Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Konstantino Gurino, Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Alvydo Poškaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės K. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-79-565/2016 pagal ieškovės K. P. ieškinį atsakovams A. D. ir A. L. (T. G. teisių perėmėjai) dėl pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė K. P. 2014-08-12 kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams A. D. ir A. L. (b. l. 2–7), prašydama pripažinti negaliojančia ab initio (nuo sudarymo momento) pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą 2010-06-08 tarp ieškovės K. P., kurią atstovavo atsakovas A. D., ir T. G., taikyti restituciją ir grąžinti ieškovės nuosavybėn šia sutartimi parduotą 1960/5879 dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), o iš ieškovės priteisti T. G., kurios procesines teise nagrinėjamoje byloje yra perėmusi A. L., 5 000 Lt, priteisti ieškovei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog atsakovas A. D., kuriam ieškovė 2008-10-24 išdavė įgaliojimą parduoti ieškovei priklausančią žemės sklypo dalį, neaptarė su ieškove šios žemės sklypo dalies pardavimo kainos ir ginčijama pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė sklypą T. G. už 5 000 Lt, t. y. už žymiai mažesnę kainą nei buvo žemės sklypo dalies rinkos vertė pardavimo metu. T. G., 2010-06-08 sutartimi įsigijusi iš ieškovės 1960/5879 dalį žemės sklypo, tą pačią dieną 3360/5879 dalį žemės sklypo, t. y. iš ieškovės įsigytą 1960/5879 dalį ir T. G. jau ankščiau priklausiusios dalies 1400/5879 dalį pardavė atsakovui A. D. Tvirtino, kad atsakovas A. D. nesilaikė pareigos vykdyti jam duotą pavedimą sąžiningai ir rūpestingai, kad įvykdymas geriausiai atitiktų įgaliotojo interesus, pažeidė pareigą vengti savo asmeninių interesų konflikto su įgaliotojo interesais (CK 6.760 str. 1 d.), peržengė jam nustatytų įgalinimų ribas, sudarė ieškovės interesams prieštaraujantį sandorį, o atsakovė T. G. žinojo ar turėjo žinoti, kad žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo sutartis pažeidžia ieškovės interesus, nes įsigijo žemės sklypo dalį už žymiai mažesnę kainą nei jos rinkos vertė. Priešpriešinių įsipareigojimų disproporcija leidžia preziumuoti sutarties šalių nesąžiningumą (CK 6.67 str. 4 p.), todėl 2010-06-08 pirkimo–pardavimo sutartis turi būti pripažinta negaliojančia CK 2.135 straipsnio 1 dalies pagrindu. Ieškovės teigimu, neprotingai mažą ieškovei priklausančios žemės sklypo dalies pardavimo kainą atsakovui A. D. pasiūlė atsakovė T. G. ir / ar atsakovė A. L. (T. G. dukra). Tokie atsakovų veiksmai suponuoja jų piktavališką susitarimą ir sudaro pagrindą pripažinti 2010-06-08 sutartį negaliojančia ir pagal CK 1.91 straipsnio 1 dalį. Be to, atsakovas A. D., tą pačią dieną sudaręs dvi pirkimo–pardavimo sutartis, realiai siekė apeiti CK 2.134 straipsnio 1 dalyje nustatytą draudimą atstovui (šiuo atveju atsakovui) atstovaujamojo (šiuo atveju ieškovės) vardu sudaryti sutartį su pačiu savimi.