Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

dalyvaujant pareiškėjo – UAB DK ,,PZU Lietuva“ atstovei advokato padėjėjai Karolinai Laurinaitei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB DK ,,PZU Lietuva“ skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei dėl turtinės žalos atlyginimo, palūkanų priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

- 1339,40 Lt turtinės žalos atlyginimui;

- 5 procentų dydžio metines palūkanas už teismo priteistą sumą nuo administracinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Pareiškėjo skundas patenkintinas visiškai.

Administracinėje byloje ginčas kilo dėl Kauno miesto savivaldybės pareigos atlyginti turtinę žalą. Pareiškėjas subrogacijos pagrindu, vadovaudamasis CK 6.1015 str. nuostatomis (jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens), reikalauja, kad atsakovas atlygintų padarytą turtinę žalą – 1339,40 Lt (draudėjui sumokėtą draudimo išmoką, išskaičiavus padangos nusidėvėjimą, besąlyginę išskaitą ir PVM).

Teismui pateiktų įrodymų visetas patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad 2012-09-14 pareiškėjas (draudikas) su UAB (duomenys neskelbtini) (draudėju) sudarė Transporto priemonių draudimo sutartį (Draudimo liudijimas Nr. PZULT 1462656)(b.l. 10). Šia sutartimi buvo apdraustas automobilis VW Passat v/n (duomenys neskelbtini) (pagaminimo metai – 2012). Draudimo sutartis buvo sudaryta laikotarpiui nuo 2012-09-14 iki 2013-09-14. 2013-04-09 apie 21 val. 45 min. Tunelio gatvėje, ties pastatu Nr. 10, Kauno mieste, įvyko eismo įvykis, kurio pasėkoje paminėtas automobilis įvažiavo į duobę, esančią kelio važiuojamoje dalyje, kuri buvo nepažymėta jokiais skiriamaisiais ženklais bei užpilta vandeniu. Eismo įvykio pasėkoje automobilis buvo apgadintas (policijos pareigūnai pirminės apžiūros metu konstatavo dešinės pusės priekinio ratlankio ir padangos apgadinimus bei nurodė transporto priemonės vairuotojui kreiptis į atsakovą dėl žalos atlyginimo)(b.l. 46, prijungtos administracinio teisės pažeidimo bylos dokumentų duomenys). Kauno apskrities VPK Kelių policijos valdyba nustatė, kad transporto priemonės vairuotojas Kelių eismo taisyklių nepažeidė (2013-04-09 nutarimo nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną duomenys). Šis procesinis sprendimas (nutarimas nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną pagal ATPK 250 str. 1 p.) objektyviai turi būti žinomas atsakovui ir yra įsiteisėjęs. Dėl šių priežasčių teismas neturi jokio pagrindo atmesti šiame nutarime konstatuotas faktines aplinkybes. Automobilis įvykio metu buvo apdraustas UAB DK ,,PZU Lietuva“ savanoriškuoju automobilių draudimu, todėl transporto priemonės draudėjas pateikė prašymą draudikui atlyginti patirtą žalą (b.l. 42). Pareiškėjas, remdamasis apžiūros – defektų aktu, remonto įmonės pateiktais duomenimis, paskaičiavęs remonto darbus, įvertinęs detalių įsigijimo išlaidas, nustatė, jog transporto priemonės savininkui dėl šio eismo įvykio metu apgadinto automobilio padaryti nuostoliai sudarė 1339,40 Lt (b.l. 12-16, 48-51) be PVM bei neįskaičiavus padangos nusidėvėjimo ir besąlyginės išskaitos. Pareiškėjas 2013-05-08 išmokėjo transporto priemonės draudėjui paminėtą sumą nuostoliams dėl automobilio apgadinimo atlyginti (b.l. 16).

