Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Gasiūnienės ir Vyto Miliaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. G. ir atsakovo T. S. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 8 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-1709-560/2010 pagal ieškovės I. G. ieškinį atsakovui T. S., trečiasis asmuo AB „Lietuvos draudimas“, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė I. G. 2008-11-27 kreipėsi su ieškiniu į teismą ir prašė iš atsakovo T. S. priteisti 27 325 Lt turtinės žalos atlyginimą, periodines minimalias mėnesinio atlyginimo dydžio išmokas iki taps darbinga bei 120 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Ieškovė nurodė, kad 2005-10-10 apie 20.44 val. Vilniuje, ėjusią per pėsčiųjų perėją partrenkė atsakovas, vairuodamas automobilį Renault Megane, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Jai buvo sutrikdyta sveikata – impresinio lūžio metu lūžo kairės kojos blauzdikaulio išorinis krumplys. Nurodė, kad Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2007 m. rugpjūčio 23 d. nuosprendžiu atsakovą T. S. pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką – vairuodamas kelių transporto priemonę įvykusio eismo įvykio metu nesunkiai sutrikdė kito žmogaus sveikatą (BK 281 str. 1 d.), buvo nubaustas 8 MGL dydžio bauda, o ieškovei pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą, klausimą dėl ieškinio dydžio perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka. Vilniaus apygardos teismas 2007 m. lapkričio 16 d. nuosprendžiu minėtą teismo nuosprendį iš dalies pakeitė, paskirdamas 25 MGL dydžio baudą.

Ieškovė, remdamasi CK 6.249 ir 6.263 straipsniais, teigė, jog turtinės žalos atlyginimą sudaro jos negautos pajamos, kurias ji būtų gavusi tuo atveju, jeigu būtų įsidarbinusi ir nebūtų buvusi atsakovo sužalota, tai yra minimalų mėnesinį atlyginimą už laikotarpį nuo autoįvykio – 25 025 Lt. Taip pat prašė priteisti periodines minimalias mėnesinio atlyginimo dydžio išmokas iki taps darbinga, o taip pat negautą 2 300 Lt autorinį atlyginimą, nes dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų nespėjo įvykdyti susitarimo ir iki 2006-10-01 nutapyti du paveikslus.

Ieškovė, remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 26 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-371, kurioje, jos nuomone, bylos aplinkybės panašios į nagrinėjamos bylos aplinkybes, taip pat prašė priteisti 120 000 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimą, nes dėl impresinio kojos kaulo lūžio buvo operuojama, ilgą laiką po operacijos jautė fizinį skausmą, patyrė sunkius dvasinius išgyvenimus – dėl eismo įvykio negalėjo vykti į susitikimą su savo broliu, kuris daugelį metų gyvena užsienyje, negalėjo įprastu būdu studijuoti bei dirbti, nuolat turi vaikščioti su metaliniais implantais, kurie sutvirtinti šešiais metaliniais sraigtais, o be to, po operacijos ant kojos liko didžiulis randas. Ieškovė teigė patyrusi didelius nepatogumus, nes negalėjo tinkamai tobulėti profesinėje veikloje, didžiulį dvasinį sukrėtimą, nuolatinę baimę transportui, emocinę depresiją, dėl ko iki šiol negali ramiai miegoti, sumažėjo pasitikėjimas savimi, bendravimo galimybės. Pažymėjo, jog laiku nesukūrus kūrinių, ieškovės paslaugų atsisakė keli klientai, o tai itin neigiamai paveikė jos dalykinę reputaciją.

Atsakovas T. S. su pareikštu ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti ir nurodė, kad jis yra netinkamas atsakovas, nes eismo įvykio metu automobilis buvo apdraustas AB „Lietuvos draudimas“ transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, kuris ir turėtų atlyginti ieškovės prašomą atlyginti žalą.

Teigė, kad reikalavimas atlyginti turtinę žalą yra nepagrįstas, nes ieškovė nuo 1998 m. iki eismo įvykio, buvo netekusi 75 procentų darbingumo dėl smegenų kraujotakos sistemos ligos, tai patvirtina duomenys, esantys Vilniaus m. 3 apylinkės teisme nagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-109-99/07 (toliau – Baudžiamoji byla), taip pat atliktos ekspertizės išvados.

Be to, nėra jokių objektyvių duomenų, kad eismo įvykio metu ieškovės patirti sužalojimai įtakojo jos bendrą ir profesinį nedarbingumo laipsnį, o nurodyti nusiskundimai yra subjektyvūs.

Atsakovo nuomone, prašomas priteisti neturtinės žalos dydis neatitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijų, taip pat neturtinės žalos atlyginimą reglamentuojančių teisės normų. Teigė, kad nustatinėjant neturtinės žalos dydį būtina atsižvelgti į nesąžiningą ieškovės elgesį, į atsakovo kaltę, į padaryto sužalojimo pobūdį (nesunkus sveikatos sutrikdymas).

Trečiasis asmuo AB „Lietuvos draudimas“ atsiliepimu į ieškinį prašė jį atmesti ir iš esmės nurodė tuos pačius argumentus kaip ir atsakovas. Be to teigė, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, pvz. rašytinių sandorių, jog dėl nenutapytų paveikslų negavo pajamų, jog negalėjo įprastu būdu studijuoti ir dirbti, pablogėjo jos dalykinė reputacija, klientai atsisakė jos paslaugų. Pažymėjo, kad ekspertai baudžiamojoje byloje konstatavo, jog ieškovės sužaloto blauzdikaulio kaulai yra visiškai sugiję, o metalo konstrukcijos nepašalinamos, jei jos nesukelia pašalinių reiškinių. Teigė, kad ieškovei buvo išmokėta 690,56 Lt (200 EUR) draudimo išmoka neturtinės žalos atlyginimui.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. kovo 8 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies ir ieškovei iš atsakovo priteisė 19 309,44 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimą, proporcingai patenkintų reikalavimų daliai paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Teismas, vadovaudamasis CK 6.191 straipsnio 1 dalies, Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo ir transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties nuostatomis, nurodė, kad nukentėjęs asmuo dėl padarytos žalos atlyginimo turi teisę kreiptis į už žalos padarymą atsakingą asmenį arba į draudimo įmonę, todėl sprendė, jog atsakovas T. S. šioje byloje yra tinkamas.

Teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė nei patirtos turtinės žalos fakto, nei priežastinio ryšio tarp jos nurodomos žalos bei autoįvykio (CK 6.247, 6.249 str., CPK 12, 178 str.).

Atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių aplinkybes, jog būtent dėl eismo įvykio būsimi darbdaviai atsisakė ją įdarbinti, jog buvo sudarytos darbo sutartys bei sutarta dėl darbo pradžios, jog buvo sutarta dėl neterminuotos darbo sutarties sudarymo bei dėl ne mažesnio kaip 1 MMA darbo užmokesčio dydžio atlyginimo per mėnesį mokėjimo, teismas sprendė, kad labiau tikėtina, jog ieškovė iki eismo įvykio nebuvo susitarusi dėl darbo. Teismas, remdamasis Darbingumo lygio pažymų duomenimis, baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu atliktos Teismo medicinos instituto Vilniaus skyriaus ekspertizės akto išvadomis (B. b. t. 2, b. l. 17-28), kuriuose nurodyta, kad pagrindinė nedarbingumo priežastis yra vaikystėje patirtos intracerebrinės kraujosruvos liekamieji padariniai, o kojos lūžimų padariniai yra tik gretutinė diagnozė bei atsižvelgdamas į tai, kad nėra įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovė šiuo metu esanti nedarbinga būtent dėl eismo įvykio metu patirto sužalojimo, sprendė, kad ieškovės reikalavimas priteisti periodines išmokas iki kol ji taps darbinga yra nepagrįstas. Teismas nurodė, kad baudžiamojoje pateikti liudytojų B. G. ir Ž. P. patvirtinimai, kad iki eismo įvykio su jais ieškovė sudarė dvi autorines sutartis dėl dviejų tapybos paveikslų nutapimo nelaikytini tinkamais įrodymais, nes nėra įmanoma nustatyti jų sudarymo datų, paveikslų dydžio, formos bei tapymo technikos, įsipareigojimų vykdymo termino (b. b. t. 2, b. l. 187-187). Teismas, vadovaudamasis CK 6.250 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo, nurodė, kad ieškovė turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Nustatinėdamas neturtinės žalos dydį, teismas sprendė, kad dėl eismo įvykio ieškovė neabejotinai patyrė tam tikrą emocinę ir psichologinę įtampą bei išgyvenimus. Nepaisant to, jog eismo įvykio metu buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, - atliktos operacijos metu implantuota metalo plokštė, kuri, nors ir nesukelia jokių pašalinių reiškinių, laikoma svetimkūniu, lemiančiu tam tikrų fiziologinių bei atitinkamai psichologinių ir socialinių nepatogumų atsiradimą, o likęs aiškiai pastebimas didelis randas neabejotinai kels ieškovei tam tikrų estetinių nepatogumų (b. b. t. 1, b. l. 200-202). Teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos dydžio taip pat atkreipė dėmesį į liudytojo gydytojo E. G. teismo posėdžio metu pateiktus paaiškinimus, jog eismo įvykio metu patirtas nesunkus sveikatos sutrikdymas nuo vaikystės turinčiai ligą ieškovės fizinei būklei pakenkė labiau, nei būtų pakenkęs bet kuriam kitam žmogui. Teismas, įvertinęs šias aplinkybes ir atsižvelgdamas į tai, kad trečiasis asmuo AB „Lietuvos draudimas“ išmokėjo ieškovei 690,56 Lt (200 EUR) neturtinės žalos atlyginimą, priteisė 19 309,44 Lt dydžio neturtinę žalą.

