Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės draudimo kompanijos „PZU Lietuva“ skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei dėl turtinės žalos atlyginimo, palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamu atveju ginčas tarp šalių kilo dėl 1 339,40 Lt turtinės žalos, kurią pareiškėjas UAB DK „PZU Lietuva“ prašo priteisti iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės subrogacijos pagrindu (CK 6.1015 str.), atlyginimo. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti jam iš atsakovo 5 procentų dydžio metines palūkanas už teismo priteistą sumą nuo administracinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Pirmosios instancijos teismas byloje ištirtų įrodymų pagrindu nustatė, kad 2013 m. balandžio 9 d. apie 21 val. 45 min. Tunelio gatvėje, ties pastatu Nr. 10, Kaune, UAB „Pyrmolita ir KO“ priklausantis automobilis VW Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), įvažiavo į kelio važiuojamoje dalyje esančią duobę, kuri buvo nepažymėta jokiais skiriamaisiais ženklais bei užpilta vandeniu. Po eismo įvykio automobiliui buvo nustatyti dešinės pusės priekinio ratlankio ir padangos apgadinimai. Byloje esantis draudimo liudijimas Nr. PZULT 1462656 patvirtina, kad 2012 m. rugsėjo 14 d. nurodytam automobiliui tarp pareiškėjo UAB DK „PZU Lietuva“ (draudikas) ir UAB „Pyrmolita ir KO“ (draudėjas) buvo sudaryta Transporto priemonių draudimo sutartis, galiojusi iki 2013 m. rugsėjo 14 d., tai yra galiojusi ir įvykio dieną. Kauno AVPK Kelių policijos valdyba 2013 m. balandžio 9 d. nutarimu nutraukė ATP bylos teiseną, nenustačiusi vairuotojo veiksmuose Kelių eismo taisyklių pažeidimų. Pareiškėjas, remdamasis 2013 m. balandžio 10 d. Transporto priemonės techninės apžiūros-defektų aktu, remonto įmonės pateiktais automobilio remonto darbų skaičiavimais ir 2013 m. balandžio 25 d. išrašyta PVM sąskaita-faktūra, Serija AJT Nr. 32099688, 2013 m. gegužės 6 d. surašė Draudimo išmokos mokėjimo pažymą Nr. 2013/051775, kurią patvirtino pareiškėjo ekspertas ir kurioje nustatė, kad transporto priemonės savininkui (draudėjui) dėl eismo įvykio metu apgadinto automobilio padaryti nuostoliai sudarė 1 339,40 Lt (draudimo išmokos suma, atskaičiavus padangos nusidėvėjimą, besąlyginę išskaitą ir PVM). Remdamasis nurodyta Draudimo išmokos mokėjimo pažyma Nr. 2013/051775, pareiškėjas 2013 m. gegužės 8 d. išmokėjo draudėjui 1 339,40 Lt nuostoliams dėl automobilio apgadinimo padengti.

Šioje administracinėje byloje pareiškėjas UAB DK „PZU Lietuva“ Civilinio kodekso 6.1015 straipsnio pagrindu reikalauja išmokėtos sumos (1 339,40 Lt) priteisimo iš, jo manymu, atsakingo už padarytą žalą asmens – Kauno miesto savivaldybės.

Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, ir prašydamas jį panaikinti, nesutinka su pirmosios instancijos atliktu įrodymų vertinimu ir teigia, jam nepagrįstai parkeliama pareiga atlyginti žalą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju ginčas yra kilęs dėl žalos, atsiradusios dėl automobilio apgadinimų jam įvažiavus į savivaldybės vietinės reikšmės kelio važiuojamojoje dalyje buvusią duobę, atlyginimo, t. y. keliamas civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl kelio – t. y. inžinerinio statinio (Statybos įstatymo 2 str. 9 ir 11 d.) trūkumų, klausimas.

