Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3.2.; 1.1.5.1.; 1.1.4.7.; 1.1.7.1.; 1.1.8.1.1.; 1.1.8.3.; 1.1.8.7.9.; 1.1.8.8.; 1.1.10.1.; 1.1.8.10.1.; 1.2.4.5.; 2.1.7.2.; 2.1.7.3.; 2.1.7.4.1.; 2.1.7.4.3.; 2.1.7.4.4.; 2.1.7.5.; 2.4.; 2.4.6.; 2.4.7.; 2.4.9.

2012 m. vasario 29 d.

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Klavdijos Kruminienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. B. apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 8 d. nuosprendžio, kuriuo R. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 1 metams 3 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Priteista iš R. B. Valstybinei ligonių kasai 3 652,8 Lt žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. B. nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis 2011 m. kovo 6 d., apie 24 val. (duomenys neskelbtini), savo namuose, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia sudavė rankomis ir su nudaužta stikline ne mažiau 9 kartus M. R. į įvairias kūno vietas, padarydamas pjautinę žaizdą pakaušyje, kairėje speninės ataugos srityje, kairiame smilkinyje, kaktoje, kairiame skruoste, odos nubrozdinimus dešinėje nugaros pusėje, šiais savo veiksmais nukentėjusiajam padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Apeliaciniu skundu nuteistasis R. B. prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę bei subendrinti su jam kitoje byloje pagal BK 180 straipsnio 1 dalį paskirta 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme taikant bausmių apėmimo būdą ir paskirti jam subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 1 metams 6 mėnesiams. Nurodo, kad teismas, paskirdamas jam realią laisvės atėmimo bausmę, surinktus prieš jį įrodymus vertino ir interpretavo savaip, pripažino jo atsakomybę sunkinančią aplinkybe tai, kad jis buvo išgėręs. Nors jis pats tos aplinkybės neneigia, tačiau byloje nėra įrodymų, patvirtinančių šią aplinkybę, nes girtumas jam nebuvo nustatytas. Be to, teigia, kad liudytojos S. G. parodymai yra nenuoseklūs ir jais teismas tikėti neturėjo pagrindo, taip pat liudytoja S. K. įvykio dieną buvo neblaivi ir ne visas aplinkybes prisimena, nes iš bylos medžiagos matyti, jog visa kompanija buvo kavinėje, kur vartojo alkoholį. Atkreipia dėmesį, kad S. G. yra M. R. sugyventinė ir ji davė parodymus naudingus M. R.. Nurodo, kad jis prisipažino kaltu tik iš dalies, tyčia M. R. sužaloti nenorėjo, nes įvykus konfliktui tarp jo ir M. R., pargriuvus ant grindų bei besistumdant nuo stalo nukrito ir sudužo stiklinė, tada M. R. ir galėjo susižaloti. Teigia, kad M. R. neatsiprašė, nes jis pirmas pradėjo konfliktą, pirmas smogė jam (apeliantui) ir jis tik gynėsi.

Taip pat skunde nuteistasis nurodo, kad nesutinka su Valstybinės ligonių kasos ieškiniu, nes mano, kad ieškinys neatitinka tikrovės, kadangi M. R. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas ir ligoninėje jis praleido tik 5 paras, todėl neaišku už kokias suteiktas paslaugas pareikštas ieškinys.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė R. B. apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino R. B. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, teisingai kvalifikavo jo nusikalstamą veiką. Nuteistasis apeliaciniu skundu iš esmės neginčija savo kaltės dėl padaryto nusikaltimo, tačiau nesutinka su liudytojų parodymų vertinimu, teigia, kad jis tik gynėsi nuo nukentėjusiojo pirmiau jam suduoto smūgio, taip pat nesutina su jam paskirta bausme bei priteistu civiliniu ieškiniu Valstybinei Ligonių kasai. Dėl to, teisėjų kolegija, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalimi, patikrino bylą nuteistojo nuteisimo dalyje, neviršydama apeliacinių skundų ribų.

Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatą teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Pastarajame straipsnyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet jų visetą, kas leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (2007-06-28 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus ,,Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga“, Teismų praktika Nr. 27, 320–388 psl.). Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos visos byloje tirtos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kad turi būti renkami, tiriami bei įvertinami tiek teisinantys, tiek kaltinantys įrodymai. Tam tikrų duomenų teismas gali nepripažinti įrodymu tik nustatęs, kad tie duomenys buvo gauti nesilaikant BPK 20 straipsnyje nustatytų leistinumo reikalavimų arba duomenys yra nereikšmingi bylai, nes jie neįrodo ar nepaneigia nė vienos iš byloje įrodinėtinų aplinkybių, t. y. duomenys neatitinka sąsajumo reikalavimo (kasacinė byla Nr. 2K-32/2010). Taigi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis ar nukentėjusysis, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus (kasacinė byla Nr. 2K-7-137/2008). Todėl šiuo atveju nuteistajam nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Taigi, nuteistojo nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti teismų sprendimus (kasacinė byla Nr. 2K-122/2011).

BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Pirmosios instancijos teismas šio straipsnio reikalavimus įvykdė: apkaltinamajame nuosprendyje išdėstė visus teisiamajame posėdyje išnagrinėtus duomenis, kuriuos teismas pripažino įrodymais, nurodė, kuriais iš jų grindžiama R. B. kaltė. Pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nustatytoms bylos aplinkybėms ir įrodymų vertinimu teisėjų kolegija nenustatė.

Nuteistasis teigia, kad kritiškai turėtų būti vertinami liudytojų S. G. ir S. K. parodymai, kadangi šios liudytojos įvykio dieną buvo girtos, ne visas įvykio aplinkybes prisimena, o be to, S. G. yra nukentėjusiojo draugė ir yra suinteresuoti duoti nukentėjusiajam palankius parodymus. Analizuojant liudytojos S. G. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, teismas nustatė, kad jie nuoseklūs. Nors liudytoja, kaip ir kiti įvykio dalyviai tą dieną vartojo alkoholinius gėrimus, tačiau jos duoti parodymai esminėse detalėse sutampa su byloje nustatytomis aplinkybėmis bei liudytojos parodymus patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai. Pastebėtina, kad pati liudytoja S. K. teisme pripažino, kad įvykio aplinkybių gerai neprisimena, kadangi įvykio metu buvo neblaivi. Taigi, vien dėl tos aplinkybės, kad įvykio dieną liudytojos buvo neblaivios nėra pagrindas kritiškai vertinti liudytojų S. G. ir S. K. parodymų. Be to, apylinkės teismas šių liudytojų parodymais rėmėsi tiek, kiek juos patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai.

Nepagrįstas nuteistojo teiginys, jog S. G. parodymus reikėtų vertinti kritiškai ir dėl to, kad ji yra suinteresuota duoti nukentėjusiajam palankius parodymus, kadangi yra jo sugyventinė. Tačiau iš bylos matyti, kad liudytoja S. G. parodymus davė būdama įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, o be to, kaip jau buvo minėta, nei pirmosios instancijos teismas, nei teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių dėl kurių būtų pagrindas liudytojos S. G. parodymus vertinti kritiškai, taip pat nenustatyta, kad liudytoja turėjo asmeninių priežasčių apkalbėti R. B.. Nors įvykio metu S. G. su nukentėjusiuoju buvo sugyventiniai, tačiau teisme nurodė, jog šiuo metu gyvena atskirai. Pastebėtina, kad liudytoja S. K. yra nuteistojo sugyventinė ir būtent šios liudytojos parodymus būtų pagrindas vertinti kritiškai kaip siekį padėti R. B. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tačiau šiuo konkrečiu atveju, kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos teismas tiek liudytojos S. G., tiek ir liudytojos S. K. parodymus vertino in corpore su kitais byloje surinktais įrodymais.