ABTĮ 15 str. 1 d. 3 p. numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia ir bylas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str.). Valstybės (šiuo atveju savivaldybės) pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 str. nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų (savivaldybės) neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės (savivaldybės) atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 str. 1 d. yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų (savivaldybės) neteisėtų aktų privalo atlyginti valstybė (savivaldybė) iš valstybės (savivaldybės) biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 str. yra numatyta griežta (objektyvi, viešoji) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės ir, tuo pačiu, savivaldybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir, tuo pačiu, priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos (ABTĮ 57 str.). Teismas taip pat pabrėžia, kad Vietos savivaldos įstatymo (toliau – VSĮ) 6 str. yra numatytos savarankiškosios (Konstitucijos ir įstatymų nustatytos (priskirtos)) savivaldybių funkcijos. VSĮ 6 str. 32 p., kaip viena iš savivaldybių priskirtųjų savarankiškųjų funkcijų, yra numatytas vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas bei saugaus eismo užtikrinimas. Savivaldybių funkcijos – tai Konstitucijos nustatytos, šio ir kitų įstatymų savivaldybėms priskirtos vietos valdžios, viešojo administravimo ir viešųjų paslaugų teikimo funkcijos (VSĮ 3 str. 8 d.). Ši savivaldybės funkcija įtvirtinta ir specialiame įstatyme - Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 str. 8 d. 4 p., kuriame konstatuota, kad užtikrindamas eismo saugumą, savivaldybės administracijos direktorius rūpinasi vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, transporto infrastruktūros objektų projektavimu, statyba, gatvių tiesimu, taisymu ir rekonstravimu bei organizuoja medicinos pagalbos teikimą eismo įvykiuose nukentėjusiems asmenims. 2004-02-11 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 155 patvirtinto Kelių priežiūros tvarkos aprašo 6 p. numatyta, kad savivaldybės atlieka vietinės reikšmės viešųjų kelių ir gatvių priežiūros darbų užsakovo funkcijas, vykdo vietinės reikšmės viešųjų kelių (gatvių) naudojimo priežiūrą, organizuoja techninę jų priežiūrą. Šios Tvarkos aprašo 12 p. numato, jog kelius prižiūrintys juridiniai ir (ar) fiziniai asmenys privalo: taisyti (remontuoti) ir tvarkyti žemės sankasą, važiuojamąją dalį, kelkraščius, skiriamąją juostą, kelio griovius, sankryžas, autobusų sustojimo aikšteles, poilsio aikšteles, pėsčiųjų ir dviračių takus, kelio statinius, technines eismo reguliavimo priemones, želdynus, esančius kelio juostoje, kelio oro sąlygų stebėjimo ir transporto eismo apskaitos, apšvietimo ir kitus kelio įrenginius su šių objektų užimama žeme, kad šie objektai atitiktų jiems keliamus reikalavimus ir atliktų savo funkcijas; prižiūrėti, kad kelias, jo statiniai (iš jų ir techninės eismo reguliavimo priemonės) būtų techniškai tvarkingi, estetiški, atitiktų Lietuvos standartus ir normas; prižiūrėti kelio juostoje augančius medžius ir kitus želdinius, pašalinti išdžiūvusius medžius, keliančius pavojų saugiam eismui, bloginančius kelio, šalikelės ir ženklų matomumą. Neleisti, kad pakelėje būtų sodinami želdiniai, keliantys grėsmę saugiam eismui, o medžiai ir krūmai turi būti šalinami Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka. Už kelių priežiūrą atsakingi asmenys ir pareigūnai, pažeidę šios Tvarkos aprašo reikalavimus arba nesiėmę reikiamų priemonių, kad laiku būtų uždraustas arba apribotas eismas kelių ruožuose, kai naudojimasis jais kelia grėsmę saugiam eismui, atsako įstatymų nustatyta tvarka (Tvarkos aprašo 42 p.). Šiame LRV nutarime taip pat konstatuota, kad kelio priežiūra – tai nuolatiniai kelio darbai, kuriais siekiama užtikrinti saugų eismą ir numatytą kelio bei jo statinių tarnavimo laiką. Kelių įstatymo 4 str. 3 d. nurodo, kad vietinės reikšmės keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms. CK 6.266 str. apibrėžta, kad žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo CK 6.270 str. 1 d. įtvirtintos aplinkybės: nenugalima jėga, nukentėjusio asmens tyčia ar didelis neatsargumas. Teismas konstatuoja, kad sistemiškai vertinant visas aukščiau paminėtas teisės aktų nuostatas, atsiranda pakankamas pagrindas išvadai, jog prašoma atlyginti turtinė žala kilo (yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje) iš atsakovo veiklos (neveikimo) viešojo administravimo srityje (ABTĮ 57 str.). Dėl paminėto teisinio reglamentavimo teismas daro išvadą, kad nėra nei juridinio, nei faktinio pagrindo į administracinį procesą įtraukti (atsakovo manymu – taip pat atsakovu) Lietuvos