Pagal statinių savininko (valdytojo) atsakomybę įtvirtinančio Civilinio kodekso 6.266 straipsnio 1 dalį, žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės, o 2 dalis nustato prezumpciją, kad pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų savininkas (valdytojas) yra asmuo, viešame registre nurodytas kaip jų savininkas (valdytojas). Šiame straipsnyje įtvirtintu objektyviosios civilinės atsakomybės atveju nustatytinos tokios deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos: 1) įstatyme nurodyto objekto, kuris sugriuvo ar turėjo kitokių trūkumų, valdymo faktas; 2) žalos asmeniui padarymas; 3) įstatyme nurodyto objekto sugriuvimo ar kitokių trūkumų ir padarytos žalos priežastinis ryšys; kaltė šiuo atveju yra formaliai pašalinta iš civilinės atsakomybės sąlygų; veiksmų neteisėtumas nesiejamas su daikto valdytojo veiksmu ar neveikimu ir jo rūpestingumo klausimas nekeliamas, užtenka objektyvaus daikto su trūkumais valdymo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2009; 2011 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2011; 2014 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-57/2014; taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-992/2014).

Statinio, pastato ar kitokios konstrukcijos, įskaitant kelius, valdymas pagal CK 6.266 straipsnį suprantamas kaip objekto turėjimas savo žinioje ir teisė daryti jam ūkinį bei fizinį poveikį. Valdytoju gali būti laikomas asmuo, kuriam daiktinės ar prievolinės teisės pagrindu pavesta eksploatuoti, prižiūrėti ar tvarkyti objektą. Pagal Civilinio kodekso 6.266 straipsnio 2 dalį pastato, statinio, kelio savininku (valdytoju) preziumuojamas asmuo, kuris yra nurodytas viešajame registre kaip savininkas (valdytojas). Norint šią prezumpciją paneigti, įrodinėjimo pareiga tenka viešajame registre nurodytam savininkui ar valdytojui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2009, 2011 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2011, 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2013).

Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms. Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkte įtvirtinta viena iš atsakovo savarankiškųjų (Konstitucijos ir įstatymų nustatytų (priskirtų) funkcijų – vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punkte nustatyta, kad savivaldybės administracijos direktorius, užtikrindamas eismo saugumą, be kita ko, rūpinasi vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, transporto infrastruktūros objektų projektavimu, statyba, gatvių tiesimu, taisymu ir rekonstravimu. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta, kad kelio savininkas (valdytojas) privalo: užtikrinti, jog kelias būtų tinkamas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui bei atitiktų teisės aktų reikalavimus; organizuoti eismą ir užtikrinti kelio, jo inžinerinių statinių ir techninių eismo organizavimo priemonių priežiūrą taip, kad ji atitiktų kelių priežiūrą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus; užtikrinti, kad nedelsiant būtų panaikintos kliūtys, trukdančios eismui ir keliančios pavojų, o jei to padaryti neįmanoma, užtikrinti, kad pavojingose vietose būtų įrengtos atitinkamos techninės eismo organizavimo priemonės tol, kol šios kliūtys bus panaikintos; tobulinti eismo organizavimą, atsižvelgiant į eismo įvykių kelyje priežastis ir aplinkybes; atlyginti žalą asmenims, atsiradusią dėl teisės aktų nustatyta tvarka neatliktų kelio savininko pareigų. Kelių priežiūros tvarkos aprašo 6 punkte nurodyta, kad savivaldybės atlieka vietinės reikšmės viešųjų kelių ir gatvių taisymo bei priežiūros darbų ir saugaus eismo sąlygų užtikrinimo užsakovo funkcijas, vykdo vietinės reikšmės viešųjų kelių (gatvių) naudojimo priežiūrą, organizuoja techninę jų priežiūrą.

