Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-374-278/2016

Teisėja Ledina Šinkūnienė Teisminio proceso Nr. 2-50-3-00175-2015-1

2016 m. balandžio 25 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Birutės Valiulienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. K. apeliacinį skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-284-504/2015 pagal atsakovo A. P. priešieškinį ieškovei J. K. dėl bendrosios dalinės nuosavybės pripažinimo, turto atidalijimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsiliepimo į apeliacinį skundą atsakovas A. P. nepateikė.

Ginčijamas sprendimas iš dalies keistinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 str. 1 d.). Teismas konstatuoja, jog CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Byloje nustatyta, kad 2007-09-10 pirkimo–pardavimo sutartimi, už 18 000 Lt, J. K. nupirko 0,0272 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir jame esančius gyvenamąjį namą ir ūkį pastatą, esančius (duomenys neskelbtini), kuriuos 2011-03-31 pardavė (1 t., b. l. 91-97). Atsakovas A. P. nurodė, jog 2007-09-10 pastatai buvo faktiškai įsigyti už 29 000 Lt, jie buvo rekonstruoti jo darbu ir lėšomis bei parduoti už 75 000 Lt. Teigė, jog po namo rekonstrukcijos ieškovės J. K. turto vertė padidėjo, todėl 13 322,52 Eur (46 000 Lt) pripažintini šalių bendrąja jungtine nuosavybe ir jam priteistina 1/3 d. šių lėšų.

Nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui yra pakankamas pagrindas pripažinti buvus tokių asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-235/2008; Nr. 3K-3-134/2011; 3K-3-84/2014 ir kt.). Nesusituokusių asmenų (sugyventinių) gyvenimas drauge, bendro ūkio tvarkymas, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu gali būti įrodinėjamas visais įmanomais įrodymais. Nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta, jog šalys nuo 2002 metų gyveno kartu, tvarkė bendrą ūkį, kūrė bendrą turtą asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu. Apeliantė J. K. neginčija, jog jos vardu įsigijus žemės sklypą ir gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini) pastatai buvo rekonstruojami, tačiau neigia, jog šalys sukūrė 13 322,52 Eur dydžio bendrą dalinę nuosavybę ir dalis šios sumos priteistina atsakovui A. P.. Civilinio proceso kodekse nenustatytas draudimas vadovautis kokiais nors įrodymais sprendžiant kartu gyvenančių nesusituokusių asmenų (sugyventinių) turtinius klausimus, todėl šalys gali remtis visais CPK 177 straipsnyje išvardytais įrodymais, jeigu jie turi ryšį su nagrinėjama byla (CPK 180 str.). Iš bylos duomenų matyti, kad liudytojai A. Z., A. P., J. P. patvirtino, jog J. K. ir A. P. gyvenant (duomenys neskelbtini), J. K. vardu įgytas gyvenamasis namas buvo rekonstruojamas, pastatyti nauji statiniai ir dalį darbų atliko A. P. (1 t., b. l. 107-108, 117-119). Be to, nustatyta, kad gyvenamojo namo pradinis plotas, ieškovei įsigijus statinius 2007 metais, po rekonstrukcijos padidėjo daugiau nei 50 procentų ir šią aplinkybę patvirtina gyvenamojo namo bendro ploto pokytis užfiksuotas 2007-09-10 ir 2011-03-31 pirkimo-pardavimo sutartyse (1 t., b. l. 91-97). Nors apeliantė neneigia, kad A. P. prisidėjo prie gyvenamojo namo rekonstrukcijos darbų, tačiau nesutinka su teismo išvada, jog statybinės medžiagos buvo įsigytos atsakovo lėšomis, o jos gaunamos pajamos buvo ženkliai mažesnės. Be to, teigia, jog dalį gaunamų lėšų atsakovas naudojo savo asmeniniams poreikiams, pastatų išlaikymo išlaidų nepatyrė, o jo teiginiai, jog pastatai buvo parduoti didesne nei pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta kaina, yra nepagrįsti. Iš bylos duomenų matyti, kad 1 447,03 Eur (4 996,32 Lt) vertės statybinių medžiagų pirkimą, jų pristatymą, namo rekonstrukcijai bei garažo, tvarto statybai pagrįsti A. P. įrodinėjo prekių įsigijimą patvirtinančiais dokumentais, tačiau nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui J. K. nepateikė jokių duomenų, kad statybinės medžiagos buvo pirktos jos lėšomis (CPK 178 str., 1 t., b. l. 32-57). Byloje nustatyta, jog minėtu metu A. P. gaudavo invalidumo/netekto darbingumo pensiją, t.y. turėjo pastovias pajamas, be to, nepaneigta, jog 2008-03-31 jam buvo suteiktas DNB banko 897,82 Eur (3 100 Lt) kreditas, kuris, atsakovo teigimu, buvo panaudota ieškovei priklausančiam turtui pagerinti ir J. K. iš esmės to neneigia bei pripažįsta, kad A. P. pirko medžiagas, organizavo jų parvežimą (1 t., b. l. 58). Apeliantės pateikti VSDFV duomenys apie jos darbines pajamas, patvirtina, jog atskirais laikotarpiais 2007-2011 m. ieškovė nedirbo, ar gaudavo nedideles pajamas, todėl pirmosios instancijos teismas darė pagrįstą išvadą, jog J. K. gaunamos pajamos buvo mažesnės nei atsakovo A. P. (1 t., b. l. 83-75-88, 2 t., b. l. 68-72). Apeliacine skunde nurodyti teiginiai, jog minėtu metu jos ir A. P. gaunamos pajamos iš esmės buvo vienodos, vertintini kritiškai, nes atskirais metais J. K. gaunamos pajamos nurodomos neatskaičius įstatymo nustatytų mokesčių, o dalis jos motinos 2009-2010 m. gaunamų slaugos išmokų, neatmestina, buvo naudojamos medikamentams pirkti ir kitoms slaugomo asmens išlaidoms padengti. Kokias pastatų išlaikymo išlaidas 2007-2011 m. laikotarpiu patyrė J. K., kokiems asmeniniams poreikiams A. P. naudojo gaunamą pensiją, duomenų apeliaciniam teismui nepateikta, todėl teisėjų kolegija sutinka su teismo išvada, kad prie gyvenamojo namo pagerinimo šalys prisidėjo lygiomis dalimis.

