- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-10-09
- Bylos Nr.
- 1S-889-312/2014
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Rezultatas
- Nutartis: atmesti skundą ir palikti galioti teismo nutartį/sprendimą
- Teisėjas
- Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė
- Nuteistasis
- V. U., V. U. Vilniaus
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė išnagrinėjusi nuteistojo V. U. skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 19 d. nutarties, kuria netenkintas jo skundas dėl Vilniaus pataisos namų administracijos 2014 m. birželio 27 d. rašto Nr. (duomenys neskelbtini) bei dėl Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2014 m. liepos 16 d. rašto Nr. (duomenys neskelbtini), kuriais atsisakyta teikti nuteistąjį V. U. Vilniaus pataisos namų Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijai, panaikinimo ir dėl įpareigojimo Vilniaus pataisos namų administraciją perduoti nuteistojo V. U. prašymą dėl lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos taikymo Vilniaus pataisos namų Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijai bei įpareigojimo Vilniaus pataisos namų Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisiją svarstyti V. U. prašymą dėl lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos, panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. U. Šiaulių apygardos teismo 2008 m. lapkričio 21 d. nuosprendžiu nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 129 str. 1 d. laisvės atėmimu dvylikai metų. Nuosprendžiu bausmę paskirta atlikti pataisos namuose. Bausmės pradžia nustatyta skaičiuoti nuo 2008 m. lapkričio 21 d., į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2007 m. lapkričio 10 d. iki 2008 m. lapkričio 21 d.
Šalies argumentai
Vilniaus miesto apylinkės teismui nuteistasis pateikė skundą dėl Vilniaus pataisos namų administracijos 2014 m. birželio 27 d. rašto Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo jo prašymą dėl lygtinio paleidimo atsisakyta perduoti nagrinėti Vilniaus pataisos namų Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijai bei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2014 m. liepos 16 d. rašto Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo paliktas galioti Vilniaus pataisos namų administracijos 2014 m. birželio 27 d. raštas Nr. (duomenys neskelbtini). Nuteistasis savo skundą grindė tuo, jog jis 2014 m. gegužės 26 d. pateikė prašymą Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijai dėl pakartotinio svarstymo dėl jo lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos, kadangi jis atitinka formaliuosius lygtinio paleidimo taikymo kriterijus, t. y. jis jau yra atlikęs reikiamą bausmės dalį. Skundžiamuose raštuose yra nepagrįstai nurodoma, kad jis neatitinka formaliojo lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos kriterijaus, t. y., kad jis nėra atlikęs įstatymo nustatytos bausmės, kadangi jis formaliuosius kriterijus atitiko jau 2011 m. lapkričio 10 d., o 2012 m. liepos 1 d. įsigaliojusi nauja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) redakcija jo atžvilgiu neturėtų būti taikoma, kadangi ji sunkina nuteistojo padėtį.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutartimi nuteistojo skundas buvo atmestas.
Šalies argumentai
Skundu aukštesnės instancijos teismui nuteistasis prašo panaikinti kaip neteisėtus Vilniaus pataisos namų 2014 m. birželio 27 d. raštą Nr. (duomenys neskelbtini), Kalėjimų departamento 2014 m. liepos 16 d. raštą Nr. (duomenys neskelbtini), Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 19 d. nutartį, įpareigoti Vilniaus pataisos namų administraciją perduoti nuteistojo V. U. prašymą Vilniaus pataisos namų lygtinio paleidimo komisijai dėl lygtinio paleidimo iš pataisos namų bei įpareigoti svarstyti jo prašymą dėl lygtinio paleidimo bei priimti teisės aktuose numatytą sprendimą.
