Kauno apygardos teismo nutartis, 2A-371-413/2013

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2013-05-10
Bylos Nr.: 2A-371-413/2013
Teisminio proceso Nr.: 2-21-3-01636-2011-8
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Arvydas Žibas (pirm.), Gintautas Koriaginas (pran.), Galina Blaževič
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „Rivaisa“
Atsakovas: L. R.

Kategorijos

1.2.6pavadinimo nepavyko patikrinti
1.2.11pavadinimo nepavyko patikrinti
1.2.13.10pavadinimo nepavyko patikrinti
121.15pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-371-413/2013;Teisminio proceso Nr. 2-21-3-01636-2011-8;

Pirmosios instancijos teismo teisėja: Violeta Miceikienė;(S)

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.6; 1.2.11; 1.2.13.10;121.15;

KAUNO APYGARDOS TEISMAS NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2013 m. gegužės 10 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Galinos Blaževič, Gintauto Koriagino (pranešėjas) ir Arvydo Žibo (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Danutei Nekraševičienei,dalyvaujant ieškovės atstovams R. V. ir R. A. T.,atsakovo atstovui advokatui D. M.,

žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Rivaisa“ ir atsakovo L. R. apeliacinius skundus dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 15 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje Nr. 2-124-540/2012 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Rivaisa“ ieškinį atsakovui L. R. dėl žalos atlyginimo ir atsakovo L. R. priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Rivaisa“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir su darbu susijusių išmokų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija n ustatė:

I. Ginčo esmė

Šalys 2009 m. liepos 2 d. sudarė Darbo sutartį Nr. 124, pagal kurią atsakovas L. R. buvo priimtas dirbti į tarptautinių krovinių vežimo transporto vairuotojo pareigas. 2009 m. liepos 3 d. ieškovė ir atsakovas pasirašė tipinę visiškos individualios materialinės atsakomybės sutartį, kuria atsakovas įsipareigojo betarpiškai atlikti darbą, susijusį su materialinių vertybių saugojimu, priėmimu, išdavimu, pardavimu, pirkimu, gabenimu bei priemonių saugojimu. Taip pat atsakovas prisiėmė visišką materialinę atsakomybę tausoti jam perduotas saugoti arba kitiems reikalams įmonės materialines vertybes, tvarkyti jam patikėtų materialinių vertybių apskaitą, nustatyta tvarka rengti ir teikti prekines, pinigines ir kitas ataskaitas apie šių materialinių vertybių judėjimą ir likučius. Ieškovė nurodė, kad 2010 metais komandiruojant atsakovą į užsienį, ryšium su darbinių pareigų atlikimu, jam buvo išmokėta avansu sekančios įmokos: 2010 m. liepos 14 d. – 2 500 Lt; 2010 m. liepos 16 d. – 2 400 Lt; 2010 m. liepos 19 d. - 600 Lt; 2010 m. rugpjūčio 18 d. – 5 000 Lt; 2010 m. rugsėjo 6 d. – 5 000 Lt. Iš viso – 15 500 Lt. Atsakovas, grįžęs iš komandiruočių, nepateikė ataskaitos dėl kelionėje patirtų išlaidų. Ieškovės nuomone, tokiais savo veiksmais atsakovas pažeidė 2009 m. liepos 3 d. visiškos materialinės atsakomybės sutartimi prisiimtus įsipareigojimus - tvarkyti jam patikėtų materialinių vertybių apskaitą, teikti pinigines ataskaitas (1 p., c dalis). Neatvykdamas be pateisinamos priežasties į darbą bei pasisavindamas darbdavio perduotas lėšas, jis šiurkščiai pažeidė darbo drausmę (Darbo kodekso 235 str. 1 d. 7 p., 9 p.). Ieškovė teigė, kad nuo 2010 metų rugsėjo mėn. atsakovas buvo nuolat paieškomas, daug kartų jam skambinta telefonu, siųsti pranešimai, tačiau rasti jo nepavyko, dėl ko susidarė aiškus įspūdis, kad atsakovas slapstosi ir vengia kontaktų, jog nekiltų pareiga spręsti tarpusavio atsiskaitymo klausimų. Dėl nurodytų priežasčių, remdamasi DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto, 235 straipsnio 2 dalies 9 punkto nuostatomis, ieškovė nuo 2011 m. sausio 17 d. nutraukė su atsakovu darbo sutartį ir kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovo 15 500 Lt žalos atlyginimo, 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas (1 t. b. l. 1-4).

Atsakovas byloje pareiškė priešieškinį, prašydamas priteisti iš ieškovės 10 233,80 Lt nesumokėto darbo užmokesčio; 45,64 Lt vienos dienos vidutinį darbo užmokestį už kiekvieną pradelstą atsiskaityti darbo dieną, skaičiuojant jį nuo atleidimo iš darbo dienos (2011 m. sausio 17 d.) iki visiško atsiskaitymo; pripažinti negaliojančiais šiuos ieškovės UAB „Rivaisa“ buhalterinės apskaitos dokumentus: 2010 m. liepos 14 d. kasos išlaidų orderį Nr. 347; 2010 m. liepos 16 d. kasos išlaidų orderį Nr. 353; 2010 m. liepos 19 d. kasos išlaidų orderį Nr. 365; 2010 m. rugpjūčio 18 d. kasos išlaidų orderį Nr. 421; 2010 m. rugsėjo 6 d. kasos išlaidų orderį Nr. 465 ir 2010 m. spalio 15 d. kasos išlaidų orderį Nr. 547; panaikinti ieškovės UAB „Rivaisa“ direktoriaus 2011 m. sausio 17 d. įsakymą dėl atsakovo L. R. atleidimo iš darbo ir pripažinti, kad darbo sutartis su juo nutraukta dėl svarbių priežasčių, nepriklausančių nuo darbuotojo (DK 128 straipsnio 1 dalis); priteisti iš ieškovės 2 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją ir 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo ieškinio padavimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei patirtas bylinėjimosi išlaidas (1 t. b. l. 44-48). Nurodė, kad ieškovė laiku nemokėjo darbo užmokesčio, komandiruotpinigių, nors atsakovas važiuodavo į užsienį po kelis kartus per mėnesį. Todėl, priešingai nei teigia ieškovė, ne atsakovas, o ieškovė liko skolinga atsakovui dideles pinigų sumas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno rajono apylinkės teismas 2012 m. spalio 15 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai, priešieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovei iš atsakovo 15 500 Lt žalos atlyginimo bei 2 300 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti; priteisė atsakovui iš ieškovės 1 162,96 Lt (atskaičius su darbo teisiniais santykiais susijusius privalomus mokesčius (įmokas)) darbo užmokesčio bei 1 016,60 Lt (neatskaičius su darbo teisiniais santykiais susijusių privalomų mokesčių (įmokų)) vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką. Likusioje dalyje priešieškinį atmetė ir priteisė iš atsakovo 35,60 Lt išlaidų, susijusių su dokumentų įteikimu, valstybei, o iš ieškovės - 71 Lt žyminio mokesčio valstybei (3 t. b. l. 79-89). Teismas sprendimą grindė šiais argumentais:

1. Dėl teisės normų taikymo. Teismas nurodė, kad šalis siejo darbo teisiniai santykiai, su atsakovu buvo sudaryta individuali rašytinė visiškos materialinės atsakomybės sutartis, kuri nėra įstatymo nustatyta tvarka nuginčyta ar šalių valia, susitarimu pakeista, panaikinta, todėl sprendė, kad atsakovo materialinė atsakomybė ieškovei (darbdaviui) atsirado darbo santykių pagrindu, o atsakovo materialinės atsakomybės sąlygoms ir dydžiui nustatyti, ginčo teisiniam santykiui spręsti taikytinos Darbo kodekso normos, t. y. XVII skyriaus „Materialinė atsakomybė“ nuostatos – 245 ir 246 straipsniai, kuriuose nustatytas materialinės atsakomybės atsiradimo pagrindas ir sąlygos, taip pat 255 straipsnio 3 punktas ir 256 straipsnio 1 dalis, kuriuose nustatytos materialinės atsakomybės ribos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000-06-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-649/2000).

2. Dėl reikalavimo pripažinti kasos išlaidų orderius negaliojančiais. Teismas pažymėjo, kad atsakovas prašė pripažinti ieškovės surašytus 2010-07-14 kasos išlaidų orderį Nr. 347, 2010-08-18 kasos išlaidų orderį Nr. 353, 2010-07-19 kasos išlaidų orderį Nr. 365, 2010-08-18 kasos išlaidų orderį Nr. 421, 2010-09-06 kasos išlaidų orderį Nr. 465 ir 2010-10-15 kasos išlaidų orderį Nr. 547, kurių pagrindu ieškovė įrodinėjo jai susidariusią žalą, negaliojančiais Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas pripažino, jog beveik ant visų orderių, išskyrus 2010 m. spalio 15 d. kasos išlaidų orderį Nr. 547, pasirašė bei gautą pinigų sumą žodžiais įrašė, o orderyje Nr. 547 - tik pasirašė, pats L. R., kad minėtuose orderiuose įrašytos sumos atsispindi ir kituose ieškovės pateiktuose buhalteriniuose dokumentuose, bei į tai, kad atsakovas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, jog orderiai yra suklastoti, ar kad jis pasirašė ant tuščių orderių blankų ir juose (orderiuose) nurodytos pinigų sumos nebuvo perduotos, teismas sprendė, kad pagal visus minėtus kasos išlaidų orderius atsakovui L. R. buvo išmokėti pinigai, todėl konstatavo, kad pripažinti šiuos orderius negaliojančiais nėra teisinio pagrindo.

3. Dėl ieškovės išlaidas patvirtinančių įrodymų. Iš ieškovės atstovės paaiškinimų bei bylos rašytinių įrodymų (2 t., b. l. 171-174) teismas nustatė, kad atsakovas nuolat vėluodavo pateikti komandiruočių metu patirtas išlaidas pateisinančius dokumentus, dokumentus pateikdavo iš karto už kelis mėnesius, dėl to nuolat kildavo problemos buhalterijoje tiksliai suskaičiuoti jo išlaidas. 2010 m. spalio 26 d. atsakovas grįžo iš komandiruotės ir nuo tos dienos, daugiau neatvykdamas į darbą, L. R. nepateikė visų apskaitos dokumentų, kuriuos vėliau, ieškovės administracijos darbuotojų reikalavimu, pateikė L. R. žmona J. R.. Tik tuomet ieškovė turėjo galimybę galutinai suskaičiuoti atsakovo L. R. įmonei padarytą žalą. Teismas atmetė kaip nepagrįstą atsakovo argumentą, jog ieškovės reikalaujami priteisti nuostoliai (žala) atsirado be atsakovo kaltės, t. y. dėl jo neapskaitytų išlaidų su įmonės administracijos valia arba dėl įmonės buhalterio klaidų sudarant ginčo avanso apyskaitą, nes minėtoms aplinkybėms pagrįsti jie nepateikė jokių įrodymų. Be to, kaip pažymėjo teismas, ieškovės atstovai pateikė 2012 m. vasario 9 d. Kauno apskrities VMI operatyvaus patikrinimo pažymą, iš kurios matyti, kad atlikus įmonėje patikrinimą nebuvo nustatyti jokie pažeidimai dėl komandiruočių išlaidų pagrindimų (2 t., b. l. 140-147). Iš ieškovės atstovų paaiškinimų bei rašytinių įrodymų – 2011 m. sausio 17 d. avanso apyskaitos ir 2011 m. sausio 17 d. atsakovo L. R. įsiskolinimo įmonei akto (1 t., b. l. 64) – teismas sprendė, kad L. R. skola ieškovei jo atleidimo iš darbo dienai buvo 15 602,65 Lt, ieškovė iš atsakovo prašė priteisti mažesnę, t.y. 15 500 Lt, nuostolių sumą atsižvelgdama į galimus valiutų kurso skirtumus. Atmetęs atsakovo reikalavimą pripažinti kasos išlaidų orderius negaliojančiais bei įvertinęs byloje surinktų įrodymų visetą, tame tarpe šalių ir liudytojų J. K. bei V. P. parodymus, teismas priėjo išvados, kad nagrinėjamo ginčo atveju pilnai įrodyta, jog L. R., grįžęs iš komandiruočių užsienyje ir pilnai neatsiskaitydamas už komandiruotėse panaudotus avansus bei nepateikdamas iki darbo sutarties nutraukimo išmokėtų įmonės lėšų tinkamą panaudojimą patvirtinančių dokumentų, padarė ieškovei 15 500 Lt žalą, kurią sudaro paimtų ir negrąžintų įmonei pinigų sumos skirtumas.