Teismas atmetė kaip nepagrįstus ieškovės argumentus, kad dėl eismo įvykio ji negalėjo pasimatyti su broliu, nurodęs, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog jis gyvena užsienyje, kad neabejotinai būtų pas jį vykusi ir tokios galimybės neteko, dėl ko ji patyrė emocinę įtampą. Teismas taip pat atmetė kaip neįrodytus ieškovės argumentus, kad dėl eismo įvykio ji negalėjo tobulėti profesinėje veikloje bei suprastėjo jos dalykinė reputacija, nes ieškovė nepateikė šia aplinkybes patvirtinančių įrodymų.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovė I. G. apeliaciniu skundu prašo minėtą teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, o taip pat prijungti kartu su skundu pateikiamus papildomus įrodymus. Skundą grindžia tokiomis aplinkybėmis:

1. Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, netinkamai ištyrė bei įvertino byloje esančius įrodymus, neatsižvelgė į jų visumą, išsamiai nenagrinėjo ir nevertino ieškovės nurodytų aplinkybių, todėl neteisingai sprendė, kad ieškovė iki eismo įvykio nebuvo susitarusi dėl būsimo darbo, kurį turėjo pradėti dirbti po eismo įvykio. Atitinkami darbo pasiūlymai apeliantei buvo pateikti žodžiu, todėl nebuvo ir nėra jokios galimybės teismui pateikti rašytinių įrodymų apie jų buvimą. Apeliantės nuomone, akivaizdu, kad net ir neturint tokių įrodymų, eismo įvykio metu nepatyrus sužalojimo, kurio pasekmės šiuo metu iš esmės sąlygoja jos nedarbingumą, būtų galėjusi įsidarbinti ir dirbti nuolatinį darbą bei už tai gauti bent minimalų mėnesinį atlyginimą.

2. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad apeliantės nedarbingumo priežastis yra intracerebrinės kraujosruvos liekamieji padariniai, o ne auto įvykio metu patirta trauma. Teismas neatsižvelgė į tai, kad apeliantė iki eismo įvykio gyveno pilnavertį gyvenimą, galėjo dirbti (ką patvirtina Valstybinio socialinio draudimo pažymėjime užfiksuotos darbovietės), studijuoti, po prieš tai patirto insulto sveikatos būklė buvo beveik atsistačiusi. Teismo posėdžio metu liudytojas neurochirurgas E. G. patvirtino, jog ieškovės neurologinė sveikatos būklė pablogėjo būtent po eismo įvykio, o toks pablogėjimas buvo sąlygotas periferinių nervų sistemos sutrikimų, kurie atsirado būtent dėl eismo įvykio patirtų sužalojimų (traumos), o ne dėl aneurizmos (galvos kraujagyslės) plyšimo, kuris susijęs su centrinės nervų sistemos sutrikimais.

3. Teismas be pagrindo baudžiamojoje byloje esančių liudytojų B. G. ir Ž. P. 2005-11-15 patvirtinimų, kad iki eismo įvykio su jais ieškovė buvo sudariusi dvi autorines sutartis dėl paveikslų nutapymo, nelaikė tinkamais įrodymais. Sutartis dėl kūrinių sukūrimo buvo sudarytas žodžiu, tačiau esant šalių valios išraiškai, aiškiam sutarties dalykui ir objektui (paveikslų sukūrimas), ji turi būti laikoma tinkama, o sutarties forma neturi įtakos pasekmių atsiradimui. Raštiškų sutarčių apeliantė neturėjo galimybės sudaryti dėl įvykusios avarijos. Teismas nevertino ir nesivadovavo ieškovės, kaip proceso šalies, nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, neatsižvelgė į pateiktus paaiškinimus, kurie, pagal CPK 177, 186 straipsnius taip pat laikytini atitinkamas aplinkybes patvirtinančiais įrodymais. Be to, teismo nuomone, nesant pakankamų įrodymų, teismas, vadovaudamasis CPK 179, 189 straipsnių nuostatomis, turėjo teisę minėtus liudytojus iškviesti ir apklausti.

4. Priešingai nei sprendė teismas, priežastinis ryšys tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir patirtos turtinės žalos akivaizdus, nes dėl atsakovo kaltės sukelto eismo įvykio ieškovė patyrė traumą, sužalojimą, dėl ko sutriko kairės rankos ir kairės kojos judesiai, jie iki šiol nėra atsistatę.

5. Teismas priteisė nepagrįstai mažą neturtinės žalos atlyginimą. Teismas neatsižvelgė į patiriamą fizinį skausmą, apsunkintą judėjimą, būtiną nuolatinę reabilitaciją, metalinių implantų sukeliamus nepatogumus, negalėjimą studijuoti, dirbti, pablogėjusią dalykinę reputaciją, ribojamą bendravimą su broliu, kuris gyvena Prancūzijoje. Be to, teismas nesivadovavo CPK 182 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata, jog nereikia įrodinėti aplinkybių, teismo pripažintų visiems žinomomis. Tokių aplinkybių kaip po traumos atsiradusių pasekmių, dvasinių išgyvenimų, dalykinės reputacijos suprastėjimo nereikia įrodinėti ir jos yra savaime suprantamos.

6. Teismas, pažeisdamas protingumo, teisingumo ir proporcingumo principus, nepagrįstai ir neteisėtai iš apeliantės atsakovo naudai priteisė bylinėjimosi išlaidas, neatsižvelgė į apeliantės turtinę padėtį, sąlygotą būtent dėl atsakovo kaltės sukelto eismo įvykio metu patirto sužalojimo ir nedarbingumo, nesprendė klausimo nei dėl priteistinų bylinėjimosi išlaidų sumažinimo, nei dėl galimo atleidimo nuo tokių išlaidų atlyginimo.

Atsakovas T. S. atsiliepimu parašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad apeliantė neįrodė savo teiginių, susijusių su darbo pasiūlymais ir turtinės žalos atlyginimu, nes autorinių sutarčių formą nustato Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 42 straipsnio 1 dalis - tokios sutartys sudaromos raštu. Pagal CK 1.93 straipsnio 2 dalį įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais, todėl apeliantė nepagrįstai teigia, kad teismas privalėjo remtis baudžiamojoje byloje esančiais liudytojų parodymais ir kviesti juos į teismo posėdį. Nei apeliantė, nei jos atstovai bylos nagrinėjimo metu neteikė jokių įrodymų bylinėjimosi išlaidų klausimu, nepateikė jokių prašymų bei argumentų, todėl atsakovo nuomone, bylinėjimosi išlaidų dydis yra protingas, teisingas ir sąžiningas.

