- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-07-08
- Bylos Nr.
- 2-2612-994/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-38127-2015-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rima Lipeikienė
- Ieškovas
- Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro
- Atsakovas
- UAB „Autolukas“, L. G., T. B.
- Kategorijos
dalyvaujant ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro atstovui M. B.,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovams UAB „Autolukas“, L. G. ir T. B. dėl solidaraus nuostolių atlyginimo regreso teise,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu (t. 2, b. l. 22-26), kuriame prašė priteisti iš atsakovų solidariai 36 910,62 Eur nuostolių, 5 procentus metinių procesinių palūkanų bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodė, kad dėl atsakovo T. B., vairavusio 2014-03-25 Lenkijoje transporto priemonę O. V., valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala. Transporto priemonė, kurią vairavo T. B., nebuvo apdrausta civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Kadangi eismo įvykis įvyko Lenkijoje (kitoje ES valstybėje narėje, kurios nacionalinis draudikų biuras pasirašė Biurų tarybos Vidaus nuostatus) ir kad jo metu žala buvo padaryta Lietuvos Respublikoje registruota, bet neapdrausta transporto priemone, o eismo įvykio valstybės – Lenkijos nacionalinis draudikų biuras atlygino eismo įvykio metu padarytą žalą bei pateikė reikalavimą 148 314,25 PLN sumai ieškovui (Biurų tarybos Vidaus nuostatų 3 ir 5 punktai), ieškovas atlygino Lenkijos nacionaliniam draudikų biurui reikalaujamą 148 314,25 PLN sumą. Sumokėjus nurodytą sumą, ieškovas įgijo regreso teisę į atsakingus už žalos padarymą asmenis – T. B., vairavusį transporto priemonę ir UAB „Autolukas“, kuris davė nurodymus (CK 6.265 str.) bei L. G., neįvykdžiusį pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį.
Ieškovo atstovas teismo posėdžio metu papildomai nurodė, kad nepriklausomai nuo to, ar transporto priemonė yra eksploatuojama ar ne, ji turi būti apdrausta privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu. Net ir užkėlimas transporto priemonės ant autovežio yra eksploatavimas. Dokumentų ir raktelių perdavimas UAB „Autolukas“ vertintinas kaip leidimas naudotis nedrausta transporto priemone, todėl L. G. teiginiai, kad nedavė sutikimo naudotis transporto priemone yra neatitinkantys tikrovės. Transporto priemonė nebuvo drausta nuo 2013 metų. Žala ieškovui atsirado ne tik eismo įvykio kaltininko T. B. veiksmų, bet ir dėl transporto priemonės neapdraudimo.
Atsiliepimas
Atsakovas L. G. atsiliepimuose į pradinį bei patikslintą ieškinį nurodė, kad nors transporto priemonė O. V., valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurios savininkas eismo įvykio metu buvo atsakovas ir nebuvo apdrausta privalomuoju draudimu, tačiau bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas nedavė sutikimo nei UAB „Autolukas“, nei T. B. valdyti jam nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę, o T. B. net nepažįsta. Susirašinėjimo metu, derinant automobilio O. V. pervežimo iš Belgijos į Lietuvą sąlygas, atsakovas L. G. ne kartą informavo pervežimo bendrovės UAB „Autolukas“ vadovą L. P. apie tai, kad automobilis nėra draustas ir nėra techniškai tvarkingas. 2014-03-19 atsakovas L. G. ir UAB „Autolukas“ sudarė susitarimą už 370 Eur kainą pervežti automobilį O. V. autovežiu iš Briuselio (Belgija) į Lietuvą. Žala padaryta, bet L. G. nedrausta transporto priemone nesinaudojo ir neleido naudotis žalą padariusiam asmeniui T. B.. Automobilio perdavimas atsakovui UAB „Autolukas“ nėra priežastiniame ryšyje su automobilio patekimu į atsakovo T. B. valdymą ir su šio asmens neteisėtais veiksmais padaryta žala. Transporto priemonės savininkas neperdavė neapdraustos transporto priemonės nei UAB „Autolukas“, nei T. B. valdyti, tuo pažeidžiant imperatyvų draudimą pačiam naudoti bei leisti naudoti neapdraustą transporto priemonę kitiems asmenims. Už žalą šiuo atveju turi atsakyti T. B., neteisėtai užvaldęs didesnio pavojaus šaltinį, bei dėl valdymo netekimo kaltas UAB „Autolukas“.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu atsakovas L. G. papildomai paaiškino, kad norėjo pervežti transporto priemonę iš Belgijos į Lietuvą, kad ją apdraudus, galėtų naudotis uošviai, kadangi Belgijoje atsakovui ji nebuvo reikalinga ir stovėjo nenaudojama automobilių aikštelėje. Susitarus su UAB „Autolukas“ vadovu, kad automobilis bus pervežtas kaip krovinys autovežiu, UAB „Autolukas“ atstovas (vairuotojas) atvažiavo į automobilių aikštelę su autovežiu, užvedė transporto priemonę laidų pagalba, kadangi akumuliatorius buvo netinkamas transporto priemonei užvesti, tam, kad būtų galima nuvairuoti 10 metrų iki autovežio ir tada lynų pagalba ji buvo užtempta ant autovežio. Apie tai, kad jo nuosavybės teise valdoma transporto priemonė pateko į eismo įvykį Lenkijoje, jis sužinojo iš Delfi portalo.