4. Dėl atsakovo atsakomybės sąlygų. Teismas sprendė, kad L. R. neteisėta veika pasireiškė tuo, jog atsakovas negrąžino ieškovei jam perduotų ir nepanaudotų pinigų sumų. Priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo - pinigų negrąžinimas ir tinkamą pinigų panaudojimą įrodančių dokumentų nepateikimas ieškovei, dėl ko atsirado tiesioginiai nuostoliai (žala). Teismas pažymėjo, kad sutinkamai su DK 253 straipsnio 1 ir 6 punktais darbuotojas privalo atlyginti materialinę žalą, atsiradusią dėl turto netekimo ir netinkamos materialinių ar piniginių vertybių apskaitos. DK 255 straipsnio 1 punkte numatyta darbuotojo pareiga atlyginti visą žalą, jei tokią žalą darbuotojas padaro tyčia. Šioje byloje atsakovo kaltės ieškovė įrodyti neprivalėjo, kadangi atsakovas žinojo apie savo pareigą atsiskaityti su ieškove, nes tai buvo numatyta tiek tipinėje visiškos individualinės materialinės atsakomybės sutartyje, tiek tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojo pareiginiuose nuostatuose, tiek 2009 m. rugsėjo 4 d. UAB „Rivaisa“ direktoriaus įsakyme Nr. 0909/04-2 (2 t., b. l. 155) bei vidaus tvarkos taisyklėse (2 t., b. l. 157-170), su kuriais atsakovas buvo supažindintas pasirašytinai. Be to, teismas nurodė, kad darbuotojas laikomas kaltu, kai praranda turtą, kurį gauna pagal įgaliojimą ar kitą dokumentą. Nagrinėjamu atveju atsakovas gavo pinigus pagal kasos išlaidų orderius ir avanso apyskaitas, taigi žinojo apie savo pareigą grąžinti neapskaitytus pinigus arba pateikti ieškovui tinkamą pinigų panaudojimą patvirtinančius dokumentus, tačiau to nepadarė, dėl ko yra pagrindas atsakovo veiksmus kvalifikuoti kaip tyčinius. Todėl, teismo vertinimu, atsakovui L. R. atsirado įstatymo ir sutarčių (darbo ir materialinės atsakomybės) su ieškove pagrindu prievolė atlyginti ieškovei materialinę žalą.

5. Dėl atsakovo priešieškinio reikalavimų (dėl nesumokėto darbo užmokesčio). Atsakovas prašė priteisti iš ieškovės 10 233,80 Lt nesumokėto darbo užmokesčio. Teismas nustatė, kad atsakovas į šią sumą įtraukė 3 633,80 Lt nesumokėtą darbo užmokestį bei 6 600 Lt, nurodytus 2010 m. spalio 15 d. kasos išlaidų orderyje, kuriame pažymėta, kad L. R. išduota 6 600 Lt suma, kurios paskirtis „avansas į komandiruotę“. Teismas nustatė, kad ant šio kasos išlaidų orderio yra atsakovo parašas, ko neginčija ir pats atsakovas, tik gauta pinigų suma žodžiais yra įrašyta ne jo, bet kito asmens. Atsakovas paaiškino, kad dažnai įmonėje buvo duodama pasirašyti ant tuščių orderių, todėl ir ant minėto orderio jis galėjo pasirašyti jam esant neužpildytam. Teismas pažymėjo, kad šios aplinkybės atsakovas nepagrindė jokiais objektyviais įrodymais. Iš byloje esančio 2010 m. spalio 15 d. UAB „Rivaisa“ direktoriaus įsakymo teismas nustatė, kad L. R. 2010 m. spalio 18 - 26 dienomis buvo siunčiamas vykti į tarnybinę komandiruotę maršrutu „Lietuva-Lenkija-Italija-Lietuva“ (1 t. b. l. 183). Iš 2011 m. sausio 17 d. avanso apyskaitos nustatyta, kad į ją yra įtrauktas 6 600 Lt avansas komandiruotei (2 t., b. l. 183). Iš atsakovo L. R. paaiškinimo teismas sprendė, kad jis buvo išvykęs į minėtą komandiruotę, dėl ko priėjo išvados, kad 6 600 Lt atsakovui L. R. buvo išmokėti kaip avansas vykstant į 2010 m. spalio 18 - 26 dienų tarnybinę komandiruotę. Todėl teismas atmetė kaip nepagrįstą atsakovo reikalavimą priteisti jam 6 600 Lt neišmokėtą darbo užmokestį. Iš byloje esančių dviejų pažymų apie L. R. apskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį teismas nustatė, kad nuo 2009 m. liepos mėn. iki 2010 m. lapkričio mėn. atsakovui buvo priskaičiuota 14526,99 Lt (teismas neteisingai nurodė 17 250,28 Lt), o išmokėta 13 364,03 Lt, likęs neišmokėtas darbo užmokestis 1 162,96 Lt (1 t., b. l. 80-81, 2 t., b. l. 29-30) buvo įskaitytas kaip išmokėta atsakovui suma pagal UAB „Rivaisa“ 2010 m. gruodžio 31 d. direktoriaus įsakymą, taip sumažinant L. R. skolą (žalą) įmonei. L. R. išmokėto darbo užmokesčio aplinkybę patvirtinama mokėjimo žiniaraščiai, kuriuose yra atsakovo parašai. Teismas nurodė, kad atsakovas, grįsdamas savo reikalavimą dėl 3 633,80 Lt nesumokėto darbo užmokesčio, pateikė savo apskaičiavimų lentelę, kurioje yra tam tikrų neatitikimų lyginant juos su kitais byloje surinktais rašytiniais įrodymais. Iš darbo laiko apskaitos žiniaraščio teismas nustatė, kad jame nurodytos komandiruotės metu praleistos dienos pažymėtos raide K. Iš viso 2010 m. spalio mėn. pagal įsakymus ir komandiruotės dienpinigių priskaičiavimo žiniaraščius L. R. praleido komandiruotėje 23 kalendorines dienas, o ne 24 dienas, kaip nurodė atsakovas. Per šias kalendorines dienas jis ilsėjosi 4 dienas, kurios žymimos KP. Siuntimas į komandiruotę įforminamas įsakymu, kuriame nurodomos ne darbo, o kalendorinės dienos, už kurias privaloma mokėti dienpinigius. Jei komandiruotė baigiasi ir prasideda kita komandiruotė tą pačią dieną, tai pagal Vyriausybės nutarimą Nr. l365 mokami dienpinigiai tos šalies, į kurią vykstama. Tarptautinių reisų vairuotojams yra taikomas vairavimo ir poilsio režimas, nustatytas reglamentu (EB) Nr. 561/2006 AR AETR, kurio jie privalo laikytis. Tarnybinės komandiruotės metu taikomos visos darbo įstatymų nuostatos, reglamentuojančios darbuotojo maksimalų darbo dienos/ savaitės ir minimalųjį paros ir savaitės laiką. Esant ilgalaikei komandiruotei, darbuotojui poilsio dienos suteikiamos bendra tvarka - darbuotojams, dirbantiems 5 darbo dienų per savaitę režimu, poilsio dienos suteikiamos tarnybinės komandiruotės metu. Pagal reglamento (EB) Nr. 561/2006 8 straipsnio 1 dalį vairuotojas privalo pasinaudoti kasdienio ir kassavaitinio poilsio laikotarpiais, o minėto straipsnio 8 d. numatyta, kad jei vairuotojas taip nusprendžia, kasdienio poilsio ir sutrumpinto kassavaitinio poilsio laikotarpiais ne transporto priemonės nuolatinio laikymo vietoje galima pasinaudoti transporto priemonėje, jei joje kiekvienam vairuotojui yra įrengtos tinkamos miegojimo vietos, o transporto priemonė stovi vietoje. Iš ieškovės atstovo R. V. paaiškinimų teismas nustatė, kad atsakovui L. R. priskirtoje transporto priemonėje buvo įrengtos tinkamos vietos ilsėjimuisi ir atsakovas komandiruočių metu viešbučių paslaugomis nesinaudojo. DK 220 straipsnyje numatyta, jog darbuotojams, pasiųstiems į tarnybines komandiruotes, per visą komandiruotės laiką paliekama darbo vieta (pareigos) ir darbo užmokestis, t. y. kad atlyginimas mokamas už faktiškai atidirbtas dienas. Be to, jiems mokami dienpinigiai ir kompensuojamos su komandiruote susijusios išlaidos. Tai reiškia, kad komandiruotės metu yra mokamas darbo užmokestis tokia pat tvarka, kaip ir dirbant darbo vietoje. Jokie teisės aktai nenustato pareigos sumokėti darbo užmokestį už poilsio ir švenčių dienas, ką savo lentelėje neteisingai nurodė atsakovas. Teismas pažymėjo, jei būdamas komandiruotėje darbuotojas poilsio dieną nedirbo (ilsėjosi), tuomet už tą dieną mokami tik dienpinigiai ir kompensuojamos su komandiruote susijusios išlaidos. Iš ieškovės pateiktų dokumentų bei jos atstovų paaiškinimų teismas sprendė, jog atsakovo atžvilgiu darbo užmokestis buvo skaičiuojamas teisingai. L. R. paskutinis darbo užmokestis buvo sumokėtas už 2010 m. rugsėjo mėnesį. Nuo 2010 m. spalio 26 d. L. R. nevykstant į darbą, jam nuo 2010 m. spalio 28 d. iki 2010 m. lapkričio 9 d. buvo suteiktos kasmetinės atostogos (1 t., b. l. 78) ir priskaičiuotas darbo užmokestis už 2010 m. spalio mėnesį bei atostoginiai už 2010 m. spalio-lapkričio mėnesius bendroje 1 157,54 Lt sumoje (atskaičius su darbo teisiniais santykiais susijusius privalomus mokesčius (įmokas)) (1 t., b. l. 80), bei dėl skaičiavimo klaidos už 2010 m. rugpjūčio mėn. nesumokėtus 5,42 Lt, todėl bendra L. R. neišmokėtų pinigų suma sudaro 1 162,96 Lt. Iš 2010 m. gruodžio 31 d. UAB „Rivaisa“ direktoriaus įsakymo Nr. 1012/31-1 teismas nustatė, kad įmonės vyr. buhalterei buvo pavesta atlikti 1 162,96 Lt išskaitą iš L. R. priskaityto atlyginimo-galutinio atsiskaitymo, kaip negrąžintą avanso dalį (1 t., b. l. 61). Nustatęs, kad atsakovo įsiskolinimas (padaryta žala įmonei) buvo 18 963,67 Lt, t. y. didesnė, negu atsakovo vieno mėnesio darbo užmokestis (1 050 Lt), teismas, remdamasis DK 224 straipsnio 2 dalies 1 punktu, sprendė, kad ieškovė neturėjo teisinio pagrindo daryti 1 162,96 Lt išskaitą. Todėl atsakovo reikalavimą dėl darbo užmokesčio priteisimo tenkino iš dalies ir priteisė atsakovui iš ieškovės UAB „Rivaisa“ 1 162,96 Lt be pagrindo išskaityto darbo užmokesčio. Likusioje dalyje dėl darbo užmokesčio priteisimo atsakovo priešieškinį atmetė.

Šalies argumentai

6. Dėl atlyginimo už uždelstą atsiskaityti laiką. Patikslintu priešieškiniu atsakovas prašė priteisti iš ieškovės 45,64 Lt darbo užmokestį už kiekvieną pradelstą atsiskaityti darbo dieną, skaičiuojant šį užmokestį nuo atleidimo iš darbo dienos (2011 m. sausio 17 d.) iki visiško atsiskaitymo. Teismas nustatė, kad atsakovas į teismą dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo bei kitų reikalavimų, susijusių su darbo santykiais, kreipėsi 2011 m. rugsėjo 20 d. Priešieškinį padavė tik tada, kai dėl skolos iš jo priteisimo su ieškiniu į teismą kreipėsi ieškovė UAB „Rivaisa“. Atsakovui už 2010 m. spalio - lapkričio mėn., atsižvelgiant į skaičiavimo klaidą už 2010 m. rugpjūčio mėn. - 5,42 Lt, buvo paskaičiuotas neišmokėtas 1 162,96 Lt atlyginimas, kuris 2010 m. gruodžio 31 d. UAB „Rivaisa“ direktoriaus įsakymu Nr. 1012/31-1 turėjo būti išskaitytas iš L. R. priskaityto atlyginimo - galutinio atsiskaitymo kaip negrąžinta avanso dalis (1 t., b. l. 61). Konstatavęs, kad atlikdama išskaitą iš atsakovo darbo užmokesčio ieškovė pažeidė DK 224 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimus, teismas sprendė, kad ieškovė yra neišmokėjusi atsakovui 1 162,96 Lt darbo užmokesčio. Teismas pažymėjo, kad ieškovės įsitikinimu, ji pilnai atsiskaitė su atsakovu jo atleidimo iš darbo dieną, pats atsakovas yra žymiai daugiau skolingas ieškovei, be to, ieškovės vadovas bei kiti darbuotojai dėjo pastangas, kad atsakovas atvyktų į darbovietę ir būtų suderinti pilno atsiskaitymo su juo bei žalos atlyginimo darbdaviui klausimai, tačiau atsakovas su darbdaviu nuo 2010 m. spalio 26 d. nebendravo. Remiantis nurodytu, teismas sprendė, kad šiuo atveju nebuvo darbdavio piktybiškumo neatsiskaityti su atsakovu, nors nebuvo ir darbuotojo kaltės, dėl ko su juo nebuvo laiku atsiskaityta. Todėl teismas priėjo išvados, kad vidutinio darbo užmokesčio kompensacijos priteisimas už visą laikotarpį nuo 2011 m. sausio 17 d. iki visiško atsiskaitymo su juo yra nepagrįstai didelis ir neadekvatus padaryto pažeidimo sunkumui bei būtų neproporcinga teisės pažeidimui sankcija. Dėl nurodytų priežasčių teismas sprendė, kad vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio priteisimas yra tinkama ir atitinkanti teisingumo, sąžiningumo bei protingumo principus sankcija (DK 141 str. 3 d., CPK 177 str., 178 str., 185 str.).

