Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės, Linos Muchtarovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Irenos Stasiūnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. B. ir trečiojo asmens I. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2023 m. sausio 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų A. B. ir T. B. ieškinį atsakovui V. B. dėl servituto nustatymo, trečiasis asmuo I. B., ir bendraieškovių V. B. ir I. B. priešieškinį atsakovams A. B. ir T. B. dėl nuosavybės teisės pripažinimo bei bendraieškovių V. B. ir I. B. prevencinį ieškinį atsakovui A. B. dėl uždraudimo atsakovui imtis veiksmų, sukeliančių realią žalos padarymo ateityje grėsmę.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuo ja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųsto teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

18. Byloje iš esmės yra kilęs ginčas dėl turto – vandens gręžinio – nuosavybės teisės bei servituto nustatymo.

Faktinės bylos aplinkybės

19. Bylos duomenimis nustatyta, jog pagal nekilnojamojo turto registro duomenis ieškovui A. B. nuosavybės teise priklauso inžinerinis statinys – gręžtinis šulinys vandeniui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini). A. A. B. 2006 m. birželio 6 d. išduotas gręžinio pasas, gręžinio identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), kuris registruotas Lietuvos geologijos tarnybos Žemės gelmių registre. Gręžinio pasas išduotas po to, kai būdamas ūkininku A. B. 2006 m. gegužės 10 d. pateikė (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybei paraišką gręžiniui projektuoti, techninį projektą atliko UAB ,,Kauno hidrogeologija“ ir po to buvo atlikti gręžtinio šulinio vandeniui įrengimo darbai. Šiai dienai pagal nekilnojamojo turto registrą žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), ant kurio stovi gręžtinis šulinys vandeniui, priklauso atsakovui V. B. asmeninės nuosavybės teise pagal 2014 m. sausio 22 d. dovanojimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini); ūkinis pastatas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir ūkinis pastatas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini), po santuokos nutraukimo priklauso I. B. (Marijampolės apylinkės teismo 2021 m. balandžio 8 d. sprendimas). Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byloje nurodytas objektas – žemės sklypas su statiniais, registro Nr. (duomenys neskelbtini), suformuotas 2018 m. liepos 24 d., gręžtinio šulinio vandeniui kadastro duomenys: adresas (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), paskirtis kiti inžineriniai statiniai.

Dėl nuosavybės teisių į gręžinį Nr. (duomenys neskelbtini)

20. Konkretūs nuosavybės teisės įgijimo pagrindai nurodyti CK 4.47 straipsnyje, tarp kurių yra ir nuosavybės teisės įgijimas pagal sandorius (1 punktas), paveldint (2 punktas), pagaminant naują daiktą (4 punktas) ar kitais įstatymo numatytais atvejais. Visi CK 4.47 straipsnyje nurodyti pagrindai yra savarankiški ir kiekvienas jų atskirai pakankamas nuosavybės teisei įgyti. Pagal teismų praktiką tam, kad būtų galima įgyti nuosavybės teises nurodytais pagrindais, turi būti laikomasi tam tikrų įstatyme nurodytų sąlygų. Įgyjant nuosavybės teisę į daiktą pagal sandorį, nuosavybės teises perduodanti šalis turi būti teisėta daikto savininkė ir turi aiškiai išreikšti valią perduoti nuosavybės teises, daiktas turi būti sukurtas teisėtai ir nuosavybės teisių perleidimo sandoris turi būti sudarytas įstatymo nustatyta tvarka (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2015 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287-611/2015; 2019 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-186-248/2019).

21. Įvertinus bylos duomenis, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ginčo turtą 2006 m. pastatė A. B., kai 2006 m. gegužės 10 d. teikė paraišką gręžiniui projektuoti (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybei, o UAB ,,Kauno hidrogeologija“ rengė techninį projektą. Taigi, bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas nuosavybės teisę į ginčo turtą – gręžinį – įgijo CK 4.47 straipsnio 1 dalies 4 punktu – pagaminant naują daiktą.