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016-02-05 sprendimu (b. l. 171–174) ieškinį atmetė; priteisė iš atsakovo A. D. ieškovei K. P. 28,96 Eur bylinėjimosi išlaidas, o valstybei – 1 758,61 Eur bylinėjimosi išlaidas; sprendimui įsiteisėjus, panaikino atsakovei T. G. Vilniaus apygardos teismo 2014-08-13 nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Teismas nustatė, kad atsakovas A. D., atstovaudamas ieškovę K. P., jai priklausančią žemės sklypo dalį pardavė už žymiai mažesnę kainą nei pardavimo metu buvo šio žemės sklypo rinkos vertė. Atsakovas yra sudaręs ne vieną nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorį, taigi jis, teismo vertinimu, turėjo žinoti, kad valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta kaina neatitinka žemės sklypo rinkos vertės. Todėl į atsakovo argumentus, kad ieškovei priklausančią žemės sklypo dalį jis pardavė už panašią kainą, kaip ji buvo nupirkta iš valstybės, teismas neatsižvelgė. Nepateikus į bylą įrodymų, kad ieškovė ir atsakovė susitarė dėl ieškovei priklausančios žemės sklypo dalies pardavimo už 5 000 Lt kainą, o atsakovui nuslėpus nuo ieškovės faktą, jog jai priklausanti žemės sklypo dalis jau yra parduota, teismas atsakovo A. D. veiksmus įvertino kaip reikšmingai pažeidusius ieškovės K. P. interesus. Tačiau tokių įrodymų byloje, kad atsakovė T. G., sudarydama ginčijamą sandorį, žinojo arba turėjo žinoti, jog atsakovas A. D. sudarė ieškovės K. P. interesams prieštaraujantį sandorį, nėra Šią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė įvertinęs aplinkybes, kad ginčo sutarties sudarymo metu T. G. buvo senyvo amžiaus – 72 metų, kad žemės sklypo išpirkimo iš valstybės procese ji taip pat buvo atstovaujama atsakovo A. D., kad blogai suprato lietuvių kalbą, kad jai pačiai priklausančią žemės sklypo dalį pardavė atsakovui iš esmės už tokią pačią kainą, kaip ir sumokėjo ieškovei. Todėl pagrindo ginčijamą sutartį pripažinti negaliojančia pagal CK 2.135 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas nenustatė. Ieškovei neįrodžius atsakovo A. D. piktavališko susitarimo su antrąja sutarties šalimi T. G., teismas nenustatė pagrindo pripažinti šią sutartį negaliojančia pagal CK 1.91 straipsnio 1 dalį taip pat nenustatė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovė K. P. apeliaciniame skunde (b. l. 177–178) prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016-02-05 sprendimą ir priimti naują sprendimą patenkinti ieškinį. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

10.1. Teismas nepagrįstai sprendė, jog byloje nėra įrodymų apie atsakovės T. G. žinojimą ar turėjimą žinoti, kad atsakovas sudarė ieškovės interesams prieštaraujantį sandorį. Iš ginčijamos sutarties teksto matyti, kad, pasirašant šią sutartį, dalyvavo ir atsakovė A. L., taigi neabejotina, kad sutarties sąlygos T. G. buvo išaiškintos tinkamai.

10.2. Atsakovas A. D. buvo tiek ieškovės, tiek T. G. atstovu, kai buvo tvarkomi žemės sklypo išpirkimo iš valstybės dokumentai, todėl atsakovei T. G. ir jos atsakovei A. L. turėjo būti žinoma apie interesų konfliktą.

10.3. Teismas visiškai neįvertino aplinkybės, jog tą pačią dieną buvo sudaryti du sandoriai ir ieškovei priklausiusi žemės sklypo dalis buvo parduota iš pradžių atsakovei T. G., o vėliau atsakovui A. D., t. y. šiais dviem sandoriais buvo siekiama apeiti draudimą atstovui atstovaujamojo vardu sandorius sudaryti su pačiu savimi.

10.4. Teismas išvadą dėl tikrųjų sandorio šalių ketinimų galėjo padaryti atsižvelgdamas į tai, kaip pasikeitė žemės sklypo bendrasavininkiai bei jų dalys po šių dviejų sandorių sudarymo. Akivaizdu, kad elgiantis sąžiningai T. G. nebuvo jokio reikalo sudarinėti dviejų sutarčių.