7. Dėl procesinių palūkanų priteisimo. Atsakovas prašė priteisti iš ieškovės atsakovo naudai 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas vadovavosi kasacinio teismo suformuluota praktika, kad darbo teisėje dvigubos sankcijos negali būti taikomos (DK 300 str. ir kartu CK 6.37 str.). Tuo remiantis atsakovo reikalavimą dėl palūkanų priteisimo teismas atmetė.

8. Dėl darbo sutarties nutraukimo. Atsakovas prašė panaikinti ieškovės direktoriaus 2011 m. sausio 17 d. įsakymą dėl atsakovo L. R. atleidimo iš darbo ir pripažinti, kad darbo sutartis nutrūko dėl svarbių priežasčių, nepriklausančių nuo darbuotojo (DK 128 straipsnio 1 dalis), priteisti atsakovui iš ieškovės 2 mėn. vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją. Iš ieškovės atstovų bei atsakovo paaiškinimų teismas nustatė, kad L. R. į darbą nėjo nuo 2010 m. spalio 27 d. Atsakovas paaiškino, kad 2010 m. spalio 26 d. grįžus iš komandiruotės, jis paliko įmonės vadybininkui automobilio bei kitus dokumentus ir padavė jam prašymą dėl L. R. atleidimo iš darbo paties prašymu. Nors dėl atleidimo iš darbo nebendravo nei su įmonės vadovu, nei su kitu administracijos darbuotoju ir nežinodamas, ar yra patenkintas jo prašymas bei priimtas įsakymas dėl atleidimo iš darbo, atsakovas buvo įsitikinęs, kad nuo tos dienos jis yra atleistas iš darbo. Teismas nurodė, kad ieškovės atstovai paneigė atsakovo nurodytą aplinkybę apie įmonėje gautą jo prašymą dėl atleidimo iš darbo darbuotojo prašymu. L. R. nepateikė jokių minėtą aplinkybę patvirtinančių įrodymų. Iš ieškovės atstovų paaiškinimų teismas nustatė, kad jie tikėjosi, jog L. R. sugrįš į darbą ir žiūrėdami geranoriškai į susidariusią situaciją UAB „Rivaisa“ direktoriaus 2010 m. spalio 28 d. įsakymu suteikė L. R. nuo 2010-10-28 iki 2010-11-09 13 dienų kasmetines atostogas (1 t., b. l. 78). Pasibaigus atostogų laikotarpiui ir atsakovui negrįžus į darbą, 2010 m. gruodžio 6 d. ir gruodžio 16 d. išsiuntė L. R. du UAB „Rivaisa“ direktoriaus reikalavimus pasiaiškinti dėl neatvykimo į darbą nuo 2010 m. lapkričio 10 d. (1 t., b. l. 7, 8). Iki nustatyto termino pasiaiškinimui pateikti (2010-12-23) ir L. R. neatvykus į darbovietę bei nepateikus pasiaiškinimo, 2011 m. sausio 17 d. buvo priimtas UAB „Rivaisa“ direktoriaus įsakymas skirti L. R. už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą drausminę nuobaudą - atleidimą iš darbo nuo 2011 m. sausio 17 d. pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą ir DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punktą. Apie L. R. atleidimą iš darbo jam buvo išsiųstas pranešimas registruotu paštu, tačiau pranešimas grįžo neįteiktas (1 t., b. l. 72,73). Remdamasis surinktų įrodymų visetu, teismas sprendė, kad L. R. neatvyko į darbą be svarbių priežasčių nuo 2010-11-10 iki 2011-01-17, kada ir buvo priimtas įsakymas dėl jo atleidimo iš darbo. Atsakovas pas ieškovą išdirbo 1 metus tris mėnesius. L. R. 2010 m. spalio 26 d. grįžęs iš komandiruotės, nepateikė visų reikiamų dokumentų, neatsiskaitė už komandiruotėje panaudotą avansą, tinkamai nepridavė automobilio bei neatlikęs minėtų pareigų daugiau nebevyko į darbą, todėl teismas sprendė, kad atsakovas savo darbines pareigas atliko nerūpestingai, neatidžiai ir netinkamai, tuo padarydamas darbo drausmės pažeidimą, kuris laikomas šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu DK 235 straipsnio 1 dalies 9 punkto prasme, dėl ko darbdavys turėjo pagrindą taikyti DK 237 straipsnyje numatytą drausminę nuobaudą - atleidimą iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą. Drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos pažeidimų teismas nenustatė.

9. Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Teismas nustatė, kad ieškovas sudarė atstovavimo sutartį su advokate R. G. (1 t. b. l. 6). Ieškovas advokatei už teisines paslaugas sumokėjo 2 300 Lt, kurias sudaro ieškinio parengimas ir atstovavimas teisme (3 t. b. l. 4). Šias išlaidas teismas pripažino pagrįstomis ir sprendė, kad jos nėra per didelės. Patenkinus ieškovės ieškinį pilnai, visas jos turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti teismas priteisė iš atsakovo. Taip pat iš atsakovo ieškovei priteistas jos sumokėtas žyminis mokestis valstybei. Kadangi atsakovas iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė rašytinio prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas, jo turėtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti iš ieškovės proporcingai jo patenkintų reikalavimų daliai nebuvo priteistos. Iš ieškovės valstybei priteistas žyminis mokestis.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė prašo pakeisti pirmosios instancijos sprendimą ir atsakovo priešieškinio reikalavimus atmesti visiškai, priteisti ieškovei bylinėjimosi išlaidas (3 t. b. l. 91-95). Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką priteisimo. Darbo užmokestis atsakovui buvo nesumokėtas todėl, kad jis po atleidimo iš darbo darbe nepasirodė. Ieškovės vadovas bei kiti darbuotojai dėjo pastangas, kad atsakovas atvyktų į darbovietę ir būtų suderinti pilno atsiskaitymo su juo bei žalos atlyginimo darbdaviui klausimai, tačiau atsakovas su darbdaviu nuo 2010 m. spalio 26 d. daugiau nebendravo. Todėl teismas padarė pagrįstą išvadą, kad „<...> nebuvo darbdavio piktybiškumo neatsiskaityti su atsakovu <...>“. Tačiau teismas nepagrįstai nurodė, kad „ <...> nebuvo ir darbuotojo kaltės, dėl ko su juo nebuvo laiku atsiskaityta <...>“, nes atsakovas žinojo, kad jis nėra atsiskaitęs su ieškove dėl jam išmokėto avanso ir ieškovė neturi jo banko sąskaitos numerio, kad galėtų pervesti likusį darbo užmokestį. Tokiu būdu yra akivaizdu, kad ieškovė, būdama sąžininga ir apdairia, neturėjo realios galimybės išmokėti atsakovui likusio neišmokėto darbo užmokesčio, todėl iš jos nepagrįstai yra priteistas vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką, tuo pažeidžiant DK 2 ir 35 straipsniuose įtvirtintus darbo teisės principus. Teismas, išanalizavęs bylos faktines aplinkybes ir konstatavęs teisiškai reikšmingus faktus, t. y. tai, kad atsakovas buvo atleistas teisėtai, nes jis be pateisinamos priežasties neatvyko į darbą, bei neatsiskaitydamas už jam išmokėtą avansą padarė ieškovui žalos, nepagrįstai sprendė, kad nagrinėjamoje byloje yra pagrindas ginti atsakovo (darbuotojo) pažeistą teisę, taikant DK 141 straipsnio 3 dalyje įtvirtintus teisių gynimo būdus. Neturėdama galimybės išmokėti atsakovui darbo užmokesčio ir visų likusių neišmokėtų sumų, susijusių su darbo užmokesčiu, ieškovė įskaitė šias sumas į atsakovo padarytą žalą įmonei. Tokiu būdu ieškovė sumažino atsakovo padarytos žalos dydžio skolą, o ne pasisavino jo darbo užmokestį. Todėl teismas nepagrįstai priteisė iš ieškovės vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laikotarpį.

2. Dėl darbo užmokesčio bei su juo susijusių išmokų įskaitymo. Teismas nurodė, kad „<...> ieškovė neturėjo teisinio pagrindo daryti išskaitą pagal DK 224 str. 2 d. 1 p. <...>“. Su tokiais teismo argumentais ieškovė nesutinka. Byloje neginčytinai nustatyta, kad atsakovui likęs neišmokėtas darbo užmokestis buvo įskaitytas į jo padarytą žalą. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas su šiais darbdavio veiksmais būtų nesutikęs, priešingai, tokie šalių santykiai tęsėsi ilgą laikotarpį, beveik pusę metų, ir atsakovas per visą laiką nereiškė jokių pretenzijų. Be to, kaip teigia atsakovas, jei ne ieškovo ieškinys dėl žalos atlyginimo, jis taip ir nebūtų reiškęs pretenzijų dėl neišmokėto darbo užmokesčio. Tokiu būdu darytina išvada, kad toks šalių elgesys išreiškė jų valią ir rodė esant susitarimą iškaityti gautą avansą į darbo užmokestį. Iš teismo sprendimo motyvų galima spręsti, kad išskaitos iš darbo užmokesčio gali būti daromos tik laikantis DK 224-226 straipsniuose nustatytų apribojimų, o juos pažeidžiantys darbdavio veiksmai laikytini neteisėtais. Toks teisės normų aiškinimas, apeliantės nuomone, atspindi abstrahuotas pozityviojoje teisėje įtvirtintas elgesio taisykles, be konkrečių faktinių aplinkybių, kurios yra susiklostančių santykių teisinio kvalifikavimo pagrindas, specifiškumo ir įvairovės įvertinimo. Pirma, byloje nustatyta, kad darbdavys išskaitas iš darbo užmokesčio darė ne piktavališkai, o atsakovui neatėjus atsiskaityti su ieškovu. Antra, atsakovas nenurodė ir įrodymais nepagrindė jokio aiškaus teisinio pagrindo, kuriuo remiantis jis negrąžino jam išmokėto avanso. Byloje taip pat nustatyta, kad gauto avanso atsakovas negrąžino, be to, svarbu ir tai, jog nuo avanso gavimo iki išskaitų iš ieškovo darbo užmokesčio atlikimo pradžios praėjo daugiau kaip pusės metų laikotarpis, per kurį atsakovas naudojosi įmonės lėšomis, nepateikęs jokių jų panaudojimo ataskaitų. Įvertinęs šias bylos aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo bei sąžiningumo principais, turinčiais imperatyvią galią darbo teisinių santykių subjektams, įgyvendinant savo teises ir atliekant pareigas (Konstitucijos preambulėje įtvirtintas teisingos, teisinės valstybės principas, Darbo kodekso 4 straipsnio 4 dalis, 35 straipsnio 1 dalis), teismas nepagrįstai nepripažino ieškovo ir atsakovo susitarimo dėl avanso įskaitymo į atsakovo darbo užmokestį galimybės, nes atsakovas neprieštaravo įskaitymui ir jokių pretenzijų dėl to nereiškė. Tokios pačios praktikos laikosi ir kasacinis teismas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-522/2011. Šioje byloje kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismo išvada dėl šalių susitarimo įskaityti avansą į kasatoriaus darbo užmokestį nagrinėjamos bylos aplinkybėmis nepažeidžia darbo teisės normų imperatyviųjų reikalavimų. DK 4 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad tais atvejais, kai DK ir kiti įstatymai tiesiogiai nedraudžia darbo teisinių santykių subjektams patiems susitarimo būdu nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, šie subjektai turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Nagrinėjamos bylos šalių susitarimas atitinka šias nuostatas, taip pat DK 35 straipsnio 1 dalyje išdėstytus darbo teisių ir pareigų įgyvendinimo principus, kurie įpareigoja darbdavius ir darbuotojus, įgyvendinant savo teises bei vykdant pareigas, laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų, taip pat draudžia piktnaudžiauti savo teise. Atsakovas gautų avanso sumų negrąžino ir savo veiksmais, t. y. neatvykdamas į darbovietę atsiskaityti su ieškovu, patvirtino šalių susitarimą, kad jos būtų išskaitomos iš atsakovo darbo užmokesčio. Taigi teismas pažeidė materialiosios teisės normas bei nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos.

Apeliaciniu skundu atsakovas prašo pakeisti pirmosios instancijos sprendimą, priešieškinio reikalavimus patenkinti, o ieškinį atmesti visiškai, priteisti atsakovui bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais: (be to, apeliaciniame skunde ieškovas išdėstė papildomus prašymus, prašydamas išreikalauti iš ieškovės UAB „Rivaisa“ atsakovo surašytas kelionės išlaidų ataskaitas už visą atsakovo išdirbtą ieškovo įmonėje laikotarpį, išreikalauti iš Valstybinės mokesčių inspekcijos Kauno skyriaus visą patikrinimo medžiagą, kurios pagrindu surašyta 2012 m. vasario 9 d. Kauno apskrities VMI operatyvaus patikrinimo pažyma (3 t. b. l. 100-110).