22. Nagrinėjamu atveju apeliantai savo reikalavimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal CK 4.47 straipsnio 1 dalies 1 punktą įrodinėja PVM sąskaita faktūra AB Nr. 0003. PVM sąskaita faktūra yra specialios formos buhalterinės apskaitos dokumentas, kuriuo turi būti įforminamos ūkinės operacijos PVM apskaitos tikslais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad PVM sąskaita faktūra savaime nėra sutartis. Remiantis PVM sąskaita faktūra galima patvirtinti šalių sutartinių santykių faktą, kaip tokį, tačiau negalima nustatyti šių santykių pobūdžio (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2009, kt.). Todėl atsakovo pateikta sąskaita faktūra nepatvirtina nei ieškovo valios perleisti ginčo gręžinį atsakovo nuosavybėn, nei nuosavybės teisės į šį turtą perėjimo atsakovui.

23. CK 1.74 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad notarine forma turi būti sudaromi daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimo ir daiktinių teisių bei nekilnojamojo daikto suvaržymo sandoriai, išskyrus bankroto proceso metu sudaromus nekilnojamojo daikto perleidimo sandorius, jeigu šiame kodekse nenustatyta kitaip.” Šiuo atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad PVM sąskaita faktūra nėra pripažintina tinkamu dokumentu, kuriuo gali būti perleidžiamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą.

24. Apeliantai teigia, kad vandens gręžinys nėra statinys, o yra įrenginys, todėl jis nėra laikomas nekilnojamuoju daiktu ir tokio daikto įsigijimui nėra taikoma notarinė sandorio forma. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais apeliantų argumentais ir juos vertina nepagrįstais. Nustatyta, kad nekilnojamaisiais daiktais laikomi daiktai, kurie yra nekilnojami pagal prigimtį ir pagal savo prigimtį kilnojami daiktai, kuriuos nekilnojamaisiais pripažįsta įstatymai. A. B. savo nuosavybės teisę yra išviešinęs nekilnojamojo turto registre, t. y. nekilnojamojo turto kadastro nustatyta tvarka ginčo gręžinys yra suformuotas kaip nekilnojamasis turtas, t. y. turtas yra pripažintas nekilnojamuoju turtu pagal įstatymą.

25. Šiuo atveju teisėjų kolegija pritaria ieškovų pozicijai, kad ginčo turtas yra nekilnojamasis turtas iš esmės pripažino ir apeliantas, kadangi apeliantas siekė neteisėtai įregistruoti nekilnojamąjį turtą - ginčo gręžinį nekilnojamojo turto registre, pateikdamas neteisingus duomenis nekilnojamojo turto registrui. Todėl apeliantas vienu atveju įrodinėja, kad ginčo gręžinys yra nekilnojamasis turtas ir jį siekė įregistruoti savo nuosavybės teise, kitu atveju, t. y. kai nekilnojamojo turto registre įregistruotas savininku A. B., teigia, kad tai nėra nekilnojamasis turtas. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys bei CK 4.2 straipsnio 1 dalies nuostata leidžia daryti išvadą, kad ginčo gręžinys yra nekilnojamasis turtas.

26. CK 6.393 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartis turi būti notarinės formos, išskyrus bankroto proceso metu sudaromas nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartis, o 2 dalyje, nustatyta, kad formos reikalavimų nesilaikymas sutartį daro negaliojančią. Atsižvelgiant į tai, dėl nekilnojamojo turto – inžinerinio statinio – gręžtinio šulinio vandeniui (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) pirkimo-pardavimo sandoris išrašant PVM sąskaitą faktūrą negalimas, bei prieštaraujantis imperatyvioms teisės normos.

27. 2014 sausio 22 d. sudarytose tiek dovanojimo sutartyje, tiek ir pirkimo-pardavimo sutartyje nėra aptartas gręžinys ar bent juo naudojimosi juo tvarka. Prieš sudarant minimas sutartis, tiek žemės sklypas, tiek ūkiniai pastatai priklausė ieškovams, įrengus 2006 m. gręžinį A. B. ir T. B. tenkino savo kasdienius poreikius, siekė juos tenkinti ir po sandorių sudarymo.

28. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad PVM sąskaita faktūra nėra ir negali būti pagrindas nekilnojamajam turtui įgyti, bei kaip nustatyta įsiteisėjusias teismo sprendimais ir administraciniais aktais, ginčo turto savininkas yra A. B..

29. Apeliantai teigia, jog pirmosios instancijos teismo išvados, kad apeliantai neįrodė, jog vandens gręžinys buvo įrengtas kaip galvijų fermų priklausinys, kad nebuvo įrodytas vandens gręžinio funkcinis priklausomumas galvijų fermai, buvo padarytos neatsižvelgus į eilę byloje esančių įrodymų, kurie patvirtina priešingas aplinkybes. Teisėjų kolegija nesutinka ir su šiais apeliacinio skundo argumentais.

30. Pagal CK 4.19 straipsnio 1 dalies nuostatas, priklausiniai yra savarankiški, pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu. Pagrindiniais daiktais pripažįstami daiktai, galintys būti savarankiškais teisinių santykių objektais. Antraeiliais laikomi tik su pagrindiniais daiktais egzistuojantys arba pagrindiniams daiktams priklausantys, arba kitaip su jais susiję daiktai (CK 4.12–4.13 straipsniai). Priklausiniais laikomi savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje antraeiliais daiktais – priklausiniais – pripažįstami daiktai, kurių sąsajos su pagrindiniu daiktu reiškiasi per bendrą ūkinę paskirtį. Tam, kad pagrindinio daikto ir priklausinio funkcinis ryšys būtų pripažįstamas teisiškai reikšmingu, jis turi būti nuolatinio pobūdžio ir pasižymėti ne tik kito daikto naudojimu, bet ir nuolatiniu priklausinio tarnavimu pagrindiniam daiktui (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-452/2011; 2012 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2012; kt. ). Klausimas, ar tarp daiktų yra teisiškai reikšmingas funkcinis ryšys – ar priklausinys savo ūkine paskirtimi tarnauja pagrindiniam daiktui, yra susijęs su konkrečių faktinių aplinkybių konstatavimu, – fakto klausimas, nustatinėtinas nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

31. Nagrinėjamu atveju gręžtinis šulinys vandeniui, nors turi funkcinį ryšį su apeliantui priklausančiais ūkiniais pastatais, tačiau turi ir visus savarankiško daikto požymius – gręžtinis šulinys vandeniui buvo Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka suformuotas kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas, gręžinys buvo pastatytas ne tik aptarnauti ūkinius pastatus, kuriuose laikomi gyvuliai, bet ir gyvenamąjį namą, priklausantį ieškovams, kad patenkintų ieškovų būtinuosius poreikius; gręžtiniui šuliniui vandeniui Nekilnojamojo turto registre suteiktas unikalus numeris, jis nėra įregistruotas kaip ūkinių pastatų priklausinys. gręžinys neįeina į žemės sklypo UN (duomenys neskelbtini) ar ūkinių pastatų – fermų (ūkiniai pastatai), kurios aprūpinamos vandeniu iš gręžinio Nr. (duomenys neskelbtini) sudėtį. Gręžinys Nr. (duomenys neskelbtini) nėra susiję su pagrindiniu daiktu taip, kad be jo pagrindinis daiktas negalėtų būti naudojamas pagal paskirtį arba būtų nevisavertis. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nėra teisinio bei faktinio pagrindo pripažinti vandens gręžinį žemės sklypo ar ūkinių pastatų – fermų, kur laikomi galvijai, priklausiniu.

Dėl deklaracijos apie statybos užbaigimą

32. Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas privalėjo įvertinti, ar vandens gręžinys yra statinys, ar šiuo atveju apskritai galėjo būti sudaryta tokia deklaracija ir ar toks daiktas galėjo būti registruojamas Nekilnojamojo turto registre. Teismas šių klausimų neanalizavo ir dėl jų nepasisakė, nepagrįstai nurodydamas, kad šie klausimai neva buvo išspręsti administracinėse bylose.

