- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-03-27
- Bylos Nr.
- 2A-277-431/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-43598-2014-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Asta Pikelienė, Alvydas Barkauskas, Laima Gerasičkinienė
- Ieškovas
- D. B.
- Atsakovas
- Luminor Bank AB
- Kategorijos
- 2.6.1.4Prievolių vykdymas
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Alvydo Barkausko, Astos Pikelienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 6 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo D. B. ieškinį dėl pripažinimo kreditorių pažeidus prievolę ir ieškovo atleidimo nuo dalies prievolės vykdymo, kreditavimo sutarties vienašališko nutraukimo pripažinimo negaliojančiu ir kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimo, atsakovas Luminor Bank AB.
Aprašomoji dalis
nustatė
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas:1) pripažinti, kad atsakovas pažeidė savo prievolę bendradarbiauti ir kooperuotis (CK 6.64 straipsnis); 2) pripažinti negaliojančiu 2006 m. gegužės 2 d. Kreditavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) (su visais vėlesniais papildomais susitarimais ir pakeitimais) vienašalį nutraukimą, apie kurį atsakovas, veikiantis per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių, informavo D. B. 2014 m. birželio 10 d. raštu Nr. OUT-12392.; 3) pakeisti 2006 m. gegužės 2 d. Kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (su visais vėlesniais papildomais susitarimais ir pakeitimais), nustatant šias sąlygas: Galutinis kredito grąžinimo terminas: diena, suėjus dviejų metų terminui nuo kreditavimo sutarties pakeitimo įsigaliojimo; Paragrafą 1.11 „Kiekvieną mėnesį gražinamos Kredito sumos" išdėstyti taip: „8 243,47 EUR (aštuoni tūkstančiai du šimtai keturiasdešimt trys eurai 47 ct)“; Paragrafą 1.12 „Paskutinį mėnesį grąžinama kredito suma“ išdėstyti taip: „1 897 082,14 EUR (vienas milijonas aštuoni šimtai devyniasdešimt septyni tūkstančiai aštuoniasdešimt du eurai 14 ct)“; Kredito sutarties nutraukimo dieną buvusi 104 347,73 EUR skola bei laikotarpiu nuo kreditavimo sutarties nutraukimo 2014 m. birželio 27 d. dieną iki teismo sprendimu nustatyto Kreditavimo sutarties pakeitimo įsigaliojimo apskaičiuotos metinės palūkanos (kurias sudaro 1,5 proc. marža ir 1 mėnesio EURIBOR dydžio bazinė palūkanų norma), sumokamos per dviejų metų terminą lygiomis dalimis kartu su kiekvieną mėnesį mokėtina kredito suma pagal teismo sprendimu pakeistą Kreditavimo sutartį.“. Taip pat pareiškė alternatyvų reikalavimą: atleisti ieškovą nuo prievolės sumokėti atsakovui už laikotarpį nuo 2014 m. birželio 27 d. iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo momento apskaičiuotų įsipareigojimų nevykdymo palūkanų dalį, kuri viršija už atitinkamą laikotarpį apskaičiuotas Kreditavimo sutartyje numatytas kredito palūkanas (sumažinti už laikotarpį nuo 2014 m. birželio 27 d. iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo momento atsakovo apskaičiuotas 16 proc. dydžio įsipareigojimų nevykdymo palūkanas iki kredito palūkanų normos, kurią sudaro 1 mėnesio EURIBOR bazinė palūkanų norma ir 1,5 proc. marža).“
2. Ieškovas ieškinyje ir dublike nurodė, kad kasacinio teismo praktikoje sutarties nutraukimas aiškinamas kaip ultima ratio priemonė, kuriai taikyti nepakanka vieno formalaus pagrindo. Teismas turi teisę patikrinti sutartyje nustatytų jos nutraukimo sąlygų ar sutarties nutraukimo teisėtumą. Jei sutarties sąlygos prieštarauja bendriesiems sutarties principams (CK 1.5 straipsnis), viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis) ar imperatyvioms įstatymo nuostatoms (CK 6.157 straipsnis), teismas gali (ir privalo) nukrypti nuo sutarties sąlygų turinio ir vadovautis teisės normomis (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349/2013). Vien tik formalus sutarties nuostatų pažeidima, jeigu neatsiranda neigiamų pasekmių (žalos) nukentėjusiajai šaliai, paprastai leidžia daryti išvadą, kad esminio sutarties pažeidimo nebuvo, o nukentėjusios šalies rėmimasis tokia aplinkybe vienašališkai nutraukti sutartį reiškia bandymą įrodyti tariamą ar apsimestinį sutarties nutraukimo pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2004 m. birželio 29 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-346/2004). Mano, kad atsakovo elgesys vertintinas kaip neatitinkantis CK 6.200 straipsni 2 dalyje įtvirtintų šalių bendradarbiavimo ir kooperavimosi principų, o sutarties vienašalis nutraukimas prieštarauja teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams (CK 1.5 straipsnis). Atsakovas, neduodamas leidimo parduoti dalį įkeisto turto piktnaudžiavo savo turima padėtimi ir teisėmis, kadangi pardavus minėto įkeisto turto dalį, atsakovo reikalavimų įvykdymo rizika nebūtų pakitusi. Atsakovui sutarties vienašalis nutraukimas yra ženkliai naudingesnis dėl papildomai skaičiuojamų 16% dydžio metinių įsipareigojimų nevykdymo palūkanų ne nuo ieškovo iki Kreditavimo sutarties nutraukimo pradelstų sumų, o nuo visos negrąžinto kredito ir palūkanų sumos (virš 2,1 ml. EUR). Todėl atsakovo reikalavimo suma per metus padidėja apie 336 000 EUR. Leidus ieškovui padengti susidariusią pradelstą skolą iš dalies įkeisto turto pardavimo ir toliau vykdant Kreditavimo sutartį, atsakovas gautų tik įprastas palūkanas ir netesybas nuo pradelstos pagal mokėjimų grafiką sumos.
