- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-08-08
- Bylos Nr.
- e2S-784-777/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-33-3-00798-2023-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jolanta Gailevičienė
- Ieškovas
- D. V.
- Atsakovas
- K. V.
- Trečiasis asmuo
- Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos, Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos
- Kategorijos
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jolanta Gailevičienė
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės D. V. atskirąjį skundą dėl Plungės apylinkės teismo 2024 m. birželio 5 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės D. V. ieškinį atsakovui K. V. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, bendro turto padalijimo, tretieji asmenys Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos, Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos, ūkininkas G. B.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, juo prašė nutraukti santuoką, sudarytą tarp atsakovo K. V. ir ieškovės D. V., dėl sutuoktinio K. V. kaltės, padalyti santuokos metu įgytą turtą ir paskirstyti šalims tenkančias prievoles.
2. Patikslinto ieškinio reikalavimams užtikrinti ieškovė taip pat prašė taikyti atsakovui laikinąsias apsaugos priemones – priteisti iš atsakovo laikiną išlaikymą ieškovei po 1 000 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, kol bus išspręsta civilinė byla ir teismas priims sprendimą, ir areštuoti atsakovo banko ir (ar) kitų kredito įstaigų sąskaitose esančias pinigines lėšas – 88 959,43 Eur sumą.
3. Prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones pagrindu ieškovė nurodė aplinkybes, kad:
3.1. Atsakovas visiškai valdo visą didelės vertės šalims bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, ūkininkauja ir iš šios veiklos sau išsimoka dešimtis tūkstančių eurų (vien 2023 m. vidutiniškai per mėnesį sau išsimokėjo po 7 546 Eur), be to, gauna pajamų iš bendro turto nuomos, o ieškovė, visą santuokos laikotarpį buvusi atsidavusi šeimai ir dirbusi šeimos ūkyje, šiuo metu yra priversta gyventi iš gaunamos minimaliosios algos, dėl ko neišgali patenkinti pagrindinių poreikių. Ieškovei prašoma priteisti suma sudaro 88 959,43 Eur. Atsakovas ne tik santuokos su ieškove metu elgėsi nesąžiningai, visaip menkino ieškovę ir vartojo prieš ją psichologinį smurtą, bet net ir bylą nagrinėjant teisme piktnaudžiauja, slepia duomenis nuo teismo apie byloje dalytiną turtą, nuo šalių gyvenimo skyrium pradžios savavališkai disponuoja bendru turtu, iš to gauna ir nuo ieškovės slepia pajamas, jas naudoja savo asmeninėms reikmėms.
3.2. Atsakovas nuo ieškovės ir teismo nuslėpė, jog šalių bendrąja nuosavybe esantį turtą (žemės sklypus) be ieškovės žinios išnuomojo trečiajam asmeniui ir iš to gauna pajamų, taip pat nuslėpė faktą, kad 2023 m. birželio 10 d. atsakovo vardu buvo nupirktas automobilis „Volkswagen Touareg“ už 3 100 Eur, kuris atsakovo nėra įtrauktas į dalytino turto balansą. Atkreipė dėmesį į tai, jog atsakovas teigė, kad, kreditų įstaigų sąskaitose nesant piniginių lėšų, tarp šalių šis turtas nedalytinas, tačiau vėliau iš buhalterinių duomenų paaiškėjo, jog 2023 m. gruodžio 31 d. kredito įstaigose likutis yra 79 576 Eur, kasoje – 4 319 Eur. Mano, kad atsakovas visais būdais piktybiškai stengiasi nuslėpti dalytiną turtą ir po teismo sprendimo įsiteisėjimo vengs sąžiningo turto padalijimo, turto perdavimo ieškovei, todėl yra rizika, kad piniginės lėšos banke ir kasoje gali būti išeikvotos, dėl ko teismo sprendimo dėl piniginių lėšų priteisimo ieškovei iš atsakovo įvykdymas bus apsunkintas arba visai neįmanomas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Plungės apylinkės teismas 2024 m. birželio 5 d. nutartimi ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių netenkino.
