- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-07-01
- Bylos Nr.
- 1A-435-988/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-37831-2020-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Darius Pranka, Ugnė Gailiūnienė, Valerij Lauš
- Kaltinamasis
- M. Č.
- Nuteistasis
- ir M
- Advokatai
- Eglė Mockienė
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės, Valerijaus Laušo (Valerij Lauš) ir Dariaus Prankos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 5–ojo skyriaus prokuroro Mariaus Zupkausko apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. balandžio 29 d. nuosprendžio, kuriuo
M. Č. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 189 straipsnio 1 dalį nepadarius veikos, turinčios nusikalstamos veikos požymių.
M. Č. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta galioti iki teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, o jam įsiteisėjus – panaikintina.
UAB „J.“ civilinis ieškinys dėl 975 eurų turtinės žalos atlyginimo atmestas.
Skundžiamu nuosprendžiu buvo nuteisti ir M. S., L. N. (L. N.), V. K. (V. K.), A. K. (A. K.), tačiau jų atžvilgiu apeliaciniai skundai nebuvo paduoti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. M. S., V. K. ir A. K., turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, veikdami kartu, 2020 m. rugsėjo 20 d., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, bendrais veiksmais nuėmę UAB „J.“ užrakintų patalpų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), durų pakabinamas spynas ir išlaužę durų varčias, įsibrovė į UAB „J.“ lentpjūvės patalpų vidų bei iš jų pavogė svetimą, UAB „J.“ priklausantį, turtą: vieną raudonos spalvos siurblį „G.“, 250 eurų vertės; vieną juodos spalvos siurblį „G.“, 700 eurų vertės; 316 vienetų ąžuolinių parketlenčių, kurios vieneto kaina – 1,58 eurų, bendros 500 eurų vertės; 27 vienetus ąžuolinių durų apvadų, kurio vieneto kaina – 5,55 eurų, bendros 150 eurų vertės; 4 vienetus metalinių diskų, kurio vieneto kaina – 20 eurų, bendros 80 eurų vertės; 27 vienetus metalinių valymo šepečių, kurio vieneto kaina – 1,85 eurų, bendros 50 eurų vertės, tokiu būdu padarydami bendrą 1 730 eurų turtinę žalą; taip pat pagrobė svetimą, J. S. priklausantį, turtą: tris vienetus medinių tarkų, kurios vieneto vertė 40 eurų, bendros 120 eurų vertė; vieną medinį grūstuvą, 20 eurų vertės; vieną kirvį su medine rankena, 20 eurų vertės; tokiu būdu padarydami bendrą 160 eurų turtinę žalą; tokiais savo bendrais veiksmais, įsibrovę į svetimas patalpas, pagrobė svetimą, UAB „J.“ priklausantį, 1 730 eurų vertės turtą, svetimą, J. S. priklausantį, 160 eurų vertės turtą. Šiais veiksmais M. S., V. K. ir A. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje.
2. M. S. ir L. N., turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, veikdami kartu, laikotarpyje nuo 2020 m. rugsėjo 20 d., 22.00 val. – 2020 m. rugsėjo 21 d., 02. 10 val., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, bendrais veiksmais išlaužę UAB „M.“ priklausančio statybinio vagonėlio, stovėjusio adresu (duomenys neskelbtini), spyną bei įsibrovę į jo vidų, pagrobė svetimą, UAB „M.“ priklausantį, turtą: vieną suktuką „GDR18V-160” su dvejomis baterijomis ir krovikliu, bendros 203,57 eurų vertės; vieną kampinį šlifuoklį „M. GA902OSFo1 230 mm, 2200 W, 109,92 eurų vertės; kitus smulkius įrankius: ne mažiau nei du pjaustymo diskus, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą kiekį; ne mažiau nei du grąžtus, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą kiekį; ne mažiau nei du įrankių galvučių komplektus, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą kiekį, bendros 200 eurų vertės; vieną perferatorių „GBH2-26”, 126,50 eurų vertės; vieną suktuką „GSB18V-60C“, 146,75 eurų vertės, vieną suktuką „GDX18V-EC” su krovikliu ir dvejomis baterijomis, bendros 146,75 eurų vertės; elektrinį keltuvą, 542 eurų vertės; vieną diskinį pjūklą „(duomenys neskelbtini) – 93,50 eurų vertės; tokiu būdu padarydami bendrą 1 568,99 eurų turtinę žalą; taip pat pagrobė UAB „S.“ turtą: vieną suvirinimo aparatą su laidais, 850 eurų vertės; vieną vibratoriaus pakrovėją betonui su baterijomis, bendros 200 eurų vertės; tokiu būdu padarydami bendrą 1 050 eurų turtinę žalą; tokiais savo bendrais veiksmais, įsibrovę į svetimas patalpas, pagrobė svetimą, UAB „M.“ priklausantį, 1 568,99 eurų vertės turtą, bei svetimą, UAB „S.“ priklausantį, 1 050 eurų vertės turtą. Šiais veiksmais M. S. ir L. N. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje.
3. M. S., turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, laikotarpyje nuo 2020 m. rugsėjo 1 d. iki 2020 m. rugsėjo 13 d., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, išlaužęs UAB „V.“ priklausančio statybinio vagonėlio, stovėjusio šalia statybos objekto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), durų spyną ir įsibrovęs į UAB „V.“ statybinio vagonėlio vidų, iš jo pavogė svetimą, UAB „V.“, priklausantį turtą – kampinio šlifuoklio „M.“ bateriją 5,5 Ah, 138,74 eurų vertės, tokiais savo veiksmais, įsibrovęs į svetimas patalpas, pagrobė svetimą, UAB „V.“ priklausantį, 138,74 eurų vertės turtą. Šiais veiksmais M. S. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje.