Teismo posėdžio metu atsakovo L. G. atstovė advokatė papildomai nurodė, kad atsakovas jam priklausančio automobilio kaip krovinio, o ne kaip eisme dalyvaujančios transporto priemonės, pervežimą iš Belgijos į Lietuvą buvo pavedęs atlikti UAB „Autolukas“, todėl atsakovo veiksmai nėra ir negali būti susieti priežastiniu ryšiu su automobilio patekimu į atsakovo T. B. valdymą bei su šio asmens neteisėtais veiksmais padaryta žala Lenkijos teritorijoje. Vien pasyvus transporto priemonės savininko, privalančio atlikti tam tikrą teisinę pareigą, elgesys – nevykdymas įstatymu nustatytos pareigos apdrausti transporto priemonę, negali suponuoti tokio asmens turtinės atsakomybės, nes jai atsirasti reikalinga papildoma sąlyga – žalos padarymas savininkui naudojantis tokia transporto priemone arba savininko leidimas naudotis kitam asmeniui. Kai savininkas ne tik neperdavė kitam asmeniui naudoti transporto priemonės eisme bei ir jos pats nenaudojo, o galimybę valdyti prarado dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų, nesant jo paties kaltės, nustatomos aplinkybės, eliminuojančios transporto priemonės savininko turtinę atsakomybę. Šiuo atveju taikytina CK 6.270 str. 3 d. nuostatos. Nagrinėjamu atveju už padarytą žalą turi atsakyti T. B. ir UAB „Autolukas“, neteisėtai valdę (vairavę) didesnio pavojaus šaltinį be atsakovo L. G. sutikimo ir žinios.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „Autolukas“ atsiliepime į ieškinį nurodė, kad automobilis O. V. buvo pakrautas Belgijoje transportavimui į Lietuvą. Jo transportavimo metu sugedo autovežis, dėl ko teko kviestis pagalbą, kad autovežis kartu su kroviniu (gabenamu automobiliu) būtų transportuotas į Lietuvą. Buvo iškviestas kitas automobilis į pagalbą pargabenimui. Apie tai kad O. V. bus važiuojama kaip transporto priemone nebuvo nė kalbos. UAB „Autolukas“ naudotis minėtu kroviniu kaip transporto priemone nebuvo leidęs, davęs sutikimo ir tokios aplinkybės jam nebuvo žinomos iki pranešimo apie eismo įvykį. Minėta transporto priemonė buvo priimta gabenti autovežiu į Lietuvą, kad nedalyvautų eisme ir priimta gabenimui kaip krovinys. Šiuo atveju atsakomybė tenka T. B. atlikusiam neteisėtus veiksmus, t. y. vairavusiam transporto priemonę ir padariusiam žalą, pažeidus Kelių eismo taisykles. Nei UAB „Autolukas“, nei L. G. neatliko jokių teisei priešingų veiksmų ir dėl jų elgesio jokios žalos neatsirado. Ieškinys atsakovų L. G. ir UAB „Autolukas“ atžvilgiu atmestinas.
