros energiją mokamas Vyriausybės nustatyta tvarka (kuri ieškovei netaikytina) ir terminais, kurie CK 6.583 straipsnio 2 dalyje nustatyti nuompinigių mokėjimui, suponuoja išvadą, kad jis mokamas ne elektros tiekėjui, nes terminus apmokėti už elektros energiją reglamentuoja elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis reglamentuojančios bendrosios ir specialiosios normos. Nei nuomos sutarčių nuostatos, nei Vyriausybės nutarimu patvirtinta tvarka, į kurią nuomininkus nukreipia nuomos sutartys, nei atsakovės nurodytas CK 6.584 straipsnis neįpareigoja nuomininkų atsiskaityti su elektros tiekėju ir neleidžia įvardinti nuomininkus elektros energijos pirkimo–pardavimo santykių subjektu.

Energijos pirkimo–pardavimo sutartis reglamentuoja CK šeštosios knygos septintojo skirsnio normos dėl energijos pirkimo–pardavimo sutarčių, t. y. bendrosios normos visų rūšių energijos pirkimo–pardavimo teisiniams santykiams, ir specialiosios, t. y. būtent elektros energijos pirkimą–pardavimą reglamentuojančios teisės normos: Lietuvos Respublikos Elektros energetikos įstatymas ir jį detalizuojantys poįstatyminiai teisės aktai (Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklės, Standartinių elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais vartotojais sąlygų aprašas). Bylai aktualiu laikotarpiu galiojo Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2005-10-07 įsakymu Nr. 4-350 patvirtintos ir 2010-02-11 įsakymu Nr. 1-38 patvirtintos Taisyklių redakcijos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo jurisprudencijoje yra įtvirtinęs nuostatą, kad „Taisyklės yra privalomos tiek elektros energijos tiekėjams, tiek elektros energijos vartotojams nepriklausomai nuo jų pavaldumo ir valdomo turto nuosavybės formos, nes jos patvirtintos vykdant Energetikos įstatymą ir Vyriausybės pavedimą“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-01-25 nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-60/2006).

Elektros energijos tiekimo vartotojams (pirkimo–pardavimo) sutartis yra viešoji sutartis (CK 6.161 str. 1 d., 6.383 str. 3 d.). Tai reiškia, kad elektros energijos tiekimo įmonė privalo teikti tiekimo paslaugas visiems, kas kreipiasi, t. y. asmenims, turintiems energiją naudojančius įrenginius ar nustatytus techninius reikalavimus atitinkančius vidaus tinklus, kurie yra prijungti prie energijos tiekimo tinklų, ir įrengtus apskaitos prietaisus. Šioje byloje nustatyta, kad prie ieškovės elektros tinklų yra prijungti atsakovei nuosavybės teise priklausantys vidaus tinklai, tačiau atsakovė nėra sudariusi su ieškove rašytinės elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties. Ieškovė, vadovaudamasi CK 6.384 straipsnio 1 dalimi ir CK 6.383 straipsniu laiko, kad Elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta nuo vartotojo įrenginių prijungimo prie energijos tiekimo tinklų (konkliudentiniais veiksmais) ir tiekia abonentui (savivaldybei) per prijungtą energijos tiekimo tinklą elektros energiją, o abonentas (savivaldybė) įsipareigoja už patiektą energiją sumokėti ir užtikrinti jam priklausančių energijos tiekimo tinklų eksploatavimo saugumą bei naudojamų prietaisų ir įrenginių tvarkingumą.

CK 6.384 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad konkliudentiniais veiksmais sutartis gali būti sudaryta, jeigu vartotojas naudoja energiją savo buitinėms reikmėms. Taisyklėse elektros energijos vartotojas įvardijamas kaip abonentas (t. y. pirkimo–pardavimo sutarties šalis – pirkėjas), tačiau ši sąvoka nedetalizuojama, jos išaiškinimo nepateikta ir Elektros energetikos įstatyme, todėl, sprendžiant nagrinėjamoje byloje kilusį klausimą dėl to, kuriam subjektui – buto savininkui ar nuomininkui – tenka pareiga atsiskaityti už bute suvartotą elektros energiją, taikytinos specialiosios elektros energijos tiekimo santykius reglamentuojančios normos, įtvirtintos Elektros energijos teikimo ir naudojimo taisyklėse. Taisyklėse (2010 m. redakcijos 6 p.) buitinis vartotojas įvardintas kaip „fizinis asmuo, perkantis elektros energiją asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija, tenkinti (<...>bendrabučio tipo daugiabučio gyvenamojo namo butui, <...> ar pan.). Buitiniams vartotojams prilyginamos <...> bendrabučio tipo daugiabučių gyvenamųjų namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės objektų administratoriai, perkantys elektros energiją bendrabučio tipo daugiabučiams gyvenamiesiems namams (butams, kambariams, bendroms reikmėms ir (ar) liftams). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-07-09 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2009 išaiškinta, kad nagrinėjamu atveju, „savivaldybė yra prilyginama buitiniam vartotojui“.

