Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio, Jolantos Čepukėnienės ir Nerijaus Meilučio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), nerengdama teismo posėdžio išnagrinėjo nuteistojo A. K. skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2021 m. gegužės 20 d. nutarties, kuria atmestas nuteistojo A. K. prašymas perkvalifikuoti jo padarytą nusikalstamą veiką ir sušvelninti bausmę.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Nagrinėjamo klausimo esmė

2. Taip pat A. K. pagal 1961 m. BK 105 straipsnio 8 punktą nuteistas už tai, kad 1994 m. gruodžio 3 d. apie 20.30 val. Radviliškio raj., (duomenys neskelbtini) kaime, F. S. gyvenamojo namo kieme, turėdamas tikslą užvaldyti svetimą turtą įsibraunant į gyvenamąją patalpą, užpuolė F. S. ir, suduodamas ne mažiau 11 smūgių kirviu į galvą ir veidą, tyčia dėl savanaudiškų paskatų, kieme nužudė F. S..

3. Minėtu nuosprendžiu už 1961 m. BK 146 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, A. K. nubaustas laisvės atėmimu penkeriems metams su turto konfiskavimu, o už 1961 m. BK 105 straipsnio 8 punkte numatytą nusikalstamą veiką, išimtine mirties bausme sušaudant. Vadovaujantis 1961 m. BK 42 straipsniu, šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir A. K. paskirta galutinė bausmė – išimtinė mirties bausmė su turto konfiskavimu. Vadovaujantis 1961 m. BK 26 straipsnio 1 dalies 2 punktu, A. K. pripažintas itin pavojingu recidyvistu.

II. Skundo argumentai bei prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Skundą nagrinėjančio teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo A. K. skundas atmetamas.

Dėl gynėjo skyrimo

13. Nuteistasis aukštesniajam teismui kartu su skundu pateikė ir atskirą prašymą paskirti jam valstybės garantuojamą gynėją, kuris atstovautų jo interesus nagrinėjant skundą Lietuvos apeliaciniame teisme.

14. Skundai dėl teismo nutarčių, priimtų nagrinėjant prašymus ar teikimus taikyti įstatymą, panaikinantį veikos nusikalstamumą, švelninantį bausmę arba kitokiu būdu lengvinantį veiką padariusio asmens teisinę padėtį, nagrinėjami BPK 364 straipsnyje nustatyta tvarka. Šio straipsnio 6 dalyje numatyta, kad, kai skundas paduotas remiantis nuteistojo padėtį bloginančiais pagrindais, skundui nagrinėti privalo, o kitais atvejais – gali būti rengiamas teismo posėdis, kuriame gali dalyvauti prokuroras, skundą padavęs asmuo, taip pat nuteistasis ir jo gynėjas. Šių asmenų, jeigu jiems buvo laiku pranešta apie teismo posėdžio dieną, neatvykimas nesustabdo skundo nagrinėjimo. Jeigu skundu siekiama pabloginti nuteistojo padėtį, reikiamais atvejais suimtas nuteistasis pristatomas į teismą. Taigi aptariamam klausimui spręsti Baudžiamojo proceso kodeksas nereikalauja visais atvejais rengti teismo posėdį.

15. Skundas dėl Šiaulių apygardos teismo 2021 m. gegužės 20 d. nutarties paduotas ne nuteistojo A. K. padėtį bloginančiais pagrindais, todėl teismo posėdis aukštesnės instancijos teisme neprivalo būti rengiamas. Be to susipažinus su visa medžiaga matyti, kad tiek nuteistojo prašyme bei jo gynėjo A. Z., kuris dalyvavo šią bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atsiliepime teismui, tiek pačiame skunde aukštesniajam teismui ir skundui nagrinėti pateiktoje bylos medžiagoje nurodytos aplinkybės yra konkrečios ir aiškios, pats nuteistojo prašymas, kurio argumentais parašytas ir skundas, išsamus ir motyvuotas. Todėl nėra jokio pagrindo rengti žodinį teismo posėdį, kuriame dalyvautų nuteistasis, jam valstybės skirtas gynėjas ir prokuroras. Taigi apibendrinant spręstina, jog skundą nagrinėjant nerengiant posėdžio nei Baudžiamojo proceso kodekso nuostatos, nei nuteistojo A. K. teisė į gynybą nėra pažeidžiama.