Atsakovas A. D. atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 187–188) prašo šį skundą atmesti. Atsiliepimą grindžia tokiais argumentais:

11.1. Šalys buvo sutarusios, kad, nustatant pirkimo–pardavimo sutarties kainas, bus vadovaujamasi tomis kainomis, kuriomis žemės sklypas buvo nupirktas iš valstybės.

11.2. Nustatant sutarties kainą buvo atsižvelgta į tai, kad T. G. jai priklausiusio žemės sklypo 3360/5879 dalį pardavė atsakovui A. D., o 1960/5879 dalį žemės sklypo nusipirko iš ieškovės, todėl didelės reikšmės žemės sklypo dalių kaina neturėjo.

11.3. Jokio interesų konflikto negali būti, nes apie atsakovo atstovavimą tvarkant žemės sklypo išpirkimo iš valstybės dokumentus tiek pačiai ieškovei, tiek ir T. G. ieškovė žinojo ir jokių prieštaravimų dėl to niekada nereiškė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.Byloje nustatyta, kad apeliantė K. P. ir dabar jau mirusi atsakovė T. G. buvo gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), bendraturtės, joms abiems priklausė teisė privatizuoti trečdalį (1960/5879 dalys) ir du trečdalius (3919/5879 dalys) šiai namų valdai suformuoto 5879 kv. m. ploto žemės sklypo, t. y. proporcingai kiekvienos jų nuosavybės teise valdomai (valdytai) gyvenamojo namo daliai, o privatizavimo procese jas abi atstovavo ir reikiamus teisinius veiksmus už jas atliko įgaliotas asmuo atsakovas A. D. (b. l. 9-10, 94, 101-103, 104-106, 116-118, 127-132). Ginčijama 2010-06-08 pirkimo–pardavimo sutartimi (notarinio registro Nr. 8-3255) apeliantė K. P., atstovaujama atsakovo A. D., jos privatizuotą už 1 074,48 Lt sumą 1960/5879 žemės sklypo dalį perleido šio sklypo bendraturtei T. G. už 5 000 Lt (b. l. 11–15), kurios procesinių teisių nagrinėjamoje byloje perėmėja yra atsakovė A. L., T. G. duktė (b. l. 40-41, 56-62, 63). Tuo pačiu metu pas notarą buvo sudarytas dar vienas sandoris, kurio notarinio registro Nr. 8-3256, t. y. pirkimo–pardavimo sutartis dėl atsakovei T. G. nuosavybės teise priklausančios 3360/5879 žemės sklypo dalies pardavimo atsakovui A. D. bei jo sutuoktinei A. D. už 10 000 Lt sumą (b. l. 107–112). Apeliantė jai priklausiusią nuosavybės teise 1/3 gyvenamojo namo dalį 2010-07-29 pirkimo-pardavimo sutartimi jau yra pardavusi UAB „Statyba ir remontas“ (tokia sutartis į bylą nepateikta, tačiau nurodytą aplinkybę patvirtina VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro išrašo 4.1. p.; b. l. 127-130), taigi šiuo metu ginčo žemės sklype jai priklausančių statinių (jų dalių) nesama. Atsakovė T. G. nuosavybės teisių į gyvenamojo namo 2/3 dalis nebuvo perleidusi kitiems asmenims (VĮ Registrų centro išrašo 4.3.p.), taip pat nuosavybės teise iki mirties valdė 2519/5879 dalį žemės sklypo ir visą šį turtą po T. G. mirties paveldėjo atsakovė A. L. (b. l. 56-62). Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl per atstovą sudaryto pirkimo-pardavimo sandorio teisėtumo atstovaujamojo intereso gauti tinkamą turto pardavimo kainą užtikrinimo kontekste. Esant atstovavimo teisiniams santykiams atstovas privalo elgtis sąžiningai, ginti atstovaujamojo interesus ir teises, neveikti priešingai atstovaujamojo interesams, vengti interesų konflikto. Vadovaujantis CK 2.135 straipsnio 1 dalimi, jeigu atstovas, pažeisdamas suteiktas teises, sudaro atstovaujamojo interesams prieštaraujantį sandorį, toks sandoris atstovaujamojo reikalavimu gali