1. Dėl įrodymų bei atsikirtimų, patvirtinančių priešieškinyje nurodytas aplinkybes. Teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovas neįrodė aplinkybių, jog įmonėje buvo teikiama darbuotojams pasirašyti ant tuščių kasos orderių blankų, kad pinigus mokėjo ne kasininkas, o vadovas, kad atsakovas faktiškai dirbo visą komandiruotėse išbūtą laiką, kad pagal pateiktus į bylą kasos išlaidų orderius atsakovas negavo pinigų. Teismas pažeidė tokio pobūdžio bylų nagrinėjimo taisykles, nepagrįstai apribojo atsakovo teisę išreikalauti ir teikti įrodymus bei nepagrįstai atsisakė išreikalauti įrodymus, kuriuos privalėjo išreikalauti pats teismas, bei neteisėtai ir nepagrįstai buvo atmestas atsakovo reikalavimas dėl ekspertizės skyrimo. 2012 m. balandžio 11 d. teismo posėdžio metu atsakovo atstovas nurodė, kad bylos medžiagoje yra prieštaringi duomenys apie išmokėtą atsakovui avansą. Prieš ginčo nagrinėjimą iš esmės, atsakovo pateikta pažyma (l t., b. l. 11) prieštaravo kitiems įrodymams (l t., b. l. 172, 173, 175, ir 178). Šios aplinkybės yra užfiksuotos 2012 m. balandžio 11 d. teismo posėdžio protokole. Pirmosios instancijos teismas sutiko su argumentais, kad pateiktuose dokumentuose yra akivaizdžiai prieštaringi duomenys, todėl tenkino atsakovo atstovo reikalavimą išreikalauti iš atsakovo tachografo, buvusio atsakovo vairuojamame automobilyje, duomenis. 2012 m. liepos 2 d. teismo posėdžio protokolas patvirtina, kad teismas atmetė atsakovo reikalavimą dėl R. V. ir R. A. T. įtraukimo į bylą trečiaisiais asmenimis, nors priešieškinyje buvo nurodyta, kad ieškovo kasos išlaidų orderiai, datuoti 2010-07-14, 2010-07-19, 2010-07-19, 2010-08-18 ir 2010-09-06 dienomis, yra išrašyti tuomet, kai pagal byloje pačios ieškovės pateiktus duomenis (įsakymus ir komandiruotės dienpinigių apskaičiavimo žiniaraščius) matyti, kad atsakovas tuo metu nebuvo Lietuvoje. Be to, 2012 m. liepos 2 d. teismo posėdžio protokole užfiksuota, kad ieškovės atstovai pripažino, jog kasos išlaidų orderių dalyse „Gavau“ yra įrašai, kurie nėra įrašyti atsakovo, tačiau teismui nekilo jokių abejonių dėl kasos išlaidų orderių turinio tikrumo ir teismas nesiėmė jokių veiksmų atsiradusiems prieštaravimams pašalinti. 2012 m. rugsėjo 26 d. teismo posėdžio protokolas patvirtina, kad šio posėdžio metu buvo teikiamos kelionės ataskaitos, buvo prašoma prijungti prie bylos ir išreikalauti iš ieškovės atsakovo L. R. ataskaitas, kurios buvo pateiktos ieškovo vadovui ir pagal kurias visi bendrovės vairuotojai ir atsakovas gaudavo pinigus ir juos išleisdavo bei atsiskaitydavo už pinigų panaudojimą. Teismas nemotyvuotai atmetė ir šį prašymą, nors savo sprendime nurodė, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų, jog tinkamai panaudojo gautas pinigines lėšas, tokiu būdu apribodamas atsakovui galimybę pateikti vienintelį dokumentą, kurio pagrindu jis atsiskaitydavo už avansu gautų lėšų panaudojimą. Teismas, spręsdamas prašymą dėl atsakovo ataskaitų išreikalavimo, neįvertino liudytojo A. K. parodymų, kuris nurodė, kad „pinigus vadovas R. V. išmokėdavo, kai reikėdavo vykti į reisą“, „buvo pasirašyta ant tuščių lapų, ant čekių, bet kai išėjau iš darbo, pateikė 7 ar 8 lapus ir ant tuščių pasirašiau“ ir liudytojo V. P. parodymų, kuris nurodė, kad „ataskaitas po kelionės palieku direktoriui“, „asmeniškai direktorius išmokėdavo kelionpinigius“. Taigi šie liudytojai patvirtino aplinkybę, kad būtent ieškovo direktorius R. V. išmokėdavo pinigus vairuotojams, o ne kasininkė-buhalterė, kaip teigė ieškovo atstovai, kad pinigai buvo išmokami ne pagal kasos išlaidų orderius, kad buvo atsikaitoma pagal teikiamas ataskaitas, kurios liko teismo neišreikalautos. Priešieškinyje taip pat buvo nurodytas prašymas dėl rašysenos ekspertizės skyrimo, tačiau jis netenkintas, nors atsakovas patvirtino, kad pinigus mokėjo ieškovės vadovas, o atsakovas pasirašydavo tuščiuose dokumentuose.

2. Dėl ieškinio reikalavimų. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad ieškovės ieškinys yra pagrįstas ir teisėtas. Ieškinyje tvirtinama, kad atsakovui vykdyti darbines pareigas komandiruojant į užsienį jam buvo išduoti avansai - 2010 m. liepos 14 d. - 2500 Lt, 2010 m. liepos 16 d. - 2400 Lt, 2010 m. - liepos 19 d. - 600 Lt, 2010 m. rugpjūčio 18 d. - 5000 Lt, 2010 m. rugsėjo 6 d. 5000 Lt, iš viso: 15 500 Lt. Remiantis šiomis faktinėmis aplinkybėmis buvo reiškiamas reikalavimas priteisti 15 500 Lt žalos atlyginimą. Atsakovo įsitikinimu, teismas pakeitė ieškinio faktinį pagrindą, kadangi tenkindamas ieškovės reikalavimą nurodė, kad ieškinys tenkintinas remiantis 2011 m. sausio 17 d. avanso apyskaita ir atsakovo įsiskolinimo įmonei aktu bei ieškovės atstovų paaiškinimais, kurie teigė, kad skola įmonei susidarė ne pagal ieškinyje nurodytus kasos išlaidų orderius ir juose nurodytas sumas, o atsakovui neatsiskaitant nuo 2010 m. birželio 15 d. iki atleidimo iš darbo momento. Nagrinėjant bylą teisme ieškovė net neįrodinėjo, kad atsakovas visiškai neatsiskaitinėjo su ieškove nuo 2010 m. liepos 14 d. iki 2010 m. rugsėjo 6 d., todėl darytina išvada, kad ieškovė pateikė nesąžiningą ieškinį, nepagrįstai nurodydama, kad atsakovas neatsiskaitė su ieškovu pagal ieškinyje nurodytus kasos išlaidos orderius. Teismas privalėjo įvertinti DK nuostatas dėl išskaitų iš darbo užmokesčio pagrindų. Ieškovė pateiktame ieškinyje nurodė, kad pagrindas atlikti išskaitymą yra aplinkybė, jog ieškovė reikalauja iš atsakovo grąžinti pinigus, kurie buvo gauti avansu komandiruotėms. Darbo kodekso 224 straipsnio 1 dalis nustato, kad išskaitos iš darbo užmokesčio gali būti daromos tik įstatymų nustatytais atvejais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išskaitos iš darbuotojų darbo užmokesčio padengti jų įsiskolinimą įmonei, įstaigai ar organizacijai, kurioje jie dirba, gali būti daromos administracijos nurodymu grąžinti avansą, kuris buvo duotas, įskaitant jį į darbo užmokestį; grąžinti sumas, permokėtas dėl skaičiavimo klaidų; padengti neišleistą ir laiku negrąžintą avansą, kuris buvo duotas tarnybinės komandiruotės metu. Šiais atvejais, administracija turi teisę duoti nurodymą padaryti išskaitą ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo tos dienos, kurią baigėsi avanso grąžinimo ar įsiskolinimo padengimo nustatytas terminas, buvo išmokėta suma, permokėta dėl skaičiavimo klaidų, arba paaiškėjo darbuotojo padaryta žala, jei darbuotojo įsiskolinimas neviršija jo vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio. Šiuo atveju teismas, spręsdamas dėl ieškinio pagrįstumo, turėjo įvertinti ieškovės parodymus, kad atsakovas neatsiskaitė pagal konkrečius kasos išlaidų orderius, nors nagrinėjant bylą iš esmės pakeitė ieškinio pagrindą, kadangi nurodė, jog negrąžinto avanso įsiskolinimas susidarė laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 15 d. iki atleidimo iš darbo momento. Jeigu ieškinyje kategoriškai teigiama, kad atsakovas gavo pinigus kelionėms pagal konkrečius kasos išlaidų orderius, tai teismas privalėjo įvertinti ieškovės vadovo teikiamus paaiškinimus pirmosios instancijos teisme, kur jis nurodė, kad „prašė žmoniškai išduoti didesnes sumas, kad per eigą jos atsilygins. Mes neturėjome tokių sumų jam išduoti tuo metu. Kadangi išdavėm, esminė klaida ir yra, jis juos ir pasisavino. Būtų neišduota padidintos sumos komandiruotei, toliau jis būtų dirbęs“. Ieškovės vadovas nurodė, kad tarp įmonės ir atsakovo susiklostė paskoliniai santykiai. Ieškovė niekada neprašė atsakovo pasiaiškinti dėl negrąžinamo avanso ir atsakovas už tai nebuvo įspėtas ar baustas drausmine nuobauda. Įmonė išduodavo atsakovui avansą ir tuomet, kai, ieškovės skaičiavimais, atsakovas buvo skolingas itin didelę negrąžintą avanso sumą. Atsakovas niekada neatliko jokio įskaitymo, remiantis DK 224 straipsnio 1 dalimi atsakovas nepateikė jokių duomenų, iš kurių matytųsi, kad ieškovė būtų informavusi atsakovą, o atsakovas žinojo apie jo didėjančią skolą bendrovei. Ieškovė nepateikė į bylą atsakovo ranka pildyto atsiskaitymo lapo, nors ieškovės vadovas pripažino, kad turi tokias ieškovo ataskaitas. Taigi teismas neįvertino aplinkybių, kurios liudija ieškovės nesąžiningumą ir leidžia daryti išvadą, kad ieškovė teikė galimai melagingus dokumentus bei nurodė klaidingas aplinkybes, ir nepateikė objektyvių atsiskaitymą patvirtinančių dokumentų, kurie patvirtintų ar paneigtų tiek ieškovės, tiek atsakovo nurodomas aplinkybes. Teismas, vertindamas avansines apyskaitas ir kasos išlaidų orderius neatsižvelgė į tai, kad Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimo Nr. 179 „Dėl kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių patvirtinimo“ 5 punktas aiškiai nurodo, kad pinigų gavėjas, priimdamas pinigus, pasirašo kasos išlaidų orderyje, kuriame įrašoma gautoji suma: litai - žodžiais, centai - skaitmenimis. Tų pačių taisyklių 4 punktas nustato, kad pinigai išmokami ir pagal kitus atitinkamai įformintus dokumentus (mokėjimo žiniaraštį, prašymą išduoti pinigus, sąskaitas ir kitus dokumentus), išrašius kasos išlaidų orderį. Taigi akivaizdu, kad teisės aktas pirmiausiai įpareigoja juridinį asmenį tinkamai išrašyti (užpildyti) kasos išlaidų orderį, o asmuo gaunantis pinigus turi pareigą pasirašyti orderyje, įrašant gautą sumą taisyklėse nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju tiek ieškovės atstovai, tiek atsakovas skirtingai aiškino kasos išlaidų orderių išrašymo aplinkybes. Jeigu ieškovės atstovai ir liudytoja J. K. teigė, kad kasos orderiai išrašomi tik pinigų mokėjimo momentu, tai liudytojai tokias aplinkybes paneigė, nurodydami, kad pinigai komandiruotėms buvo mokami bendrovės vadovo. Ieškovės iniciatyva kviestas liudytojas V. P. (3 t., b. l. 72) nurodė, kad „ataskaitos po kelionės paliekamos daugiausia pas direktorių“, „asmeniškai direktorius išmokėdavo kelionpinigius“, „litais duodavo daugiausia“. Tokias pačias aplinkybės nurodė ir liudytojas A. K. (3 t., b. l. 73). Be to, šis liudytojas patvirtino, kad „važiuojant į Maskvą nereikalauja išlaidas pagrindžiančių dokumentų. Ten būdavo sienos perėjimai, duodavai į rankas ir čekių neatveži“, „negalėdavau pagrįsti dalies išlaidų“, „vadovas žinojo šitą reikalą, būdavo nelabai patenkintas, kad daugiau sumoki, bet kitos išeities nebūdavo“. Liudytoja J. R. parodė (3 t., b. l. 72), kad atsakovui pradėjus dirbti ieškovės įmonėje, atsirado šeimos skolos bankui dėl laiku nemokamo darbo užmokesčio, kadangi vyras nuolat būdavo išvykęs, ji kreipdavosi į ieškovės vadovą R. V., kuris išmokėdavo atsakovui priklausantį darbo užmokestį - tai 5 000 Lt, tai 1000 Lt. Liudytoja taipogi patvirtino, kad ji norėjo, jog ieškovas mokėtų sutuoktiniui priklausantį darbo užmokestį į banke esančią sąskaitą, tačiau direktorius atsisakęs tai daryti. Kai ji gaudavo pinigus, niekur nepasirašydavo, pinigus mokėjo tik direktorius, sakydamas, kad vyras grįžęs pasirašys. Atsakovas patvirtino, kad pagrindinė priežastis, dėl kurios jis nutarė nutraukti darbo sutartį, tai laiku nemokamas darbo užmokestis. Išeidamas iš darbo jis perdavė ieškovei mašinos dokumentus, CMR ataskaitą ir paliko prašymą dėl atleidimo iš darbo. Liudytojai patvirtino šiuos atsakovo paaiškinimus (3 t., b. l. 69, 70), tačiau teismas neįvertino liudytojų parodymų, kurie iš esmės patvirtino aplinkybę, kad kasos išlaidų orderiai nebuvo pildomi pagal teisės aktų reikalavimus, o pinigai buvo išmokami ieškovo vadovo, o ne kasininko, kas leidžia teigti, kad kasos išlaidų orderiai pripažintini vienašaliais sandoriais (CK 1.63 str. 1 d., 1.63 str. 2 d.), kurie buvo sudaryti pasinaudojant įtaka darbuotojui. Šie dokumentai realiai neatspindėjo ūkinių operacijų, todėl pripažintini negaliojančiais.

