Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andrutės Kalinauskienės, Margaritos Stambrauskaitės ir Eglės Surgailienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Neradenta“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-14394-727/2019 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Neradenta“ ieškinį atsakovei AAS „BTA Baltic Insurance Company“, veikiančiai per AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialą Lietuvoje, dėl įvykio pripažinimo draudžiamuoju.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7. Nurodė, kad iš baudžiamojoje byloje priimto apkaltinamojo nuosprendžio turinio matyti, kad 2014 m. liepos 10 d. dieną įvykusiam nelaimingam atsitikimui kilti turėjo reikšmės iš esmės dvi priežastys: 1) darbuotojų padarytas priešgaisrinės saugos norminio teisės akto reikalavimų pažeidimas ir 2) saugos ir sveikatos darbe vidinės kontrolės įmonėje nepakankamumas. Be šių įstatymų pažeidimų nebūtų ir mirtino nelaimingo atsitikimo. Teismas sprendė, kad žalą sukėlė gaisras, kuris kilo ne dezinfekcijos procedūros atlikimo metu, kaip teigia ieškovė, o savarankiško veiksmo – ieškovės darbuotojoms, neapmokytoms bendrovėje dėl saugaus darbo su degiais skysčiais, itin neatsargiu ir pavojingu būdu (uždegant ugnimi) atliekant plastikinėje talpykloje esančio itin lakaus, degaus skysčio (etilo alkoholio (spirito)) kokybės tikrinimą.

8. Teismo vertinimu, 2014 m. liepos 10 d. įvykis negali būti laikomas sveikatos priežiūros įstaigų civilinės atsakomybės už pacientams padarytą žalą privalomojo draudimo objektu ir negali būti laikomas draudžiamuoju ir pagal Taisyklių 14.11, nes klinikos darbuotojos atliko neteisėtą, baudžiamajame įstatyme numatytą veiksmą, nesusijusį su medicininių paslaugų teikimu, kas buvo kilusio gaisro ir jo tragiškų jo pasekmių rezultatas.

9. Teismas nurodė, kad odontologinių paslaugų teikimas, kaip tiesioginė ieškovės veikla, yra asmens sveikatos priežiūros paslaugų dalis, tačiau ieškovė, drausdama savo profesinę riziką, negali besąlygiškai tikėtis žalos atlyginimo už savo darbuotojų netinkamai, pažeidžiant baudžiamojo įstatymo draudimus, atliktus veiksmus.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

10.3. Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 3 straipsnyje yra nustatyta, kad pacientas turi teisę į kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas. Pagrindinė gydytojo pareiga – teikti kvalifikuotą ir rūpestingą medicinos pagalbą ligoniui. Sveikatos priežiūros įstaigos atsakomybė už joje dirbančių gydytojų ir kitų specialistų kaltais veiksmais teikiant sveikatos priežiūros paslaugas padarytą žalą pacientams yra deliktinė civilinė atsakomybė (CK 6.283, 6.284 straipsniai). Deliktinės civilinės atsakomybės institutas yra grindžiamas visuotine pareiga laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu nepadarytų žalos kitam asmeniui (CK 6.263 straipsnis). Kasacinis teismas yra suformavęs nuoseklią sveikatos priežiūros įstaigų deliktinės civilinės atsakomybės ir jai taikyti būtinų sąlygų nustatymo praktiką. Teismo konstatuota, kad gydytojo civilinė atsakomybė pripažįstama viena iš profesinės atsakomybės rūšių, kuriai būdinga tai, jog profesionalo veiksmai vertinami taikant griežtesnius atidumo, rūpestingumo, dėmesingumo, atsargumo standartus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408/2009; 2010 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2010; kt.). Gydytojų veiksmai vertintini ne jų rezultato, o proceso aspektu, t. y. ar konkrečioje situacijoje medicininės paslaugos buvo teikiamos dedant maksimalias pastangas, imantis visų galimų ir reikalingų priemonių bei jas naudojant atidžiai, rūpestingai ir kvalifikuotai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3478/2008). Taip pat laikoma, kad yra sveikatos priežiūros įstaigos ir jos darbuotojų kaltė, jei nurodyti reikalavimai nebuvo pažeisti, bet paciento sveikatos pablogėjimą ar mirtį sukėlė sveikatos priežiūros paslaugas teikiančių asmenų tyčia arba šie asmenys nebuvo tiek rūpestingi ir apdairūs, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-236/2010).

