- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-12-16
- Bylos Nr.
- 1A-614-658/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 1-11-0-00005-2020-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Nerijus Meilutis, Giedrius Endriukaitis, Algirdas Giedraitis
- Nuteistasis
- R. B.
- Nukentėjusysis
- D. G.
- Kaltinamasis
- R. B.
- Advokatai
- Gediminas Bukauskas
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedriaus Endriukaičio, Algirdo Giedraičio ir Nerijaus Meilučio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. B. gynėjo advokato Gedimino Bukausko apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. rugsėjo 8 d. nuosprendžio, kuriuo R. B. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 12 (dvylikos) mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant viso bausmės atlikimo laikotarpiu būti namuose nuo 22 val. iki 7 val., jei tai nesusiję su darbu.
Nukentėjusiojo D. G. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista iš kaltinamojo R. B. nukentėjusiajam D. G. 500 Eur (penki šimtai eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. R. B. nuteistas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2020 m. gegužės 21 d. apie 15.40 val. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), prasilenkdamas antrojo rėžiminio korpuso aukšte su Saugumo valdymo skyriaus jaunesniuoju specialistu D. G., atsisukęs į jį ir sakydamas „vieną dieną aš tau, kurva, akis išdursiu, pamatysi“, pagrasino su juo susidoroti, tokiais savo nusikalstamais veiksmais patvirtindamas pagrindą, kad grasinimas sunkiai sutrikdyti D. G. sveikatą gali būti įvykdytas.
Žemesnės instancijos teismas
2. Kauno apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 8 d. nuosprendyje konstatuota, kad byloje surinkti ir ištirti įrodymai patvirtina, kad R. B. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje, t. y., jog jis, pasakydamas kaltinime nurodytą frazę nukentėjusiajam, grasino sunkiai sutrikdyti jam sveikatą, o nukentėjusysis turėjo pagrindą manyti, kad grasinimai gali būti realiai įvykdyti. Teismas nustatė, kad grasinimą R. B. pasakė po ką tik jam paskirtos nuobaudos. Taip pat R. B. žinojo, kad jo svarstymo Drausmės komisijoje priežastis buvo įvykis, apie kurį pradinį pranešimą pateikė nukentėjusysis. Jis buvo apimtas neigiamų emocijų, frazę pasakė apimtas pykčio. Be to, nukentėjusysis ir liudytoja žinojo, jog R. B. suimtas byloje dėl sunkaus nusikaltimo žmogaus gyvybei organizuotoje grupėje padarymu. Dėl to, nors įvykio metu R. B. jokių agresyvių gestų nedarė, nukentėjusiojo neužsipuolė ir jo atžvilgiu nereikėjo naudoti jokių specialių priemonių, teismas sprendė, jog R. B. išsakyta frazė su necenzūriniais žodžiais, tiesiogiai teigiant, kad vieną dieną nukentėjusiajam bus išdurtos akys, buvo nukreipta išgąsdinti, bauginti nukentėjusįjį, o nukentėjusysis, žinodamas minėtas aplinkybes, turėjo realų pagrindą bijoti tokių grasinimų. Kad tai nebuvo vien tik nereikšminga frazė, patvirtina nukentėjusiojo ir liudytojos parodymai bei aplinkybė, jog apie šį faktą dar tą pačią dieną buvo surašyti tarnybiniai pranešimai. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pobūdį bei nuteistąjį charakterizuojančias aplinkybes ir sprendė, jog jam skirtina su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė – laisvės apribojimas. Be to, teismas, įvertinęs, jog nukentėjusysis dėl nuteistojo išsakyto grasinimo galėjo jausti baimę, nerimą, galėjo sutrikti jo miegas, tačiau dėl nusikalstamos veikos patirti neigiami dvasiniai išgyvenimai nebuvo ilgalaikiai, padarė išvadą, kad 500 Eur yra pakankami nukentėjusiajam dėl nusikaltimo patirtiems neigiamiems dvasiniams išgyvenimams kompensuoti.