3. Dėl priešieškinio reikalavimų pagrįstumo ir teisėtumo. Teismas atmetė priešieškinio reikalavimus dėl to, kad nebuvo įrodytos priešieškinyje nurodytos aplinkybės. Pasisakydamas dėl ieškovės pozicijos atmesti priešieškinio reikalavimą priteisti atsakovui darbo užmokestį už faktiškai išdirbtą atsakovo laiką, teismas nurodė, kad „iš ieškovės pateiktų dokumentų bei atstovų paaiškinimų matyti, kad L. R. atžvilgiu darbo užmokestis buvo skaičiuojamas teisingai“. Atsakovas su tokiais argumentais nesutinka, kadangi jam niekada nebuvo skiriamos išeiginės (nedarbo dienos) ir šią aplinkybę patvirtina byloje surinkti duomenys. Byloje nėra nei vieno dokumento, kuris patvirtintų, kad ieškovė būtų sudariusi darbo grafiką ir su juo supažindinusi atsakovą, o atsakovas būtų žinojęs apie nedarbo dienas. Byloje esantis Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos asmenų aptarnavimo ir teisės taikymo skyriaus 2012 m. liepos 13 d. raštas patvirtina, kad pagal LR Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimo Nr. 1365 „Dėl išlaidų, susijusių su tarnybinėms komandiruotėmis dydžio ir mokėjimo tvarkos“ 4 punktą darbo užmokestis paliekamas visas darbo dienas pagal grafiką. Šiuo atveju ieškovė nebuvo sudariusi jokių darbo grafikų, o įsakymuose dėl komandiruočių nėra suteiktos išeiginės dienos, be to, atsakovas nebuvo supažindintas su šiais įsakymais, atsakovas dirbo visas komandiruotės dienas. Teismas nenurodė, kokie byloje įrodymai patvirtina, kad atsakovas ilsėjosi ir nedirbo tomis dienomis, kurios nurodytos išeiginėmis atsakovo pateiktuose darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose. Teismas netinkamai įvertino byloje esančius ieškovo surašytus įsakymus dėl atsakovo siuntimo į komandiruotes ir komandiruotės dienpinigių priskaičiavimo žiniaraščius (l t., b. l. 136-183). Palyginus šiuose dokumentuose nurodytus duomenis su darbo laiko apskaitos žiniaraščiais, matyti, kad darbo laiko apskaitos žiniaraščiai ne tik kad neatitinka tikrovės, bet yra nelogiški ir surašyti galimai klastojant faktinius duomenis, nes darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose surašyti klaidingi duomenys apie atsakovo darbo laiką, o ieškovė vengė pateikti tachografo duomenis ir atsakovo ataskaitas dėl komandiruočių išlaidų. Teismas nepagrįstai neįvertino darbo laiko apskaitos žiniaraščių ir komandiruotės įsakymų turinio. Lyginant minėtus dokumentus, surašytus 2010 m. liepos mėn. (1 t. b. l. 117, 169, 175), matyti kaip atsakovas „praleido“ poilsio dienas. Pagal 2010 liepos mėn. darbo laiko apskaitos žiniaraštį, 2010 m. liepos 3 d. pažymėta komandiruotė Maskvoje, liepos 4 - poilsio diena Lietuvoje, o liepos 5 d - Lenkijoje. Akivaizdu, kad 2010 m. liepos 3 d. atsakovui esant Maskvoje, buvo būtinas laikas atvykti į Lietuvą, bei iš jos išvykti. 2010 m. liepos 18 d. pažymėta, kad atsakovas ilsisi komandiruotėje, tuo tarpu pagal komandiruotės dienpinigių priskaičiavimo žiniaraštį matyti, kad 2010 m. liepos 18 d. atsakovas buvo Lietuvoje ir niekur nebuvo išvažiavęs. Analogiški prieštaravimai yra visuose be išimties darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose, kurie visiškai nesutampa su įsakymuose dėl komandiruotės ir komandiruotės dienpinigių paskaičiavimo žiniaraščiuose esančiais duomenimis. Be to, teismas neįvertino darbo laiko apskaitos žiniaraščių turinio kartu su byloje esančių CMR, kuriuose surašymo duomenys patvirtina, kad poilsio dienos apskaitytos tuomet, kai yra kraunamas automobilis, tai yra atsakovo darbo metu, kai jis rūpinosi krovinio pakrovimu bei dokumentais. Pirmosios instancijos teismas visiškai neįvertino CMR turinio, todėl darytina išvada, kad teismas neįvertino dalies įrodymų. Tiek pats atsakovas, tiek liudytojas A. K. patvirtino, kad komandiruočių metu, vairuotojams nebuvo suteikiamos išeiginės dienos poilsiui. Šio liudytojo parodymai liko taip pat neįvertinti. Taigi, atsakovo nuomone, teismas, nustatinėdamas faktiškai atsakovo išdirbtą laiką, neteisėtai ir nepagrįstai vadovavosi išimtinai darbo laiko apskaitos žiniaraščiais, kuriuose esančius duomenis paneigia CMR, įsakymai dėl komandiruočių, komandiruotės dienpinigių apskaičiavimo žiniaraščiai, liudytojo A. K. parodymai ir paties atsakovo parodymai. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo teismo suformuotos teisminės praktikos dėl įrodymų vertinimo, nagrinėjant darbo bylas.

4. Dėl atleidimo iš darbo aplinkybių. Vadovaudamasis ieškovės atstovų paaiškinimais, teismas sprendė, kad nebuvo atsakovo prašymo atleisti jį iš darbo. Atsakovo nuomone, teismas netinkami įvertino aplinkybes, susijusias su darbo sutarties nutraukimu. Darbo sutarties nutraukimą dėl nepriklausančių nuo darbuotojo priežasčių reglamentuoja DK 128 straipsnis. Šio straipsnio 2 daluje nustatyta, kad darbo sutartis nutraukiama nuo darbuotojo nurodytos datos. Teismas privalėjo įvertinti įstatymų reikalavimus dėl darbuotojui (atsakovui) suteikiamų atostogų tvarkos. Darbo kodekso 172 straipsnis nustato, kad darbuotojo pageidavimu kasmetinės atostogos gali būti suteikiamos dalimis. Nagrinėjamu atveju UAB „Rivaisa“ direktorius priėmė 2010 m. spalio 28 d. įsakymą (l t. b. l. 78), kuriuo atsakovui suteikė 13 d. kasmetinių atostogų. Tačiau atsakovas ne tik, kad nebuvo prašęs suteikti atostogas, bet jos buvo suteiktos darbuotojui net apie tai nežinant. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo teismo suformuotą teisminę praktiką, dokumentai, kurie liečia darbuotojo teises ir pareigas, ir su kurių turiniu nebuvo darbuotojas supažindintas, vertinami kritiškai ir jokios įrodomosios galios neturi. Šiuo atveju teismas neteisėtus ieškovo veiksmus, atliktus pažeidžiant DK 172 straipsnio imperatyvias nuostatas, nepagrįstai laiko teisėtais įrodymais, įrodančiais aplinkybę, kad ieškovas nepateikė prašymo atleisti jį iš darbo dėl neišmokamo darbo užmokesčio. Teismo sprendimas remiasi rašytiniais įrodymais (darbo laiko apskaitos žiniaraščiais, įsakymais, komandiruotės dienpinigių paskaičiavimo žiniaraščius, avansinėmis apyskaitomis, patikrinimo aktais), kurių turinys atsakovui, kaip darbuotojui, net nebuvo žinomas iki byla nebuvo pradėta nagrinėti teisme. Pažymėtina ir tai, kad kai kurie iš paminėtų dokumentų atsirado vėliau, atsakovo atstovui nurodžius akivaizdžius skirtingų dokumentų turinio prieštaravimus. Be to, ieškovė išsiuntė atsakovui pretenzijas dėl darbo santykių tik 2010 m. gruodžio 6 d. ir 2012 m. gruodžio 16 d. ir siuntė adresu, kuriuo atsakovas negyvena (dokumentai siųsti adresu Poderiškių km., Pašėnų seniūnija, Kauno sav.), nors ieškovei buvo žinoma tikroji atsakovo gyvenamoji vieta, kurią ieškovė nurodė savo ieškinyje. Taigi, net teoriškai atsakovas negalėjo žinoti apie jam reiškiamas pretenzijas. Byloje nėra ginčo tarp šalių, kad atsakovas gražino dokumentus, automobilį, pristatė dokumentus, CMR, taigi staiga nutraukti su ieškove darbo santykius nebuvo galima, kas, atsakovo nuomone, daugiau patvirtina jo teiginius, kad kartu su kitais ieškovei perduotais daiktais buvo paduotas ir atsakovo pareiškimas dėl atleidimo iš darbo. Teismas netinkamai įvertino L. R. parodymus pirmosios instancijos teisme, kadangi vienu atveju, t. y. dėl dokumentų čekių įteikimo, šios liudytojos parodymus teismas laikė teisingais, kitu atveju šios liudytojos parodymus dėl atsakovo pareiškimo dėl darbo sutarties nutraukimo įteikimo ieškovui ignoravo. Minėta liudytoja patvirtino, kad ieškovės kviečiama ji atvyko į įmonę, atsivežė pakartotinį L. R. surašytą pareiškimą dėl darbo sutarties nutraukimo, tačiau ieškovo vadovas R. V. pareiškimo nepriėmė, nurodydamas, kad atsakovo pareiškimas dėl darbo sutarties nutraukimo jau yra įteiktas. Taigi teismas nepagrįstai apribojo atsakovo teisę įrodinėti pareiškimo įteikimo ieškovei aplinkybę liudytojo parodymais ir neįvertino aplinkybių, kad ieškovas ėmė reikšti pretenzijas atsakovui praėjus ilgam laiko tarpui, kad įsakymuose dėl komandiruočių yra nurodytas konkretus laikas atsiskaitymui ir kuriam praėjus ieškovas nereiškė jokių pretenzijų atsakovui.

Šalies argumentai

5. Dėl priteistino darbo užmokesčio už pradelstą atsikaitymo laikotarpį. Teismas nepagrįstai priteisė tik vieno mėnesio dydžio vidutinį darbo užmokestį už pradelstą atsiskaityti su atsakovu laiką, tuo nukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisminės praktikos taikant DK 141 straipsnio 3 dalį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad atsižvelgiant į tai, kad darbuotojas taip pat turi teisę gauti iš darbdavio išmokas už uždelsimo atsiskaityti laikotarpį nuo teismo sprendimo priėmimo iki uždelsimo atsiskaityt pasibaigimo dienos, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai skundžiamos nutarties rezoliucinėje dalyje nurodė priteisiamą išmoką už kiekvieną darbo dieną už uždelsimo atsiskaityti laikotarpį po teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 gegužės 17 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-247/2011). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas iš esmės panaikino įstatymo suteiktą atsakovui garantiją gauti vidutinį darbo užmokestį už visą pradelstą laikotarpį. Atsakovo nuomone, ieškovė nesiekė išspręsti ginčo taikiai, neteikė ataskaitų, nepateikė tachografo duomenų, kas liudija ieškovės nesąžiningumą, dėl ko pirmosios instancijos teismui nebuvo teisėto pagrindo nukrypti nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisminės praktikos.

Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovė prašo jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas (3 t. b. l. 116-125). Nurodo šiuos argumentus:

Atsiliepimas

1. Dėl įrodymų bei atsikirtimų, patvirtinančių priešieškinyje nurodytas aplinkybes. Ieškovės nuomone, atsakovo paaiškinimai teismo posėdžio metu buvo labai prieštaringi ir nenuoseklūs, jis juos keitė, todėl teismas pagrįstai nesirėmė atsakovo parodymais, kad jis pasirašinėdavo ant tuščių kasos orderių, tuo labiau, kad atsakovas ir pats nurodė, jog parašai ant kasos išlaidų orderių yra jo. Aplinkybes, kad atsakovas pasirašė ant kasos išlaidų orderių ir gaudavo avansą patvirtina ir ieškovės atstovės R. A. T. parodymai. Vadovaujantis įrodymų vertinimo taisyklėmis bei byloje esančiais įrodymais, yra akivaizdu, jog atsakovas pats pasirašė ant kasos išlaidų orderių apie avansinių išmokų gavimą, todėl teismas padarė pagrįstas išvadas, kad ieškinys šioje dalyje yra įrodytas, o atsakovo skundo argumentai šiuo atžvilgiu yra visiškai nepagrįsti. Atkreiptinas dėmesys, jog atsakovas prašė pripažinti ieškovės surašytus 2010-07-14 kasos išlaidų orderį Nr. 347, 2010-08-18 kasos išlaidų orderį Nr. 353, 2010-07-19 kasos išlaidų orderį Nr.365, 2010-08-18 kasos išlaidų orderį Nr.421, 2010-09-06 kasos išlaidų orderį Nr. 465 ir 2010-10-15 kasos išlaidų orderį Nr. 547 negaliojančiais, kurių pagrindu ieškovė įrodinėjo jai susidariusią žalą. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad pirma, atsakovas pripažino, jog beveik ant visų orderių, išskyrus 2010 m. spalio 15 d. kasos išlaidų orderį Nr. 547, pasirašė bei gautą pinigų sumą žodžiais įrašė pats atsakovas, o orderyje Nr. 547 tik pasirašė pats L. R.; antra, minėtuose orderiuose įrašytos sumos atsispindi ir kituose ieškovės pateiktuose buhalteriniuose dokumentuose; trečia, atsakovas nežino, kodėl prašo nuginčyti kasos išlaidų orderius, teismas pagrįstai atmetė atsakovo prašymą dėl rašysenos ekspertizės skyrimo. Tokiu būdu teismas padarė pagrįstas išvadas, kad atsakovas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, jog orderiai suklastoti ir juose nurodyti pinigai nebuvo perduoti. Įrodymų visuma patvirtina, kad atsakovui, išvykstant jam į komandiruotes, iš bendrovės kasos buvo išmokami avansai, tačiau atsakovas iki darbo sutarties nutraukimo nepateikė ieškovei visų jų tinkamą panaudojimą patvirtinančių dokumentų, tokiu būdu atsakovas įmonei padarė žalą, kurios dydis - paimtų ir negrąžintų pinigų sumos skirtumas. Vadovaujantis DK 246 straipsniu, atsirado materialinė atsakovo atsakomybė, nes yra visos tokios atsakomybes atsiradimo sąlygos. Neteisėta veika pasireiškė tuo, kad atsakovas negrąžino jam perduotų ir nepanaudotų sumų.

2. Dėl įrodymų išreikalavimo. Atsakovas nurodo, jog teismas nepagrįstai neišreikalavo iš ieškovės atsakovo ataskaitų, apribojo atsakovui galimybę pateikti vienintelį dokumentą, kurio pagrindu atsiskaitydavo už avansu gautų lėšų panaudojimą. Atsakovas šių dokumentų prašė išreikalauti jau civilinę bylą nagrinėjant iš esmės, t. y. paskutinio teismo posėdžio metu, nors byla nagrinėjama jau antri metai ir atsakovas turėjo pakankamai laiko tinkamai pasiruošti bylos nagrinėjimui ir susirinkti ar išreikalauti visus reikalingus dokumentus. Teismas pagrįstai netenkino atsakovo reikalavimo, kadangi jo prašomi dokumentai nėra atsakovo išlaidas patvirtinantys dokumentai, kuriais būtų galima pagrįsti išlaidas už atsakovui išmokėtą avansą. Išlaidas buhalteriškai galima pagrįsti tik kvitais, kasos išlaidų orderiais ir pan. - t. y. išimtinai buhalterinės apskaitos dokumentais, o ne paties darbuotojo asmeninėmis skaičiuotėmis. Įmonės buhalterija sudaro avansines apyskaitas pagal minėtus išlaidas pagrindžiančius buhalterinius dokumentus, tačiau ne pagal paties asmens sudarytus išlaidų sąrašus. Atsakovo su skundu pateiktas ataskaitos pavyzdys yra skirtas tam, kad vairuotojai galėtų patys kontroliuoti savo išlaidas, jų pildymas nėra privalomas, ataskaitos pildymo tvarka nėra reglamentuota nei teisės aktais, nei įmonės lokaliais aktais. Šias aplinkybes patvirtino ir ieškovės vadovas R. V.. Nors su atsakovu buvo sudaryta visiškos materialinės atskaitomybės sutartis, tačiau atsakovas labai aplaidžiai žiūrėjo į pareigas atsiskaityti už duodamą jam avansą. Atsakovas dažnai vėluodavo pateikti išlaidas patvirtinančius dokumentus. Šios aplinkybės yra patvirtintos ieškovės atstovės R. A. T. bei paties atsakovo paaiškinimais (3 t., b. l. 70). Tuo labiau, kad už paskutinę kelionę bei joje išleistus pinigus atsakovas neatsiskaitė su ieškovu, o atsiuntė savo sutuoktinę, kuri atnešė išlaidas patvirtinančius dokumentus ir kurie buvo apskaityti apskaičiuojant atsakovo padarytą žalą ieškovei. Taigi, yra akivaizdu, jog teismas padarė pagrįstas išvadas, kad atsakovas neįrodė savo priešieškinyje nurodytų aplinkybių ir nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų jo nurodytas aplinkybes. Be to, teismas pagrįstai netenkino atsakovo prašymo dėl atskaitų išreikalavimo, nes jos neturi jokios įrodomosios reikšmės ir tai būtų tik bylos vilkinimas.

Atsiliepimas

3. Dėl faktinio ieškinio pagrindo pakeitimo. Atsakovas nurodo, jog, jo įsitikinimu, teismas pakeitė ieškinio faktinį pagrindą. Su tokiais atsakovo argumentais ieškovė nesutinka. 2011 m. birželio 6 d. ieškovės ieškinys patvirtina, kad atsakovui vykdyti darbines pareigas komandiruojant į užsienį buvo išduoti avansai. Suvedus atsakovo įmonei pateiktus išlaidas patvirtinančius dokumentus, susidarė 15 500 litų skola įmonei. Remiantis šiomis faktinėmis aplinkybėmis buvo reiškiamas reikalavimas priteisti 15 500 Lt žalos atlyginimą, todėl teismas nepakeitė ieškinio faktinio pagrindo, o atsakovo argumentai šiuo atžvilgiu yra visiškai nepagrįsti.

4. Dėl įskaitymo. Atsakovas teigia, kad jis niekada neatliko jokio įskaitymo remiantis DK 224 straipsnio 1 dalimi. Byloje neginčytinai nustatyta, kad atsakovui likęs neišmokėtas darbo užmokestis buvo įskaitytas į jo padarytą žalą. Byloje nėra duomenų, kad ieškovas su šiais darbdavio veiksmais būtų nesutikęs, priešingai, tokie šalių santykiai tęsėsi ilgą laikotarpį, beveik pusę metų, ir atsakovas per visą laiką nereiškė jokių pretenzijų. Be to, kaip teigia pats atsakovas, jei ne ieškovės ieškinys dėl žalos atlyginimo, jis taip ir nebūtų reiškęs pretenzijų dėl neišmokėto darbo užmokesčio. Tokiu būdu yra pagrindas išvadai, kad toks šalių elgesys išreiškė jų valią ir rodė esant susitarimą iškaityti gautą avansą į darbo užmokestį. Darbdavys išskaitas iš darbo užmokesčio darė ne piktavališkai, o atsakovui neatėjus atsiskaityti su ieškove, atsakovas nenurodė ir įrodymais nepagrindė jokio aiškaus teisinio pagrindo, kuriuo remiantis jis negrąžino jam išmokėto avanso. Byloje taip pat nustatyta, kad gauto avanso atsakovas negrąžino, be to, svarbu ir tai, jog nuo avanso gavimo iki išskaitų iš ieškovo darbo užmokesčio atlikimo pradžios praėjo daugiau kaip pusės metų laikotarpis, per kurį jis naudojosi įmonės lėšomis nepateikęs jokių jų panaudojimo ataskaitų. Įvertinus šias bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo bei sąžiningumo principais, turinčiais imperatyvų galią darbo teisinių santykių subjektams, įgyvendinant savo teises ir atliekant pareigas, ieškovės nuomone, nagrinėjamu atveju buvo įmonės ir atsakovo susitarimas dėl avanso įskaitymo į atsakovo darbo užmokestį, nes atsakovas neprieštaravo įskaitymui ir jokių pretenzijų dėl to nereiškė. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-522/2011. Be to, atsakovas gautų avanso sumų negrąžino ir savo veiksmais, t. y. neatvykdamas į darbovietę atsiskaityti su ieškovu, tik patvirtino šalių susitarimą dėl išskaitų iš jo darbo užmokesčio.

5. Dėl atsakovo atsakomybės. Atsakovas neteisingai nurodo, kad ieškovės vadovas teigė, jog tarp įmonės ir atsakovo yra susiklostę paskoliniai santykiai, nes tokių įrodymų byloje nėra. Šias aplinkybes paneigia ir atsakovas, nurodydamas, jog „būdavo, kad likdavo po reiso pinigų, bet daugumoj duodavo, kiek išleidi, būdavo paskaičiuota“ (3 t., b. l. 70). Tokiu būdu atsakovo argumentai dėl paskolinių santykių yra nepagrįsti, tuo labiau, kad šių aplinkybių atsakovas ir neįrodinėjo. Tarp UAB „Rivaisa“ ir atsakovo 2009 m. liepos 3 d. buvo sudaryta tipinė visiškos individualinės materialinės atsakomybės sutartis, pagal kurią atsakovas prisiėmė visišką materialinę atsakomybę už perduotų jam piniginių ir materialinių vertybių išsaugojimą. Taigi ieškovę ir atsakovą siejo darbo teisiniai santykiai, su atsakovu buvo sudaryta individuali rašytinė visiškos materialinės atsakomybės sutartis, kuri nėra įstatymo nustatyta tvarka nuginčyta ar sutarties šalių valia, susitarimu pakeista ar panaikinta, todėl atsakovo materialinė atsakomybė ieškovei (darbdaviui) atsirado darbo santykių pagrindu, dėl ko atsakovo materialinės atsakomybės sąlygoms ir dydžiui nustatyti, ginčo teisiniam santykiui spręsti taikytinos Darbo kodekso normos, t. y. XVII skyriaus „Materialinė atsakomybė“ nuostatos - 245 ir 246 straipsniai, kuriose nustatytas materialinės atsakomybės atsiradimo pagrindas ir sąlygos, taip pat 255 straipsnio 3 punktas ir 256 straipsnio 1 dalis, kuriose nustatytos materialinės atsakomybės ribos. DK 245 straipsnyje nustatyta, kad materialinė atsakomybė atsiranda dėl teisės pažeidimo, kuriuo vienas darbo santykio subjektas padaro žalą kitam subjektui, neatlikdamas savo darbo pareigų arba netinkamai jas atlikdamas. Ieškovė 2006 m. balandžio 19 d. patvirtino vidaus tvarkos taisykles, kurių 60 p. nustato, kad darbuotojas, grįžęs iš komandiruotės, pateikia buhalterijai avansinę ataskaitą, prie kurios kiekvieno punkto turi būti išlaidas pateisinantis dokumentas, atitinkantis buhalterinės apskaitos reikalavimus (2 t. b. l. 157-170). Darbuotojų, supažindintų su darbo tvarkos taisyklėmis, registracijos žurnalo išrašas patvirtina, kad vairuotojas L. R. su minėtomis Taisyklėmis buvo supažindintas 2009 m. liepos 3 d. (2 t. b. l. 153-154 ). Iš 2010 m. gruodžio 6 d., 2010 m. gruodžio 16 d. UAB „Rivaisa“ direktoriaus reikalavimų dėl L. R. pasiaiškinimų matyti, kad buvo reikalaujama L. R. atvykti į darbovietę ir pasiaiškinti dėl ko nuo 2010 m. lapkričio 10 d. nevyksta į darbą (l t. b. l. 7, 8). 2011 m. sausio 17 d. UAB „Rivaisa“ direktoriaus įsakymu atsakovui L. R. už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą buvo paskirta drausminė nuobauda - atleidimas iš darbo nuo 2011 m. sausio 17 d. pagal DK 136 str. 3 d. 2 p. ir DK 235 str. 2 d. 9 p. (l t., b. l. 63). Darbo sutartis su L. R. buvo nutraukta nuo 2011 m. sausio 17 d. remiantis DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktu ir DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punktu (šiurkštus darbo pareigų pažeidimas (l t., b. l. 62). Iš 2009 m. rugsėjo 4 d. įsakymo Nr. 0909/04-2 matyti, kad bendrovėje tarptautinių krovinių vežimo vairuotojams buvo nustatyta, kad „grįžus iš komandiruotės vilkikų ir puspriekabių dokumentus privalo grąžinti direktoriaus pavaduotojui transportui arba transporto vadybininkei. Vairuotojams, nepristačiusiems ar išsivežusiems dokumentus, gali būti taikoma drausminė nuobauda už darbo drausmės pažeidimą. Grįžus iš komandiruotės privalo grąžinti į kasą nepanaudotą avanso likutį. Vairuotojams, negrąžinusiems nepanaudoto avanso, bus daromos išskaitos iš priskaičiuotų ir neišmokėtu dienpinigių“ (2 t. b. l. 155-156). Iš supažindinimo su minėtu direktoriaus įsakymu sąrašo matyti, kad jo 21 p. įrašytas L. R. ir yra jo parašas (2 t. b. l. 156). Tokiu būdu atsakovas nepagrįstai kaltina teismą, kad ieškovė niekada neprašė atsakovo pasiaiškinti dėl negrąžinamo avanso ir atsakovas nebuvo įspėtas ar baustas drausmine nuobauda. Atsakovas išlaidų kvitus teikdavo pavėluotai, todėl ieškovė manė, kad atsakovas išleido avansą pagrįstai ir turi tai pateisinančius dokumentus. Tačiau atsakovo sutuoktinei atnešus likusius išlaidų kvitus ir juos apskaičius, tapo aiški atsakovo padaryta žala ieškovei. Be to, atsakovas puikiai žinojo, kad jis yra skolingas ieškovei, dėl ko jis nėjo į darbą, nepriiminėjo ieškovo siunčiamų laiškų, neatsakinėjo į ieškovo direktoriaus telefono skambučius. Nepagrįsti atsakovo kaltinimai, kad ieškovė neturėjo mokėti avanso, nes atsakovas buvo skolingas itin didelę negrąžintą avanso sumą, kadangi atsakovas atsiskaitinėdavo už išleistą avansą pavėluotai, todėl nebuvo pagrindo manyti, kad jis turi pinigų kitai kelionei, o išleisti atsakovą - vairuotoją į kelionę be pinigų yra neįmanoma, nes vairuotojas nesugebėtų nuvežti krovinio neturint pinigų išlaidoms. Be to, pagal Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimo Nr. 1365 „Dėl išlaidų, susijusių su tarnybinėmis komandiruotėmis, dydžio ir mokėjimo tvarkos“ 5 punktu, jeigu kolektyvinė ar darbo sutartis nenustato kitaip, ne vėliau kaip paskutinę darbo dieną iki komandiruotės pradžios darbuotojui privalo būti išmokėtas avansas - ne mažiau kaip 50 procentų numatomų dienpinigių ir su komandiruote susijusių išlaidų sumos. Darbuotojas, turi teisę atsisakyti vykti į komandiruotę, jeigu jam laiku nebuvo išmokėtas avansas. Atsakovui L. R. pagal šį vyriausybės nutarimą ir buvo mokamas avansas. Todėl atsakovas nepagrįstai kaltina teismą neįsigilinus į bylą.