Žemesnės instancijos teismas

Tokia ieškovės pozicija pagrįsta ne tik naujausia suformuota praktika Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-03-20 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2013, bet ir anksčiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluota teisės taikymo ir aiškinimo taisykle („Teismų praktika“ 29, p. 169–181), kuri išdėstyta Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos, nagrinėjusios analogišką ginčą su savivaldybe dėl šilumos energijos tiekimo, 2008-01-30 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2008. Suformuota taisyklė, kad „tuo atveju, kai nėra sudarytos individualios rašytinės šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutarties, tokia sutartis laikoma sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas jose nurodytų šalių, t. y. tiekėjo ir pastato savininko – šilumos vartotojo ar pastato buto, kitų patalpų savininko – buitinio vartotojo arba juridinio asmens, vartojančio šilumą ir (ar) karštą vandenį patalpose, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai“. Teismų praktikos nuostatos šiuo klausimu yra nuoseklios, jos išdėstytos ir kitose kasacine tvarka priimtose nutartyse (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-07-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2009).

Taisyklės numato galimybę elektros tiekėjui elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis sudaryti ne tik savininkas, bet ir buto nuomininkas, t. y. daugiabučio namo butui tiekiamos elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties šalis, esant Taisyklėse nustatytoms sąlygoms, gali būti ir nuomininkas, tačiau pirkimo–pardavimo santykiai tarp nuomininko ir elektros energijos tiekėjo gali atsirasti tik iš rašytinės pirkimo–pardavimo sutarties, bet ne iš faktinio elektros energijos vartojimo.

2005 m. Taisyklių redakcijos 29 punkte ir 2010 m. Taisyklių redakcijos 18 punkte įtvirtinta nuostata, kad: „ <...> sutartis operatoriai ar tiekėjai, esant savininko raštiškam sutikimui, gali sudaryti ne tik su savininkais, bet ir su nuomininkais. Prieš sudarant sutartis su nuomininku, operatoriui ar tiekėjui turi būti pateikti savininko nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai ir teisėtą pagrindą naudotis savininko turtu patvirtinantys dokumentai. Sutartys su nuomininkais sudaromos savininko nurodytam terminui, kuriam suėjus, sutartis pasibaigia, išskyrus atvejus, kai operatorius ir nuomininkas susitaria, esant raštiškam savininko sutikimui, pratęsti sutarties galiojimo terminą ar sudaryti naują terminuotą sutartį“. Taisyklėse išdėstytas reglamentavimas aiškiai nurodo, jog tam, kad sutartį elektros tiekėjas sudarytų su nuomininku, jam turi būti pateikti atitinkami nuosavybės ir teisėtą valdymą patvirtinantys dokumentai ir raštiškas sutikimas, kuriame savininkas privalo nurodyti terminą, kuriam sutinka, jog sutartis būtų sudaryta su nuomininku. Nepateikus šių dokumentų, klausimas dėl sutarties sudarymo su nuomininku nesvarstomas. Taigi, šioje teisės normoje yra tiksliai apibrėžtos visos būtinos sąlygos, kurioms esant elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis gali būti sudaryta ne su savininku, o su patalpų nuomininku.