Dėl teismo (ne)šališkumo

16. Nuteistasis skunde nurodo, kad jis buvo pareiškęs prašymą nušalinti dėl nusikalstamos veikos perkvalifikavimo ir bausmės sušvelninimo klausimus nagrinėjusios teisėjų kolegijos narį V. Mylę, nes jis buvo ir teisėjų kolegijos, priėmusios Šiaulių apygardos teismo 1995 m. balandžio 14 d. nuosprendį, narys. Tačiau teismas šio prašymo netenkino. Nuteistojo nuomone, tokiu būdu buvo pažeista jo teisė į nešališką teismą. Šie skundo argumentai yra nepagrįsti.

17. Nuteistųjų prašymus BPK 362¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka sprendžia teismas, nagrinėjęs bylą pirmąja instancija. Šiuo atveju baudžiamąją bylą, kurioje A. K. buvo pripažintas kaltu padaręs jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, išnagrinėjo ir apkaltinamąjį nuosprendį priėmė Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vidmanto Mylės (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Vaclovo Algimanto Birbilo ir P. P.. Atsižvelgiant į tai, kad P. P. ir V. A. B. nebėra Šiaulių apygardos teismo teisėjais, Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko 2021 m. kovo 24 d. nutartimi buvo pakeista teisėjų kolegijos sudėtis nuteistojo prašymui dėl bausmės sušvelninimo spręsti, vietoje minėtų teisėjų kolegijos nariais paskiriant teisėjus Boleslovą Kalainį ir Zigmą Kavaliauską, o kolegijos pirmininku ir pranešėju paskiriant teisėją V. Mylę.

18. Tai, kad teisėjas V. Mylė buvo teisėjų kolegijos, kuri nagrinėjo baudžiamąją bylą ir priėmė Šiaulių apygardos teismo 1995 m. balandžio 14 d. nuosprendį, narys, o vėliau buvo paskirtas su kitais teisėjais nagrinėti nuteistojo prašymą dėl nusikalstamos veikos perkvalifikavimo, savaime neduoda pagrindo abejoti teisėjo nešališkumu. Tokia išvada pirmiausiai daroma dėl to, nes BPK 58 straipsnyje neįtvirtinti nušalinimo pagrindai, kuriems esant teisėjas, nagrinėjęs bylą teisme, vėliau negalėtų toje pačioje byloje spręsti klausimų, kylančių nuosprendžio vykdymo procese. Be to tokia teisės aiškinimo taisyklė, jog tai, kad teisėjas nagrinėjo baudžiamąją bylą ir priėmė nuosprendį pirmosios instancijos teisme, nedraudžia toje byloje jam spręsti klausimų, iškylančių nuosprendžio vykdymo procese, yra formuojama ir Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (žr. pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartį baudžiamoje byloje Nr. 1S-96-518/2020). Antra, aukštesniojo teismo teisėjų kolegija nenustatė jokių objektyvių aplinkybių, kad nuteistojo skundą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo pasireiškęs teisėjo V. Mylės šališkumas.

19. Todėl konstatuojama, kad klausimas dėl teisėjo V. Mylės galimo šališkumo tinkamai buvo išspręstas Šiaulių apygardos teismo 2021 m. gegužės 17 d. nutartimi pagrįstai netenkinant jo, ir šis teisėjas, nagrinėdamas nuteistojo prašymą, BPK reikalavimų nepažeidė.

Dėl perkvalifikavimo

20. Nuteistasis A. K. kreipėsi į teismą dėl jo nusikalstamos veikos perkvalifikavimo, prašydamas jam taikyti galiojančio BK 129 straipsnio nuostatas, teigdamas, kad jos jam yra palankesnės nei 1961 m. BK 105 straipsnio nuostatos bei lengvina jo teisinę padėtį, tam tarpe nurodydamas, kad teismas neįvertino klausimo dėl bausmės rūšies, t. y. kad mirties bausmė savo rūšimi griežtesnė nei laisvės atėmimas iki gyvos galvos.