Tenkindamas priešieškinį, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, jog gyvenamasis namas buvo parduotas realiai už didesnę kainą nei buvo nurodyta pirkimo-pardavimo sutartyje ir J. K. priklausančių statinių pagerinimą vertino 13 322,52 Eur suma. Pagal Civilinio kodekso (toliau - CK) 6.397 straipsnio 1 dalies nuostatą, nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartyje privalo būti nurodyta parduodamo nekilnojamojo daikto kaina. J. K. nurodė, kad jai priklausantis turtas, esantis (duomenys neskelbtini) buvo parduotas kaina, nurodyta pirkimo-pardavimo sutartyje, t.y. už 48 000 Lt, tačiau teismas darė išvadą esant tikėtinu, jog pastatai buvo parduoti atsakovo nurodyta kaina. Kaip minėta aukščiau, byloje neginčijamai nustatyta, kad gyvenamojo namo pradinis plotas, ieškovei įsigyjant namą 2007 metais, po rekonstrukcijos padidėjo daugiau nei 50 procentų. Be to, iki 2011 m. buvo pastatyti nauji statiniai, todėl neabejotina, jog bendra statinių vertė ženkliai padidėjo. Iš 2011-03-31 sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties matyti, jog žemės sklypas ir gyvenamasis buvo parduoti už 48 000 Lt, tačiau byloje nustatyta, kad tą pačią dieną, t. y. 2011-03-31, J. K. sudarė terminuoto indėlio sutartį AB banke Snoras ir į atsiskaitomąją sąskaitą įnešė 60 000 Lt (2 t., b. l. 10-11). Apeliantė tvirtina, jog minėtą 60 000 Lt sumą sudarė parduoto gyvenamojo namo kaina ir už motinos slaugą gautos ir sutaupytos lėšos. Byloje nustatyta, kad Švenčionių rajono apylinkės teismo 2009-03-10 nutartimi J. K. buvo paskirta motinos V. J. rūpintoja ir už laikotarpį nuo 2009 m. kovo mėn. iki 2010 m. kovo mėn. (iki V. J. mirties) V. J. buvo skirta 11 430 Lt (3 310,36 Eur) tikslinė slaugos kompensacija bei išmokėta 6 224,01 Lt (1 802,60 Eur) maitintojo netekimo pensija (1 t., b. l. 140; 2 t., b. l. 58-59, 80-81). Byloje pateikti VSDFV Utenos skyriaus duomenys patvirtina, jog minėtu laikotarpiu ieškovė nedirbo, slaugė neįgalų asmenį (1 t., b. l. 100-104, 2 t., b. l. 68-72). Įvertinus nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija kritiškai vertina apeliantės teiginius dėl dalies terminuoto indėlio (12 000 Lt) sutaupymo ir įnešimo į sąskaitą jos motinai priklausančias lėšas, nes 2010-06-30 paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijime nurodyta, jog apeliantė po motinos mirties paveldėjo tik nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 142-149; CPK 12 str.). Kitų duomenų, jog J. K. būtų paveldėjusi motinos pinigines lėšas, ar tikslines slaugos kompensacijas bei maitintojo netekimo pensijas buvo taupiusi kuriame nors šalies banke ir šios lėšos 2011-03-31 būtų buvusios įneštos į AB „Snoras“ atidarytą atsiskaitomąją sąskaitą, teismui nepateikta. Kad nurodytos sutaupytos lėšos būtų į šią sąskaitą įneštos tik po metų nuo motinos mirties, teisėjų kolegija taip pat vertintina kritiškai, nes motinos slaugymo metu J. K. nedirbo, vėliau dirbo trumpą laikotarpį bei gaudavo nedarbo draudimo išmoką, todėl neatmestina, jog lėšos buvo naudojamos ne tik motinos priežiūrai, bet ir apeliantės pragyvenimui. Byloje esantis rašytinis įrodymas – AB „Snoras“ terminuoto indėlio sutartis bei sąskaitos išrašas leidžia daryti išvadą, jog atsakovo A. P. teiginiai, kad pirkimo-pardavimo sutartyje šalys nurodė neteisingą kainą, yra pagrįsti. Konstatuodamas, jog notarine tvarka patvirtintoje pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta kaina nėra teisinga, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi ne tik liudytojo A. P. parodymais, bet ir minėtu rašytiniu įrodymu, kuris yra svarbus netiesioginis įrodymas, patvirtinantis atsakovo teiginius (CK 1.93 str. 6 d.). Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo išvadų dėl realios gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo kainos apeliaciniame skunde nurodytais motyvais bei pateiktais naujais įrodymais J. K. nepaneigė.