33. Lietuvos Respublikos Statybos įstatymo 28 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad deklaracija apie statybos užbaigimą surašoma, statinio (dalies) ekspertizės rangovas tvirtina deklaraciją apie statybos užbaigimą ir ši deklaracija Lietuvos Respublikos statybos leidimų ir statybos valstybinės priežiūros informacinėje sistemoje „Infostatyba“ registruojama šiais atvejais: 1) užbaigus ypatingųjų statinių pagal aplinkos ministro patvirtintą sąrašą, kurių statybai buvo išduoti šio įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodyti statybą leidžiantys dokumentai, statybą; 2) keičiant statinių ar jų dalies paskirtį, kai atliekami tik statinio paprastojo remonto darbai arba statybos darbai iš viso neatliekami, ar užbaigus kitus, negu nurodyti šio straipsnio 2 dalyje ir 3 dalies 1 punkte, statybos darbus, kuriems buvo išduoti šio įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 1–7 punktuose nurodyti statybą leidžiantys dokumentai.

34. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kartu su dokumentais dėl nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymo į nekilnojamojo turto kadastrą ar jų pakeitimo Kadastro tvarkytojui turi būti pateikiamas prašymas ir nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla. Registruojant gręžinius ir daiktines teises į juos, kai jie yra suformuoti Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka ir sudaryta gręžinio kadastro duomenų byla, be šio statinio suformavimo teisėtumą patvirtinančio dokumento turi būti pateiktas ir kitas – Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnio 9 punkte numatytas dokumentas – Žemės gelmių registro, kurio valdytojas ir tvarkytojas yra Lietuvos geologijos tarnyba prie Aplinkos ministerijos, dokumentas, patvirtinantis gręžinio įregistravimo Žemės gelmių registre ir jo savininko duomenis.

35. V. B. vardu 2018 m. liepos 26 d. buvo išduota deklaracija apie statinio statybos užbaigimą/statinio paskirties pakeitimą Nr. 1 dėl gręžinio Nr. (duomenys neskelbtini). 2019 m. vasario 20 d. analogiška deklaracija buvo išduota ir A. B. vardu - 2019 m. vasario 20 d. deklaracija apie statinio statybos užbaigimą/statinio paskirties pakeitimą Nr. 1.

36. A. B. kartu su 2019-02-21 prašymu Nekilnojamojo turto registre įregistruoti nekilnojamąjį daiktą – gręžtinį šulinį vandeniui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ir A. B. nuosavybės teises į jį teritoriniam registratoriui pateikė 2019-02-20 deklaraciją, 2006-06-30 gręžinio Nr. (duomenys neskelbtini) pasą ir 2019-02-20 kadastro duomenų bylą. Kadastro duomenų byloje užfiksuota, kad yra suformuotas atskiras nekilnojamojo turto objektas – gręžtinis šulinys vandeniui, I grupės nesudėtingas statinys, statybos pradžios ir pabaigos metai – 2006, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

37. Teisėjų kolegijos vertinimu, A. B. surašyta 2019-02-20 deklaracija yra dokumentas, patvirtinantis vandens gręžinio, kaip nekilnojamojo daikto, suformavimo teisėtumą. 2006-06-30 gręžinio identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini) pase, kurį teritoriniam registratoriui pateikė A. B., taip pat nurodyta, kad gręžinys Nr. (duomenys neskelbtini) įrengtas 2006-06-06, savininkas – A. B..

38. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad vandens gręžinys yra pastatytas teisėtai bei šio gręžinio statytojas yra A. B.. Tiek registratorius, tiek administracinis teismas pripažino, kad „2019-02-20 deklaracija ir 2006-06-30 gręžinio identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini) pasas, kuriame gręžinio savininku nurodytas A. B., buvo pakankamas pagrindas įregistruoti šį gręžinį ir A. B. nuosavybės teises į jį, o pareiškėjo (šio gręžinio įgijėjo) nuosavybės teisės negali būti įregistruotos, nes jo pateikto įsigijimo dokumento (PVM sąskaitos faktūros) forma neatitinka įstatymų nustatytos formos.“ Apeliantams nepateikus jokių įrodymų, kad deklaracija yra neteisėta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai atsakovo reikalavimą panaikinti 2019 m. vasario 20 d. A. B. deklaraciją apie statinio (-ių) statybos užbaigimą / statinio (-ių) / patalpos (-ų) paskirties pakeitimą Nr. 1, atmetė.

Dėl servituto nustatymo

39. Apeliantai teigia, kad pirmosios instancijos teismas, nesilaikydamas kasacinio teismo suformuotos tokio pobūdžio ginčams praktikos, neteisėtai ir nepagrįstai konstatavo, kad tarp šalių yra nusistovėjusi praktika ir jie savo konkliudentiniais veiksmais išreiškė sutikimą, jog vandeniu šalys naudojasi neatlygintinai, už elektros energiją sunaudojamą siurbti vandeniui bendrai sumoka apeliantas. Teismas, nustatydamas neatlygintiną servitutą, akivaizdžiai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliantų argumentais.

40. Servitutas yra išvestinė daiktinė teisė, suteikianti galimybes jos turėtojui naudotis svetimu daiktu. Pagal CK 4.124 straipsnio 1 dalį servitutas gali būti nustatytas įstatymais, sandoriais ir teismo sprendimais, o įstatymo nustatytais atvejais – administraciniais aktais. CK 4.126 straipsnyje įtvirtintos sąlygos, kurioms esant servitutas nustatytinas teismo sprendimu, t.y. 1) esant savininkų nesutarimui ir 2) būtinumas nustatyti servitutą, kad viešpataujančiojo daikto savininkas galėtų naudoti daiktą pagal paskirtį. Servitutas priverstinai gali būti nustatomas tik tokiu atveju, kai jis yra objektyviai būtinas; servituto būtinumas turi būti objektyvus, įrodytas ir vienintelis būdas išspręsti daikto savininko interesų įgyvendinimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2015).

41. Teismo sprendimu nustatant servitutą, būtina siekti abiejų daiktų savininkų interesų pusiausvyros, kad nebūtų be pakankamo pagrindo varžoma nuosavybės teisė ir vienam asmeniui kilusios problemos nebūtų sprendžiamos kito asmens teisių sąskaita. Taigi, nustatant servitutą, svarbu laikytis tarnaujančiojo ir viešpataujančiojo daiktų savininkų interesų proporcingumo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-70-916/2020).

42. Byloje konstatuota, kad gręžinys, priklausantis vienam savininkui (A. B.), yra kitam asmeniui (V. B.) nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype. Gręžinio vandeniu naudojasi tiek ieškovai, tiek ir apeliantas V. B., apeliantė I. B., kuriai priklauso ūkiniai pastatai, kur laikomi galvijai. Kito vandens šaltinio ieškovai neturi. Ieškovai neturi galimybių patekti prie gręžinio ir pasirūpinti jo tinkamu eksploatavimu, nepasinaudodami apelianto V. B. žemės sklypu, tačiau dėl asmeninių konfliktiškų santykių ieškovui kyla problemos tinkamai įgyvendinant savininko teises ir pareigas. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, pritartina pirmosios instancijos teismui, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja objektyvi būtinybė nustatyti servitutą.

43. Ieškovai kreipėsi į matininką J. B., kuris parengė du žemės sklypų planus: žemės sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), servitutų nustatymui. Apeliantai iš esmės pateiktiems planams jokių prieštaravimų neišreiškė. Byloje nėra duomenų, kad kitu būdu, nei per apeliantui priklausantį žemės sklypą, ieškovas galėtų patekti prie gręžinio Nr. (duomenys neskelbtini).

44. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, šalių išsakytus argumentus, vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir proporcingumo principais, darė pagrįstą išvadą, jog ieškovų reikalavimas nustatyti servitutą pagal matininko J. B. parengtus žemės sklypų planus servitutų nustatymui yra pagrįstas ir įrodytas.

