- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-10-01
- Bylos Nr.
- 2A-1122-1092/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-24-3-01543-2018-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Albina Pupeikienė, Kristina Domarkienė, Aurimas Brazdeikis
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „KMT antrinės žaliavos“
- Ieškovas
- Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro
- Kategorijos
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurimo Brazdeikio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Kristinos Domarkienės ir Albinos Pupeikienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „KMT antrinės žaliavos“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. birželio 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-53-1071/2020 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „KMT antrinės žaliavos“ dėl nuostolių atlyginimo regreso teise, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, S. J. ir R. L..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras (toliau – ir ieškovas, Draudikų biuras) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „KMT antrinės žaliavos“ (toliau – ir atsakovė) 10 403,92 Eur nuostolių atlyginimą, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir patirtas bylinėjimosi išlaidas, įskaitant 312,00 Eur žyminį mokestį bei 89,86 Eur už pateikiamų priedų vertimą į valstybinę kalbą. Ieškovas pareikštame ieškinyje ir dublike nurodė tokius pagrindinius argumentus:
1.1. Nyderlandų Karalystėje 2016 m. lapkričio 15 d. dėl S. J., vairavusio transporto priemonę VOLVO FH12, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala.
1.2. Atsakovė eismo įvykio dieną buvo transporto priemonės savininkė. Atsakovės naudojama Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemonė VOLVO FH12, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, kaip tai numato Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 4 straipsnio 1 dalies ir 41 straipsnio 3 ir 8 dalių nuostatos. Lietuva yra tarptautinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemos dalyvė. Žaliosios kortos sistema pagrįsta tuo, kad eismo įvykio valstybės (šiuo atveju Nyderlandai) nacionalinis draudikų biuras, būdamas išimtinai kompetentingas spręsti visus reikalus, susijusius su eismo įvykio šalyje taikomų teisės aktų aiškinimu ir žalų reguliavimu, atsako už tai, kad nukentėjusiems asmenims, esant jų reikalavimui, būtų atlyginta už jo valstybėje sukeltus eismo įvykius pagal eismo įvykio valstybėje taikomų teisės aktų nuostatas, o transporto priemonės įprastinės buvimo vietos – registracijos valstybės (šiuo atveju Lietuvos) nacionalinis draudikų biuras atsako už jo valstybėje registruotomis transporto priemonėmis sukeltų žalų atlyginimą. Eismo įvykio valstybės Nyderlandų nacionalinis draudikų biuras, vadovaudamasis Biurų tarybos Vidaus nuostatais (3 ir 5 straipsniai), sureguliavęs žalą ir išmokėjęs eismo įvykio metu patirtų nuostolių atlyginimą, pateikė ieškovui 10 403,92 Eur sumos reikalavimą. Vadovaudamasis TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalimi, ieškovas dėl padarytos žalos išmokėjo Nyderlandų nacionaliniam draudikų biurui 10 403,92 Eur.
1.3. Kadangi Lietuvos Respublikoje registruota atsakovės transporto priemonė nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, galiojančiu Nyderlanduose, atsakovė neatlygino neapdrausta transporto priemone padarytos žalos tiesiogiai nukentėjusiam asmeniui, nukentėjęs eismo įvykyje asmuo žalos atlyginimą gavo iš eismo įvykio vietos valstybės – Nyderlandų nacionalinio draudikų biuro, kuriam nurodytas sumas kompensavo ieškovas. Todėl ieškovas, remdamasis TPVCAPDĮ 17 ir 23 straipsnių nuostatomis, įgijo regreso teisę reikalauti žalos atlyginimo. Ieškovas raštu kreipėsi į atsakovę reikalaudamas grąžinti Nyderlandų nacionaliniam draudikų biurui sumokėtus 10 403,92 Eur, tačiau atsakovė reikalaujamos sumos ieškovui nesumokėjo.
1.4. Ieškovo vertinimu, atsakovė nepagrįstai „eismo įvykio“ sąvoką aiškina remdamasi Lietuvos, o ne eismo įvykio šalies – Nyderlandų teisės nuostatomis. Šiuo klausimu griežtai yra pasisakęs Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT), pirmenybę teikdamas ne „eismo įvykio“ o „transporto priemonių eismo“ sąvokai: „transporto priemonių [eismas]“ reikšmės negalima palikti savo nuožiūra nustatyti kiekvienai valstybei narei; ji yra savarankiška Sąjungos teisės sąvoka, kuri, remiantis suformuota Teisingumo Teismo jurisprudencija, turi būti aiškinama atsižvelgiant, be kita ko, į šios nuostatos kontekstą ir į teisės aktu, kurio dalis ji yra, siekiamus tikslus“ (ESTT 2018 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Nr. C-648/17 31 punktas); „sąvoka „transporto priemonių [eismas]“, kaip ji suprantama pagal Pirmosios direktyvos 3 straipsnio 1 dalį, apima „bet kokį“ transporto priemonės naudojimą, kuris atitinka įprastą jos, kaip vežti skirtos priemonės, funkciją“ (ESTT 2018 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Nr. C-648/17 44 punktas). Be to, išimtinė kompetencija aiškinti eismo įvykio valstybės teisę yra suteikta kiekvienam atitinkamam eismo įvykio valstybės nacionaliniam draudikų biurui – šiuo atveju Nyderlandų nacionaliniam draudikų biurui, kurio pozicija dėl teisės nuostatų aiškinimo ir taikymo byloje jau yra pateikta.
1.5. Eismo įvykio vietos valstybės nacionalinio draudikų biuro išimtinę kompetenciją bei jo pateikto teisės aiškinimo svarbą yra ne kartą pripažinęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Atsakovei pareikštas reikalavimas yra pagrįstas Nyderlandų nacionalinio draudikų biuro pagal eismo įvykio valstybės teisę surinktais ir pateiktais įrodymais, kurie laikytini pakankamais, įrodant atsakovės civilinės atsakomybės kilimą.
Atsiliepimas
2. Atsakovė atsiliepimu į ieškinį bei tripliku su pareikštu ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, priteisti iš ieškovo visas atsakovės turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė nurodė šiuos pagrindinius argumentus:
2.1. Ieškovas nepateikė duomenų, kurie pagrįstų, kad atsakovės automobiliui judant būtų įvykęs eismo įvykis ir kad būtų buvęs nustatytas kelių eismo taisyklių pažeidimas pagal Nyderlandų teisę. Atsakovė nesukėlė eismo įvykio, todėl nėra ir draudžiamojo įvykio.
