- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-07-02
- Bylos Nr.
- 2A-1937-577/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-03-3-02114-2012-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Zita Smirnovienė, Henrichas Jaglinskis, Jadvyga Mardosevič (pran.)
- Ieškovas
- V. S.
- Atsakovas
- Lietuvos
- Trečiasis asmuo
- G. R.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Jadvygos Mardosevič, kolegijos teisėjų Zitos Smirnovienės ir Henricho Jaglinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. S. ieškinį atsakovui Lietuvos advokatūrai dėl rašto panaikinimo ir žalos priteisimo, trečiasis asmuo G. R..
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas V. S. pateikė ieškinį, kurį vėliau patikslino. Patikslintu ieškiniu ieškovas prašė pripažinti atsakovo Lietuvos advokatūros 2010-01-26 raštą Nr. 77 neteisėtu neveikimu ir jį panaikinti, pripažinti atsakovo Lietuvos advokatūros 2009-12-17 protokolo išrašą neteisėtu ir jį panaikinti bei priteisti turtinę 8000 Lt ir neturtinę 3000 Lt žalą, taip pat priteisti valstybei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas paaiškino, kad atsakovas pažeidė jo interesus, nes neteisingai sprendė advokatės G. R. teiktos teisinės pagalbos klausimą, neiškėlė jai drausmės bylos, neįvertino jos nekompetentingo darbo, neatsižvelgė į tai, kad advokatė teikdama teisinę pagalbą padarė jam žalą. Ieškovo nuomone, atsakovas surašė neteisėtą ginčijamą raštą ir priėmė neteisėtą protokolinį sprendimą; pažymi, kad atsakovo 2010-01-26 raštas Nr. 77 yra atsakovo neteisėto neveikimo įrodymas, nes jame apsiribojama tik teisės aktų, reglamentuojančių advokatų profesinės civilines atsakomybės privalomąjį draudimą, analize ir advokatė ginama tik šiuo aspektu, visiškai nevertinant advokatės veiksmų, dėl kurių ieškovas patyrė turtinę ir neturtinę žalą. Ieškovas tvirtina, kad šiame atsakovo rašte bei atsakovo 2009-12-17 Protokolo išraše Nr. 20 visiškai neužsimenama apie advokatės G. R. nepagrįstus veiksmus, prasilenkiančius su Advokatūros įstatymo 5 str. 5 p. ir 6 p. įtvirtintais advokatų veiklos principais, Konvencijos 6 str. 1 d., 13 str., 14 str. garantuojamomis teisėmis. Ieškovas paaiškino, kad Vilniaus Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba paskyrė jam advokatę G. R., tačiau, ieškovo nuomone, advokatė buvo nekompetentinga teikti teisinę pagalbą ieškovui, nes advokatės surašyto ieškinio teismas nepriėmė, nustatė trūkumus, vėliau teismo posėdyje dar kartą buvo reikalaujama šalinti trūkumus, į kuriuos advokatė nereagavo. Galiausiai, advokatė atsisakė teikti jam teisinę pagalbą. Ieškovo tvirtinimu dėl advokatės veiksmų užtruko procesas, jam vienam apsiginti teisme buvo sunku, todėl ieškovas bylą pralaimėjo ir patyrė ne tik turtinę, bet ir neturtinę žalą, todėl atsakovas, 2009-12-17 Lietuvos advokatūros advokatų tarybos posėdyje priimdamas sprendimą nekelti advokatei G. R. drausmės bylos, pažeidė teisės aktus, tokie veiksmai, pasak ieškovo, laikytini piktnaudžiavimu ir dėl tokių atsakovo veiksmų ieškovas patyrė žalą, kurią ir prašo atlyginti.