Skunde nurodoma, kad nagrinėjant analogišką klausimą, kuri Lietuvos Respublikos BVK redakcija taikytina nuteistajam Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja 2013 m. lapkričio 4 d. nutartyje byloje Nr. TS-149-870/2013 išaiškino ir priėmė sprendimą, įpareigojantį Vilniaus pataisos įstaigos komisiją svarstyti nuteistojo M. M. prašymą dėl lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos. Nuteistasis teigia, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos BVK 157 str. 3 d. 1 p. numatytas formalusis jo lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos terminas suėjo 2011 m. lapkričio 10 d. (turintis vaikų iki septynerių metų arba du ir daugiau nepilnamečių vaikų (jeigu jiems neapribota tėvų valdžia) kai jie yra faktiškai atlikę ne mažiau kaip vieną trečdalį paskirtos bausmės). Nurodo, kad Vilniaus pataisos namų administracija 2011 m. lapkričio 15 d. ir 2012 m. gegužės 29 d. teikė teikimus dėl jo lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos, tačiau teikimai Vilniaus apylinkės teisme nebuvo tenkinti. Teigia, kad 2014 m. gegužės 26 d. raštu kreipėsi į Vilniaus pataisos namų lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisiją dėl pakartotinio svarstymo. 2014 m. birželio 27 d. gautas Vilniaus pataisos namų raštas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame priimtas sprendimas atsisakyti svarstyti ir pateikti nuteistojo prašymą dėl lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos lygtinio paleidimo komisijai. Apskundus minėtą raštą Kalėjimų departamentui, 2014 m. liepos 16 d. priimtas sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame, analogiškai kaip ir Vilniaus pataisos namų rašte nurodyta, kad lygtinio paleidimo klausimo sprendimas nuteistojo atžvilgiu galimas tik nuo 2015 m. lapkričio 15 d., nors iki 2012 m. liepos 1 d. minėtas klausimas buvo spręstas kelis kartus. Nuteistasis teigia, kad minėti institucijų raštai nėra Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijos sprendimas, nors jis 2014 m. gegužės 26 d. pateikė prašymą būtent jai. Dėl to minėti institucijų sprendimai yra neteisėti, t. y. neatitinka įstatymuose ir teisės aktuose numatytos sprendimų priėmimo tvarkos nagrinėjant lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos klausimą. Skundžiama nutartis, nuteistojo įsitikinimu, priimta atmestinai, nesigilinant į susidariusią situaciją, nesivadovaujant suformuota teismų praktika. Nutartyje nėra pasisakyta, kokiu teisiniu pagrindu nuteistojo teisinė padėtis yra sunkinama, nebetaikant anksčiau galiojusios Lietuvos Respublikos BVK 157 str. 3 d. 1 p. redakcijos, nes šiuo metu galiojanti redakcija iš viso nenumato lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos turint nepilnamečių vaikų. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos BK 3 str. numatyta, jog veikos nusikalstamumą naikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį švelninantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims, o baudžiamasis įstatymas, numatantis veikos nusikalstamumą, griežtinantis bausmę arba kitaip sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, neturi gyžtamosios galios. Skunde nuteistasis taip pat remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 38, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartimi byloje Nr. TS-149-870/2013, Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 1 d. nutartimi byloje Nr. 1S-327-166/2014, Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartimi byloje Nr. 1S-1971-238/2013, Kauno apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 5 d. nutartimi byloje Nr. 1S-1533-238/2013, Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 13 d. nutartimi byloje Nr. TS-101-359/2013, kadangi pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str. minėti precedentai yra teisės šaltiniai nagrinėjant analogišką klausimą.
Atsiliepimų į skundą negauta.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo skundas atmestinas.
Išnagrinėjus nuteistojo skundą konstatuotina, kad skundžiama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 19 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta. Nuo 2012 m. liepos 1 d. įsigaliojus naujai Lietuvos Respublikos BVK 157 str. (2011 m. gruodžio 22 d., įst. Nr. XI-1863) redakcijai, lygtinio paleidimo sąlygos nuteistiesiems buvo sugriežtintos. Iš nuteistojo skundo argumentų bei skundžiamos nutarties motyvų matyti, jog šiuo atveju kilęs ginčas dėl Lietuvos Respublikos BVK nuostatų, reglamentuojančių lygtinio paleidimo sąlygas, galiojimo ir taikymo.
Pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir suformuotoje teismų praktikoje ne kartą nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją). Aukštesnės instancijos teismas, atmeta kaip nepagrįstą skundo argumentą, kad Lietuvos Respublikos BVK yra baudžiamasis įstatymas bei atkreipia nuteistojo dėmesį, kad baudžiamuoju įstatymu laikytinas toks įstatymas, kuriame yra įtvirtinta, kokios veikos yra laikomos nusikalstamomis, nustatytos bausmės ir kitos poveikio priemonės už nusikalstamų veikų padarymą, taip pat yra nustatyti baudžiamosios atsakomybės pagrindai ir sąlygos bei pagrindai ir sąlygos atleisti asmenis nuo baudžiamosios atsakomybės, t. y. baudžiamasis įstatymas iš esmės numato materialines teisės normas, reikšmingas sprendžiant dėl veikos nusikalstamumo, bausmės skyrimo ir baudžiamosios atsakomybės pagrindų. Tuo tarpu teisės aktai, nustatantys nusikalstamų veikų