automobilių kelių direkciją prie Susisiekimo ministerijos. Teismas atsižvelgia ir į tai, jog nurodyti atsakovą yra pareiškėjo teisė bei pareiga, tačiau pareiškėjas kokių pretenzijų Lietuvos automobilių kelių direkcijai neturi. CK 6.1015 str. 1 d., reglamentuojančioje draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui (subrogaciją), nustatyta, kad draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Pagal CK 6.1015 str. 2 d. reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis Taisyklių (šiuo konkrečiu atveju – Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 049, b.l. 52-81) nuostatų, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius (ABTĮ 13 str., 20 str., LVAT 2011-01-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A492–3550/2011 ir kt.). Šioje administracinėje byloje analizuojant, ar yra viešosios atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai (neveikimas), būtina nustatyti ir įvertinti, ar atsakovas, atlikdamas pareiškėjo nurodomus veiksmus (neveikimą), iš kurių kildinama žala, veikė taip, kaip pagal įstatymus savivaldybės institucijos ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Europos Tarybos Rekomendacijos Nr. R (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 principas taip pat nurodo, kad viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei žala atsirado dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusio asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgus į teisės reikalavimus. Taigi, turi būti vertintini aukščiau išvardintų teisės aktų reikalavimai, kuriais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti priimdamas sprendimus, taip pat ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų. Teismas, įvertinęs pateiktų įrodymų visetą, pabrėžia, kad administracinėje byloje nėra pakankamo pagrindo objektyvių duomenų išvadai, jog ir transporto priemonės vairuotojas, įvykio metu vairavęs transporto priemonę, pažeidė Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo, Kelių eismo taisyklų ar kitų teisės aktų nuostatas (ABTĮ 57 str.). Teismui pateikti duomenys neduoda pagrindo išvadai, kad transporto priemonės vairuotojas pažeidė kokius nors transporto priemonių išsidėstymo važiuojamojoje reikalavimus, važiavo pažeisdamas KET reikalavimus ar pan.. Kauno apskrities VPK Kelių policijos valdybos nutarime, kuriuo nutraukta administracinio teisės pažeidimo bylos teisena, automobilio vairuotojo veiksmuose administracinio teisės pažeidimo įvykis ir sudėtis nenustatyta. Šis nutarimas priimtas nepažeidžiant esminių ATPK nuostatų, yra motyvuotas ir, tuo pačiu, procesiškai įsiteisėjęs. Byloje taip pat nėra ginčo, kad konkreti duobė važiuojamojoje gatvės dalyje (arba kelio atkarpa, priklausanti atsakovui), esanti Tunelio gatvės važiuojamojoje dalyje ir kurioje buvo apgadintas automobilis, nebuvo paženklinta, buvo užpilta vandeniu bei neaptverta ar kitaip pažymėta ir dėl to objektyviai buvo apsunkintas jos matomumas vairuotojui bei galimybė jos išvengti staigiai manevruojant. Tai duoda pakankamą pagrindą išvadai, jog transporto priemonės vairuotojo veiksmuose nebuvo jokių didelio neatsargumo ar nerūpestingumo požymių, taip pat nėra jokio pagrindo svarstymui apie nenugalimos jėgos egzistavimą ginčo situacijoje. Policijos pareigūnai įvykio vietoje betarpiškai apžiūrėjo sugadintą transporto priemonę, taip pat eismo įvykio užfiksavo su įvykiu susijusias aplinkybes – jo vietą, nepažymėtą gatvėje esančią duobę, kitus reikšmingus atstumus. Šių įrodymų visetas neginčijamai patvirtina patį eismo įvykio faktą bei pagrindinius (esminius) automobilio apgadinimus (1 ratlankio ir 1 padangos), kurie policijos pareigūnams buvo matomi įvykio vietoje akivaizdžiai, taip pat šių apgadinimų pobūdį, jų kilimo mechanizmą bei lokalizaciją. Teismas taip pat pabrėžia, kad proceso šalys privalo teikti įrodymus, pagrindžiančius reikalavimus ir atsikirtimus (ABTĮ 23 str., 57 str.). Atsakovo ir jo atstovo argumentai, kad pats vairuotojas nebuvo atsargus, atidus ir pasirinkęs saugų greitį galėjo išvengti eismo įvykio bei automobilio apgadinimo dėl įvažiavimo į duobę, kad automobilis galėjo būti apgadintas kitur, grindžiami vien tik prielaidomis, tačiau jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių vairuotojo neteisėtus veiksmus, kurie būtų sąlygoję autoįvykį ar prisidėję prie jo kilimo, teismui nepateikta, todėl išvadai, jog pats vairuotojas nesilaikė KET reikalavimų, ar atliko kitus veiksmus, kurie bent iš dalies įtakojo žalos atsiradimą, nėra jokio pagrindo (ABTĮ 57 str.). Dar kartą pažymėtina, kad duobė, esanti važiuojamojoje dalyje, buvo nepažymėta jokiais įspėjamaisiais ženklais, užpilta vandeniu, todėl galimybė pastebėti kliūtį (duobę) kelyje buvo ypatingai apsunkinta (ABTĮ 57 str.).