5. Pagrindiniai pirmosios instancijos teismo nutarties motyvai:
5.1. Nurodė, jog ieškovė yra pateikusi duomenis, kad jai asmeninės nuosavybės teise priklauso 1/4 dalis 0,3400 ha žemės sklypo, gyvenamojo namo, kitų statinių, esančių (duomenys neskelbtini), ji yra dirbanti, gauna minimalųjį darbo užmokestį. Pažymėjo, kad atsakovas nurodė, jog yra senatvės pensininkas, šiuo metu turi sveikatos problemų, jo pajamas sudaro senatvės pensija ir tai patvirtina pateikti dokumentai. Nurodė, kad byloje nėra duomenų, paneigiančių, jog atsakovas ūkininko veiklos nebevykdo, iš ūkio pajamų nebegauna. Taip pat akcentavo, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog šalims bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso didelės vertės nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas, ieškovė nurodo, jog visą turtą valdo atsakovas, tačiau nepateikė įrodymų, kad ji negalėtų turtu naudotis ir kad atsakovas trukdytų tai daryti. Atkreipė dėmesį į tai, kad Civilinio kodekso (toliau – CK) 3.65 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyta galimybė kreiptis vienam sutuoktiniu su prašymu įpareigoti vieną sutuoktinį netrukdyti kitam sutuoktiniui naudotis tam tikru turtu. Padarė išvadą, kad prašymas dėl laikino išlaikymo priteisimo netenkintinas.
5.2. Nurodė, kad, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, vertinamas ne atsakovo nesąžiningumas derybose su ieškove dėl santuokos nutraukimo bendru sutikimu sutarties sąlygų ir pan., o galimas nesąžiningumas, pasireiškiantis ketinimu pakeisti savo turtinę padėtį (paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti), tokiu būdu siekiant ateityje apsunkinti galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Teigia, kad ieškovė nebegyvena šeimos namuose nuo 2022 m. spalio 14 d., taip pat yra pasitraukusi iš ūkio veiklos. Atsakovas liko ūkyje ir 2023 metais vykdė ūkinė veiklą. Ieškovė nenurodė, kokį konkrečiai didelės vertės bendrą turtą atsakovas pardavė, nepateikta duomenų, jog jei turtas ir buvo parduotas, kam buvo panaudotos piniginės lėšos arba kad jos buvo iššvaistytos. Nurodė, kad vien tai, jog ieškovė reiškia reikalavimą dėl gana didelės pinigų sumos priteisimo, nėra pagrindas areštuoti pinigines lėšas. Padarė išvadą, kad ieškovės nurodyti atsakovo veiksmai ar neveikimas byloje nepatvirtina atsakovo nesąžiningumo, t. y. ketinimo paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti. Ieškovė, įrodinėdama atsakovo nesąžiningumą, objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų atsakovo ketinimus išvengti bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio turto padalijimo lygiomis dalimis, jos teiginius apie galimą nesąžiningą atsakovo elgesį, nepateikė, todėl prašymo netenkino.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
6. Atskiruoju skundu ieškovė prašo panaikinti Plungės apylinkės teismo 2024 m. birželio 5 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – tenkinti ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių – areštuoti atsakovo K. V. banko ir (ar) kitų kredito įstaigų sąskaitose esančias pinigines lėšas – 88 959,43 Eur sumą.
Žemesnės instancijos teismas
7.1. Nurodė, kad atsakovas, neinformavęs bendraturtės (ieškovės), negavęs jos sutikimo, sudarė žemės sklypų nuomos sutartis su ūkininku G. B. Teigia, jog nors nuomos sutartis buvo sudaryta 2023 m. rugsėjo 29 d., tačiau, atsakovui stengiantis nuslėpti šį faktą, sutartis Nekilnojamojo turto registre ilgą laiką net nebuvo įregistruota, nebuvo išviešinta, o galiausiai įregistruota tik 2024 m. kovo 18 d. Mano, kad atsakovas sąmoningai vienvaldiškai disponuoja bendru turtu, siekia iš to gauti pajamų bei jas nuslėpti nuo ieškovės ir teismo tam, kad šios pajamos nebūtų padalytos santuokos nutraukimo byloje.