Atsiliepimas
3. Atsakovas atsiliepime į ieškinį ir triplike nurodė, kad su ieškinio reikalavimais nesutinka, prašė jį atmesti. Nurodė, jog ieškovo vėlavimas tęsėsi iš esmės nuo 2012 metų, o 2014 m. birželio 10 d. pranešimo apie nutraukimą parengimo dienai nuo 2014 m. vasario 28 d. iki 2014 m. birželio 27 d. (nutraukimo), t. y. 118 dienų, kas vadovaujantis Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2013 m. rugsėjo 3 d. sprendimo Nr. 241-181 „Dėl įsiskolinimų, susidariusių klientams nesilaikant finansinių įsipareigojimų pagal kredito sutartis, valdymo gairių patvirtinimo“ 16 p., kuris numato, kad 90 dienų besitęsiantis vėlavimas gali būti laikomas esminiu pažeidimu, kuris suteikia teisę atsakovui nutraukti sutartį, viršija 90 dienų terminą. Tai reiškia, kad atsakovas ieškovo atžvilgiu elgėsi maksimaliai geranoriškai, siekdamas bendradarbiauti. Tuo tarpu iš ieškovo jokio realaus bendradarbiavimo siekiant operatyviai išspręsti skolos padengimo klausimą nebuvo ir ieškovas neįrodė priešingai. Ieškovo elgesys labai ilgą laiką nevykdant tinkamai mokėjimo prievolių, eiliniai reikalavimai vien tik taikyti nuolaidas, dalies prievolių pagal sutartį neigimas, paneigė atsakovo interesą likti prievolėje su ieškovu. Pažymėjo, jog ieškovas piktnaudžiauja teise teigdamas, kad tariamai jis ilgai laukdavo atsakymų ir neva dėl to negalėjo vykdyti įsipareigojimų. Atsakovas nurodo, kad atsakymo laukimas nesuteikia ieškovui teisės pažeisti sutartį, jos nevykdyti ar vykdyti taip, kaip subjektyviai nori ieškovas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. kovo 6 d. priimdamas sprendimą nusprendė ieškovo ieškinį dėl Kreditavimo sutarties vienašališko nutraukimo pripažinimo negaliojančiu, Kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimo bei ieškovo atleidimo nuo dalies prievolės vykdymo, atmesti.
5. Teismas nustatė, kad 2006 m. gegužės 2 d., Klaipėdos m., ieškovas ir atsakovas sudarė Kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau sprendime – Kreditavimo sutartis), kuria ieškovui, iki 2016 m. balandžio 15 d., buvo suteiktas 1 249 131,14 EUR (4 313 000,00 LTL) kreditas. Kreditavimo sutartimi atsakovas įsipareigojo suteikti ieškovui nustatyto dydžio ir nustatytomis sąlygomis pinigines lėšas (kreditą), o ieškovas (kredito gavėjas) įsipareigojo gautą sumą grąžinti atsakovui ir mokėti palūkanas. Nuo 2014 m. birželio 27 d. iki 2014 m. birželio 27 d. pagal grafiką buvo nepadengta skola: 24 730,41 EUR kredito dalis; 77 696,44 palūkanos už kredito naudojimą; 850,44 EUR įsipareigojimų nevykdymo palūkanos (viso – 103 277,29 EUR). Nustatyti duomenys patvirtina, kad ieškovas tinkamai nevykdė Kreditavimo sutarties ir papildomo susitarimo nuostatų, pradelsė mokėti privalomas sumas, todėl atsakovui, kaip pastarasis ne kartą minėtais raštais įspėjo ieškovą, buvo pakankamas pagrindas vienašališkai nutraukti Kreditavimo sutartį.
6. Teismas nustatė, jog ieškovas, nuo 2008 m. lapkričio mėnesio siekė parduoti atsakovui įkeisto turto dalį ((duomenys neskelbtini)). Teikė atsakovui prašymą dėl leidimo sudaryti tokį sandorį. Tokia ieškovo teisė buvo numatyta Kreditavimo sutarties 12.5. punkte, tačiau tam buvo reikalinga gauti raštišką atsakovo sutikimą. Sutikimo parduoti dalį įkeisto turto, esančio (duomenys neskelbtini), ieškovas iš atsakovo nurodomu laikotarpiu negavo. Suteikti tokį sutikimą atsakovas prievolės pagal Kreditavimo sutarti neturėjo.
7. Teismas nesutiko su ieškovo nurodytomis aplinkybėmis, kad iki 2009 m. pradžios atsakovas nebendradarbiavo su ieškovu ir taip sudarė sąlygas ieškovo laikiniam nemokumui, kadangi nedavė minimu laiku sutikimo parduoti dalį įkeisto turto, esančio (duomenys neskelbtini), ir tai yra vienas iš atsakovo nebendradarbiavimo įrodymų. Vien tai, kad atsakovas atsakymą pateikė po keturių mėnesių nėra pagrindas konstatuoti atsakovo kaltę vykdant Kreditavimo sutartį su vėlesniais jos pakeitimais, kadangi tiek šalys, tiek šalių kviesti liudytojai patvirtino, kad tarp šalių vyko ne tik formalus bendravimas, tačiau Kreditavimo sutarties šalys neretai su Kreditavimo sutarties ir jos pakeitimo vykdymo sąlygomis svarbius klausimus spręsdavo ir telefoninių pokalbių metu ar susitinkant asmeniškai.
8. Teismas atmetė ieškovo teiginius apie Kreditavimo sutarties pakeitimo nenaudingumą ir priverstinį pasirašymą. Pažymėjo, jog ieškovui buvo palikta laisvė pasirinkti prievolės vykdymo būdą, t. y. sumokėti visą sumą dalimis (po 6363,49 EUR/mėn. + 4000 EUR, viso 10 363,49 EUR/mėn.), arba mokėti tik po 4000 EUR per mėnesį ir 2014 m. kovo 31 sumokėti 63 634,90 EUR. Pažymėtina ir tai, kad šalys patvirtino, jog 2013 m. gegužės 21 d. papildomo susitarimo Nr. (duomenys neskelbtini) nuostatos yra išdava lygiateisiškumo ir sąžiningumo principų pagrindu vykusių derybų, joje nėra jokių netikėtų ir nesąžiningų sąlygų (punktas 10). Be to, šio papildomo susitarimo 4 punkte nurodyta atsakovo teisė papildomo susitarimo galiojimą netaikyti juo padarytų nuolaidų ieškovui ir pareikalauti nedelsiant sumokėti visas negrąžintas bei pradelstas sumas, jeigu ieškovas bet kuriuo metu atsakovui neįvykdys ar netinkamai įvykdys savo įsipareigojimą mokėti palūkanas už negrąžintą Kreditą. Taip atsakovas faktiškai įspėjo ieškovą dėl galimų tolimesnių Kreditavimo sutarties, o konkrečiai šiuo atveju papildomo susitarimo sąlygų nevykdymo pasekmių ir Kreditavimo sutarties 10 paragrafo 10.1. dalies taikymo realumą.
9. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių pateiktus įrodymus, sprendė, jog ieškovas byloje neįrodė, kad Kreditavimo sutarties su pakeitimais galiojimo laikotarpiu negalėjo įvykdyti prievolės (jos dalies) dėl to, kad atsakovas nepakankamai bendradarbiavo ir nesikooperavo. Todėl nėra pagrindo pripažinti kreditorių (atsakovą) pažeidus prievolę. Dėl to, nėra pagrindo laikyti, kad skolininkas (ieškovas) prievolės nepažeidė (CK 6.64 straipsnio 3 dalis). Pažymėjo, jog ieškovas ginčija vienašalį Kreditavimo sutarties nutraukimą, apie kurį buvo informuotas atsakovo 2014 m. birželio 10 d. raštu OUT-12392, nesant 2014 m. birželio 10 d. nurodytų vienašalio sutarties nutraukimo pagrindų (sprendimo 3 pastraipa). Minėta, kad atsakovas, 2014 m. birželio 10 d. raštu Nr. OUT-12392 ieškovui nurodė apie Kreditavimo sutarties nutraukimą nuo 2014 m. birželio 27 d., Kreditavimo sutarties 10, 10.1., 10.2.4., 10.2.6., 4.1. punktų pagrindu. Šiais pagrindais sutartis ir buvo nutraukta. Dėl šių pagrindų šalys susitarė pasirašydami sutartį. Todėl analizuotini ne CK 6.217 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatos, reglamentuojančios sutarties nutraukimą pagal įstatymą, o CK 6.217 straipsnio 3 dalis ir Kreditavimo sutarties 10, 10.1., 10.2.4., 10.2.6., 4.1. punktai. Šalių sudarytos Kreditavimo sutarties 10 punkte (sprendimo 6 pastraipa), be kita ko, buvo numatyti ir sutarties nutraukimo pagrindai. Taip, sutarties 10.1. punkte numatyta atsakovo teisė nutraukti Kreditavimo sutartį vienašališkai jeigu Kredito gavėjas nesumoka laiku bet kokios pagal Kreditavimo sutartį mokėtinos sumos ilgiau kaip 10 kalendorinių dienų. Teismas nustatė, kad atsakovas nuo 2010 m. kovo 8 d. pradėjo nuolat pažeidinėti Kreditavimo sutarties su atitinkamais pakeitimais numatytus mokėjimus, kurių didžiausias pradelsimas buvo 234 dienos (2007 m. liepos 5 d. papildomas Kreditavimo sutarties susitarimas Nr. (duomenys neskelbtini)). Taip pat ir pagal 2012 m. gegužės 2 d. susitarimą Nr. (duomenys neskelbtini), prievolės vėlavimas siekė iki 95 dienų. Todėl, net ir sutikus su ieškovo nurodyta aplinkybe, kad šie pradelsimai neturėtų būti vertinami pagal Kreditavimo sutarties 10.1. punktą, nes buvo pasirašyti papildomi susitarimai, t. y. su atsakovu buvo sutarta dėl Kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimo, teismas sprendžia, kad ieškovas pažeidė Kreditavimo sutarties 10.1. punktą, nes ženkliai daugiau nei 10 dienų vėlavo vykdyti prievolę ir po 2013 m. gegužės 21 d. sudaryto papildomo susitarimo Nr. (duomenys neskelbtini) pasirašymo. Todėl atsakovas pagrįstai taikė Kreditavimo sutarties 10.1. punktą.
10. Bylos įrodymai patvirtina, kad ieškovas, nuo 2010 m. kovo 8 d. nustojo tinkamai vykdyti prievolę, numatytą Kreditavimo sutarties 12.1. punkte - grąžinti kreditą, sumokėti palūkanas ir atlikti kitus mokėjimus atsakovui pagal Kreditavimo sutarties sąlygas. Savo nuožiūra skirstė lėšas, gautas vystant nuomos verslą tiek asmeniškai, tiek per jo kontroliuojamas bendroves UAB „duomenys neskelbtini“ ir UAB „duomenys neskelbtini“. Netinkamai vykdė pareigos atsakovui dėl įkeisto turto draudimo, apie ką ieškovui priminta 2010 m. balandžio 2 d. atsakovo raštu Nr. 10/04/456S (sprendimo 22.2. pastraipa). Didėjo jo įsipareigojimai (ieškovo prisiimti ir priteisti teismo) kitiems kreditoriams. Todėl atsakovas pagrįstai ir teisėtai, pagal susitarimą vienašališkai nutraukė Kreditavimo sutartį su vėlesniais pakeitimais. Pažymėtina, kad įsiskolinimui pagal pažeidinėjamą Kreditavimo sutarties prievolę su vėlesniais pakeitimais didėjant, atsakovas ne vieną kartą ragino ieškovą vykdyti prisiimtą prievolę. Šie atsakovo veiksmai, nuolat informuojant ieškovą ir teikiant reikiamą informaciją, vienašališkai nenutraukiant Kreditavimo sutarties net ir esant dideliam prievolės įvykdymo pradelsimui 234 dienų, patvirtina, kad atsakovas tinkamai laikėsi favor contractus principo ir siekė išsaugoti su ieškovu sutartį iki tai buvo maksimaliai galima viso Kreditavimo sutarties galiojimo laikotarpį. Sutarties su vėlesniais pakeitimais nenutraukė ir bendradarbiavo su ieškovu, o vėlesnėse stadijose ir su jo atstovais, dėl Kreditavimo sutarties išsaugojimo sąlygų iki 2014 m. birželio 27 d., kai Kreditavimo sutartį vienašališkai nutraukė. Sutarties nutraukimą atsakovas panaudojo kaip ultima ratio priemonę, praradęs interesą tęsti sutartinius santykius, t. y. pasinaudojo vienašališku sutarties nutraukimu kaip savigynos priemone. Nustatyti duomenys pagrindžia tokį vienašališko sutarties nutraukimo teisėtumą. Dėl nustatyto, ieškovas nepagrįstai remėsi CK 6.206 straipsnio nuostata, kadangi Kreditavimo sutarties vienašališkas nutraukimas buvo sąlygotas išimtinai pačio ieškovo prisiimta rizika skirstant atsakovui privalomas mokėti sumas savo verslui, taip tinkamai nevykdant Kreditavimo sutartimi su pakeitimais prisiimtų įsipareigojimų.