4. M. S. ir L. N., veikdami kartu, neteisėtai gabeno šešis plastikinius maišelius, psichotropinės medžiagos – amfetamino, kurio bendroji masė yra 0,118 g (2020 m. gruodžio 17 d. specialisto išvada Nr. IBPS-V-3013243-20), ant automobilio „Renault Laguna“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojo sėdynės ir vairuotojo pusės durelių kišenėje, iki kol 2020 m. rugsėjo 21 d., 02.16 val., adresu (duomenys neskelbtini), buvo sulaikyti policijos pareigūnų, tokiu būdu jie neteisėtai gabeno nedidelį kiekį psichotropinių medžiagų neturėdami tikslo jų parduoti ar kitaip platinti. Šiais veiksmais M. S. ir L. N. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 259 straipsnio 2 dalyje.
5. M. Č. buvo kaltinamas tuo, kad turėdamas tikslą įgyti turtą, žinodamas, kad tas turtas gautas nusikalstamu būdu, 2020 m. rugsėjo 21 d., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, M. S. iš anksto telefonu pasiūlius M. Č. pirkti iš jo nusikalstamu būdu gautą turtą, o pastarajam sutikus, 2020 m. rugsėjo 21 d., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, M. Č., atvykęs adresu (duomenys neskelbtini), iš V. K. ir A. K. įgijo UAB „J.“ priklausantį turtą: 316 vienetų ąžuolinių parketlenčių, kurios vieneto kaina – 1,58 eurų, bendros 500 eurų vertės; 4 vienetus metalinių medžio pjovimo diskų, kurio vieneto kaina – 20 eurų, bendros 80 eurų vertės; 27 vienetus ąžuolinių durų apvadų, kurio vieneto kaina – 5,55 eurų, bendros 150 eurų vertės; vieną raudonos spalvos siurblį „G.“, 250 eurų vertės; tokiu būdu įgijo turto bendros 980 eurų vertės, už 120 eurų, kuris buvo pagrobtas laikotarpyje nuo 2020 m. rugpjūčio 3 d., apie 15:00 val., iki 2020 m. rugsėjo 22 d., apie 10:00 val., iš UAB „J.“ lentpjūvės patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), ir jį laikė adresu (duomenys neskelbtini), iki kol 2020 m. rugsėjo 22 d., 12.20 val., pareikalavus policijos pareigūnams, M. Č. savanoriškai pateikė nurodytus daiktus policijos pareigūnams. Skundžiamu Vilniaus apylinkės teismo 2022 m. balandžio 29 d. nuosprendžiu M. Č. išteisintas pagal BK 189 straipsnio 1 dalį nepadarius veikos, turinčios nusikalstamos veikos požymių.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai
6. Apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 5–ojo skyriaus prokuroras Marius Zupkauskas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. balandžio 29 d. nuosprendžio dalį dėl M. Č. išteisinimo pagal BK 189 straipsnio 1 dalį ir jo atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį: 1) M. Č. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 189 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti jam 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmę; 2) subendrinti BK 63 straipsnio tvarka paskirtą bausmę su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 29 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-24-885/2020 pagal BK 189 straipsnio 2 dalį paskirta bausme, taikant dalinį bausmių sudėjimą, ir paskirti M. Č. galutinę subendrintą 3 metų laisvės atėmimo bausmę; 3) taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir M. Č. paskirtos bausmės vykdymą atidėti 3 metų laikotarpiui skiriant jam pareigas, numatytas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 29 d. nuosprendyje, ir papildomai įpareigojant jį bausmės vykdymo laikotarpiu nebendrauti su M. S., L. N., A. K. ir V. K.; 4) kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
6.1. Prokuroras apeliaciniame skunde teigia, kad teismas priimdamas išteisinamąjį nuosprendį M. Č. atžvilgiu netinkamai įvertino surinktus įrodymus, todėl padarė klaidingas išvadas ir priėmė nepagrįstą sprendimą.
6.2. Prokuroras sutinka, kad M. Č. proceso metu niekada nepripažino, jog jis žinojo, kad jo perkamas turtas įgytas kokiu nors nusikalstamu būdu, tačiau be M. Č. parodymų, kurie dėl jo suinteresuotumo proceso baigtimi vertintini kritiškai, yra daug kitų įrodymų, kurių pakanka priimti jo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį.
6.3. Prokuroro vertinimu, analizuojant M. S. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, 2020 m. rugsėjo 23 d., matyti, kad M. S., A. K. ir V. K., grobdami turtą ir UAB „J.“, jau turėjo užsakovą pagrobtam turtui – M. Č., kuris buvo vadinamas B.. Tokius parodymus 2020 m. rugsėjo 23 d. patvirtino ir V. K.. Šių parodymų pagrindu netgi buvo svarstoma patraukti M. Č. baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 178 straipsnio 2 dalį kaip organizatorių, tačiau tam nepakako surinktų duomenų. Vis tik minėtų asmenų parodymai leidžia daryti pakankamai kategorišką išvadą, kad buvo M. S. išankstinis susitarimas su M. Č. dėl nusikalstamu būdu gauto turto pirkimo-pardavimo. Byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų abejoti šiais M. S. ir V. K. parodymais. M. S. ir V. K. atžvilgiu atliktuose proceso veiksmuose pažeidimų nenustatyta. Tačiau teismas šių reikšmingų parodymų kažkodėl neišskyrė ir neįvertino, nors privalėjo tą padaryti, kad pašalintų bet kokias abejones.
6.4. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad M. Č. už M. S., A. K. ir V. K. pagrobtą turtą sumokėjo mažiau, nei šis turtas realiai kainuoja. Nesutinka su teismo išvada, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo aiškinamasi, kokia reali pagrobto turto vertė, nepateikti įrodymai bylą nagrinėjant teisme, turtas galėjo būti sandėliuojamas ilgą laiką, todėl galėjo nuvertėti, sugesti.