2.2. Ieškovas neįrodė atsakovės civilinės atsakomybės, išmokos dėl eismo įvykio išmokėjimo pagal Nyderlandų teisę pagrįstumo. Be to, jos manymu, automobilio remontas negali būti laikomas eismo įvykiu, nes nejudanti transporto priemonė negali sukelti eismo įvykio. Iš bylos faktinių aplinkybių negalima nustatyti atsakovės neteisėtų veiksmų, kaltės, priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir nurodomos žalos.
2.3. Draudikų biuras, TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies pagrindu regreso tvarka reikalaudamas eismo įvykio vietos draudikų biurui sumokėtų sumų iš atsakovės, pagal bendrąsias civilinio proceso taisykles turi įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą, t. y. dvi sąlygas: 1) transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę dėl eismo įvykio ir 2) aplinkybę, kad išmoka buvo išmokėta atsižvelgiant į eismo įvykio vietos valstybės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Šių sąlygų egzistavimas sudaro faktinį ieškovo regresinio ieškinio pagrindą. Todėl mano, kad tai, jog išmoka buvo išmokėta atsižvelgiant į eismo įvykio vietos privalomąjį transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimą reglamentuojančius teisės aktus, esant neapdraustos transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei pagal eismo įvykio vietos teisę, yra Draudikų biuro reikalavimo pagrindas, kurį nulemia specialusis transporto priemonių valdytojų privalomąjį draudimą reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtintas reguliavimas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Klaipėdos apylinkės teismas 2020 m. birželio 18 d. sprendimu ieškinį tenkino – priteisė ieškovo naudai iš atsakovės UAB „KMT antrinės žaliavos“ 10 403,92 Eur nuostolių atlyginimą, 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir 641,36 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas taip pat priteisė valstybės naudai iš atsakovės 28,30 Eur bylinėjimosi išlaidų (už procesinių dokumentų įteikimą).
4. Teismas pažymėjo, kad, pagal ESTT pateiktus išaiškinimus, į privalomojo draudimo sritį patenka ne tik kelių eismo įvykių situacijos, t. y. eismas viešuosiuose keliuose, bet ir bet koks transporto priemonės naudojimas, kuris atitinka įprastą šios transporto priemonės funkciją. Nagrinėjamu atveju žala buvo administruojama pagal Nyderlandų teisę. Nyderlandų transporto priemonių draudikų biuras raštu informavo ieškovą, kad eismo įvykio nebuvo, tačiau įvyko alyvos ir (arba) kuro nuotėkis iš transporto priemonės, nuostoliai patirti dėl kelio valymo, kuriam yra taikomos Žaliosios kortelės draudimo nuostatos ir Nyderlandų įstatymai. Be to, šiai bylai yra aktuali ESTT 2019 m. gruodžio 11 d. nutartis byloje C-431/18 dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, kurioje konstatuota, kad 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo 3 straipsnio pirma pastraipa turi būti aiškinama taip, kad į toje nuostatoje vartojamą sąvoką „transporto priemonių eismas“ patenka atvejis, kai privačioje stovėjimo aikštelėje manevravusi ir (arba) stovėjusi transporto priemonė, naudota pagal savo, kaip transporto priemonės, funkciją, pateko į toje stovėjimo aikštelėje įvykusį eismo įvykį. Todėl teismas sprendė, kad 2016 m. lapkričio 15 d. įvykis, kai iš stovinčios transporto priemonės VOLVO FH12, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ištekėjo kuras, laikytinas draudžiamuoju eismo įvykiu pagal privalomojo motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo nuostatas.
5. Teismas nustatė, kad Nyderlandų nacionalinis draudikų biuras 2016 m. lapkričio 15 d. eismo įvykio metu padarytą žalą administravo visiškai savarankiškai, vadovaudamasis autoavarijos šalyje galiojančiais įstatymais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais atsakomybę, todėl Nyderlandų nacionalinis draudikų biuras yra kompetentingas spręsti visus klausimus, susijusius su autoavarijos šalyje galiojančių teisės aktų taikymu bei žalos administravimu. Tačiau, pagal kasacinio teismo praktiką, vien pasyvus asmens (transporto priemonės savininko), privalančio atlikti tam tikrą teisinę pareigą, elgesys – neįvykdymas įstatymu nustatytos pareigos apdrausti transporto priemonę, negali suponuoti tokio asmens turtinės atsakomybės, nes jai atsirasti reikalinga papildoma sąlyga – žalos padarymas savininkui naudojantis tokia transporto priemone arba savininko leidimas naudotis kitam asmeniui.
6. Transporto priemonė VOLVO FH12, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), įvykio metu (2016 m. lapkričio 15 d.) buvo registruota Lietuvos Respublikoje, todėl turėjo būti apdrausta TPVCAPDĮ 2 straipsnio 18 punkte nurodyto transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudiko. Nepaisant to, ši transporto priemonė nebuvo apdrausta privalomuoju civilinės vairuotojo atsakomybės draudimu, kai tokią pareigą turėjo atsakovė, būdama transporto priemonės savininke. Atsakovė šio fakto neginčijo, pripažino, kad transporto priemonė VOLVO FH12, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), nebuvo drausta privalomuoju civilinės vairuotojo atsakomybės draudimu.