11. Priešingai nei teigė ieškovas neproporcingai didele žala daroma būtent pačiam atsakovui, kadangi ieškovas, po vienašališko Kreditavimo sutarties nutraukimo, nuo 2014 m. birželio 27 d. negrąžina atsakovui nei suteiktą didelės sumos kreditą, nei kitus sutartyje numatytus mokėjimus, o ieškovas, priešingai, iš atsakovui įkeistų pastatų, kuriais buvo užtikrintas prievolės vykdymas, tiek pats, tiek per jo kontroliuojamas UAB „duomenys nesklebtini“ ir UAB „duomenys neskelbtini“, kas mėnesį gauna dideles pajamas, kurias nėra galimybės tiksliai apskaičiuoti pagal ieškovo pateiktus prieštaringus duomenis ir nesant jokiems leistiniems įrodymams.
12. Nors ieškovas pateikė byloje ne vieną dokumentą, pagrindžiantį siekį sudaryti su atsakovu taiką, atkurti sutartinius santykius, tačiau byloje pateikti duomenys nepatvirtina, kad atsakovas su ieškovu nebendradarbiavo. Vien tai, kad atsakovas nesutiko su ieškovo siūlymais, neduoda pagrindo pripažinti atsakovą nebendradarbiaujant ir nenorint atstatyti su ieškovu sutartinius santykius, pvz. refinansuojant prievolę atsakovui kitoje kredito įstaigoje arba dėl to suderinus su pačiu atsakovu. Negana to, ieškovas, manydamas, jog atsakovas iš esmės pažeidė Kreditavimo sutarties sąlygas turėjo teisę iki 2014 m. birželio 27 d. vadovautis CK 6.217 ir 6.218 straipsnių nuostatomis, kreiptis ieškiniu į teismą, tačiau to, iki Kreditavimo sutartis atsakovo buvo vienašališkai nutraukta sutartyje numatytais pagrindais, nepadarė.
13. Dėl ieškovo alternatyvaus reikalavimo - atleisti jį nuo prievolės sumokėti atsakovui už laikotarpį nuo 2014 m. birželio 27 d. iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo momento apskaičiuotų įsipareigojimų nevykdymo palūkanų dalį, kuri viršija už atitinkamą laikotarpį apskaičiuotas Kreditavimo sutartyje numatytas kredito palūkanas (sumažinti už laikotarpį nuo 2014 m. birželio 27 d. iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo momento atsakovo apskaičiuotas 16 proc. dydžio įsipareigojimų nevykdymo palūkanas iki kredito palūkanų normos, kurią sudaro 1 mėnesio EURIBOR bazinė palūkanų norma ir 1,5 proc. marža), teismas sprendė, jog nėra pagrįsti ieškovo motyvai dėl didėjančių įsipareigojimo nevykdymo palūkanų ir dėl šių palūkanų sumažinimo. Pažymėjo, kad ieškovas, kaip pats nurodė, būdamas sėkmingas ir patyręs verslininkas, ilgą laiką besiverčiantis nuomos verslu, pasirašydamas Kreditavimo sutartį, asmeniškai patvirtino, kad kiekvienas Kreditavimo sutarties punktas su juo buvo aptartas individualiai, todėl Kreditavimo sutarties sąlygos „Įsipareigojimų nevykdymo palūkanos“, kuriuose nurodoma, kad jeigu pagrindinė suma, palūkanos ar bet koks kitas mokėjimas pagal šią sutartį nesumokamas nustatyti laiku į Kredito sąskaitą ar kitą sąskaitą, kurią atsakovas nurodo Kredito gavėjui, tai už laiku nesumokėtas sumas yra skaičiuojamos metinės įsipareigojimų nevykdymo palūkanos, kurios yra lygios 4% virš kredito palūkanų normos, bet ne mažiau kaip 16% nuo visos laiku nesumokėtos sumos, pradedant skaičiuoti nuo nustatytos mokėjimo dienos iki realaus sumokėjimo, ieškovui buvo aiškios. Negana to, Kreditavimo sutartis vienašališkai atsakovo nutraukta dėl ieškovo kaltės.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
14. Ieškovas pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.
15. Apeliantas su skundžiamu sprendimu nesutinka, kadangi pirmos instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino CK 6.200 straipsnio, 6.64 straipsnio bei 6.206 straipsnio nuostatas, netinkamai įvertino ir ištyrė byloje esančius įrodymus, kurie pagrindžia, jog atsakovas pažeidė savo pareigą bendradarbiauti, kooperuotis ir vykdyti sutartį kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu. Tai lėmė nepagrįstas teismo išvadas. Ginčijamas sprendimas iš esmės įtvirtina nesąžiningą ir nelygiavertę praktiką, kuomet atsakovui suteikiama teisė nesivadovauti CK 6.200 straipsnio 3 dalies nuostatą, įpareigojančią siekti sutarties vykdymo ekonomiškumo. Vietoje to nepagrįstai sureikšminama atsakovo teisė vienašališkai nutraukti Kreditavimo sutartį taip darant didžiulę žalą apeliantui, nors kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad prioritetas turėtų būti teikiamas ne sutarties nutraukimui, o jos išsaugojimui.
16. Apelianto nuomone, jo pažeistos teisės gali būti tinkamai apgintos tik pripažinus Kreditavimo sutarties nutraukimą negaliojančiu ir pakeitus Kreditavimo sutartį pagal ieškovo prašomas ir pusiausvyrą tarp šalių atstatančias sąlygas. Dėl šios priežasties, šiuo apeliaciniu apeliantas ginčija sprendimą tik toje dalyje, kurioje buvo atmesti jo reikalavimai pripažinti Kreditavimo sutarties nutraukimą negaliojančiu ir pakeisti Kreditavimo sutartį. Toliau šiame apeliaciniame skunde apeliantas nepasisako dėl sprendimo motyvų, kuriais buvo atmestas ieškovo ieškinio patikslinimais suformuotas alternatyvus reikalavimas dėl ieškovo atleidimo nuo dalies prievolės atsakovui vykdymo (nuo dalies įsipareigojimų nevykdymo palūkanų mokėjimo).