Apeliantei nepaneigus už ginčo pastatą mokėtų ir jį pardavus gautų lėšų skirtumo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai darė išvadą, jog, rekonstravus gyvenamąjį namą, šalys bendromis lėšomis jį pagerino 13 322,52 Eur, tačiau nepagrįstai konstatavo, jog 13 322,52 Eur suma pripažintina šalių bendrąja jungtine nuosavybe. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas abiejų naudotomis iš bendro ūkio gautomis ir asmeninėmis lėšomis, bendru jų darbu, teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos, sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-336/2009, 3K-3-482/2010; 3K-3-134/2011, 3K-3-84/2014 ir kt.). Kadangi šalys namą rekonstravo būdami nesusituokę, todėl aukščiau minėta sprendimo dalis keistina, nurodant, jog 13 322,52 Eur pripažintina J. K. ir A. P. bendrąja daline nuosavybe.

Motyvuojamoji dalis

Kadangi apeliacinis skundas dėl savarankiškų materialinių teisinių reikalavimų netenkintinas, šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos neperskirstytinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Rokiškio rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 17 d. sprendimo dalį, kuria 13 322,52 Eur suma pripažinta J. K. (a.k. (duomenys neskelbtini) ir A. P. (a.k. (duomenys neskelbtini) bendrąja jungtine nuosavybe, pakeisti, nurodant, jog minėta suma pripažintina J. K. ir A. P. bendrąja daline nuosavybe.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.