21. Pirmiausiai pažymėtina, kad Šiaulių apygardos teismo 1995 m. balandžio 14 d. A. K. atžvilgiu priimto apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrino Lietuvos apeliacinis teismas, ir savo 1995 m. rugpjūčio 7 d. nuosprendžiu pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį, nuteistajam pagal 1961 m. BK 105 straipsnio 8 punktą, vadovaujantis 1961 m. BK 24 straipsnio 4 dalimi, paskirdamas laisvės atėmimą iki gyvos galvos.

22. Be to Lietuvos apeliacinis teismas instancine tvarka taip pat jau sprendė klausimą dėl nusikalstamos veikos perkvalifikavimo pagal nuteistojo skundą, ir 2003 m. rugsėjo 30 d. nutartimi panaikino Šiaulių apygardos teismo 2003 m. rugpjūčio 27 d. nutarties dalį, kuria tenkintas nuteistojo A. K. prašymas ir jo nusikalstama veika iš 1961 m. BK 105 straipsnio 8 punkto buvo perkvalifikuota į BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą.

23. Taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismas 2020 m. birželio 23 d. nutartimi atmetė nuteistojo A. K. pareiškimą, BPK 451 straipsnio pagrindu atnaujinti jo baudžiamąją bylą dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo. Teismas konstatavo, kad nuteistojo A. K. Šiaulių apygardos teismo 1995 m. balandžio 14 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 1995 m. rugpjūčio 7 d. nuosprendžiu, nusikalstamų veikų perkvalifikavimo ir paskirtos bausmės peržiūrėjimas įsigaliojus 2000 metų BK, Lietuvos apeliacinio teismo 2003 m. rugsėjo 30 d. nutartimi buvo atliktas. Pagal BPK 362¹ straipsnio 6 dalį, skundą išnagrinėjusio teismo nutartis yra neskundžiama.

24. Taigi, klausimą dėl A. K. paskirtos bausmės peržiūrėjimo įsigaliojus 2000 metų BK, išnagrinėjo dvi teismų instancijos. Nuteistojo teisė apskųsti, jo vertinimu, nepagrįstą žemesnės instancijos teismo nutartį buvo įgyvendinta, šios nutarties pagrįstumas ir teisėtumas jau buvo patikrintas.

25. Vis tik paduotu prašymu, o ir vėliau skundu nuteistajam dar praplečiant klausimus dėl bausmės neperkvalifikavimo nepagrįstumo, aukštesnės instancijos teismo teisėjų kolegija juos įvertina ir pasisako, atsakydama į skundo argumentus. Pagal BPK nuostatas įsiteisėjusiu ir vykdomu nuosprendžiu paskirta bausmė gali būti švelninama tik BK, BPK nustatyta tvarka tais atvejais, kai nuteistajam taikomas įstatymas, panaikinantis veikos nusikalstamumą, švelninantis bausmę arba kitokiu būdu lengvinantis veiką padariusio asmens teisinę padėtį. Remiantis BPK 362¹ straipsnio 1 dalies nuostata, įstatymą, panaikinantį veikos nusikalstamumą, švelninantį bausmę arba kitokiu būdu lengvinantį veiką padariusio asmens teisinę padėtį, pagal nuteistojo, jo gynėjo prašymus, prokuroro, bausmės vykdymo institucijos teikimus taiko teismas, nagrinėjęs bylą pirmąja instancija. Paduodant šio straipsnio 1 dalyje nurodytus prašymus ar teikimus ir priimant teismo nutartis, vadovaujamasi BK 3 straipsnio nuostatomis (BPK 362¹ straipsnio 2 dalis).