17. Apelianto vertinimu byloje pateikti įrodymai pagrindžia, kad nuo 2008 m. atsakovas nuolatos pažeidinėjo savo prievoles bendradarbiauti ir kooperuotis vykdant Kreditavimo sutartį, dėl ko atsirado laikinas ieškovo prievolių vykdymo suvaržymas bei 2014 metų birželio mėnesį atsakovo nesąžiningais veiksmais susikurtas formalus pagrindas nutraukti Kreditavimo sutartį. Apelianto vertinimu, teismas, pripažindamas atsakovą nepažeidusiu savo prievolės bendradarbiauti ir kooperuotis vykdant Kreditavimo sutartį, netinkamai taikė ir aiškino CK 6.200 straipsnio nuostatas bei netinkamai vertino byloje pateiktus rašytinius įrodymus. į bylą patelktas šalių tarpusavio susirašinėjimas pagrindžia ieškovo įrodinėjamą aplinkybę, kad atsakovas piktnaudžiavo savo teisėmis, nebendradarbiavo, nesikooperavo ir nesiekė sudaryti sąlygų Kreditavimo sutarties tinkamam vykdymui racionaliausiu ir mažiausius nuostolius sukeliančiu būdu.
18. Visų pirma, teismas netinkamai įvertino sprendimo 13-14 punktuose nurodytas aplinkybes dėl atsakovo atsisakymo tenkinti ieškovo prašymus išduoti leidimą parduoti (duomenys neskelbtini), esančias administracines patalpas pirkėjui KB „Traspedita“ už 270 000 Lt, vėliau - pirkėjui UAB „Transporto sistemos“ už 200 000 Lt. Atkreiptinas dėmesys, kad 2008 metais atsakovui neleidus turto parduoti, turtas nuvertėjo ir buvo parduotas už 110 000 Lt sumą, kai atsakovas galiausiai 2012 metais išdavė sutikimą parduoti minėtas administracines patalpas. Teismas sprendė, kad atsakovo atsisakymas leisti parduoti nereikalingą ir nenuomojamą turtą negali būti pripažintas nebendradarbiavimu, lėmusiu ieškovo mokėjimų pradelsimų atsiradimą. Šią savo išvadą teismas grindė tuo, kad atsakovas pagal Kreditavimo sutartį neturėjo prievolės leisti parduoti jam įkeistą turtą (Sprendimo 18 punktas), o ieškovas neketino grąžinti atsakovui kredito dalies anksčiau termino, bet siekė gauti apyvartinių lėšų verslui vystyti. Apeliantas pažymi, jog savaime yra suprantama, kad jokiose bankų kreditavimo sutartyse, į kurias yra įtraukiamos standartinės pačių bankų parengtos sąlygos, nėra numatyta banko pareigos išduoti sutikimą parduoti kreditavimo sutarties užtikrinimui įkeistą turtą. Tačiau tai nereiškia, kad nagrinėjamu atveju atsakovui tokios pareigos nekilo, remiantis CK 1.5 str., 1.137 str. ir 6.200 str. imperatyviomis nuostatomis. Teismas taip pat neįvertino, kad 2008-12-10 prašymu ieškovas siekė gauti pinigines lėšas būtinas, įkeisto turto priežiūrai ir pagerinimams, būtiniems užtikrinti tinkamą Kreditavimo sutarties vykdymą. Atsakovo neteisėtais Ir nesąžiningais veiksmais užkirtus ieškovui galimybę gauti jo veiklai būtinas apyvartines lėšas, ieškovui tapo sudėtinga tinkamai ir laiku vykdyti Kreditavimo sutartį. Pagal 2007-04-05 dienos vertinimą prašomų parduoti administracinių patalpų rinkos vertė buvo 240 000 Lt, kai tuo tarpu ieškovas atsakovo prašė parduoti šias patalpas pirkėjui KB „Transpedita" už 270 000 Lt. Kaip minėta, visas gautas pinigines lėšas, ieškovas nurodė investuosiantis į atsakovui įkeistus sandėlius, esančius (duomenys neskelbtini). Be to, net ir pardavus administracines patalpas, išduoto kredito suma būtų sudariusi ne daugiau kaip 36 proc. nuo liekančio atsakovui įkeisto turto vertės, taigi nebuvo jokio pagrindo neleisti parduoti minėto turto. Teismas taip pat neatsižvelgė į aplinkybę, kad ieškovas, prašydamas leisti parduoti minėtas administracines patalpas, neturėjo jokių pradelstų įsiskolinimų atsakovui bei tinkamai vykdė sutartį, todėl neprivalėjo pinigų, planuojamų gauti iš perteklinio ir nereikalingo turto pardavimo, skirti kredito dalies grąžinimui anksčiau termino.
19. Antra, atsakovo atsakymo į ieškovo 2009-10-13 prašymą pateikimas po penkių mėnesių sudaro pagrindą konstatuoti atsakovo kaltę, vykdant Kreditavimo sutartį. Teismas nepagrįstai Sprendimo 20 punkte nurodė, kad minėta aplinkybė neįrodo atsakovo nebendradarbiavimo, kadangi tarp šalių vyko ne tik formalus bendradarbiavimas, neva šalys neretai su Kreditavimo sutarties ir jos pakeitimo vykdymo sąlygomis susijusius klausimus spręsdavo telefoninių pokalbių metu ar susitinkant. Vertindamas atsakovo bendradarbiavimo pareigos vykdymą, teismas neatsižvelgė j tai, kad būtent 5 mėnesius užtrukęs atsakovo delsimas spręsti situaciją (modifikuoti kreditavimo sąlygas), lėmė tai, jog 2010 m. kovo mėn. atsirado mokėjimų pagal Kreditavimo sutartį vėlavimai. Pažymėtina, kad iki pat 2010 m. kovo mėn. ieškovas tinkamai vykdė Kreditavimo sutartį. Taigi tiek 2009-10-13 prašymo teikimo metu, tiek daugiau nei 5 mėnesius laukdamas atsakymo į savo 2009-10-13 prašymą, ieškovas tinkamai vykdė Kreditavimo sutartį. Taigi atsakovas, nesudarydamas apeliantui galimybių gauti papildomų apyvartinių lėšų ir šių lėšų pagalba užtikrinti pastovių pajamų gavimą bei tinkamą savo prievolių vykdymą, sukūrė ieškovui Kredito sutarties vykdymo suvaržymus. Toks atsakovo nebendradarbiavimas ir neveikimas privedė prie situacijos, kurioje, ieškovui susidūrus su sunkumais, atsakovas papildomai pradėjo skaičiuoti 16 proc. dydžio įsipareigojimų nevykdymo palūkanas nuo pradelstų sumų, kas dar labiau pablogino ieškovo padėtį ir apsunkino galimybes tinkamai vykdyti Kreditavimo sutartį.