Atsakovas T. S. apeliaciniu skundu prašo pakeisti minėto teismo sprendimo dalį, kuria priteistas 19 309,44 Lt neturtinės žalos atlyginimas, ją panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti arba sumažinti priteistos neturtinės žalos dydį, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Skunde rašoma:

1. Teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškinyje įvardinta byloje dalyvaujančių asmenų procesinė padėtis yra tinkama ir netinkamai išaiškino CK 6.191 straipsnio 1 dalies normą. CK 6.987 straipsnyje yra įtvirtinta teisė reikalauti draudimo išmokos tiek draudėjui, tiek nukentėjusiajam, o ne nukentėjusiojo teisę pasirinkti, iš kurio asmens reikalauti žalos atlyginimo. Apelianto nuomone, sistemiškai aiškinant CK 6.250 straipsnio 2 dalies, 6.254 straipsnio ir 6.263 straipsnio 2 dalies normas, nustatančias civilinę atsakomybę civilinės atsakomybės draudimo atveju, draudimo kompanija ir žalą padaręs asmuo atsako kaip solidarieji skolininkai.

2. Teismas, priteisdamas neturtinės žalos atlyginimą, netinkamai taikė ir aiškino CK 6.250 straipsnio 2 dalies normą, neatsižvelgė į nesąžiningą ieškovės elgesį tiek baudžiamosios, tiek civilinės bylos nagrinėjimo metu; atsakovo kaltę kaip lengvinančią aplinkybę; į padaryto sužalojimo sunkumą; į kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką šiuo klausimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2008 – priteista 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo dėl asmens gyvybės atėmimo eismo įvykio metu; 2008 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008 – priteista 5 000 Lt neturtinės žalos dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo eismo įvykio metu ir kt.).

3. Teismas neatsižvelgė į baudžiamojoje byloje pateiktus teismo ekspertės R. S. parodymus, jog objektyvių duomenų, kad nukentėjusiosios sveikata būtų pablogėjusi dėl eismo įvykyje patirtų sužalojimų, nėra. Įrodymų, išskyrus ieškovės paaiškinimus, apie patirtą neturinę žalą byloje nebuvo pateikta. Be to, baudžiamojoje byloje apklausta liudytoja ieškovės draugė, buvusi kartu 2005-10-10 eismo įvykio metu, L. P. nurodė nepastebėjusi, jog ieškovė būtų patyrusi kokią nors neturtinę žalą.

Ieškovė I. G. atsiliepimu parašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Teigia, jog:

1. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad ieškovė neturėjo teisės reikalauti žalos atlyginimo iš atsakovo, nes pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalį nukentėjęs trečiasis asmuo pretenziją dėl padarytos žalos gali pateikti atsakingam už padarytą žalą asmeniui, tiesiogiai draudimo įmonei, apdraudusiai kaltininko civilinę atsakomybę, atsakingo draudiko atstovui pretenzijoms nagrinėti arba Biurui ar Biuro atstovui.

2. Prisipažinimas ir gailėjimasis dėl padaryto autoįvykio turėjo įtakos tik baudžiamajai atsakomybei ir nesumažina padarytos turtinės ir neturtinės žalos dydžio. Vertinant atsakovo civilinę deliktinę atsakomybę turi būti atsižvelgiama ne tik į tai, koks sužalojimas buvo padarytas eismo įvykio metu, tačiau ir į tai, kokias pasekmes tas sužalojimas sukelia.

3. Atsakovo nurodytas ekspertizės aktas vertintinas kritiškai, nes ją atliko asmenys, neįrašyti į ekspertų sąrašą. Be to, pažymėtina, jog ekspertizė buvo atliekama tam, kad būtų nustatytas sveikatos sutrikdymo mastas, siekiant kvalifikuoti atsakovo nusikalstamą veiką bei paskirti atitinkamą bausmę ir šis aktas neturi prejudicinės galios šioje civilinėje byloje, turi būti vertinami kaip rašytiniai įrodymai pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 7 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-215/2008 ir kt.).

4. Apeliantas be pagrindo remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis, nes šiose civilinėse bylose ratio decidendi (faktinės aplinkybės) iš esmės skiriasi nuo šioje byloje nagrinėjamų aplinkybių.

5. Patirti dvasiniai išgyvenimai, dvasinis sukrėtimas ar emocinė depresija yra neapčiuopiami dalykai, kurių kiti asmenys (net artimieji) negali objektyviai įvertinti ir pajausti, todėl atsakovo teiginys, jog kitas asmuo nepastebėjo, jog apeliantė patyrė kokią nors neturtinę žalą, vertintinas kritiškai.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, svarbias nagrinėjamam ginčui, tinkamai išaiškino bei pritaikė teisės normas ir, iš dalies patenkindamas ieškinį, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą (CPK 263 str. 1 d.). Kaip žinoma, CPK 263 straipsnis reikalauja, kad teismo sprendimas būtų teisėtas ir pagrįstas, tai yra priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitiktų materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti tiek faktinį, tiek teisinį apeliacinio skundo pagrindą bei absoliučius teismo sprendimo negaliojimo pagrindus. Absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė, todėl bylą nagrinėja neperžengdama apeliaciniuose skunduose nustatytų ribų (CPK 320 str. 2 d.).

Byloje surinktais įrodymais nustatyta, jog 2005-10-10 apie 20.44 val. Vilniuje, atsakovas T. S., vairuodamas automobilį, pėsčiųjų perėjoje partrenkė ieškovę pėsčiąją I. G., dėl ko jai lūžo kairė koja ir buvo paguldyta į Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės traumatologijos skyrių (baudžiamoji byla Nr. 1-109-99/07 t. 1, b. l. 99, 159). Baudžiamojoje byloje konstatuota, kad eismo įvykio metu ieškovei padarytas kairio blauzdikaulio išorinio krumplio lūžis su kraujo išsiliejimu į kairio kelio sąnario ertmę, kuris įvertintas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas (baudž. b. t. 1, b. l. 18, 49). Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2007 m. rugpjūčio 23 d. nuosprendžiu atsakovas T. S. buvo pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą – nesunkų kito žmogaus sveikatos sutrikdymą eismo įvykio metu ir nubaustas 8 MGL dydžio bauda, apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu bauda padidinta iki 25 MGL dydžio (BK 281 str. 1 d.), o ieškovei pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą, klausimą dėl ieškinio dydžio perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, apeliantė I. G. nesutinka su skundžiamame teismo sprendime padarytomis išvadomis, kad ji neįrodė jai padarytos turtinės žalos fakto, o taip pat su priteistos neturtinės žalos dydžiu, bylinėjimosi išlaidų paskirstymu. Apeliantas T. S. apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su priteistu neturtinės žalos atlyginimu, tačiau prašo sumažinti neturtinės žalos atlyginimą tuo atveju, jei teismas vis dėlto manytų, jog neturtinės žalos atlyginimas priteistinas.

Teisėjų kolegija mano, kad šiuo atveju nagrinėjant klausimą dėl žalos atlyginimo, būtina atsižvelgti į tai, kad pagal byloje esančius duomenis apeliantė iki auto įvykio buvo silpnos sveikatos dėl anksčiau patirtų sveikatos sutrikimų, ligų, operacijų (nuo 1988-10-18 iki 1990-10-18 buvo nustatyta 1 invalidumo grupė dėl dešiniojo smegenų pusrutulio smilkininės srities arterioveninės aneurizmos, trūkusios 1988-07-19, intrasmegeninės hematomos dešinėje kaktinėje-smilkininėje srityje), tačiau nepaisant to, kurį laiką dirbo, studijavo, būdama pareiginga, sąžininga, apdairi ir atsargi, per gatvę ėjo šviesoforu reguliuojama perėja. Todėl akivaizdu, jog būtent minėtas autoįvykis, kurio metu buvo padarytas sveikatos sutrikdymas, galėjo būti lemtingu ir sukelti daug didesnių neigiamų pasekmių bendrai apeliantės sveikatos būklei, lemti kitų ligų paūmėjimą negu visiškai sveiko žmogaus sveikatai. Be to, papildomos operacijos, reabilitacinis gydymas neabejotinai buvo sunkesnis, sudėtingesnis ir ilgesnis turinčiam sveikatos sutrikimų asmeniui. Tačiau būtina atkreipti dėmesį į tai, kad šalims taikiai nepavykus išspręsti kilusio ginčo ir susitarti dėl žalos atlyginimo, žalos rūšis, dydis ir kt. turi būti konstatuojama pagal įstatymo nustatytas taisykles. Kaip žinoma, civilinės bylos yra nagrinėjamos laikantis CPK 12 straipsnyje įtvirtinto rungimosi, CPK 13 straipsnyje nurodyto dispozityvumo principo, numatančiais, jog šalys laisvai disponuoja joms priklausančiomis proceso teisėmis, tai yra laisvai renkasi, kokiais faktus nurodyti, kokius įrodymus pateikti ir kt., o taip pat remiantis CPK 178 straipsnyje reglamentuojama įrodinėjimo pareiga, nustatančia, kad kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi, kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu. Taigi apeliantai, prašydami panaikinti šį teismo sprendimą bei remdamiesi paminėtais motyvais, privalo pagrįsti, kad dėl šių aplinkybių yra neteisingai išnagrinėta byla.