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos advokatūra su ieškiniu nesutiko, paaiškino, kad ieškovo ir advokatės ginčas jau yra išspręstas. Atsakovas pabrėžė, kad pagrindo skirti advokatei G. R. nuobaudą nebuvo, be to, nuobaudai skirti yra suėję naikinamieji terminai, todėl pareikštas ieškinys atmestinas. Taip pat atsakovas paaiškino, kad iš Teisingumo ministerijos 2009-09-11 rašto Nr. (1.23)7R-7245 matyti, kad ieškovas kėlė iš esmės tik klausimą dėl advokatės G. R. apsidraudimo profesinės civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, todėl atsakovas, nagrinėdamas Teisingumo ministerijos 2009-09-11 raštu Nr. (1.23)7R-7245 persiųstą V. S. 2009-09-04 skundą, neprivalėjo vertinti advokatės G. R. veiksmų teikiant teisinę pagalbą V. S. ir atstovaujant jam civilinėje byloje dėl įgaliojimų pripažinimo negaliojančiais, kadangi šie klausimai nebuvo keliami V. S. 2009-09-04 skunde. Be to, atsakovas pažymėjo, kad klausimai dėl advokatės G. R. teiktų ieškovui teisinių paslaugų kokybės jau ankščiau buvo išnagrinėti pagal V. S. skundus Advokatų tarybos 2007-03-22 ir 2008-11-13 posėdžiuose. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2009-09-16 sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-2070-582/2009, atmetė kaip nepagrįstą ieškovo ieškinį atsakovams advokatei G. R. ir Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl žalos atlyginimo. Ieškinys buvo grindžiamas tomis pačiomis advokatės G. R. teiktų teisinių paslaugų teikimo aplinkybėmis, kaip ir šiuo metu nagrinėjamoje byloje. Paminėtas teismo sprendimas buvo paliktas nepakeistas Vilniaus apygardos teismo 2011-05-03 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-342-464/2011. Tap pat atsakovas tvirtino, kad ieškovas neįrodė būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų: atsakovo neteisėtų veiksmų, nuostolių arba žalos, priežastinio ryšio tarp atsiradusios žalos ir atsakovo neteisėtų veiksmų. Įsiteisėjusiu Vilniaus m. 3 apylinkės teismo 2009-09-16 sprendimu buvo konstatuota, kad advokatės veiksmai nebuvo neteisėti, todėl nėra jokio pagrindo tvirtinti, kad atsakovas atliko kokius nors neteisėtus veiksmus. Advokatų taryba, nenustačiusi, kad advokatė būtų pažeidusi Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo ar Lietuvos advokatų etikos kodekso reikalavimus, pagrįstai atsisakė kelti šiai advokatei drausmės bylą. Atsakovo įsitikinimu, ieškovas neįrodė ir žalos fakto bei jos dydžio ir priežastinio ryšio tarp žalos ir neteisėtų veiksmų. Taip pat, pasak atsakovo, nepagrįstas yra reikalavimas ir dėl neturtinės žalos atlyginimo. Be to, atsakovas pažymėjo, jog pagal Advokatūros įstatymo 58 straipsnio 3 dalį visi Lietuvos advokatūros organų sprendimai, kuriems šis įstatymas nenustato specialios skundimo tvarkos, skundžiami teismui per vieną mėnesį nuo sprendimo priėmimo dienos. Taigi, ieškinį dėl atsakovo 2010-01-26 rašto Nr. 77 panaikinimo ieškovas turėjo pareikšti pagal bendrąsias rūšinio teismingumo taisykles per vieną mėnesį nuo sprendimo priėmimo dienos, t.y. iki 2010-02-26. Ieškovas 2010-02-26 kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui dėl atsakovo 2010-01-26 rašto Nr. 77 panaikinimo bei 8000 Lt turtinės ir 3000 Lt neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, tačiau ieškovui nustatytu terminu neįvykdžius teismo įpareigojimų, ieškinys Vilniaus m. 3 apylinkės teismo 2010-10-22 nutartimi buvo laikytas nepaduotu ir grąžintas ieškovui. Pakartotinai su analogišku ieškiniu ieškovas kreipėsi tik 2012-05-04. Esant nurodytoms aplinkybėms, atsakovas tvirtino, kad ieškovas praleido Advokatūros įstatymo 58 straipsnio 3 dalyje nustatytą terminą atsakovo 2010-01-26 raštui Nr. 77 ir 2009-12-17 protokolo išrašui apskųsti, todėl patikslintas ieškinys turėtų būti atmestas vien šiuo pagrindu (CK 1.125 str. 2 d., 1.131 str. 1 d.).