Motyvuojamoji dalis

Įvertinęs pareiškėjo pateiktų įrodymų visumą, teismas konstatuoja, kad turtinės žalos dydis visiškai įrodytas pateiktų dokumentų duomenimis, kurie patvirtina realias automobilio remonto išlaidas (teismui pateikti duomenys leidžia teigti, jog automobilis buvo suremontuotas). Įrodymų, paneigiančių nurodytas remonto išlaidas ir (ar) patvirtinančių mažesnę būsimo remonto kainą, ar objektyvių duomenų, jog buvo kompensuotos didesnės išlaidos, nei tos, kurios bus būtinos sugadinto turto būklei iki eismo įvykio atkurti, teismui taip pat nebuvo pateikta. Atsakovas ir jo atstovas tik deklaratyviai nurodė, jog remonto kaina per didelė, tačiau jokiais objektyviais duomenimis (įrodymais) savo teiginių nepagrindė. Transporto priemonės apžiūros akto, sąskaitos - faktūros, nutarimo ATP byloje dokumentų duomenys neginčijamai patvirtina, kad yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp kliūties (duobės gatvės, kurios savininkas atsakovas, važiuojamojoje dalyje), eismo įvykio mechanizmo ir užfiksuotų automobilio apgadinimų (ABTĮ 57 str.). Pažymėtina ir tai, jog besąlyginė išskaita šiuo atveju neturėtų būti išskaičiuota, remiantis Taisyklių 12.2 p., kadangi pareiškėjui buvo žinomas eismo įvykio kaltininkas (kelio, kuriame buvo duobė, važiuojamosios dalies savininkas - atsakovas), tačiau pareiškėjas neprašo jos priteisti iš atsakovo. Teismui pateiktų įrodymų visetas duoda pagrindą išvadai, kad duotoje situacijoje nėra jokios draudėjo (transporto priemonės vairuotojo) kaltės dėl kilusių pasekmių (atsiradusių apgadinimų), o kaltininkas – kelio savininkas (atsakovas) yra žinomas. CK 6.251 str. 1 d. įtvirtintas vienas iš pagrindinių civilinės atsakomybės principų – visiško nuostolių atlyginimo principas. Šio principo išimtį reglamentuoja CK 6.251 str. 2 d., suteikianti teismui, atsižvelgiant į atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį ir tarpusavio santykius, sumažinti nuostolių atlyginimo dydį, jeigu dėl visiško nuostolių atlyginimo atsirastų nepriimtinų ir sunkių padarinių. Tačiau nagrinėjamos administracinės bylos atveju tokių aplinkybių, įgalinančių šiuo aspektu sumažinti nuostolių dydį, nenustatyta. Pažymėtina ir tai, kad atlyginamų draudėjui nuostolių dydį, rūšis ir tvarką pagrinde apibrėžia draudimo sutartis ir civilinės atsakomybės draudimo taisyklės (Teismų įstatymo 33 str., LAT Teisėjų senato 2000-06-16 nutarimas Nr. 27, Transporto priemonių draudimo taisyklės Nr. 049). Kaip jau buvo paminėta, jokių pagrįstų įrodymų, paneigiančių nurodytas automobilio remonto darbų išlaidas, jog pagal automobilio sugadinimo pobūdį nurodyti darbai nebuvo techniškai būtini ir nebuvo susiję su patirtais automobilio sugadinimais, ar remonto darbai galėjo būti atlikti mažesne kaina, atsakovas teismui nepateikė. Pagal CK 6.249 str. 1 d. reglamentavimą, jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas, įvertinęs abiejų šalių pateiktus įrodymus. Ši nuostata negali būti aiškinama kaip įpareigojanti teismą visais atvejais savo iniciatyva rinkti įrodymus priteistinų nuostolių dydžiui nustatyti. Teismas, taikydamas CK 6.249 str. 1 d., turi paisyti visuotinai pripažinto šalių rungimosi procese principo užtikrinimo. Pateikti nuostolių dydį patvirtinančius ar paneigiančius įrodymus yra ginčo šalių pareiga. Todėl, remiantis bylose dėl civilinės atsakomybės delikto pagrindu taikytinu rungtyniškumo principu, atsakovui nesutikus su pareiškėjo pateiktais duomenimis dėl draudimo išmokos dydžio, pats atsakovas privalėjo teikti įrodymus, paneigiančius pareiškėjo pateiktus duomenis. Ši teismo išvada liečia atsakovo ir jo atstovo argumentus dėl netinkamo nuostolių vertinimo, vertimo ataskaitos nebuvimo, per mažo nusidėvėjimo laipsnio nustatymo. Atsakovas ir jo atstovė neteikė teismui jokių įrodymų apie didesnį padangos (arba ratlankio) nusidėvėjimą, apie akivaizdžiai per aukštą remonto darbų kainą, todėl aukščiau paminėtos aplinkybės negali būti pakankamu pagrindu pareiškėjo skundui atmesti. Turto vertinimo ataskaitos nebuvimas taip pat nesudaro pagrindo skundui atmesti, pats pareiškėjas turi įstatymo suteiktą teisę vertinti nuostolių dydį (Draudimo įstatymo 3 str. 2 d., LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1265/2013)(ABTĮ 57 str.). Patirtos žalos dydis įrodomas kitų dokumentų duomenimis, o visi policijos pareigūnų surinkti įrodymai įvertinti nutarime nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną, kuris yra įsiteisėjęs ir šioje byloje negali būti procesiškai revizuojamas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog skunde pareiškėjas turtinės žalos dydį nurodė išskaičiavęs padangos nusidėvėjimą, PVM ir besąlyginę išskaitą.