7.2. Nurodė, kad 2022 metais atsakovas išsimokėjo sau iš ūkio 76 776 Eur, o jau gyvendamas skyrium su ieškove, 2023 metais atsakovas sau išsimokėjo net 124 041 Eur (žr. 2002 m. ir 2023 m. pinigų srautų ataskaitas). Mano, jog šios aplinkybės rodo, kad atsakovas siekia užvaldyti bendrąja nuosavybe esančias lėšas, jas nuslėpti, kad jų ne tik nebūtų galima padalyti santuokos nutraukimo byloje, bet ir iš jų išieškoti pagal būsimą teismo sprendimą taip apsunkinant jo vykdymą. Akcentavo, kad šią aplinkybę papildomai patvirtina tai, jog atsakovas mėgino nuslėpti disponuojamas pinigines lėšas – bylos nagrinėjimo metu teigė, jog kredito įstaigų sąskaitose jis piniginių lėšų neturi, tačiau, išsireikalavus atsakovo ūkininko ūkio buhalterinius dokumentus, paaiškėjo, kad 2023 m. gruodžio 31 d. piniginių lėšų sąskaitose atsakovas turėjo net 79 576 Eur, o kasoje – 4 319 Eur.
7.3. Nurodė, kad po šalių gyvenimo skyrium pradžios 2023 metais atsakovas savarankiškai be ieškovės žinios mažiausiai už 122 642 Eur pardavė ūkio gyvulius, taip pat 2023 m. rugpjūčio 18 d. atsakovas pardavė javų kombainą „(duomenys neskelbtini)“ už 133 100 Eur. Teigia, kad gautomis už minėtą turtą lėšomis disponavo savo nuožiūra, ieškovė apskritai nuo bet kokių su bendro turto valdymu susijusių klausimų buvo nušalinta.
7.4. Nurodė, kad šalys nustojo kartu gyventi 2022 m. spalio 14 d. 2022 metų K. V. ūkininko ūkio balanse nurodyta, kad 2022 m. gruodžio 31 d. ūkio ilgalaikis turtas sudarė 677 837 Eur, trumpalaikis turtas – 126 715 Eur, o jau 2023 metų balanse atitinkamai nurodyta, kad ilgalaikis turtas sudarė tik 463 511 Eur, trumpalaikis – 87 750 Eur. Mano, kad atsakovas savavališkai disponavo bendru turtu, sumažino dalytino turto masę, o tai reiškia – ir turto, iš kurio būtų galima išieškoti priteistas sumas, vertę.
7.5. Teigia, kad slėpimas didelio kiekio piniginių lėšų, kuriomis atsakovas disponuoja, vienvaldiškas atsakovo turėjimas jų savo žinioje ir disponavimas jomis be ieškovės žinios rodo tai, jog atsakovas nesirengia geranoriškai vykdyti teismo sprendimo dėl lėšų sumokėjimo ieškovei, stengiasi šias lėšas paslėpti, galimai jo turimos lėšos iš bankų sąskaitų yra išgryninamos ar jomis disponuojama mažinant jų apimtį, dėl ko būsimo teismo sprendimo įvykdymas realiai pasunkės, nes vietoj to, kad priteistos sumos operatyviai būtų išieškomos iš atsakovo banko sąskaitų, tektų įsivelti į ilgas atsakovui tenkančio turto pardavimo iš varžytynių procedūras, dėl ko sprendimo įvykdymas nusitęstų neapibrėžtam laikotarpiui, kas pažeistų ieškovės interesus, nes, teoriškai jai priklausant didelės vertės turtui, ieškovė yra priversta gyventi iš minimaliosios algos, kuri net neužtikrina jos pagrindinių poreikių, o atsakovas, valdydamas visą turtą ir pinigines lėšas, piktnaudžiauja ir laiko save padėties šeimininku (o teismas savo neteisėta nutartimi visiškai formaliais teoriniais motyvais tokią status quo palaiko).
