- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-10-29
- Bylos Nr.
- eTA-95-520/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01217-2024-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius (pirm.), Ramūnas Gadliauskas, Dalia Višinskienė (pran.)
- Atsakovas
- V. V.
- Pareiškėjas
- savivaldybės įmonės „Vilniaus atliekų sistemos administratorius“
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo V. V. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. gegužės 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo savivaldybės įmonės „Vilniaus atliekų sistemos administratorius“ prašymą atsakovui V. V. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas savivaldybės įmonė (toliau – ir SĮ) „Vilniaus atliekų sistemos administratorius“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su prašymu, prašydamas priteisti iš atsakovo V. V. (toliau – ir atsakovas) 289,05 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už 2022 m. sausio 1 d. – 2022 m. gruodžio 31 d. laikotarpį ir 15,35 Eur delspinigių.
2. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas nuosavybės teise valdo statinius, esančius (duomenys neskelbtini), todėl jis turi pareigą mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Atsakovas neįvykdė šios pareigos, todėl jam apskaičiuota skola ir delspinigiai.
Atsiliepimas
3. Atsakovas V. V. atsiliepime į prašymą prašė atmesti prašymą.
4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas neturi teisės reikalauti sumokėti ginčo vietinę rinkliavą už statinius, esančius (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Statiniai), nes jis nesurenka ir netvarko komunalinių atliekų iš Statinių, t. y. jie nenaudojami ir juose nesusidaro atliekos. Atsakovas tokią poziciją grindė teismų sprendimais, įskaitant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-598-662/2023. Atsakovas tvirtino, kad pareiškėjo pateikti dokumentai neaiškūs, juose nesutampa sumos.
II.
5. Regionų administracinis teismas 2024 m. gegužės 21 d. sprendimu tenkino pareiškėjo SĮ „Vilniaus atliekų sistemos administratorius“ prašymą, t. y. priteisė pareiškėjui iš atsakovo V. V. 289,05 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už 2022 m. sausio 1 d. – 2022 m. gruodžio 31 d. laikotarpį ir 15,35 Eur delspinigių.
6. Teismas nustatė, kad atsakovui nuo 2022 m. sausio 1 d. iki 2022 m. gruodžio 31 d. nuosavybės teise priklausė statiniai, esantys (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas atsakovui apskaičiavo vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, siuntė mokėjimo pranešimus dėl skolos.
7. Teismas, apžvelgęs ginčui aktualias Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo, Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. vasario 1 d. sprendimu Nr. 1-818 patvirtintų Vilniaus miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų (toliau – ir Nuostatai) ir kitų teisės aktų nuostatas bei jas aiškinančią teismų praktiką, konstatavo, kad pagal bylos duomenis nėra teisinio ir faktinio pagrindo atleisti atsakovą nuo vietinės rinkliavos pastoviosios dalies mokėjimo.
8. Teismas, spręsdamas dėl galimybės atleisti atsakovą nuo vietinės rinkliavos kintamosios dalies mokėjimo, atsižvelgė į tai, kad:
8.1. Vilniaus miesto apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. e2-3430-937/2022, nagrinėdamas Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį, nustatė, kad žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, o pastatai–slėptuvės, esančios (duomenys neskelbtini), ir pastatai–sandėliai, esantys (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso atsakovui V. V.. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. gegužės 9 d. sprendimu iš dalies tenkino ieškinį ir priteisė Vilniaus miesto savivaldybei iš atsakovo 7 294,98 Eur žemės nuomos mokesčio ir 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas;
8.2. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. spalio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1864-803/2022 panaikino 2022 m. gegužės 9 d. teismo sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Vilniaus apygardos teismas nurodė, kad atsakovo subjektinės teisės naudotis ir valdyti pastatus yra apribotos objektyviai, su atsakovu nėra sudaryti susitarimai dėl žemės sklypo, kuriame yra jo privatizuoti pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), naudojimo, šis žemės sklypas nėra suformuotas. Be to, žemės sklypas, kuris patenka į Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklausančio valstybinės reikšmės miško teritoriją ir negali būti privatizuojamas, nesusijungia su gatvėmis, todėl neįmanoma teisėtai patekti į teritoriją;
8.3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. kovo 17 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1806-964/2023 atmetė Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį dėl skolos priteisimo;
8.4. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. liepos 14 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-1283-1187/2023 panaikino 2023 m. kovo 17 d. teismo sprendimo dalį, kuria Vilniaus miesto savivaldybės ieškinys atmestas, ir šioje dalyje priėmė naują sprendimą – ieškinį tenkinti iš dalies, ir priteisė Vilniaus miesto savivaldybei iš atsakovo 7 294,98 Eur žemės nuomos mokesčio ir 5 proc. dydžio procesines palūkanas. Vilniaus apygardos teismas konstatavo, kad su atsakovu nėra sudaryti susitarimai dėl žemės sklypo, kuriame yra jo privatizuoti pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), naudojimo. Žemės sklypas, kuriame yra pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), nėra suformuotas, o slėptuvės, esančios (duomenys neskelbtini), yra 0,5984 ha sklype, kuris patenka į valstybinės reikšmės miško teritoriją ir negali būti privatizuojamas, stovi nesuformuotame sklype. Be to, pastarasis žemės sklypas nesusijungia su gatvėmis, todėl neįmanoma teisėtai patekti į teritoriją. Vilniaus apygardos teismas pažymėjo, jog nėra duomenų, kad skolos susidarymo laikotarpiu (2015–2020 metais) atsakovo naudojimosi statiniais teisės buvo apribotos dėl ne nuo jo valios priklausančių veiksnių, t. y. Vilniaus miesto savivaldybės kaltės;
8.5. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2024 m. vasario 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-403/2024 2023 m. liepos 14 d. teismo sprendimą paliko nepakeistą.