10.4. Pagrindinė sveikatos priežiūros įstaigos darbuotojų pareiga – teikti kvalifikuotą ir rūpestingą medicinos pagalbą; pacientą ir sveikatos priežiūros įstaigos darbuotoją siejančios prievolės turinį sudaro ne tik pareiga garantuoti tam tikrą konkretų rezultatą, bet ir pareigą užtikrinti, kad ši prievolė būtų vykdoma dedant maksimalias pastangas, t. y. užtikrinant maksimalų atidumo, rūpestingumo, atsargumo ir kvalifikuotumo laipsnį. Sprendžiant sveikatos priežiūros įstaigos atsakomybės už nukentėjusiam trečiajam asmenui padarytą žalą klausimą, sveikatos priežiūros įstaigos darbuotojų veiksmus turi vertinti ne jų rezultato, o proceso aspektu.

10.6. Lietuvos Respublikos odontologų rūmai yra patvirtinę odontologinių ligų diagnostikos ir gydymo protokolus, kuriuose yra aprašytos odontoliginės procedūros. Remiantis šiais protokolais, darytina išvada, jog odontologinė procedūra tęsiasi net ir tada, kai yra pildoma paciento kortelė. Paciento apklausa, apžiūra, stebėjimas taip pat laikoma odontologinės procedūros dalimis. Pažymėjo, kad dantų tilto dezinfekavimas yra ne tik odontologinės procedūros dalis, bet laikytina tiesioginiu veiksmu susijusiu su asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimu. Neatlikus burnos gleivinės ir dantų tilto dezinfekcijos, pacientams negali būti tęsiama ir toliau vykdoma odontologinė procedūra. Todėl visi apeliantės darbuotojos neteisėti veiksmai, t.y. netinkamas ir neatsargus dezinfekavimo veiksmo vykdymas, traktuotinas kaip apeliantės darbuotojos klaida, kas patenka į draudimo objektą (Taisyklių 9 p.).

10.7. Apeliantė nurodė, kad byloje nėra nei teisioginių, nei netiesioginių įrodymo, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog apeliantės darbuotojos neteisėti veiksmai, t.y. neatsargūs ir aplaidūs veiksmai atliekant dezinfekavimo veiksmą, nėra ir negali būti laikomi odontologinės procedūros dalimi. Priešingai, apeliantės į bylą pateikti Lietuvos Respublikos odontologų rūmai yra patvirtinti odontologinių ligų diagnostikos ir gydymo protokolai patvirtina, jog odontologinė procedūra prasideda nuo paciento apklausos ir baigaisi tuomet, kai dantų tiltas yra užcementuojamas. Todėl visi sveikatos priežiūros įstaigos darbuotojų veiksmai, atliekami šios procedūros metu, yra laikyti asmens sveikatos priežiūros paslaugomis ir teisiogiai su asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimu susijusiomis paslaugomis. Atitinkamai apeliantės darbuotojos veiksmai turi būti ir įvertinti.

10.8. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. lapkričio 15 d. nutarties 20 punkte (baudžiamoji byla Nr. 2K-337-489/2018) nurodė, kad žalos atsiradimą įtakojo neatsargūs darbuotojų veiksmai. Todėl ginčijamame sprendime netesingai nurodoma, jog įvykusiam nelaimingam atsitikimui kilti turėjo reikšmės iš esmės dvi priežastys: 1) darbuotojų padarytas priešgaisrinės saugos norminio teisės akto reikalavimų pažeidimas ir 2) saugos ir sveikatos darbe vidinės kontrolės įmonėje nepakankamumas. Faktinių aplinkybių neatitinkančios teismo išvados sąlygoja tai, kad pirmosios instancijos teismas netinkami įvertino bylos faktines aplinkybes.

10.9. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, pažeidė tiek procesinės teisės, tiek materialinės teisės normas, kas sąlygoja procesinio teismo sprendimo neteisėtumą.

11.1. Atsakovė nesutinka su apeliantės apeliacinio skundo argumentais, kad įvykis įvyko odontologijos klinikos darbuotojoms teikiant pacientei sveikatos priežiūros paslaugą, t.y. atliekant odontologinę procedūrą – dezinfekciją. Visų pirma, iš įsiteisėjusių teismų sprendimų, priimtų baudžiamosiose bylose, darytina išvada, kad žalą sukėlė gaisras, kuris kilo ne dezinfekcijos procedūros atlikimo metu, o UAB „Neradenta“ darbuotojoms, neapmokytoms šioje bendrovėje dėl saugaus darbo su degiais skysčiais, itin neatsargiu ir pavojingu būdu – uždegant ugnimi – atliekant plastikinėje talpykloje esančio itin lakaus, degaus skysčio – etilo alkoholio (spirito) kokybės tikrinimą. Gaisras, sukėlęs žalą, UAB „Neradenta“ patalpose kilo dėl darbuotojų neatsargių, tačiau tiesiogiai su asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimu nesusijusių veiksmų, tai patvirtina teismų sprendimuose konstatuotos aplinkybės. Paslaugą teikusios UAB „Neradenta“ darbuotojos atliko neteisėtą veiksmą, nesusijusį su medicininių paslaugos teikimu, t. y. žala atsirado ne teikiant odontologines ar su jomis tiesiogiai susijusias paslaugas, bet tikrinant spirito kokybę ir šis veiksmas yra niekaip nesusijęs su tiesiogiai pacientei teiktomis odontologo paslaugomis dėl atsilaisvinusio tilto.