3. Apeliaciniu skundu nuteistojo R. B. gynėjas advokatas Gediminas Bukauskas skundžia Kauno apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 8 d. nuosprendį, prašo jį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, kadangi nepadaryta veika, turinti BK 145 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių. Skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
3.1. nuteistasis viso baudžiamojo proceso metu neigė išsakęs nukentėjusiojo D. G. atžvilgiu grasinančio pobūdžio frazę, nes pasakė tik įžeidžiančius necenzūrinius žodžius. Net ir neginčijant fakto, kad nuteistasis pasakė teismo konstatuotą frazę, vien šių žodžių nepakanka, kad nuteistojo veiką būtų galima kvalifikuoti pagal BK 145 straipsnio 1 dalį. R. B. žodžiai buvo išsakyti spontaniškai, susinervinus dėl Drausmės komisijos posėdyje jam paskirtos nuobaudos, nuteistasis savo žodžiais siekė įžeisti nukentėjusįjį, o ne jį išgąsdinti, versti bijoti ateityje. Nuteistasis ir nukentėjusysis neturi priešiškumo vienas kito atžvilgiu. Apsižodžiavimas truko apie pora sekundžių, jokio sujudimo po to nebuvo, visi nuėjo savais keliais – nuteistasis buvo nuvestas į kamerą, nukentėjusysis liko tęsti darbą. Nukentėjusysis ir liudytoja E. M. taip pat patvirtino, kad R. B. išsakyti žodžiai buvo spontaniški, išsakyti išėjus iš Drausmės komisijos posėdžio, R. B. tuo metu buvo emocingas, piktas. Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad nuteistasis buvo apimtas neigiamų emocijų, frazę pasakė apimtas pykčio. Dėl to nėra ginčo, kad nuteistojo R. B. žodžiai buvo spontaniškai išsprūdę, o tai rodo, jog nėra būtinojo nusikalstamos sudėties objektyviojo požymio – grasinimo realumo, ir subjektyviosios pusės požymio – kaltininko siekio įbauginti nukentėjusįjį.
3.2. iš vaizdo įrašo matyti, jog R. B. ir nukentėjusiojo D. G. susitikimas buvo atsitiktinis ir truko tik keletą sekundžių. Nuteistasis nei kūnu, nei rankomis jokių grasinančio pobūdžio judesių nedarė, nebuvo paėjęs į nukentėjusiojo pusę. Iš nukentėjusiojo ir R. B. lydėjusios pareigūnės pusės jokios reakcijos po R. B. išsakytų žodžių nebuvo, vietoje nesiaiškinta situaciją, nenaudotos specialios priemonės, pareigūnė tiesiog pagal planą išvedė R. B. iš patalpos, o nukentėjusysis toliau tęsė darbą ir vedžiojo į Drausmės komisijos posėdį nuteistuosius. Nukentėjusysis D. G. teisme parodė, kad tuo metu apskritai R. B. žodžių nesuprato kaip pavojingo grasinimo, nejautė pavojaus iš jo pusės, nes buvo užsiėmęs su kitu nuteistuoju. Kai R. B. nuėjo, nukentėjusysis tęsė savo darbą. Taigi, nuteistojo žodžių niekas rimtai nevertino, nukentėjusysis neišsigando. Skunde pažymima, jog nei R. B. elgesys įvykio metu, nei ankstesnis jo elgesys ir santykiai su nukentėjusiuoju nesudarė jokio pagrindo nuteistojo grasinimo vertinti kaip realaus ir pareigūnai tai palaikė perdėta emocine reakcija į paskirtą drausminę nuobaudą. Tik praėjus ne mažiau kaip valandai po įvykio pareigūnai surašė identiškus tarnybinius pranešimus, kurių pagrindu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Todėl akivaizdu, kad ikiteisminio tyrimo pradėjimą lėmė ne realus ir D. G. baimę sukėlęs R. B. grasinimas, o galimai kiti tikslai, tame tarpe nukentėjusiojo noras pasipelnyti iš situacijos.
3.3. pirmosios instancijos teismas pernelyg sureikšmino aplinkybę, kad R. B. yra suimtas už labai sunkų nusikaltimą ir todėl jo išsakyti žodžiai jau savaime sudaro pagrindą grasinimus laikyti realiais. Pažymima, kad nukentėjusysis turi ilgametę profesinę patirtį laisvės atėmimo įstaigose ir dirba betarpiškai su suimtais asmenimis, todėl jo reakcija laikytina gana neadekvačia ir neturėtų būti pagrindu R. B. veikos pripažinimui nusikalstama. Nagrinėjamu atveju R. B. veika pagal pavojingumą apskritai negali būti vertinama kaip nusikaltimas, nes jo tyčia buvo nukreipta į nukentėjusiojo įžeidimą, todėl jo veikoje galimai yra administracinio nusižengimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 508 straipsnyje, požymiai. Pirmosios instancijos teismas, veiką kvalifikavęs kaip nusikaltimą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nepagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.