Imama domėn ir tai, kad Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 3 str., 27 str., 46 str., taip pat LVAT bei LAT suformuotos teismų praktikos (Teismų įstatymo 33 str.) analizė duoda pagrindą išvadai, jog pareiškėjo prašoma priteisti suma nemažintina PVM dalyje. Pagal PVM įstatymo 3 str. 1 d. PVM objektas yra prekių tiekimas ir paslaugų teikimas, tenkinantis visas šias sąlygas: 1) prekės tiekiamos ir (arba) paslaugos teikiamos už atlygį; 2) prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas pagal šio Įstatymo nuostatas vyksta šalies teritorijoje; 3) prekes tiekia ir (arba) paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo vykdydamas savo ekonominę veiklą - t.y. veikdamas kaip toks. LAT 2006-06-07 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2006, taip pat 2008-10-27 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-507/2008 ir kt., vertindamas, ar į minimalias išlaidas transporto priemonei suremontuoti (t. y. draudimo išmoką) turi būti įtraukta PVM suma, yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai automobilis neremontuojamas, prievolė apskaičiuoti ir mokėti į biudžetą PVM neatsiranda, nes nėra apmokestinimo objekto, todėl tiek PVM mokėtojų, tiek ne PVM mokėtojų nuostoliu laikytina prekių ir paslaugų, reikalingų automobiliui suremontuoti, vertė be PVM. Ginčo atveju draudikas draudėjui PVM neišmokėjo. Tai patvirtina pažymos dėl žalos atlyginimo, drausimo išmokos mokėjimo pažymos, vietinio lėšų pervedimo duomenys. Iš esmės analogišką teismų praktiką formuoja ir LVAT (ABTĮ 13 str., 20 str., LVAT 2012-11-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1997/2012, 2012-12-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2757/2012 ir kt.).