11.3. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad spirito, kaip dezinfekavimo priemonės, tikrinimas (tiesioginis veiksmas, sukėlęs gaisrą ir neigiamas (tragiškas) pasekmes) neįėjo į odontologinių paslaugų teikimą ir iš viso vargu ar galėjo būti ieškovės darbuotojų prievolės ir kompetencijos dalimi, nes dezinfekavimo skysčiai ir priemonės, teismo supratimu, turi būti naudojami jau patikrinti atsakingų asmenų ir paruošti naudojimui. Tokia teismo išvada yra visiškai pagrįsta, nes prielaida tokiai išvadai yra konstatuota įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose, priimtuose baudžiamosiose bylose, kuriuose nurodyta, kad buvo pažeistas Vaistinių preparatų laikymo ir įtraukimo į apskaitą asmens sveikatos priežiūros įstaigose tvarkos aprašo, patvirtinto LR Sveikatos apsaugos ministro 2006 m. gruodžio 13 d. įsakymu Nr. V-1051 27 punkto reikalavimas dėl etanolio laikymo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.).

13. Nagrinėjamu atveju CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

14. Byloje kilo ginčas dėl 2014 m. liepos 10 d. UAB „Neradenta“ odontologijos kabinete įvykusio gaisro, kurio metu nekentėjo ir vėliau mirė pacientės, pripažinimo draudžiamuoju įvykiu.

15. Byloje nustatyta, kad AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialas Lietuvoje atsisakė išmokėti draudimo išmoką ieškovei, motyvuodamas tuo, kad įvykis nėra sveikatos priežiūros įstaigų civilinės atsakomybės už pacientams padarytą žalą privalomojo draudimo objektas, nes paslaugą teikusios klinikos darbuotojos atliko neteisėtą veiksmą, nesusijusį su medicininių paslaugų teikimu, kas buvo kilusio gaisro ir jo tragiškų pasekmių išdava.

16. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, sprendė, kad gaisro kilimo priežastis nėra tiesiogiai susijusi su ieškovės teiktomis asmens sveikatos priežiūros paslaugomis ar konkrečiai pacientui atliktomis ar atliekamomis odontologinėmis procedūromis. 2014 m. liepos 10 d. įvykis negali būti laikomas sveikatos priežiūros įstaigų civilinės atsakomybės už pacientams padarytą žalą privalomojo draudimo objektu ir negali būti laikomas draudžiamuoju ir pagal Sveikatos priežiūros įstaigų civilinės atsakomybės už pacientams padarytą žalą privalomojo draudimo taisyklių 14.11 punktą, nes klinikos darbuotojos atliko neteisėtą, baudžiamajame įstatyme numatytą veiksmą, nesusijusį su medicininių paslaugų teikimu, kas buvo kilusio gaisro ir jo tragiškų jo pasekmių rezultatas.

17. Įvertinusi skundžiamo teismo sprendimo turinį, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo argumentams bei išvadoms. Teisėjų kolegijos nuomone, skundžiamas sprendimas priimtas tinkamai nustačius faktines bylos aplinkybes, įvertinus byloje esančių įrodymų visumą bei atitinka teisės normų reikalavimus.