būti pripažintas negaliojančiu, tačiau tik tuomet, jeigu trečiasis asmuo apie tokį interesų konfliktą žinojo arba turėjo žinoti. Dėl CK 2.135 straipsnio aiškinimo ir taikymo kasacinio teismo praktikoje pasisakyta, kad tam, jog sandoris būtų pripažintas negaliojančiu CK 2.135 straipsnio 1 dalies pagrindu, turi būti konstatuota teisiškai reikšmingų aplinkybių visuma: pirma, atstovo sudaryto sandorio priešingumas atstovaujamojo interesams; antra, atstovo veikimas pažeidžiant suteiktas teises; trečia, trečiojo asmens žinojimas ar turėjimas žinoti apie interesų konfliktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-12-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-614/2008; 2009-12-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-557/2009).Pirmosios instancijos teismas nustatė pirmųjų dviejų CK 2.135 straipsnio taikymui aktualių sąlygų buvimą, t. y. faktą, kad ginčijamas sandoris pažeidė atstovaujamo (apeliantės) interesus, ir faktą, kad atstovas (atsakovas A. D.) veikė pažeisdamas suteiktas teises. Pažymėtina, kad apeliantė K. P. savo apeliaciniame skunde nesutinka tik su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nebuvo įrodyta trečioji CK 2.135 straipsnio taikymo sąlyga - turto pirkėjos T. G. nesąžiningumas. Ir nors byloje ji taip pat reiškė reikalavimą ginčijamą sandorį pripažinti negaliojančiu pagal CK 1.91 straipsnio 1 dalį, tačiau apeliaciniame skunde teismo išvadų šiuo aspektu neginčija. Todėl teisėjų kolegija, neperžengdama apeliacinio skundo faktinio ir teisinio pagrindo, nenustačiusi absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, pasisako tik dėl CK 2.135 straipsnyje numatytos trečiojo asmens nesąžiningumo sąlygos (CPK 320 str.).Apeliantė tvirtindama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, susijusius su T. G. (ne)sąžiningumu, apeliaciniame skunde iš esmės nepateikia jokių svarių argumentų ar faktinių duomenų, galinčių pagrįsti tokius jos teiginius. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad vien apeliantės kitokios nuomonės dėl T. G. žinojimo apie interesų konfliktą aiškiai nepakanka nei įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimui konstatuoti, nei teismo padarytoms išvadoms dėl tokios sąlygos nebuvimo paneigti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra akcentavęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato būtent teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu ir vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-02-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010-07-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010).Kaip nurodyta pirmiau, pagal CK 2.135 straipsnio 1 dalį atstovo sudarytas sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu tik tuo atveju, kai trečiasis asmuo (kita sandorio šalis) žinojo ar turėjo žinoti apie tokį interesų konfliktą. Žinojimas ar turėjimas žinoti – tai bendrasis civilinių teisinių santykių dalyvių sąžiningumo kriterijus (CK 4.96 straipsnio 1 dalis, 4.97 straipsnio 1 dalis, 6.66 straipsnio 2 dalis, kt.). Tokiu teisiniu reglamentavimu yra ginami sąžiningo trečiojo asmens interesai, o atstovo sudarytas sandoris dėl interesų konflikto gali būti pripažįstamas negaliojančiu tik tada, jeigu antroji šio sandorio šalis yra nesąžininga. Teisės subjektų sąžiningumas turi būti vertinamas objektyviuoju ir subjektyviuoju aspektais. Objektyviąja prasme sąžiningumas reiškia reikalavimą elgtis protingai, rūpestingai, teisingai, laikantis bonus pater familias (apdairaus, rūpestingo ir atidaus žmogaus) elgesio standarto; vertinant asmens sąžiningumą objektyviuoju požiūriu reikia nustatyti tai, ką jis turėjo žinoti. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumas vertinamas per asmens vidinį santykį su realybe – tai, ką jis galėjo žinoti.Paprastai civilinių teisinių santykių dalyvių sąžiningumas yra preziumuojamas, t. y. asmuo laikomas sąžiningu, kol neįrodyta priešingai. Ši taisyklė taikytina visais atvejais, nebent įstatyme būtų tiesiogiai nustatyta jos taikymo išimtis – nesąžiningumo prezumpcija, kaip, pavyzdžiui, yra actio Pauliana (Pauliano ieškinio) pareiškimo atveju (CK 6.67 str.). Tačiau CK 2.135 straipsnyje nesąžiningumo prezumpcijos taikymo nenustatyta, todėl trečiojo asmens (kitos sandorio šalies) nesąžiningumas, priešingai nei yra įsitikinusi apeliantė, turi būti įrodinėjamas bendra tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-12-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-614/2008). Šiuo atveju tokia pareiga įrodyti atsakovės T. G. nesąžiningumą teko ginčą teisme dėl sandorio negaliojimo šiuo pagrindu iniciavusiai apeliantei. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad antrosios sandorio šalies T. G. nesąžiningumui konstatuoti byloje duomenų nepakanka. Pirmosios instancijos teismas apie antrosios sandorio šalies sąžiningumą sprendė įvertinęs, be kita ko, ir tokias aplinkybes, jog ginčo sutarties sudarymo metu T. G. buvo senyvo amžiaus – 72 metų, žemės sklypo išpirkimo iš valstybės procese ji taip pat buvo atstovaujama atsakovo A. D., blogai suprato lietuvių kalbą. Apeliantės skundo argumentai, kad, pasirašant žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, dalyvavo ir atsakovė A. L. nepaneigia teismo nurodytų aplinkybių, susijusių su pačios T. G. amžiumi bei nepakankamu valstybinės kalbos žinojimu ir jai teikiamos informacijos suvokimu, nes vertintinas jos pačios, o ne kitų asmenų, įskaitant ir atsakovės A. L., sąžiningumas ar žinojimas apie apeliantei nepalankias sandorio sąlygas. Tokiu atveju vien A. L. dalyvavimas sandorio sudarymo metu pats savaime nepaneigia sandorio šalies T. G. sąžiningumo prezumpcijos. Be to, atsakovė A. L. 2015-12-04 ir 2016-01-29 teismo posėdžių metu paaiškino, kad ginčijamos sutarties sąlygų derinime ar jų nustatyme ji nedalyvavo, jos motina pati rūpinosi ginčijamos sutarties sudarymu, o A. L. vaidmuo ginčijamos sutarties sudarymo procese apsiribojo pagalba mamai atvykti į notarų biurą. Šiuos paaiškinimus paneigiančių duomenų nėra, todėl tokioje situacijoje sandorio šaliai T. G. vien dėl dukters dalyvavimo, pasirašant sutartį pas notarą, kelti aukštesnius rūpestingumo ir atidumo standartus nebūtų teisinga ar pagrįsta.Apeliantė savo teiginius, kad tiek atsakovei T. G., tiek atsakovei A. L. turėjo būti žinoma apie interesų konfliktą, grindžia ir tokia aplinkybe, kad atsakovas A. D. buvo jų abiejų, t. y. apeliantės ir T. G., atstovu tvarkant žemės sklypo išpirkimo iš valstybės dokumentus. Teisėjų kolegija, nekvestionuodama šio pagal byloje esančius įrodymus nustatyto ankstesnio atstovavimo abiems namo bendraturtėms fakto, negali sutikti su apeliantės pateikiamu jo vertinimu. Buvę atstovavimo santykiai žemės sklypų privatizavimo procese