45. Apeliantai kelia sprendimo neteisėtumo klausimą, nes tariamai pirmosios instancijos teismas neišsprendė servituto atlygintinumo klausimo. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliantų argumentais. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas sprendė servituto ne/atlygintinumo klausimą ir padarė išvadą, kad nėra pagrindo prašomą nustatyti servitutą nagrinėjamu atveju laikyti atlygintinu.

46. Pažymėtina, kad nuo 2014 m. gręžiniu naudojasi tiek ieškovai, tiek ir apeliantas V. B., bei I. B.. Per visą šį laikotarpį nėra kilęs klausimas dėl atlygintinumo. Į bylą nėra pateikta duomenų, kad apeliantai būtų kreipėsi į ieškovus, jog jie kompensuotų dalį išlaidų už sunaudotą elektros energiją vandeniui iš gręžinio siurbti, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas sprendė, jog šalys konkliudentiniais veiksmais išreiškė sutikimą, kad vandeniu šalys naudojasi neatlygintinai. Jei apeliantai manė, jog nustatytu servitutu jiems yra ar bus padaryta žala, būtent jie turėjo teikti teismui įrodymus, kurias būtų įrodytas žalos padarymo faktas, žalos dydis ir pan. Tačiau tokių įrodymų nagrinėjant bylą apeliantai neteikė.

Dėl prevencinio ieškinio

47. Apeliantai reiškė prevencinį ieškinį, kuriuo prašė uždrausti A. B. ir/ar jo nurodytiems asmenims imtis veiksmų, kurių pagrindu vandens gręžinys Nr. (duomenys neskelbtini), elektros tiekimas į vandens gręžinį ir vandens tiekimo trasos esančios žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), būtų sunaikinti ir/ar sugadinti ir/ar būtų nutrauktas vandens tiekimas į galvijų fermas iš gręžinio.

48. Pagrindas reikšti prevencinį ieškinį yra tada, kai yra realus pavojus, kad ateityje gali būti padaryta žalos (CK 6.255 straipsnio 1 dalis). Prevenciniu ieškiniu laikomas ieškinys, kuriuo siekiama uždrausti atlikti veiksmus, sukeliančius realią žalos padarymo ateityje grėsmę. Prevencinio ieškinio, kaip civilinių teisių gynimo būdo, tenkinimo sąlyga – neteisėti veiksmai – suprantami kaip teisinę pareigą pažeidžiantys veiksmai, kurių pasekmė – žalos padarymas ateityje. Žala šiuo atveju turi būti suprantama kaip būsimų neteisėtų veiksmų potenciali pasekmė. Tokiu atveju ieškovas turi įrodyti atsakovo būsimus neteisėtus veiksmus ir kad dėl jų gali atsirasti žala. Prevenciniu ieškiniu negali būti reikalaujama nutraukti savaime teisėtus veiksmus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. Nr. e3K-3-322-916/2019). Teisingai pirmosios instancijos teismas nurodė, jog šiuo atveju V. B. ir I. B. turi įrodyti tai, kad A. B. atlieka neteisėtus veiksmus, dėl kurių gali kilti žala, tačiau kol kas atliekami neteisėti veiksmai nesukėlė jokių pasekmių.