Atsižvelgdama į paminėtą teisinį reguliavimą bei nustatytas byloje faktines aplinkybes, kad atitinkami automobilio apgadinimai atsirado įvažiavus į kelio ženklais nepažymėtą, vandeniu apsemtą duobę Kauno mieste, Tunelio gatvėje (ties pastatu Nr. 10), atsakovui Kauno miesto savivaldybei iš esmės neginčijant aplinkybės, jog Kauno miesto savivaldybė yra nurodyto kelio (jo dalies) savininkas (valdytojas) Civilinio kodekso 6.266 straipsnio prasme, taip pat atsakovui nepateikus ir byloje nesant duomenų, galinčių patvirtinti, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos ar nukentėjusiojo asmens tyčios ar didelio neatsargumo (CK 6.270 str. 1 d.), galima pagrįstai teigti, kad būtent atsakovas, būdamas inžinerinio statinio – kelio savininkas, yra atsakingas už UAB „Pyrmolita ir KO“ priklausančiam automobiliui padarytą žalą (apgadinimus), atsiradusią jam įvažiavus į kelio važiuojamojoje dalyje buvusią, jokiais ženklais nepažymėtą duobę.

Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad žalos atsiradimui ir jos padidėjimui turėjo įtakos ginčo transporto priemonės vairuotojo veiksmai. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal byloje nustatytas įvykio faktines aplinkybes, eismo įvykis įvyko tamsiu paros metu, t. y. esant apsunkintam matomumui, kelio duobė, į kurią įvažiavo automobilis, buvo apsemta vandeniu, nebuvo aptverta ar pažymėta įspėjamaisiais kelio ženklais, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad vairuotojui pastebėti duobę ir jos išvengti staigiai manevruojant buvo objektyviai sudėtinga. Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra objektyvių duomenų, jog transporto priemonę vairavęs asmuo būtų pažeidęs Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklų nuostatas. Pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai nurodė, kad galiojančiame Kauno AVPK KPV 2013 m. balandžio 9 d. nutarime, kuriuo nutraukta ATP bylos teisena, vairuotojo veiksmuose administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties nenustatyta. Apelianto teiginiai, esą automobilio vairuotojas buvo nepakankamai atidus ir rūpestingas, pagrįsti ne įrodymais, o prielaidomis. Byloje objektyvių duomenų apie vairuotojo neatidumą ar nerūpestingumą nėra. Įvertinusi nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo remiantis ištirtų įrodymų visuma padaryta išvada, kad ginčo transporto priemonės vairuotojo kaltės dėl kilusių pasekmių (atsiradusių automobilio apgadinimų) nėra.

Dėl apelianto argumentų, susijusių su nepakankamu finansavimu ir nuomonės, kad iš dalies atsakomybę už atsiradusią žalą turėtų prisiimti Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos, teisėjų kolegija nepasisako, nes tai nėra susiję su ginčo dalyku šioje individualioje byloje. Atsakovo argumentai dėl nepakankamo finansavimo nepaneigia teisės aktuose jam nustatytos pareigos vykdyti gatvių priežiūrą, remontą bei užtikrinti saugų eismą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiga atlyginti sugadinto automobilio draudikui dėl duobės kelyje kilusius nuostolius atsakovui kilo ne tik dėl to, kad duobė kelyje buvo neužlyginta, o ir dėl to, kad nebuvo imtasi jokių saugų eismą užtikrinančių priemonių siekiant išvengti transporto priemonių įvažiavimo į duobę ir galimos žalos transporto priemonėms (duobė nebuvo aptverta įspėjamosiomis juostomis ar pažymėta atitinkamais įspėjamaisiais apie pavojų kelyje ženklais).

Taip pat atmestini kaip nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, esą vertinant ginčo transporto priemonei padarytą žalą turėjo būti atliktas privalomas atestuoto kilnojamojo turto vertintojo vertinimas, atitinkantis teisės aktų reikalavimus.

Draudimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai Lietuvos Respublikoje negali vykdyti jokios kitos ūkinės komercinės veiklos, išskyrus draudimo, perdraudimo ir su šia veikla susijusią veiklą: draudžiamųjų ir perdraudžiamųjų įvykių administravimą, draudimo ir perdraudimo tarpininkavimą, konsultavimą draudimo ir perdraudimo klausimais, tarpininkavimą sudarant pensijų kaupimo (išskyrus papildomą savanorišką kaupimą) sutartis, draudimo ir perdraudimo specialistų mokymą, kvalifikacijos kėlimą, nekilnojamojo turto nuomą ir draudžiamo turto vertinimą. Taigi įstatymų leidėjas Draudimo įstatyme įtvirtino, kad draudimo bendrovės vykdo draudžiamo turto vertinimą. Draudimo įstatymo 88 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad draudimo sutarties sąlygoms, santykiams, atsirandantiems iš draudimo sutarties ir susijusiems su ja, taikomos Civilinio kodekso ir šio skyriaus normos. Pagal Draudimo įstatymo 90 straipsnį, nustatantį draudimo taisyklių sąlygas, šiose taisyklėse privalo būti nurodyta inter alia žalos nustatymo tvarka (90 str. 1 d. 8 p.).

CK 6.987 straipsnyje pateikiant draudimo sutarties sampratą nurodyta, kad draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudiminis įvykis. Draudimo sutartį patvirtina draudimo liudijimas (polisas) (CK 6.989 str. 2 d.). Pagal CK 6.991 straipsnį, draudimo liudijime (polise), be kita ko, turi būti nurodyta: draudimo grupė, draudimo rūšies taisyklių pavadinimas ir numeris; draudimo rūšis; įrašas, kad draudėjas yra supažindintas su draudimo rūšies taisyklėmis ir jam įteikta jų kopija (CK 6.991 str. 1 d. 4, 8, 10 p.).

Iš pateikto į bylą Transporto priemonių draudimo liudijimo Nr. PZULT 1462656 matyti, kad 2012 m. rugsėjo 14 d. sudarant automobilio VW Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), draudimo sutartį CK 9.991 straipsnio 1 dalies reikalavimų prasme draudimo liudijime (polise) nurodyta draudimo rūšis – transporto priemonių draudimas pagal Transporto priemonių savanoriškojo draudimo taisykles Nr. 049 (toliau – ir Taisyklės Nr. 049). Taisyklės Nr. 049 patvirtintos UAB DK „PZU Lietuva“ valdybos posėdyje 2012 m. kovo 29 d. ir įsigaliojo nuo 2012 m. balandžio 10 d. Draudimo liudijime (polise) nurodyta, kad draudėjas supažindintas su draudimo rūšies taisyklėmis ir jam įteikta jų kopija. Taisyklių Nr. 049, kurios pagal nurodytą teisinį reguliavimą yra draudimo sutarties neatskiriamoji dalis, I dalyje „Transporto priemonių draudimo sąlygos“, be kita ko, yra nustatyta nuostolio nustatymo tvarka (11.1–11.5 punktai), kaip to reikalauja Draudimo įstatymo 90 straipsnio 1 dalies 8 punktas, ir išmokos mokėjimo tvarka (12.1–12.14 punktai). Pagal Taisyklių Nr. 049 11 punkto nuostatas, žalą nustato draudikas, vadovaudamas sudarytu apžiūrint sugadintą transporto priemonę aktu, gautais iš draudėjo ir kompetentingų įstaigų dokumentais, patvirtinančiais nuostolio faktą, dydį ir faktines remonto išlaidas.

Minėta, kad pareiškėjui (draudėjui) pagal Draudimo įstatymą suteikti įgaliojimai atlikti draudžiamo turto vertinimą. Šios kompetencijos suteikimas apima ir apdrausto turto vertinimą, kai įvyksta draudiminis įvykis. Iš bylos dokumentų matyti, kad pareiškėjas UAB DK „PZU Lietuva“ (draudikas) ir draudėjas UAB „Pyrmolita ir KO“ dėl nuostolio sumos ir draudiminio įvykio priežasties sutarė, todėl nebuvo pagrindo skirti nepriklausomą (išorės) ekspertizę.