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 14 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas konstatavo, kad pagrindo pripažinti, kad atsakovas per švelniai įvertino trečiojo asmens – advokatės G. R. veiksmus, nėra. Pažymėjo, kad per neapdraustą advokatės G. R. civilinės atsakomybės laiką nebuvo įvykio, kuris esant civilinės atsakomybės draudimo sutarčiai būtų pripažintas draudiminiu įvykiu ir sąlygotų draudimo išmokos mokėjimą. Faktas, kad advokatė G. R. tam tikru laikotarpiu nebuvo apdraudusi civilinės atsakomybės, nesukėlė realių pasekmių ne tik ieškovui, bet ir jokiam kitam juridiniam ar fiziniam asmeniui. Be to, pirmos instancijos teismas nurodė, kad iš 2012-11-09 Lietuvos Banko priežiūros tarnybos rašto Nr. S 2012/(21.24-2102)-12-5368 matyti, kad Lietuvoje advokatų privalomojo civilinės atsakomybės draudimo veiklos nevykdo nei vienas draudikas, kad pagal Advokatų profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-08-26 nutarimu Nr. 1067, advokatų privalomosios civilinės atsakomybės draudimo įgyvendinimas nėra užtikrintas. Taigi, teismo vertinimu, neužtikrintas advokato profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įgyvendinimas sąlygoja advokatės G. R. kaltės nebuvimą. Taip pat teismas atkreipė dėmesį, kad Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2009-09-16 sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-2070-582/2009, ir 2011-05-03 Vilniaus apygardos teismo nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-342/2011, jau buvo išnagrinėtas ieškovo ir trečiojo asmens advokatės G. R. ginčas, turintis nagrinėjamai bylai prejudicinę galią. Įsiteisėjusiu sprendimu jau buvo konstatuota, kad advokatė G. R., teikdama ieškovui valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, nepadarė neteisėtų veiksmų, neatliko kaltų veiksmų (kalto veikimo arba kalto neveikimo), sąlygojusių žalos (turtinės ir neturtinės) atsiradimą, o jos veiksmai nesukėlė ieškovui žalos atsiradimo fakto. Taigi pirmos instancijos teismas ginčijamu sprendimu konstatavo, kad advokatė G. R. kaltais veiksmais (kaltu veikimu/kaltu neveikimu) nepadarė Lietuvos Advokatūros įstatymo pažeidimo, neatliko kaltų veiksmų, sąlygojančių advokatų etikos kodekso reikalavimų bei advokato veiklos pažeidimą, todėl atsakovas pagrįstai ir teisėtai nenustatė pagrindo kelti trečiąjam asmeniui advokatei G. R. drausmės bylą.
