Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolės Danguolės Smetonienės, Vyginto Mažuikos, Birutės Valiulienės (kolegijos pirmininkė, pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. N. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2021 m. gegužės 31 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. N. ieškinį atsakovui R. N. dėl naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

15. Nesutinka su ieškovo tvirtinimu, kad jo dukra ginčo name apsigyveno be ieškovo žinios. Priešingai, naudojimosi patalpomis tvarka nebuvo nustatyta, šalys turėjo vienodas teises naudotis patalpomis ir ieškovas neprašė, kad dukra susikeistų su juo kambariais, todėl V. N. argumentai šiuo klausimu nepagrįsti.

16. Teigia, kad prašydamas nustatyti ūkiniais pastatais naudojimosi tvarką, ieškovas sau prašė paskirti vėlesnės statybos ir geresnės būklės pastatus, kurių rinkos vertė didesnė, o jam siūlydamas senesnės statybos ir blogesnės būklės pastatus.

17. Nesutinka su apelianto teiginiais, kad dėl pandeminės situacijos negalėjo atvykti į teismo posėdį ir būti išklausytas tiesiogiai. Nurodo, kad teismas buvo pripažinęs jo dalyvavimą byloje būtinu ir dėl to du kartus ir netrumpam terminui atidėjo bylos nagrinėjimą. Ieškovas buvo grįžęs į Lietuvą, tačiau apie tai neinformavo nei teismo, nei jo ir ieškovo buvimo Lietuvoje metu teismo posėdis nebuvo paskirtas. Be to, nurodo, kad dėl kilusio ginčo ieškovas su juo nesusisiekė, nors jis buvo pateikęs du galimus variantus dėl naudojimosi patalpomis tvarkos nustatymo bei pasirengęs svarstyti kitus siūlomus variantus. Mano, jog ieškovas yra nesąžiningas proceso dalyvis.

18. Pažymi, kad ieškovas buvo sumokėjęs jam 60 Eur, kaip dalinę įmoką už pastatų draudimą, tačiau jau sekančią dieną 60 Eur atsiėmė, teigdamas, kad jam reikalingos lėšos bei žadėdamas atsiskaityti vėliau, tačiau po to jokių atsiskaitymų nebuvo. Nurodo, kad teismo sprendimas nepažeidžia ieškovo teisių ir yra teisingas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

19. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (Civilinio proceso kodekso (toliau ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 263 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje byloje absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys).

20. CPK 321 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta bendroji apeliacinių skundų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklė – apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui neprivalomas. Teismų praktikoje įstatymu nustatyta teismo teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka aiškinama tokiu būdu, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais, todėl šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-05-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2013).

21. Teikdamas prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, apeliantas V. N. nenurodė jokių išimtinių aplinkybių dėl kokių priežasčių būtina bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka. Atsižvelgdamas į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes bylai reikšmingų esminių aplinkybių įvertinimas yra galimas ir bylą nagrinėjant rašytinio proceso tvarka.

22. Byloje nustatyta, kad šalims lygiomis dalimis priklauso po ½ pastatų, esančių (duomenys neskelbtini). Tarp šalių (bendraturčių) kilęs ginčas dėl naudojimosi tvarkos bendrąja daline nuosavybe (gyvenamuoju namu ir priklausiniais). Iš pateiktų procesinių dokumentų matyti, kad ieškovas V. N. prašė teismą nustatyti naudojimosi statiniais tvarką pagal jo teikiamą siūlymą, o atsakovas R. N. - pagal jo teikiamus pasiūlymus. Iš dalies tenkindamas ieškinį dėl naudojimosi tvarkos statiniais nustatymo pirmosios instancijos teismas ieškovo V. N. reikalavimą tenkino iš dalies ir su nustatyta tvarka ieškovas nesutinka.

23. Civilinio kodekso (toliau ir CK) 4.37 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas šią teisės normą, yra nurodęs, kad tai reiškia, jog daikto turėtojas (CK 4.20 straipsnis), turėdamas absoliučią teisę į daiktą ir įgyvendindamas ją, yra ribojamas kaip nuosavybės teisių turėtojas CK 4.37 straipsnio 1 dalies prasme. Taigi, savininkui įstatymu gali būti nustatytos tam tikros nuosavybės teisės įgyvendinimo ribos, kurios taip pat sąlygojamos kitų asmenų teisių ir interesų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-11-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-624-690/2015). Bendrosios nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą bei juo disponuoti (CK 4.72 straipsnio 1 dalis).