26. BK 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims. BPK 362¹ straipsnio 4 dalyje numatyta ir tai, kad teismas, nustatęs, kad prašymas ar teikimas yra pagrįstas, priima nutartį dėl atleidimo nuo bausmės, bausmės sušvelninimo, veikos perkvalifikavimo ar teistumo išnykimo, o nustatęs, kad prašymas ar teikimas nepagrįstas, priima nutartį prašymą ar teikimą atmesti (BPK 362¹ straipsnio 5 dalis). Taigi BPK 362¹ straipsnio 2, 4 dalyse bei BK 3 straipsnio 2 dalyje yra aiškiai apibrėžtos BPK 362¹ straipsnio taikymo galimybės, t. y. teisinio reguliavimo pasikeitimas turi būti susijęs tik su baudžiamojo įstatymo, reglamentuojančio atleidimo nuo bausmės, bausmės sušvelninimo, veikos perkvalifikavimo ar teistumo išnykimo, pakeitimais.

27. Teisėjų kolegijos nuomone, apygardos teismas BPK 362¹ straipsnyje nustatytais pagrindais pagrįstai netenkino nuteistojo A. K. prašymo, nes nuteistojo veikos perkvalifikavimui galinčių turėti įtakos ir švelninančių baudžiamojo įstatymo pasikeitimų po šio procesinio sprendimo 6 pastraipoje nurodytos Lietuvos apeliacinio teismo 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarties, priimta nebuvo.

28. Priešingai nei skunde nurodo nuteistasis, galiojančio BK 129 straipsnio nuostatos šiuo atveju nėra palankesnės nei 1961 m. BK 105 straipsnio nuostatos ir A. K. teisinės padėties niekaip nelengvina. Šio klausimo kontekste itin svarbi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau ir – LAT) praktika, kurioje buvo analizuotas 1961 m. BK 105 straipsnio ir BK 129 straipsnio 2 dalies nuostatų santykis. Kitaip tariant, šioje byloje aktualūs kasacinio teismo sprendimai, kuriuose buvo vertinama, kuris iš minėtų baudžiamųjų įstatymų asmeniui yra palankesnis bei lengvina jo teisinę padėtį. Pažymėtina, jog LAT savo praktikoje yra analizavęs ir tos pačios 1961 m. BK 105 straipsnio redakcijos, kuri buvo inkriminuota A. K. (1991 m. gruodžio 3 d. įstatymo redakcija), santykį su šiuo metu galiojančio BK 129 straipsnio 2 dalimi (pvz., LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-86/2013, 2K-575/2013). Aukštesniojo teismo teisėjų kolegijos vertinimu, LAT 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-575/2013 pateikti išaiškinimai apie minėtų baudžiamųjų įstatymų santykį yra aktualūs ir nagrinėjamai bylai.

29. Minėtoje nutartyje LAT konstatavo, jog 2003 m. gegužės 1 d. įsigaliojusio BK 129 straipsnio 2 dalis už nužudymą dėl savanaudiškų paskatų numatė laisvės atėmimą nuo penkerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimą iki gyvos galvos. Kadangi vėliau BK 129 straipsnio 2 dalies sankcija buvo keista griežtinant bausmes, teismas pritaikė BK 129 straipsnio pradinę, būtent 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakciją. Palyginus nusikaltimo padarymo metu galiojusią ir 1998 m. gruodžio 21 d. įstatymu pakeistą BK 105 straipsnio redakciją bei 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymų redakciją matyti, kad naujasis įstatymas yra prieštaringas. Švelninama bausmės minimali riba, kartu griežtinant maksimalią laisvės atėmimo bausmės trukmę. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas 2002 m. gruodžio 20 d. Nr. 38 nutarime „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo kodekso normas, reglamentuojančias baudžiamųjų įstatymų galiojimą laiko atžvilgiu“ 15 punkte išaiškino, kad tais atvejais, kai naujasis baudžiamasis įstatymas sumažina minimalią atitinkamos bausmės ribą ir kartu padidina maksimalią, negalima išsyk vienareikšmiškai pasakyti, ar naujasis įstatymas yra švelninantis baudžiamumą ar jį griežtinantis. Šis klausimas gali būti išspręstas tik priimant nuosprendį arba nutartį, atsižvelgus į padaryto nusikaltimo pavojingumą, kaltininko asmenybę ir kitas bylos aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės skyrimui. Jeigu atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo pavojingumą, kaltininko asmenybę ir kitas bylos aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės skyrimui, jam gali būti paskirta bausmė arčiau minimalios naujojo įstatymo sankcijoje numatytos ribos, šis įstatymas kaltininkui yra švelnesnis, taigi, remiantis BK 7 straipsnio 2 dalimi, veika kvalifikuojama ir bausmė skiriama būtent pagal šį įstatymą. Jeigu atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo pavojingumą, kaltininko asmenybę ir kitas bylos aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės skyrimui, kaltininkui gali būti paskirta bausmė, didesnė, negu senajame įstatyme numatyta maksimali jos riba, naujasis įstatymas kaltininkui yra griežtesnis, taigi pagal BK 7 straipsnio 3 dalį jis neturi grįžtamosios galios. Tokiu atveju veika kvalifikuojama ir bausmė skiriama pagal įstatymą, galiojusį veikos padarymo metu. Šios veikos kvalifikavimui pagal palankesnį baudžiamąjį įstatymą vertinimui reikšmingos aplinkybės yra nurodytos ir nuteistojo skunde minimame Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 38 ,,Dėl teismų praktikos taikant BK normas, reglamentuojančias baudžiamųjų įstatymų galiojimą laiko atžvilgiu” 15 punkte bei aptartos skundžiamos nutarties 13 ir 14 punktuose.

30. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad A. K. yra nuteistas už tyčinį nužudymą, padarytą iš savanaudiškų paskatų. Už šią veiką pagal 1961 metų BK 105 straipsnio 8 punktą buvo nustatyta laisvės atėmimo nuo aštuonerių iki penkiolikos metų bausmė arba mirties bausmė, kuri vėlesnėje įstatymo redakcijoje buvo pakeista laisvės atėmimu iki gyvos galvos. Pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą – laisvės atėmimo nuo penkerių iki dvidešimties metų bausmė arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos (galiojusios iki 2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcijos). BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta terminuota laisvės atėmimo bausmė yra švelnesnė, nes minimalus laisvės bausmės dydis yra penkeri metai, todėl turėtų grįžtamąją galią (2000 m. BK 3 straipsnio 2 dalis). Tačiau sankcijoje numatyti maksimalūs bausmių dydžiai tiek 1961 m. BK 105 straipsnyje (su padarytais pakeitimais), tiek BK 129 straipsnio 2 dalyje yra vienodi – laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Taigi iš kasacinio teismo išaiškinimų akivaizdu, kad sprendžiant kuris iš minėtų įstatymų yra palankesnis, jokios reikšmės neturi tai, jog 1961 m. BK 105 straipsnio sankcijoje iki 1998 m. pabaigos buvo įtvirtinta ir mirties bausmės skyrimo galimybė, o būtina įvertinti visas aplinkybes (LAT 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-575/2013). Dėl ro nuteistojo skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas padarė klaidą, neįvertinęs, kad jam buvo skirta mirties bausmė, pripažįstami nepagrįstais.

31. Pagal 1961 m. BK 105 straipsnį ši nusikalstama veika priskiriama sunkių nusikaltimų (1961 m. BK 8¹ straipsnis), o pagal BK 129 straipsnio 2 dalį – labai sunkių nusikaltimų (BK 11 straipsnio 6 dalis) kategorijai. Nuteistasis A. K. padarė tyčinį nusikaltimą asmens gyvybei, t. y. tyčia nužudė senyvo amžiaus vyriškį, dėl savanaudiškų paskatų. Nusikaltimo padarymo aplinkybės, t. y. kad nuketėjusysis buvo nužudytas jam smūgiuojant į galvą, veidą ne mažiau kaip 11 kartų kirviu, rodo didesnį padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą. Nuteistojo apeliacinį skundą išnagrinėjęs Lietuvos apeliacinis teismas nustatė vieną A. K. lengvinančią aplinkybę, t. y. kad jis prisipažino dėl nusikaltimo, o apkaltinamąjį nuosprendį priėmęs Šiaulių apygardos teismas nustatė tris jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes, t. y. jis abu nusikaltimus padarė būdamas girtas, teistas, nužudė nusenusį asmenį. Apeliacinės instancijos teismas paliko galioti šias nustatytas sunkinančias aplinkybes. Ne mažiau svarbu ir tai, kad nuteistasis praeityje buvo keturis kartus teistas, už keturias vagystes ir vieną svetimo turto sunaikinimą, girtavo. Šios aplinkybės ir tai, kad nuteistasis tik grįžęs iš įkalinimo įstaigos vėl nusikalto, apkaltinamąjį nuosprendį priėmusiam teismui leido A. K. charakterizuoti neigiamai ir pripažinti piktybiniu nusikaltėliu, ypač pavojingu visuomenei. Dėl to, vadovaujantis 1961 m. BK 26 straipsniu, apkaltinamąjį nuosprendį priėmęs teismas A. K. pripažino itin pavojingu recidyvistu.

32. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į visas byloje nustatytas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, sprendžia, jog nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo išvadai, kad net ir perkvalifikavus veiką, vadovaujantis 2000 m. BK nuostatomis būtų galimybė A. K. skirti bausmę, artimą 2000 m. BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijos minimaliai ribai ar mažesnę už vidurkį. Priešingai, jo veiką atitiktų, griežtesnė už šio įstatymo sankcijoje numatytą terminuoto laisvės atėmimo bausmės vidurkį, ar griežčiausia sankcijoje numatyta bausmė. Taigi atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus, naujasis baudžiamasis įstatymas, t. y. 2000 m. BK 129 straipsnio 2 dalis, šiuo atveju nuteistojo atžvilgiu yra griežtesnis. Todėl Šiaulių apygardos teismas pagrįstai atmetė nuteistojo prašymą perkvalifikuoti jo padarytą nusikalstamą veiką iš 1961 m. BK 105 straipsnio 8 punkto į BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą.

33. Nors nuteistasis skunde nesutinka su teismo nustatytomis jo atsakomybę sunkinančiomis (abu nusikaltimus padarė būdamas girtas, teistas, nužudė nusenusį asmenį) ir jį neigiamai charakterizuojančiomis aplinkybėmis, tačiau nenurodo jokių tokio nesutikimo motyvų. Teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad šios aplinkybės buvo nustatytos nepagrįstai ir į jas be pagrindo atsižvelgta nuteistajam A. K. už kiekvieną nusikaltimą parenkant bausmės rūšį ir nustatant jos dydį, vėliau ją pakeičiant kita bausmes rūšimi. Tuo pačiu pažymėtina, kad paminėtos 1961 m. BK 41 straipsnio 1, 5, 10 punktuose numatytos sunkinančios aplinkybės, iš esmės atitinka BK 60 straipsnio 1 dalies 6, 9, 13 punktuose nurodytas sunkinančias aplinkybes. Tai, kad BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte nurodyta aplinkybė, jog veiką padarė recidyvistas, BK atsirado tik 2015 m. kovo 19 d. priėmus įstatymo pakeitimus (įstatymo Nr. XII-1554 redakcija, įsigaliojusi nuo 2015 m . kovo 24 d.), nepaneigia to fakto, kad A. K. buvo ne kartą teistas už tyčinius nusikaltimus, ir į tai buvo būtina atsižvelgti skiriant jam bausmę. Bet kokiu atveju, nusikaltimų recidyvas bei bausmės skyrimo ypatumai recidyvistui, numatyti BK 27 ir 56 straipsniuose, buvo reglamentuoti ir iki minėto įstatymo pakeitimo priėmimo, t. y. buvimo recidyvistu faktas buvo aktualus ir visais atvejais vertinamas tiek iki 2015 m. padarytų BK pakeitimų, tiek ir po jų.

34. Sprendžiant klausimą dėl veikos perkvalifikavimo kolegija iš naujo nevertina faktinių bylos aplinkybių, tam tarpe ir lėmusių nuteistojo pripažinimą itin pavojingu recidyvistu. Kaip minėta, Šiaulių apygardos teismo 1995 m. balandžio 14 d. nuosprendis, kuriuo nustatyta ši aplinkybė, yra įsiteisėjęs, todėl klausimai dėl jame nustatytų faktinių aplinkybių nėra skundo nagrinėjimo dalykas. Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis BPK 364 straipsniu, nagrinėdamas skundą dėl su nuosprendžių vykdymu susijusios nutarties, iš naujo nenustatinėja turinčių reikšmės bausmės paskyrimui aplinkybių, kurios yra nustatytos įsiteisėjusiais minėtų teismų sprendimais.