9. Teismas, atsižvelgdamas į šias aplinkybes, nurodė, jog nėra duomenų, kad atsakovo subjektinės teisės naudotis ir valdyti Statinius yra apribotos dėl ne nuo jo valios priklausančių veiksnių, todėl pareiškėjas turėjo pagrindą reikalauti iš atsakovo mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą Statiniuose. Teismui taip pat nepateikta duomenų, kad atsakovas buvo pasikreipęs Nuostatų 76–77 punktuose nustatyta tvarka dėl atleidimo nuo kintamosios rinkliavos dalies mokėjimo. Teismas priėjo prie išvados, kad atsakovas turi pareigą mokėti ir kintamąją rinkliavos dalį.
10. Teismas akcentavo, kad susidariusios vietinės rinkliavos įsiskolinimo ir pareiškėjo prašomos priteisti sumos dydį patvirtina atsakovui suformuoti ir siųsti mokėjimo pranešimai bei priminimas sumokėti įsiskolinimą. Mokėtina vietinė rinkliava apskaičiuota vadovaujantis Nuostatuose patvirtintais vietinės rinkliavos dydžiais ir Nekilnojamojo turto registro duomenimis apie atsakovo turimo nekilnojamojo turto plotą. Teismas nenustatė, kad atsakovas yra sumokėjęs visą skolą. Teismas nusprendė priteisti pareiškėjui prašomą 289,05 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos sumą už 2022 m. sausio 1 d. – 2022 m. gruodžio 31 d. laikotarpį.
11. Teismas, vadovaudamasis Nuostatų 86 punktu ir Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 98 straipsniu bei atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos finansų ministerijos informaciniame puslapyje skelbiamą delspinigių normą, kuri už kiekvieną pradelstą dieną yra 0,03 proc., priteisė pareiškėjui iš atsakovo delspinigius, kurie prašymo surašymo dieną sudarė 15,35 Eur.
III.
12. Atsakovas V. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. gegužės 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo prašymą arba perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Atsiliepimas
13. Atsakovas teigia, kad jis nesutinka mokėti vietinę rinkliavą už Statinius, o už visus kitus jam priklausančius objektus jis atsiskaitė su pareiškėju. Statiniai yra visiškai nenaudojami, juose nėra nei durų, nei elektros, nei kanalizacijos, ant jų stogo auga valstybinis miškas, į juos patenka vanduo ir kt. Atsakovas neturi galimybės patekti į Statinius ir juos sutvarkyti dėl valstybės institucijų kaltės, nesuformuojant galimybės privažiuoti prie Statinių. Atitinkamai, pareiškėjas nesurenka ir netvarko komunalinių atliekų iš Statinių. Atsakovas tvirtina, kad teismas netinkamai įvertino faktines aplinkybes, nes ankstesniuose teismų sprendimuose (žr. administracinę bylą Nr. eTA-598-662/2023) buvo pripažinta, jog atsakovas neturi pareigos mokėti vietinės rinkliavos kintamąją dalį už Statinius. Atsakovo vertinimu, šiuo atveju jis negali būti pripažintas atliekų turėtoju, todėl nėra pagrindo reikalauti jį sumokėti ir vietinės rinkliavos pastoviąją dalį. Atsakovas informuoja, jog jis pasikreipė į pareiškėją dėl vietinės rinkliavos lengvatos nuo 2024 metų.