24. Kiekvienas bendraturtis, be kitų materialiųjų subjektinių teisių, susijusių su bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimu, turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės (CK 4.80 straipsnis) ar nustatyti naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės objektu tvarką (CK 4.81 straipsnis). Šių institutų taikymas yra orientuotas į subjektinių teisių, sudarančių nuosavybės teisės turinį, įgyvendinimo palengvinimą ir supaprastinimą. Atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės ir naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu tvarkos nustatymas, kaip ir bet kurie kiti bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdai, pirmiausia yra pačių bendraturčių susitarimo reikalas (CK 4.75 straipsnio 1 dalis, 4.80 straipsnio 1–2 dalys ir 4.81 straipsnio 1 dalis). Tik tada, kai bendraturčiai nesusitaria dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo, teismo tvarka yra sprendžiamas atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ar naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu tvarkos nustatymo klausimas.

25. Ginčas dėl naudojimosi bendru nekilnojamuoju daiktu tvarkos sprendžiamas vadovaujantis CK 4.81 straipsnio 1 dalies nuostata, kad, nustatant naudojimosi bendru daiktu tvarką, atsižvelgiama į bendraturčių dalis, turimas pagal bendrąją dalinę nuosavybės teisę, į galimybę skirti kiekvienam bendraturčiui izoliuotas nekilnojamojo daikto konkrečias dalis. Ar yra galimybių nustatyti naudojimosi bendru daiktu tvarką, priklauso nuo konkrečioje byloje turinčių reikšmės aplinkybių (daikto paskirties, savybių, statybos techninių reglamentų ir kt.); teismas taip pat privalo vertinti, ar bendraturčio pasirinktas projektas atitinka proporcingumo principą, ar nepažeidžia kitų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, ar teikia prielaidų šalinti šalių konfliktinę situaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-77/2011; Nr. e3K-3-308-611/2017).

26. Kasacinio teismo praktikoje dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės objekto naudojimo yra nurodoma, kad naudojimosi daiktu tvarkos nustatymas reiškia naudojimosi teisės konkrečia daikto dalimi nustatymą. Nustatant nekilnojamojo daikto naudojimosi tvarką, patvirtinama, kuriomis konkrečiomis daikto dalimis naudosis bendraturčiai. Nors, nustačius tokią naudojimosi tvarką, bendrosios dalinės nuosavybės santykiai nenutrūksta, tačiau savo nuožiūra bendraturtis gali naudotis tik ta konkrečia dalimi, kuri jam priskiriama, tam tikros bendro turto dalys ir toliau gali būti naudojamos bendrai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-10-04 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-343-611/2017).

27. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad savininko teisių užtikrinimą geriausiai atitinka tokia naudojimosi tvarka, kai kiekvienam bendraturčiui paskiriama naudotis realioji daikto dalis atitinka jo idealiąją dalį pagal bendrosios dalinės nuosavybės teisę ir visiems bendraturčiams tenka pagal savo naudingąsias savybes vienodo vertingumo daikto dalys. Kadangi praktikoje nustatyti tokią naudojimosi tvarką ne visada galima, todėl leistini tam tikri nukrypimai nuo šio modelio ir tai nelaikytina netinkama naudojimosi tvarka. Neteisėtu naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymu gali būti pripažinti tokie atvejai, kai šia tvarka, nepagrįstai suteikiama pirmenybė vienam iš bendraturčių; paskirtos naudotis dalys labai skiriasi nuo bendraturčiams tenkančių idealiųjų dalių dydžių ir už tai nekompensuojama; kai tvarka objektyviai įtvirtina prielaidas kilti konfliktams dėl bendro daikto naudojimo; kai tvarka neracionali, nustato neefektyvų, neekonomišką daikto naudojimą; kai tvarka pažeidžia teisės aktų reikalavimus ar trečiųjų asmenų teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-06-15 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-248/2018).

28. Spręsdamas bendraturčių ginčą dėl naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu tvarkos nustatymo, nepriklausomai nuo to, pagal kurio bendraturčio ieškinį nagrinėjama byla, teismas turi paisyti visų bendrosios dalinės nuosavybės dalyvių įstatymų saugomų interesų (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003-03-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2003); priimti abiem pusėms priimtiniausią sprendimą, atsižvelgdamas į ginčo šalių turimas bendrosios nuosavybės dalis, įvertindamas šalių nesutarimo priežastis, siekdamas, kad nustatoma naudojimosi tvarka būtų patogi bendraturčiams, racionali ir padėtų geriau valdyti nuosavybę (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-291/2007; Nr. 3K-3-13/2010; kt.).