Žemesnės instancijos teismas
4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis R. B. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti ir R. B. išteisinti, o prokurorė ir nukentėjusysis prašė apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo R. B. gynėjo advokato Gedimino Bukausko apeliacinis skundas atmetamas.
5. Nuteistojo R. B. gynėjo advokato G. Bukausko apeliaciniame skunde iš esmės nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei ginčijamas nusikalstamos veikos padarymo faktas, teigiant, kad nuteistojo veiksmuose nebuvo nusikaltimo objektyviojo požymio – grasinimo realumo, ir subjektyviosios pusės požymio – kaltės. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis).
6. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi R. B. gynėjo apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą nuosprendį ir baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus faktinius duomenis, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir priėmė teisingą, motyvuotą ir pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytus reikalavimus įvertintais įrodymais pagrįstą procesinį sprendimą, kuriuo R. B. pripažino kaltu pagal BK 145 straipsnio 1 dalį.
Dėl padarytos veikos atribojimo nuo administracinio nusižengimo ir drausminės atsakomybės
7. Apeliaciniame skunde nurodoma Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktika ir teigiama, kad sprendžiant dėl asmens padarytos veikos, pirma reikia įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.). Nurodoma, kad R. B. veika atitinka administracinio nusižengimo, numatyto ANK 508 straipsnyje, požymius, nes jo tyčia buvo nukreipta į nukentėjusiojo įžeidimą. Teisėjų kolegija pritaria, kad baudžiamoji atsakomybė yra kraštutinė priemonė (ultima ratio), todėl visų pirma pasisako, ar yra pagrindas R. B. padarytą veiką kvalifikuoti kaip administracinį nusižengimą (konkrečiai numatytą ANK 508 straipsnyje) ar vien tik kaip drausmės pažeidimą, leidžiantį taikyti nuteistajam disciplinarinio poveikio priemones.
8. Pirmiausia pasisakoma ar R. B. atžvilgiu galima taikyti drausminę atsakomybę. Kolegija nustatė, jog veikos, už kurią nuteistas šioje byloje R. B. padarymo metu, jis buvo laikomas (duomenys neskelbtini), nes baudžiamojoje byloje Nr. 1-92-813/2020 jam nuo 2018 m. rugpjūčio 29 d. iki šiol taikoma griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad suimtieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis tardymo izoliatoriuje nustatytos vidaus tvarkos. Šią normą detalizuoja Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės (toliau ir – Taisyklės) , patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1R-25. Taisyklių 18 punkto atitinkamuose papunkčiuose yra numatyti draudimai nuteistiesiems ir suimtiesiems, kuriuos pažeidus jiems gali būti taikoma drausminė atsakomybė. Tačiau paminėtuose teisės aktuose, numatančiuose konkrečius draudimus izoliatoriuose laikomiems asmenims, neįtvirtinta disciplinarinė atsakomybė už grasinimą statutiniam valstybės tarnautojui ar/ir jo įžeidimą. Konstatuotina, kad Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymas ir Taisyklės yra priskirtini viešosios teisės šaltiniams. Šios teisės reguliavimo metodas yra imperatyvus, ir jie negali būti aiškinami plečiamai. Todėl, nei LR suėmimo vykdymo įstatyme, nei Taisyklėse nenumatant nuteistajam draudimo grasinti, tai negali būti laikoma drausmės pažeidimu, už kurį taikytina tik drausminė atsakomybė. Įstatymo leidėjas sukonstravo kitų šakų teisės normas, numatančias atsakomybę už tokio pobūdžio veikas. Todėl esant šioms veikoms turi būti analizuojama ar jos neužtraukia administracinės arba baudžiamosios atsakomybės, ir nustačius kad taip – atitinkamai ją ir taikyti.