6. Dėl avanso išmokėjimo įforminimo. Atsakovas nurodo, kad tik direktorius išmokėdavo avansą ir tokiu būdu išlaidų orderiai nebuvo pildomi pagal teisės aktų reikalavimus. Su tokiomis aplinkybėmis ieškovė nesutinka. Kaip ir nurodė pats direktorius teismo posėdžio metu „būdavo, kad perduodavau pinigus, bet čia daugiau išimtis; pinigus išduodavau tuo pačiu pagrindu - kasos išlaidų orderiu“. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad atsakovas buhalterei paprašius įrašyti sumą, jis pasakė, kad negražiai rašo ir paprašė nurodytą sumą pačiai įsirašyti. Tokiu būdu akivaizdu, kad visada būdavo pildomi kasos išlaidų orderiai, tuo labiau, kad ant visų iš jų yra pasirašęs atsakovas.

7. Dėl liudytojų parodymų vertinimo. Atsakovas apeliaciniame skunde remiasi liudytojų parodymais, kurie tvirtino, kad darbuotojai pasirašinėdavo ant tuščių lapų. Vertinant šiuos parodymus, ieškovės nuomone, jais remtis negalima, nes parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Pavyzdžiui, liudytojas A. K. (3 t., b. l. 73) nurodė, kad „gaunant pinigus nieko nepasirašydavome“; „Buvo pasirašyta ant tuščių lapelių, ant čekių, <...>“, „kai išvažiuojant man būdavo duodami pinigai, niekada nepasirašydavau ant orderių“, „darbo užmokestis būdavo mokamas į rankas grynais, niekur nepasirašydavau“. Iš tokių liudytojų parodymų lieka neaišku, ar jis vis tik pasirašinėjo ar nepasirašinėjo ir kokiuose dokumentuose pasirašinėjo. Tokie prieštaringi parodymai nepatvirtina jokių objektyvių aplinkybių ir neturi jokios įrodomosios galios. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog šis liudytojas darbovietėje jau nebedirba, nes buvo atleistas iš darbo. Tokiu būdu, teismas pagrįstai nesirėmė šališko, nenuoseklaus liudytojo parodymais, o atsakovo argumentai, kad teismas neįvertino liudytojų parodymų yra visiškai nepagrįsti.

8. Dėl išeiginių dienų poilsiui suteikimo. Ieškovė nesutinka su atsakovo argumentais, kad „<...> nebuvo suteikiamos išeiginės dienos poilsiui“. Šiuos argumentus atsakovas grindžia tuo, kad byloje yra prieštaringi įrodymai. Ieškovės manymu, teismas tinkamai įvertino darbo laiko apskaitos žiniaraščius, kadangi yra normalu, jog atsakovui grįžus iš komandiruotės yra suteikiama poilsio diena, o sekančią dieną jis išvažiuoja į kitą komandiruotę. Atsakovo nurodyta aplinkybė, kad atsakovui būnant Maskvoje reikia laiko grįžti į Lietuvą yra nereikšminga, kadangi vien tai, kad vairuotojas yra komandiruotėje Maskvoje nereiškia, kad jis yra būtent Maskvoje, o ne pakeliui į Lietuvą ar jau Lietuvoje. Todėl atsakovo argumentai dėl netinkamo darbo laiko apskaitos žiniaraščių pildymo yra visiškai nepagrįsti. Tuo labiau, kad atsakovo buvimą tam tikrose komandiruotės vietose (pvz., Lietuvoje, nors tą dieną jis jau buvo iškomandiruotas į užsienio valstybę) patvirtina į bylą pateikti kuro ir kitas išlaidas, turėtas dar Lietuvoje, patvirtinantys dokumentai. Ieškovė pažymi, kad tarptautinių reisų vairuotojams yra taikomas vairavimo ir poilsio režimas nustatytas reglamentu (EB) Nr. 561/2006 AR AETR, kurio jie privalo laikytis. Tarnybinės komandiruotės metu taikomos visos darbo įstatymų nuostatos, reglamentuojančios darbuotojo maksimalų darbo dienos/savaitės ir minimalųjį paros ir savaitės laiką. Taigi, esant ilgalaikei komandiruotei, darbuotojui poilsio dienos suteikiamos bendra tvarka - darbuotojams, dirbantiems 5 darbo dienų per savaitę režimu, poilsio dienos suteikiamos tarnybinės komandiruotės metu. Pagal reglamento (EB) Nr.561/2006 8-to straipsnio 1 dalį vairuotojas privalo pasinaudoti kasdienio ir kassavaitinio poilsio laikotarpiais. Šio straipsnio 8 dalyje nurodoma: Jei vairuotojas taip nusprendžia, kasdienio poilsio ir sutrumpinto kassavaitinio poilsio laikotarpiais ne transporto priemonės nuolatinio laikymo vietoje galima pasinaudoti transporto priemonėje, jei joje kiekvienam vairuotojui yra įrengtos tinkamos miegojimo vietos, o transporto priemonė stovi vietoje. Atsakovui L. R. buvo priskirtas naujas vilkikas, valst. Nr. DHF 321, įsigytas 2008-01-08 SEB Lizingu. Jame yra įrengtos dvi miegamos vietos, kondicionierius, magnetola, šaldytuvas, viryklė. Vairuotojui buvo pilnai sudarytos sąlygos ilsėtis. Už vairavimo ir poilsio režimo pažeidimus yra taikomos piniginės baudos. Maksimali bauda vairuotojui siekia iki 2000 Lt, o vadovui iki 5000 Lt. UAB „Rivaisa“ vadovui per visą įmonės egzistavimo laikotarpį nė karto nebuvo taikyta ši bauda, o L. R. per jo darbo laikotarpį įmonėje taip pat nebuvo baustas. Todėl yra pagrindas teigti, kad atsakovas laikėsi šio reglamento. Darbo laiko apskaitos žiniaraščiai yra pildomi kiekvieną dieną, direktoriaus pavaduotojas transportui V. J. skambina vairuotojams arba susirašo su jais žinutėmis ir tikrina, ar vairuotojas ilsisi ar dirba. Jei dirbama, darbo laiko apskaitos žiniaraštyje žymima raide K ir darbo valandų skaičius, o jei ilsimasi, žymima raidėmis KP. Nėra pagrindo manyti, kad ieškovas nebuvo sąžiningas apskaičiuodamas atsakovui priklausantį darbo užmokestį ar jis buvo apskaičiuotas neteisingai. Darbo laiko žiniaraščiuose yra pažymėtos visos dienos, per kurias vairuotojas dirbo, net ir šventinės. Pvz. 2010 m. liepos mėnesį dirbta per liepos 6 d. ir tai atsispindi darbo laiko apskaitos žiniaraštyje. Darbo sutartyje Nr. 124 L. R. buvo nustatyta 1 050 Lt mėnesinė alga. Už šventinę dieną jam apmokėta dvigubai - papildomai priskaičiuota 50 Lt. Iš viso pagal abi pažymas jam priskaičiuotas 1 100 Lt atlyginimas. Kad atlyginimas mokamas už faktiškai atidirbtas dienas yra nurodyta Darbo kodekso 220 straipsnyje. Tai reiškia, kad komandiruotės metu yra mokamas darbo užmokestis tokia pat tvarka, kaip ir dirbant darbo vietoje. Jei būdamas komandiruotėje darbuotojas poilsio dieną nedirbo (ilsėjosi), tuomet už šią dieną mokami tik dienpinigiai ir kompensuojamos su komandiruote susijusios išlaidos. L. R. atveju taip ir buvo daroma, taip pat atsakovui buvo kompensuojama (apmokama) pagal jo pateiktus kvitus už automobilio stovėjimo aikštelę ir kt. UAB „Rivaisa“ nuo 2003 m. kovo 7 d. 18 kartų buvo tikrinta įvairių institucijų. VMI OKS vyriausias specialistas E. S. įmonę stebėjo 11 mėnesių. Įmonė nuodugniai buvo tikrinta taip ilgai todėl, kad buvo neva mokami maži atlyginimai ir per mažai sumokama GPM (gyventojų pajamų mokesčio). Per tikrinamą laikotarpį buvo teikiami atlyginimų priskaitymų žiniaraščiai, dienpinigių priskaitymo žiniaraščiai, darbo laiko apskaitos žiniaraščiai, banko ir kasos dokumentai. Buvo atsiskaitoma už kiekvieną mėnesį atskirai. E. S. nerado jokių pažeidimų. Per tikrinimo laikotarpį nebuvo priskaičiuota jokių papildomų sumų vairuotojams, kad jiems būtų reikėję mokėti atlyginimą už poilsio dienas, praleistas komandiruotėje.

9. Dėl neišmokėto darbo užmokesčio ir jo dydžio. Atsakovas niekada nesikreipė į ieškovę dėl tokių sumų neišmokėjimo. Savo pretenzijas dėl darbo užmokesčio atsakovas pateikė tik ieškovei padavus ieškinį teismui dėl žalos atlyginimo. Be to, atsakovas tiksliai nežino, kiek ir už ką ieškovė jam yra skolinga, todėl akivaizdu, kad atsakovas pareiškė nepagrįstą priešieškinį, nes ieškovė jam nėra skolinga. Šias išvadas patvirtina paties atsakovo veiksmai: kaip nurodė pats atsakovas, jis nežadėjo duoti ieškovės į teismą dėl neišmokėto darbo užmokesčio, o pareiškė priešieškinį tik dėl to, kad ieškovė pateikė ieškinį; pradiniame priešieškinėje atsakovas nurodė, kad ieškovė jam yra skolinga 80 000 Lt, vėliau šią sumą sumažino iki 10 233,80 Lt; o paskutinio teismo posėdžio metu atsakovas nurodė, jog „sunku labai suskaičiuoti <...> negaliu pagrįsti savo reikalavimo, nes susipainiojo viskas“. Toks atsakovo elgesys ir pozicijos keitimas tik patvirtina, kad atsakovo priešieškinio reikalavimai yra nepagrįsti ir teismas pagrįstai juos atmetė. Atsižvelgiant į tai, kad byloje yra visi įmonės buhalteriniai dokumentai, patvirtinantys atsakovui priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį, atsakovo argumentai, kad teismas nepagrįstai nevertino atsakovo pateiktų dokumentų bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisminės praktikos dėl įrodymų vertinimo, yra visiškai nepagristi, nes teismas, spręsdamas dėl reikalavimų, vertina ne atskirus dokumentus, o visų byloje esančių įrodymų visumą.

Šalies argumentai

10. Dėl atostogų suteikimo. Atsakovas nurodo, jog jis ne tik neprašė suteikti atostogas, bet jos buvo suteiktos darbuotojui nieko apie tai nežinant. Ieškovės nuomone, atsakovas žinojo apie jam suteiktas atostogas, nes atsakovo iniciatyva jo sutuoktinė kreipėsi į ieškovę su prašymu išleisti atsakovą kasmetinių atostogų, kadangi priešingu atveju atsakovas būtų buvęs atleistas iš darbo už pravaikštas žymiai anksčiau.

11. Dėl papildomų įrodymų išreikalavimo. Ieškovės nuomone, nėra nei vienos išimtinės sąlygos, kurios pagrindu atsakovas turėtų teisę apeliacinės instancijos teismui pateikti naujus įrodymus ar prašyti išreikalauti papildomus įrodymus, kuriais remiantis jis galėtų iškelti dar vieną gynybos poziciją. Pažymėtina, jog ši byla yra nagrinėjama jau ne pirmi metai, todėl atsakovas turėjo visas galimybes pateikti ar išsireikalauti visus įrodymus bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme. Apeliantas, prašydamas išreikalauti VMI operatyvaus patikrinimo pažymą, nenurodo, kokią reikšmę turi šis įrodymas, o atsakovo prašoma prijungti ataskaita neturi jokios įrodomosios galios, kadangi ji buvo sukurta tik tam, kad patiems darbuotojams būtų lengviau kontroliuoti komandiruotėje išleistas pinigines lėšas. Šios ataskaitos neturi jokios teisinės ar buhalterinės reikšmės. Išlaidas pagrindžiantys dokumentai yra kvitai, kasos pajamų orderiai ir pan., pagal kuriuos yra sudaroma avansinė apyskaita, o atsakovo prašoma prijungti ataskaita yra niekinė. Todėl, ieškovės manymu, pateikdamas ir prašydamas išreikalauti bei prijungti teismo naujus įrodymus, apeliantas elgiasi nesąžiningai ir neteisėtai.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.