Atsakovo UAB „Autolukas“ atstovas vadovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad L. G. transporto priemonė buvo transportuojama autovežiu iš Belgijos, kol Olandijoje sugedo autobusiukas prie kurio buvo prikabintas mažasis autovežis. Siekiant išspręsti problemą ir pargabenti krovinį į Lietuvą, buvo per pažįstamus surastas T. B., kuris privažiavo su autobusiuku į viešbučio aikštelę, kurioje stovėjo sugedusi UAB „Autolukas“ priklausanti transporto priemonė ir prižadėjo per tris dienas pargabenti transporto priemonę O. V. į Lietuvą. UAB „Autolukas“ vadovas nurodė, kad transporto priemonė nedrausta, neturi gero akumuliatoriaus. T. B. prižadėjo vakare pasikrauti transporto priemonę, nes turėjo dar kitų reikalų. Nežino, kodėl T. B. nusprendė vairuoti transporto priemonę. Susisiekti su juo nepavyko, nes buvo Lenkijoje sulaikytas policijos, įvykus eismo įvykiui.
Atsakovo UAB „Autolukas“ atstovas advokatas papildomai paaiškino, kad vežėjui pagal privalomojo draudimo įstatymo nuostatas civilinė atsakomybė neatsiranda. Tarp UAB „Autolukas“ bei L. G. ir T. B. buvo susiklostę pervežimo teisiniai santykiai. Tiek atsakovo L. G., tiek UAB „Autolukas“ elgesys liudija, kad šalys suprato, jog transporto priemonė negali dalyvauti eisme ir buvo perduotas bei priimtas kaip krovinys. UAB „Autolukas“, sugedus autobusiukui prie kurio buvo prikabintas autovežis, galėjo bandyti pats vairuoti transporto priemonę, tačiau sudarė žodinį susitarimą su kitu vežėju, t. y. T. B., tam, kad būtų pargabenta transporto priemonė kaip krovinys. Tiek L. G., tiek UAB „Autolukas“ buvo apdairūs, rūpestingi, todėl šiuo atveju negali būti taikoma absoliuti atsakomybė. Tik T. B. neteisėti veiksmai sąlygojo žalos kilimą, todėl remiantis CK 6.170 str. 3 d. nuostatomis, atsakovai L. G. ir UAB “Autolukas” atleistini nuo civilinės atsakomybės. UAB „Autolukas“ nedavė nurodymų vairuoti transporto priemonės O. V., todėl solidari atsakomybė su T. B. negalima.
Atsakovas T. B. atsiliepimų nei į pradinį, nei į patikslintą ieškinį neteikė, jam teismo procesiniai dokumentai įteikti CPK 123 str. 1 d. nuostatomis tinkamai (t. 1, b. l. 95; t. 2, b .l. 35).
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkintinas iš dalies.
Civilinė byla išnagrinėjama nedalyvaujant atsakovui T. B., kuriam buvo tinkamai pranešta apie civilinės bylos nagrinėjimą, įteikiant asmeniškai teismo procesinius dokumentus ir teismo šaukimus (t.2, b. l. 35, 43). Jokių prašymų iš atsakovo negauta.
Dalyvaujančių byloje asmenų procesiniuose dokumentuose nurodytomis aplinkybėmis, šalių žodiniais paaiškinimais, rašytiniais bylos įrodymais nustatyta, kad atsakovui T. B. 2014-03-25 Lenkijoje vairuojant Lietuvoje registruotą transporto priemonę O. V., valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuri nuosavybės teise priklausė atsakovui L. G. (t. 1, b. l. 14), įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta T. B. vairuojama transporto priemonė bei kita eismo įvykyje dalyvavusi, Lenkijoje reziduojančiam asmeniui priklausanti transporto priemonė F. B., valst. Nr. 12186 bei žuvo F. B. automobilį vairavusi E. D. (t. 1, b. l. 29-80). Eismo įvykis įvyko dėl atsakovo T. B. kaltės (t. 1, b. l. 56, 79-80), ginčo dėl to byloje nekyla. Ieškovas, vykdydamas Lenkijos nacionalinio draudikų biuro reikalavimą atlyginti 2014-03-25 eismo įvykio metu padarytą žalą, 2015-05-06 sumokėjo 148 314,25 PLN, kas sudaro 36 910,62 Eur (t. 1, b. l. 4) bei, remdamasis Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau - ir TPVCAPDĮ, ir Įstatymas) 23 straipsniu, CK 6.265 straipsniu reikalauja solidariai iš atsakovų, kaip iš už žalą atsakingo asmens (T. B.), asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti privalomojo draudimo sutartį (L. G.) bei asmens, davusio nurodymą (UAB „Autolukas“), atlyginti 36 910,62 Eur nuostolius.