negali būti prilyginami interesų konfliktui ar atsakovės T. G. privalėjimui žinoti apie interesų konfliktą ginčijamą sudarant pirkimo-pardavimo sutartį, kai atsakovas A. D. veikė tik kaip apeliantės atstovas, juolab kad pati apeliantė pirmosios instancijos teisme pripažino jokių konkrečių nurodymų ją atstovavusiam atsakovui A. D. dėl žemės sklypo likimo nedavusi. T. y. ji sutiko, kad atsakovas jai priklausančia žemės sklypo dalimi disponuotų savo nuožiūra – perleistų tretiesiems asmenims, pasiliktų sau ar pan., už tai apeliantei atlygindamas. Iš šių paaiškinimų vertintina, jog pagrindinis apeliantės interesas buvo siejamas tik su piniginio atlygio už jai priklausančios žemės sklypo dalies perleidimą gavimu, o ne su pirkėjo asmeniu. Apeliantė nebuvo pateikusi nurodymų kokiu konkrečiu būdu ir kam jos turtas turėtų būti realizuotas, priešingai išdavė įgaliotiniui įgaliojimą disponuoti žemės sklypu savo nuožiūra (b. l. 9). Viena vertus, tai reiškia, jog turto pirkėja galėtų būti laikoma nesąžininga tik nustačius, jog egzistavo aiškiai identifikuojamas apeliantės interesas, apie kurio pažeidimą pirkėja būtų privalėjusi suprasti, tačiau byloje nenustatyta, jog apeliantė būtų prieštaravusi dėl jai priklausančios žemės sklypo dalies perleidimo atsakovei arba dėl to, kad žemės sklypo kurios nors dalies bendraturčiu taptų jos atstovas A. D.Kita vertus, iš tokių apeliantės teisme duotų paaiškinimų spręstina, kad pati apeliantė nebuvo pakankamai rūpestinga, nesidomėdama jai priklausančio turto likimu ir tuo, kaip atsakovas A. D. ją atstovauja. Apeliantė taip pat paaiškino, jog įgaliojimą atsakovui A. D. pasirašė jo net neskaičiusi; dėl atlygio atsakovui A. D. už žemės dokumentų sutvarkymą nesitarė; valstybinės žemės pirkimo sutarties neskaitė; iš atsakovo A. D. atsiskaityti už įgaliojimo pagrindu atliktus veiksmus nereikalavo. Apeliantė pirmosios instancijos teisme pripažino ir tokį faktą, jog su atsakovu nesitarė už kiek turėtų būti parduota jai priklausanti namo, esančio ginčo žemės sklype, dalis, taip pat nežinanti, už kiek ji buvo parduota, pabrėždama, jog viską tvarkė atsakovas A. D. Nurodė nežinanti, kiek atsakovas A. D. turėjo primokėti jai pinigų už parduotą žemės sklypo ir namo dalį. Nors nurodytos aplinkybės ir nepateisina atsakovo A. D. piktnaudžiavimo jam, kaip atstovui, suteiktais įgaliojimais, tačiau tokioje konkrečioje situacijoje kelti reikalavimus, kad garbaus amžiaus jos kaimynė T. G. būtų rūpestingesnė ir už pačią apeliantę ar domėtųsi apeliantės interesų užtikrinimu daugiau nei ji pati domėjosi, taip pat nebūtų pagrįsta, teisinga, sąžininga ir protinga (CK 1.5 str.). Kitokio vertinimo nesuponuoja ir apeliantės skunde akcentuojamas T. G. dukters A. L. amžius, nes pati apeliantė yra panašaus amžiaus, kaip ir atsakovė A. L. Teisėjų kolegija neturi įstatyminio pagrindo sutikti ir su tokiais apeliacinio skundo argumentais, jog dviem 2010-06-08 pirkimo–pardavimo sandoriais šiuo atveju buvo siekiama išvengti CK 2.134 straipsnio 1 dalies normos reikalavimų, kurie numato, jog atstovas atstovaujamojo vardu negali sudaryti sandorių su pačiu savimi. Pirma, jau buvo nurodyta, kad jokių reikalavimų būsimam pirkėjo asmeniui apeliantė nekėlė, jai ši aplinkybė nebuvo svarbi. Antra, iki ginčijamos sutarties sudarymo atsakovei T. G. nuosavybės teise priklausė 3919/5879 dalis namų valdos (duomenys