Atsiliepimas
8. Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas prašo atskirojo skundo netenkinti ir pirmosios instancijos teismo nutartį palikti galioti.
Žemesnės instancijos teismas
9.1. Teigia, kad, ieškovės nuomone, atsakovas nuo ieškovės ir teismo nuslėpė apie žemės išnuomojimą ir apie 2023 m. birželio 10 d. savo įgytą automobilį „Volkswagcn Touareg“ už 3 100 Eur, kuris atsakovo nėra įtrauktas į dalytino turto balansą. Pažymėjo, kad už žemės nuomą bus gautos lėšos po derliaus nuėmimo ir bus pasidalyta su ieškove. Žemę buvo būtina išnuomoti, nes ją reikia prižiūrėti. Automobilis „Volkswagen Touareg“ atsakovo vardu įgytas jau seniai šalims nevedant bendro ūkio. Mano, kad ieškovė be pagrindo kritikuoja atsakovą, kad jis per 2023 m. be ieškovės, kaip bendraturtės, žinios už tik jam pačiam žinomas kainas pardavė didelės vertės bendrą turtą, visu turtu ir piniginėmis lėšomis naudojosi vienvaldiškai. Ieškovei gerai žinoma, kad atsakovas dėjo visas pastangas ir ragino ieškovę prie to prisidėti, kad turtas būtų parduotas kuo geresnėmis sąlygomis tam, kad būtų dengiamos skolos. Mano, kad ieškovė klaidingai supranta buhalterinius dokumentus ir be pagrindo kaltina atsakovą neva sau pasiskyrus lėšas.
9.2. Nurodė, kad jokių įrodymų ar objektyvių duomenų, patvirtinančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą, ieškovė nepateikė. Teigia, jog būtent ieškovei tenka laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybės pagrindimo pareiga. Prašydama laikinosiomis apsaugos priemonėmis užtikrinti reikalavimą dėl lėšų priteisimo, ieškovė turi pateikti tiek įrodymų, kad jų pakaktų teismui įvertinti, ar egzistuoja reali grėsmė, kad teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar pasidarys negalimas, kad neapribojus atsakovo galimybių disponuoti jo turimu turtu sprendimas gali būti neįvykdomas. Pažymi, kad, areštavus atsakovo banko sąskaitas, jis negalėtų pragyvenimui pasinaudoti senatvės pensija. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra pagrįstų duomenų apie turto slėpimą, švaistymą ir pan. Mano, kad šiuo atveju atsakovas nėra atlikęs nė vieno veiksmo, kuris apsunkintų busimo sprendimo įvykdymą. Ieškovė tokių duomenų nepateikė, prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones grindė savo subjektyvia nuomone ir prielaidomis. Ieškovės samprotavimai, kad atsakovas neperduotų teismo sprendimu priteisto turto, neturėjo pagrindo. Vien ieškinio suma nėra lemiamas kriterijus, kuris sudarytų pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai
Atskirasis skundas netenkintinas.
10. Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis. Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Be to, apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad nėra pagrindo peržengti atskirajame skunde nustatytų bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų.
11. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo.
Dėl naujų įrodymų pridėjimo prie bylos
12. CPK 314 straipsnyje reglamentuojamas naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimas. Pagal bendrąją taisyklę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama. Tačiau šis draudimas neabsoliutus. Nauji įrodymai gali būti pateikiami: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. CPK 306 straipsnio 3 dalyje reglamentuojama naujų įrodymų pateikimo tvarka – jie turi būti pateikiami kartu su apeliaciniu skundu, nurodant motyvus, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau. Įrodymų rinkimas ir pateikimas vėlesniame procese netoleruotinas, jei yra žinoma apie įrodymų egzistavimą, jų neabejotiną svarbą bylos aplinkybėms nustatyti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K‑3-110-313/2016).