7. Remdamasis byloje surinktais rašytiniais įrodymais, teismas konstatavo, jog Nyderlanduose, ties įvažiavimu į Maaspoortą, greitkelyje, 132,700 kilometre, 2016 m. lapkričio 15 d. iš transporto priemonės VOLVO FH12, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), išsiliejo kuras. Aplinkybės, jog iš atsakovės transporto priemonės išsiliejo kuras, neneigė ir pati atsakovė, tai patvirtino ir tretieji asmenys, kurie vairavo transporto priemonę VOLVO FH12, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Jie patvirtino, kad, važiuojant greitkeliu ir pradėjus gesti automobiliui, jie nutarė sustoti kelkraštyje ir pasižiūrėti, kas jam yra. Jie nustatė, kad kuro sistemoje yra patekę kuro, todėl remontuojant automobilį kuro galėjo patekti ant jų pasitiestų audinių. Be to, tai, kad iš transporto priemonės VOLVO FH12, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ištekėjo kuras ir dėl įvykusio įvykio yra kalta atsakovė, patvirtina: 1) avarijos registracijos lapas, kuriame nurodyta, kad 2016 m. lapkričio 15 d. 5.56 val. buvo gautas pranešimas (iškvietimas), kad 132,7 kilometre valstybiniame kelyje A59 įvyko eismo įvykis – iš vilkiko bako teka dyzelinas, išsiųstas prašymas visuomenės sveikatos, kelių valymo ir aplinkosaugos specialistams; 2) avarijos išlaidų ataskaita, iš kurios matyti, kad iš karto po įvykio iškviesta Valstybinė vandentvarkos tarnyba šalino įvykio padarinius, pašalino alyvos ir vandens nuosėdas, buvo atliktas kelio dangos valymas (viršaus, latakų, kanalizacijos, griovių valymas – valyti bet kokie teršalai), vėl leidžiamas eismas 7.10 val., 3) pranešimas apie įvykį, kuriame nurodyta, jog 2016 m. lapkričio 15 d., apie 3–4 val. ryto, vairuojant transporto priemonę VOLVO FH12, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančią UAB „KMT antrinės žaliavos“, Nyderlanduose kelyje A59 automobilis pradėjo gesti, sustojus kelkraštyje buvo nustatytas gedimas – užsikimšo kuro sistema. Gedimas pašalintas, remontuojant automobilį nuvarvėjusiems skysčiams sugerti buvo patiesti audiniai. Sustojęs automagistralės priežiūros tarnybos pareigūnas nusifotografavo trečiųjų asmenų asmens dokumentus, kelio ženklinimą. Kaip įvykio kaltininkas nurodytas S. J.; 4) Draudikų biuro susirašinėjimas su Nyderlandų transporto priemonių draudikų biuru, iš kurio matyti, kad kaip ginčo įvykį sukėlusi transporto priemonė nurodyta atsakovės vardu registruota transporto priemonė VOLVO FH12 (pateikta valstybinių numerių nuotrauka, vairuotojų asmens duomenys), žalą sukėlusi šalis yra UAB „KMT antrinės žaliavos“. Taigi visuose nurodytuose rašytiniuose įrodymuose pažymėta, kad žala atsirado dėl išsiliejusio kuro, kad kuras išsiliejo dėl transporto priemonės VOLVO FH12, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kuro sistemos gedimo. Ir nors atsakovė nurodo, kad šiuo atveju nebuvo nustatyti trečiųjų asmens neteisėti veiksmai, tačiau tai, nustačius, kad žala buvo padaryta atsakovės Lietuvoje registruota, tačiau privalomuoju civilinės vairuotojo atsakomybės draudimu neapdrausta transporto priemone, nagrinėjamai bylai neturi esminės reikšmės. Teismo vertinimu, atsakovės paaiškinimai, kad ji nieko nežinojo apie įvykį, negavo jokių pretenzijų iš Nyderlandų transporto priemonių draudikų biuro ir kt., yra deklaratyvaus pobūdžio, nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais, kurie paneigtų anksčiau nurodytų įrodymų pagrįstumą ir leistų daryti išvadą, kad automagistralėje Nyderlanduose dėl išsiliejusio kuro kilusi žala padaryta ne atsakovės transporto priemone VOLVO FH12, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini).
8. Teismas vertino, kad atsakovės kaltė šiuo atveju pasireiškė tuo, kad ji neapdraudė nurodytos transporto priemonės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, todėl ji privalo atlyginti ieškovo patirtus nuostolius. Jeigu atsakovė būtų įvykdžiusi įstatymu nustatytą pareigą ir transporto priemonę apdraudusi, tai ieškovas nebūtų buvęs įtrauktas į 2016 m. lapkričio 15 d. eismo įvykio metu padarytos žalos administravimą, nes atsakinga būtų buvusi vilkiką apdraudusi draudimo bendrovė. Atsakovei pažeidus TPVCAPDĮ imperatyvą ieškovas privalėjo išmokėti žalą atlyginusiam Nyderlandų nacionaliniam draudikų biurui išmoką, o išmokėjęs šią išmoką įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakovę.
9. Teismas taip pat nustatė, kad atsakovė buvo tinkamai informuota (ieškovo rašytais laiškais el. paštu) apie Nyderlanduose administruojamą žalą dėl ginčo įvykio, todėl jai buvo sudarytos visos sąlygos dalyvauti 2016 m. lapkričio 15 d. eismo įvykio metu padarytos žalos administravimo Nyderlanduose procese, tačiau ji buvo pasyvi. Nors atsakovė žinojo apie vykstančius žalos administravimo procesus, teikė paaiškinimą Nacionaliniam draudikų biurui, tačiau tolesniu procesu nesidomėjo ir jame nedalyvavo, taigi iš esmės buvo pasyvi. Tai reiškia, kad atsakovė turi prisiimti ir tokio savo neveikimo pasekmes.
10. Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju atsakovės padarytos žalos dydį sudaro: 8 808,73 Eur kelio valymo darbai (7 175 Eur + 1 506,75 Eur (21 proc. PVM); valstybės tarnautojo valandinis darbo užmokestis (106,98 Eur); pikapas be vairuoto (20 Eur); 170,17 Eur teisinės pagalbos išlaidos; 67,99 Eur palūkanos, numatytos pagal Nyderlandų teisės aktus; 1 357,03 Eur (9 046,89 x 15 proc.) žalos administravimo mokestis. Teismo vertinimu, kvestionuoti nurodytos patirtos žalos dydžio nėra pagrindo, nes žalos ir jos dydžio pagrįstumą įrodo Nyderlandų transporto priemonių draudikų biuro bei Nyderlandų valstybinės vandentvarkos tarnybos raštai. Tai, kad, be faktiškai patirtos žalos dydžio, taip pat atlygintinas ir patirtas žalos administravimo mokestis, yra nurodyta Biurų tarybos sprendimuose ir rekomendacijose. 37-osios generalinės asamblėjos sprendimų ir rekomendacijų (sprendimas Nr. 2, administravimo mokestis: laikinam reikalavimui dėl žalos atlyginimo taikoma naujoji taisyklė) 1 punkte numatyta, kad mokėtinų administravimo mokesčių dydis apskaičiuojamas remiantis 15 proc. dydžiu nuo konkrečiai nustatytos žalos sumos; 2 punkte numatyta, kad mokėtinų administravimo mokesčių dydis siekia minimalų 200 Eur arba maksimalų 3 500 Eur dydį (1 t., b. l. 34). Šiuo atveju, atsižvelgiant į tai, kad 15 proc. nuo faktiškai patirtos žalos nesiekia maksimalaus mokėtinų administravimo mokesčių dydžio, pagrįstai buvo atlyginta taisyklėse numatyta 1 357,03 Eur administravimo mokesčio suma.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
11. Atsakovė UAB „KMT antrinės žaliavos“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. birželio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti, taip pat priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
11.1. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos dėl įrodinėjimo pareigos, ieškinio faktinio pagrindo reikalavimų tokio pobūdžio bylose, netyrė byloje esančių įrodymų, savo sprendimo tinkamai nemotyvavo.