tyrimo, baudžiamųjų bylų nagrinėjimo ir paskirtų bausmių ar kitų poveikio priemonių vykdymo tvarką, yra procesiniai teisės aktai, kurie nelaikytini baudžiamuoju įstatymu. Lietuvos Respublikos BVK numato bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus (Lietuvos Respublikos BVK 1 str. 1 d.), dėl ko, pagal formuojamą teismų praktiką, nelaikomas baudžiamuoju įstatymu. Todėl šio įstatymo nuostatų taikymo atveju negalima remtis Lietuvos Respublikos BK 3 str. nuostatomis, reglamentuojančiomis baudžiamojo įstatymo galiojimą laike, bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 38 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo kodekso normas, reglamentuojančias baudžiamųjų įstatymų galiojimą laiko atžvilgiu“, kuris priimtas tuomet, kai buvo keičiamas senasis Baudžiamasis kodeksas patvirtintas 1961 m. birželio 26 d. įstatymu (Žin., 1961, Nr. 18-147) ir kilo būtent baudžiamojo kodekso normų galiojimo laike klausimai. Esant tokiam teisiniam reglamentavimui, skundą nagrinėjantis teismas sutinka su žemesnės instancijos teismo išvadomis, kad V. U. turi būti taikomos šiuo metu (nuo 2012 m. liepos 1 d. įsigaliojusios) lygtinio paleidimo tvarką ir sąlygas numatančios teisės normos, t. y. Lietuvos Respublikos BVK 157 str. 2 d. 3 p. 2011 m. gruodžio 22 d., įstatymo Nr. XI-1863 redakcija, kurioje nurodyta, kad iš pataisos įstaigų gali būti lygtinai paleisti nuteistieji, faktiškai atlikę šią minimalią paskirtos laisvės atėmimo bausmės dalį - du trečdalius paskirtos laisvės atėmimo bausmės – nuteistieji, kuriems paskirta bausmė viršija dešimt metų laisvės atėmimo, bet neviršija penkiolikos metų laisvės atėmimo. Šiuo atveju, naujai įsigaliojusi Lietuvos Respublikos BVK 157 str. redakcija eliminuoja nuteistojo teisę į jo lygtinio paleidimo klausimo svarstymą atlikus vieną trečdalį paskirtos bausmės vien dėl to, kad jis turi vaiką iki septynerių metų ar du nepilnamečius vaikus, kaip tai numatė ankstesnė Lietuvos Respublikos BVK redakcija. Nors laisvės atėmimo bausmę V. U. pradėjo atlikti nuo 2007 m. lapkričio 10 d., tačiau, priešingai nei teigiama skunde, taikyti iki 2012 m. liepos 1 d. galiojusią Lietuvos Respublikos BVK 157 str. redakciją, kuri nuteistajam yra palankesnė, nėra teisinio pagrindo, kadangi be visa ko, Lietuvos Respublikos BVK 3 str. 1 d. įtvirtinta nuostata, kad bausmės vykdomos pagal jų vykdymo metu galiojančius Lietuvos Respublikos įstatymus, o tai reiškia, kad bausmių vykdymo teisėje netaikoma švelnesnio įstatymo galiojimo atgaline data taisyklė.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistasis skunde nurodo išimtinai tik tuos ankstesnius teismų sprendimus, kuriuose pateikti jam palankūs išaiškinimai, kai tuo tarpu šiuo metu teismų praktika yra pasikeitusi, kas matyti iš Kauno apygardos teismo 2013 m. spalio 28 d. nutarties byloje Nr. 1S-1628-348/2013, Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 4 d. nutarties byloje Nr. 1S-261-92/2014, Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 15 d. nutartyje Nr. 1S-440-256/2014, Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 26 d. nutarties byloje 1S-473-648/2014, kuriose išaiškinta, jog Lietuvos Respublikos BK 3 str. nuostatos taikomos baudžiamajam įstatymui, o ne Lietuvos Respublikos BVK nuostatoms. Paminėtina ir tai, kad nors pagal Konstituciją ir Teismų įstatymą Lietuvos Respublikos teismai yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar panašiose bylose, bet tai nereiškia, kad anksčiau pateiktas teisės normos taikymo išaiškinimas negali būti pakeistas, ypač nustačius, jog ankstesnis teismo išaiškinimas prieštarauja galiojantiems teisės aktams, teisinei logikai ir yra savaime neteisingas, priešingu atveju nebūtų užtikrintas tinkamas teisingumo įgyvendinimas. Be to, Europos Žmogaus Teisių Tesimas savo praktikoje yra konstatavęs, jog Europos Žmogaus Teisių ir pagrindinių laisvių konvencijoje nėra užtikrinta teisė į lygtinį paleidimą ar atleidimą nuo laisvės atėmimo bausmės prieš terminą. Laisvės atėmimo bausmė, paskirta kompetentingo teismo nuosprendžiu, pirmiausia yra pagrįsta procesais pirmoje ir apeliacinėje instancijose. Be to, 6 str. netaikomas procesui, kurio metu sprendžiamas lygtinio paleidimo klausimas, nes čia nėra sprendžiamas baudžiamojo kaltinimo ar civilinio pobūdžio teisių ir pareigų klausimas (Ganusauskas v. Lithuania (dec.), no. 47922/99, 1999 m. rugsėjo 7 d.).
Akcentuotina ir tai, kad Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gegužės 26 d. galutine ir neskundžiama nutartimi byloje Nr. 1S-473-648/2014 jau yra konstatavęs, kad nuteistojo V. U. atžvilgiu taikytina naujoji Lietuvos Respublikos BVK 157 str. redakcija. Aukštesnės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo skundą, neturi jokio pagrindo nesutikti dar ir su aukštesnės instancijos teismo kartą jau konstatuota aplinkybe, kuri pati savaime jau yra pagrindas atmesti bet kokį nuteistojo skundą dėl iš esmės tapataus klausimo, t. y. kuri Lietuvos Respublikos BVK 157 str. redakcija turi būti taikoma jo atžvilgiu ir kodėl, kadangi šis klausimas jau yra galutinai išspręstas.
Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, darytina išvada, jog skundžiama žemesnės instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, naikinti jos nuteistojo skunde nurodytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
nuteistojo V. U. skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 19 d. nutartį.
Nutartis galutinė ir neskundžiama.