Šalies argumentai
Ieškovas V. S. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 14 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliantas tvirtina, kad pirmos instancijos teismas neįvertino tos aplinkybės, kad atsakovas apskritai nevertino advokatės G. R. veiksmų, todėl pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Apeliantas tvirtina, kad atsakovo 2010-01-26 raštas Nr. 77 yra atsakovo neteisėto neveikimo įrodymas, nes jame apsiribojama tik teisės aktų, reglamentuojančių advokatų profesinės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą, analize ir advokatė ginama tik šiuo aspektu, visiškai nevertinant advokatės veiksmų, dėl kurių ieškovas patyrė turtinę ir neturtinę žalą. Ieškovas tvirtina, kad šiame atsakovo rašte bei atsakovo 2009-12-17 Protokolo išraše Nr. 20 visiškai neužsimenama apie advokatės G. R. nepagrįstus veiksmus, prasilenkiančius su Advokatūros įstatymo 5 str. 5 p. ir 6 p. įtvirtintais advokatų veiklos principais, Konvencijos 6 str. 1 d., 13 str., 14 str. garantuojamomis ieškovo kaip žmogaus teisėmis. Dėl šių priežasčių, apelianto nuomone, nepagrįsta ir tik formali yra pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nenustatyta, jog buvo Lietuvos advokatūros įstatymo 52 str. 1 d. nustatyti pagrindai, leidžiantys atsakovui iškelti advokatei G. R. drausmės bylą, nes advokatė G. R. kaltais veiksmais nepadarė Lietuvos Advokatūros įstatymo pažeidimo, neatliko kaltų veiksmų, sąlygojančių advokatų etikos kodekso reikalavimų bei advokato veiklos pažeidimą. Ieškovo įsitikinimu atsakovo Lietuvos advokatūros veiksmai prasilenkia su Advokatų drausmės bylų nagrinėjimo tvarką reglamentuojančių teisės aktų reikalavimais ir traktuotini kaip Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 1.137 str. 3 d. įtvirtinto draudimo piktnaudžiauti savo teise, t. y. draudžiama įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims. Kadangi pirmosios instancijos teismas sprendime visiškai nepasisakė dėl CK 1.137 str. 3 d. ir netaikė šios teisės normos, skundžiamas teismo sprendimas, ieškovo nuomone, naikintinas CPK 330 str. numatytu pagrindu.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos advokatūra atsiliepimu į apeliacinį skundą Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas pakartotinai pažymi, kad nagrinėdamas Teisingumo ministerijos 2009-09-11 raštu Nr. (1.23)7R-7245 persiųstą V. S. 2009-09-04 skundą, neprivalėjo vertinti advokatės G. R. veiksmų teikiant teisinę pagalbą V. S. ir atstovaujant jam civilinėje byloje dėl įgaliojimų pripažinimo negaliojančiais, kadangi šie klausimai nebuvo keliami V. S. 2009-09-04 skunde. Atkreipia dėmesį, kad Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2009- 09-16 sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-2070-582/2009, atmetė kaip nepagrįstą apelianto ieškinį atsakovams advokatei G. R. ir Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl žalos atlyginimo. Ieškinys buvo grindžiamas tomis pačiomis advokatės G. R. teiktų teisinių paslaugų teikimo aplinkybėmis, kaip ir šiuo metu nagrinėjamoje byloje. Paminėtas teismo sprendimas buvo paliktas nepakeistas Vilniaus apygardos teismo 2011-05-03 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-342-464/2011, todėl atsakovas pagrįstai atsisakė kelti drausmės bylą advokatei G. R.. Atsakovas pažymi, kad nei ieškinyje, nei apeliaciniame skunde visiškai nėra pagrįstas turtinės žalos dydis ir neturtinės žalos faktas. Taigi, apeliantui nepagrindus, kad pirmos instancijos teismas netinkamai taikė ar pažeidė materialinės ar procesinės teisės normas, apeliacinis skundas turi būti atmestas.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas
Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė CPK 329 str. 2 d. nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.
Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas ginčija 2010-01-26 Lietuvos Advokatūros raštą Nr. 77, kuriuo buvo atsakyta į 2009-09-11 Teisingumo ministerijos Teisingumo viceministro raštą Nr. (123.)7R-7245 (b.l. 88). Teisingumo ministerijos raštas atsakovui surašytas gavus ieškovo V. S. skundą (b.l. 89-93). Ginčijamame rašte pateikiama informacija apie advokatės G. R. profesinę veiklą, kuri buvo išnagrinėta Lietuvos advokatūros advokatų tarybos 2009-12-17 posėdyje bei buvo priimtas sprendimas nekelti advokatei drausmės bylos. Iš byloje esančio Lietuvos advokatūros 2009-12-17 protokolo išrašo Nr. 20 matyti, kad atsakovas svarstė ieškovo V. S. skundą dėl advokatės G. R.. Tai patvirtina ir Lietuvos advokatūros „Tyrimo medžiaga Nr. 118 dėl advokatės G. R.”, kuris buvo vykdytas pagal ieškovo V. S. skundą (b.l. 87-99). Taigi atsakovas pagal teisės aktų (Lietuvos Advokatūros įstatymo 52 straipsnio 2 dalį) suteiktą kompetenciją ir pagal ieškovo skunde išdėstytas aplinkybes sprendė drausmės bylos iškėlimo advokatei G. R. klausimą. Bylos duomenys patvirtina, kad advokatė G. R. nuo 2003-03-21 yra įrašyta į advokatų sąrašą. Įrašymo į advokatus dienai ji buvo apdraudusi savo civilinę atsakomybę draudimo bendrovėje UAB ”Ergo Lietuva” (b.l. 43). Faktą, kad trečiasis asmuo advokatė G. R. kurį laiką nebuvo apdraudusi savo civilinės atsakomybės, atsakovas nustatė ir jį įvertino. Drausmės bylos dėl nustatyto fakto neiškėlė, nes konstatavo, kad neužtikrintas advokato profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įgyvendinimas sąlygoja advokatės G. R. kaltės nebuvimą. Taip pat bylos medžiaga patvirtina, jog Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2009-09-16 sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-2070-582/2009, ir 2011-05-03 Vilniaus apygardos teismo nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-342/2011, jau yra išnagrinėtas ieškovo ir trečiojo asmens advokatės G. R. ginčas. Įsiteisėjusiu teismo sprendimu buvo konstatuota, kad advokatė G. R., teikdama ieškovui valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, nepadarė neteisėtų veiksmų, sąlygojusių žalos (turtinės ir neturtinės) atsiradimą, advokatės veiksmai nesukėlė ieškovui žalos atsiradimo fakto, todėl pagrindų, numatytų CK 6.246-6.249 straipsniuose, trečiojo asmens advokatės G. R. atsakomybei kilti nebuvo nustatyta.
Visų pirma, nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 58 str. 3 d. nustato, jog visi Lietuvos advokatūros organų sprendimai, kuriems šis Įstatymas nenustato specialios skundimo tvarkos, skundžiami teismui per vieną mėnesį nuo sprendimo priėmimo dienos. Ieškovas ginčija atsakovo 2010-01-26 raštą Nr. 77, kuriuo jam buvo pranešta apie Lietuvos advokatūros advokatų tarybos 2009-12-17 posėdyje priimtą sprendimą nekelti advokatei G. R. drausmės bylos pagal ieškovo pareiškimą. Taigi, ieškinį dėl atsakovo 2010-01-26 rašto Nr. 77 panaikinimo ieškovas turėjo pareikšti pagal bendrąsias rūšinio teismingumo taisykles per vieną mėnesį nuo sprendimo priėmimo dienos, t.y. iki 2010-02-26. Pastebėtina, kad ieškovas nepažeisdamas ieškinio senaties termino 2010-02-26 kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovo 2010-01-26 rašto Nr. 77 panaikinimo bei 8000 Lt turtinės ir 3000 Lt neturtinės žalos priteisimo, tačiau ieškovui nustatytu terminu neįvykdžius teismo įpareigojimų, ieškovo ieškinys Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010-10-22 nutartimi buvo laikytas nepaduotu ir grąžintas ieškovui. Atkreiptinas ieškovo dėmesys, kad pakartotinai su analogišku ieškiniu ieškovas kreipėsi tik 2012-05-04. Pažymėtina, kad pagal CK 1.130 str. 4 d. ieškinio, kurį teismas paliko nenagrinėtą, pareiškimas ieškinio senaties termino nenutraukia, jeigu pareiškimas buvo paliktas nenagrinėtas dėl ieškovo kaltės. Ieškinio senaties terminas taip pat nenutraukiamas, jeigu buvo atsisakyta priimti ieškinio pareiškimą arba ieškovas ieškinio atsisakė. Taigi, esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas turi objektyvų pagrindą išvadai, kad ieškovas praleido Advokatūros įstatymo 58 str. 3 d. nustatytą terminą atsakovo 2010-01-26 raštui Nr. 77 ir 2009-12-17 protokolo išrašui apskųsti. Taigi vien šiuo pagrindu ieškinys pirmos instancijos teismo turėjo būti atmestas (CK 1.125 str. 2 d., 1.131 str. 1 d LR Advokatūros įstatymo 58 str. 3 d.).