13. Kartu su atskiruoju skundu ieškovė į bylą pateikė naujus įrodymus, t. y. 2023 m. spalio 10 d., 2023 m. spalio 13 d., 2023 m. spalio 27 d., 2023 m. lapkričio 6 d., 2023 m. lapkričio 27 d. PVM sąskaitas faktūras. Nors apeliantė nenurodo jokių argumentų, kodėl šių įrodymų negalėjo pateikti laikinųjų apsaugos priemonių klausimą sprendžiant pirmosios instancijos teisme, tačiau įvertinęs tai, kad ieškovės prašomi pridėti nauji įrodymai yra susiję su nagrinėjama byla, ieškovė jais remiasi savo atskirajame skunde, taip pat atsakovas teikdamas atsiliepimą į atskirąjį skundą turėjo galimybę pasisakyti dėl naujai pateiktų įrodymų, tačiau jų pridėjimui prie bylos neprieštaravo, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad šių įrodymų pridėjimas prie bylos jos nagrinėjimo neužvilkins, todėl yra pagrindas pridėti prie bylos naujai pateiktus įrodymus.
Dėl atskirojo skundo argumentų
14. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatas, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo, priimto toje konkrečioje byloje būtent dėl joje kilusio ginčo, įvykdymą, kitaip tariant, eliminuoti realiai egzistuojančią sprendimo, priimto išnagrinėjus šį ginčą, neįvykdymo riziką.
15. Kaip įtvirtinta anksčiau minėtose CPK nuostatose, tik nustatęs kumuliatyvių (abiejų būtinų) sąlygų visumą – tikėtiną ieškinio pagrįstumą ir grėsmę teismo sprendimo įvykdymui – teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Taigi, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas pirmiausia turi atlikti pareikštų reikalavimų pagrįstumo prima facie (preliminarų) vertinimą. Lietuvos apeliacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal prima facie (preliminaraus ieškinio pagrįstumo) doktriną atliekamo ieškinio pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2- 1040/2013). Teismui atlikus ieškovo pareikštų reikalavimų bei pateiktų įrodymų preliminarų vertinimą ir nusprendus, kad yra pagrįstų abejonių, jog ieškovui palankus teismo sprendimas galės būti priimtas, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas atsakovo atžvilgiu negalimas.
16. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje atskirai išsamiau nepasisakė dėl minėtos pirmos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtinos sąlygos – tikėtino ieškinio pagrįstumo, išsamiau pateikdamas savo vertinimą dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, tačiau iš byloje esančių duomenų matyti, kad bylos nagrinėjimas yra pažengęs, t. y. byla nagrinėjama iš esmės, tai sudaro pagrindą spręsti, jog pateiktas patikslintas ieškinys atitinka prima facie reikalavimus, todėl ši laikinųjų apsaugos priemonių sąlyga laikytina įrodyta.
17. Pasisakant dėl antrosios būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui, pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nuosekliai pasisakoma, jog laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymas galimas labai išimtiniais atvejais ir tik tada, kai jo taikymo prašantis asmuo (paprastai ieškovas) pateikia įtikinamų argumentų bei konkrečių duomenų (įrodymų) apie atsakovo atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti su sąžiningu elgesiu nederančius veiksmus, kurių tikslas – išvengti ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-9-464/2022). Taigi grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui pripažinimą lemia asmens (fizinio ar juridinio), kurio atžvilgiu prašoma taikyti tokias priemones, nesąžiningumas ir konkretūs veiksmai, nukreipti būtent į siekį išvengti teismo sprendimo įvykdymo ar jį apsunkinti. Kitaip tariant, poreikį taikyti laikinąsias apsaugos priemones lemia ne bet kokie atsakovo nesąžiningi veiksmai, o konkrečiai tie, kurie siejami būtent su teismo sprendimo įvykdymo vengimu (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-882-467/2023).
18. Šalis, prašanti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi pateikti priešingos šalies nesąžiningumo įrodymus. Atsakovo nesąžiningumas nėra preziumuojamas sprendžiant klausimą dėl poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl priešingos šalies nesąžiningumą visada privalu įrodinėti tam asmeniui, kuris prašo atitinkamų priemonių taikymo. Prašymą pateikęs asmuo privalo pateikti konkrečius duomenis bei argumentus apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus / atliekamus veiksmus (turimo turto slėpimas, perleidimas, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma), juolab kad sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-210-943/2019).
19. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones apeliantė reiškė du reikalavimus, t. y. 1) priteisti iš atsakovo laikiną išlaikymą ieškovei po 1 000 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, kol bus išspręsta civilinė byla ir teismas priims sprendimą; 2) areštuoti atsakovo banko ir (ar) kitų kredito įstaigų sąskaitose esančias pinigines lėšas – 88 959,43 Eur sumą. Nors atskiruoju skundu prašo panaikinti Plungės apylinkės teismo 2024 m. birželio 5 d. nutartį, kuria prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo netenkintas, ir klausimą išspręsti iš esmės, tačiau, atskirojo skundo rezoliucinėje dalyje formuodama reikalavimus, apeliantė prašė tik areštuoti atsakovo banko ir (ar) kitų kredito įstaigų sąskaitose esančias pinigines lėšas – 88 959,43 Eur sumą. Išanalizavus apeliantės atskirąjį skundą nustatyta, jog nei atskirojo skundo turinyje, nei rezoliucinėje dalyje apeliantė nekritikuoja skundžiamos Plungės apylinkės teismo 2024 m. birželio 5 d. nutarties dalies, kuria netenkintas reikalavimas priteisti iš atsakovo laikiną išlaikymą ieškovei po 1 000 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, kol bus išspręsta civilinė byla ir teismas priims sprendimą, todėl apeliacinės instancijos teismas minėtą skundžiamos nutarties dalį laiko teisėta ir pagrįsta ir plačiau dėl to nepasisako.
20. Prašydama areštuoti atsakovo banko ir (ar) kitų kredito įstaigų sąskaitose esančias pinigines lėšas – 88 959,43 Eur sumą, apeliantė iš esmės teigia, kad atsakovas slepia didelį kiekį piniginių lėšų, kuriomis disponuoja. Apeliantės nuomone, vienvaldiškas atsakovo turėjimas jų savo žinioje ir disponavimas jomis be ieškovės žinios rodo tai, jog atsakovas nesirengia geranoriškai vykdyti teismo sprendimo dėl lėšų sumokėjimo ieškovei, stengiasi šias lėšas paslėpti, galimai jo turimos lėšos iš bankų sąskaitų yra išgryninamos ar jomis disponuojama mažinant jų apimtį, dėl ko būsimo teismo sprendimo įvykdymas realiai pasunkės. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais skundo argumentais.
21. Apeliantės nuomone, aplinkybės, jog atsakovas, neinformavęs bendraturtės (ieškovės) ir negavęs jos sutikimo, sudarė žemės sklypų nuomos sutartis su ūkininku G. B., įrodo, kad atsakovas sąmoningai vienvaldiškai disponuoja bendru turtu, siekia iš to gauti pajamų ir jas nuslėpti nuo ieškovės ir teismo tam, kad šios pajamos nebūtų padalytos santuokos nutraukimo byloje. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokiu skundo argumentu. Byloje nustatyta ir šalys nekelia ginčo, kad šalys kartu negyvena ir bendro ūkio nebeveda nuo 2022 m. spalio 14 d., tačiau atsakovas toliau vykdo ūkininko veiklą. Akivaizdu, kad, siekdamas tinkamai prižiūrėti ūkį, atsakovas turėjo imtis veiksmų ūkiui išlaikyti ir juo rūpintis, o žemės sklypų nuomos sutarties sudarymas būtent ir laikytina tinkama ūkine veikla. Be to, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje nėra įrodymų, jog ieškovė siekė dalyvauti ūkininko K. V. vykdomoje ūkinėje veikloje ir jai tai būtų buvę uždrausta daryti. Dar daugiau, apeliantė nepateikė įrodymų, kad iš minėto nuomos sandorio būtų buvę gauta piniginių lėšų, kurios būtų buvusios panaudotos ne ūkiui išlaikyti. Įvertinus tai, kas nurodyta, darytina išvada, jog žemės sklypų nuomos sutarties sudarymas su ūkininku G. B. nelaikytinas aplinkybe, patvirtinančia atsakovo nesąžiningumą ar ketinimą apsunkinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą.