Ginčo dėl ieškovo išmokėtos draudimo išmokos dydžio, jo pagrįstumo, ieškovo įgytos regreso teisės reikalauti iš atsakingų asmenų žalos atlyginimo nekyla. Atsakovai L. G. bei UAB „Autolukas“ neigia savo civilinę atsakomybę bei turtinę prievolę atlyginti ieškovui jo išmokėtą draudimo išmoką.
Dėl atsakovo T. B. atsakomybės
TPVCAPDĮ 23 straipsnio 5 dalis suteikia teisę ieškovui, išmokėjusiam kitos Europos Sąjungos valstybės narės žalos atlyginimo institucijai reikalaujamą sumą, susigrąžinti išmokėtas sumas iš atsakingo draudiko, atsakingo už žalos padarymą asmens ar asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti draudimo sutartį.
TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Draudikų biuras (ieškovas) turi teisę reikalauti, jog atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Kaip jau minėta, nei pats atsakovas T. B. nei kiti bylos dalyviai neginčijo fakto, jog eismo įvykio, įvykusio 2014-03-25 Lenkijoje, Solistovkos gyvenvietėje, kaltininku buvo pripažintas T. B., vairavęs transporto priemonę O. V., valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurio metu žuvo Lenkijos pilietė E. D.. Žala nukentėjusiems eismo įvykio metu Lenkijoje buvo padaryta atsakovui T. B. vairuojant transporto priemonę O. V., valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir jį pripažinus eismo įvykio kaltininku (t. 1, b. l. 29-32).
Remiantis išdėstytu, sutiktina su ieškovu, kad atsakovo T. B. atsakomybė atsiranda įstatymo pagrindu, o TPVCAPDĮ 17 straipsnyje nustatytu pagrindu ieškovas išmokėjęs išmoką, pagal 23 straipsnio 1 dalį, jis įgyja teisę reikalauti, jog dėl padarytos žalos išmokėtą sumą grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo. Tokios pozicijos laikomasi ir kasacinio teismo jurisprudencijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-06-16 nutartis c. b. Nr. 3K-3-325/2008, 2010-10-07 nutartis c. b. Nr. 3K-7-300/2010 ir kt.).
Dėl L. G. atsakomybės
Ieškovas, remiantis Įstatymo 23 straipsnio nuostatomis, taip pat reikalauja solidariai žalą ieškovui priteisti ir iš L. G., transporto priemonės O. V., valst. Nr. (duomenys neskelbtini), savininko, kuris nebuvo įvykdęs imperatyvios Įstatymo 4 straipsnyje nustatytos pareigos drausti transporto priemonę, kol ji yra įregistruota.
Ginčo dėl to, kad minėta transporto priemonė buvo nedrausta privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu įvykusio eismo įvykio metu nekyla. Tai patvirtina ir į bylą pateiktas išrašas iš draudimo sutarčių ir liudijimų duomenų registro, kuris patvirtina, kad O. V., valst. Nr. (duomenys neskelbtini), draudimas galiojo iki 2013-09-07 (t. 2, b. l. 46). Ieškovas byloje įrodinėja, kad pats faktas, jog transporto priemonės savininkas L. G. pažeidė įstatymo imperatyvą, jog transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji yra įregistruota, suponuoja jo solidarią su eismo įvykio kaltininku (T. B.) atsakomybę už padarytą žalą, kuri kyla iš įstatymo. Tokiu savo neveikimu atsakovas neįvykdė įstatymo imperatyvo ir pažeidė draudžiamąją įstatymo normą. Sutiktina su ieškovu, kad transporto priemonės neapdraudimas sąlygoja imperatyvo pažeidimą, tačiau teismų praktikoje yra pažymėta, kad vien pasyvus asmens (transporto priemonės savininko), privalančio atlikti tam tikrą teisinę pareigą, elgesys – neįvykdymas įstatymu nustatytos pareigos apdrausti transporto priemonę, ne visada suponuoja tokio asmens turtinę atsakomybę. Tokio asmens civilinei atsakomybei atsirasti reikalinga ir papildoma sąlyga – žalos padarymas savininkui naudojantis tokia transporto priemone arba savininko leidimas naudotis kitam asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-11-08 nutartis c. b. Nr. 3K-3-555/2013, 2012-10-24 nutartis c. b. Nr. 3K-3-429/2012).
