Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas T. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, (toliau – ir atsakovas, Ministerija) 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

II.

Teismo vertinimu, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad informaciją apie pareiškėjo asmens tapatybę, t. y. kad pranešime nurodytas T. K. yra būtent pareiškėjas, žurnalistei perdavė Ministerijos darbuotojai, šią aplinkybę grindžia savo spėjimais, prielaidomis. Teismas konstatavo, kad 2015 m. liepos 29 d. interneto portale lrytas.lt paskelbtas straipsnyje ,,(duomenys neskelbtini)“ nėra įvardyta, jog žurnalistė informaciją apie T. K. tapatybę (ir kitas straipsnyje nurodomas aplinkybes) gavo iš Ministerijos, kaip teigė pareiškėjas. Teismas pažymėjo, kad Vyriausybės atstovo EŽTT interneto tinklalapyje 2015 m. liepos 22 d. publikuotame pranešime be informacijos apie EŽTT paduotą T. K. peticiją buvo pateikta glausta informacija apie įsiteisėjusiu Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 23 d. apkaltinamuoju nuosprendžiu konstatuotus T. K. padarytus nusikaltimus, apie kuriuos buvo žinoma kai kuriems kitiems visuomenės nariams (nukentėjusiesiems, jų giminaičiams, kt.), kitoms valstybės institucijoms. Todėl teismas sprendė, kad žurnalistė pagal Vyriausybės atstovo EŽTT interneto tinklalapyje paskelbtą informaciją turėjo galimybę iš kitų nei Ministerija informacijos šaltinių gauti informaciją apie tai, kas yra peticiją EŽTT pateikęs asmuo T. K. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, skundo bei atsiliepimo į skundą argumentus, nepripažino įrodyta aplinkybės, iš kurios pareiškėjas kildino neturtinės žalos padarymą, t. y. kad Ministerija (jos darbuotojai), nesilaikydama EŽTT nurodymų, atskleidė informaciją žurnalistei apie EŽTT perduotą Vyriausybei pareiškėjo peticiją. Nagrinėdamas pareiškėjo argumentus dėl jo sumušimo, teismas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių straipsnyje nurodytas aplinkybes dėl jo sumušimo, taip pat nepateikti duomenys apie nurodomo sumušimo motyvus, t. y. kad pareiškėjo nurodomo sumušimo motyvas buvo tariamai Ministerijos atskleistas žurnalistei jo kreipimosi į EŽTT faktas. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė neigiamų pasekmių dėl jo nurodomo įvykio (neturtinės žalos) priežastinio ryšio su Ministerijos tariamai neteisėtais veiksmais. Teismo vertinimu, civilinė atsakomybė dėl sumušimo, jeigu taip iš tikrųjų buvo, sukeltų neigiamų pasekmių tiesiogiai kyla neteisėtus veiksmus atlikusiems asmenims.

Apibendrinęs išdėstytus argumentus, teismas konstatavo, kad šiuo atveju nėra nustatytas valstybės civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimas – Ministerijos neteisėti veiksmai atskleidžiant žurnalistei informaciją apie pareiškėjo asmens tapatybę ir priežastinis ryšys tarp pareiškėjui kilusių neigiamų pasekmių (neturtinės žalos fakto) ir pareiškėjo nurodomų neteisėtų veiksmų, o nenustačius būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, skundas negali būti tenkinamas.