9. Sprendžiant dėl galimybės R. B. atžvilgiu taikyti administracinę atsakomybę, pirmiausiai reikia atriboti ANK ir BK numatytų veikų požymius, tam tarpe ir minėtų teisės normų saugomus objektus. ANK 508 straipsnyje numatyta administracinė atsakomybė už statutinio valstybės tarnautojo, karo policijos ar žvalgybos pareigūno garbės ir orumo pažeminimą, reiškiamą žodžiais, gestais, įžeidžiančiu, įžūliu, provokuojančiu elgesiu ar kitokiu elgesiu. Ši teisės norma skirta ginti valdymo tvarką, sudaryti teisines prielaidas atitinkamų teisėsaugos institucijų pareigūnams vykdyti savo tarnybines funkcijas ir apsaugoti pareigūnų garbę ir orumą nuo pažeminimų. Vertinant ANK 508 straipsnyje numatytą pažeidimą, svarbu nustatyti pasakytų žodžių prasmę, tai, ar jie tikrai buvo nukreipti į pareigūnus, kokie konkrečiai žodžiai buvo išsakyti, ar jais buvo siekiama įžeisti pareigūnus, pažeminti jų orumą. ANK 508 straipsnyje nurodytos veikos objektyvusis požymis pasireiškia savo pareigas einančio valstybės tarnautojo ar viešo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimu. Tuo tarpu BK 145 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Šio nusikaltimo objektyvieji požymiai pasireiškia psichine prievarta – grasinimu nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą. Grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai. Taigi, skiriasi minėtų veikų objektai: ANK 508 straipsnio objektas yra valdymo tvarka ir ginama teisėsaugos institucijų pareigūnų garbė ir orumas nuo pažeminimų, o BK 145 straipsnyje numatyto nusikaltimo objektas yra grėsmė nukentėjusiojo gyvybei ir sveikatai (psichinei ir fizinei).
10. Nagrinėjamu atveju nuteistasis R. B. teigia, kad pavartojo necenzūrinį žodį pareigūno D. G. atžvilgiu siekdamas jį įžeisti. Tačiau reikia vertinti ne vieną žodį, o visą pasakytą frazę. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistojo pasakytas žodis „kurva“ buvo nukreiptas ne į nukentėjusiojo D. G. pažeminimą, o buvo tik kaip kreipinys į jį, siekiant sustiprinti jo atžvilgiu išsakomą grasinimą vieną dieną išdurti akis. R. B. pasakyta frazė nukentėjusiojo D. G. buvo suvokta kaip realus grasinimas (apie grasinimo realumą pasisakytina sekančiame šios nutarties skyriuje) vieną dieną padaryti jam sunkų sveikatos sutrikdymą ir nukentėjusysis turėjo pagrindą bijoti dėl savo sveikatos ar net gyvybės. Taigi, nuteistojo žodžiai, tam tarpe ir vienas necenzūrinis, nors ir buvo nukreipti į statutinį valstybės tarnautoją, tačiau jie buvo skirti ne pažeminti jo garbę ir orumą, o jį įbauginti dėl tolesnių nuteistojo R. B. veiksmų, dėl kurių ateityje gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai D. G. sveikatai. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog R. B. veika neatitinka ANK 508 straipsnyje numatyto administracinio nusižengimo sudėties požymių ir negali būti vertinama kaip administracinis nusižengimas, nes R. B. veika nebuvo nukreipta siekiant pažeisti D. G. garbę ir orumą, bet siekiant jį įbauginti.
Dėl R. B. veikos kvalifikavimo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį
11. Apeliaciniame skunde nesutinkama, kad nuteistasis R. B. apskritai išsakė nukentėjusiojo D. G. atžvilgiu grasinančio pobūdžio frazę. Apeliantas taip pat nurodo, kad net pripažinus, jog nuteistasis pasakė inkriminuojamą frazę, ji buvo pasakyta spontaniškai, susinervinus dėl Drausmės komisijos posėdyje jam paskirtos nuobaudos ir nebuvo skirta išgąsdinti pareigūno. Skunde teigiama, kad šiuo atveju nėra grasinimo realumo. Teisėjų kolegija su tokiais apelianto teiginiais nesutinka.
12. Kaip jau minėta, BK 145 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Šios nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai pasireiškia psichine prievarta – grasinimu nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą. Pagal teismų praktiką grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai. Įstatymas nenustato, kokiomis priemonėmis turi būti išreikštas grasinimas, taigi jis gali būti išreiškiamas įvairiomis formomis, pvz., žodžiu, raštu, pasitelkiant elektronines ryšio priemones, konkliudentiniais veiksmais. Vertinant grasinimo realumą, reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo pagrindo manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Grasinimas – tai bauginimo procesas, baimės kitam asmeniui sukėlimas, o ne grasinančio asmens realūs ketinimai įgyvendinti smurtą. Grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino grasinimą įvykdyti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti grasinimo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-26/2010, Nr. 2K-341/2010, Nr. 2K-12/2011, Nr. 2K-410-693/2015, Nr. 2K-131-1073/2018, Nr. 2K-139-511/2020). Grasinimas turi būti realus. Sprendžiant klausimą apie grasinimo realumą, paprastai atsižvelgiama į grasinimo motyvus, grasinančiojo ir asmens, kuriam grasinama, tarpusavio santykius, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-639/2010).