Taip pat nuteistasis nesutinka su apylinkės teismo išvadomis, jog neveikė esant būtinosios ginties sąlygoms, kadangi jo teigimu, pirmą smūgį sudavė būtent nukentėjusysis. BK 28 straipsnio 1 dalyje numatyta asmens teisė į būtinąją gintį, kurią asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. BK 28 straipsnio 2 dalies prasme asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taikant ir aiškinant šią nuostatą teismų praktikoje būtinąja gintimi pripažįstamas tam tikras atkirtis pavojingam kėsinimuisi į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes (kasacinės nutartys Nr. 2K-558/2006, 2K-342/2006, 2K-627/2007, 2K-186/2008, 2K-336/2008, 2K-487/2009 ir kt.). Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tai reiškia, kad besiginančiųjų į minėtas vertybes asmenų elgesys yra išreikštas išoriškai, t. y. toks, kurį kiti asmenys gali stebėti, matyti, girdėti ar kitaip justi, patirti tokio elgesio padarinius. Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški. Taip paprastai būna, kai nukentėjusieji patiria smūgius, sužalojimus, jie patys ar kiti asmenys mato užpuoliko išsitrauktą ginklą, girdi aiškiai išsakomus grasinimus ir pan. Teismų praktika orientuojama į tai, kad itin kruopščiai būtų tiriamos pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nuo kurių priklauso kėsinimosi akivaizdumo traktuotė. Tiesioginio pavojaus sąlygomis asmuo gali pradėti gintis nelaukdamas kol jam bus suduotas pirmasis smūgis ar padaryta kitokia žala. Kėsinimosi ypatybės (ginamų vertybių svarba, puolimui naudojamos priemonės, veiksmų jėga, intensyvumas ir pan.) nulemia ir gynybą sudarančių veiksmų bei jų padarinių teisėtumo vertinimą. Įstatymo nereikalaujama, kad besiginančiojo atkirtis būtų smulkmeniškai apskaičiuotas ir visiškai adekvatus kėsinimuisi tiek vertinant gynybinius veiksmus, tiek ir jų padarinius. Susidariusioje konkrečioje situacijoje dėl jėgų santykio, patirties, naudojamų priemonių ir kitų aplinkybių besiginančiojo veiksmai gali būti efektyvesni. Be to, nėra svarbu, ar žala, padaryta besikėsinančiajam yra mažesnė ar didesnė už tą žalą, kuri buvo padaryta ar grėsė užpultajam. Nei kiekybės, nei kokybės požiūriu ji neprivalo atitikti tos žalos, kurios buvo siekta ar kurią sukėlė kėsinimasis. Vis dėlto ginantis negali būti peržengtos būtinosios ginties ribos, kurių turinys atskleidžiamas BK 28 straipsnio 3 dalyje, t. y. tik esant visoms būtinoms sąlygoms vienu metu: a) nužudymas arba sunkus sveikatos sutrikdymas; b) tai padaroma tiesiogine tyčia (besiginantysis suvokia, jog gynybai nėra būtini tokie padariniai, tačiau jų nori ir siekia); c) gynyba aiškiai neatitinka kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Net ir esant visoms šioms būtinoms sąlygoms vienu metu, įstatymas numato du atvejus, kuriems esant nepripažįstama, jog peržengtos būtinosios ginties ribos. Neužtraukia baudžiamosios atsakomybės veikimas, kai: a) būtinosios ginties ribos peržengtos dėl didelio sumišimo ar didelio išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis; b) ginantis nuo įsibrovimo į būstą padaryta veika.

Iš byloje esančių surinktų ir ištirtų įrodymų matyti, kad nesitarimai tarp nukentėjusiojo, liudytojos S. G. ir nuteistojo sugyventinės S. K. prasidėjo dėl to, kad nukentėjusysis ir liudytoja S. G. paprašė paskambinti asmeniui, su kuriuo buvo sutarta juos parvežti namo, tuo metu nuteistasis miegojo, dėl to pačiam nuteistajam nebuvo jokio realaus pavojaus nuo nukentėjusiojo. Nors liudytoja S. K. tvirtina, kad nukentėjusysis ją buvo sugriebęs, suplėšė jos palaidinę, tačiau tokių liudytojos parodymų nepatvirtina byloje surinkti duomenys – liudytoja S. G. parodė, kad M. R. nebuvo užpuolęs S. K., kaip ji teigė, nesuplėšė jai palaidinės, tai padariusi pati S. K.. Kad S. K. palaidinė nebuvo suplėšyta teisme patvirtino į įvykio vietą atvykęs policijos pareigūnas, parodęs, kad S. K. rūbai buvo tvarkingi (2 t. 41 b. l.). Taigi, nei S. K., nei pačiam nuteistajam jokio realaus pavojaus nebuvo, todėl dėl triukšmo atsikėlęs R. B. klaidingai vertino aplinkybes, dėl ko neadekvačiai reaguodamas, puolė nukentėjusįjį. Pastebėtina, kad į įvykio vietą atvykusiam policijos pareigūnui A. B. S. K. negalėjo paaiškinti, kas pirmas pradėjo muštynes, nes buvo „gerokai išgėrusi, jautėsi alkoholio kvapas“. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad byloje nustatyta, jog M. R., po jam suduoto smūgį į pakaušį, nukrito ant grindų ir nebeatsikėlė. Ši aplinkybė leidžia daryti išvadą, kad smūgis nukentėjusiajam buvo suduotas iš nugaros, o ne iš priekio, ir tai paneigia nuteistojo versiją, kad jis nukentėjusiajam smogė po nukentėjusiojo pirmiau suduoto smūgio, kadangi priešingu atveju, jei nukentėjusysis R. B. būtų sudavęs pirmas smūgį, jis negalėjo stovėti į apeliantą nugara, o turėjo būti atsisukęs veidu į jį. Tačiau šią aplinkybę patvirtinančių duomenų byloje nėra, todėl nuteistojo versija, kad konfliktą ir pirmą smūgį jam sudavė būtent nukentėjusysis yra nepagrįsta. Taigi, apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, kad R. B. nebuvo jokios akivaizdžios priežasties naudoti fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį. Be to, byloje nustatyta, kad nukentėjusiajam sužalojimai padaryti ne mažiau 9 trauminių poveikių pasekoje, kad sužalojimai nėra būdingi griuviminei traumai ir mažai tikėtina, kad tokie sužalojimai gavosi griūnant bei griuvimo metu susižalojant stiklo šukėmis. Įvertinus tai, kad pavojingo, realaus bei akivaizdaus kėsinimosi nebuvo, tokie neadekvatūs R. B. veiksmai nukentėjusiojo atžvilgiu pagrįstai nevertinti kaip būtinoji gintis.