III.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismai, vykdydami teisingumą, pirmiausia turi gerbti žmogaus teises ir teisėtus interesus bei atsižvelgti į žmogui valstybės institucijų, pareigūnų padarytos moralinės žalos mastą ir į pažeidimų trukmę, taip pat vadovaudamiesi teisingumo ir protingumo kriterijais priteisti tokį žalos atlyginimą, kad nukentėjusioji pusė būtų pakankamai patenkinta padarytos turtinės ir (arba) neturtinės žalos atlyginimu. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pabrėžiama, kad tinkamas teismo procesas grindžiamas lygybės teismui, viešumo, rungimosi, teisės būti išklausytam teisme ir kitais visuotinai pripažintais demokratiniais principais (1997 m. spalio 1 d. nutarimas). Šalių procesinės teisės yra lygios, todėl bylą nagrinėjantis teismas jiems turi sudaryti vienodas ir tinkamas galimybes naudotis įstatyme įtvirtintomis procesinėmis teisėmis ginant savo teises ir teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-551/2012). Nesant objektyvių duomenų, visos abejonės yra vertinamos pareiškėjo naudai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-322-858/2015). Pareiškėjas prašo iš (duomenys neskelbtini) pataisos namų išreikalauti visą informaciją apie pareiškėjo užpuolimą ir sumušimą, kuri padėtų teisingai išnagrinėti bylą.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad tiek Vyriausybės atstovo EŽTT, tiek EŽTT tinklalapiuose yra pateikiama trumpa informacija apie asmenis, kurie kreipėsi į EŽTT, tačiau juose santraukos pateikiamos nuasmenintos, t. y. santraukose nėra informacijos, iš kurios būtų galima nustatyti pareiškėjų tapatybes. Pirmosios instancijos teismas padarė nuoseklią išvadą, kad žurnalistė turėjo galimybę gauti informaciją apie tai, kas yra peticiją EŽTT pateikęs asmuo T. K., iš kitų informacijos šaltinių, o ne iš Ministerijos. Atsakovas laikosi pozicijos, kad pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kokie Ministerijos veiksmai (neveikimas) yra neteisėti, dėl kurių jam atsirado žala. Žalos atlyginimo bylose pareiškėjas, prašydamas priteisti žalos atlyginimą, paprastai turi nurodyti, dėl kokių konkrečių viešojo administravimo subjekto veiksmų jam atsirado žala, konkretų prašomos priteisti žalos atlyginimo dydį bei pateikti žalos atsiradimą pagrindžiančių įrodymų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-222-492/2015). Tačiau pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kuriais remiantis būtų galima nustatyti, kad žala jam atsirado būtent dėl Ministerijos veiksmų ar neveikimo. Atsakovo teigimu, pareiškėjui nenurodžius, kokiais neteisėtais atsakovo veiksmais jam buvo padaryta žala, negalimas ir pats žalos atlyginimas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamos bylos dalykas – neturtinės žalos, padarytos pareiškėjui T. K. Ministerijos neteisėtais veiksmais, atlyginimo priteisimas iš Lietuvos valstybės pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį.

Byloje nustatyta, kad EŽTT 2015 m. liepos 15 d. pranešimu informavo pareiškėją apie antrosios kolegijos pirmininkės sprendimą pranešti Lietuvos Respublikos Vyriausybei apie pareiškėjo pateiktą peticiją ir priimtą sprendimą suteikti pareiškėjui anonimiškumą. Pareiškėjas yra nurodęs, kad šį pranešimą gavo 2015 m. liepos 22 d. 2015 m. liepos 29 d. interneto portale lrytas.lt buvo paskelbtas žurnalistės A. K. straipsnis ,,(duomenys neskelbtini)“, kuriame nurodyta, kad ,,<...> (duomenys neskelbtini) metų (duomenys neskelbtini) T. K. toliau šokdina teisėsaugininkus ir valstybę, kaltindamas juos kankinimais bei jo teisių į teisingą bylos nagrinėjimą pažeidimu. Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) Lietuvos Vyriausybei perdavė (duomenys neskelbtini) metų laisvės atėmimo bausme nuteisto T. K. peticiją <...>“. 2015 m. liepos 8 d. dienraštyje ,,Lietuvos rytas“ buvo išspausdintas žurnalistės A. K. straipsnis ,,(duomenys neskelbtini)“, kuriame buvo nurodyta, kad ,, <...> Yla iš maišo išlindo paskelbus, jog T. K. kreipėsi į Europos Žmogaus Teisių Teismą (EŽTT) ir reikalauja kompensacijos iš Lietuvos už tariamą jo kankinimą ir esą pažeistas jo teises į teisingą bylos nagrinėjimą <...>“.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, reikalaudamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, nes Ministerija nesilaikė EŽTT nurodymų ir paviešino gautą informaciją žurnalistei A. K.. Pareiškėjas skundą grindė tuo, kad minėtuose straipsniuose buvo nurodyti jo asmens duomenys, minimas miestas, įdėta jo nuotrauka su retušuotomis akimis, 2015 m. liepos 29 d. straipsnyje pateikti iškraipyti kai kurie faktai bei po šio straipsnio paskelbimo pareiškėjas pataisos namuose buvo sumuštas ir jam buvo padaryta neturtinė žala. Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad neturtinę žalą patyrė, kai buvo išspausdinti žurnalistės A. K. straipsniai, kuriuose buvo atskleisti pareiškėjo asmens duomenys, o po 2015 m. liepos 29 d. paskelbto straipsnio buvo sumuštas pataisos namuose, tačiau reikalavimą dėl neturtinės žalos pareiškė atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Ministerijos, dėl to, kad, pareiškėjo teigimu, Ministerija, kaip valdžios institucija, atliko neteisėtus veiksmus vykdydama teisės aktais jai priskirtas funkcijas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Būtent šiame straipsnyje nustatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (griežtoji civilinė atsakomybė) (CK 6.271 str. 1 d.).

Tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, tiek ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodę, kad CK 6.271 straipsnyje nustatytai viešajai atsakomybei atsirasti būtinos trys civilinės atsakomybės sąlygos: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atlikti neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) asmens patirta žala (CK 6.249 str.); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejantis priežastinis ryšys (CK 6.247 str.). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-578-556/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-219/2016). Akcentuotina, kad teismų praktikoje yra išaiškinta, jog nurodytas civilinės atsakomybės sąlygas privalo įrodyti pareiškėjas (ieškovas) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-90/2013).

Pažymėtina, kad neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, tačiau abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 str. 1 d.). Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kt., teismo įvertinti pinigais. CK 6.247 straipsnyje nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu.

Įvertinus pareiškėjo šioje byloje nurodomas aplinkybes, susijusias su Ministerijos veiksmais, atskleidžiant pareiškėjo asmens duomenis, darytina išvada, kad pareiškėjas laikosi pozicijos, jog Minsterija, netinkamai vykdydama jai teisės aktais pavestas funkcijas, pažeidė jo teisę į privatumą. Šiuo aspektu pažymėtina, kad teisė į privatų gyvenimą yra viena iš pagrindinių žmogaus teisių. Konstitucijos 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas; nurodyto straipsnio 4 dalyje suformuluotas bendrasis privataus gyvenimo gynimo principas, pagal kurį įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeiminį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą. Nurodyta teisė įtvirtinta ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas. EŽTT praktikoje ne kartą nurodyta, kad valstybė turi pozityvią pareigą saugoti asmenis nuo nepagrįsto kišimosi į jų privatų gyvenimą (žr., pvz., EŽTT 2003 m. sausio 28 d. sprendimą byloje Peck prieš Jungtinę Karalystę). Teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą įvirtinimas Konstitucijoje reikalauja, kad valstybė užtikrintų šios teisės realumą.

Taigi nagrinėjamu atveju pareiškėjas, siekdamas prisiteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, šioje byloje turėjo įrodyti Ministerijos neteisėtus veiksmus, atskleidžiant žurnalistei A. K. pareiškėjo asmens duomenis, jam (pareiškėjui) padarytos neturtinės žalos faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų bei padarytos žalos. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, įvertinęs byloje bylos šalių pateiktus įrodymus, netenkino pareiškėjo skundo, padaręs išvadą, kad pareiškėjas neįrodė Ministerijos neteisėtų veiksmų, t. y. neįrodė, kad Ministerija perdavė / paskelbė dienrasčiui „Lietuvos rytas“ informaciją apie pareiškėją, pareiškėjo asmenį ir bylos detales, kad yra priežastinis ryšys tarp Ministerijos neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo patirtos neturtinės žalos. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada, teigdamas, jog Ministerija nesugebėjo pateikti įrodymų, kad ne ji perdavė žurnalistei informaciją, o nesant objektyvių duomenų, visos abejonės vertinamos pareiškėjo naudai. Apeliaciniame skunde akcentuojami Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išiaiškinimai, kad turi būti laikomasi lygiateisiškumo principo, kad bylos šalių procesinės teisės yra lygios, kad konstitucinės teisės į teisingą teismą garantija lygiais pagrindais naudojasi tiek į teismą besikreipiantis asmuo, tiek nuo jo reikalavimų besiginantis asmuo.