Kaip jau buvo paminėta, turtinę žalą pareiškėjas kildina iš atsakovo neveikimo - t. y. nevykdymo teisės aktuose aiškiai apibrėžtos imperatyvios pareigos užtikrinti vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūrą, taisymą, tokiu būdu užtikrinant saugų eismą. Kauno miesto savivaldybė, aukščiau paminėtų teisės aktų pagrindais būdama atsakinga už gatvių priežiūrą, taisymą, tiesimą bei saugaus eismo užtikrinimą, privalėjo būti rūpestinga bei aktyvi - t.y. tinkamai ir efektyviai įgyvendindama teisės aktuose nustatytą pareigą dėl gatvių remonto, užtikrinti, kad vairuotojams, turtui nekeltų grėsmės. Taigi, teisės aktuose nustatytos minėtos pareigos atsakovas tinkamai neatliko, tuo pažeisdamas ir CK 6.246 str. 1 d. numatytą bendro pobūdžio pareigą - elgtis atidžiai ir rūpestingai. Tai duoda pakankamą pagrindą išvadai, kad atsakovas neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Atsakovo argumentai, jog riziką už automobilio sugadinimus turi prisiimti tik pats vairuotojas, sudarytų dar didesnes prielaidas atsakovui ir toliau elgtis neatsakingai, ignoruoti teisės aktuose numatytas pareigas dėl kelių priežiūros bei remonto, taip keliant grėsmę eismo saugumui, neprisiimti atsakomybės, nepagrįstai perkeliant ją patiems eismo dalyviams (ABTĮ 57 str.). Įvertinės aukščiau aptartų įrodymų visumą, bei atsižvelgdamas į teisės aktų normų analizę, teismas konstatuoja, kad atsakovas neužtikrino Tunelio gatvės atitinkamos važiuojamosios dalies tinkamos priežiūros (taip pat jos remonto ir, to pasėkoje, saugaus eismo), todėl dėl tokio neteisėto neveikimo ir buvo apgadinta draudėjui nuosavybės teise priklausanti transporto priemonė. Pareiškėjas, remdamasis draudimo sutarties ir draudimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis, pagrįstai kompensavo materialines išlaidas, kurios bus būtinos sugadinto automobilio būklei iki eismo įvykio atkurti. Pabrėžtina, kad sprendžiant iškilusį ginčą, teismui nekilo jokių abejonių dėl tiesioginio priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų savivaldybės veiksmų (šiuo atveju – neveikimo) ir patirtos bei atlygintos turtinės žalos. Taigi, esant visoms būtinosioms viešosios atsakomybės sąlygoms, pareiškėjo prašymas dėl turtinės žalos atlyginimo pagrįstas ir patenkintinas visiškai (ABTĮ 57 str., 88 str. 5 p., CK 6.271 str.).

Pareiškėjas taip pat prašo priteisti iš atsakovo 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos. Šis pareiškėjo prašymas patenkintinas. CK 6.37 str. 2 d. nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, todėl pareiškėjui priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo 2013-09-09 (nutarties dėl skundo priėmimo diena) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.210 str. 1 d.). Palūkanų priteisimas kyla iš įstatymu nustatytos deliktinės prievolės, todėl atsakovo argumentai dėl palūkanų nepriteisimo yra nepagrįsti bei atmestini (ABTĮ 13 str., 20 str., LVAT 2010-12-02 sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-2195-10, 2012-07-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1578/2012, 2013-08-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1288/2013, 2013-08-20 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1393/2013 ir kt.). Teismas taip pat pabrėžia, kad privaloma vadovautis imperatyvia nuostata, jog Teismų įstatymo 33 str. 4 d. numato, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2006-03-28 nutarime nurodė, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą ir pažymėjo, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat - t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų (ABTĮ 13 str., 20 str., Teismų įstatymo 33 str., LVAT 2012-03-13 nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1213/2012 ir kt.).

Atsakovas ir jo atstovas taip pat prašė teismo kreiptis į Konstitucinį teismą dėl Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo 10 str. 4 d., Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo lėšų naudojimo tvarkos aprašo, patvirtinto 2005-04-21 LRV nutarimu Nr. 477, 3 p., 5.3 p., 5.3.1 p., 5.3.2 p. atitikties Konstitucijos 21 str., 29 str., 94 str. nuostatoms. Teismas pabrėžia, kad šioje administracinėje byloje paminėti teisės aktai netaikomi, todėl teismui nekyla abejonių dėl jų konstitucingumo šio ginčo kontekste ir nėra jokio pagrindo dėl to kreiptis į Konstitucinį teismą.

Likusieji tiek pareiškėjo ir jo atstovo, tiek ir atsakovo bei jo atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 5 p.,

nusprendžia:

Pareiškėjo UAB DK ,,PZU Lietuva“ skundą patenkinti visiškai.

Priteisti iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės pareiškėjo UAB DK ,,PZU Lietuva“ naudai 1339,40 Lt (tūkstantį tris šimtus trisdešimt devynis litus 40 ct) turtinės žalos atlyginimui.

Priteisti iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės pareiškėjo UAB DK ,,PZU Lietuva“ naudai 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo administracinės bylos iškėlimo teisme (2013-09-30) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Kauno apygardos administracinį teismą.