Žemesnės instancijos teismas

Iš nurodytos Taisyklių normos išplaukia, kad su nuomininku gali būti sudaryta tik terminuota elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis, tam terminui, kuriam patalpų savininkas sutinka perduoti patalpas ir jose įrengtus elektros tinklus nuomininkui, ir ji negali būti neterminuota. Savivaldybei teigiant, kad elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartys su nuomininkais buvo sudarytos konkliudentiniais veiksmais, pačioje nuomos sutartyje savivaldybei išreiškus sutikimą tokią sutartį sudaryti, o tiksliau įpareigojant ją sudaryti nuomos sutarties nuostata, lieka neaišku, kokiam terminui tokia sutartis būtų laikoma sudaryta, kadangi nuomos sutartyse nurodyta, kad sutartis yra neterminuota, o tais atvejais, kai sudaryta terminuota nuomos sutartis, terminas nurodytas iki „kol eilės tvarka bus išnuomotas soc. būstas“. Akivaizdu, kad tokios nuomos sutarčių nuostatos prieštarauja 2010 m. Taisyklių redakcijos 18 punkte (2005 m. Taisyklių redakcijos 29 punkte) įtvirtintai nuostatai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-04-14 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-185/2009 išaiškinta, kad „faktinis elektros energijos vartotojas de facto netampa ir elektros energijos pirkimo–pardavimo santykių dalyviu; byloje sprendžiama dėl buto nuomininko teisės sudaryti sutartį ir jos pagrindu tapti elektros energijos vartotoju“. 2010 m. Taisyklių redakcijos 19 punktas elektros tiekėjui suteikta teisę atsisakyti sudaryti sutartį su nuomininku, jei yra Taisyklėse nustatytų priežasčių. Tačiau atsakovės nurodytu būdu, t. y. laikant, kad nuomininkai sudarė sutartį konkliudentiniais veiksmais, iš ieškovės tokia teisė ir galimybė įvertinti, ar nėra sutarties nesudarymui svarbių priežasčių, būtų atimta. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-03-20 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2013 yra suformuota naujausia, aktuali šiai bylai praktika, kurioje išaiškinta, jog pagal bendrą taisyklę, nepaisant to, kas naudojasi objektui teikiama elektros energija, jeigu su tuo asmeniu nėra sudaryta rašytinė elektros energijos pirkimo sutartis, elektros energijos pirkimo–pardavimo santykių dalyviu turėtų būti laikomas objekto savininkas.

Savivaldybė apeliuoja į Konstitucijos normas, nurodydama, kad valstybės turtas turi būti tausojamas, valdomas racionaliai, jo valdymo ir disponavimo juo teisinį reguliavimą nustato įstatymai. Šioje byloje nagrinėjamas skolos už elektros energiją klausimas, o skola susidarė savivaldybei nuosavybės teise priklausančiame objekte, todėl pagal galiojantį teisinį reglamentavimą ir suformuotą teismų praktiką, skola priteistina iš savivaldybės, kaip objekto savininkės, nesant rašytine sutartimi įformintų santykių tarp elektros tiekėjo ir socialinio būsto nuomininko.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str.). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.

Esminis ginčas kilo dėl subjekto, privalančio atsiskaityti už patiektą elektros energiją, kai faktinis elektros vartotojas yra savivaldybei nuosavybės teise priklausančio buto nuomininkas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Kauno miesto savivaldybei nuosavybės teise priklauso butai, esantys Kaune, (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini).

Atsakovė nuo 2001-05-07 nuosavybės teise valdo patalpą/butą-kambarį (duomenys neskelbtini), Kaune. Šios patalpos 2004-12-23 Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. A-3565 išnuomotos J. A. ir G. A., su kuriais minėto įsakymo pagrindu sudaryta savivaldybės bendrabučio gyvenamosios patalpos nuomos sutartis, pagal kurios 2.3 punktą J. A. ir G. A. įsipareigojo mokėti komunalinių paslaugų mokesčius. Minėtose gyvenamosiose patalpose savo gyvenamąją vietą yra deklaravę J. A., gim. (duomenys neskelbtini), G. A., gim. (duomenys neskelbtini), G. A., gim. (duomenys neskelbtini), ir E. A., gim. (duomenys neskelbtini). Sutartis tarp patalpų nuomininkų ir ieškovės dėl elektros energijos tiekimo nebuvo sudaryta, elektros apskaitos prietaisas gyvenamosiose patalpose nebuvo įrengtas, už elektros energiją bendrosioms reikmėms šioms gyvenamosioms patalpoms laikotarpiu nuo 2005-12-19 iki 2013-04-01 priskaičiuota skola yra 6 567,52 Lt (t. 1, b. l. 23–24).