Vertinant, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas šioje byloje neįrodė Ministerijos neteisėtų veiksmų, pirmiausia pažymėtina, kad pareiškėjas byloje neteikė jokių konkrečių įrodymų, jog Ministerija perdavė žurnalistei pareiškėjo asmens duomenis bei duomenis apie bylą, kuriais remdamasi žurnalistė parašė ir paskelbė straipsnius. Skunde, kurį nagrinėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas nurodė, kad jis yra įsitikinęs, jog žurnalistė A. K. informaciją gavo tiesiogiai iš Ministerijos, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai sprendime nurodė, kad pareiškėjas minėtą aplinkybę grindžia savo spėjimais, prielaidomis. Apeliaciniame skunde bei rašytiniuose paaiškinimuose, pateiktuose apeliacinės instancijos teismui, pareiškėjas taip pat nenurodo įrodymais pagrįstų aplinkybių, jog būtent Ministerija perdavė (atskleidė) žurnalistei pareiškėjo asmens duomenis ir duomenis apie bylą. Straipsniuose nurodymas aplinkybių, kad EŽTT Lietuvos Vyriausybei perdavė (duomenys neskelbtini) metų laisvės atėmimo bausme nuteisto T. K. peticiją, bei tai, kad yla iš maišo išlindo paskelbus, jog T. K. kreipėsi į EŽTT ir reikalauja kompensacijos iš Lietuvos už tariamą jo kankinimą ir esą pažeistas jo teises į teisingą bylos nagrinėjimą, nepagrindžia pareiškėjo išsakyto įsitikinimo, kad būtent Ministerija perdavė (atskleidė) žurnalistei pareiškėjo asmens duomenis ir duomenis apie bylą. Akcentuotina, kad straipsniuose nėra nurodyta, jog visa informacija pateikiama, remiantis Ministerijos suteiktais duomenimis apie pareiškėją ir bylą.

Šioje byloje Ministerija, teikdama atsikirtimus į pareiškėjo skundą, pateikė įrodymus apie tai, kokią informaciją paskelbė (atskleidė) apie pareiškėjo peticiją ir bylą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo EŽTT interneto tinklalapyje 2015 m. liepos 22 d., t. y. iki minėtų žurnalistės straipsnių publikavimo, buvo paskelbtas pranešimas: ,,Perduota peticija dėl tariamai patirto kankinimo bei teisės į teisingą bylos nagrinėjimą pažeidimo“, kuriame nurodyta, kad EŽTT perdavė Lietuvos Respublikos Vyriausybei T. K. peticiją prieš Lietuvą (Nr. 14000/12), taip pat pateikta kita informacija apie faktines bylos aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas pateikė įrodymus, jog vykdydamas jam paskirtas funkcijas informaciją paskelbė taip, kaip buvo nurodęs EŽTT, t. y. neskelbiant pareiškėjo vardo ir pavardės, neatskleidžiant pareiškėjo asmens tapatybės.

Patikrinus Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo EŽTT interneto tinklalapyje 2015 m. liepos 22 d. paskelbtus duomenis, matyti, kad paskelbiant duomenis apie pareiškėjo peticiją buvo užtikrintas pareiškėjui EŽTT suteiktas anonimiškumas. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių įrodymų, kurie leistų abejoti atsakovo nurodytu ir pirmosios instancijos teismo nustatytu faktu apie atsakovo 2015 m. liepos 22 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo EŽTT interneto tinklalapyje paskelbtą informaciją, kuri užtikrino pareiškėjui EŽTT suteiktą anonimiškumą.