11.2. Kadangi byloje nebuvo paneigta aplinkybė, kad kuras iš atsakovės transporto priemonės nutekėjo ją remontuojant, o ne jai važiuojant, manevruojant ja ir pan., todėl šioje byloje teismas iš esmės turėjo išsiaiškinti, ar atsakovės transporto priemonės remontas laikytinas transporto priemonės naudojimu pagal jos funkciją, t. y. „transporto priemonių [eismu]“ Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. rugsėjo 16 d. direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo, TPVCAPDĮ prasme. Atsakovės manymu, transporto priemonės remontas negali būti laikomas jos naudojimu pagal įprastinę jos funkciją, kadangi įprastai remontas atliekamas būtent siekiant sutvarkyti transporto priemonę, kad ją būtų galima naudoti pagal jos įprastinę funkciją.
11.3. Ieškovas neįrodė, kad išmoka buvo išmokėta atsižvelgiant į Nyderlandų valstybės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus.
11.4. Teismas nepagrįstai atmetė atsakovės pateiktą Nyderlandų advokatų 2018 m. lapkričio 13 d. išaiškinimą, kuris parengtas atsižvelgiant į Nyderlandų transporto draudikų biuro byloje pateiktus raštus ir kuriame nurodyta, kad kadangi nėra atsakovės netinkamo vairavimo, eismo įvykio, taisyklių pažeidimo, todėl negalima patvirtinti, kad šiuo atveju turi būti taikomas Nyderlandų kelių eismo taisyklių (Wegenverkeerswet 1994, „VWW“) 185 straipsnis. Nyderlandų advokatai taip pat pažymėjo, kad, pagal Nyderlandų teismų praktiką, tik vairuotojams nesilaikant „atsargaus vairavimo elgesio“ gali būti taikomas Nyderlandų kelių eismo taisyklių 185 straipsnis, kad įvykus eismo įvykiui visais atvejais tai fiksuoja policijos pareigūnai pateikdami oficialų pranešimą. Šiuo konkrečiu atveju policijos pareigūnai nefiksavo įvykio, nepateikė jokio pranešimo būtent dėl „eismo įvykio”. Šis išaiškinimas nebuvo paneigtas ir Hagos apylinkės teismo pranešimu, kuris atsakė į teismo užduotus klausimus, taip pat ir į klausimą, ar transporto priemonės remonto metu nutekėjus kurui toks įvykis laikomas draudžiamuoju eismo įvykiu pagal Nyderlandų transporto priemonių valdytojų civilinę atsakomybę reglamentuojančius teisės aktus. Hagos teismas nepatvirtino ir to, kad automobilio remontas laikomas eismo įvykiu pagal Nyderlandų kelių eismo taisyklių 185 straipsnį, transporto priemonės dalyvavimu eisme ir naudojimu pagal jos įprastą funkciją pagal Nyderlandų teisę, taip pat kad remonto metu nutekėjęs kuras būtų laikomas draudžiamuoju įvykiu pagal Nyderlandų transporto priemonių valdytojų civilinę atsakomybę ir privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus.
11.5. Ieškovas nepateikė nė vieno įrodymo, kuris neginčijamai pagrįstų tai, kad iš atsakovės transporto priemonės būtų ištekėjęs būtent kuras, o jeigu jis ištekėjo, tai koks buvo jo kiekis ir ar dėl jo buvo būtina valyti kelio dangą, t. y. nepateikė foto / vaizdo fiksacijos, galimai ištekėjusio skysčio tyrimo duomenų, kurie pagrįstų, kad vilkiko remonto metu ištekėjo atitinkamas kuro kiekis, dėl kurio atsirado pavojus aplinkosaugai ir ištekėjusį skystį buvo būtina šalinti, ir panašiai. Teismas kuro išbėgimo faktą grindė atsakovės atstovo S. J. ir transporto priemonės vairuotojo R. L. paaiškinimais, tačiau neaišku, kodėl atmetė šių asmenų paaiškinimus, kad kuro (dyzelino) remonto metu nutekėjo itin mažas kiekis, buvo patiestas audinys, kuris jį sugėrė.
11.6. Ieškovas nepateikė paaiškinimo, kokie konkretūs darbai buvo atlikti, kaip jie buvo apskaičiuoti, kaip jie susiję su kuro nutekėjimu. Šių aplinkybių ieškovas nesugebėjo paaiškinti ir bylos nagrinėjimo metu. Prie atliktų darbų kainos niekur nėra nurodoma, kad buvo šalinamas ir valomas dyzelinas, tik nurodoma, kad valoma „alyva“, nors pats teismas konstatavo, kad ginčas susijęs su kuro (dyzelino) nutekėjimu ir žala atlyginta dėl kuro valymo. Jokių kitų įrodymų, kad konkreti suma už kelio valymą buvo sumokėta rangovams, taip pat jokios detalizacijos, būtent už kokius darbus susidaro suma, ieškovas nepateikė, todėl nebuvo galima nustatyti priežastinio ryšio ir žalos dydžio.
Atsiliepimas
12. Atsiliepimu į apeliacinį skundą Draudikų biuras prašo Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. birželio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
12.1. Atsakovė neįvykdė pareigos per 3 darbo dienas nuo 2016 m. lapkričio 15 d. įvykio dienos apie žalos neapdrausta transporto priemone padarymą raštu pranešti Draudikų biurui (TPVCAPDĮ 12 straipsnio 3 dalis). Nežiūrint į tai, atsakovei buvo sudarytos visos sąlygos dalyvauti padarytos žalos administravimo, vykusio Nyderlanduose, procese, tačiau ji buvo pasyvi ir nerūpestinga. Atsakovė nepagrįstai teigia, kad ji nebuvo informuota apie eismo įvykį, nes Žalų administravimo departamento darbuotoja dar 2017 m. vasario 22 d. išsiuntė atsakovei oficialų pranešimą Nr. S-20106-17-(5.10) dėl administruojamos žalos. Be to, atsakovė pati, savo iniciatyva galėjo susisiekti su žalą administravusiu Nyderlandų nacionaliniu draudiku biuru ir gauti norimą informaciją.