neskelbtini), žemės sklypo, taigi ši atsakovė 2010-06-08 atsakovui A. D. perleido jai pačiai nuosavybės teise priklausančio 3919/5879 sklypo atitinkamai mažesnę dalį - 3360/5879 sklypo dalis, o ne tą sklypo dalį, kurį pirmiau įsigijo iš apeliantės. Tokią išvadą leidžia padaryti abiejų sandorių sudarymo seka - vienas paskui kitą, patvirtinant paskesnį tik vienu skaitmeniu didesniu notarinio registro numeriu. Vadinasi, atsakovė T. G. objektyviai nebūtų galėjusi tą pačią dieną sudaryti kito sandorio su įgyta iš apeliantės žeme, nes pirmiau reikėjo atlikti teisinius veiksmus VĮ Registrų centre ir įsiregistruoti įsigytą iš apeliantės sklypą savo nuosavybėn. Pažymėtina, kad apeliantė ginčija tik 2010-06-08 pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą tarp jos ir atsakovės T. G., per restitucijos institutą siekdama susigrąžinti būtent šiai atsakovei parduotą žemės sklypą, bet neprašo pripažinti negaliojančia antrosios 2010-06-08 pirkimo–pardavimo sutarties, sudarytos tarp atsakovės T. G. ir atsakovo A. D. bei jo sutuoktinės. Esant tokioms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas neįžvelgia pagrindo vertinti ginčijamą sandorį kaip atstovo sudarytą su pačiu savimi ir taip patvirtinantį atsakovės T. G. nesąžiningumą.Atsakovės T. G. nesąžiningumo pats savaime nepatvirtina ir jai parduoto žemės sklypo kainos aiškus neatitikimas rinkos vertei. Ši atsakovė 2010-02-02 valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartimi nupirko iš valstybės 3919/5879 dalį namų valdos žemės sklypo už 2 814,06 Lt. Todėl labiau tikėtina, kad ji, atsižvelgiant į jos amžių bei informacijos apie kainas gavimo šaltinį (buvusį savo įgaliotinį A. D.), galėjo manyti, jog 5 000 Lt ir yra tikroji šio daikto kaina, juolab kad pati T. G. už panašią 10 000 Lt kainą A. D. perleido 60 procentų didesnį savo pačios turėtą žemės sklypą. Be to, atsakovės nežinojimą apie tikrąją įgyjamo iš apeliantės turto rinkos vertę patvirtina ir toks šalių nurodytas faktas, jog ir atsakovė T. G. teisme buvo inicijavusi ginčą dėl 2010-06-08 žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties, kuria ji atsakovui A. D. už 10 000 Lt pardavė 3360/5879 dalį žemės sklypo, pripažinimo negaliojančia, įrodinėdama suklaidinimą dėl turto vertės (įsiteisėjęs Vilniaus apygardos teismo 2013-11-25 sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-42-798/2013; b. l. 95–100). Tokių faktinių duomenų, jog atsakovė T. G. jai priklausančio žemės sklypo dalį atsakovui A. D. pati būtų perleidusi brangiau ar gavusi kitokios naudos iš nagrinėjamoje byloje ginčijamo sandorio, apeliantė neteikė, taigi ir šiuo aspektu nesąžiningumas neįrodytas. (CPK 12 str., 178 str.).Nagrinėjamų aplinkybių, susijusių su T. G. sąžiningumu, kontekste būtina pažymėti ir tai, jog ginčijama sutartimi atsakovė, be kita ko, įsipareigojo leisti pardavėjai (apeliantei) neatlygintinai naudotis perleista žemės sklypo dalimi, reikalinga patekti ir pagal paskirtį naudotis apeliantei nuosavybės teise priklausančiomis pastato ir statinių dalimis (ginčijamos sutarties 5.1 p.), t. y. perleidžiamas turtas buvo bendrosios nuosavybės teisės objektu ir pasižymėjo tam tikrais naudojimosi juo apribojimais, kurie neabejotinai mažino šio turto vertę. Todėl nėra pagrindo daryti ir tokią išvadą, jog sutartyje numatytos kainos neatitikimas rinkos vertei atsakovei T. G. buvo