6.5. Prokuroro teigimu, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, neskaitant kaltinamųjų subjektyvios nuomonės, kurie leistų abejoti UAB „J.“ pateiktu turto vertinimu (liudytojų J. S., R. S. parodymai). UAB „J.“, ilgą laiką būdama medienos versle, neabejotinai tiksliai žino bet kurios medžiagos realią kainą. Be to, pas M. Č. rasti daiktai grąžinti UAB „J.“, todėl nėra jokio poreikio „užsikelti“ kainą, kad būtų dirbtinai išpūstas civilinis ieškinys. Kita vertus, jeigu teismui kilo kokių nors klausimų ar abejonių dėl turto vertės, jis pats privalėjo procese būti aktyvus, t. y. galėjo ir turėjo pasitelkti atitinkamos srities specialistą, kuris būtų pateikęs išvadą. Tai tikrai nebūtų pažeidę rungtyniškumo principo. Nepaneigus UAB „J.“ pateikto turto vertinimo, akivaizdu, kad M. Č. už 980 Eur vertės turtą sumokėjo tik 120 Eur. Toks vertės skirtumas, bemaž 10 kartų, neabejotinai leido M. Č. suprasti, kad labai pigiai perkamas vertingas turtas yra gautas nusikalstamu būdu.
6.6. Pabrėžiama ir tai, kad M. Č. iš M. S., A. K. ir V. K. pagrobtą turtą įsigijo be jokių dokumentų, t. y. nepateikus nei paties turto dokumentų, nei įforminus sandorį kokia nors sutartimi. Be to, parduodamas turtas buvo be atitinkamo specialaus įpakavimo. Iš to M. Č. taip pat turėjo suprasti, kad turtas gautas nusikalstamu būdu. Teismas šios aplinkybės neaptarė, neįvertino.
6.7. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teisme M. Č. iškėlė versiją, kad jis manė, jog M. S. parduodamus daiktus gavo iš kokio nors objekto, kuriame dirbo. Teismas išsamiau tokių parodymų neanalizavo ir neaiškino, tik su jais sutiko, kad taip galėjo būti. Prokuroro manymu, šią versiją galima paneigti paprasta logine visų galimų tokio turto įgijimo variantų analize. Jei M. S. gavo daiktus kaip atlygį, neįmanoma, kad kas nors savo darbą vertintų 10 kartų mažiau nei iš tiesų yra arba parduotų savo daiktus 10 kartų mažesne kaina. Jeigu M. S. išvežė niekam nereikalingus daiktus su objekto savininko leidimu, M. Č. nebūtų specialiai vykęs nemažą atstumą ir nebūtų išleidęs už šiukšles 120 Eur. Akivaizdu, kad M. Č., atsižvelgus į jo amžių ir teistumus, būdamas patyręs tiek gyvenimiška prasme, tiek kriminaline prasme, visus šiuos variantus svarstė, ypač, turint omeny aptartus inkriminuojančius M. S. ir V. K. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Tokiu būdu M. Č. neabejotinai suprato, kad įgyja nusikalstamu būdu gautą turtą. Be to, akcentuotina, kad ikiteisminio tyrimo metu tokia versija nebuvo apskritai pateikta. O kuo daugiau versijų yra dėl to paties dalyko, tuo labiau abejotini apklausiamo asmens parodymai apskritai.
6.8. Prokuroras atkreipia dėmesį, kad tuo metu, kai M. Č. iš M. S., A. K. ir V. K. pirko jų pagrobtą turtą, jis jau buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 189 straipsnio 2 dalį kitame procese – jo atžvilgiu Vilniaus apygardos teisme buvo nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. 1-24-885/2020. Nors paminėtoje byloje nurodytos aplinkybės nėra labai svarbios, svarbu tai, kad M. Č. turėjo patirties su analogiškomis bylomis, todėl neabejotinai turėjo žinoti, kad pirkdamas bet kokį neįpakuotą turtą be jokių dokumentų iš vos pažįstamų asmenų, gali pirkti vogtą ar kitokiu nusikalstamu būdu gautą turtą.
6.9. Akcentuojama ir tai, kad M. Č., 2020 m. rugsėjo 22 d. ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas kaip liudytojas, o 2021 m. birželio 2 d. kaip įtariamasis, teigė, kad M. S. pažįstą tik maždaug mėnesį. Tačiau teisme jau teigė, kad tiek M. S., tiek V. K., tiek L. N. pažįsta jau labai seniai (apie 15 m.). Tai vėl pakankamai esminis parodymų pakeitimas siekiant sušvelninti savo atsakomybę.
6.10. Apeliantas nurodė, kad jeigu teismas manė, jog M. Č. nežinojo apie konkrečią vagystę, galėjo iš kaltinimo pašalinti atitinkamą jo dalį, kuriame aptariama ta vagystė. M. Č. veiksmų kvalifikavimui pagal BK 189 straipsnio 1 dalį tai iš esmės jokios įtakos neturėtų, tiesiog paliekant bendrą frazę, kad jis „iš M. S., A. K. ir V. K. įgijo turtą žinodamas, kad tas turtas gautas nusikalstamu būdu“.
6.11. Prokuroras daro išvadą, kad aptartų įrodymų visumos analizė leidžia padaryti kategorišką išvadą, kad nepaisant to, jog M. Č. neigia kaltę pagal BK 189 straipsnio 1 dalį, jis žinojo, jog jo perkamas turtas gautas būtent nusikalstamu būdu, todėl jo kaltė pilnai įrodyta.
6.12. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad M. Č. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatytą, o sunkinanti tai, kad jis yra recidyvistas. Tokiam asmeniui paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė. Atsižvelgus į tai ir įvertinus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 29 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-24-885/2020 pagal BK 189 straipsnio 2 dalį skirtą bausmę, M. Č. skirtina laisvės atėmimo bausmė, kuri turi būti subendrinta su minėtu nuosprendžiu paskirta bausme, o jos vykdymas turi būti atidėtas maksimaliam įstatymo numatytam terminui.
Atsiliepimas
7. Atsiliepimu į apeliacinį skundą išteisintasis M. Č. ir jo gynėja advokatė Eglė Mockienė prašo prokuroro apeliacinį skundą atmesti.
7.1. Atsiliepime nesutinkama su prokuroro apeliacinio skundo argumentais, kad kaltinamųjų M. S., A. K. ir V. K. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų pagrindu galima daryti išvadą, jog tarp išteisintojo M. Č. ir M. S. buvo išankstinis susitarimas, pagal kurį M. S. bet kokiu nusikalstamu būdu gaus M. Č. reikiamus daiktus, o po to pastarasis juos nupirks palankia kaina. Tokių aplinkybių ir teorinių prokuroro interpretacijų ne tik, kad nepatvirtina jokie faktiniai bylos duomenys, tačiau jas neabejotinai paneigia teisminio bylos nagrinėjimo metu surinkti ir ištirti įrodymai.