Tiek iš byloje esančių L. G. bei UAB „Autolukas“ susirašinėjimo, derinant automobilio O. V. transportavimo iš Belgijos į Lietuvą sąlygas (t. 1, b. l. 139-149), tiek iš atsakovų L. G. ir UAB „Autolukas“ vadovo paaiškinimų teismo posėdžio metu neginčytinai nustatyta, kad UAB „Autolukas“ įsipareigojo pervežti transporto priemonę O. V., valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kaip krovinį iš Belgijos į Lietuvą, o atsakovas L. G. įsipareigojo už pervežimo paslaugas atsiskaityti su UAB „Autolukas“, t. y. sudarant žodinę vežimo sutartį. Jokių objektyvių duomenų, kad buvo tartasi dėl nedraustos transporto priemonės parvairavimo į Lietuvą, jai dalyvaujant eisme, byloje nepateikta. Priešingai, atsakovas L. G. susirašinėjime su UAB „Autolukas“ akcentavo, jog transporto priemonė nėra drausta bei nėra techniškai tvarkinga, kadangi nefunkcionuoja akumuliatorius (t. 1, b. l. 109). Šios byloje nustatytos faktinės aplinkybės leidžia teismui vertinti, kad transporto priemonės savininkas L. G. ne tik pats asmeniškai nesinaudojo nedrausta transporto priemone, bet ir nedavė leidimo naudotis neapdrausta transporto priemone kitam asmeniui. Transporto priemonės pakrovimas kaip krovinio ant autovežio Belgijoje ir susitarimas dėl jos pervežimo negali būti traktuojamas kaip savininko, neapdraudusio transporto priemonės, leidimas naudotis tokia transporto priemone kitam asmeniui. Teismo posėdžio metu atsakovo L. G. teiktas paaiškinimas, kad jam teko pavažiuoti transporto priemone automobilių stovėjimo aikštelėje 10 metrų iki autovežio, prieš tai su laidais užvedus transporto priemonę, nekeičia teismo vertinimo dėl atsakovo L. G. veiksmų neteisėtumo, juolab kad eismo įvykis, sukėlęs žalą, įvyko ne minėtoje automobilių aikštelėje, o kelyje Lenkijoje.
Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-10-18 nutartis c. b. Nr. 3K-3-396/2011 ir kt.). Teismas turi įvertinti ne tik įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-08-08 nutartis c. b. Nr. 3K-3-340/2011 ir kt.). Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Remiantis CPK 185 str. teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 str. 7 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-07 nutartis c. b. Nr. 3K-3-35/2011).
Byloje nepaneigti atsakovų L. G. ir UAB „Autolukas“ paaiškinimai kitais objektyviais įrodymais, kad atsakovas L. G. nedavė leidimo atsakovui T. B., eismo įvykio kaltininkui, naudotis nedrausta transporto priemone, t. y. dalyvauti su ja eisme. Kaip nustatyta iš byloje esančių įrodymų visumos atsakovą L. G. siejo sutartiniai vežimo santykiai tik su UAB „Autolukas“, kuris pakrovė nedraustą transporto priemonę kaip krovinį pervežimui į Lietuvą, o jokių leidimų, sutikimų naudotis transporto priemone T. B. suteikta iš atsakovo L. G. pusės nebuvo. Esant susiklosčiusiai situacijai, konstatuotina, kad nepadrausta transporto priemonė buvo užvaldyta T. B. be transporto priemonės savininko sutikimo, leidimo ir žinios, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovui L. G. atsiranda atsakomybė pagal Įstatymo 4 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Imperatyvios pareigos neatlikimas gali būti laikomas savarankišku teisės pažeidimu, sukeliančiu turtinę atsakomybę tik tokiais atvejais, jeigu nėra savininko atsakomybę pašalinančių sąlygų. Nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad atsakovas L. G. įrodė, kad nedraustos transporto priemonės nenaudojo pats bei nesuteikė jos valdyti eisme ir kitiems asmenims, o didesnio pavojaus šaltinio valdymas (dalyvavimas su transporto priemone eisme) įvyko dėl kito asmens, t. y. T. B. veiksmų. Ieškinys atsakovo L. G. atžvilgiu atmestinas, konstatavus jo civilinę atsakomybę pašalinančią sąlygą (CK 6.270 str. 3 d.). Susiklosčiusių tarp šalių santykių specifiškumas bei automobilio, kurį ketinta pervežti kaip krovinį, savininko įpareigojimas atlyginti ieškovui patirtą žalą, neatitiktų bendrųjų protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principų (CK 1.5 str.), neatitiktų konstitucinio reikalavimo vykdyti ne formalų, bet realų teisingumą.