Atsakovė nuo 2001-12-13 nuosavybės teise valdo patalpą/butą-kambarį (duomenys neskelbtini), Kaune. Dėl šio buto išnuomojimo 2001-06-19 su S. P. buvo sudaryta gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos tipinė sutartis, kuri Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010-06-21 įsakymu Nr. A-2250 buvo nutraukta (t. 1, b. l. 77–80). Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius 2011-02-22 įsakymu Nr. A-740 ši bendrabučio gyvenamoji patalpa išnuomota D. T. (t. 1, b. l. 81), su kuria minėto įsakymo pagrindu 2011-03-16 sudaryta savivaldybės gyvenamųjų patalų nuomos sutartis (t. 1, b. l. 85-87). Ši nuomos sutartis yra registruota viešame registre. D. T. 2011-03-16 savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties 5.3.1.3 punktu įsipareigojo pasirašyti sutartį dėl elektros energijos teikimo, 5.6 punktu – mokėti komunalinių paslaugų mokesčius. Sutartis tarp patalpų nuomininkų ir ieškovės dėl elektros energijos tiekimo nebuvo sudaryta, elektros apskaitos prietaisas gyvenamosiose patalpose nebuvo įrengtas, už elektros energiją bendrosioms reikmėms šioms gyvenamosioms patalpoms laikotarpiu nuo 2005-12-19 iki 2013-04-01 priskaičiuota skola yra 6 635,24 Lt (t. 1, b. l. 29-30). Už bendrąsias reikmes, priskaičiuotas šiam objektui, laikotarpiu nuo 2005-12-19 iki 2013-04-01 susidarė 6 635,24 Lt skola.

Atsakovė nuo 2002-04-24 nuosavybės teise valdo patalpą/butą-kambarį (duomenys neskelbtini), Kaune. Šios gyvenamosios patalpos 2002-02-14 gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos tipinės sutarties pagrindu buvo išnuomotos V. S. (t. 1, b. l. 97–98). Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius 2010-06-21 įsakymu Nr. A-2262 pakeitė šią nuomos sutartį, sudarytą su V. S., ir nusprendė ją sudaryti su jo šeimos nare E. S. (t. 1, b. l. 99), su kuria nuomos sutartis buvo sudaryta 2010-06-23 (t. 1, b. l. 102–105). Minėtos sutarties 5.3.1.3 punktu E. S. įsipareigojo pasirašyti sutartį dėl elektros energijos teikimo, 5.6 punktu – mokėti komunalinių paslaugų mokesčius. Sutartis tarp patalpų nuomininkų ir ieškovės dėl elektros energijos tiekimo nebuvo sudaryta, elektros apskaitos prietaisas gyvenamosiose patalpose nebuvo įrengtas, už elektros energiją bendrosioms reikmėms šioms gyvenamosioms patalpoms laikotarpiu nuo 2005-12-19 iki 2013-04-01 priskaičiuota skola yra 8 913,30 Lt (t. 1, b. l. 36–37).

Atsakovė nuo 2002-04-24 nuosavybės teise valdo patalpą/butą-kambarį (duomenys neskelbtini), Kaune. 1994-09-23 Kauno miesto savivaldybės bendrabučio nuomos sutarties pagrindu gyvenamosios patalpos (duomenys neskelbtini) buvo išnuomotos A. B. (t. 1, b. l. 92). Kauno miesto apylinkės teismas 2010-06-03 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-13280-221/2010 nusprendė nutraukti 1994-09-23 Kauno miesto savivaldybės bendrabučio nuomos sutartį, sudarytą su A. B., ir iškeldinti A. B. ir V. B. iš gyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini), Kaune, tačiau šiai dienai ginčo bute gyvena A. B. (t. 1, b. l. 93–94). Sutartis tarp patalpų nuomininkų ir ieškovės dėl elektros energijos tiekimo nebuvo sudaryta, elektros apskaitos prietaisas gyvenamosiose patalpose nebuvo įrengtas, už elektros energiją bendrosioms reikmėms šioms gyvenamosioms patalpoms laikotarpiu nuo 2005-12-19 iki 2013-03-01 priskaičiuota skola yra 13 233,31 Lt (t. 1, b. l. 45–46).