14. Pareiškėjas SĮ „Vilniaus atliekų sistemos administratorius“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą.
15. Pareiškėjas sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu ir apžvelgia aktualią teismų praktiką. Pareiškėjas teigia, kad atsakovas nuosavybės teise valdo nekilnojamąjį turtą Vilniuje, todėl jis yra laikytinas aptariamos vietinės rinkliavos mokėtoju ir negali būti atleistas nuo vietinės rinkliavos pastoviosios dalies mokėjimo. Atsakovas prašymą atleisti nuo vietinės rinkliavos kintamosios dalies mokėjimo pateikė tik 2024 m. gegužės 22 d. Atsakovas tinkamai nevykdė jam teisės aktuose įtvirtintų prievolių, todėl nėra pagrindo taikyti jam lengvatą dėl turto nenaudojimo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
16. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už 2022 m. sausio 1 d. – 2022 m. gruodžio 31 d. laikotarpį priteisimo pareiškėjui SĮ „Vilniaus atliekų sistemos administratorius“ iš atsakovo V. V..
17. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamoje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinės ir patikrins pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
18. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, akcentuoja, jog ABTĮ 86 straipsnyje nustatyta, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (1 d.). Priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. Skundas (prašymas, pareiškimas) gali būti tenkinamas visiškai ar iš dalies (2 d.). Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (3 d.). ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad motyvuojamojoje sprendimo dalyje nurodoma: 1) teismo nustatytos bylos aplinkybės; 2) įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; 3) argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus; 4) įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos. Taigi, teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas.
19. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje nurodyta, jog pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr., pvz., 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje G. R. prieš Spain (pareiškimo Nr. 30544/96; kt.)). EŽTT 2021 m. lapkričio 23 d. sprendime Tarvydas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 36098/19) nurodė, kad nėra būtina detaliai pasisakyti dėl kiekvieno pareikšto argumento, tačiau teismai privalo tinkamai išnagrinėti ir pasisakyti dėl esminių bylos šalių argumentų. Iš sprendimo turi būti aišku, kad dėl pagrindinių bylos klausimų pasisakyta. Kai šalies nurodomas argumentas yra lemiantis bylos procesinę baigtį, reikalaujama konkretaus ir tiesioginio teismo vertinimo keliamu klausimu (žr., pvz., EŽTT 2006 m. rugpjūčio 10 d. sprendimo byloje Yanakiev prieš Bulgariją (pareiškimo Nr. 40476/98), 71 p.)
20. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą, kad sprendimą nemotyvuotu galima laikyti tik tais atvejais, kai neatsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, kai sprendime iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos neaišku kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis prieita prie išvadų, pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje (žr., pvz., 2025 m. rugsėjo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2194-552/2025; kt.).
21. Šiuo atveju pareiškėjas prašyme ir atsikirtimuose (2024 m. gegužės 20 d.) teigė, kad atsakovas nuosavybės teise valdo statinius, esančius (duomenys neskelbtini), ir atsakovui 2022 m. sausio 1 d. – 2022 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu susidarė bendra mokėtina vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą suma – 289,05 Eur. Pareiškėjas teismui pateikė išrašus iš Nekilnojamojo turto registro, iš kurių matyti, kad aptariamu laikotarpiu pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausė atsakovui V. V., o negyvenamoji patalpa–garažas (boksas), esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausė V. V. ir D. V.. Pareiškėjo pateiktame 2022 m. vasario 28 d. mokėjimo pranešime Nr. 11699783 nurodyta, kad atsakovas už minėtus 8 nekilnojamojo turto objektus turi sumokėti 327,48 Eur.
22. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovas atsiliepime į prašymą nurodė, jog pareiškėjo reikalavimai ir pateikti dokumentai yra neaiškūs ir juose galbūt yra klaidų (pvz., mokėjimo pranešime nurodyta, kad vietinė rinkliava už 2022 metus yra 327,48 Eur, bet pareiškėjas prašė priteisti 289,05 Eur). Pirmosios instancijos teismas sprendime nepasisakė dėl šių atsakovo argumentų ir priteisė pareiškėjo prašomą sumą.
23. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepasisakė dėl prieštaravimų tarp pareiškėjo procesinių dokumentų ir pridėtų įrodymų, t. y. dėl to, kad pareiškėjas prašyme ir atsikirtimuose nurodė, jog aptariamu laikotarpiu susidariusi bendra vietinės rinkliavos suma yra 289,05 Eur, bet, pagal 2022 m. vasario 28 d. mokėjimo pranešimą Nr. 11699783, mokėtina suma yra 327,48 Eur. Šiame kontekste pastebėtina, kad net tuo atveju, jei, kaip teigė atsakovas, pareiškėjas reikalavo priteisti vietinės rinkliavos skolą tik už Statinius, nes atsakovas yra sumokėjęs vietinę rinkliavą už kitus nekilnojamojo turto objektus, pagal 2022 m. vasario 28 d. mokėjimo pranešimą Nr. 11699783 vietinė rinkliava už Statinius bendrai sudarytų tik 247,56 Eur. Be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino aplinkybės, kad vienas iš objektų, už kuriuos galbūt apskaičiuota nesumokėta vietinė rinkliava, t. y. statinys, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso ne tik atsakovui, bet ir kitam asmeniui. Teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad iš tikrinamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nėra aišku, už kuriuos konkrečiai objektus (jeigu ne visus objektus) priteista vietinės rinkliavos skola ir kodėl iš atsakovo priteisiama būtent tokio dydžio suma.
24. Teisėjų kolegija dėl apeliacinio skundo argumentų dėl vietinės rinkliavos skaičiavimo už Statinius akcentuoja, kad ABTĮ 57 straipsnis nustato atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių ABTĮ nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Šio straipsnio 2 dalis nurodo, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Tai taip vadinami prejudiciniai faktai, kurių įsiteisėjus sprendimui nebereikia įrodinėti, be to, šalys jau negali tokių faktų ginčyti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3365/2011; kt.).
25. Prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės ir prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose. Pažymėtina, kad prejudiciniais pripažįstami atitinkamomis sąlygomis nustatyti faktai, kurių kitoje byloje nereikia įrodinėti, o ne atitinkami teismo argumentai ar priimamo sprendimo motyvai. Taigi pagal bendrąją taisyklę įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl pažeistų materialiųjų teisių gynimo sukuria prejudicinius faktus dėl ginamų teisių egzistavimo ir jų pažeidimo, kurių vėliau paneigti kitoje byloje negalima (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-258-520/2020; kt.).
26. EŽTT šiuo aspektu yra pažymėjęs, kad teisė į teisingą bylos nagrinėjimą pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalį, aiškinamą atsižvelgiant į teisėtumo ir teisinio tikrumo principus, apima reikalavimą, kad tais atvejais, kai teismai jau yra išsprendę ginčą, jų sprendimu neturėtų būti abejojama (žr., pvz., 1999 m. spalio 28 d. sprendimą byloje Brumarescu prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 28342/95); 2007 m. birželio 14 d. sprendimą byloje Kehaya ir kiti prieš Bulgariją (pareiškimų Nr. 47797/99 ir 68698/01); kt.). EŽTT yra pripažinęs, kad situacija, kai faktų, jau nustatytų galutiniu sprendimu vienoje byloje, teismai nepaiso kitoje byloje, gali kelti teisinio tikrumo principo pažeidimo riziką; o įrodymų „naujas“ įvertinimas kitame procese yra nesuderinamas su Konvencijos 6 straipsnio reikalavimais (žr., pvz., 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Esertas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 50208/06)). EŽTT pabrėžė bendrąjį principą, kad nukrypimas nuo teisinio tikrumo principo gali būti suderinamas su Konvencijos 6 straipsniu tik jei tai pateisinama primygtiniu socialiniu poreikiu; sprendimą iš principo galima panaikinti tik siekiant ištaisyti esminės svarbos teisminei sistemai (esminiu trūkumu gali būti pripažinta jurisdikcijos klaida, rimti teisminio proceso pažeidimai, piktnaudžiavimas valdžia ir pan.).
27. Šiuo atveju nustatyta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. rugsėjo 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eTA-598-662/2023 išnagrinėjo ir atmetė atsakovo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo (nuo 2024 m. sausio 1 d. – Regionų administracinis teismas) 2023 m. birželio 20 d. sprendimo, kuriuo iš dalies patenkintas pareiškėjo SĮ „Vilniaus atliekų sistemos administratorius“ prašymas priteisti iš atsakovo 877,01 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, apskaičiuotos už 2019 m. sausio 1 d. – 2021 m. gruodžio 31 d. laikotarpį už nekilnojamojo turto objektus, esančius (duomenys neskelbtini), taip pat 47,36 Eur delspinigių. Pirmosios instancijos teismas 2023 m. birželio 20 d. sprendimu priteisė pareiškėjui iš atsakovo 452,16 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos pastoviąją dalį už 2019 m. sausio 1 d. – 2021 m. gruodžio 31 d. laikotarpį ir 24,41 Eur delspinigių, atsižvelgdamas į tai, kad, pirmą kartą nagrinėjant šią bylą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. balandžio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eTA-451-415/2023 konstatavo, kad nėra pagrindo priteisti nesumokėtos vietinės rinkliavos kintamąją dalį už Statinius, nes atsakovas neturi objektyvios galimybės naudotis šiais objektais ir juose faktiškai nesusidaro atliekos.