18. Įstatymas reglamentuoja, kad draudimo apsauga – tai draudiko įsipareigojimas sumokėti draudimo išmoką, įvykus draudžiamajam įvykiui – atsitikimui, nustatytam įstatyme ar draudimo sutartyje. Draudžiamasis įvykis – draudimo sutartyje nurodytas atsitikimas, kuriam įvykus draudikas privalo mokėti draudimo išmoką (Draudimo įstatymo 2 straipsnio 33 dalis, Civilinio kodekso 6.987 straipsnis). Sveikatos priežiūros įstaigų civilinės atsakomybės už pacientams padarytą žalą privalomojo draudimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro 2005 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. V-6 (toliau - Taisyklės) 9 punktas numato, kad draudimo objektas - draudėjo civilinė atsakomybė už žalą, padarytą nukentėjusiam trečiajam asmeniui, kuri atsirado draudimo sutarties galiojimo metu ir per vienerius metus nuo draudimo sutarties galiojimo pabaigos dėl draudimo sutarties galiojimo metu padarytų neteisėtų draudėjo ir/ar draudėjo darbuotojų veiksmų, teikiant asmens sveikatos priežiūros paslaugas, kurių sąvoka atitinka išdėstytą CK 6.725 straipsnyje. Paminėtas CK straipsnis sveikatos priežiūros paslaugas apibrėžia kaip veiklą, įskaitant tyrimus ir su asmeniu tiesiogiai susijusius patarimus, kuria stengiamasi asmenį išgydyti, apsaugoti nuo susirgimo ar įvertinti jo sveikatos būklę. Taisyklių 10 punktas numato, kad draudimo objektas nėra draudėjo civilinė atsakomybė už žalą, padarytą draudėjo veiksmais, tiesiogiai nesusijusiais su asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimu. Taisyklių 14.11 punktas numato, kad draudėjo teritorijoje padarytos baudžiamuosiuose įstatymuose numatytos veikos, dėl kurių atsirado žala, nėra priskiriamos prie draudžiamųjų įvykių.

19. Apeliantė nurodo, jog 2014 m. liepos 10 d. gaisrą sukėlė neatsargūs jos darbuotojų veiksmai, atliekant būtiną odontologinę procedūrą, t. y. tikrinant dezifekavimo priemonę, dėl ko įvykis turi būti pripažintas draudžiamuoju. Apeliantės teigimu, dantų tilto dezinfekavimas yra ne tik odontologinės procedūros dalis, bet laikytina tiesioginiu veiksmu susijusiu su asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimu, nes neatlikus burnos gleivinės ir dantų tilto dezinfekcijos, pacientams negali būti tęsiama ir toliau vykdoma odontologinė procedūra. Apeliantė teigė, kad visi apeliantės darbuotojos neteisėti veiksmai, t. y. netinkamas ir neatsargus dezinfekavimo veiksmo vykdymas, traktuotinas kaip apeliantės darbuotojų klaida, kas patenka į draudimo objektą (Taisyklių 9 punktas). Su šiais apeliantės argumentais teisėjų kolegija nesutinka. Priešingai, nei nurodo apeliantė, į bylą pateikti rašytiniai įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad gaisro kilimo priežastis nėra tiesiogiai susijusi su ieškovės teiktomis asmens sveikatos priežiūros paslaugomis ar konkrečiai pacientei atliktomis ar atliekamomis odontologinėmis procedūromis, o spirito kokybės tikrinimas nelaikytinas odontologine paslauga. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad dezinfekavimo skysčiai ir priemonės turi būti naudojami jau patikrinti atsakingų asmenų ir paruošti naudojimui. Priešingai, nei nurodo apeliantė, į bylą pateiktas Lietuvos Respublikos odontologų rūmų patvirtintas odontologinių ligų diagnostikos ir gydymo protokolas taip pat nepatvirtina, jog dezinfekavimo skysčio (spirito) kokybės tikrinimas laikytinas odontologine paslauga. Jokių įrodymų, kurių pagrindu galima būtų spręsti, kad spirito kokybės tikrinimas yra privaloma dezinfekcijos procedūros dalis ir kas ją privalo atlikti, apeliantė teismui nepateikė (CPK 176 straipsnis). Byloje nėra ginčo, kad dantų tilto dezinfekcija yra būtina odontologinės procedūros dalis, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo konkrečiu atveju, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, žala buvo padaryta ne dėl netinkamo ar nekokybiško dezinfekavimo, ar netinkamos tam skirtos dezinfekcijės priemonės panaudojimo. Bylos duomenys patvirtina, kad žalą sukėlęs gaisras UAB „Neradenta“ patalpose kilo dėl neatsargių, tačiau tiesiogiai su asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimu nesusijusių veiksmų, dėl to nėra teisinio pagrindo 2014 m. liepos 10 d. įvykį pripažinti draudžiamuoju pagal sveikatos priežiūros įstaigų civilinės atsakomybės už pacientams padarytą žalą privalomąjį draudimą. Teismų praktikoje suformuota nuostata, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-52/2011 ir kt.).

20. Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliantės skundo motyvais nėra pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 3 straipsnio 7 dalis, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 328 straipsnis).

21. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra reikšmingi ginčo nagrinėjimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

22. Atmetus apeliacinį skundą, ieškovei jos patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme nėra atlyginamos.

23. Atsakovas apie patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme įrodymų nepateikė.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.