Apelianto argumentai, esą ginčo automobiliui dėl žalos nustatymo turėjo būti atliktas privalomas atestuoto kilnojamojo turto vertintojo vertinimas pagal Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarką, patvirtintą Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2000 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 120 ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2000 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 101, atmestini kaip nepagrįsti. Šis teisės aktas priimtas įgyvendinant Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą (toliau – ir TVVPĮ). Pagal minėtą įstatymą yra numatytas neprivalomasis ir privalomasis turto arba verslo vertinimas. Neprivalomasis vertinimas atliekamas užsakovo iniciatyva, jo ir turto arba verslo vertinimo įmonės arba nepriklausomo turto arba verslo vertintojo susitarimu (TVVPĮ 2 str. 6 d.) Privalomasis turto arba verslo vertinimas atliekamas Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytais atvejais, siekiant užtikrinti viešuosius interesus (TVPĮ 2 str. 7 d.). Šis įstatymas numato turto arba verslo vertinimą vidaus reikmėms, kurį apibrėžia, kad tai –turto arba verslo vertinimas, Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje įsteigto juridinio asmens ar kitos organizacijos arba jų filialų atliekamas savo nuožiūra, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje įsteigto juridinio asmens ar kitos organizacijos arba jų filialų tiesioginių funkcijų atlikimą, išskyrus turto arba verslo vertinimą, kai sudaromos turto arba verslo vertinimo sutartys su užsakovais (TVPĮ 2 str. 13 d.). Pagal šio įstatymo 7 straipsnį, turto arba verslo vertintojai klasifikuojami į nepriklausomus turto arba verslo vertintojas (išorės turto arba verslo vertintojus) ir vidaus turto arba verslo vertintojus. Šio įstatymo prasme, vidaus turto arba verslo vertintojas – turto arba verslo vertintojas, kuris pagal darbo sutartį dirba Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje įsteigtame juridiniame asmenyje ar kitoje organizacijoje arba jų filialuose arba kuris yra individualios įmonės savininkas ar ūkinės bendrijos tikrasis narys ir vertina turtą arba verslą to Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje įsteigto juridinio asmens ar kitos organizacijos arba jų filialų vidaus reikmėms (TVPĮ 7 str. 2 p.). Minėta, kad Draudimo įstatyme įtvirtinta, jog draudimo bendrovėms suteikti įgaliojimai atlikti draudžiamo turto vertinimą. Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo prasme draudimo bendrovėse dirbantys turto vertinimo specialistai laikytini vidaus turto arba verslo vertintojais, nes jie atlieka vertinimą draudimo bendrovių funkcijų vykdymo reikmėms. Apelianto nurodyta Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarka ginčui aktualaus automobilio žalos nustatymui nebuvo privaloma, nes šiuo atveju taikytinos Draudimo įstatymo ir Civilinio kodekso normos bei draudimo sutarties sąlygos.