20. Trečia, teismas neįvertino aplinkybės, kad atsakovas beveik tris metus nepagrįstai delsė spręsti ieškovo prašymus dėl kredito restruktūrizavimo ar sudaryti kitas galimybes ieškovui vykdyti Kreditavimo sutartį kitais jo siūlomais būdais. Atsakovo delsimas nuo 2010 m. kovo mėn. iki 2012-05-02 restruktūrizuoti skolą, leidžiant kauptis pradelstoms sumoms, papildomai nuo jų skaičiuojant 16 proc. baudines palūkanas, negali būti laikomas tinkamu bendradarbiavimo pareigos vykdymu ir siekiu išsaugoti Kreditavimo sutartį.
21. Ketvirta, teismas skundžiamu sprendimu netinkamai įvertino šalių veiksmus ir elgesį nuo 2014 m. kovo mėn. iki Kreditavimo sutarties nutraukimo, neįvertino tikrųjų Kreditavimo sutarties nutraukimo priežasčių, taip pat neatsižvelgė į tai, kad Kreditavimo sutartį buvo galima išsaugoti atsakovui nepatiriant jokių nuostolių. Apeliantas pažymi, jog teismas, konstatuodamas Kreditavimo sutarties teisėtumą apsiribojo tik formaliu faktinių aplinkybių vertinimu - nustatęs einamųjų mokėjimų pradelsimą, sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti Kreditavimo sutartį negaliojančia. Tačiau teismas visiškai nevertino ir neatsižvelgė į aplinkybes, kurios pagrindžia, kad paties atsakovo nebendradarbiavimas lėmė, kad iki Kreditavimo sutarties nutraukimo dienos (2014-06-27) nebuvo išspręstas pradelstų mokėjimų visiškas padengimas ieškovo siūlomais būdais. Atsisakydamas leisti parduoti dalį įkeisto turto (duomenys neskelbtini) už 440 000 Lt ir taip padengti susidariusį įsiskolinimą, taip pat reikalaudamas neįgyvendinamų sąlygų išpildymo, atsakovas užkirto galimybę ieškovui tinkamai įvykdyti Kreditavimo sutartį bei susikūrė formalų pagrindą vienašališkai nutraukti kreditavimo santykius.
Atsiliepimas
22. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas prašė jį atmesti, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 6 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-431-859/2017, palikti galioti nepakeistą. Nors apeliaciniu skundu ieškovas ginčija 2014 m. birželio 27 d. įvykusį kredito sutarties nutraukimą, tačiau ieškovas neįrodė savo apeliacinio skundo ir nepaneigė sprendime padarytų išvadų, kadangi ieškovas: nepateikė nei vieno faktinio ir / ar teisinio motyvo, dėl kurio sutarties nutraukimas būtų buvęs neteisėtas (t. y. nenuginčijo sutartinių ir CK pagrindų nutraukti kredito sutartį bei nenuginčijo ieškovo padarytų esminių, ilgalaikių, sistemingų ir akivaizdžiai piktybiškų pažeidimų, kurie sudarė pagrindą nutraukti Kredito sutartį); nepateikė nei vieno įrodymo, kad ieškovas pašalino nutraukimo dienai buvusius pažeidimus (iki šiol ieškovas nėra pašalinęs nutraukimo dienai buvusių pažeidimų ir jau beveik 3 metus atsakovui nemoka tyčia, nors iš atsakovo naudai įkeisto turto nuomos gauna pinigus ir juos sąmoningai slepia nuo atsakovo); nepateikė nei vieno įrodymo, kad ieškovas galėtų toliau tinkamai vykdyti prievoles (nevertinant fakto, kad bet kuriuo atveju kredito sutarties galiojimo terminas buvo numatytas vėliausiai iki 2016 m. balandžio 7 d. ir vien dėl to sutarties atnaujinimas nėra galimas). Be to, ieškovas nepaneigė, kad atsakovui geranoriškai sutikus bendradarbiauti ir du kartus (2012 m. ir 2013 m.) sutikus restruktūrizuoti ieškovo skolą, ieškovas, tik gavęs nuolaidas, savavališkai nevykdė tinkamai net jam palengvintų sąlygų, kas akivaizdžiai rodė, jog ieškovo interesas yra ne tinkamas Kredito sutarties vykdymas, bet atsakovo teisių pažeidinėjimas ieškovui pelnantis iš atsakovo naudai įkeisto turto nuomos ir tuo pačiu atsakovui nemokant to, kas priklauso pagal Kredito sutartį; nepateikė nei vieno įrodymo, kad ieškovo deklaratyvūs teiginiai apie jo nuo 2008 m. Atsakovui teiktus raštus / prašymus kaip nors būtų susiję su tuo, kad atsakovas būtų turėjęs pareigą tuos prašymus tenkinti ir, kad dėl prašymų netenkinimo atsirado 2014 m. birželio 27 d. pažeidimai. Be to, nepaneigė pirmosios instancijos teismo sprendime padarytų išvadų, jog ieškovas neįrodė, jog atsakovas su ieškovu būtų nebendradarbiavęs ir kad toks nebendradarbiavimas būtų sukėlęs kokių nors ieškovo nemokumo problemų. Ieškovas taip pat neįrodė, kad yra pagrindas modifikuoti Kredito sutartį pagal CK 6.204 straipsnį, kadangi neįrodė nei CK 6.204 straipsnio 2 punkto kriterijų, nei prievolių vykdymo pusiausvyros esminių pasikeitimų. Be to, ieškovas akivaizdžiai neįrodė, kad yra pagrindas modifikuoti sutartį Ieškovo prašomoje apimtyje. Pažymėjo, kad sutarties modifikavimas yra išimtinė priemonė, kadangi ji riboja sutarties laisvės principą (CK 6.156 straipsnis), tačiau jokių aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas panaudoti šią išimtinę priemonę, ieškovas neįrodė. Atsakovo nuomone, ieškovas sąmoningai ir tyčia vilkino procesą vien tam, kad kuo toliau būtu nukeliamas teismo sprendimo priėmimas ir isiteisėiimas, kadangi ieškovas Teismo reikalauja modifikuoti sutartį leidžiant mokėti tik nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo. Tuo pačiu metu ieškovas gavo ir gauna dideles pajamas iš atsakovo naudai įkeisto turto nuomos, pats tvirtina, kad jeigu reikės, su UAB „duomenys neskelbtini“ ir UAB „duomenys neskelbtini“ persiderės dėl didesniu pajamų gavimo, tačiau atsakovui jau beveik 3 metus nieko nemoka. Tokia situacija yra nepateisinama, kadangi sąžiningas skolininkas stengiasi realiai mažinti bent dalį skolos, bet ne kaip ieškovas tik imituoti tariamas priežastis, kodėl nemoka ir pelnytis atsakovo sąskaita.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
23. Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teismas nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja apeliaciniame skunde bei atsiliepime į jį nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 straipsnis).