12.2. Ieškovas tiek teismui, tiek pačiai atsakovei buvo pateikęs ir žalą įrodančius dokumentus, ir Nyderlandų teisės turinį, ir Nyderlandų nacionalinio draudikų biuro pateiktus atsakymus į atsakovės keliamus klausimus.
12.3. Valstybinės vandentvarkos tarnybos išduotame variklinių transporto priemonių padarytos žalos valstybiniams vandentvarkos tinklams protokole yra užfiksuota, kad 2016 m. lapkričio 15 d. iš vilkiko ištekėjo degalai (dyzelinas), susidarė dyzelino balučių šalikelėje, užterštas kelkraštis, buvo atliktas kelio dangos, šalikelės valymas. Taigi, kuro (dyzelino) nutekėjimas ir jo padaryta žala yra užfiksuoti Nyderlandų valstybinės institucijos išduotuose dokumentuose. Be to, minėtame protokole aiškiai nurodyta, kad valstybės nuosavybei padaryta žala ir valymo darbai buvo atlikti šalinant pasekmes dėl ištekėjusio kuro – dyzelino.
12.4. Valstybinės vandentvarkos tarnybos pateikta ataskaita pagrindžia darbus už 7 175 Eur sumą ir konkrečiai tuos darbus detalizuoja, o žalą pagrindžiantys dokumentai su nuorodomis, kokie konkretūs darbai buvo atlikti šalinant išsiliejusius degalus, yra pateikti byloje. Atsakovės teiginys, kad ieškovas nepateikė išaiškinimų, yra neteisingas ir nepagrįstas.
12.5. Ieškovo vertinimu, teismas tinkamai ir visapusiškai atliko byloje pateiktų įrodymų vertinimą, itin išsamiai ir profesionaliai įvertino byloje surinktą Nyderlandų teisės turinį bei aktualią ESTT praktiką.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinis skundas netenkintinas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, motyvai ir išvados
Dėl bylos nagrinėjimo ribų
13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, byloje nenustatyta.
14. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgdamas į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).
Dėl įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo pareigų paskirstymo
15. Atsakovės teigimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos dėl įrodinėjimo pareigos, ieškinio faktinio pagrindo reikalavimų tokio pobūdžio bylose, netyrė byloje esančių įrodymų. Atsakovės manymu, ieškovas tinkamai neįrodė savo ieškinio reikalavimų. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais atsakovės argumentais.
16. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų (CPK 176, 185 straipsniai) aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017, 47 p.).
17. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, ar įrodymas susijęs su byla, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku (tiesioginis ar netiesioginis, pirminis ar antrinis), ar tas įrodymas yra leistinas ir patikimas, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-273/2011). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253-611/2019). Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-435-916/2018).
18. Pagal CPK 12 straipsnį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Neįvykdžius įrodinėjimo pareigų arba netinkamai jas įvykdžius, įrodinėjimo subjektui (dažniausiai proceso šaliai) gali atsirasti neigiamų padarinių – teismas gali atitinkamas įrodinėtas aplinkybes pripažinti neįrodytomis (neegzistavusiomis) ir, tuo remdamasis, priimti procesinį sprendimą išspręsti ginčą iš esmės. Pagal kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką, CPK 178 straipsnio normoje nustatyta bendroji įrodinėjimo pareiga, kuri tenka tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia, t. y. ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškinį, turi įrodyti atsakovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-546/2011 ir joje nurodyta praktika).
19. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad įrodinėjimo pareiga nėra beribė – asmuo negali būti įpareigotas įrodyti tokias faktines aplinkybes, kurių jis objektyviai negali įrodyti (lot. probatio diabolica) arba kurių įrodinėjimas yra maksimaliai apsunkintas, be to, asmeniui negali būti priskirta neproporcingai didelės apimties įrodinėjimo našta. Priešingas aiškinimas suponuotų asmens teisės į teisingą teismą paneigimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-236-969/2019 107 punktą).
20. CPK 12 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas suponuoja, jog bylose, kuriose Draudikų biuras reiškia atgręžtinį reikalavimą pagal TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalį, o atsakovai ginčija šio reikalavimo pagrįstumą, atsakovai, siekdami nuneigti ieškinio pagrįstumą, taip pat teikia savo poziciją pagrindžiančius įrodymus, kuriais gali būti ir su eismo įvykio vietos teise (jos aiškinimu) susiję įrodymai. Todėl tam tikra įrodinėjimo našta tenka ne vien ieškovui (Draudikų biurui), siekiančiam susigrąžinti eismo įvykio vietos draudikų biurui išmokėtą sumą ir turinčiam pareigą įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą, bet ir atsakovui, kuris įrodinėja savo poziciją dėl ieškinio nepagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-33-1075/2020, 37 punktas)
21. Nagrinėjamu atveju ieškovas, prašydamas priteisti iš atsakovės 10 403,92 Eur nuostolių atlyginimą, nurodė šį prašymą pagrindžiančias aplinkybes, pateikė nuostolių dydį pagrindžiančius rašytinius įrodymus (2003 m. liepos 1 d. sutarties tarp ieškovės ir Nyderlandų transporto priemonių draudikų biuro Vidaus nuostatų III priedą; Nyderlandų transporto priemonių draudikų biuro raštą dėl 10 403,92 Eur kompensacijos sumokėjimo; 10 403,92 Eur bankinio pavedimo Nyderlandų variklinių transporto priemonių draudikų biurui išrašą; Nyderlandų valstybinės vandentvarkos tarnybos 2016 m. lapkričio 15 d. protokolą ir 2017 m. kovo 22 d. pranešimą dėl padarytos žalos valstybei) ir kitus įrodymus. Teisėjų kolegija pažymi, kad Nyderlandų valstybinės vandentvarkos tarnybos detaliojo remonto išlaidų ataskaitoje (toliau – ir Ataskaita) užfiksuota, kad iš atsakovei priklausiusios transporto priemonės kuro bako bėgo dyzelinas. Šioje Nyderlandų valstybinės institucijos ataskaitoje užfiksuoti duomenys iš dalies sutampa su šalių byloje duotais paaiškinimais (kad buvo tam tikras kuro nuotėkis atliekant remonto darbus, kad buvo atvykę magistralės priežiūros pareigūnai), taip pat iš esmės atitinka Nyderlandų valstybinės vandentvarkos tarnybos 2016 m. lapkričio 25 d. žalos protokolą, kuriame nurodyta, kad iš vilkiko ištekėjo degalai, buvo valoma kelio danga, šalinamas dyzelinas, įvykio vietoje matomos dyzelino balutės šalikelėje ir užterštas kelkraštis, nurodyti atsakovės vilkiko ir vairuotojo duomenys. Detalioje remonto išlaidų ataskaitoje nurodyti atlikti konkretūs įvykio padarinių šalinimo darbai, kurie iš esmės sutampa su nurodytaisiais žalos protokole, ir jų kaina, didžiausią kainos dalį sudaro suma už kilnojamosios eismo reguliavimo priemonės pritaikymą, nukreipiant automobilių srautus – 5 700 Eur. Sudėjus ataskaitoje nurodytas sumas (100 + 5 700 + 450 + 925) išeina bendra 7 175 Eur (be PVM) suma, t. y. suma, atitinkanti reikalaujamą trečiųjų asmenų atlikto remonto išlaidų (be PVM) sumą.