Iš pareiškėjo rašytiniuose paaiškinimuose, pateiktuose apeliacinės instancijos teismui, nurodomų argumentų matyti, kad, pareiškėjo įsitikinimu, žurnalistei informacija negalėjo būti žinoma iš internete paskelbtos informacijos, o informaciją ji sužinojo tik, kai Ministerija gavo dokumentus iš EŽTT. Pareiškėjas, nurodydamas tokius argumentus, jų nepagrindžia įrodymais. Pareiškėjo nurodomi duomenys apie jam EŽTT išsiųstus dokumentus nepaneigia aplinkybės, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo EŽTT interneto tinklalapyje 2015 m. liepos 22 d. buvo paskelbti duomenys apie pareiškėjo peticiją. Pažymėtina, kad pirmajame straipsnyje ir buvo nurodyta informacija, jog EŽTT Lietuvos Vyriausybei perdavė pareiškėjo peticiją, o būtent tai ir buvo paskelbta Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo EŽTT interneto tinklalapyje 2015 m. liepos 22 d. (iškyrus pareiškėjo vardą ir pavardę). Pareiškėjas teiginio, kad informacija internete pasirodė po pirmojo straipsnio, nepagrindžia įrodymais.

Pareiškėjas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-322-858/2015, teigia, kad visos abejonės turi būti vertinamos pareiškėjo naudai, tačiau šioje byloje nėra pateikta įrodymų, dėl kurių turėtų būti abejojama tam tikromis aplinkybėmis ir pareiškėjas turėtų būti atleidžiamas nuo aplinkybių, kuriomis grindžia savo reikalavimą, įrodinėjimo. Be to, minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis priimta byloje dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl netinkamų gyvenimo ir gydymo sąlygų Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, atlyginimo, t. y. ne analogiško pobūdžio byloje.

Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad ne Ministerija paskelbė minėtus straipsnius, kuriuose buvo atskleistas pareiškėjo vardas ir nurodyti duomenys apie bylą, įdėta pareiškėjo nuotrauka, t. y. buvo paskelbti duomenys, dėl kurių paskelbimo, kaip teigia pareiškėjas, jis buvo sumuštas ir patyrė neturtinę žalą. Taip pat pažymėtina, kad Ministerija nėra atsakinga už visuomenės informavimo priemonių (žurnalistų) veiksmus. Asmenys, manantys, kad visuomenės informavimo priemonės savo veiksmais pažeidė jų garbę ir orumą, teisę į privatų gyvenimą bei teisę į atvaizdą, gina savo teises, reikšdami reikalavimus visuomenės informavimo priemonėms (CK 2.22–2.24 str.).

Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo iš (duomenys neskelbtini) pataisos namų išreikalauti visą informaciją apie jo užpuolimą ir sumušimą, kuri padėtų teisingai išnagrinėti bylą. Šis pareiškėjo prašymas netenkinamas.

Vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina; teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti; nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Pareiškėjas prašyme išreikalauti įrodymus nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kad šių naujų įrodymų išreikalavimo būtinybė iškilo jau po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, bei nenurodo šių įrodymų reikšmingumo, nustatant šiai bylai išspręsti reikalingas teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su Ministerijos neteisėtais veiksmais ir priežastiniu ryšiu tarp Ministerijos neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo patirtos neturtinės žalos. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo aplinkybių, susijusių su pareiškėjo patirta neturtine žala, nes nenustatyti Ministerijos neteisėti veiksmai bei priežastinis ryšys tarp šių neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodomos patirtos neturtinės žalos.

Apibendrindama šios bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog šioje byloje pareiškėjas neįrodė CK 6.271 straipsnyje nurodytų visų būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų (Ministerijos neteisėtų veiksmų, vykdant teisės aktais nustatytas funkcijas, bei priežastinio ryšio tarp šių neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodomos patirtos neturtinės žalos), o nenustačius šių sąlygų, pareiškėjo skundo reikalavimas negali būti tenkinamas. Apeliacinio skundo motyvai nepaneigia šios pirmosios instancijos teismo išvados, todėl apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo T. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.