Iš byloje pateiktos iki 2015 m. rugsėjo 14 d. galiojančios ginčui aktualaus automobilio techninės apžiūros rezultatų kortelės (ataskaitos) Nr. 200-0186686 matyti, kad automobilio VW Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), techninė apžiūra buvo atlikta 2012 m. rugsėjo 14 d. ir nustatyta, kad transporto priemonė atitinka techninius reikalavimus. UAB DK „PZU Lietuva“ išduotas Transporto priemonių draudimo liudijimas Nr. PZULT 1462656 patvirtina, kad transporto priemonė VW Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), apdrausta nuo 2012 m. rugsėjo 14 d., sugadinimų ir defektų neturi. Byloje yra UAB DK „PZU Lietuva“ 2013 m. balandžio 10 d. Transporto priemonės techninės apžiūros-defektų aktas, kuriame nustatyti su įvykiu susiję transporto priemonės apgadinimai, keičiamos detalės: priekinis dešinės pusės ratlankis ir priekinė dešinės pusės padanga. Tie patys transporto priemonės apgadinimai, o kartu ir jų pobūdis, lokalizacija bei atsiradimo mechanizmas buvo nustatyti ir policijos pareigūnų, apžiūrėjusių eismo įvykio vietą (žr. ATP bylos dokumentus). Taigi, į administracinę bylą pateikti objektyvūs duomenys patvirtina, kad ginčui aktualaus įvykio metu buvo apgadinta automobilio priekinė dešinės pusės padanga su ratlankiu. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl to, kad tokio pobūdžio apgadinimai yra būdingi transporto priemonei įvažiavus į kelio duobę. Pažymėtina, kad atsakovo teiginiai, esą automobilis galėjo būti apgadintas kitur bei kitomis aplinkybėmis, grindžiami prielaidomis, kurias paneigia pirmosios instancijos teismo ištirti pagal įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis) įrodymai, patvirtinantys faktus, kad ginčui aktualus automobilis buvo apgadintas būtent tomis aplinkybėmis ir toje vietoje, kuri užfiksuota įvykio vietos apžiūros dokumentuose, o automobilis buvo remontuojamas būtent dėl šiame įvykyje patirtų jo apgadinimų. Byloje esančiose UAB „Autojuta“ (Kauno Vokswagen centro) pateiktose remonto sąmatoje ir PVM sąskaitoje-faktūroje nurodytas remonto darbų išlaidų detalizavimas. Įvertinusi nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti ir dėl automobiliui padarytos žalos dėl įvažiavimo į nepažymėtą kelio duobę dydžio (1 339,40 Lt) pagrįstumu.

Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad turtinės žalos dydis (1 339,40 Lt) visiškai įrodytas į bylą pateiktais įrodymais. Byloje nėra įrodymų, paneigiančių nurodytas remonto išlaidas ir (ar) patvirtinančių mažesnę remonto kainą, ar objektyvių duomenų, kad bus kompensuojamos didesnės išlaidos nei tos, kurios būtinos sugadinto turto būklei iki eismo įvykio atkurti. Pagal automobilio sugadinimo pobūdį, nurodytos išlaidos automobilio remontui laikytinos realiai pagrįstomis ir įrodytomis. Atsakovo argumentai dėl nesutinkant su žalos dydžiu pagrįsti prielaidomis, todėl atmestini.

CK 6.249 straipsnio 1 dalis nustato, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų; piniginė žalos išraiška yra nuostoliai; jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. CK 6.251 straipsnio 1 dalis įtvirtina visiško nuostolių atlyginimo principą – t. y. padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar sutartis nustato ribotą atsakomybę. Šio principo esmė – žalos atlyginimu turi būti siekiama ją patyrusį asmenį grąžinti į iki pažeidimo buvusią padėtį.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad pareiškėjo prašoma priteisti nuostolių suma nemažintina PVM dydžiu, nes ginčo atveju draudikas (pareiškėjas) draudėjui PVM neišmokėjo (tai patvirtina pažymos dėl žalos atlyginimo, draudimo išmokos mokėjimo pažymos, vietinio lėšų pervedimo, UAB „Autojuta“ išrašytos PVM sąskaitos-faktūros duomenys). Apeliaciniame skunde šiuo klausimu jokių argumentų nepateikta, todėl teisėjų kolegija vertina, kad apeliantas su minėta pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada sutiko.