13. Šios nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis – kaltė – pasireiškia tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas supranta, jog grasinimą išsako ar išreiškia taip, kad nukentėjusysis tiki, jog tokie veiksmai gali būti realiai padaryti, ir pats nori tokios nukentėjusiojo būsenos. Motyvai, kurių skatinamas kaltininkas grasina nukentėjusiajam, gali būti įvairūs (kerštas, chuliganiškos paskatos ir pan.), tačiau jie nusikaltimo kvalifikavimui reikšmės neturi. Nusikaltimo sudėtis yra formalioji, todėl veika laikoma baigta nuo jos padarymo momento (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-142/2007, Nr. 2K-131-1073/2018 ir kt.).
14. Nuteistasis R. B. ir jo gynėjas nesutikimą su nuosprendyje padarytomis išvadomis grindžia tuo, kad nuteistasis inkriminuojamo įvykio metu ir vietoje nukentėjusiajam pasakė tik necenzūrinius žodžius, tačiau neigė išsakęs grasinimą išdurti akis. Taip pat, jų teigimu, išsakyti žodžiai buvo spontaniški ir nukentėjusysis neišsigando, ką patvirtina paties nukentėjusiojo ir liudytoja apklaustos kitos (duomenys neskelbtini) specialistės parodymai. Teisėjų kolegija, dar kartą patikrinusi baudžiamosios bylos duomenis, sprendžia, kad toks nuteistojo ir jo gynėjo vertinimas yra paremtas tik siekiu įrodymus pateikti sau palankia linkme juos subjektyviai interpretuojant. Visus byloje surinktus įrodymus vertinant pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas nuostatas, t. y. vertinant tiek kiekvieną atskirai, tiek visumoje, lyginant juos tarpusavyje, pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl R. B. kaltės padarius BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą abejonių nekelia. Nuosprendyje išsamiai aprašyti visi byloje surinkti įrodymai, pateikta jų analizė ir teisinis vertinimas, nurodyti argumentai, kuriais remiantis vienais įrodymais teismas tiki ir jais vadovaujasi spręsdamas dėl R. B. kaltės, o kitus atmeta ir jais nesivadovauja.
15. Sprendžiama, kad vertinant nukentėjusiojo, liudytojos, paties nuteistojo parodymus svarbu tai, kad tuo metu, kai nuteistasis R. B. pagal kaltinime nurodytas aplinkybes grasino nukentėjusiajam, antrojo rėžiminio korpuso aukšto koridoriuje buvo tik pats nuteistasis, nukentėjusysis ir liudytoja E. M.. Esant tokiai situacijai vienu iš pagrindinių įrodymų šaltinių tampa nukentėjusiojo ir minėtos liudytojais parodymai, kuriais teismas neturėjo pagrindo netikėti. Nukentėjusysis D. G. tiek ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 29-32), tiek pirmosios instancijos (1 t., b. l. 139–140), tiek ir apeliacinės instancijos teismuose davė nuoseklius paaiškinimus, konkrečiai nurodė, kokius žodžius jo atžvilgiu išsakė R. B., paaiškino, kodėl šioje situacijoje nuteistojo grasinimus jis laikė realiais ir bijojo, kad jie gali būti įvykdyti. Liudytoja apklausta E. M. viso proceso metu patvirtino nukentėjusiojo paaiškinimus dėl jo atžvilgiu išsakyto grasinimo (1 t., b. l. 42–45, 156–157). Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo netikėti nukentėjusiojo ir liudytojos parodymais, jie yra nuoseklūs bei nėra duomenų, kad pareigūnai siekė apkalbėti nuteistąjį, nes neturėjo su juo jokių konfliktų. Tą iš esmės patvirtino ir R. B. bei jo gynėjo apeliacinio skundo teiginys, kad tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo iki tol nebuvo jokio priešiškumo.