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad savivaldybei priklausančių butų nuomininkai nebuvo sudarę sutarties su ieškove, todėl šią aplinkybę laikė pakankama atsirasti buto savininko prievolei atsiskaityti už suvartotą elektros energiją. Teismas padarė išvadą, kad pagal bendrąją taisyklę elektros energijos tiekimo gyvenamajam būstui (daugiabučio namo butui) atveju elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties šalis yra šio būsto savininkas, kuriam ir tenka atsiskaitymo už suvartotą elektros energiją prievolė. Ši prievolė nuomininkui gali pereiti tik tuo atveju, jeigu su nuomininku sudaryta rašytinė elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis. Faktinis elektros energijos vartojimas neturi juridinės reikšmės ir nėra teisinis pagrindas nuomininko ir elektros energijos tiekėjo pirkimo–pardavimo santykiams atsirasti. Nesant sudarytos rašytinės sutarties su elektros energijos tiekėju dėl ieškovei nuosavybės teise priklausančių gyvenamųjų patalpų, pirmosios instancijos teismas laikė, kad elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas elektros energijos tiekėjo ir buto, į kurį tiekiama elektros energija, savininko Kauno miesto savivaldybės.

Atsakovė Kauno miesto savivaldybės nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir skundžia sprendimą trimis pagrindiniais argumentais: 1) savivaldybė, sudarydama gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis su nuomininkais, veikė kaip rūpestingas ir atidus šeimininkas ir aptarė gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties atitinkamuose punktuose atsiskaitymo už komunalines paslaugas tvarką; 2) atsakovė jokios valios išraiškos nėra išreiškusi, nes tą įsipareigojo padaryti nuomininkai nuomos sutarties sąlygomis; 3) atsakovei, kaip viešojo administravimo institucijai, teisės aktais nėra suteikta teisė ne tik nekomerciniais pagrindais suteikti gyvenamąsias patalpas, bet ir mokėti už gyvenamųjų patalpų nuomininkų naudojamas komunalines paslaugas, nes tai būtų atskirų asmenų, bet ne visuomenės poreikių tenkinimas, tai pažeistų visuomenės naudos, efektyvumo, racionalumo principus.

Apeliacinio skundo argumentas, kad savivaldybė, kuri nuomoja socialinį būstą tretiesiems asmenims, negali būti atsakinga už trečiųjų asmenų, t. y. socialinio būsto nuomininkų, skolas, atmestinas kaip nepagrįstas.

Savivaldybė civiliniuose teisiniuose santykiuose yra šių santykių dalyvė lygiais pagrindais kaip ir kiti civilinių teisinių santykių dalyviai (CK 2.36 str. 1 d.). Sudarydama, vykdydama ir nutraukdama gyvenamosios patalpos nuomos bei kitas civilines teisines sutartis, savivaldybė veikia ne kaip viešojo administravimo įgaliojimus turinti institucija, bet kaip civiliniuose-teisiniuose santykiuose dalyvaujantis viešasis juridinis asmuo. Pažymėtina ir tai, kad 1996-04-18 nutarime Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, jog konstitucinis visų asmenų lygybės principas reikalauja, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos visiems būtų įtvirtintos vienodai. Be to, Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėta ir tai, kad konstitucinis asmenų lygybės principas yra taikytinas ne tik fiziniams, bet ir juridiniams asmenims (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1996-02-28, 1996-04-18, 2000-02-23, 2000-12-06 nutarimai). Ta aplinkybė, kad socialinio būsto nuoma yra viena iš socialinės paramos teikimo, t. y. savivaldybės vykdomos pagal Vietos savivaldos įstatymo 7 straipsnio 4 punktą priskirtosios (ribotai savarankiškos) funkcijos, formų, nekeičia savivaldybės teisinės padėties civiliniuose nuomos teisiniuose santykiuose. Savivaldybė, vykdydama socialinės politikos funkciją – nuomodama socialinį būstą, atsako už tinkamą tokios funkcijos vykdymą ir neturi pagrindo vienašališkai perkelti rizikos dėl asmenų, kuriems ji privalo suteikti socialinį būstą, veiksmų ūkio subjektams, tiekiantiems šilumą savivaldybei nuosavybės teise priklausančioms gyvenamosioms patalpoms, kurias ši nuomoja kaip socialinį būstą, nes tai prieštarautų ne tik teisės aktams, reglamentuojantiems šilumos tiekimo teisinius santykius, bet ir teisingumo bei protingumo kriterijams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-01-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2008. Teismų praktika. 2008, 29).