Dėl UAB „Autolukas“ atsakomybės
Ieškovas, įrodinėdamas UAB „Autolukas“ atsakomybę teigia, kad jam kyla solidari atsakomybė kartu su T. B., remiantis CK 6.265 str. 1 d. pagrindu, davus pavedimą T. B. pargabenti transporto priemonę O. V., valst. Nr. (duomenys neskelbtini).
Teismų praktikoje ne kartą išaiškinta, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas, kuris yra lex specialis CK ir Draudimo įstatymo atžvilgiu. Kaip matyti iš Įstatymo nuostatų bei teismų praktikos išaiškinimų, draudikų biuras (ieškovas) Įstatymo 17 straipsnyje nustatytu pagrindu išmokėjęs išmoką, pagal 23 straipsnio 1 dalį įgyja teisę reikalauti, jog dėl padarytos žalos išmokėtą sumą grąžintų solidariai atsakingas už žalos padarymą asmuo ir automobilio savininkas, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį.
Kaip nustatyta iš UAB „Autolukas“ vadovo paaiškinimų teismo posėdžio metu, UAB „Autolukas“ ir T. B. siejo vežimo teisiniai santykiai, UAB „Autolukas“ transportavimo O. V., valst. Nr. (duomenys neskelbtini) metu Olandijoje sugedus transporto priemonei prie kurios buvo prikabintas mažasis autovežis. Duomenų, kad T. B. būtų UAB „Autolukas“ darbuotojas ar kitas teisiniais ryšiais susijęs su UAB „Autolukas“ asmuo, byloje nėra. Pagrindo teismui abejoti tokiais atsakovo vadovo paaiškinimais, jų nepaneigus kitais į bylą pateiktais įrodymais, nėra. Tad UAB „Autolukas“, vykdęs susitarimą su L. G. pargabenti automobilį kaip krovinį bei sudaręs susitarimą su T. B. dėl transporto priemonės pervežimo, t. y. perįgaliojęs T. B. vykdyti transporto priemonės pervežimą, negali būti laikomas tinkamu subjektu atsakingu draudikų biurui už jo išmokėtą nukentėjusiam asmeniui žalą. UAB „Autolukas“ nebuvo nei transporto priemonės savininkas, nei žalą padaręs asmuo.
Kita vertus, ieškovas teigia, kad atsakovui kyla atsakomybė pagal CK 6.265 straipsnio nuostatas. Tokiai pozicijai nepritartina. Nors atsakovas UAB „Autolukas“ sudarė žodinį susitarimą su T. B. dėl pervežimo ir davė, kaip paaiškino įmonės vadovas, nurodymą pervežti automobilį O. V. iš Olandijos (ten sugedo UAB „Autolukas“ transporto priemonė) į Lietuvą, tačiau šie UAB „Autolukas“ veiksmai tiesioginiame priežastiniame ryšyje nepadarė žalos. Atsakovas T. B., transportuodamas O. V., privalėjo laikytis kelių eismo taisyklių. Atsakovas UAB „Autolukas“ nedavė nurodymų pažeisti Kelių eismo taisykles ir atitinkamai apgadinti transporto priemones bei padaryti žalą kitiems asmenims, tuo tarpu CK 6.265 straipsnio 1 dalies nuostata yra taikoma tokiems santykiams, kai žalą tiesioginiame priežastiniame ryšyje sukelia tie veiksmai, kuriems atlikti buvo duotas nurodymas. Ieškovo argumentai, kad atsakovas UAB „Autolukas“ turi atsakyti pagal ieškinį solidariai su atsakovais T. B. ir L. G., atmestinas kaip teisiškai nepagrįsti.