28. Pirmosios instancijos teismas tikrinamame sprendime nepagrįstai neanalizavo ir nevertino minėtuose įsiteisėjusiuose administracinių teismų sprendimuose, priimtuose nagrinėjant pareiškėjo prašymą priteisti iš atsakovo vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą ankstesniu laikotarpiu skolą ir delspinigius, nustatytų faktinių aplinkybių.
29. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į civilinėje byloje dėl valstybinės žemės, kurioje yra Statiniai, nuomos mokesčio ir delspinigių priteisimo iš atsakovo (žr., be kita ko, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-403/2024) nustatytas aplinkybes, konstatavo, jog nėra duomenų, kad atsakovo subjektinės teisės naudotis ir valdyti Statinius yra apribotos dėl ne nuo jo valios priklausančių veiksnių, todėl pareiškėjas turėjo pagrindą reikalauti iš atsakovo mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą Statiniuose. Teisėjų kolegija pažymi, kad valstybinės žemės nuomos teisinius santykius ir vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą teisinius santykius reglamentuoja skirtingi teisės aktai, o valstybinės žemės nuomos mokesčiui ir minėtai vietinei rinkliavai taikyti yra reikšmingi skirtingi juridiniai faktai. Dėl šių priežasčių ta aplinkybė, kad civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-403/2024 buvo konstatuota atsakovo pareiga mokėti žemės nuomos mokestį už valstybinę žemę, kurioje yra Statiniai, savaime nesuponuoja atsakovo pareigos mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už Statinius.
30. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš tikrinamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio nėra aišku, kodėl pirmosios instancijos teismas iš esmės tų pačių faktinių aplinkybių (faktinių aplinkybių dėl Statinių (jų naudojimo) pasikeitimas nėra konstatuotas teismo sprendime) ir iš esmės nepasikeitusio teisinio reguliavimo (be kita ko, vietinės rinkliavos kintamosios dalies (ne)skaičiavimas yra siejamas su nekilnojamojo turto objekto naudojimu; žr. Nuostatų (2018 m. kovo 21 d. sprendimo Nr. 1-1450 redakcija) 36 p., Nuostatų (2019 m. rugsėjo 16 d. sprendimo Nr. 1-226 redakcija ir 2020 m. gruodžio 9 d. sprendimo Nr. 1-775 redakcija) 72.1 ir 72.2 p.) kontekste padarė kitokias išvadas dėl vietinės rinkliavos kintamosios dalies skaičiavimo už Statinius nei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. balandžio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eTA-451-415/2023. Pastebėtina, kad administracinėje byloje Nr. eTA-451-415/2023 buvo pateikti panašūs įrodymai dėl vietinės rinkliavos skaičiavimo už tuos pačius (ir papildomus) nekilnojamojo turto objektus (pvz., išrašai iš Nekilnojamojo turto registro, mokėjimo pranešimai, įskaitant minėtą 2022 m. vasario 28 d. mokėjimo pranešimą Nr. 11699783). Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į suformuotą teismų praktiką, pripažintini pagrįstais.
31. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nenustatė visų šiai bylai teisingai išnagrinėti teisiškai reikšmingų faktinių aplinkybių, neišanalizavo pateiktų dokumentų ir neišnagrinėjo esminių ginčo šalių argumentų (be kita ko, dėl prašomos priteisti sumos dydžio ir pagrindimo, atsakovo jau sumokėtos vietinės rinkliavos dalies ir kt.), todėl pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas ir dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 146 str. 1 d.). Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas yra panaikinamas.
32. Atsižvelgusi į tai, kad šiai bylai teisingai išnagrinėti reikalinga rinkti ir įvertinti papildomus įrodymus, taip pat siekdama nepažeisti ginčo šalių teisės į apeliaciją, teisėjų kolegija nepriima naujo sprendimo, o bylą perduoda pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo V. V. apeliacinį skundą tenkinti.
Regionų administracinio teismo 2024 m. gegužės 21 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.