Dėl turtinės žalos

Kaip minėta, apeliantė prašė priteisti periodines minimalias mėnesinio atlyginimo dydžio išmokas ir 27 325 Lt turtinės žalos atlyginimą: 25 025 Lt negautas pajamas, kurias būtų gavusi tuo atveju, jeigu nebūtų buvusi apelianto sužalota ir būtų įsidarbinusi už minimalų mėnesinį atlyginimą bei negautą 2 300 Lt autorinį atlyginimą, nes dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų nespėjo įvykdyti susitarimų iki 2005-12-31 nutapyti dviejų paveikslų. Teismas atmetė šiuos reikalavimus motyvuodamas tuo, kad neįrodytas žalos padarymo faktas.

Deliktinė civilinė atsakomybė yra kompensacinio pobūdžio ir vadovaujantis CK 6.272 straipsnio pirmąja dalimi, žala atlyginama visiškai. Tačiau šis principas nėra absoliutus ir negali būti aiškinamas kaip visų turėtų išlaidų atlyginimo garantija. Kaip žinoma, turtinė žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos, taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų neabejotinai gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų, tai yra toks praradimas, kai nukenčia asmens ekonominiai interesai. Tokios žalos atlyginimas – tai pinigais išreikštas dydis, todėl būtina tiksliai nustatyti, ar iš tiesų pagal apeliantės nurodytas faktines aplinkybes galima nustatyti, kokias pasekmes sukėlė eismo įvykis, kiek ji nukentėjo būtent dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, tai yra, ar žalą bei įvykį sieja priežastinis ryšys (CK 6.247 str.). Akivaizdu, kad nagrinėjant tokio pobūdžio klausimus, vien teisinių žinių nepakanka, o siekiant nustatyti įvykio pasekmes, tai yra sveikatos sutrikdymo laipsnį, jo santykį su prieš tai buvusiais sveikatos sutrikimais, būtinos specialios žinios.

Kaip žinoma, pagal CPK 212 straipsnio 1 dalį siekiant išsiaiškinti bylos nagrinėjimo metu kylančius klausimus, reikalaujančius specialių mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinių, teismas gali skirti ekspertizę ir paskirti ekspertą arba pavesti atlikti ekspertizę kompetentingai ekspertizės įstaigai. Pagal teismo nutartį paskyrus ir įstatymo nustatyta tvarka atlikus ekspertizę, ekspertizės išvada yra laikoma specialia įrodinėjimo priemone (CPK 177 str. 2 d., 216 str.). Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovė teikė prašymą teismui paskirti šioje byloje ekspertizę, kurios metu būtų nustatyta autoįvykio įtaka jos netektam darbingumui. Teismas 2009 m. birželio 29 d. protokoline nutartimi buvo atidėjęs bylos nagrinėjimą, kad ieškovė galėtų pasiūlyti kandidatūrą eksperto, galinčio atlikti šią ekspertizę, tačiau ji 2009-12-08 posėdžio metu prašymo skirti ekspertizę nepalaikė, motyvuodama tuo, kad Lietuvoje nėra nešališko eksperto, galinčio ją atlikti (b. l. 81-99). Pažymėtina tai, kad ieškovė, nesutikdama su teismo išvadomis, naudodamasi kvalifikuoto teisininko pagalba ir, akivaizdu, žinodama, jog apeliacinės instancijos teismas yra fakto instancija, neprašė šio teismo skirti teismo ekspertizės. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija, tikrindama šalių procesinių dokumentų bei teismo išvadų pagrįstumą, siekdama nustatyti eismo įvykio padarytų sužalojimų įtaką ieškovės sveikatos pakitimams, remiamasi šioje byloje pateiktais bei baudžiamojoje byloje esančiais įrodymais.

Kaip matyti iš baudžiamojoje byloje atliktos teismo ekspertizės 2007-06-07 akto (baudž. b. t. 2, b. l. 17-28), jame, remiantis Vilniaus rajono centrinės poliklinikos ieškovės medicinine kortele Nr. 30187/93, Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės gydymo stacionare ligos istorijos Nr. 2005/18494 duomenimis, specialisto išvadomis, nustatyta, jog iki eismo įvykio ieškovė sirgo nuo 1988 m., kai įvyko hemoraginis galvos smegenų insultas į dešinįjį galvos smegenų pusrutulį. Susidariusi kraujosruva 1988-07-20 buvo pašalinta operaciniu būdu, tačiau liko padariniai – ryški kairės pusės spastinė hemiparezė. Dėl šios priežasties apeliantei nuo 1988-10-18 iki 1990-10-18 buvo nustatyta 1 invalidumo grupė, o nuo 1990-10-16 nustatyta 2 invalidumo grupė. Konstatuota, jog 2000-02-23 metais ieškovei lūžo padikaulis, ieškovė gydėsi SC ,,Energetiko“ sanatorijoje, 2001-01-10, 2002-03-06 ir 2003-10-20 ieškovei diagnozuota hemiparezė iš kairės dėl anaurizmos plyšimo, intrakranijinės kraujosrūvos padariniai, liekamieji reiškiniai po padikaulio lūžimo. 2003-12-16 diagnozuotas lėtinis hipertrifuojantis pūlingas rinitas, 2005-06-10 nukreipta epileptologo konsultacijai.

Ekspertizės akte nustatyta, jog po 2005-10-10 autoįvykio ieškovei diagnozuotas kairiojo blauzdikaulio išorinio gumburo lūžis, hemiparezė kairėje, ieškovė operuota, patalpinant osteosintezės AO plokštelę, būklė išrašant – širdies veikla ritmiška, kairio kelio sąnarys nepatinęs, neskausmingas, judesiai per sąnarį pakankamos amplitudės, išlieka kairės kojos raumenų hipotrofija, pacientė sąmoninga, orientuota, pilvo organų, galvos smegenų traumų, sužalojimų nenustatyta, nevaikšto, juda vežimėlio pagalba. Ieškovė 2006-01-19, 2006-03-03, 2006-04-26, 2006-08-22, 2006-09-05, 2006-09-26, 2006-10-18 kreipėsi dėl apsunkinto vaikščiojimo, kairiųjų galūnių silpnumo, diagnozuoti padariniai po dešiniojo pusrutulio intracerebrinės kraujosruvos pašalinimo, spastinė hemiparezė kairėje, būklė po blauzdikaulio lūžio.

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2007 m. rugpjūčio 23 d. nuosprendyje rėmėsi šiame teismo ekspertizės akte pateiktomis išvadomis ir konstatavo, kad ieškovės sveikatos sutrikdymo laipsnis yra nesunkus ir, atitinkamai kvalifikavęs atsakovo baudžiamąją veiką, jį nubaudė 8 MGL dydžio bauda, pripažindamas ieškovei teisę į ieškinio patenkinimą, klausimą dėl ieškinio dydžio perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka. Vilniaus apygardos teismas 2007 m. lapkričio 16 d. nuosprendžiu išnagrinėjęs bylą pagal ieškovės I. G. (nukentėjusiosios) apeliacinį skundą, iš dalies pakeitęs minėtą pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir atsakovui paskyręs 25 MGL dydžio baudą, su tokiu ieškovės sveikatos sutrikdymo laipsniu sutiko (b. l. 45-47, 37-43). Pažymėtina, tai, kad kasacine tvarka šie teismų sprendimai nebuvo tikrinami, taigi yra galiojantys, todėl baudžiamojoje byloje atliktos teismo ekspertizės akte bei jo pagrindu priimtuose teismų procesiniuose sprendimuose nustatyta ieškovės sveikatos būklė po autoįvykio, kuria remiantis kvalifikuotas atsakovo padaryto nusikaltimo sunkumo laipsnis, nagrinėjamoje byloje turi prejudicinę reikšmę kaip aplinkybė, kuri patvirtina ieškovės sveikatos būklę tuo momentu, ir ja privaloma remtis vertinant pagrįstumą apeliantų ir teismo išvadų dėl eismo įvykio metu ieškovei padarytų sužalojimų įtakos dabartinei jos sveikatos būklei (CPK 182 str. 2 p.).