CK 6.37 str. 2 d. numatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Šios palūkanos vadinamos procesinėmis. Procesinių palūkanų paskirtis – skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę, be to, jos atlieka kompensacinę funkciją – procesinės palūkanos yra skolininko kreditoriui mokamas atlyginimas už naudojimąsi kreditoriaus lėšomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-05-02 nutartis c. b. Nr. 3K-3-223/2011; 2012-06-08 nutartis c. b. Nr. 3K-3-283/2012; kt.). Remiantis CK 6.210 str. 2 d. terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti šešių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Kadangi atsakovas T. B. laiku neatlygino ieškovui jo patirtą žalą, ieškovui iš atsakovo priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą (36 910,62 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2015-11-03) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 2 d.).
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 str. 1 d.). Vadovaujantis CPK 93 str. 1 d., ieškinį atsakovo T. B. atžvilgiu patenkinus visiškai, ieškovui iš atsakovo priteistinos turėtos bylinėjimosi išlaidos – 1 027,00 Eur sumokėtas žyminis mokestis, 313,68 Eur vertimo išlaidos bei 75,00 Eur išlaidos antstolio procesiniams veiksmams, taikant laikinąsias apsaugos priemones, apmokėti, iš viso – 1 415,68 Eur (t. 1, b. l. 7-9; t. 2, b. l. 44-45; CPK 79 str., 80 str. 1 d. 1 p., 88 str. 1 d. 1 p., 8 p., 93 str.).
Atmetus ieškovo ieškinį atsakovo L. G. atžvilgiu, turi būti atlyginamos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos. Atsakovas L. G. patyrė 974,05 Eur išlaidas byloje dalyvavusios advokatės pagalbai apmokėti (CPK 93 str., 98 str., t. 2, b. l. 47-51). Minėtos išlaidos, atsakovo atstovei surašius du atsiliepimus į pradinį bei patikslintą ieškinį, dalyvavus keturiuose teismo posėdžiuose, kurių bendra trukmė sudaro 1 val. 55 min., atitinka Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti redakcija).
Atsakovui L. G. iš ieškovo taip pat priteistinos 47,31 Eur kelionės išlaidos, patirtos vykstant pigių skrydžių bendrovės Ryanair avialinijomis į teismo posėdį iš Belgijos į Lietuvą (t. 2, b. l. 52-55). Minėtos išlaidos laikytinos protingomis, būtinomis, pagrįstomis ir įrodytomis (CPK 88 str. 1 d. 9 p., 93 str. 1 d.).
Atsakovas UAB „Autolukas“ neteikė į bylą įrodymų, pagrindžiančių turėtų bylinėjimosi išlaidų faktą ir dydį, todėl klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, ieškinį atmetus, nesprendžiamas.
Ieškinį tenkinus atsakovo T. B. atžvilgiu, iš atsakovo T. B. valstybei priteistina 27,20 išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 92 str.).
Ieškovo ieškinį atsakovo L. G. atžvilgiu atmetus, byloje taikytos laikinosios apsaugos priemonės naikintinos, įsiteisėjus teismo sprendimui (CPK 150 str. 2 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93, 260, 263, 269, 270, 279, 307 straipsniais, teismas
nusprendžia:
ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui, kodas 125709291, iš atsakovo T. B., a. k. (duomenys neskelbtini) 36 910,62 Eur (trisdešimt šešių tūkstančių devynių šimtų dešimt eurų, 62 ct) žalą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (36 910,62 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015-11-03) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1 415,68 Eur (vieno tūkstančio keturių šimtų penkiolikos eurų 68 ct) bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro, kodas 125709291, ieškinį atsakovams UAB „Autolukas“, įm. kodas 303247293, ir L. G., a. k. (duomenys neskelbtini) dėl solidaraus nuostolių atlyginimo atmesti.
Priteisti atsakovui L. G., a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro, kodas 125709291, 1 018,36 Eur (vieną tūkstantį aštuoniolika eurų, 36 ct) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš atsakovo T. B., a. k. (duomenys neskelbtini) 27,20 (dvidešimt septynis eurus, 20 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybei, sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR FM biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą įmokos kodu 5660.
Įsiteisėjus teismo sprendimui, panaikinti 2015-11-05 teismo nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – atsakovo L. G., a. k. (duomenys neskelbtini) turto areštą 36 910,62 Eur sumai (Turto arešto akto identifikavimo kodas 2015049459).
Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.