akivaizdus. Sandoriai yra ne tik pagrindinis civilinių teisinių santykių atsiradimo, bet ir jų pakeitimo bei pabaigos pagrindas. Tiek įstatymų leidėjas, tiek civilinės apyvartos subjektai, sudarantys sandorius, siekia, kad sandorių pagrindu susiklostę santykiai išliktų stabilūs. Teismų praktika nuosekliai plėtojama ta linkme, kad vienas iš sandorių negaliojimo instituto tikslų – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apsaugoti sąžiningų civilinės apyvartos dalyvių, suinteresuotų sudaryto sandorio padarinių atsiradimu, teisėtus lūkesčius, t. y. pagrįstą tikėjimą, jog sandorio pagrindu atsiradusios teisės ar pareigos nebus kvestionuojamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2011). Būtent dėl šios priežasties įstatymas riboja arba sandorio nuginčijimo, arba sandorio negaliojimo teisinių padarinių taikymo galimybę. Sandorio pripažinimas negaliojančiu, kaip civilinių teisių gynimo būdas, gali būti taikomas tik tada, kai privataus ar viešojo intereso negalima apginti kitais civilinių teisių gynimo būdais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-12-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-542/2012). Sandorio pripažinimas negaliojančiu pateisinamas, kai interesas, kurį siekiama apginti nuo neigiamų sandorio sudarymo pasekmių, yra svarbesnis už tą, kuris būtų apgintas sandorį išsaugojus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-11-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-532/2009).Nagrinėjamu atveju, remiantis byloje esančiais Nekilnojamojo turto registro duomenimis ir šalių paaiškinimais teisme, nustatyta, jog po ginčijamo sandorio sudarymo, 2010-07-16, apeliantė, atstovaujama atsakovo A. D., pirkimo–pardavimo sutartimi perleido ir jai priklausančią ginčo žemės sklype esančio gyvenamojo namo bei kitų statinių dalį, už kurią gauti pinigai, jos teigimu, buvo panaudoti butui, esančiam adresu (duomenys neskelbtini), įsigyti (b. l. 127–130). Apeliantė teisme paaiškino, jog pardavusi jai priklausančią gyvenamojo namo dalį ji persikėlė gyventi į minėtą butą. Iš šalių teisme pateiktų paaiškinimų matyti, kad apeliantei išsikėlus gyventi į butą (duomenys neskelbtini), vietoje jai priklausiusios gyvenamojo namo dalies jau yra pastatyti kotedžai. Vadinasi, sandorio pripažinimas negaliojančiu tokioje situacijoje, kuomet ginčo žemės sklypas jau yra užstatytas kitam asmeniui (arba asmenims) bei atsakovei A. L. priklausančiais statiniais, kai nuo ginčijamo sandorio sudarymo praėjo jau daugiau nei 6 metai, neatitiktų ne tik atsakovės T. G., pripažintos sąžiningu trečiuoju asmeniu ir kurios teises byloje perėmė atsakovė A. L., teisėtų lūkesčių, bet ir vienam iš sandorio negaliojimo instituto taikymo tikslų – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą. Teisėjų kolegija pažymi, jog šioje nutartyje išdėstyti argumentai nepaneigia apeliantės teisės galbūt pažeistų teisių ginti kitais civilinių teisių gynybos būdais (CK 1.137 str. 1 d., 1.138 str.).Apibendrinant tai, kas buvo pasakyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai ir ginčą išsprendė teisingai, o apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos šalys nepateikė bylinėjimosi išlaidas apeliacinėje instancijoje patvirtinančių dokumentų, todėl apeliacinis teismas jų priteisimo klausimo nesprendžia (CPK 98 str. 1 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.