22. Atsakovė, nesutikdama su ieškovo pareikštu reikalavimu dėl nuostolių atlyginimo, laikėsi pozicijos, kad kiekvieną jos nurodytą detalę (koks skystis ištekėjo iš transporto priemonės, koks jo kiekis, ar dėl to buvo būtina valyti kelio dangą ir atlikti kitus veiksmus, už kuriuos buvo pareikalauta sumokėti, ar buvo sukeltas pavojus aplinkai, koks kelio plotas buvo užterštas ir pan.) turi įrodyti ieškovas. Tačiau teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad išsiliejusį ant kelio (juolab greitkelio) kurą reikia pašalinti, kad tai yra normalus rūpestingumo ir atidumo veiksmas, kurį reikia atlikti. Atsakovė, reikšdama abejones dėl ieškovo reikalavimo, nepateikė nė vieno ieškovo nurodytus argumentus galinčio paneigti rašytinio įrodymo. Be to, atsakovei buvo žinoma apie vykstančius jos transporto priemone padarytos žalos administravimo procesus, tačiau ji jais nesidomėjo ir juose nedalyvavo. Reikalaudama papildomų įrodymų iš ieškovės, pati atsakovė galėjo kreiptis į Nyderlandų valstybinės vandentvarkos tarnybą, prašydama papildomų įrodymų, o negavusi atsakymo, galėjo prašyti teismo juos išreikalauti, tačiau to nedarė.
23. Teisėjų kolegija pastebi, kad atsakovės nurodomi tariami pateiktų dokumentų neatitikimai (dėl vilkiko nutempimo / nenutempimo, dėl avarijos fakto) neturi esminės reikšmės. Minėtuose iš Nyderlandų valstybinių institucijų gautuose dokumentuose nuosekliai užfiksuota pagrindinė bylos aplinkybė, kad iš vilkiko ištekėjo (bėgo) degalai. Aplinkybė, kad vilkikas vėliau nuvyko į aukcioną ir buvo parduotas, šio fakto nepaneigia, nes, kaip nurodo pati atsakovė, vilkikas buvo suremontuotas ir toliau tęsė kelionę.
24. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai išlieka tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-200-421/2019, 27 p.). Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi įrodymų prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-916/2020). Vadinasi, aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė atsakovės apeliaciniame skunde nurodomų visų įmanomų įvykio detalių, neužkerta kelio padaryti surinktų įrodymų visuma pagrįstų išvadų dėl esminių bylos aplinkybių. Todėl teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo atliktą byloje surinktų įrodymų vertinimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje pateiktus rašytinius įrodymus ir paaiškinimus, tinkamai taikė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas ir padarė pagrįstą labiau tikėtiną išvadą, kad Nyderlanduose, kelyje A59, išsiliejo kuras iš atsakovei priklausiusios transporto priemonės VOLVO FH12, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kad dėl šio įvykio buvo patirti 10 403,92 Eur nuostoliai. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pakankamo pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas šiuo klausimu padarė įrodymais nepagrįstas ar neteisėtas išvadas. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktų įrodymų visumą, liudytojų parodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu.
Dėl atsakovės civilinės atsakomybės
25. Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad ieškovė neįrodė atsakovės civilinės atsakomybės pagal Nyderlandų teisę. Tačiau teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl atsakovės civilinės atsakomybės pagal Nyderlandų teisę. Net jei griežta atsakovės civilinė atsakomybė dėl ant kelio iš vilkiko išsiliejusio dyzelino neatsiranda pagal 1994 m. Nyderlandų kelių eismo įstatymo 185 straipsnį, tai ji (civilinė atsakomybė) atsiranda pagal Nyderlandų civilinio kodekso 6:173 straipsnį. Kaip nurodė Hagos apylinkės teismas, Nyderlandų civilinio kodekso 6:173 straipsnis, kuriame nustatyta griežta atsakomybė, yra taikomas, kai dėl transporto priemonės gedimo padaroma žala. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, transporto priemonės remontas tokiu būdu, kai iš jos ant kelio išsilieja kuras, reiškia, kad nesilaikyta reikiamų atidumo ir rūpestingumo reikalavimų ir tokiu būdu padaryta kalta neteisėta veika. Vadinasi, civilinė atsakomybė aptariamu atveju galėtų atsirasti ir pagal Nyderlandų civilinio kodekso 6:162 straipsnį, kuriame įtvirtintos bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos.
Dėl neapdraustos transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės
26. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinius santykius reguliuoja TPVCAPDĮ. Pagal įvykio metu galiojusią TPVCAPDĮ redakciją (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d.) transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sistema remiasi privalomumo principu. Transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji įregistruota (TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1 dalis). Įprastinė transporto priemonės buvimo vieta – teritorija tos valstybės, kurios nuolatinį ar laikiną valstybinį numerio ženklą arba registracijos ženklą turi transporto priemonė; teritorija tos valstybės, kurioje buvo išduotas draudimo numerio ženklas ar valstybinį numerio ženklą atitinkantis skiriamasis ženklas, kai tam tikros rūšies transporto priemonei registracija nereikalinga; teritorija tos valstybės, kurioje nuolat gyvena transporto priemonės valdytojas, kai tam tikros rūšies transporto priemonei nereikalingas nei valstybinis numerio ženklas, nei draudimo numerio ženklas, nei valstybinį numerio ženklą atitinkantis skiriamasis ženklas; teritorija tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, kai transporto priemonė, privalanti turėti valstybinį numerio ženklą, jo neturi arba turimas valstybinis numerio ženklas yra ne šios transporto priemonės ar yra negaliojantis (TPVCAPDĮ 2 straipsnio 8 dalis).