Pagal bylos medžiagą ieškovė, siekdama pagrįsti savo reikalavimus, šioje civilinėje byloje pateikė 2006-03-03 Darbingumo lygio pažymas DL-1 Nr. 0079122, 2006-08-31 DL -1 Nr. 0154307 ir 2008-12-22 DL-1 Nr. 0381473; 2006-02-21, 2008-04-08, 2008-05-20, 2008-06-12 išrašus iš medicininių dokumentų; 2008-12-22 Darbingumo lygio vertinimo aktą Nr. DNL-5210 (b. l. 6, 7, 9-15, 68-75, 158). Kaip matyti iš 2006-02-21 išrašo iš medicininių dokumentų, apeliantė po autoįvykio buvo gydoma dieta, kineziterapijos, masažo procedūromis, vaistažolių arbatomis, medikamentais. Iš Darbingumo lygio vertinimo 2008-12-22 akto matyti, kad tiriamuoju laikotarpiu apeliantę vargina apsunkinta eisena ir judesiai dėl kairiosios kūno pusės spastinės hepimarezės, kairiosios kojos potrauminių skausmų. Taip pat pažymėta, jog ligonė skundžiasi greitu nuovargiu, bendru silpnumu, gydosi ambulatoriškai, vartoja analgetikus. Kaip matyti iš Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Darbingumo lygio pažymų, kuriose pateikti duomenys apie ieškovės darbingumo lygio įvertinimus, atliktus po autoįvykio, 2006-03-02 nustatyta, kad ji nedarbinga, o netektas darbingumas sudaro 75 procentus dėl pagrindinės diagnozės – intracerebrinės kraujosruvos liekamųjų padarinių, gretutinė diagnozė – blauzdikaulio lūžimo; 2006-08-28 nustatyta, kad netektas darbingumas - 75 procentai dėl tos pačios diagnozės; 2008-12-22 nustatyta, kad jos nedarbingumo lygis nuo 2008-12-17 iki 2032-09-08 sudaro 70 procentų dėl tos pačios diagnozės. Taigi iš šių rašytinių įrodymų, apimančių ieškovės sveikatos būklės vertinimą po autoįvykio, tai yra, laikotarpiu nuo 2006-03-02 iki 2008-12-17, ir kuriuose daromos išvados yra grindžiamos specialiosiomis žiniomis, matyti, kad juose nėra užfiksuota duomenų, jog po autoįvykio ieškovės bendra sveikatos būklė, įtakojama turimos ryškios kairės pusės spastinės hemiparezės (paralyžiaus forma, kai po dalinio neurono pažeidimo kairės pusės kūno (rankos, kojos) judesiai tampa riboti), būtų pablogėjusi dėl ilgainiui paaiškėjusių papildomų autoįvykio pasekmių (viso kūno ar atskirų jo dalių, organų sutrenkimas, lėtinės ligos ar kt.). Taigi pažymėtina, kad šiuose dokumentuose nėra duomenų apie tai, kad dėl padaryto nusikaltimo patirtas kojos lūžis buvo esmine ieškovės nedarbingumo priežastimi (CPK 185 str.).

Vertinant šiuos rašytinius įrodymus, atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos, Socialinės apsaugos ir darbo, Švietimo ir mokslo ministrų 2005 m. kovo 23 d. įsakymu Nr. V-188/A1-84/(duomenys neskelbtini) patvirtintų ,,Neįgalumo lygio nustatymo kriterijų ir tvarkos aprašo“ 23.5 ir 23.6 punktai nustato, jog asmuo, nesutikdamas su neįgalumo lygio vertinimu, turi teisę tokį sprendimą apskųsti teismui įstatymų nustatyta tvarka. Taigi ieškovė, nesutikdama su darbingumo lygio nustatymu ar nedarbingumo priežastimi, turėjo pagrindą šias išvadas ginčyti. Tačiau byloje nėra duomenų, kad minėtose pažymose esantys duomenys būtų buvę ginčijami ir nuginčyti. Kaip jau buvo minėta, nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismui taip pat nebuvo pateikta atitinkamų, tai yra specialiomis žiniomis grindžiamų, rašytinių įrodymų, paneigiančių Darbingumo lygio pažymose, o taip pat Darbingumo lygio vertinimo akte konstatuotas ieškovės nedarbingumo priežastis. Pirmiau buvo minėta, kad apeliantė, nesutikdama su teismo išvadomis dėl šių dokumentų vertinimo, teigia, jog teismas be pagrindo nesirėmė liudytojo neurochirurgo E. G. paaiškinimais. Tačiau pagal civiliniame procese taikomus šalių lygiateisiškumo bei rungimosi principus, kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis ji remiasi ar grindžia savo reikalavimus, o teismas turi spręsti bylą, vertindamas ne tik šalių paaiškinimais, bet ir juos patvirtinančiais ar paneigiančiais įrodymus (CPK 12, 17, 178 str.). Tuo tarpu minėto liudytojo paaiškinimai teismui, jog autoįvykis galėjo įtakoti bendros apeliantės sveikatos būklės pablogėjimą, kad dėl to galėjo paūmėti ne tik fizinė, bet ir neurologinė jos būklė, atsirasti papildomi ir šalutiniai kojos, rankos skausmai, - nepaneigia byloje esančiuose dokumentuose pateiktų medicininių išvadų (CPK 185 str.).

Taigi teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau įvardintomis aplinkybėmis, o taip pat tuo, kad pagal bylos medžiagoje esančio apeliantės Valstybinio socialinio draudimo pažymėjimo duomenis, paskutinėje darbovietėje ji dirbo nuo 1998-01-01 iki 1998-06-15, ir nėra jokių įrašų, jog per vėlesnį 12 metų laikotarpį ji būtų kur nors dirbusi, sprendžia, kad teismas, atmesdamas ieškovės reikalavimą dėl 25 025 Lt negautų pajamų bei periodinių minimalių mėnesinio atlyginimo dydžio išmokų priteisimo iki ji taps darbinga, teisingai nurodė, jog ieškovė neįrodė, kad jos nedarbingumas, negautas ir negaunamas uždarbis bei su tuo siejamas šis ieškininis reikalavimas, yra susijęs priežastiniu ryšiu su neteisėtais atsakovo veiksmais. Be to, teismas pagrįstai sprendė, jog apeliantė nepateikė pakankamų įrodymų, jog iki eismo įvykio ji buvo susitarusi dėl darbo su potencialiais darbdaviais. Kaip teigė pati ieškovė apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, jos pragyvenimo šaltinis yra nedarbingumo pašalpos (CPK 185 str., CK 6. 247, 6.249 str.).

Kaip minėta, teismas taip pat atmetė kaip nepagrįstus ieškovės reikalavimus atlyginti 2 300 Lt turtinę žalą, susijusią su paveikslų tapymu, o apeliantė, nesutikdama su šiomis teismo išvadomis, teigia, jog pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, neatsižvelgta į jų visumą ir kt. Teisėjų kolegija pažymi, jog ji teisi teigdama, kad teismas privalo remtis šalies paaiškinimais, nes bylai reikšmingos aplinkybės nustatomos remiantis faktiniais duomenimis, gautais CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o šalies paaiškinimas yra vienas iš įrodymų. Tačiau sprendžiant dėl tam tikrų aplinkybių buvimo ar nebuvimo jis turi būti vertinamas kartu su kitais įrodymais. Teismas privalo tirti kiekvieną byloje priimtą įrodymą, įvertinti jo sąsajumą, leistinumą, patikimumą, įrodomąją reikšmę bei jų pakankamumą siekiant nustatyti reikšmingas bylos aplinkybes.