7.2. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme nė vienas iš apklaustų asmenų nenurodė apie jokį išankstinį susitarimą tarp išteisintojo ir M. S. ar bet kurio kito asmens. Tai, kad M. S. iš tikrųjų pasiūlė įsigyti statybinių medžiagų, ne vieną kartą nurodė tiek išteisintasis, tiek kiti byloje esantys kaltinamieji. Tačiau nei M. S. pasiūlymas įsigyti parketlenčių, nei jų faktinis įsigijimas iš V. K. nesudaro pagrindo teigti ar net manyti, kad išteisintasis žinojo ar turėjo žinoti, kad šis turtas buvo įgytas būtent nusikalstamu būdu.
7.3. Nepagrįsti prokuroro teiginiai, kad išteisintojo kaltę neva pagrindžia tai, jog už įsigytą turtą išteisintasis mokėjo mažiau, nei šis turtas realiai kainuoja. Baudžiamosios bylos duomenys patvirtina, kad dėl kainos nebuvo tariamasi iš anksto, o tik perkant daiktus, atitinkamai skaičiuojant perkamų daiktų kiekį, vertinant būklę, tikslinantis daiktų rinkos kainą internete. Nėra surinkta jokių įrodymų, kokia buvo reali įsigytų daiktų kainą, todėl teigti, kad išteisintasis sumokėjo mažiau nei daiktų reali kaina, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Be to, įsigyti daiktai buvo ne nauji, nesupakuoti, kai kurie neaišku ar tinkami naudoti, parketlenčių kiekis buvo gan nedidelis.
7.4. Prokuroro apeliaciniame skunde turto įsigijimas be jokių dokumentų, specialaus įpakavimo, visiškai nepagrįstai traktuojamas kaip įrodantis išteisintojo žinojimą apie neteisėtą daiktų įgijimą. Sandoriai tarp fizinių asmenų, kai vienas iš jų parduoda turimus daiktus kitam, dažnu atveju panaudotus ar, kaip šiuo atveju, galimai likusius ir nebereikalingus, yra visiškai natūrali ir labai dažna buitinė praktika bei gyvenimo realijos. Joks teisinis reglamentavimas nedraudžia fiziniams asmenims tarpusavyje sudaryti sandorius dėl jų turimų daiktų pirkimo-pardavimo. Tokiais atvejais, beje, kaip ir šiuo, daiktai būna parduodami be jokių specialių įpakavimų, etikečių, aprašymų, o patys sandoriai jokiais dokumentais nebūna įforminami, nes ir teisinis reguliavimas to nereikalauja, tačiau būtent dėl to parduodami daiktai beveik absoliučiai visais atvejais būna parduodami gerokai žemesne nei rinkos kaina. Pirkdamas daiktus, naudojamus statybose, iš asmens, kuris būtent tuo ir verčiasi, išteisintasis neturėjo jokio pagrindo įtarti, kad daiktai gali būti įgyti nusikalstamu būdu. Atvirkščiai, pagrįstai manė, kad daiktai yra pardavėjo. Todėl, šios aplinkybės nesudaro jokio pagrindo daryti išvadai, kad išteisintasis žinojo apie perkamų daiktų nusikalstamą kilmę.
7.5. Prokuroro apeliaciniame skunde keliamos hipotetinės, niekuo nepagrįstos versijos, siekiant paneigti išteisintojo poziciją, kurios vertintinos kaip prokuroro deklaratyvios interpretacijos, neturinčios jokio objektyvaus pagrindo, kuriomis siekiama bet kokiais būdais be teisinio pagrindo įtikinti teismą išteisintojo kaltumu. Šiuo atveju net nėra jokio pagrindo konkrečiai įrodinėti vienos ar kitos gynybos versijos apie daiktų atsiradimo pas M. S. aplinkybes, kai teismas konstatavo nusikalstamą šių daiktų įgijimą, tačiau bet kuri nurodyta išteisintojo versija leido pagrįstai manyti ir tikėtis, kad perkami daiktai M. S. buvo valdomi teisėtai. Laikantis prokuroro apeliaciniame skunde keliamų versijų ir jų paneigimo logikos, kiekvienas pirkimo-pardavimo sandoris tarp fizinių asmenų, turėtų būti laikoma potencialiu nusikalstamu būdu gauto turto įgijimu, nes, anot prokuroro, visais atvejais pirkėjas turėtų pagalvoti ar numanyti, kad buitinis sandoris, perkamas daiktas be dokumentų, įpakavimų ir pan., yra įgytas nusikalstamu būdu.
7.6. Nesutinkama su prokuroru, kad išteisintasis savo parodymais ikiteisminio tyrimo metu, jog M. S., A. K. ir V. K. pažįsta maždaug mėnesį, o teisme, kad pažįstą juos seniai (apie 15 metų), siekė sušvelninti savo atsakomybę. Prokuroras nenurodo, kokią reikšmę ir įtaką išteisintojo atsakomybei galėjo turėti tokie parodymų neatitikimai ir kokią apskritai įrodomąją galią jie turi šioje byloje. Šiuo aspektu pastebėtina tik tai, kad nepriklausomai nuo to, kada ir kokį laikotarpį išteisintasis nurodė pažįstantis kitus kaltinamuosius, jis ir ikiteisminio tyrimo metu, ir teisme paaiškino, kad M. S. pažįsta kaip statybininką, su juo kalbėjo apie savo statomą pirtį, tikėjosi, kad jam išlies pamatus. Nežinojo apie M. S. kriminalinę praeitį, neturėjo pagrindo manyti, kad jo siūlomos paslaugos turėtų būti vertinamos atidžiau ar atsargiau, nei įprasta.