22. Atmestini kaip nepagrįsti ir skundo argumentai, jog aplinkybė, kad 2022 bei 2023 metais atsakovas sau išsimokėjo pinigines lėšas, sudaro pagrindą teigti, kad atsakovas yra nesąžiningas ir siekia užvaldyti šalims bendrai priklausančias lėšas ir jas nuslėpti. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atskirajame skunde nurodytos aplinkybės dėl šalims bendrosios nuosavybės teise priklausančio turto apimties yra civilinės bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas. Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikio klausimą, teismas nenagrinėja ginčo iš esmės; detali šalių procesinių dokumentų, nurodytų teisinių ir faktinių argumentų, pateiktų įrodymų analizė šioje civilinio proceso stadijoje neatliekama; vertinamas tik preliminarus ieškinio pagrįstumas. Vertindamas aplinkybes, ar apeliantės nurodomi argumentai sudaro pagrindą teigti, kad atsakovas yra nesąžiningas ir dėl tokio jo nesąžiningumo kyla grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog, kaip minėta, byloje nėra ginčo dėl to, kad, šalims ėmus gyventi skyriumi, atsakovas toliau užsiėmė ūkininkavimo veikla, todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, logiška, jog tokios veiklos vykdymas yra susijęs su piniginių operacijų atlikimu. Preliminariai įvertinus byloje esančius duomenis, nenustatyta akivaizdžių šalims bendrai priklausančių piniginių lėšų iššvaistymo faktų, o tokių aplinkybių nenurodo ir apeliantė, todėl darytina išvada, jog aplinkybė, kad 2022 bei 2023 metais atsakovas sau išsimokėjo pinigines lėšas, nepatvirtina atsakovo nesąžiningumo.
23. Analogiškai vertintini ir atskirojo skundo argumentai, jog atsakovo nesąžiningumą patvirtina tai, kad po šalių gyvenimo skyrium pradžios 2023 metais atsakovas savarankiškai be ieškovės žinios mažiausiai už 122 642 Eur pardavė ūkio gyvulius, taip pat 2023 m. rugpjūčio 18 d. atsakovas pardavė javų kombainą „(duomenys neskelbtini)“ už 133 100 Eur. Preliminariai įvertinęs byloje esančius duomenis, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo išvadai, jog atsakovas už parduotą turtą gautas pinigines lėšas būtų iššvaistęs ar kitaip bandęs jas nuslėpti. Kaip nurodo pati apeliantė, išsireikalavus atsakovo ūkininko ūkio buhalterinius dokumentus, paaiškėjo, kad 2023 m. gruodžio 31 d. piniginių lėšų sąskaitose atsakovas turėjo net 79 576 Eur, o kasoje – 4 319 Eur. Taip pat į bylą pateiktas vertinti atsakovo 2023 metų ūkininko ūkio balansas. Preliminariai susipažinus su minėtame balanse užfiksuotais duomenimis matyti, kad ilgalaikio ir trumpalaikio turto apimtys yra sumažėjusios, tačiau taip pat matyti, kad yra gerokai sumažėję ir atsakovo ūkininko ūkio turimi įsipareigojimai. Apeliacinės instancijos teismas dar kartą akcentuoja, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje ginčas iš esmės nėra sprendžiamas, o dėl atsakovo ūkininko ūkio turto ir įsipareigojimų apimties pasikeitimų pasisakys bylą iš esmės nagrinėjantis teismas. Taigi, teismas, įvertinęs apeliantės argumentus dėl atsakovo nesąžiningumo mažinant bendrosios nuosavybės teise priklausančio turto apimtis ir preliminariai susipažinęs su byloje esančiais duomenimis, daryti tokių išvadų neturi pagrindo.
24. Įvertinęs visus kitus atskirojo skundo argumentus, teismas daro išvadą, jog kiti skundo bei atsiliepimo į skundą argumentai teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi. Pažymėtina, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.).
25. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino procesinės teisės normas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 338 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Plungės apylinkės teismo 2024 m. birželio 5 d. nutartį palikti nepakeistą.