Dėl atleidimo iš darbo pagrindo

Bylos duomenimis UAB „Rivaisa“ 2009 m. liepos 2 d. sudarė neterminuotą darbo sutartį su atsakovu L. R., jį priimant darbui į tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojo pareigas, nustatant 1 050 Lt per mėnesį darbo užmokestį (1 t. b. l. 13). Atsakovas nuo 2011 m. sausio 17 d. atleistas iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą ir 235 straipsnio 2 dalies 9 punktą (už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą), kadangi be svarbių priežasčių neatvyko į darbą nuo 2010 m. lapkričio 10 d. iki atleidimo iš darbo dienos (1 t., b.l. 62, 65). Ieškovas teigė, kad atleistas iš darbo nepagrįstai, kadangi darbdaviui nemokant laiku darbo užmokesčio, jis padavė pareiškimą dėl atleidimo iš darbo pagal DK 128 straipsnio 1 dalį ir nuo 2010 m. spalio 27 d. (grįžus iš reiso (komandiruotės) užsienyje) daugiau į darbą nėjo.

Pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą darbo sutartis gali būti nutraukiama, kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas (DK 235 str.). Darbo sutarties nutraukimas dėl šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo yra drausminė nuobauda, kuri gali būti taikoma tik esant drausminės atsakomybės pagrindui (DK 10 str. 1 d., 136 str. 3 d. 2 p., 4 d., 237 str. 1 d. 3 p.). Drausminės atsakomybės pagrindas – tai darbo drausmės pažeidimas, t. y. darbo pareigų nevykdymas arba netinkamas jų vykdymas dėl darbuotojo kaltės (DK 234 str.). Kai už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą atleistas darbuotojas teisme ginčija darbo sutarties nutraukimo teisėtumą, darbdavys turi pateikti įrodymus (teisinius argumentus), pagrindžiančius darbuotojo nusižengimo kvalifikavimą kaip šiurkštaus, o teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, kiekvienu atveju turi įvertinti, ar darbdavys padarytą nusižengimą pagrįstai kvalifikavo kaip šiurkštų darbo drausmės pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010). Faktą, kad darbuotojas padarė šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (CPK 176 str. 1 d.). DK 235 straipsnyje, apibūdinant šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo sampratą, pateiktas pavyzdinis tokių pažeidimų sąrašas. Vienas iš šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo atvejų - kai darbuotojas neatvyksta į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą). Byloje nėra ginčo, kad atsakovas neatvyko į darbą nuo 2010 m. spalio 27 d. iki atleidimo iš darbo dienos 2011 m. sausio 17 d. taigi atsakovui pagal CPK 178 straipsnio taisykles teko pareiga įrodyti, jog jis įstatymo nustatyta tvarka įspėjo darbdavį apie ketinimą nutraukti darbo sutartį ir padavė pareiškimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pabrėžta, kad įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002, ir kt.). Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovas įrodinėjamų aplinkybių neįrodė. Visų pirma, prašydamas nutraukti darbo sutartį pagal DK 128 straipsnį, darbuotojas privalo laikytis nustatytos tvarkos ir paduoti pareiškimą ne anksčiau kaip trys dienos iki atleidimo iš darbo dienos (DK 129 str. 2 d.). Tokių įrodymų atsakovas nepateikė. Antra, apie tariamą pareiškimo dėl atleidimo iš darbo padavimą atsakovas užsiminė tik pasikeitus byloje jo atstovui, kadangi pirminiuose savo procesiniuose dokumentuose tokių aplinkybių atsakovas nebuvo nurodęs ( 1 t., b.l. 35-3844-48). Taigi yra pagrindas išvadai, kad nurodydamas šią aplinkybę atsakovas proceso metu buvo nenuoseklus, dėl ko yra pagrindas abejoti vėliau jo duotais paaiškinimais. Trečia, įrodinėjamą aplinkybę atsakovas iš esmės grindė liudytojos L. R. parodymais, tačiau minėta liudytoja yra atsakovo sutuoktinė, ieškovė šios liudytojos nurodytas aplinkybes apie pakartotinį bandymą įteikti darbdaviui atsakovo pareiškimą dėl atleidimo iš darbo kategoriškai neigė, todėl teismas turėjo pagrįstą pagrindą šios liudytojos parodymais nesivadovauti (CPK 185 str.). Kiti apelianto skundo argumentai apie pažeistą kasmetinių atostogų suteikimo tvarką, pavėluotą pretenzijų pasiaiškinti išsiuntimo laiką nagrinėjamo klausimo sprendimui teisinės reikšmės neturi. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada apie atsakovo padarytą darbo drausmės pažeidimą ir atleidimo iš darbo pagrindą yra teisėta, pagrįsta ir nesudaranti pagrindo vertinti darbo santykių nutraukimą apelianto nurodomu būdu ir įstatyminiu pagrindu.

Dėl atsakovo materialinės atsakomybės

Bylos duomenimis, 2009 m. liepos 3 d. tarp ieškovės UAB „Rivaisa“ ir darbuotojo L. R. buvo sudaryta tipinė visiškos individualinės materialinės atsakomybės sutartis, pagal kurią atsakovas prisiėmė visišką materialinę atsakomybę už perduotų jam piniginių ir materialinių vertybių išsaugojimą (1 t. b. l. 14). UAB „Rivaisa“ 2006 m. balandžio 19 d. patvirtintų vidaus tvarkos taisyklių 60 punktas numato, kad darbuotojas, grįžęs iš komandiruotės, pateikia buhalterijai avansinę ataskaitą, prie kurios kiekvieno punkto turi būti išlaidas pateisinantis dokumentas, atitinkantis buhalterinės apskaitos reikalavimus (2 t. b. l. 157-170). Darbuotojų, supažindintų su darbo tvarkos taisyklėmis, registracijos žurnalo išrašo duomenimis vairuotojas L. R. su minėtomis Taisyklėmis buvo supažindintas pasirašytinai 2009 m. liepos 3 d. (2 t. b. l. 153-154). 2009 m. rugsėjo 4 d. UAB „Rivaisa“ direktoriaus įsakymu Nr. 0909/04-2 tarptautinių krovinių vežimo vairuotojams nustatyta, kad „grįžus iš komandiruotės vilkikų ir puspriekabių dokumentus vairuotojai privalo grąžinti direktoriaus pavaduotojui transportui arba transporto vadybininkei. Vairuotojams, nepristačiusiems ar išsivežusiems dokumentus, gali būti taikoma drausminė nuobauda už darbo drausmės pažeidimą. Grįžus iš komandiruotės privalo grąžinti į kasą nepanaudotą avanso likutį. Vairuotojams, negrąžinusiems nepanaudoto avanso, bus daromos išskaitos iš priskaičiuotų ir neišmokėtų dienpinigių“ (2 t. b. l. 155-156). L. R. su įsakymu supažindintas pasirašytinai (2 t. b. l. 156).

Priteisti atsakovui išmokėto ir negrąžinto avanso dalį ieškovė grindė bylos rašytiniais įrodymais, iš kurių matyti, kad per laikotarpį nuo 2010 m. birželio mėn. iki 2010 m. spalio mėn., įskaičiavus į negrąžinto avanso sumą atsakovui priklausančius išmokėti 7 520 Lt dienpinigius ir 1650 Lt darbo užmokestį kaip darbdavio skolą darbuotojui, atsakovas liko skolingas įmonei 15 602 Lt (3 t., b. l. 38-39, 45-53, 149-152, 171-183). Atsakovas, bandydamas šias aplinkybes paneigti, prašė pripažinti negaliojančiais kaip vienašalius sandorius kasos pajamų orderius, kurių pagrindu ieškovė skaičiavo žalą. Aptariamam kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad kasos išlaidų ir pajamų orderiai nėra sandoriai, šiais dokumentais įforminamos ūkio subjektų kasos operacijos ir jie išrašomi kitų dokumentų ar sandorių pagrindu (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintas „Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklės“), todėl kasos išlaidų ir pajamų orderiai negali būti nuginčijami sandorių negaliojimo pagrindais (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. sausio mėn. 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-76/2011). Todėl teismas pagrįstai šį atsakovo reikalavimą atmetė. Remiantis nurodytu, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus ir neturinčius teisinės reikšmės apeliacinio skundo argumentus, jog komandiruotpinigius vairuotojams mokėdavo ne buhalterė, o įmonės vadovas, kad teismas netinkamai vertino liudytojų A. K. ir R. V. parodymus, kad teismas be pagrindo neįtraukė į bylą atsakovo atstovo nurodytų asmenų trečiaisiais asmenimis, kad teismas nepagrįstai atsisakė skirti rašysenos ekspertizę (nors paskutinio teismo posėdžio metu toks prašymas ir nebuvo pareikštas). Teisėjų kolegija sutinka su ieškovės atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais, kad avansas vairuotojams buvo mokamas laikanti teisės aktų reikalavimų, kadangi net tuo atveju, jei darbuotojas nėra pilnai atsiskaitęs už ankstesnę komandiruotą, darbdavys neturi teisės nemokėti darbuotojui komandiruotpinigių, susijusių su jo vėlesne komandiruote. Ieškovės avanso apyskaitose atsispindi atsakovo pateikti buhalteriniai ir kiti dokumentai, pateisinantys tik dalį atsakovui išmokėtų lėšų (avanso), atsakovas šių duomenų autentiškumo neginčijo ir naujų dokumentų neteikė, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pagrįstą pagrindą išvadai, jog ieškovės nurodytas žalos dydis yra pagrįstas ir teisingas (CPK 185 str.). Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl žalos dydžio ir jos susidarymo mechanizmo laikytini nepagrįstais. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad ieškovė, remdamasi bylos nagrinėjimo eigoje kitais įrodymais, nei buvo nurodyta jos ieškinyje, pakeitė ieškinio faktinį pagrindą, kadangi tokia teisė numatyta įstatymu (CPK 42 str. 1 d.), be to, ieškovės nurodytos aplinkybės ir įrodymai (avanso apyskaitos), kuriais buvo grindžiamas materialinis reikalavimas, atsakovui ir jo atstovui buvo žinomi, todėl atsakovo teisės nebuvo pažeistos ir jis galėjo pasiruoši tinkamai savo interesų gynybai.

Dėl ieškovės atliktų įskaitymų

Teisėjų kolegija sutinka su ieškovės apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas įskaityti į žalos atlyginimą atsakovui priklausančias išmokėti lėšas – 1162 Lt darbo išmokų (t. 1, b. l. 61, 64), netinkamai taikė ir aiškino DK 224 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas ir padarė nepagrįstą išvadą, kad dėl nesavalaikio atsiskaitymo su atsakovu nebuvo nei darbdavio, nei darbuotojo kaltės. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas nuo 2010 m. spalio 27 d. darbe nepasirodė. Atsakovui siųsti darbdavio pranešimai ieškovei žinomu adresu atsakovo nepasiekdavo ir grįždavo jam neįteikti. Byloje nepaneigta ir daugiau tikėtina ieškovės nurodoma aplinkybė, kad darbdaviui pavyko susiekti tik su darbuotojo sutuoktine, tačiau ir po to atsakovas pas ieškovą nepasirodė. Taigi nėra pagrindo teigti, jog darbdavys yra kaltas dėl nesavalaikio atsiskaitymo su atsakovu. Remdamasis bendraisiais darbo teisinių santykių reglamentavimo ir darbo teisių įgyvendinimo principais darbdavys tokioje situacijoje pagrįstai įskaitė atsakovui neišmokėtas darbo išmokas į atsakovo skolą (žalą) įmonei, tokiu būdu sumažindama ieškovei padarytą žalą (DK 2, 35 str., LAT 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-522/2011).

Remdamasi išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti, panaikinti sprendimo dalį, kuria atsakovui priteistas 1 162,96 Lt darbo užmokestis ir 1 016,60 Lt vidutinis darbo užmokestis už uždelstą atsiskaityti laiką (CPK 326 str. 1 d. 3 p.). Su kitais pirmosios instancijos teismo argumentais, kurių pagrindu buvo atmestas atsakovo reikalavimas dėl darbo užmokesčio priteisimo, teisėjų kolegija pilnai sutinka ir plačiau dėl jų nepasisako.

Už apeliacinį skundą ieškovė sumokėjo 109 Lt žyminį mokestį. Ieškovės apeliacinį skundą tenkinus, o atsakovo atmetus, šios išlaidos priteistinos iš L. R. (CPK 93 str. 1, 3 dalys).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

n utaria:

Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 15 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti sprendimo dalį, kuria atsakovui L. R. priteista iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Rivaisa“ 1 162,96 Lt darbo užmokestis ir 1 016,60 Lt vidutinis darbo užmokestis už uždelstą atsiskaityti laiką, ir šioje dalyje atsakovo priešieškinį atmesti.

Kitoje dalyje teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Rivaisa“ iš atsakovo L. R. 109 Lt žyminio mokesčio išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Galina BlaževičGintautas KoriaginasArvydas Žibas