Šalies argumentai
8. Teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, o išteisintasis ir jo gynėja – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Prokuroro Mariaus Zupkausko apeliacinis skundas atmetamas
9. Baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtinta, kad teismas, nagrinėdamas baudžiamąsias bylas apeliacine tvarka, patikrina bylą tik tiek, kiek to yra prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl M. Č. veiksmų vertinimo BK 189 straipsnio 1 dalies kontekste. Įvertinus byloje esančius duomenis, apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus konstatuojama, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, betarpiškai ir nuodugniai ištyrė byloje surinktus įrodymus, įvertino juos tiek atskirai, tiek tarpusavyje, pateikė detalius argumentus dėl nustatytų faktinių aplinkybių ir nepadarė esminių baudžiamojo proceso pažeidimų. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija pasisako tik apeliacinio skundo ribose.
Dėl BK 189 straipsnio 1 dalies taikymo ir įrodymų vertinimo
10. BK 189 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad tas, kas įgijo, valdė, naudojosi arba realizavo turtą žinodamas, kad tas turtas gautas nusikalstamu būdu arba dalyvaujant nusikalstamoje veikoje, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki ketverių metų.
11. Pagal BK 189 straipsnio 1 dalies dispoziciją turto įgijimas, valdymas, naudojimasis ir realizavimas yra šių veikų alternatyvūs objektyvieji požymiai, taigi baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka bent vieno jų. Pažymėtina, kad šie objektyvieji požymiai aiškiai susieti su įrodytais aktyviais kaltininko veiksmais disponuojant nusikalstamos kilmės turtu (tokio turto gavimu iš neteisėto valdytojo, kuris padarė vagystę arba kitą savanaudišką nusikaltimą, naudojimusi tokiu turtu ar šio turto realizavimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2021 m. balandžio 7 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-84-719/2021, 6 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
12. Teismų praktikoje įtvirtinta, kad nustatant asmens kaltumą BK 189 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis – kaltė pasireiškia tiesiogine tyčia, o jos turinį sudaro tai, kad kaltininkas žino, jog įgyja, naudoja arba realizuoja nusikalstamu būdu gautą turtą, ir nori taip veikti. Taigi taikant BK 189 straipsnį, būtina nustatyti, kad kaltininko įgytas, naudotas ar realizuotas turtas iki patekimo pas jį kito asmens yra gautas nusikalstamu būdu (padarius vagystę, plėšimą, turto prievartavimą, sukčiavimą ar kitą nusikalstamą veiką), o kaltininkas žinojo apie nusikalstamą jo gavimo būdą. Konstatuojant tyčinį veikos pobūdį, nebūtina, kad kaltininkas tiksliai žinotų nusikalstamos veikos, iš kurios gautas turtas, aplinkybes, pakanka bendro supratimo apie nusikalstamą jo kilmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2021 m. balandžio 7 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-84-719/2021, 6 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
13. Nagrinėjamu atveju nekyla abejonių, kad turtas, kurį įgijo M. Č. – medinės parketlentės (316 vnt.), medžio pjovimo diskai (4 vnt.), durų apvadai (27 vnt.), pramoninis siurblys, buvo gautas nusikalstamu būdu. Teisėjų kolegija nesutinka su prokuroro apeliacinio skundo argumentais, kad M. Č., įgydamas minėtą turtą, žinojo apie jo nusikalstamą kilmę. Apie tokį asmens žinojimą ar nežinojimą sprendžiama atsižvelgiant į byloje esančių duomenų visumą. Prokuroras ginčijo netinkamą pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimą, tačiau apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad byloje nėra kategoriškai patvirtinančių duomenų, jog M. Č. žinojo, kad toks turtas gautas nusikalstamu būdu ir norėjo tokį nusikalstamu būdu gautą turtą įgyti. Tokia teismo išvada logiška ir pagrįsta bylos medžiaga.
14. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Esminiu įrodymų vertinimo nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2022 m. gegužės 17 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-132-387/2022, 9 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
15. Teisėjų kolegija nesutinka su prokuroro apeliacinio skundo argumentais, kad remiantis M. S., A. K., V. K. parodymais, būtų galima daryti kategorišką išvadą apie M. Č. suvokimą dėl nusikalstamos turto kilmės bei M. S. ir M. Č. išankstinio susitarimo dėl nusikalstamu būdu gauto turto pirkimo.
16. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas įtariamuoju M. S. parodė, kad pavogtiems daiktams turėjo užsakovą pravarde „B.“. Jo vardo ir pavardės nežino, bet jis buvo užsakovas pavogtų daiktų. Pavogtus daiktus B. turėjo atvažiuoti ir nupirkti į L. N. kiemą, tačiau B. tą dieną neatvažiavo (t. 3., b. l. 109). Teisiamojo posėdžio metu apklaustas M. S. pakeitė parodymus ir teigė, kad minčių realizuoti pavogtų daiktų neturėjo, M. Č. lentų ar kitų daiktų iš lentpjūvės iš anksto nesiūlė. M. Č. pažįsta, su juo bendravo dėl motociklo, automobilių, jam siūlė parduoti savo automobilio ratus.
17. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas įtariamuoju V. K. parodė, kad M. S. jam pasakė, jog daiktus pirks B., kurio vardo nežino, tačiau tą žmogų pažįsta. B. pas M. S. turėjo atvažiuoti ir pats viską paimti. Nežino, ar B. žinojo, kad tie daiktai vogti. Atvažiavęs, be lentų B. dar paėmė motorą, siurblį raudonai mėlynos spalvos, dar pjovimo diskus 4 vnt., kurie gulėjo kieme. Už visus daiktus sumokėjo 120 Eur (t. 5., b. l. 7). Teisiamojo posėdžio metu apklaustas V. K. parodė, kad M. S., pamatęs gulinčias lentas, pasakė, kad jos gali praversti, žino kam galima parduoti. M. S. neįvardijo asmens, kuriam gali parduoti lentas. Kitą dieną, negalėdamas prisiskambinti M. S., paskambino M. Č., kuris patvirtino, kad buvo tarp jo (M. Č.) ir M. S. susitarimas dėl lentų. Kai atvyko M. Č., jam pakrovė lentas, M. Č. neklausė iš kur lentos. Apytiksliai paskaičiavo, kiek kvadratų lentų, internete pažiūrėjo rinkos kainą. Dar M. Č. pardavė ir siurblį iš lentpjūvės.