29. Vadovaujantis aukščiau paminėta kasacinio teismo praktika apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovo ar kitos šalies teikiamas pasiūlymas dėl ginčo patalpos naudojimosi tvarkos turi būti vertinamas atsižvelgiant į visų bendrosios dalinės nuosavybės dalyvių interesus.

30. A. V. N. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai vertino įrodymus. Šaliai, inicijuojančiai ginčą teisme, tenka pareiga pateikti tokį naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymo ir (ar) pakeitimo projektą, kuris atitiktų racionalumo ir patogumo kriterijus ir mažiausiai turėtų įtakos tarp šalių nusistovėjusiai naudojimosi tvarkai. Byloje nustatyta, kad ieškovas pateikė naudojimosi gyvenamosiomis patalpomis pasiūlymą, tačiau pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad reikalavimas pagal ieškovo pasiūlymą netenkintinas, o naudojimosi tvarka nustatytina pagal šalių naudojimąsi ginčo patalpomis. Pažymėtina, kad tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliaciniame skunde V. N. teigia, kad jis faktiškai naudojosi ginčo patalpomis 1-1, 1-2, 1-3, o atsakovas R. N. visiškai nesinaudojo ir nesinaudoja ginčo patalpomis, nes gyvena atskirai, todėl priimant sprendimą minėtos aplinkybės turi būti vertinamos.

31. Civilinio proceso kodekso 12 straipsnis nustato, kad civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo, t. y. kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Taigi ieškovui pareiškus reikalavimą nustatyti tarp bendraturčių naudojimosi gyvenamojo namo patalpomis tvarką, atsakovui nesutikus ir pasiūlius savo naudojimosi tvarką, teismas iš esmės vertino tik atsakovo R. N. paaiškinimus ir pasiūlymus, o dėl ieškovo V. N. teikto naudojimosi gyvenamosiomis patalpomis siūlymo įgyvendinimo galimumo/negalimumo iš esmės nepasisakė, nurodydamas, kad pagal jo siūlymą ieškovui tektų didesnis naudojimosi plotas, be to, prašomomis skirti patalpomis jis nesinaudoja. Skundžiamame sprendime teismas iš esmės nepagrindė, kokiu pagrindu ieškovui neskirtinos prašomos gyvenamojo namo patalpos, nes išvada, kad naudojimosi tvarka nustatoma pagal šalių naudojimąsi patalpomis, nėra pakankamai pagrįsta. Byloje nustatyta, kad atsakovas R. N. ginčo pastatuose negyvena, tai jis pripažįsta, kad šalys būtų anksčiau susitarusios dėl naudojimosi gyvenamosiomis patalpomis, neginčijamų duomenų nėra (CPK 178 straipsnis). Ta aplinkybė, kad patalpomis 1-1, 1-2, 1-3 naudojosi atsakovo duktė, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad tokia tvarka patalpomis šalys susitarė naudotis. Be to, teismas, nurodydamas, kad ieškovui skyrus jo prašomas naudotis patalpas, jam tektų ženkliai didesnis plotas nei atsakovui, priimtu sprendimu naudojimuisi ženkliai didesnį gyvenamojo namo plotą skyrė atsakovui, kuris nei pats, nei jo šeimos nariai patalpomis faktiškai nesinaudoja.