CK 6.584 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokestis už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas mokamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Elektros energijos pirkimo–pardavimo bendruosius teisinius santykius reglamentuoja CK šeštosios knygos septintojo skirsnio nuostatos, specialiosios, t. y. būtent elektros energijos pirkimą–pardavimą reglamentuojančios teisės normos: LR energetikos įstatymas, LR elektros energetikos įstatymas bei juos detalizuojantys poįstatyminiai teisės aktai – LR Vyriausybės 2004-11-22 nutarimo Nr. 1462 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymą“ pagrindu Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010-02-11 įsakymu Nr. 1-38 patvirtintos Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklės (toliau – Taisyklės). Taigi, sprendžiant nagrinėjamoje byloje kilusį klausimą dėl to, kuriam subjektui – buto savininkui ar nuomininkui – tenka pareiga atsiskaityti už bute suvartotą elektros energiją, taikytinos, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, specialiosios elektros energijos tiekimo santykius reglamentuojančios normos. Būtent tokią praktiką formuoja analogiškose bylose ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.

Taisyklių 18 punkte nurodyta, kad sutartis operatoriai ar tiekėjai, esant savininko raštiškam sutikimui, gali sudaryti ne tik su savininkais, bet ir su nuomininkais. Prieš sudarant sutartis su nuomininku, operatoriui ar tiekėjui turi būti pateikti savininko nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai ir teisėtą pagrindą naudotis savininko turtu patvirtinantys dokumentai. Sutartys su nuomininkais sudaromos savininko nurodytam terminui, kuriam suėjus, sutartis pasibaigia, išskyrus atvejus, kai esant raštiškam savininko sutikimui, operatorius ir nuomininkas susitaria pratęsti sutarties galiojimo terminą ar sudaryti naują terminuotą sutartį. Tuo atveju, jei su tiekėju ir (ar) operatoriumi nėra sudaryta sutartis arba vartotojo neįmanoma nustatyti, už patiektą elektros energiją, reaktyviąją energiją ir (ar) elektros energijos persiuntimo ir kitas su tuo susijusias paslaugas privalo atsiskaityti objekto, kuriame vartojama elektros energija, savininkas (taisyklių 96 p.). Tuo atveju, jei Taisyklėse nustatyta tvarka sutartį yra sudaręs nuomininkas, objekto savininkas yra subsidiariai atsakingas tiekėjui ir (ar) operatoriui už nuomininko prievolių pagal sutartį tinkamą įvykdymą (Taisyklių 97 p.).

Apeliantė teigia, kad ji, sudarydama gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis su nuomininkais, veikė kaip rūpestingas ir atidus šeimininkas ir aptarė gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties atitinkamuose punktuose atsiskaitymo už komunalines paslaugas tvarką.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nuomos sutarties tarp savininko ir nuomininko sudarymas nėra teisinis pagrindas nuomininko ir elektros energijos tiekėjo pirkimo–pardavimo santykiams atsirasti. Iš atsakovės ir nuomininko sudarytų nuomos sutarčių nuostatų matyti, kad nuomininkai buvo įsipareigoję mokėti komunalinių paslaugų mokesčius, tarp jų ir už elektros energiją, tačiau ieškovė nėra šios sutarties šalis ir negali patirti nuostolių dėl to, kad nuomininkai nevykdė nuomos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų atsakovei. Sutiktina su ieškovės argumentais, kad tokia abstrakti nuostata, kokia suformuluota atsakovės sudarytose nuomos sutartyse, nuomininkui aiškiai ir suprantamai neatskleidžia kam (ar savivaldybei, ar namo administratoriui, ar paslaugų tiekėjams) turi būti mokami komunaliniai mokesčiai. Savivaldybė, nuomos sutarčių nuostata dėl atsiskaitymo už komunalines paslaugas tvarkos nukreipdama nuomininkus į Vyriausybės ir Savivaldybės tarybos nustatytas tvarkas, net nenurodė nuomininkui tų tvarkų priėmimo datos, nei akto numerio, todėl net nėra pagrindo prielaidai, kad nuomininkai galėtų būti susipažinę su tokiomis tvarkomis. Savivaldybė, kontroliuodama tik nuomos mokesčio jai sumokėjimą, nuomininkų pareigos sudaryti sutartis su komunalinių paslaugų tiekėjais nekontroliavo, jau nekalbant apie atsiskaitymų su paslaugas teikiančiais asmenimis kontrolę. Atsižvelgiant į tai spręstina, jog savivaldybė veikė kaip visiškai nerūpestingas ir neatidus šeimininkas ir tokiais savo veiksmais sudarė nuomininkams galimybę naudotis komunalinių paslaugų tiekėjų paslaugomis už jas neatsiskaitant. Tuo atveju, jeigu savivaldybė kontroliuotų kaip nuomininkai įvykdė nuomos sutartyje jiems nustatytus įpareigojimus ir nuomininkai būtų sudarę rašytines sutartis su ieškove, savivaldybės kaip patalpų savininkės atsakomybės klausimas šioje byloje nebūtų keliamas. Savo nesugebėjimo tinkamai valdyti nuosavybės teise turimą turtą padarinius savivaldybė neturėtų siekti perkelti ant elektros tiekėjo pečių, tokiu būdu išvengiant prievolės apmokėti už jai nuosavybės teise valdomoms patalpoms patiektą elektros energiją.