18. Teisiamojo posėdžio metu apklaustas A. K. parodė, kad kartu su M. S. ir V. K. lentas iškrovė pas L. N.. Apie jų realizaciją kalbos nebuvo. Vakare M. S. jį parvežė namo. Kitą dieną su V. K. atvyko pas L. N.. Tada pirmą kartą pamatė M. Č., kuris „atvažiavo pasiimti lentų“. V. K. sakė, kad parduos lentas kažkokiam žmogui. Jis vyko kartu su V. K. padėti krauti. Už kiek pardavė V. K. M. Č. lentas, nežino, jam V. K. davė 50 eurų.
19. Ikiteisminio tyrimo metu 2020 m. rugsėjo 22 d. apklaustas kaip liudytojas M. Č. parodė, kad M. S. pažįsta apie 4 savaites. Minėtas vyriškis užsiima statybomis, žadėjo jam išlieti pamatus pirčiai. Kažkur prieš savaitę M. S. jam siūlė pirkti parketlentes. Jis (M. Č.) nurodė, kad pagalvos ir praneš. 2020 m. rugsėjo 21 d. jam (M. Č.) paskambino M. draugas, kurį vadino S. ir pasakė, kad su M. S. jau paruošė parketlentes, pasakė, kad šiuo metu negali susisiekti su M. S. ir nurodė važiuoti pas L., kuris gyvena Sudervėje. Jis (M. Č.) nusprendė nusipirkti parketlentes, todėl nuvažiavo į Sudervę pas vyriškį vardu L., adreso nepamena. Prie L. namų buvo M. draugas S. ir dar kažkoks vyriškis, kurio bruožų neįsidėmėjo. Šie vyrai į jo (M. Č.) automobilį pakrovė parketlentes, 4 diskinius medienos pjūklus, medinius durų apvadus, pramoninį raudonos spalvos siurblį. Už minėtus daiktus jis (M. Č.) sumokėjo 120 eurų (t. 2., b. l. 2-3).
20. Ikiteisminio tyrimo metu 2021 m. birželio 11 d. apklaustas kaip įtariamasis M. Č. parodė, kad su M. S. susipažino 2020 metų rugsėjo mėnesio pradžioje. Kai jiedu kalbėjosi su M. S., pastarasis jam (M. Č.) pažadėjo išlieti pamatus pirčiai, taip pat pokalbių metu pasiūlė nusipirkti iš jo parketlentes. 2020 m. rugsėjo 20 d. dienos metu jam (M. Č.) paskambino M. S. draugas S., kuris teigė, kad kartu su M. S. jau suruošė jam (M. Č.) parketlentes ir nurodė vykti iki kito gero draugo, vardu L., namų. Po jų su S. telefoninio pokalbio, kitą dieną, jis (M. Č.) su savo automobiliu BMW X5 valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuvyko į Sudervę pas L. į namus. Kai jis (M. Č.) atvyko iki sutartos vietos, paties L. namuose nebuvo, prie namų stovėjo S. ir dar vienas vyriškis, kurio jis (M. Č.) nepažįsta, pastarojo bruožų neįsidėmėjo. Prie minėtų namų, kieme buvo sukrauti įvairūs įrankiai ir daiktai. Tada jis (M. Č.), S. ir tas kitas vyriškis, kurio apibūdinti negali, nes neįsižiūrėjo, į jo (M. Č.) BMW X5 automobilį sukrovė parketlentes, 4 metalinius medžio pjovimo diskus, medinius durų apvadus, vieną raudonos spalvos pramoninį siurblį. Už visus šiuos minėtus daiktus jis (M. Č.) sumokėjo 120 eurų grynaisiais pinigais. S. norėjo daugiau pinigų, bet jie pasižiūrėjo internete parketlenčių kvadratinio metro kainą ir jis (M. Č.) nusiderėjo iki 120 eurų. Pinigus padavė S. ir kitam vyriškiui į rankas.
21. Teisiamojo posėdžio metu apklaustas M. Č. parodė, kad M. S. ir V. K. pažįsta jau seniai. Žinojo, kad M. S. dirba statybose. Kadangi statosi pirtį, M. S. pasiūlė padaryti pamatus. M. S. paskambino, pasakė, kad bus lentų. Neturėjo minčių, kad jos vogtos. Po kurio laiko paskambino V. K., pasakė, kad yra M. S. siūlytos lentos. V. K. paklausė, ar tilps į automobilį. Atvažiavo pas L. N., susikrovė lentas, sumokėjo pinigus. Nežinojo lentų kainos, bet kadangi automobilio bagažinė kvadrato pločio, tai maždaug taip paskaičiavo, pažiūrėjo į (duomenys neskelbtini) portalo kainas. Dar sakė paimti siurblį, pjūklus ir už viską suderėjo 120 eurų. Dėl siurblio iš anksto nebuvo tartasi. Iš kur daiktai niekas nesakė. Jis pats manė, kad iš statybų liko.