Be to, sutiktina su pirmos instancijos teismo išvada, kad iš bylos duomenų nėra pagrindo išvadai, kad buvo Lietuvos advokatūros įstatymo 52 str. 1 d. nustatyti pagrindai, leidžiantys atsakovui iškelti advokatei G. R. drausmės bylą. Teisėjų kolegija pritaria pirmos instancijos teismo pozicijai, kad advokatė G. R. kaltais veiksmais (kaltu veikimu/kaltu neveikimu) nepadarė Lietuvos Advokatūros įstatymo pažeidimo, neatliko kaltų veiksmų, sąlygojančių advokatų etikos kodekso reikalavimų bei advokato veiklos pažeidimą, todėl atsakovas pagrįstai ir teisėtai nenustatė pagrindo kelti trečiajam asmeniui advokatei G. R. drausmės bylą. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-05-27 nutartis civilinėje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-06-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010).
Taip pat pastebėtina, kad klausimas dėl advokatės veiksmų teisėtumo/neteisėtumo teikiant valstybės garantuojamą teisinę pagalbą jau yra išspręstas Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2009-09-16 sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-2070-582/2009, kuris Vilniaus apygardos teismo 2011-05-03 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-342-464/2011, buvo paliktas nepakeistas. Šioje civilinėje byloje buvo nagrinėjamas apelianto ieškinys atsakovams Vilniaus valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, advokatei G. R. dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, trečiasis asmuo Lietuvos advokatūra. Minėtoje byloje nei pirmos instancijos, nei apeliacinės instancijos teismas nenustatė nei vienos iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų: neteisėtų veiksmų, priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, kaltės ir žalos, todėl atmetė ieškovo reikalavimus dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo. Taigi jau įsiteisėjusiu sprendimu yra nustatyta, kad advokatė G. R. neatliko jokių neteisėtų veiksmų, todėl visiškai akivaizdu, jog pirmos instancijos teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimus dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo.
Pabrėžtina ir tai, kad atsakovas pagal teisės aktų (Lietuvos Advokatūros įstatymo 52 str. 2 d.) suteiktą kompentenciją ir pagal ieškovo skunde išdėstytas aplinkybes sprendė drausmės bylos iškėlimo advokatei G. R. klausimą. Atkreiptinas dėmesys, kad iš Lietuvos advokatūros tyrimo medžiagoje Nr. 118 esančio V. S. 2009-09-04 skundo, persiųsto nagrinėti atsakovui Teisingumo ministerijos 2009-09-11 raštu Nr. (1.23)7R-7245, matyti, kad ieškovas iš esmės ir kėlė tik klausimą dėl advokatės G. R. apsidraudimo profesinės civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Dėl to atsakovas, nagrinėdamas V. S. 2009-09-04 skundą, neprivalėjo vertinti advokatės G. R. veiksmų teikiant teisinę pagalbą V. S. ir atstovaujant jam civilinėje byloje dėl įgaliojimų pripažinimo negaliojančiais, kadangi šie klausimai nebuvo keliami V. S. 2009-09-04 skunde. Esant nurodytoms aplinkybėms, nesutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad atsakovas nepagrįstai apsiribojo tik teisės aktų, reglamentuojančių advokatų profesinės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą, analizavimu ir netyrė kitų advokatės veiksmų, dėl kurių, pasak ieškovo, jis patyrė žalą.
Taigi, vadovaudamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuriuo konstatavo, kad atsakovo neteisėti veiksmai nenustatyti, todėl nėra jokio teisinio pagrindo tenkinti ieškinio reikalavimus. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti skundžiamą pirmos instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo, todėl šiuo procesiniu sprendimu ieškovo apeliacinis skundas dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 14 d. sprendimo atmestinas, o sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1d. 1p.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.