Reikalaudama šios turtinės žalos atlyginimo, apeliantė paaiškino, kad su Ž. P. ir B. G. iki eismo įvykio buvo susitarusi dėl dviejų paveikslų nutapymo ir pardavimo, jų kainos, tačiau negalėjo šių sutarčių įvykdyti ir tokiu būdu gauti pajamų dėl minimo autoįvykio. Apeliacinės instancijos teismas, patenkinęs ieškovės prašymą apklausė liudytojus Ž. P. ir B. G., kurie iš tiesų patvirtino minėtus apeliantės teiginius. Tačiau teisėjų kolegija, sutikdama su apeliantės nurodoma aplinkybe, jog eismo įvykio metu patirto kojos lūžio gijimas galėjo kurį laiką trukdyti ieškovei tapyti, kartu konstatuoja, jog šią aplinkybę vertinant kitų byloje nustatytų aplinkybių kontekste, nėra pagrindo spręsti, kad teismas neteisingai atmetė šį reikalavimą. Visų pirma, apeliantė, kaip minėta, atstovaujama advokato, tai yra profesionalaus teisininko, nepateikė jokių įrodymų, jog iki šio įvykio ar po jo, būtų pardavusi bent vieną savo nutapytą paveikslą. Antra, anksčiau nurodytuose ieškovės medicininiuose dokumentuose esantys duomenys bei išvados neduoda pagrindo išvadai, kad būtent dėl eismo įvykio metu patirto sužalojimo ji iki šiol negali tapyti. Trečia, apklausti liudytojai Ž. P. ir B. G. neteigė, kad būtų atsisakę įsigyti minimus paveikslus, jeigu ieškovė juos būtų nutapiusi vėliau.

Kaip žinoma, konstatuojant faktines bylos aplinkybes civiliniame procese yra leidžiama taikyti įrodymų pakankamumo taisyklę, kuri grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, kai išvada apie fakto buvimą civiliniame procese gali būti padaroma ir tada, kai išlieka tam tikros abejonės, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina, jog šis faktas buvo nei kad jo nebuvo. Todėl atsižvelgdama į bylos medžiagą ir vadovaudamasi šia taisykle, teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliantės nurodomi argumentai nėra pakankami, kad paneigtų teismo išvadų šiuo klausimu pagrįstumą (CK 6.247 str., 6.249 str. 1 d., CPK 185 str.).

Kartu teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apelianto T. S. argumentus šiuo klausimu, jog vien nebuvimas rašytinės formos sutarties dėl paveikslų tapymo ir jų nupirkimo sudaro pagrindą tokias sutartis laikyti niekinėmis. Tokios išvados nepaneigia nei apelianto atsiliepime nurodomos Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 42 straipsnio 1 dalies, nei CK 1. 78 straipsnio, 1.93 straipsnio 2 dalies normos.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Paminėta, jog apeliantė taip pat prašė priteisti 120 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Teismas sprendė, kad neturtinės žalos dydis sudaro 20 000 Lt, tačiau atsižvelgdamas į tai, kad draudimo bendrovė apeliantei jau sumokėjo 690,56 Lt, priteisė 19 309,44 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimą.

Kaip žinoma, neturtinė žala gali pasireikšti tiek fizinio (fizinis skausmas, kūno sužalojimas, juos lydintys nepatogumai ir pan.), tiek dvasinio pobūdžio (dvasiniai išgyvenimai, emocinė depresija, pažeminimas, bendravimo galimybių sumažėjimas, ir pan.) padariniais, kurie vertinami ne tik įvykusio fakto, bet ir ateities požiūriu. Asmens sveikata, kaip psichinės ir fizinės gerovės būsena, suvokiama kaip viena pagrindinių ir vertingiausių asmeninių neturtinių vertybių. Kai neteisėtais kito asmens veiksmais yra padaroma žalos asmens sveikatai, tai sudaro pakankamą pagrindą priteisti santykinai didesnes pinigų sumas nukentėjusiems asmenims, lyginant su kompensacijų dydžiais kitų kategorijų bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo, nes to objektyviai reikalauja pažeistos vertybės pobūdis, jos vieta vertybių hierarchijoje. Tačiau būtina pabrėžti, kad pati neturtinės žalos prigimtis lemia tai, jog nėra galimybės šią žalą tiksliai apibrėžti, ją apčiuopti, grąžinti nukentėjusį asmenį į buvusią padėtį ar rasti tokios žalos tikslų piniginį ekvivalentą. Piniginis šios žalos įvertinimas toli gražu nereiškia, kad tai yra asmens išgyvenimų, skausmo, kančios, prarasto džiaugsmo kaina.

Apeliantė teisi teigdama, kad pagal CPK 182 straipsnio 1 dalies 1 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių, teismo pripažintų visiems žinomomis. Akivaizdu, kad po eismo įvykio, kurio metu lūžo koja, asmuo patiria tiek fizinio pobūdžio, tiek dvasinio pobūdžio nepatogumus. Tačiau siekiant tiksliai įvertinti neturtinės žalos piniginę išraišką, būtina vadovautis byloje nustatytomis aplinkybėmis ir pateiktais įrodymais. Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo, priešingai nei teigia apeliantė, teismas, spręsdamas dėl neturtinės dydžio, atsižvelgė ne tik į šią nuostatą, bet taip pat į tai, kad dėl eismo įvykio apeliantė neabejotinai patyrė emocinę ir psichologinę įtampą bei išgyvenimus, atliktą operaciją, dėl ko liko aiškiai pastebimas, didelis randas, kuris, teismo nuomone, neabejotinai kels tam tikrų estetinių nepatogumų. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad apeliantei buvo implantuota metalo plokštė, kuri, nors ir nesukelia jokių pašalinių reiškinių ir gali būti ir nešalinama, teismo nuomone, vis tiek yra laikoma svetimkūniu, galinčiu lemti tam tikrų fiziologinių bei psichologinių nepatogumų. Teismas įvertino šios situacijos išskirtinumą, kad apeliantė iki eismo įvykio buvo paralyžiuota ir eismo įvykio metu patirtas sveikatos sutrikdymas jos fizinei būklei pakenkė labiau, nei būtų pakenkęs bet kuriam kitam neturinčiam tokių sunkių sveikatos sutrikimų žmogui. Taigi darytina išvada, jog teismas atsižvelgė ne tik į bendruosius neturinės žalos nustatymo kriterijus (CK 6.250 str. 2 d.), bet ir į nagrinėjamoje sveikatos sutrikdymo situacijoje reikšmingas aplinkybes (pvz., patirtos traumos pobūdis, pasikeitimai įvairiose nukentėjusiojo asmens gyvenimo sferose ir kt.).

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl sveikatos sutrikdymo įtakos apeliantės, kaip dailininkės reputacijos pablogėjimui, pažymi, jog kaip minėta šioje nutartyje, šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus (CPK 178 str.). Apeliantė, teigdama, jog dėl atsakovo kaltės pablogėjo jos, kaip dailininkės, reputacija, privalėjo pateikti teismui įrodymus, kurių pagrindu būtų apibūdinta ši reputacija, buvusi iki įvykio ir jos pasikeitimas po įvykio. Kaip minėta, iš tiesų, dėl eismo įvykio apeliantė kurį laiką objektyviai negalėjo tapyti, tačiau byloje nėra duomenų, kiek plačiai visuomenėje buvo ir yra žinomas šios dailininkės vardas, kur eksponuojami jos tapyti darbai, kiek konkrečiai užsakymų ji neteko dėl patirtos traumos, kiek plačiai informacija apie įvykį buvo paskleista visuomenėje, taip pat nepateikta įrodymų, kurie patvirtintų, kaip teigia apeliantė, jos reputacijos pablogėjimą ar negalėjimą tobulėti. Remdamasi šiomis aplinkybėmis teisėjų kolegija sprendžia, kad teismas teisingai nurodė, jog argumentai, susiję su apeliantės reputacijos pablogėjimu, yra nepagrįsti (CPK 178 str.).