Įvertinus visus byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, nėra pagrindo jų vertinti taip kaip nurodo nuteistasis apeliaciniame skunde, t. y. priešingai nei juos įvertino apylinkės teismas, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad R. B. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, ir nėra pagrindo nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais skundžiamą nuosprendį pakeisti ar apeliantą išteisinti.

Taip pat apeliaciniu skundu nuteistasis R. B. nesutinka su teismo išvadomis dėl jam paskirtos bausmės bei dėl to, kad teismas pripažino jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam R. B. bausmę už jo padarytą nusikalstamą veiką, nepažeidė BK 54 straipsnyje numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų. Teismas atsižvelgė į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.

Iš bylos matyti, kad R. B. padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą (teismas nuosprendyje neteisingai nurodė, kad padarytas apysunkis nusikaltimas), veikdamas netiesiogine tyčia, jo padaryta nusikalstama veika yra baigta, nes nukentėjusiajam padaryti sužalojimai atsirado dėl nuteistojo nusikalstamų veiksmų. R. B. yra išsituokęs, nedirbo, legalaus pragyvenimo šaltinio neturėjo, baustas administracine tvarka, bei anksčiau buvo teistas, nusikalstamą veiką padarė neišnykus teistumui. Be to, Kelmės rajono apylinkės teismas 2011-11-18 R. B. nuteisė už plėšimą, padarytą po šioje byloje įvykdyto nusikaltimo, tai leidžia daryti išvadą, kad R. B. iš ankstesnių teistumų išvadų nedaro, nesilaiko įstatymų. Taip pat iš bylos matyti, kad nuteistasis nukentėjusiojo neatsiprašė, neigiamai nevertina savo veiksmų, dėl to pagrįstai apylinkės teismas nenustatė jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Nors R. B. girtumas įvykio metu ir nebuvo nustatytas alkotesteriu, tačiau byloje apklausti liudytojai, nukentėjusysis bei pats nuteistasis patvirtino, kad jis tą dieną vartojo alkoholinius gėrimus, buvo girtas. Todėl šių duomenų – asmenų parodymų užteko pripažinti nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Todėl nėra pagrindo panaikinti šią R. B. atsakomybę sunkinančią aplinkybę.

Pirmosios instancijos teismas parinko nuteistajam griežčiausią BK 138 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą. Atsižvelgus į byloje esančius duomenis, kad apeliantas nusikaltimą padarė neišnykus teistumui, kad dar po to buvo nuteistasis už padarytą apysunkį nusikaltimą, kad R. B. išvadų iš ankstesnių teistumų nepadarė, kolegija daro išvadą, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti nuteistajam paskyrus laisvės atėmimo bausmę. Taigi, pirmosios instancijos teismas R. B. parinko tinkamą bausmės rūšį. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad naują tyčinį nusikaltimą R. B. padarė neišnykus teistumui už tyčinį nusikaltimą, todėl jis BK 27 straipsnio 1 dalies prasme yra laikomas recidyvistu, kuriam pagal BK 56 straipsnio 1 dalies nuostatą, paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė.

BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. BK 138 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytas laisvės atėmimas iki 3 metų (bausmės vidurkis 1 metai 7 mėnesiai ir 15 dienų). Esant nustatytai vienai R. B. atsakomybę sunkinančiai aplinkybei ir nesant atsakomybę sunkinančių aplinkybių bei atsižvelgus į kitas bausmės skyrimui reikšmingas nustatytas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo R. B. paskirta laisvės atėmimo bausmė savo dydžiu yra mažesnė nei bausmės vidurkis, todėl nėra aiškiai per griežta ir jos mažinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Nuteistasis R. B. skundu prašo subendrinti jam skundžiamu nuosprendžiu ir 2011-11-18 nuosprendžiu paskirtas bausmes taikant bausmių apėmimo būdą, tačiau nuteistojo nurodytas bausmių subendrinimo būdas negali būti taikytas, nes bausmės apėmimo būdu subendrinamos, kai jos padarytos esant idealiajai nusikalstamų veikų sutapčiai, arba kai nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ar priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms, arba už vieną nusikalstamą veiką paskirta 20 metų laisvės atėmimo ar laisvės atėmimas iki gyvos galvos (BK 63 straipsnio 5 dalis). Kaip matyti iš bylos, R. B. skundžiamu nuosprendžiu yra nuteistas už nesunkų nusikaltimą, o Kelmės rajono apylinkės teismo 2011-11-18 nuosprendžiu jis yra nuteistas už apysunkį nusikaltimą. Taigi, apelianto padaryti nusikaltimai padaryti nesant idealiajai nusikaltimų sutapčiai, taip pat nei už vieną iš šių nusikaltimų jam nėra paskirta 20 metų laisvės atėmimo bausmė arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos, be to, jo padarytos nusikalstamos veikos labai nesiskiria pagal pavojingumą (nesunkus ir apysunkis nusikaltimai) ir nėra priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims (pvz. nusikaltimas ir baudžiamasis nusižengimas) ar kategorijoms. Be to, pastebėtina, kad Kelmės rajono apylinkės teisme yra gautas Alytaus pataisos namų administracijos teikimas dėl kelių nuosprendžių vykdymo tvarkos nustatymo, t. y. dėl bausmių subendrinimo nuteistajam R. B.. Dėl šių paminėtų aplinkybių nėra pagrindo tenkinti nuteistojo prašymo ir subendrinti jam bausmių, nes priešingu atveju būtų pasunkinta nuteistojo padėtis ir teismas viršytų apeliacinio skundo ribas.

Taip pat teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, leidžiančių R. B. taikyti bausmės vykdymo atidėjimo instituto nuostatas. BK 75 straipsnio 1 dalyje numatyta teismo teisė laisvės atėmimu nuteistam asmeniui ne daugiau kaip trejiems metams atidėti paskirtos bausmės vykdymą. Nors R. B. yra nuteistas už nesunkų nusikaltimą 1 metams 3 mėnesiams laisvės atėmimo bausme, tačiau iš nuteistąjį charakterizuojančių duomenų, jo teistumų matyti, kad jam buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau nustatyta, kad jis iš ankstesnių teistumų išvadų nepadarė, nėra linkęs taisytis, dėl to kolegija daro išvadą, kad skundžiamu nuosprendžiu R. B. paskirtos bausmės tikslai bus pasiekti tik jam realiai atliekant paskirtą bausmę, ir todėl netikslinga nuteistajam atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

Remiantis išdėstytu, kolegija daro išvadą, kad švelninti R. B. paskirtą bausmę nėra pagrindo, todėl skundžiamas nuosprendis dėl R. B. paskirtos bausmės ir jos dydžio yra teisėtas ir pagrįstas.

Taip pat apeliaciniu skundu nuteistasis R. B. nesutinka su priteistu iš jo civiliniu ieškiniu Valstybinei Ligonių kasai už nukentėjusiojo gydymą. Nuteistasis mano, kad už nukentėjusiojo gydymą ligoninėje, kurioje nukentėjusysis gydėsi 5 paras dėl jam padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo, priteistas ieškinys neatitinka tikrovės. Byloje nustatyta, kad nukentėjusiajam M. R. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas (specialisto išvados Nr. G 357/11(04) ir Nr. pG 65-11-357/11(04) 2 t. 8, 10 b. l.) ir nukentėjusiojo sveikata buvo sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų. Nors ligoninėje nukentėjusysis stacionariai gydėsi nuo 2011-03-07 iki 2011-03-10, tačiau jo gydymas buvo tęsiamas ambulatoriškai, dėl ko nukentėjusiojo sveikata buvo sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų. Civiliniu ieškovu byloje pripažinta (duomenys neskelbtini) teritorinė ligonių kasa pateikė byloje pareikštą civilinį ieškinį už M. R. gydymą Kelmės ligoninėje patvirtinančius dokumentus. Minėtuose dokumentuose nurodyta, kad M. R. buvo atlikta operacija ir jis buvo gydytas po operacijos, taigi, valstybės lėšomis gydant nukentėjusįjį ligoninėje, valstybė patyrė išlaidas. Kadangi byloje pareikšto civilinio ieškinio dydis yra patvirtintas objektyviais duomenimis, nėra pagrindo jo mažinti. Dėl to nuteistojo teiginys, kad civilinis ieškinys neatitinka tikrovės yra nepagrįstas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti nuteistojo R. B. apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 8 d. nuosprendžio.