49. Iš 2018 m. liepos 20 d. (duomenys neskelbtini) AVPK Imuniteto ir Vidaus tyrimų skyriaus nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad 2018 m. liepos 9 d. A. B. su policijos pareigūnais buvo atėję į V. B. priklausantį žemės sklypą su ketinimu nukirpti elektros kabelį, kuriuo užtikrinamas žemės sklype esančio vandens gręžinio funkcionavimas, tačiau minėti veiksmai nebuvo atlikti. Nutarime taip pat nurodyta, kad 2018 m. liepos 5 d. (duomenys neskelbtini) AVPK (duomenys neskelbtini) rajono PK buvo gautas A. B. pareiškimas su prašymu nubausti V. B., nes jis atjungė vandens tiekimą iš gręžinio, o 2018 m. liepos 17 d. A. B. apklausus jį liudytoju parodė, kad vanduo buvo atjungtas laikotarpiu nuo 2018-06-28 iki 2018-07-09. Taip pat šiame nutarime nurodyta, kad A. B. rankose turėtos replės buvo tik siekis paveikti V. B., kad būtų vėl tiekiamas į jo namus vanduo, o sugadinti gręžinio nenorėjo, nes jau 2018-07-05 buvo išsiuntęs prašymą į (duomenys neskelbtini) hidrogeologijos tarnybą dėl gręžinio užkonservavimo. Taip pat į bylą pateikta ir kitų įrodymų apie šalių konfliktus. Taigi, byloje esantys įrodymai įrodo, kad tarp šalių santykiai yra konfliktiški, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tai yra labiau deklaratyvūs A. B. teiginiai, iš esmės jis neturi tikslo jo uždaryti, nes jam taip pat reikalingas šis vanduo.

50. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors A. B. su replėmis buvo V. B. nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype ir kalbėjo apie norą nukirpti elektros kabelį, kad nutrūktų vandens siurbimas, ir taip atjungti gręžinį, tačiau jokie realūs veiksmai atlikti nebuvo, todėl jų vertinti kaip siekį padaryti žalą nėra pakankamo pagrindo. Pritartina pirmosios instancijos teismo motyvams, kad kiti A. B. veiksmai, tokie kaip surašytas I. B. prašymas, o vėliau ir raginimas atlikti tam tikrus veiksmus (tokius kaip pašalinti gelžbetonines konstrukcijas nuo gręžinio lauke, sudaryti notarinę tvarka gręžinio nuomos sutartį, įrengti vandens skaitiklį ir kt.), o neįvykdžius reikalavimų - atjungs gręžinį, nelaikytini neteisėtais.

51. Atsižvelgusi į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos tesimo išvada, kad bendraieškoviai neįrodė A. B. atliekamų neteisėtų veiksmų ar siekio atlikti neteisėtus veiksmus, kaip ir neįrodė realios žalos padarymo grėsmės, todėl nėra pagrįsto pagrindo tenkinti prevencinį ieškinį.

Dėl absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo

52. Apeliantai teigia, kad šia civilinę bylą nagrinėjo teisėja, kuri jau yra kitoje byloje pasisakiusi dėl šiam ginčui svarbių aplinkybių, inter alia, ginčo gręžinio priklausomybės, ginčo gręžinio nuosavybės teisės pagrindimo dokumentais, statybos užbaigimo deklaracijos, PVM sąskaitos faktūros, dėl gręžinio kaip žemės sklypo priklausinio, pasisakė dėl apelianto kaip gręžinio naudotojo statuso. Minimos aplinkybės buvo nagrinėjamos šioje byloje, teisėjai jau iš esmės pasisakius dėl šių aplinkybių, šalių teisinių santykių kvalifikavimo kitoje byloje. Tokiu būdu, nagrinėdama šią civilinę bylą teisėja buvo šališka, nes jau buvo pasisakiusi dėl šiai civilinei bylai svarbių aplinkybių, ginčo šalių nuosavybės teisių, minimos PVM sąskaitos faktūros, statybos užbaigimo deklaracijos. T. y. pasisakius kitoje byloje dėl šiai bylai esminių aplinkybių, apeliantams susidaro pagrįstos abejonės, dėl teismo (teisėjos) išankstinio nusistatymo.

53. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors apeliantai teigia, jog teismas, nagrinėdamas bylą, buvo šališkas, tačiau nušalinimo teisėjai nereiškė, procesinėmis teisėmis, numatytomis CPK 64 straipsnyje nesinaudojo, todėl teiginiai dėl teismo šališkumo vertintini kaip nepagrįsti. Apeliaciniame skunde nurodytą informaciją apeliantai žinojo nuo pat bylos nagrinėjimo pradžios, todėl turėjo teisę reikšti nušalinimą bylą nagrinėjančiai teisėjai. Pažymėtina, jog tik esant pareiškimui dėl nušalinimo, subjektai, turintys įstatymo suteiktus įgaliojimus sprendžia klausimus dėl teisėjų nušalinimo, vadovaujasi CPK nustatytais nušalinimo pagrindais ir įrodymais pagrįstais argumentais, o ne byloje dalyvaujančio asmens, net nepareiškusio nušalinimo bylą nagrinėjusiam pirmosios instancijos teismui, subjektyvia nuomone grindžiamomis prielaidomis.

54. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, pirmosios instancijos teismo šališkumo nenustatė, o priimtą sprendimą vertina kaip teisėtą ir pagrįstą.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

55. Apeliantai taip pat nurodo, kad ginčijamu teismo sprendimu teismas priteisė iš I. B. 666,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, tačiau byloje nėra pateikta jokių bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių dokumentų, kad kokios nors bylinėjimosi išlaidos buvo patirtos po I. B. įstojimo į bylą bendraieškove. Nesant bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių įrodymų, bylinėjimosi išlaidos iš I. B. negali būti priteistos.

56. Nagrinėjamu atveju I. B. įtraukta į bylą trečiuoju asmeniu atsakovo pusėje. Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, turi šalies procesines teises (įskaitant teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą) ir procesines pareigas, išskyrus teisę pakeisti ieškinio pagrindą ir dalyką, padidinti arba sumažinti ieškinio reikalavimus, atsisakyti ieškinio, pripažinti ieškinį arba sudaryti taikos sutartį (CPK 47 straipsnio 2 dalis). Taip pat V. B. ir I. B. kaip bendraieškoviai pateikė priešieškinį ir prevencinį ieškinį.

57. CPK 93 straipsnyje reglamentuojamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. CPK 93 straipsnio 1 ir 2 dalyse yra įtvirtinta bendroji bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisyklė, grindžiama principu „pralaimėjęs moka“, reiškianti, kad, paskirstant bylinėjimosi išlaidas, pralaimėjusi šalis pati padengia savo bylinėjimosi išlaidas ir yra įpareigojama atlyginti laimėjusios šalies išlaidas. Bendrosios bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės užtikrina bylinėjimosi išlaidų paskirstymą šalims pagal išnagrinėtos bylos materialųjį teisinį rezultatą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-1075/2020).

58. Ieškinį patenkinus, o priešieškinį ir prevencinį ieškinį atmetus, pagrįstai pirmosios instancijos teismas iš atsakovo V. B. ieškovo A. B. naudai priteisė 1409,00 Eur (75 Eur žyminio mokesčio ir 1334 Eur už advokato teisines paslaugas) išlaidas, o iš I. B. A. B. naudai priteisė 666,00 Eur bylinėjimosi išlaidų. Nepagrįsti apeliantų argumentai, kad byloje nėra bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių įrodymų. Į bylą pateiktas žyminio mokesčio kvitas ir išlaidų advokato pagalbai apmokėti pagrindimas - PVM sąskaita faktūra ir 2022 m. kovo 25 d. mokėjimo nurodymas.

59. Apeliacinės instancijos teismo anksčiau nurodytais motyvais atsakyta į esminius apeliacinio skundo argumentus. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010).

Dėl procesinės bylos baigties

60. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovų pareikšto ieškinio pagrįstumo, teisingai aiškino ir taikė nagrinėjamam klausimui aktualias materialiosios teisės normas, įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių nepažeidė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti arba naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

61. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatomis bylinėjimosi išlaidos, tarp jų išlaidos advokato pagalbai apmokėti, atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jas priteisiant iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Bylinėjimosi išlaidos, atmetus atsakovo ir trečiojo asmens apeliacinį skundą, jiems neatlyginamos ir nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis).

62. Ieškovai atsiliepime į apeliacinį skundą prašo priteisti iš apeliantų solidariai ieškovų A. B. ir T. B. patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau į bylą nepateikė įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl ieškovams bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2023 m. sausio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.