35. Tačiau pažymėtina tai, kad itin pavojingo recidyvisto institutą nustatė 1961 m. BK 26 straipsnis, kuriame buvo nurodoma, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso straipsniai, numatantys atsakomybę už itin pavojingo recidyvisto padarytus nusikaltimus, taikomi tais atvejais, kai asmuo įstatymo nustatyta tvarka buvo pripažintas itin pavojingu recidyvistu iki šio nusikaltimo padarymo. Vadovaujantis 1961 m. BK 26 straipsnio 1 dalies 2 punktu, A. K. buvo pripažintas itin pavojingu recidyvistu kaip tik Šiaulių apygardos teismo 1995 m. balandžio 14 d. nuosprendžiu, pagal kurį jis ir nuteistas už tyčinį nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis. Taigi, teismo nustatyta nuteistąjį charakterizuojanti aplinkybė, pagal aukščiau minėtą aiškinimą, neturėjo įtakos minėtu nuosprendžiu skiriamoms bausmėms. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad 2000 m. BK neliko „itin pavojingo recidyvisto“ instituto. Tačiau ši aplinkybė nereiškia, kad naujasis BK švelnina nuteistojo padėtį. Šią situaciją reglamentuoja Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, Baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785, ir Bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo (toliau ir – Įgyvendinimo tvarkos įstatymas) 9 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, kad asmenys, pagal senąjį Baudžiamąjį kodeksą pripažinti itin pavojingais recidyvistais, po naujojo Baudžiamojo kodekso įsigaliojimo laikomi pavojingais recidyvistais. Šiuo atveju asmuo, pripažintas pavojingu recidyvistu, pavojingo recidyvisto statuso netenka pagal naujojo Baudžiamojo kodekso 27 straipsnio 5 dalį. Todėl įvertinus tai, kad šioje byloje nuteistasis dar atlikinėja bausmę, ši norma jam netaikytina, kas, savo ruožtu, reiškia, jog nėra pagrindo spręsti, kad nuteistasis nėra pavojingas recidyvistas.

36. Kaip neturintys įtakos spendžiamam klausimui atmetami skundo argumentai, jog nuteistasis bausmę atlikinėja jau 26 metus ir yra pasikeitusi valstybės politika dėl nuteistųjų iki gyvos galvos asmenų. Nors ir sutiktina, kad iki gyvos galvos nuteistų asmenų atžvilgiu valstybės politika, pasireiškusi per įstatymo pakeitimą, yra pasikeitusi, tačiau tuo pačiu pažymėtina, kad yra speciali procedūra sprendžiant laisvės atėmimo iki gyvos galvos pakeitimą į terminuotą laisvės atėmimą (BK 51 straipsnio 2 dalis).

37. Nuteistasis skunde taip pat nepagrįstai nurodo, kad jis atlieka bausmę, už kurią nuteistas pagal šiuo metu negaliojantį Baudžiamąjį kodeksą, ir tai prieštarauja jo, kaip LR piliečio teisėms. Jau šioje nutartyje minėto Įgyvendinimo tvarkos įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad iki 2003 m. gegužės 1 d. paskirtos bausmės vykdomos, kol bus įvykdytos, išskyrus šiame Įstatyme numatytus atvejus. Kadangi nuteistojo veika neperkvalifikuota, todėl vadovaujantis būtent šia norma jis ir privalo atlikinėti bausmę, kuri paskirta pagal 1961 m. BK, nors ir pats baudžiamasis įstatymas jau nebegalioja.

38. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, aukštesniojo teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Šiaulių apygardos teismo 2021 m. gegužės 20 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta bei nėra teisinio pagrindo ją naikinti nuteistojo skunde nurodytais motyvais.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 364 straipsnio 8 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. K. skundą atmesti ir palikti galioti Šiaulių apygardos teismo 2021 m. gegužės 20 d. nutartį.

Nutartis yra galutinė ir neskundžiama.