24. Byloje kilo ginčas dėl vienašališko sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir sutarties sąlygų pakeitimo. Pirmosios instancijos teismui ieškinio netenkinus, dėl priimto teismo sprendimo apeliantas padavė apeliacinį skundą.
25. Nustatyta, kad 2006 m. gegužės 2 d. ieškovas su atsakovu pasirašė Kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią atsakovas išdavė ieškovui 4 313 000 LTL kreditą, kuria buvo finansuotas pastatų, esančių (duomenys neskelbtini) ir žemės sklypo, įsigijimas. Šalių pasirašyta kreditavimo sutartis buvo pakeista papildomais susitarimais Nr. KKP 06/06/122T, 2006 m. birželio 15 d. ir Nr. (duomenys neskelbtini), 2007 m. liepos 5 d., kuriais, be kita ko, buvo padidinta kredito suma iki bendros 2 349 999,02 EUR, konvertuojant į eurus; kredito grąžinimo pradžia nurodyta 2007 m. rugpjūčio 7 d., o pabaiga 2016 m. balandžio 7 d.; nustatyta kiekvieną mėnesį grąžinamo kredito suma – 22 380,94 EUR, o paskutinį mėnesį (t. y. 2016 m. balandžio 7 d.) grąžinama kredito suma sudaro 22 381,26 EUR. Papildomai įkeistas atsakovo (banko) naudai susitarimo 1.13 paragrafe išvardintas turtas (kartu su (duomenys neskelbtini) esančiu turtu buvo įkeistas (duomenys neskelbtini) esantis nekilnojamasis turtas). Pakeistas kredito sumos ir įkeisto turto santykio rodiklis nustatant, kad kreditas turi sudaryti ne daugiau kaip 36 % nuo atsakovui įkeisto turto rinkos vertės, nustatytos atsakovui priimtinų vertintojų. 2010 m. rugsėjo 8 d. reikalavimu Nr. 9752, 2010 m. lapkričio 2 d. reikalavimu Nr. 11952, 2012 m. sausio 19 d. reikalavimu Nr. (duomenys neskelbtini), 2013 m. vasario 14 d. reikalavimu Nr. (duomenys neskelbtini), 2013 m. rugpjūčio 26 d. reikalavimu Nr. (duomenys neskelbtini), 2013 m. spalio 2 d. reikalavimu Nr. (duomenys neskelbtini) ieškovui buvo suteikiami papildomi terminai susidariusioms skoloms padengti, įkeisto turto draudimo dokumentams pateikti, tačiau ieškovas nei per nustatytus terminus, nei per protingus terminus vėliau pažeidimų nepašalino, dėl ko, 2014 m. vasario 24 d., 2014 m. birželio 10 d., ieškovui buvo siunčiami iš banko pranešimai apie sutarties nevykdymą, neįvykdytų piniginių prievolių dydį, nurodoma apie galimą vienašalį sutarties nutraukimą. Dėl netinkamos prievolės vykdymo, kreditavimo sutartis buvo vienašališkai nutraukta. Kreditavimo sutarties 10 punktu ir papildymais šalys susitarė, kad atsakovas turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį, jeigu kredito gavėjas sutartyje numatytais terminais negrąžina bent vienos sutartyje numatytos įmokos. Sutartis vienašališkai gali būti nutraukta prieš 10 dienų išsiuntus kredito gavėjui raštišką pranešimą nutraukti sutartį. Bylos duomenimis nustatyta, kad kredito gavėjas, tai yra ieškovas, savo įsipareigojimus vykdyti prievolę tęsė iš esmės nuo 2010 metų, o 2014 m. birželio 10 d. pranešimo apie nutraukimą parengimo dienai nuo 2014 m. vasario 28 d. iki 2014 m. birželio 27 d. (nutraukimo), t. y. 118 dienų, kas sudarė pagrindą vienašališkai nutraukti sutartį.
26. Apeliantas ginčija vienašališką sutarties nutraukimą ir savo reikalavimą pripažinti jį neteisėtu grindžia atsakovo nebendradarbiavimu (neleidžiant ieškovui parduoti administracinių patalpų, atsakovui tris metus nepagrįstai delsiant spręsti ieškovo prašymus dėl kredito restruktūrizavimo ar sudaryti kitas galimybes ieškovui vykdyti Kreditavimo sutartį kitais jo siūlomais būdais), kas sukėlė ieškovo nemokumo problemas. Taip pat prašo atleisti jį nuo dalies prievolių vykdymo, atidedant mokėjimo terminus 2 metams po teismo sprendimo įsiteisėjimo ir nurašyti dalį palūkanų, nurodant, jog ieškovas yra neabejotinai pajėgus vykdyti Kreditavimo sutartį teismo sprendimu atkūrus jos galiojimą. Apeliantas pažymi, kad atsakovo raginimų apmokėti skolą, priminimų ir įspėjimų apie Kreditavimo sutarties nutraukimą siuntimas kredito gavėjui, žinant, kad kredito gavėjas negali Kreditavimo sutartyje nurodytu būdu padengti susidariusio įsiskolinimo ir prašo Kreditavimo sutartį vykdyti kitu būdu, nėra laikytinas bendradarbiavimo pareigos tinkamu vykdymu bei sutarties vykdymu kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu. Atitinkamai, neįgyvendinamų reikalavimų kredito gavėjui iškėlimas bei formalūs atsisakymai tenkinti visus ieškovo prašymus, nepateikiant jokių atsakovo matomų situacijos sprendimo būdų, yra nesuderinamas su kredito davėjo pareigomis, jam kylančiomis CK 6.200 straipsnio, CK 1.5 straipsnio ir CK 1.137 straipsnio 3 ir 5 dalių nuostatų pagrindu. Nutraukiant sutartį turi būti atsižvelgiama ir į sutartį pažeidusios šalies interesus, taip užtikrinant šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, dėl šių priežasčių atsakovas neturėjo teisės vienašališkai nutraukti sutartį. Teisėjų kolegija pažymi, jog sutinkamai su CK 6.217 straipsnio 1 dalimi šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties nevykdo ar netinkamai vykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Taip pat sutartis gali būti nutraukta vienašališkai sutartyje numatytais atvejais. Nagrinėjamu atveju, Kreditavimo sutartyje Nr. KK (duomenys neskelbtini) buvo numatyti vienašališkos sutarties nutraukimo atvejai. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas sutarties nevykdė, nemokėjo sutartyje numatytais terminais įmokų ir toks pažeidimas pagal šalių Kreditavimo sutarties 10 punkto sąlygas laikytinas esminiu, atsakovas nutraukė sutartį nepažeisdamas šalių sutartyje numatytos jo nutraukimo tvarkos, taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo sutarties pažeidimą kaip esminį, nepažeidžiant šalių sutarties sąlygų bei CK 6.218 straipsnio 1 dalies, 6.217 straipsnio nuostatų. Atsakovas, laikydamasis sutartyje numatytų terminų, įspėjo kredito gavėją (ieškovą) apie sutarties nutraukimą, suteikė terminą prievolei įvykdyti ir tik skolininkui (ieškovui) neįvykdžius sutartinių įsipareigojimų, per nustatytą terminą, ją nutraukė.