16. Nukentėjusiojo ir liudytojos parodymus patvirtina jų tą pačią dieną surašyti tarnybiniai pranešimai (1 t., b. l. 25–26), kuriuose nurodyta, jog vedant R. B. iš Drausmės komisijos posėdžio salės jis prasilenkė su D. G. ir šiam pasakė vieną dieną išdursiąs akis. Vien tai, kad tarnybiniai pranešimai buvo surašyti ne iš karto, o vėliau tą pačią dieną, nesudaro pagrindo jų nevertinti kaip įrodymų. Tokią išvadą kolegija daro ir dėl to, nes abu pareigūnai įvykio metu dirbo ir buvo užsiėmę kiekvienas savo lydimais nuteistaisiais (suimtaisiais), todėl būtų neprotinga ir neracionalu, kad jie, palikę suimtuosius be priežiūros, būtų iš karto bėgę rašyti tarnybinių pranešimų. Visiškai logiška, kad jie raštu pranešė apie R. B. išsakytą grasinimą pasibaigus pamainai. Be to pats tarnybinių pranešimų (kurie ir buvo vada ikiteisminiam tyrimui pradėti) parašymo momentas apskritai neturi jokios reikšmės, nes, baudžiamieji įstatymai nereglamentuoja, kada turi būti pranešama apie galimai padarytą nusikalstamą veiką. Pažymėtina ir tai, kad šiuo atveju (duomenys neskelbtini) pareigūnai, atlikdami savo pareigas, apskritai neturėjo pasirinkimo nepranešti apie nederamą R. B. elgesį, kadangi privalo pranešti apie visus incidentus vykdant tarnybą.
17. Iš byloje esančio vaizdo įrašo ir jo apžiūros protokolo taip pat matyti, kad 15:41:38 val. R. B. išėjo iš Drausmės komisijos posėdžių salės, o 15:41:42 val. prasilenkė su jaunesniuoju specialistu D. G. ties antrojo rėžiminio korpuso aukšto laiptinės durimis ir pastarajam kažką pasakė (1 t., b. l. 21–24). Taigi, nors šiame vaizdo įraše negirdėti, ką pasakė nuteistasis, tačiau jis patvirtina, jog įvykio metu nuteistasis kreipėsi į nukentėjusįjį. Įvertinus įrodymų visumą spręstina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad inkriminuoto įvykio metu R. B. pasakė D. G. frazę vieną dieną išdursiąs nukentėjusiajam akis.
18. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka, kad minėta frazė buvo pasakyta spontaniškai. Iš (duomenys neskelbtini) specialistų K. B., M. A., D. G. 2020 m. gegužės 14 d. tarnybinių pranešimų (1 t., b. l. 78–80), Drausmės komisijos 2020 m. gegužės 22 d. posėdžio protokolo (1 t., b. l. 73–77) nustatyta, kad dar 2020 m. gegužės 14 d. D. G., būdamas poste virš pasivaikščiojimo kiemelių, pamatė kaip suimtieji R. B. ir dar du jo kameroje gyvenantys asmenys galimai turi neleistinų daiktų bei apie tai pranešė specialistui K. B.. Specialistams K. B. ir M. A. atliekant R. B. kratą buvo pastebėta, kad jis dešinėje rankoje laikė juodos spalvos daiktą panašų į USB atmintinę. Suimtojo pareikalavus parodyti ką turi rankoje, R. B. nevykdė pareigūnų nurodymo ir USB atmintinę išmetė prie konvojaus durų. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad atmintinė priklauso kitam asmeniui, kurio tuo metu (duomenys neskelbtini) nebuvo. Drausmės komisija, įvertinusi pažeidimo medžiagą, tame tarpe ir suimtojo R. B. paaiškinimus, nutarė jam paskirti drausminę nuobaudą – papeikimą. Taigi, nuteistajam buvo žinoma, kad būtent nukentėjusysis D. G. pamatė ir pranešė kitiems pareigūnams apie R. B. 2020 m. gegužės 14 d. padarytą drausminį pažeidimą. Todėl, kolegijos vertinimu, nuteistasis turėjo aiškų motyvą grasinti nukentėjusiajam. Tai visiškai logiškai siejasi ir su grasinimo turiniu – išdurti akis, nes būtent nukentėjusysis pamatė R. B. daromą pažeidimą. Todėl kolegija sprendžia, kad R. B. tyčia grasinti D. G. galėjo susiformuoti dar prieš Drausmės komisijos posėdį, o išsakyti žodžiai sunkiai sutrikdyti nukentėjusiojo sveikatą, nors ir būnant nuteistajam supykusiam ant nukentėjusiojo, negali būti vertinami kaip spontaniški. Sutiktina tik su tuo, kad šiems grasinimams atsirado proga išsakyti tik po 2020 m. gegužės 21 d. Drausmės komisijos posėdžio, t. y. po kurio nukentėjusysis ir nuteistasis betarpiškai susitiko koridoriuje, ir R. B. pirmą kartą po D. G. pranešimo, būdamas artimame kontakte su juo turėjo galimybę jo atžvilgiu išsakyti grasinimus. Kaip jau minėta, kolegija sprendžia, jog nuteistojo grasinimas nukentėjusiajam išdurti akis yra 2020 m. gegužės 14 d. įvykio pasekmė, kai D. G. pamatė R. B. padarytą pažeidimą ir apie tai pranešė atsakingiems asmenims, ir tokia fraze aiškiai norėta įspėti, kad nukentėjusysis per daug mato, kokius pažeidimus daro nuteistieji (suimtieji) ir už tai vieną dieną jam bus padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Atsižvelgtina ir į grasinimo turinį „vieną dieną“, kas sukelia nukentėjusiajam neapibrėžtą baimės ir nesaugumo jausmą, nes tokio pobūdžio grasinimas suprantamas tiek, kaip galimas įvykdyti iš karto, tiek kaip ir galimas įvykdyti bet kuriuo momentu vėliau.