22. Šių aptartų asmenų parodymų visuma, priešingai nei teigia prokuroras, neleidžia neginčijamai patvirtinti, kad išteisintasis M. Č. žinojo, jog jis įgyja nusikalstamu būdu gautą turtą – medines parketlentes, medžio pjovimo diskus, durų apvadus ir pramoninį siurblį. Aplinkybės, kad M. S. ir V. K. ikiteisminio tyrimo metu teigė, jog pavogtiems daiktams turi suradę pirkėją, leidžia manyti, kad M. Č. tokiu būsimu pirkėju turėjo būti. Vis dėlto, vien tik prielaida, kad asmuo suvokė apie nusikalstamą turto kilmę, negali būti pagrindu priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Proceso eigoje nė vienas iš nuteistųjų nepatvirtino, kad asmuo pravarde B. yra būtent M. Č.. Reikia pabrėžti ir tai, kad tiek M. S., tiek V. K. teisiamajame posėdyje net neįvardijo asmens, kuriam buvo planuota parduoti daiktus. M. S., apskritai, teigė, kad minčių realizuoti pagrobto turto nebuvo, o V. K. teigė priešingai, kad M. S. jam sakė, jog pagrobti daiktai gali praversti, žino kam parduoti. A. K. taip pat teigė, kad nebuvo tartasi dėl pavogtų daiktų realizavimo. Tokie nenuoseklūs ir prieštaringi nuteistųjų parodymai nesudaro pagrindo teigti, jog M. Č. buvo pagrobtų daiktų užsakovas. Pats M. Č. viso proceso metu teigė, kad M. S. pasiūlė jam nusipirkti parketlentes. M. Č., sutikęs su pasiūlymu, nuvyko į sutartą vietą, kur nupirko parketlentes, durų apvadus, medžio pjovimo diskus, pramoninį siurblį. Iš kur gauti daiktai niekas nesakė, nemanė, kad vogti. Tokių M. Č. parodymų, nepaneigia kitų asmenų parodymai ir neleidžia daryti konkrečios išvados dėl žinojimo apie nusikalstamą turto kilmę. Paminėti įrodymai, kuriuos prokuroras vertina kaip patvirtinančius M. Č. kaltę, iš tiesų patvirtina tik paties sandorio faktą ir nesuteikia pagrindo spręsti, kad M. Č. suvokė apie įsigytų prekių nusikalstamą kilmę. Išteisintasis tiek ikiteisminio tyrimo, tiek pirmosios instancijos teisme neigė žinojęs, jog įsigijo daiktus, gautus iš nusikalstamos veikos. Kiti nuteistieji taip pat nepatvirtino, jog M. Č. būtų žinojęs apie daiktų kilmę.
23. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad realiai egzistuojantis toks išankstinis susitarimas ar užsakymas po vagystės nupirkti nusikalstamu būdu gautus daiktus, turėtų būti vertinamas ne nagrinėjamo nusikaltimo kontekste, o dėl padarytos vagystės bendrininkaujant. BK 24 straipsnis apibrėžia bendrininkų rūšis. BK 24 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad padėjėjas yra asmuo, be kita ko, iš anksto pažadėjęs realizuoti iš nusikalstamos veikos įgytus ar pagamintus daiktus. Teismų praktikoje konstatuota, kad padėjėjo, kaip vieno iš nusikalstamos veikos bendrininkų rūšių, ypatybė yra ta, jog jis tiesiogiai nerealizuoja nusikalstamos veikos sudėties, t. y. neatlieka veiksmų, aprašytų nusikalstamos veikos dispozicijoje, bet atlieka BK 24 straipsnio 6 dalyje išvardytus veiksmus, kuriais palengvina vykdytojui realizuoti nusikalstamos veikos sudėtį. Padėjėjo pagalba visada nukreipta į konkrečios nusikalstamos veikos padarymą ir sudaro realias galimybes veikti kitiems bendrininkams. Padėjėjas padeda įvykdyti nusikalstamą sumanymą ir taip padėjėjo veiksmai prisideda prie bendros veiklos priežastinio ryšio su nusikalstamais padariniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2022 m. vasario 15 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-16-942/2022, 34 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta, kad M. Č. būtų atlikęs konkrečius veiksmus, numatytus BK 24 straipsnio 6 dalyje, nėra jokių duomenų kaip jis būtų palengvinęs vagystės padarymą. Ikiteisminio tyrimo metu M. Č. nebuvo įteiktas pranešimas apie įtarimą dėl vagystės padarymo bendrininkaujant, šis klausimas nebuvo keliamas ir teisminio nagrinėjimo metu. Taigi prokuroro argumentas, kad ikiteisminio tyrimo metu nepakako duomenų asmenį pripažinti bendrininku, neleidžia daryti kategoriškos išvados ir dėl to, kad buvo aiškus susitarimas dėl nusikalstamu būdu gauto turto įgijimo. Minėta, kad tokio susitarimo nustatymas reikštų, kad M. Č. veiksmai turi būti kvalifikuojami pagal kitą baudžiamojo įstatymo straipsnį.
24. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse yra ne kartą pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, patikimai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamosiose bylose 2K-317-719/2018). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti.
25. Prokuroras apeliaciniame skunde akcentavo, kad M. Č. įsigijo turtą žymiai mažesne kaina negu yra jo reali vertė. Dėl to išteisintasis neabejotinai suprato, kad labai pigiai perkamas vertingas turtas yra gautas nusikalstamu būdu. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu prokuroro argumentu. Iš bylos duomenų matyti, kad M. Č. nusipirko 316 parketlenčių, 27 durų apdailos vienetus, 4 pjovimo diskus ir pramoninį siurblį už 120 Eur sumą. Iš daiktų apžiūros protokolo matyti, kad apžiūrėtos lentos yra tvarkingos, be išorinių pažeidimų, nesulaužytos, matomi geltonos spalvos lipnios juostos likučiai. Trys pjovimo diskai yra su išoriniais pažeidimais, bei rūdžių dėmėmis, vienas diskas tvarkingas. Siurblys iš visų pusių, įvairiose vietose yra pažeistas, matosi įbrėžimai (t. 2, b. l. 6). Apygardos teismas neturi pagrindo nesutikti su nukentėjusiojo J. S. pateiktu turto vertinimu. Iš liudytojo J. S. papildomos apklausos protokolo matyti, kad M. Č. įgytas turtas – 316 ąžuolinių parketlenčių (apie 12 m²), įvertintas 500 Eur suma, pramoninis siurblys – 250 Eur suma, 27 durų apvadai – 150 Eur, 4 metaliniai diskai – 80 Eur (t. 2., b. l. 64-66). Bendra daiktų vertė – 980 Eur. Atkreipiamas dėmesys, kad viešojoje erdvėje atvirai prieinamuose skelbimų