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė priteisti iš Kauno miesto savivaldybės pareiškėjui 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo administracinės bylos iškėlimo teisme dienos (2013 m. rugsėjo 30 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nes, jo manymu, CK 6.37 ir 6.210 straipsnių nuostatos ginčo atveju netaikytinos. Šiuo aspektu pažymėtina, kad civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė CK 6.37 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (procesinės palūkanos), nuostatas. Nagrinėjamu atveju CK 6.210 straipsnio 1 dalies nuostata yra aktuali tik tuo aspektu, kiek joje nustatytas procesinių palūkanų dydis. Tokios praktikos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT procesinius sprendimus administracinėse bylose: 2009 m. gegužės 21 d. Nr. A756-73/2009; 2010 m. gruodžio 2 d. Nr. A756-2195/2010; 2011 m. gruodžio 15 d. Nr. A62-1119/2011; 2013 m. lapkričio 21 d. Nr. A492-2281/2013; 2014 m. liepos 3 d. Nr. A556-992/2014; 2014 m. liepos 17 d. Nr. A662-1354/2014; 2014 m. liepos 31 d. Nr. A858-1423/2014; 2014 m. rugsėjo 3 d. Nr. A502-1148/2014; 2014 m. rugsėjo 8 d. Nr. A662-1132/2014; ir kt.). Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino pareiškėjo prašymą ir priteisė jam iš atsakovo 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (1 339,40 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė jo nurodytas procesinės teisės normas (ABTĮ 57 str. 6 d., 81 str., 85 str. 4 d., 86 str. 1 ir 2 d.).

Kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 57 str. 6 d.) turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Įstatymas nustato, kad pareiškėjas, pateikdamas skundą administraciniam teismui, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, kartu su šiais procesiniais dokumentais turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p., 57 str. 4 d., 72 str.). ABTĮ 81 straipsnis reglamentuoja, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pabrėžtina, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu. Bylos proceso dalyvių byloje pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo teismui nėra privaloma ir negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle (ABTĮ 57 str. 6 d.). Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2-4 p.).

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą minėtais procesiniais aspektais, konstatuoja, kad, priešingai nė teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas nustatė nagrinėjamai bylai išspręsti reikšmingas aplinkybes, kurios turėjo būti nustatytos pagal nagrinėjamo ginčo dalyką. Teismas ištyrė pagal įrodymų vertinimo taisykles ginčui išspręsti reikšmingus įrodymus, teismo išvadas aiškiai pagrindė ištirtų įrodymų analize ir teisės normomis (ABTĮ 86 str. 2 d., 87 str. 4 d.). Skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka esminius šio procesinio dokumento turiniui keliamus reikalavimus.

ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turi būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas stabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Taigi, tam, kad teismas imtųsi nurodyto procesinio veiksmo, pirma, teismui turi kilti abejonė dėl tam tikro teisės akto konstitucingumo ir, antra, toks aktas turėtų būti taikomas konkrečioje byloje.

Atsakovas apeliaciniame skunde prašo teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Lietuvos Respublikos kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalies, įtvirtinančios, kad metinėse sąmatose turi būti numatoma 20 procentų Programos finansavimo lėšų valstybei, savivaldybėms panaudoti vietinės reikšmės keliams (gatvėms) tiesti, taisyti, prižiūrėti bei saugaus eismo sąlygoms užtikrinti, bei šią įstatymo normą įgyvendinančio Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo lėšų naudojimo tvarkos aprašo, patvirtinto Vyriausybės 2005 m. balandžio 21 d. nutarimu Nr. 477, 3 punkto, 5.3 punkto (5.3.1 ir 5.3.2 papunkčių) atitikties Konstitucijos 21, 29 ir 94 straipsnių nuostatoms.

Pažymėtina, kad klausimas dėl individualią bylą nagrinėjančio teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą priskirtinas bylą nagrinėjančio teismo diskrecijai, o pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl nagrinėjamoje byloje taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai. Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai pažymėjo, kad atsakovas prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti teisės aktų, kurie šioje byloje netaikytini, atitiktį Konstitucijai. Teisėjų kolegija, pritardama šiam pirmosios instancijos teismo argumentui, netenkina apelianto analogiško prašymo, pateikto apeliacinės instancijos teismui.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė teisingai, procesinės teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.Tenkinti atsakovo apeliacinį skundą nėra pagrindo. Apeliacinis skundas atmetamas, o Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 17 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priteisti jam iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. To paties įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šiuo atveju UAB DK „PZU Lietuva“ nepateikė teismui jos patirtų bylinėjimosi išlaidų detalaus apskaičiavimo ir šias išlaidas patvirtinančių dokumentų. Atkreiptinas dėmesys, kad prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.