Taip pat atmestini kaip nepagrįsti ir apeliacinio skundo argumentai, kad elektros energijos vartojimo sutartis šiuo atveju konkliudentiniais veiksmais buvo sudaryta su gyvenamųjų patalpų nuomininkais, o ne su atsakove, neišreiškusia jokios valios išraiškos.

Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-03-20 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2013 yra suformuota naujausia, aktuali šiai bylai praktika, kurioje išaiškinta, jog pagal bendrą taisyklę, nepaisant to, kas naudojasi objektui tiekiama elektros energija, jeigu su tuo asmeniu nėra sudaryta rašytinė elektros energijos pirkimo sutartis, elektros energijos pirkimo–pardavimo santykių dalyviu turėtų būti laikomas objekto savininkas. Pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo šios kasacinio teismo formuojamos praktikos ir pagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-03-20 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2013, kadangi tiek nagrinėjamoje byloje, tiek kasacinio teismo nutartimi tarp šalių susiklostę santykiai identiški, t. y. abiejose bylose nustatyta, kad nuomininkai nebuvo sudarę elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties tiesiogiai su elektros energijos tiekėju. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-03-20 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2013 nurodyta, kad elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį tiekėjas, esant savininko raštiškam sutikimui ir kitoms Taisyklėse nurodytoms sąlygoms, gali sudaryti ne tik su savininkais, bet ir su nuomininkais. Taigi daugiabučio namo butui tiekiamos elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties šalis gali būti ne tik savininkas, bet ir buto nuomininkas, tačiau pirkimo–pardavimo santykiai tarp nuomininko ir elektros energijos tiekėjo gali atsirasti tik iš rašytinės pirkimo–pardavimo sutarties, bet ne iš faktinio elektros energijos vartojimo. Todėl apeliantės argumentai, kad elektros energijos vartojimo sutartis konkliudentiniais veiksmais šiuo atveju buvo sudaryta su gyvenamųjų patalpų nuomininkais ir todėl buto savininkas neprivalo mokėti už nuomininką komunalinių mokesčių, paneigiami prieš tai minėtais kasacinio teismo išaiškinimais. Byloje nustatyta, kad savivaldybei priklausančių butų nuomininkai nebuvo sudarę rašytinės sutarties su ieškove. Ši aplinkybė pagal Taisyklių 96 punktą, kolegijos nuomone, yra pakankama atsirasti buto savininko prievolei atsiskaityti už suvartotą elektros energiją.

Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai taikė materialines teisės normas, reglamentuojančias elektros energijos pirkimo–pradavimo ir atsiskaitymo už patiektą elektros energiją teisinius santykius, kai faktinis elektros vartotojas yra savivaldybei nuosavybės teise priklausančio buto nuomininkas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, todėl naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, ir jis paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai: Aušra BaubienėDalė BurdulienėJolita Cirulienė