portaluose (duomenys neskelbtini), naujų ąžuolinių parketlenčių kaina vyrauja nuo 18,00 Eur iki 89,99 Eur už 1 m². Vertinant šių portalų skelbimuose pateiktas kainas, maksimali naujų ąžuolinių parketlenčių kaina už 12 m² siektų 1079,88 Eur, o minimali – 216 Eur. Taigi nukentėjusiojo nurodyta parketlenčių kaina – 500 Eur, yra reali ir atitinkanti rinkos kainas, kuri negali būti vertinama kaip visiškai nelogiška. M. Č., pirkdamas minėtus daiktus, sumokėjo kelis kartus mažiau nei nukentėjusiojo vertinimu nurodyta daiktų bendra vertė. Tokiai pirkimo kainai įtakos gali turėti ir tai, kad buvo perkami dėvėti daiktai, skirtingų dydžių parketlentės, išteisintasis pats atvyko pasiimti daiktų, dėl kainos pavyko sutarti derybų būdu, ant medžio pjovimo diskų aiškiai matomi pažeidimai bei rūdžių dėmės, ant pramoninio siurblio iš visų pusių matomi pažeidimai, lentos buvo skirtingo ilgio, su lipnios juostos likučiais. Tokios aplinkybės neabejotinai gali reikšmingai sumažinti sandorio kainą. Taigi pirkimas nurodyto kiekio parketlenčių ir kitų daiktų už mažesnę kainą, savaime, nesant kitų įrodymų, nedaro tokio sandorio nusikalstamo. Be to, išteisintasis M. Č. ir M. S. buvo pažįstami jau iš anksčiau. Todėl natūralu, jog tarp asmenų vyraujant socialiniams ryšiams, nesant pagrindo nepasitikėjimui, M. Č. galėjo pagrįstai manyti, jog jam parduodamos skirtingo išmatavimo parketlentės, kiti nudėvėti daiktai galėjo likti nuo statybos darbų, ar kitokių daiktų gavimo aplinkybių, bet ne iš nusikalstamos veikos padarymo. Nagrinėjamu atveju prokuroro išvada iš esmės grindžiama prielaidomis, o nusikalstamų veikų nustatymas remiantis prielaidomis nėra pakankamas pripažinti asmenį kaltu padarius nurodytą nusikalstamą veiką.
26. Sutinkama su nustatytomis ir prokuroro akcentuojamomis aplinkybėmis, kad M. Č. pirko daiktus be jokių dokumentų, neįforminus sandorio kokia nors sutartimi, daiktai buvo be specialių įpakavimų. Priešingai nei teigia prokuroras, pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl šių aplinkybių, įvertino, kad toks daiktų pirkimas yra neapdairus, nerūpestingas, tačiau to nepakanka asmens tyčinei kaltei pagrįsti. Teisėjų kolegija pabrėžia ir tai, kad tokio pobūdžio sandoris, kai iš esmės yra perkami daiktai be dokumentų, atsiskaitant grynais pinigais, nėra kriminalizuotas. Svarbu ir tai, kad perkami daiktai buvo naudoti, buitinio pobūdžio, namų prekės, kuriems nereikalinga jokia speciali daiktų registracija, prekių vertė ir sumokėta kaina nebuvo labai didelė. Neabejojama, kad pakankamai dažnai, asmenys, parduodami savo nereikalingus ar nudėvėtus daiktus, nepasirašo jokių sutarčių, neįformina sandorių. Todėl, vien šių nustatytų aplinkybių nepakanka asmens kaltei pagrįsti, dėl BK 189 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo.
27. Teisėjų kolegija sutinka su prokuroro argumentu, kad M. Č. parodymai proceso eigoje kito, nebuvo nuoseklūs. Vis tik tai nėra pakankamas pagrindas tvirtinti, kad M. Č. suprato, jog perkamas turtas buvo gautas iš nusikalstamos veikos. Skundžiamame nuosprendyje buvo išsamiai aptartas kiekvienas įrodymas atskirai ir bendra įrodymų visuma. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas bylos aplinkybes atsižvelgė į nuteistųjų, išteisintojo, liudytojų parodymus, į jų tarpusavio sąsajas bei prieštaravimus, kurie gali turėti įtakos įrodymų patikimumui. Teismas, skundžiamame nuosprendyje, pateikė pagrįstą išvadą, kodėl nepakanka įrodymų pagrįsti M. Č. kaltei. Prokuroro akcentuojami išteisintojo parodymų pakeitimai nesudaro pagrindo abejoti skundžiamo nuosprendžio pagrįstumu. Dėl esminių nagrinėjamos situacijos aplinkybių M. Č. išsamiai pasisakė tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisminio nagrinėjimo metu.
28. Prokuroras akcentavo ir M. Č. turimą patirtį analogiško pobūdžio bylose, pagal kurią asmuo gali suprasti, kad pirkdamas bet kokį neįpakuotą daiktą gali pirkti nusikalstamu būdu gautą daiktą. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie deklaratyvaus pobūdžio apeliacinio skundo argumentai, nenurodant konkrečių aplinkybių, kurios pagrįstų asmens tyčinės kaltės turinį šioje byloje ar pirmosios instancijos teismo padarytas klaidas vertinant įrodymus, nepaneigia teismo padarytų išvadų. Ankstesni teistumai net ir už panašaus pobūdžio nusikalstamas viekas negali pagrįsti asmens kaltės kitoje baudžiamojoje byloje.
29. Visuma išanalizuotų bylos aplinkybių leidžia įsitikinti tuo, kad M. Č. nepadarė veikos, turinčios nusikalstamos veikos požymių. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2018 m. lapkričio 6 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-317-719/2018, 11 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalį, taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (pvz., 1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barber, Messegué ir Jabardo prieš Ispaniją, peticijos Nr. 10590/83; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Telfner prieš Austriją, peticijos Nr. 33501/96).
30. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo, argumentus dėl įrodymų patikimumo ir atsižvelgusi į visą baudžiamosios bylos medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino įrodymus ir pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Esant šioms aplinkybėms, konstatuojama, jog naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.
31. Kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, apeliacinio skundo argumentai dėl skirtinos bausmės, bausmių bendrinimo, bausmės vykdymo atidėjimo, nenagrinėjami.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 5-ojo skyriaus prokuroro Mariaus Zupkausko apeliacinį skundą atmesti.