19. Apeliantas taip pat nesutinka, kad R. B. išsakytas grasinimas nukentėjusiojo atžvilgiu buvo realus. Apelianto teigimu, grasinimo realumo nebuvimą pagrindžia paties nuteistojo, nukentėjusiojo ir liudytojos parodymai, kad išsakius inkriminuojamą frazę nebuvo jokio sujudimo, nuteistojo atžvilgiu nenaudotos specialios priemonės, o jie visi tiesiog išsiskirstė. Nuteistojo R. B. ir jo gynėjo nuomone, nukentėjusysis neišsigando ir nejautė jokio pavojaus iš nuteistojo pusės. Tačiau teisėjų kolegija ir šiuos apeliacinio skundo teiginius atmeta kaip nepagrįstus.
20. Nukentėjusiajam D. G. dėl jo atliekamo darbo pobūdžio buvo žinomi nuteistojo asmenybę charakterizuojantys duomenys, tame tarpe ir aplinkybė, kad R. B. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas – baudžiamojoje byloje, kurioje jis kaltinamas padaręs labai sunkų nusikaltimą, t. y. kaltinamas žmogaus nužudymu pavojingu būdu veikiant organizuotoje grupėje. Sutiktina, kad R. B. šiuo metu nėra nuteistas už minėtą nusikaltimą ir neaišku ar jis apskritai bus nuteistas, tačiau teismo nutartyse, kuriomis R. B. skirtas ir vėliau pratęstas suėmimas, jau buvo įvertinta suimamojo asmenybė ir konstatuotas jo pavojingumas, nes tai privaloma skiriant griežčiausią kardomąją priemonę ir tokiam įvertinimui nereikia apkaltinamojo nuosprendžio. Pažymėtina ir tai, kad minėta baudžiamoji byla yra rezonansinė, apie jos nagrinėjimą ne kartą skelbta žiniasklaidoje, todėl nukentėjusiajam apie R. B. galimai padarytas nusikalstamas veikas galėjo būti žinoma ir iš visuomenės informavimo priemonių. Šių aplinkybių kontekste nuteistojo pavartotas smurtinius veiksmus apibūdinantis išsireiškimas, teisėjų kolegijos vertinimu, buvo pakankamas sukelti nukentėjusiajam baimės, nerimo ir nesaugumo jausmą bei sąlygoti nukentėjusiojo manymą, kad grasinimas gali būti įvykdytas iš tikrųjų. Tokį vertinimą pagrindžia ir paties nukentėjusiojo pirmosios instancijos teismo posėdžiuose nurodyta aplinkybė, kad per ilgą laikotarpį, kurį dirba pataisos įstaigose, į necenzūrinius žodžius jau nebekreipia dėmesio, tačiau juos atskiria nuo grasinimų, kurie nėra kasdienybė, o žinant, kuo R. B. yra kaltinamas kitoje baudžiamojoje byloje atsirado baimės jausmas. Šie duomenys pirmosios instancijos teismo buvo įvertinti tinkamai, kaip pakankami nukentėjusiajam situaciją vertinti kaip grėsmingą, o grasinimą – kaip realų, taip pat – kaip įrodantys tyčios nuteistojo veiksmuose buvimą. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad R. B., prasilenkdamas koridoriuje su nukentėjusiuoju, pavartodamas necenzūrinį žodį ir išsireiškimą, nurodantį fizinio smurto panaudojimą nukentėjusiojo atžvilgiu neapibrėžtu metu, kuris gali būti suprantamas tiek dabar iš karto, tiek bet kuriuo momentu ateityje, žinodamas, kad nukentėjusiajam yra žinoma informacija apie jo asmenybę, suprato savo elgesio bauginantį pobūdį, siekė sukelti nukentėjusiajam nerimo, baimės, nesaugumo jausmą. Priešingos išvados neleidžia daryti apelianto nurodomas aplinkybės, jog inkriminuojamo įvykio metu R. B. atžvilgiu nebuvo naudotos specialios priemonės, jis neatliko jokių agresyvių gestų, iš karto nebandė įvykdyti išsakyto grasinimo. Vien išsakytos grasinančios frazės D. G. atžvilgiu užteko, jog pastarasis išsigąstų, kad grasinimas jam išdurti akis gali būti įvykdytas. Kaip jau minėta, baudžiamojo įstatymo konstrukcija tokią veiką vertina kaip baigtą nusikaltimą.
21. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad kitose bylose teismo pateikti išaiškinimai taikytini tik tada, kai yra tapačios arba esminių panašumų turi teisiškai reikšmingos abiejų bylų aplinkybės, kurios buvo suformuluotų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių ratio decidendi (sprendimo pagrindas, motyvacija) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-76/2012, Nr. 2K-297-303/2019). Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo remtis apeliaciniame skunde nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 4 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-203-489/2018 suformuota teismų praktika, nes šios bylos ratio decidendi skiriasi nuo nagrinėjamos baudžiamosios bylos. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tinkamos šiai bylai kasacinio teismo teisės aiškinimo taisyklės dėl BK 145 straipsnio 1 dalies aiškinimo, išdėstytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijų priimtose nutartyse Nr. 2K-292/2013 ir 2K-131-1073/2018. Šiose nutartyse nukentėję subjektai taip pat yra valstybės pareigūnai (prokuroras ir tyrėjas), grasinimų sulaukę dėl savo tarnybinių pareigų vykdymo, o ir suformuluota taisyklė dėl grasinimo realumo grasinant veiksmus atlikti ne tik šiuo metu, bet ir ateityje. Šiose bylose buvo palikti galioti apkaltinamieji nuosprendžiai.
22. Apeliantas skundu prašo priimti sprendimą, priešingą pirmosios instancijos teismo sprendimui, kas, sutinkamai su kasacinio teismo praktika, reiškia, kad apibrėžia pačias plačiausias apeliacinio skundo ribas. Tokiu atveju BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą visa apimtimi, tam tarpe ir dėl paskirtos bausmės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-34/2010, 2K-190-648/2018).
23. Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas R. B. tiek bausmės rūšį, tiek dydį, atsižvelgė į nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos ir jo asmenybės pavojingumą. R. B. padarė vieną nesunkų (BK 145 straipsnio 1 dalis, 11 straipsnio 3 dalis) nusikaltimą, pavojingą žmogaus sveikatai ir gyvybei, kuriuo reali turtinė žala nebuvo padaryta, tačiau nukentėjusysis patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus. Nuteistasis anksčiau neteistas, tačiau skirdamas bausmę teismas įvertino aplinkybę, kad nusikaltimas, už kurio padarymą R. B. nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, buvo padarytas kitoje byloje paskirtos kardomosios priemonės – suėmimo metu. Teismas įvertino ir tai, kad nėra R. B. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių.
24. Esant šioms nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į BK 55 straipsnio nuostatas, pagrįstai R. B. už jo padarytą nusikalstamą veiką skyrė su areštu arba terminuotu laisvės atėmimu nesusijusią bausmę – laisvės apribojimą, parenkant straipsnio sankcijoje numatytą šios rūšies bausmės dydį artimą vidurkiui ir įpareigojant tam tikru laiku būti namuose. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nuteistajam paskirta bausmė yra proporcinga bei savo rūšimi ir dydžiu atitinka bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis). Išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pobūdžiu ar jo asmenybe, šioje byloje nenustatyta, todėl švelninti paskirtą bausmę ar kitaip lengvinti nuteistojo teisinę padėtį nėra pagrindo.
25. Taigi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Teismas, tinkamai įvertinęs byloje surinktus atskirus įrodymus ir jų visetą, padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, jog R. B. padarė jam inkriminuotą nusikaltimą, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje. Nuosprendis įvertinamas kaip teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti ar keisti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo R. B. gynėjo advokato Gedimino Bukausko apeliacinį skundą atmesti.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.