27. Apeliantas, prašydamas pripažinti vienašališką sutarties nutraukimą neteisėtu, nenurodo jokių konkrečių tokį reikalavimą pagrindžiančių įrodymų, tik pažymi, jog atsakovas šioje situacijoje gauna tą, ko tikėjosi, nes įsipareigojimus ieškovas vykdė iki tol, kol nepablogėjo ieškovo turtinė padėtis. Be to, atsakovas, atsisakydamas leisti parduoti dalį įkeisto turto ((duomenys neskelbtini)) už 440 000 Lt ir taip padengti susidariusį įsiskolinimą, taip pat reikalaudamas neįgyvendinamų sąlygų išpildymo, užkirto galimybę ieškovui tinkamai įvykdyti Kreditavimo sutartį bei susikūrė formalų pagrindą vienašališkai nutraukti kreditavimo santykius. Tokius apelianto argumentus teismas vertina kaip nepagrįstus. Nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad atsakovas nesiekė išsaugoti sutarties, nebendradarbiavo su ieškovu bei, kad atsakovas, privalėdamas bendradarbiauti, turėjo sutikti su ieškovo pasiūlytomis naujomis kreditavimo sutarties sąlygomis, jos nenutraukti. Tokie ieškovo argumentai yra visiškai nepagrįsti, nes tokiu būdu būtų pažeistas sutarties laisvės principas. Keisti sutarties sąlygas, darant išlygas skolininkui, yra banko (atsakovo) teisė, o ne pareiga, nes teisėtus lūkesčius, vykdant sutartį, turi abi sutarties šalys. Kaip minėta, atsakovas svarstė ieškovo pateiktus pasiūlymus. Vien tai, kad atsakovui ieškovo pasiūlymai nebuvo priimtini, nesudaro pagrindo spręsti apie bendradarbiavimo pareigos pažeidimą. Ieškovas teismui taip pat nepateikė jokių įrodymų, kad jis galės vykdyti savo sutartinius įsipareigojimus. Ieškovo nurodytos aplinkybės, kad jis yra neabejotinai pajėgus vykdyti Kreditavimo sutartį teismo sprendimu atkūrus jos galiojimą, sėkmingai vykdant turto nuomos veiklą, iš kurios gauna pastovias pajamas, neįrodo jo galimybės padengti įsiskolinimų ir toliau vykdyti sutartį. Atkreiptinas dėmesys, jog atsakovas su ieškovu geranoriškai bendradarbiavo ir papildomais susitarimais nuo 2012 m. gegužės mėn. iki 2014 m. balandžio mėn. sutiko atidėti ieškovui kredito įmokų mokėjimą, tokiu būdu sudarydamas sąlygas per pakankamai ilgą terminą, surasti ieškovui galimybes ir pradėti tinkamai vykdyti sutartį, tačiau ieškovas ir toliau nesilaikė savo įsipareigojimų, nesiėmė jokių priemonių įsiskolinimui padengti, todėl tokie ieškovo veiksmai gali būti vertintini ne kaip realūs ketinimai vykdyti sutartį, o kaip pažadai, kad ši sutartis bus vykdoma. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad sutartis buvo nutraukta laikantis joje numatytos procedūros ir esant sutartiniam nutraukimo pagrindui. Nėra nustatyta, kad atsakovas ieškovo atžvilgiu atliko nesąžiningus veiksmus. Priešingai, nurodytos aplinkybės rodo atsakovo tinkamą ir sąžiningą bendradarbiavimą su ieškovu, siekiant išvengti sutarties nutraukimo. Atsakovas galėjo vienasmeniškai nutraukti sutartį ir pagal CK 6.209 straipsnį, 6.217 straipsnio 3 dalį, tai yra ir nesant esminio sutarties pažeidimo, o pažeidžiant jos įvykdymo terminą, nes atsakovas ne vieną kartą suteikė terminą ieškovo susidariusiems įsiskolinimams padengti.
28. Ieškovas taip pat prašė teismo pakeisti minėtos Kreditavimo sutarties sąlygas – atidėti mokėjimo terminą 2 metams po teismo sprendimo įsiteisėjimo ir nurašyti dalį palūkanų. Remdamasis aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis, teismas daro išvadą, kad minėta Kreditavimo sutartis tarp atsakovo ir ieškovo buvo nutraukta, tai atlikta teisėtai ir pagrįstai, o pasibaigusios sutarties negalima pakeisti, todėl apelianto reikalavimas modifikuoti sutarties sąlygas atmestinas vien šiuo pagrindu.
29. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neveikia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, pritardamas pirmosios instancijos teismo motyvams. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
30. Taigi, nustačius, kad pirmosios instancijos teismas atmesdamas ieškovo reikalavimus, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas, dėl ko skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 straipsnis), todėl paliekamas galioti, nes naikinti ar keisti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.
31. Lietuvos Respublikos CPK 93 straipsnis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atsakovas pateikė apeliacinės instancijos teismui įrodymus, kad apeliacinės instancijos teisme patyrė 1913,38 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad atmetus ieškovo apeliacinį skundą, atsakovas turi teisę į atstovavimo išlaidų atlyginimą, kaip numato CPK 98 straipsnis. Todėl iš apelianto atsakovui priteisiama 1913,38 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 straipsniais,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo D. B. atsakovui Luminor Bank AB 1913,38 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.