32. Susipažinusi su bylos duomenimis teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčijamu sprendimu nustatyta gyvenamojo namo patalpų naudojimosi tvarka keistina, tačiau apelianto reikalavimas paskirti jam naudotis patalpas 1-1, 1-2, 1-3 negali būti pilnai tenkintinas, nes paskiriant V. N. naudotis minėtas patalpas, kurių bendras plotas 35,47 kv.m. būtų pažeistos atsakovo teisės, nes R. N. siūlomos naudotis patalpos 1-8 ir 1-9 sudaro tik 21,94 kv.m.. Be to, patalpa 1-3 (13,88 kv.m) yra virtuvė. Iš bylos duomenų matyti, kad kitose gyvenamojo namo patalpose įrengti virtuvę nėra galima, todėl šią patalpą, nors atsakovas gyvenamajame name ir negyvena, skirti naudotis tik ieškovui, nėra pagrindo. Nustatyta, kad kitos gyvenamojo namo patalpos yra san. mazgai, katilinė, koridorius, todėl jomis turi teisę bendrai naudotis tiek ieškovas, tiek ir atsakovas. Nors atsakovas R. N. prašė pirmosios instancijos teismo koridoriumi, san. mazgais, katiline skirti naudotis jam vienam, o ieškovui tokias patalpas įsirengti viralinėje, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad su tokiu siūlymu nėra pagrindo sutikti, nes nurodomos patalpos yra atskirame pastate, be to, minėtų patalpų įrengimas gali būti brangus ir naudojimuisi nepatogus. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad V. N. skirtinos patalpos 1-1 ir 1-2, kas sudaro 21,59 kv.m, o atsakovui R. N. - patalpos 1-8 ir 1-9, kurių bendras plotas 21,94 kv.m, kas atitinka jiems priklausančias nuosavybės dalis, o kitas patalpas skiriant naudotis bendrai. Nors apelianto teigimu atsakovas R. N. ginčo name negyvena, patalpomis nesinaudoja, tačiau tai nesudaro pagrindo didesnį patalpų plotą skirti apeliantui, nes tai pažeistų bendraturčių interesų pusiausvyrą. Įvertintina aplinkybė, kad teismo sprendimu nustatyta naudojimosi patalpomis tvarka, neužkerta šalims galimybės keisti šią nustatytą naudojimosi patalpomis tvarką tiek bendru sutarimu, tiek, pasikeitus aplinkybėms, kreipiantis į teismą.

33. I. V. N. prašė teismą nustatyti naudojimosi tvarką ir ūkiniais pastatais, dėl jo siūlomos naudojimosi tvarkos atsakovas iš esmės neprieštaravo. Pirmosios instancijos teismas tenkino ieškovo prašymą bei nurodė, kad V. N. tenkanti naudojimuisi turto vertė pagal VĮ Registrų centras duomenis sudaro 1 083 Eur, o atsakovui - 959 Eur. Nors iš apeliacinio skundo matyti, kad V. N. atsisako reikalavimo naudojimuisi skirti jam viralinę, tačiau įvertinus, kad jam naudojimuisi tenka mažesnė gyvenamųjų patalpų dalis minėtas pastatas skirtinas naudotis jam vienam, o po juo esančių rūsiu apeliantui ir atsakovui. Be to, nustatytina, kad statiniu - šuliniu, šalys naudojasi bendrai.

34. N. V. N. prašė teismą priteisti iš atsakovo 235,50 Eur už pastatų draudimą, tačiau bylos duomenys patvirtina ir minėtų duomenų apeliantas nepaneigė, kad šalims paveldėjus ginčo pastatus, juos už 2018-11-22 - 2019-11-21 laikotarpį apdraudė atsakovas, o apeliantas už draudimą sumokėjo sekančiais metais. Byloje nepaneigti atsakovo R. N. teiginiai, kad V. N. jam nėra sumokėjęs dalies draudimo įmokų. Kadangi šalys draudžia pastatus, abu yra lygiaverčiai pastatų savininkai ir bylos duomenys patvirtina, kad pirmais metais už visus pastatus draudimą mokėjo vienas atsakovas, o už sekančius metus – vienas ieškovas, todėl, pirmosios instancijos teismas darė pagrįstą išvadą, kad vadovaujantis teisingumo ir protingumo interesais priteisti dalį įmokų iš atsakovo nėra pagrindo (CK 1.5 straipsnis).

35. Atmestini apelianto argumentai, jog dėl pandemijos negalėjo atvykti į teismo posėdį ir teismas jo tiesiogiai neišklausė, todėl sprendimas priimtas vienašališkai. CPK 51 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad asmenys gali vesti bylas teisme patys ar per atstovus. Procesinio atstovavimo institutas nukreiptas užtikrinti tinkamos, kvalifikuotos, atstovaujamojo interesus ir jo valią atitinkančios pagalbos teikimą teismo procese. Procesinio atstovavimo esmė yra ta, kad procesinis atstovas veikia procese atstovaujamojo vardu ir interesais. Byloje nustatyta, kad, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, ieškovą V. N. atstovavo kvalifikuotas teisininkas – advokatas, todėl apeliantas turėjo visas galimybes prašymus, įrodymus bei argumentus teikti teismui ne tiesiogiai, o per įgaliotą atstovą – advokatą. Be to, bylos nagrinėjimas kelis kartus buvo atidėtas, tačiau ieškovas neteikė teismui duomenų kuriuo metu jis ketina grįžti į Lietuvą, todėl teismui nebuvo pagrindo atidėti ar stabdyti bylos nagrinėjimo.