27. Pagal TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalyje nustatytą reguliavimą pareigą apdrausti transporto priemonę turi transporto priemonės savininkas (atsakingas už draudimo sutarties sudarymą asmuo); tokią pareigą turi ir asmuo, naudojantis transporto priemonę pagal lizingo (finansinės nuomos), išperkamosios nuomos ar kitą panašaus pobūdžio sutartį. Nurodyti asmenys negali naudoti patys ir leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustą transporto priemonę (TPVCAPDĮ 4 straipsnio 3 dalis).
28. TPVCAPDĮ 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog nukentėjęs trečiasis asmuo pretenziją dėl padarytos žalos gali pateikti atsakingam už padarytą žalą asmeniui (kaltininkui), tiesiogiai Europos Sąjungos valstybės narės ar užsienio valstybės draudimo įmonei, apdraudusiai kaltininko civilinę atsakomybę (atsakingam draudikui), atsakingo draudiko atstovui pretenzijoms nagrinėti arba šio įstatymo 17 ir 18 straipsniuose nurodytais atvejais – Draudikų biurui ar Draudikų biuro atstovui.
29. Pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą Draudikų biuras moka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims, jeigu kaltininkas padarė žalą Europos Sąjungos valstybėje, naudodamas neapdraustą nustatytą (identifikuotą) transporto priemonę, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, kai dėl žalos padarymo atsiranda transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė.
30. Draudikų biuras, išmokėjęs kitos Europos Sąjungos valstybės narės žalos atlyginimo institucijai reikalaujamą sumą, turi teisę susigrąžinti išmokėtas sumas iš atsakingo draudiko, atsakingo už žalos padarymą asmens ar asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti draudimo sutartį, arba kitos valstybės nacionalinio draudikų biuro ar Garantinio iždo (fondo), jeigu jis yra prisiėmęs atsakomybę už tokį žalos padarymo atvejį pagal Bendradarbiavimo nuostatus arba pagal susitarimo dėl reikalavimų tenkinimo abipusio pripažinimo nuostatas (TPVCAPDĮ 23 straipsnio 5 dalis).
31. Bylos duomenimis nustatyta ir šalys to neginčija, kad atsakovei priklausiusi transporto priemonė VOLVO FH12, valstybinis Nr. 01710D, įvykio metu, t. y. 2016 m. lapkričio 15 d., nebuvo aprausta privalomuoju transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimu.
Dėl įvykio pripažinimo draudžiamuoju
32. Atsakovė pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl 2016 m. lapkričio 15 d. įvykio pripažinimo draudžiamuoju pagal ESTT išaiškinimus ir Nyderlandų Karalystės teisę. Atsakovės vertinimu, transporto priemonės remontas negali būti laikomas jos naudojimu pagal įprastinę jos funkciją, todėl šis įvykis negali būti laikomas susijusiu su transporto priemonių [eismu], o transporto priemonės remonto metu nutekėjęs kuras negali būti laikomas draudžiamuoju įvykiu pagal Nyderlandų teisę. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais atsakovės argumentais.
33. Draudžiamojo įvykio sąvoka įtvirtinta TPVCAPDĮ (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d.) 2 straipsnio 3 dalyje. Pagal ją draudžiamasis eismo įvykis apibrėžiamas kaip eismo įvykis, kuriam įvykus pagal TPVCAPDĮ turi būti išmokama išmoka.
34. TPVCAPDĮ nuostatomis yra įgyvendinta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo santykių teisiniam reguliavimui Europos Sąjungos teisėje skirta 1972 m. balandžio 24 d. Tarybos direktyva 72/166/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo įgyvendinimu, suderinimo; 1983 m. gruodžio 30 d. Antroji Tarybos direktyva 84/5/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo; 1990 m. gegužės 14 d. Trečioji Tarybos direktyva 90/232/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo; 2000 m. gegužės 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/26/EB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo, iš dalies pakeičianti Tarybos direktyvas 73/239/EEB ir 88/357/EEB (Ketvirtoji transporto priemonių draudimo direktyva); 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/14/EB, iš dalies keičianti Tarybos direktyvas 72/166/EEB, 84/5/EEB, 88/357/EEB ir 90/232/EEB bei Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2000/26/EB, susijusias su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu.
35. Visos nurodytose direktyvose įtvirtintos taisyklės kodifikuotos 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (toliau – ir Direktyva 2009/103/EB), kuri galioja nuo 2009 m. spalio 27 d. Ja panaikintos ankstesnės penkios direktyvos, o nuorodos į panaikintas direktyvas laikomos nuorodomis į naująją direktyvą.
36. Vertinant, ar ginčo įvykis patenka į Direktyvos 2009/103/EB 3 straipsnio pirmoje pastraipoje įtvirtintą sąvoką „transporto priemonių [eismas]“, pažymėtina, kad šios sąvokos reikšmė nėra palikta savo nuožiūra nustatyti kiekvienai valstybei narei ir kad tai yra savarankiška Sąjungos teisės sąvoka, kuri turi būti aiškinama pagal suformuotą ESTT jurisprudenciją, atsižvelgiant, be kita ko, į šios nuostatos kontekstą ir teisės aktu, kurio dalis ji yra, siekiamus tikslus. Vienas šių tikslų – garantuoti, kad nukentėjusieji per šių transporto priemonių sukeltus eismo įvykius būtų vertinami vienodai, neatsižvelgiant į konkrečią Sąjungos teritorijos vietą, kur įvyko eismo įvykis (ESTT 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimo N??ez Torreiro, C?334/16, EU:C:2017:1007, 24–26 punktai).
37. ESTT yra išaiškinęs, jog Direktyvos 2009/103 3 straipsnio pirma pastraipa turi būti aiškinama taip, kad joje esanti sąvoka „transporto priemonių [eismas]“ apima ne tik kelių eismo situacijas, t. y. eismą viešuosiuose keliuose, bet ir bet kokį transporto priemonės naudojimą, kuris atitinka įprastą šios transporto priemonės funkciją (ESTT 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimo N??ez Torreiro, C?334/16, EU:C:2017:1007, 28 punktas). Kadangi Direktyvos 2009/103 1 straipsnio 1 punkte nurodytos motorinės transporto priemonės, neatsižvelgiant į jų charakteristikas, paprastai skirtos naudoti kaip transporto priemonės, minėta sąvoka apima bet kokį transporto priemonės naudojimą kaip vežimo priemonės (ESTT 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimo N??ez Torreiro, C?334/16, EU:C:2017:1007, 29 punktas). Klausimas, ar transporto priemonės variklis veikė eismo įvykio metu, nėra lemiamas (ESTT 2018 m. lapkričio 15 d. sprendimo BTA Baltic Insurance Company, C?648/17, EU:C:2018:917, 39 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Sąvoka „transporto priemonių [eismas]“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2009/103 3 straipsnio pirmą pastraipą, nepriklauso nuo teritorijos, kur ši transporto priemonė naudojama, ir, be kita ko, nuo aplinkybės, kad atitinkama transporto priemonė yra įvykio momentu sustojusi ir yra stovėjimo aikštelėje (šiuo klausimu žr. ESTT 2018 m. lapkričio 15 d. sprendimo BTA Baltic Insurance Company, C?648/17, EU:C:2018:917, 37 ir 40 punktus).