Apeliantė taip pat nesutinka su teismo išvadomis, kad ji neįrodė neabejotinai ketinusi vykti pas brolį, gyvenantį Prancūzijoje, neteko galimybės jo aplankyti ir dėl to patyrė emocinę įtampą. Teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliacinės instancijos teismui pateikta apeliantės brolio paso kopija, kurioje jo gyvenamoji vieta nurodyta Prancūzija, Vilniaus oro uosto 2011-01-18 raštas Nr. 5AS-0020, kuriame nurodomos keleivių tikrinimo taisyklės, o taip pat apeliantės nurodomos aplinkybės, jog oro uoste patiria nepatogumus dėl po autoįvykio jai implantuotų metalo plokštelių, taip pat nepaneigia minėtų teismo išvadų teisingumo (CPK 178 str.).

Atsižvelgdama į paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ieškovės reikalavimą dėl 120 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, priešingai nei teigia apeliantė, byloje surinktus įrodymus ištyrė ir išanalizavo laikydamasis įrodymų vertinimą reglamentuojančių CPK taisyklių reikalavimų, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir jas vertindamas teisingai rėmėsi įstatymu bei susiklosčiusioje teismų praktikoje suformuluotomis nuostatomis, todėl apeliantės teiginiai, kad teismo nustatytas 20 000 Lt jai padarytos žalos dydis yra nepagrįstai mažas, prieštarauja įstatymui bei teismų praktikai, atmestinas kaip nepagrįstas (CPK 185 str., CK 6.250 str.). Be kita ko, teismas teisingai pažymėjo, kad ieškovė, palaikydama šį savo ieškininį reikalavimą, nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 26 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-371, nes šios civilinės bylos faktinės aplinkybės (patirto sveikatos sutrikdymo sunkumas, sužalojimo būdas) iš esmės skiriasi nuo šios bylos ratio decidendi (faktinių aplinkybių).

Kaip minėta, atsakovas T. S. savo apeliaciniame skunde prašo pakeisti teismo sprendimą, panaikinti jo dalį, kuria ieškovei priteistas 19 309,44 Lt šios žalos atlyginimas, priimti naują sprendimą ir ieškinį atmesti, laikydamas, kad bylos medžiaga neduoda pagrindo jam taikyti civilinę atsakomybę. Kartu šis apeliantas suformulavo alternatyvų prašymą ir, priešingai nei ieškovė I. G., laikydamas, jog teismas nustatė bei jai priteisė nepagrįstai didelį neturtinės žalos atlyginimą, prašo jį sumažinti.

Apeliantas teigia, jog ši teismo sprendimo dalis yra naikintina, o ieškinys - atmestinas, nes teismas neteisingai įvertino baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes, esančius liudytojų parodymus šiuo klausimu, atsakovo kaltę lengvinančią aplinkybę, padaryto sužalojimo sunkumą. Teisėjų kolegija atmeta šiuos atsakovo teiginius. Nagrinėjant klausimą dėl žalos atlyginimo, būtina pabrėžti, kad baudžiamojoje byloje buvo vertinami tik apelianto veiksmai baudžiamosios atsakomybės aspektu ir neanalizuoti jo kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojo veiksmai civilinės atsakomybės kontekste (CK 6.270 str.). Kaip žinia, civilinės atsakomybės taikymo tikslas yra kompensuoti žalą, o ne nubausti žalą padariusį asmenį: žala turi būti atlyginama tiek, kiek įrodoma, kiek jos faktiškai patirta. Atsižvelgiant į tai, pagal CPK 182 straipsnio 3 punktą teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, neprivalo iš naujo nustatyti teismo nuosprendžiu konstatuotų nusikalstamų veiksmų bei jų civilinių teisinių pasekmių, taip pat tai, ar juos padarė asmuo, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis. Tai ne kartą pažymėta teismų praktikoje šiuo klausimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje AB „Turto bankas“ ir kt. v. A. M., bylos Nr. 3K-3-554/2008; 2008 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje S. U. ir kt. v. D. N. ir kt., bylos Nr. 3K-3-215/2008). Tuo tarpu galiojančiais teismų sprendimais baudžiamojoje byloje konstatuota, kad T. S. kaltas padaręs nusikalstamą veiką – įvykusio eismo įvykio metu nesunkiai sutrikdęs kito žmogaus sveikatą vairuodamas kelių transporto priemonę. Šioje nutartyje pirmiau išdėstytais motyvais buvo nurodyta, kad ieškovė neįrodė savo turtinių pretenzijų atsakovui ir nustatyta, kad remiantis jos apeliacinio skundo teiginiais nėra pagrindo naikinti teismo sprendimą toje dalyje ir tenkinti šiuos reikalavimus. Tačiau sprendžiant klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teisėjų kolegija laiko visiškai nepagrįstus apelianto teiginius, jog jo prisipažinimas padarius nusikaltimą, gailėjimasis dėl savo veiksmų, ieškovei padaryto sužalojimo pobūdis, sunkumo laipsnis ir kt., paneigia teismo išvadą dėl šio ieškinio tenkinimo (CPK 185 str.).

Pirmiau šioje nutartyje buvo pateikta gausioje teismų praktikoje suformuluota neturtinės žalos apskritai ir neturtinės žalos, kilusios dėl sveikatos sužalojimo, samprata. Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, laiko, kad teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, pagrįstai sprendė, jog dėl atsakovo padaryto nusikaltimo ieškovė patyrė tiek fizinį skausmą, tiek dvasinius išgyvenimus, tai yra šiais veiksmais jai buvo padaryta neturtinė žala. Nustatyta, kad ieškovė, elgdamasi apdairiai ir rūpestingai, ėjo per gatvę šviesoforu reguliuojama pėsčiųjų perėja, degant signalui, kuris leido jai eiti per gatvę ir buvo apelianto sužalota, operuojama, patyrė skausmus ir kt. Kolegija laiko, jog ieškovė atsiliepdama į šiuos atsakovo apeliacinio skundo argumentus, teisingai nurodo, jog aplinkybė, kad už šiuos veiksmus jis yra nuteistas, neduoda pagrindo spręsti, kad nėra galima jo civilinė atsakomybė. Be to, apelianto teiginius, jog dėl jo nusikalstamų veiksmų ieškovė nepatyrė visiškai jokių nepatogumų ir sukrėtimų, todėl neturtinės žalos atlyginimas jai priteistas neteisingai, yra pagrindas vertinti ne tik kaip nepagrįstus, bet taip pat kaip nesąžiningus (CPK 42 str., 185 str.).

Neturtinės žalos atlyginimo klausimu teismų praktikoje yra ne kartą pažymėta, jog vadovaudamiesi bendrąsias žalos atlyginimo sąlygas reglamentuojančiomis teisės normomis, atsižvelgdami į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus, o taip pat į specifinius tik šios kategorijos byloms būdingus kriterijus, teismai turi nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parinkdami tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (CK 6.250 str. 2 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2007). Kaip buvo minėta, apeliantas teigia, jog teismas, nustatydamas 19 309,44 Lt neturtinės žalos dydį, neatsižvelgė į kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką šiuo klausimu, ir apeliantas atsakovas T. S., pareikšdamas alternatyvų prašymą sumažinti priteistos neturtinės žalos dydį, laiko, kad ieškovei priteistas nepagrįstai didelis šios žalos atlyginimas.

Iš tiesų, CPK 4 straipsnio pirmojoje dalyje nurodyta, kad teismai, taikydami teisę, atsižvelgia į Teismų įstatymo nustatyta tvarka paskelbtose kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus, jeigu abiejų bylų teisinė ir faktinė situacija yra analogiška. Tačiau, kaip teisingai atsiliepime nurodė apeliantė I. G., apelianto T. S. nurodomų kasacinio teismo nutarčių bei nagrinėjamos bylos ratio decidendi iš esmės skiriasi. Apelianto nurodomojoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 27 d. nutartyje ieškovams, tai yra eismo įvykio metu žuvusiojo asmens žmonai, nedirbančiai žuvusiojo dukrai ir pilnamečiam sūnui, buvo priteista po 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo (civilinė byla ADB ,,RESO Europa“, UAB ,,Vilniaus autobusai“ v. R. J., T. P., R. P., bylos Nr. 3K-3-150/2008.). Kitoje apelianto nurodomoje 2008 m. liepos 8 d. nutartyje 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas buvo priteistas ieškovams, kurie eismo įvykį patyrė važiuodami automobiliu, tačiau nebuvo nei operuoti, nei skundėsi kokiais nors sveikatos sutrikimais (civilinė byla P. R. B. ir N. B. v. V. Č., E. Č., UAB „If draudimas“, bylos Nr. 3K-3-357/2008.). Todėl kolegijos nuomone, nagrinėjant šią bylą nėra pagrindo tiesiogiai remtis šiomis bei kitomis apelianto nurodomomis kasacinio teismo nutartimis (CPK 4, 185 str.).

Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką, šios kategorijos bylose priteisiamos neturtinės žalos atlyginimo dydis gana skirtingas. Ieškovui, ėjusiam per perėją, kuriam buvo sumušta galva, jis patyrė vidutinio laipsnio smegenų sukrėtimą ir kt., priteistas 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-31/2011, V. B. (D.) v. A. O., „If P&C Insurance AS“). Kitoje byloje ieškovui, kuris neblaivus ėjo per perėją, buvo sužalotas ir po įvykio jam buvo nustatyta 1 invalidumo grupė, buvo priteistas 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje A. J. J. v. UAB „Termesta“ ir V. S., bylos Nr. 3K-3-167/2010.). Baudžiamojo proceso tvarka asmeniui, ant kurio buvo užvažiuota einant per perėją ir buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas paprastai siekia 10 000 Lt (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2010 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje V. M. v. R. M., bylos Nr. 2K-280/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2010 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje D. K. v. T. K., bylos Nr. 2K-200/2010.) ir kt. Pažymėtina, kad šių kasacinio teismo nagrinėtų bylų bei nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės (ratio decidendi) taip pat yra skirtingos, todėl teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo teismo sprendimo dalį, minimomis nutartimis nesiremia, kaip precedentu. Tačiau atsižvelgdama į anksčiau šioje nutartyje nurodytus bylos ypatumus, kolegija mano, jog pirmosios instancijos teismo ieškovei priteistas 19 309,44 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimas atitinka CK 6.250 straipsnio nuostatas, neprieštarauja teismų praktikai, o taip pat bendriesiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (CPK 185 str.).

Dėl draudiko procesinės padėties

Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas, neteisingai aiškina draudimo sutartį reglamentuojančias CK nuostatas ir nepagrįstai teigia, jog šioje byloje tinkamu atsakovu yra AB „Lietuvos draudimas“. Apeliantas teisingai nurodo, kad civilinės atsakomybės draudimo atveju, draudimo kompanija ir žalą padaręs asmuo atsako kaip solidarieji skolininkai. Tokia nuostata formuojama ir teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje UAB „If draudimas“ v. UAB „A. transportas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-165/2009; 2005 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas“ v. UAB „ERGO Lietuva“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-503/2005; 2010 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje S. R. v. UAB ,,Klaipėdos autobusų parkas“, tretieji asmenys J. K., AB ,,Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-53/2010 ir kt.). Draudiko prievolė atlyginti žalą kyla iš civilinės atsakomybės draudimo sutarties ir yra ribota šioje sutartyje nustatyta draudimo suma, o žalą padaręs asmuo privalo padarytą žalą atlyginti visiškai. Tačiau priešingai nei teigia apeliantas, tai, kad draudiko ir draudėjo prievolė atlyginti žalą nukentėjusiam asmeniui yra solidari, reiškia, kad nukentėjusysis turi teisę reikalauti, jog žalą atlygintų tiek jie abu, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek visą, tiek jos dalį (CK 6.6 str. 4 d.). Civiliniame procese tai reiškia ieškovo teisę ieškinyje nurodyti atsakovu tiek žalą padariusį asmenį, tiek jo civilinės atsakomybės draudiką, kartu arba atskirai. Taigi žalą padariusio asmens ir jo civilinės atsakomybės draudiko prievolės solidarumas bei ieškovo, kaip nukentėjusiojo, materialinė teisė gauti visišką žalos atlyginimą, įtvirtinta CK 6.251 straipsnio 1 dalyje ir 6.263 straipsnio 2 dalyje, suponuoja ieškovo teisę nustatyti subjektų, turinčių prievolę atlyginti jo patirtą žalą, procesinę padėtį. Nagrinėjamoje byloje, kaip minėta, nustatyta, kad dalį neturinės žalos ieškovei atlygino draudimas. Apeliantė, pasinaudodama savo teise, šioje byloje ieškinį pareiškė atsakovui T. S., o draudiką byloje nurodė trečiuoju asmeniu. Taigi darytina išvada, jog teismas turėjo pagrindą žalos atlyginimą priteisti iš atsakovo (CPK 263 str. 1 d.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Apeliantė I. G., teisėjų kolegijos nuomone neteisingai aiškindama CPK normas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, be pagrindo nesutinka su teismo bylinėjimosi išlaidų paskirstymu, tai yra apelianto patirtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti priteisimu.

Nagrinėjamu atveju teismas, laikydamasis CPK 93 straipsnio 2 dalyje numatyto bylinėjimosi išlaidų paskirstymo principo, proporcingai apeliantės patenkintų ieškininių reikalavimų daliai iš jos priteisė atitinkamą dalį bylinėjimosi išlaidų. Vadovaujantis CPK 98 straipsnio 2 dalimi, advokato pagalbai apmokėti šalies turėtos išlaidos privalo būti atlygintos ir priteisiamos ne didesnės kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr.1R-85 patvirtintose rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas), taigi tokios išlaidos gali būti mažinamos tada, kai jos neatitinka šių Rekomendacijų nuostatų.

Lietuvos Aukščiausias Teismas, pasisakydamas dėl šių klausimų, ne vienoje savo nutartyje yra nurodęs, kad bylinėjimosi išlaidų dydžio pagrįstumo klausimas turi būti vertinamas atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos sudėtingumą, trukmę, specialių žinių reikalingumą, teisinių paslaugų teikimo pobūdį, o taip pat mastą. Atsižvelgdama į tai, kad šis ieškinys teisme nagrinėjamas nuo 2008-11-27, o taip pat į apelianto pateiktų procesinių dokumentų kiekį, apimtį, parengiamųjų teismo posėdžių skaičių (5 posėdžiai), teisėjų kolegija laiko, jog paminėtos aplinkybės suteikė teismui pagrindą spręsti, kad atsakovo prašomos priteisti 3 000 Lt išlaidos advokato pagalbai apmokėti, kurių iš ieškovės priteistų išlaidų dalis sudaro 2 610 Lt, neprieštarauja Rekomendacijų nuostatoms, todėl nėra pagrindo jų mažinti (CPK 88 str. 1 d. 6 p.). Pažymėtina tai, kad apeliantė, nesutikdama su šia teismo sprendimo dalimi, nurodė tik bendro pobūdžio teiginius, jų neargumentuodama ir nedetalizuodama, kuo, jos nuomone, nagrinėjamos bylos ir teisinių paslaugų teikimo pobūdis šioje byloje neatitinka Rekomendacijose nurodytų kriterijų (CPK 178 str.).

Atkreiptinas dėmesys į tai, jog CPK nenumato galimybės pralaimėjusios šalies visiškai atleisti nuo bylinėjimosi išlaidų, šiuo konkrečiu atveju – advokato pagalbai apmokėti. Priešingai nei teigia apeliantė, teismas, atsižvelgdamas į šalies turtinę padėtį, turi galimybę esant motyvuotam prašymui atleisti ją tik nuo žyminio mokesčio mokėjimo (CPK 83 str. 3 d.), o atskirais atvejais nuo šio mokesčio mokėjimo šalis atleidžia įstatymas. Pažymėtina, kad ieškovė buvo atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegijos nuomone, apeliantė be pagrindo teigia, jog teismas, paskirstydamas bylinėjimosi išlaidas, pažeidė protingumo, teisingumo ir proporcingumo principus (CPK 178 str.).

Teisėjų kolegijos nuomone, kiti apeliantų apeliaciniuose skunduose nurodyti teiginiai neduoda pagrindo spręsti, kad teismas, iš dalies patenkindamas ieškovės ieškinį, priėmė neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą (CPK 263 str. 1 d.). Esant tokioms aplinkybėms, apeliaciniai skundai atmetami, o teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.