36. CPK 93 straipsnio nuostatos nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą, o jeigu ieškinys patenkinamas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų reikalavimo daliai. Byloje nustatyta, kad ieškovas patyrė 90 Eur žyminio mokesčio išlaidas apmokant ieškinį bei 300 Eur atstovavimo išlaidų pirmosios instancijos teisme bei 90 Eur žyminio mokesčio išlaidų, paduodant apeliacinį skundą. Kadangi ieškinys tenkinamas 75 proc., o apeliacinis skundas 50 proc., iš atsakovo R. N. priteistina 67,50 Eur žyminio mokesčio bei 225 Eur atstovavimo išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme ir 45 Eur išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

37. Pirmosios instancijos teisme atsakovui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba, kurios išlaidas sudaro 289,44 Eur. Iš dalies patenkinus V. N. reikalavimus, valstybės naudai iš jo priteistina 72,36 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 98, 99 straipsniai).

38. Dėl aukščiau paminėtų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus nustatant bendraturčių naudojimosi tvarką, todėl priimtas sprendimas dalyje dėl naudojimosi tvarkos nustatymo gyvenamojo namo patalpomis, statiniu- šuliniu ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo, keistinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu teisėjų kolegija

nutaria:

Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2021 m. gegužės 31 d. sprendimą dalyje dėl naudojimosi tvarkos nustatymo gyvenamojo namo patalpomis, statiniu- šuliniu, bylinėjimosi išlaidų priteisimo pakeisti ir sprendimą išdėstyti sekančiai:

Ieškovo V. N. ieškinį tenkinti iš dalies.

Nustatyti ieškovo V. N. ir atsakovo R. N. naudojimosi nekilnojamaisiais daiktais tvarką:

ieškovas V. N. (a.k. (duomenys neskelbtini) naudojasi gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) patalpomis: 1-1 (3,81 kv.m) ir 1-2 (17,78 kv.m.), o atsakovas R. N. (a.k. (duomenys neskelbtini) patalpomis 1-8 (10,04 kv.m), 1-9 (11,90 kv.m). Nustatyti, kad gyvenamojo namo patalpomis 1-3 (13,88 kv.m), 1-4 (3,71 kv.m), 1-5 (1,02 kv.m), 1-6 (7,35 kv.m), 1-7 (2,09 kv.m) V. N. ir R. N. naudojasi bendrai.

Ieškovas V. N. (a.k. (duomenys neskelbtini) pagalbiniais pastatais naudojasi sekančiai: ½ malkinės (pažymėjimas plane 4I1/ž, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), garažu (pažymėjimas plane 5I1/p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), viraline (pažymėjimas plane 6I1/p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkiniu pastatu (pažymėjimas plane 7I1/p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkiniu pastatu (pažymėjimas plane 8I1/p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), sandėliu (pažymėjimas plane 9I1/ž, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ½ po viraline (pažymėjimas plane 6I1/p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) esančiu rūsiu.

Atsakovas R. N. (a.k. (duomenys neskelbtini) pagalbiniais pastatais naudojasi sekančiai: ½ malkinės (pažymėjimas plane 4I1/ž, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ), ūkiniu pastatu (pažymėjimas plane 2I1/p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) su ūkio priestatu (pažymėjimas plane 1i/p), daržine (pažymėjimas plane 3I1/ž, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ½ po viraline (pažymėjimas plane 6I1/p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) esančiu rūsiu.

Statiniu – šuliniu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) šalys naudojasi bendrai.

Ieškovo reikalavimą dėl 235,50 Eur priteisimo atmesti.

Priteisti iš atsakovo R. N. (a.k. (duomenys neskelbtini) ieškovo V. N. (a.k. (duomenys neskelbtini) naudai 67,50 Eur žyminio mokesčio bei 225 Eur atstovavimo išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, viso 292,50 Eur (du šimtus devyniasdešimt du eurus 50 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš ieškovo V. N. (a.k. (duomenys neskelbtini) 72,36 Eur (septyniasdešimt du eurus 36 ct) antrinės teisinės pagalbos išlaidų valstybės naudai (įmokos kodas 5630).

Priteisti iš atsakovo R. N. (a.k. (duomenys neskelbtini) ieškovo V. N. (a.k. (duomenys neskelbtini) naudai 45 Eur (keturiasdešimt penkis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.