38. ESTT 2019 m. birželio 20 d. sprendime C-100/18 nusprendė, kad Direktyvos 2009/103/EB 3 straipsnio pirma pastraipa turi būti aiškinama taip, kad šioje nuostatoje numatyta sąvoka „transporto priemonių [eismas]“ apima situaciją, kai pastato privačiame garaže pastatyta transporto priemonė, kuri naudojama pagal savo, kaip transporto priemonės, funkciją, užsidegė, taip sukeldama gaisrą, kurio priežastis – šios transporto priemonės elektros sistema, o dėl jo buvo padaryta žala šiam pastatui, nors minėta transporto priemonė nebuvo pajudinta iš vietos daugiau nei 24 valandas iki gaisro. Šiame sprendime ESTT apibendrino nutarties 37 punkte aptartą ESTT praktiką, išaiškindamas, jog transporto priemonės stovėjimas ir nejudėjimo laikotarpis yra natūralūs ir būtini etapai, kurie sudaro jos, kaip transporto priemonės, naudojimo dalį. Taigi transporto priemonė yra naudojama pagal jos, kaip transporto priemonės, funkciją, kai ji juda, bet taip pat iš esmės ir tada, kai ji stovi tarp dviejų judėjimo momentų.
39. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2016 m. lapkričio 15 d., 5.20 val., Nyderlanduose, ties įvažiavimu į Maaspoortą, greitkelyje, 132,700 kilometre, buvo užteršta kelio danga, kai iš atsakovei priklausiusios transporto priemonės VOLVO FH12, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ištekėjo degalai. Atsakovė nurodo, kad transporto priemonė degalų išsiliejimo metu stovėjo kelkraštyje ir buvo remontuojama. Tačiau, atsižvelgiant į anksčiau paminėtus Europos Sąjungos Teisingumo Teismo išaiškinimus, ši atsakovės nurodoma aplinkybė nepaneigia, kad atsakovės transporto priemonė tuo metu dalyvavo transporto priemonių [eisme] ir buvo naudojama pagal jos, kaip transporto priemonės, funkciją.
40. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai 2016 m. lapkričio 15 d. įvykį, kai iš stovinčios atsakovės transporto priemonės ištekėjo kuras, pripažino draudžiamuoju eismo įvykiu pagal privalomojo motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo nuostatas. Kadangi aptariamas įvykis patenka į Direktyvos 2009/103/EB 3 straipsnio pirma pastraipa apibrėžtą privalomojo transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimo sritį, teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo abejoti, kad toks įvykis pateko ir į įvykio vietos valstybės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sritį ir atitinkamai išmoka buvo išmokėta pagal šią sritį reglamentuojančius šios valstybės teisės aktus. Aiškinant priešingai, tektų daryti išvadą, kad Nyderlandų transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojantys teisės aktai neatitinka Europos Sąjungos teisės (Direktyvos 2009/103/EB 3 straipsnio pirmos pastraipos). Tačiau tokiai išvadai nėra pagrindo, juolab kad Nyderlandų teisės aktai turėtų būti aiškinami kiek protingai įmanoma taip, kad atitiktų Europos Sąjungos teisę (žr., pvz., 2010 m. sausio 28 d. sprendimo byloje Uniplex (UK) Ltd, C-406/08, 45–46 punktus).
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų
41. Skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime, kaip teisingai nurodo atsakovė, nepasisakyta dėl jos 2019 m. balandžio 9 d. prašymo skirti ieškovei 3 000 Eur baudą už ieškovo piktnaudžiavimą procesu. Tačiau šis pirmosios instancijos teismo sprendimo trūkumas nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ar konstatuoti bylą nagrinėjusio teisėjo šališkumą. Pirma, procesinių veiksmų atlikimas bei atitinkamų procesinių sprendimų priėmimas savaime negali būti vertinamas kaip teisėjo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas ir teisėjo (teisėjų) nušalinimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-330-916/2019). Antra, bylą nagrinėjantis teismas turi plačią diskreciją spręsti, ar skirti baudą už piktnaudžiavimą procesu, o atsakovės pateikti argumentai apeliacinės instancijos teismui nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas privalėjo ieškovui skirti baudą. Piktnaudžiavimas procesu yra pripažįstamas tik išimtiniais atvejais, kai procesine teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį. Be to, turint omenyje baudžiamąjį šios sankcijos pobūdį, aptariama bauda neturėtų būti skiriama už bet kurį pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nesilaikymo atvejį (žr. pagal analogiją Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-178-403/2020 42 punktą).
42. Atsakovės nurodomos aplinkybės, kad teismas be pagrindo atidėjo bylos nagrinėjimą dėl ieškovo prašymų ar privalėjo nustatyti terminą ieškinio trūkumams pašalinti, net jei ir pasitvirtintų, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisingumo nepaneigtų. Civilinio proceso tikslas – teisingas bylos išnagrinėjimas, apimantis asmenų, kurių teisės buvo pažeistos ar yra ginčijamos, interesų gynimą, tinkamą teisės taikymą (CPK 2 straipsnis). Dėl šios priežasties tai, kad teismas sudarė sąlygas visapusiškai išsiaiškinti teisines ir faktines bylos aplinkybes, negali būti pagrindu panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Pirmosios instancijos teismo sprendimas gali būti naikinimas tik dėl tokių procesinių pažeidimų, dėl kurių byla galėjo būti išspręsta neteisingai (CPK 329 straipsnio 1 dalis).
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų
43. Vadovaudamasi šioje nutartyje išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti atsakovės apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra iš esmės tinkamai motyvuotas, padarytos įrodymų visuma ir teisės aktais bei teismų praktika pagrįstos fakto ir teisės išvados.
44. Atmetus atsakovės apeliacinį skundą, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (CPK 98 straipsnis). Ieškovas prašymo priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. birželio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.